2011 m. rugsėjo 9 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 9 d.


Jeigu pastarosiomis dienomis matėte mane, lyg kokį Dr. Hausą iš televizijos serialo, kibilkščiuojantį su lazda ir iš to apgailėtino vaizdelio nepasijuokėte, tai galite padaryti dabar.


Kaip visuomet, dėl visko kaltas vienas labai didelis prekybos tinklas. Tai jie sekmadienį rengė akciją kaukazietiškam kiaulienos sprandinės šašlykui. Buvo gera kaina, tai ir nusipirkau, namie padėjau į šaldytuvą ir prisiminiau tik antradienį. Lyg tyčia tądien po darbo dar apsilankėme parodos atidaryme, taigi kepsninę kieme užkūriau jau temstant. Kol malkos galutinai virto žarijomis, spėjo visiškai sutemti. O tamsoje ne tik visos katės pilkos, bet ir visa veja atrodo lygi. Net ir tose vietose, kur pavasarį mūsų kalė Panda prikasė duobių. Nemažas šuo (Vidurinės Azijos aviganė) – atitinkamos ir duobės. Reguliariai pjaunant žolę mulčiuojančia vejapjove jos šiek tiek pasislėpė, bet visiškai neužsilygino.

Taigi, plasnoju per savo kiemą link kepsninės ir dešine koja pataikau tiesiai į duobę. Gerai, kad buvo tamsu ir niekas, išskyrus žmoną, nematė tokio apgailėtino vaizdo. Žmonos, tai jos mus ir taip kaip nuluptus pažįsta. Žino, kad visi, nepaisant socialinio statuso ir užimamų pareigų, viduje esam maži berniukai, žaidžiantys su ugnimi, sportinėmis ir visureigėmis mašinėlėmis, buriniais ir motoriniais laiveliais, privačiais lėktuvėliais...
O tą vakarą Pandai pasisekė. Taip ir nepasakiau jai savo nuomonės apie jos pomėgį rausti duobes. Juolab, tas rausimas dabar įgavo gan civilizuotą formą, o prieš keletą metų, kai įvažiavimas į kiemą dar nebuvo išgrįstas trinkelėmis, grįžę po darbo tiesiai ant keliuko vos neįsmukome į tokią duobę, kur ne tik žmogus, bet ir golfo klasės automobilis prasmegtų.

Pirmiausiai apsidžiaugiau, kad koja nelūžo, tik buvo stipriai patempta. Tada – kad dirbu ne grioviakasiu ir dėl kažkokios kojos nenudirbtų darbų nepaliksiu. Susiradau tokią truputį juokingą medinę lazdą, kurią prieš keltą metų man dovanų žmona nupirko, kaip įtariu, prekių už vieną eurą parduotuvėje. Juokinga ji ne tiek todėl, kad užsibaigia drakono galva, suspaudusia dantyse plastiko rutuliuką, bet dėl to, kad aprašinėta kiniškais rašmenimis, pasak šio rašto truputį pramokusios mūsų dukros, parašytais su grubiomis klaidomis. Kitaip sakant, sumodeliuota ir pagaminta Kinijos mažaraščių. Ja pasiramsčiuodamas šiaip taip nunešu savo sėdmenis nuo namų iki automobilio, o vairuoti, kaip paaiškėjo, daug kojų nereikia, nes stabdžio pedalą, pasak lietuvių liaudies, sugalvojo bailiai. Atvykęs iki redakcijos, pirmą kartą pagalvojau, kad trečias aukštas yra labai blogai. Pradėjau suprasti ir užjausti neįgaliuosius, kuriems kiekvienas laiptelis, bortelis ar pertvara yra jei ne neįveikiama kliūtis, tai bent jau rimtas iššūkis. Bet dar iki tol diskriminaciją patyriau pusryčiaudamas savo paties virtuvėje. Užvirė arbatinukas ir, kol aš iki jo nušlubavau, katės Senė Katė ir Rainius Šiknius pavogė iš lėkštės sumuštinius. Jos pas mus jaunos ir greitos, o aš... Kol nešiojuosi lazdą, prieiti artyn ir ką nors atimti namiškiai dar nedrįsta.

Vienintelė paguoda – šiuo metu vykstantis Europos krepšinio čempionatas. Kol komandos žaidė atrankos grupėse, žiūrėjau transliacijas tik epizodiškai, nes labiau norėjosi dar spėti pasimėgauti paskutiniais šiltais ankstyvo rudens vakarais. Dabar beliks tapti tikru sirgalium, nors ant automobilio vėliavėlių vis tiek nekabinsiu. Nesupykit, kas saviškius taip papuošėte, stengiuosi suprasti ir toleruoti visokias patriotizmo išraiškos priemones. Na, iki tam tikros ribos, nes šią savaitę Lietuvos kariuomenės atstovų pristatytos „tyrimo“ išvados dėl joje tarnaujančių ultradešiniųjų radikalų teatskleidžia nenorą pripažinti, kad tokia problema išvis egzistuoja. Nesugebėjimas atskirti, kur baigiasi nuoširdus pasididžiavimas savo šalimi ir domėjimasis jos istorija, o kur prasideda Trečiojo Reicho ir Vermachto pergalių šlovinimas gali atvesti prie to, kad bet koks patriotizmas taps įtartinas. Jaunimui susidarys įspūdis, kad egzistuoja pasirinkimas tik tarp agresyviojo nacionalizmo ir visiškos paniekos Tėvynei. Beje, man taip pat keltų nerimą, jeigu kariuomenėje knibždėtų Paleckio šalininkų. Radikalizmui ten, kur žmonės gauna į rankas ginklus, išties ne vieta. Patriotinio ugdymo programose, tarsi nurašytose iš XIX a., kone kiekviename sakinyje rasite žodžius „tauta“ ir „valstybė“, bet ilgai teks paieškoti žodžio „laisvė“. O juk pokario partizanai, kurių pavyzdžiu esame raginami didžiuotis, kovojo, R.Kalanta susidegino ir disidentai kalėjimuose bei beprotnamiuose kentėjo pirmiausiai už laisvę, valstybę suvokiant tik kaip tos laisvės įgyvendinimo formą.