Jeigu pastarosiomis dienomis matėte mane, lyg kokį Dr. Hausą
iš televizijos serialo, kibilkščiuojantį su lazda ir iš to apgailėtino
vaizdelio nepasijuokėte, tai galite padaryti dabar.
Kaip visuomet, dėl visko kaltas vienas labai didelis
prekybos tinklas. Tai jie sekmadienį rengė akciją kaukazietiškam kiaulienos
sprandinės šašlykui. Buvo gera kaina, tai ir nusipirkau, namie padėjau į
šaldytuvą ir prisiminiau tik antradienį. Lyg tyčia tądien po darbo dar
apsilankėme parodos atidaryme, taigi kepsninę kieme užkūriau jau temstant. Kol
malkos galutinai virto žarijomis, spėjo visiškai sutemti. O tamsoje ne tik
visos katės pilkos, bet ir visa veja atrodo lygi. Net ir tose vietose, kur
pavasarį mūsų kalė Panda prikasė duobių. Nemažas šuo (Vidurinės Azijos aviganė)
– atitinkamos ir duobės. Reguliariai pjaunant žolę mulčiuojančia vejapjove jos
šiek tiek pasislėpė, bet visiškai neužsilygino.
Taigi, plasnoju per savo kiemą link kepsninės ir dešine koja
pataikau tiesiai į duobę. Gerai, kad buvo tamsu ir niekas, išskyrus žmoną,
nematė tokio apgailėtino vaizdo. Žmonos, tai jos mus ir taip kaip nuluptus
pažįsta. Žino, kad visi, nepaisant socialinio statuso ir užimamų pareigų,
viduje esam maži berniukai, žaidžiantys su ugnimi, sportinėmis ir visureigėmis
mašinėlėmis, buriniais ir motoriniais laiveliais, privačiais lėktuvėliais...
O tą vakarą Pandai pasisekė. Taip ir nepasakiau jai savo
nuomonės apie jos pomėgį rausti duobes. Juolab, tas rausimas dabar įgavo gan
civilizuotą formą, o prieš keletą metų, kai įvažiavimas į kiemą dar nebuvo
išgrįstas trinkelėmis, grįžę po darbo tiesiai ant keliuko vos neįsmukome į
tokią duobę, kur ne tik žmogus, bet ir golfo klasės automobilis prasmegtų.
Pirmiausiai apsidžiaugiau, kad koja nelūžo, tik buvo
stipriai patempta. Tada – kad dirbu ne grioviakasiu ir dėl kažkokios kojos
nenudirbtų darbų nepaliksiu. Susiradau tokią truputį juokingą medinę lazdą,
kurią prieš keltą metų man dovanų žmona nupirko, kaip įtariu, prekių už vieną
eurą parduotuvėje. Juokinga ji ne tiek todėl, kad užsibaigia drakono galva,
suspaudusia dantyse plastiko rutuliuką, bet dėl to, kad aprašinėta kiniškais
rašmenimis, pasak šio rašto truputį pramokusios mūsų dukros, parašytais su
grubiomis klaidomis. Kitaip sakant, sumodeliuota ir pagaminta Kinijos
mažaraščių. Ja pasiramsčiuodamas šiaip taip nunešu savo sėdmenis nuo namų iki
automobilio, o vairuoti, kaip paaiškėjo, daug kojų nereikia, nes stabdžio
pedalą, pasak lietuvių liaudies, sugalvojo bailiai. Atvykęs iki redakcijos,
pirmą kartą pagalvojau, kad trečias aukštas yra labai blogai. Pradėjau suprasti
ir užjausti neįgaliuosius, kuriems kiekvienas laiptelis, bortelis ar pertvara
yra jei ne neįveikiama kliūtis, tai bent jau rimtas iššūkis. Bet dar iki tol
diskriminaciją patyriau pusryčiaudamas savo paties virtuvėje. Užvirė
arbatinukas ir, kol aš iki jo nušlubavau, katės Senė Katė ir Rainius Šiknius
pavogė iš lėkštės sumuštinius. Jos pas mus jaunos ir greitos, o aš... Kol nešiojuosi
lazdą, prieiti artyn ir ką nors atimti namiškiai dar nedrįsta.
Vienintelė paguoda – šiuo metu vykstantis Europos krepšinio
čempionatas. Kol komandos žaidė atrankos grupėse, žiūrėjau transliacijas tik
epizodiškai, nes labiau norėjosi dar spėti pasimėgauti paskutiniais šiltais
ankstyvo rudens vakarais. Dabar beliks tapti tikru sirgalium, nors ant
automobilio vėliavėlių vis tiek nekabinsiu. Nesupykit, kas saviškius taip
papuošėte, stengiuosi suprasti ir toleruoti visokias patriotizmo išraiškos
priemones. Na, iki tam tikros ribos, nes šią savaitę Lietuvos kariuomenės
atstovų pristatytos „tyrimo“ išvados dėl joje tarnaujančių ultradešiniųjų
radikalų teatskleidžia nenorą pripažinti, kad tokia problema išvis egzistuoja.
Nesugebėjimas atskirti, kur baigiasi nuoširdus pasididžiavimas savo šalimi ir
domėjimasis jos istorija, o kur prasideda Trečiojo Reicho ir Vermachto pergalių
šlovinimas gali atvesti prie to, kad bet koks patriotizmas taps įtartinas.
Jaunimui susidarys įspūdis, kad egzistuoja pasirinkimas tik tarp agresyviojo
nacionalizmo ir visiškos paniekos Tėvynei. Beje, man taip pat keltų nerimą,
jeigu kariuomenėje knibždėtų Paleckio šalininkų. Radikalizmui ten, kur žmonės
gauna į rankas ginklus, išties ne vieta. Patriotinio ugdymo programose, tarsi
nurašytose iš XIX a., kone kiekviename sakinyje rasite žodžius „tauta“ ir
„valstybė“, bet ilgai teks paieškoti žodžio „laisvė“. O juk pokario partizanai,
kurių pavyzdžiu esame raginami didžiuotis, kovojo, R.Kalanta susidegino ir
disidentai kalėjimuose bei beprotnamiuose kentėjo pirmiausiai už laisvę,
valstybę suvokiant tik kaip tos laisvės įgyvendinimo formą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą