Kodėl profsąjungoms parūpo šulinių vanduo?

Albanijos profesinių sąjungų 9-ojo kongreso plakatas

Jei pavasario nežada meteorologai, kovo 23-ąją minintys savo profesinę šventę, jis vis tiek ateina į mūsų sąmonę ir jausmus. Štai, anądien, sustojęs prie šviesoforo, stebėjau jau visai pavasarišką vaizdelį. Kokių 20-ies metų soliariumų gyventoja juodais kaip kovarnis plaukais, blizgia pūsta striuke, trumpu sijonuku ir ilgaauliais batais vedėsi už pavadėlio kažkokį miniatiūrinį šunėką, tikriausiai Jorkšyro terjerą ar kažkokį jo pakaitalą. Prie to mažiaus pribėgo gerokai didesnis, purvinas kaip sniegas kryžkelėje dzūkiškas lenciūginis valkata. Mažasis tikriausiai buvo kalė, nes tas didesnis, apuostęs, iškart ėmė su juo poruotis. Šeimininkė tampė savo brangenybę už pavadėlio, šaukė ant įžūlaus valkatos, mojavo rankomis, trepsėjo kojomis, bet fiziškai išskirti jų nedrįso. Matyt nenorėjo liestis prie to purvino padaro.

Užsidegė žalia, ir man teko važiuoti, kad netrikdyčiau eismo. Toldamas per veidrodėlį dar keletą sekundžių stebėjau, kaip kalės šeimininkė, taip ir nenuvijusi jos jaunikio, kažkam skambino mobiliuoju ir gestikuliuodama kažką šaukė. Tikiuosi, kad ne bendruoju pagalbos telefonu. Man negaila, bet gal tuo metu kažkas neprisišaukia pagalbos žudomas ar prievartaujamas. Mat policijai labai reikia parodyti, kad jai skiriamas finansavimas nepakankamas, todėl visur nuvykti ir visiems padėti negali. Kol jų žodžių nepatvirtina lavonai, kas gi kreips į juos dėmesį. Bendrame kaulijančių didesnio finansavimo fone jų beveik nesigirdi. Užtat girdisi gąsdinimai, kad Europos Komisija jau tuoj tuoj leis privatizuoti - kiti iškart rašo, kad parduos - vandens tiekimą.

Antradienį ir mano ištikimas skaitytojas Vytautas, per LRT radijo spaudos apžvalgą nugirdęs, kad jau tuoj neužsimokėjęs negalės kibiro vandens pasisemti iš savo šulinio, prašė pasidomėti, kur galėtų pasirašyti, kad vanduo ir kiti žemės gelmių turtai nebūtų privatizuojami. Patariau žmogui neskubėti panikuoti, nesistengti pasirodyti tamsesniu už protestuojančius prie Seimo prieš skalūnų dujas žygaitiškius ir pažadėjau pasidomėti, kas čia taip paniką kelia.

Paaiškėjo, kad iš už viso to kyšo vešlūs Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko Artūro Černiausko ūsai. Aną kadenciją kas antrą dieną kvietę protestuoti prieš piktus A.Kubiliaus vyriausybės kėslus, tokie veikėjai, kažkada „Dviračio šou” peliukų vaizdingai pavadinti „profsąjungų mužikais išmatų spalvos batais”, dabar, kai valdžioje savi, liko be užsiėmimo. Po rinkimų pusę metų panuobodžiavę, profsąjungiečiai rado tinkamą taikinį - Europos Komisiją.

„Jau yra rengiama koncesijos direktyva dėl visų viešųjų paslaugų perdavimo į privačias rankas. ES būtent ir ruošiasi priimti rekomendacinio pobūdžio direktyvą, kad kuo daugiau viešųjų paslaugų būtų privatizuota: tai ir vanduo, ir geležinkeliai, ir viešasis transportas, ir elektra... Tačiau mes žinome savus politikus. Nors direktyva ir būtų neprivaloma, yra didelė tikimybė, kad ji būtų perkelta tiesiogiai,“ - sakė A.Černiauskas („Europos Sąjunga nusprendė nebeleisti žmonėms net vandens dykai semti”, 2013 m. kovo 19 d. „Respublika“).

Na, gal tikrai žino. Juk A.Černiauskas kandidatavo į Seimą LSDP sąraše. Ar tai reiškia, kad socialdemokratinės profsąjungos jau nepasitiki ir pačių socialdemokratų premjeru? Jau veikiau nuogąstauja, kad po ketverių metų dešinieji sugrįš ir viską privatizuos?

Politikuojančios profesinės sąjungos, išaugusios iš sovietinių kelialapių į sanatorijas dalintojų, vadovaujasi aiškia ir paprasta marksistine ideologija, ne kažin kiek pasikeitusia nuo dūmijančių manufaktūrų ir pūslėtarankio proletariato laikų. Pakanka vaizdžiai nupaišyti maždaug Beno Gudelio ar žurnalisto Andriaus Užkalnio (abu čia absoliučiai niekuo dėti, todėl ir paminėjau) sudėjimo godų verslininką, lupantį iš vandens kibiro maldaujančios senutės paskutinius laidotuvėms sutaupytus centus, ir jau galima pradėti rinkti išsigandusių gyventojų parašus. Valdiškos vandens tiekimo įmonės - teritorija, kurios jie labai nenorėtų prarasti. Galime prisiminti Specialiųjų tyrimų tarnybos tiriamą Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus ir „Vilniaus vandenų” kyšininkavimo bylą, kuri maždaug po mėnesio turėtų pasiekti teismą. Ir pas mus, socialdemokratiniuose Druskininkuose, vandens tiekimas kurį laiką buvo paslaptingai suveltas su vandens pramogų parku, o atskirtas tik įsitikinus, kad pastarasis nebus baisiai nuostolingas.

Socialistinė svajonė, kad valstybė tvarkytų ir reguliuotų visą mūsų gyvenimą, keletą pastarųjų metų tiesiog sklando mūsų politikams virš galvų. Vos tik jie imasi aptarinėti, pavyzdžiui, kokio iššvaistyto bankelio bankrotą, iškart kas nors nesusilaiko nepasiūlydamas įkurti valstybinį banką, kuris teisingus pinigus teisingomis palūkanomis skolins teisingiems žmonėms. Druskininkų socialdemokratai beveik sėkmingai diegia kurorte kinišką valstybinio kapitalizmo modelį - savivaldybė valdo gydyklas, viešbučius, lošimo namus, leidžia iš biudžeto finansuojamą ir dykai brukamą laikraštį. Sukurti po tokį parodomąjį „Potiomkino kaimą” kiekvienoje savivaldybėje neįmanoma, nes tam reikia įmerkti beprotiškai daug europinių, biudžetinių bei skolintų pinigų, bet ir vieno tokio pavyzdžio pasigyrimui bei demonstravimui pakanka.

O šuliniai šioje istorijoje išvis neturėtų būti minimi - kalbama tik apie vandens tiekimo paslaugą. Juos žurnalistai šiaip įrašė, kad baisiau atrodytų. Todėl ponui Vytautui tegaliu nuoširdžiai patarti nepanikuoti, jeigu spaudos apžvalgoje skaitomas straipsnis iš „Respublikos” grupės leidinių. Ir neskubėti pasirašinėti, kur papuolė. Ypač, kai tuos parašus renka politikuojančios profesinės sąjungos. Pasiųskime jas geriau derėtis su valdžia dėl didesnių atlyginimų ir daugiau benzino policininkams. Pinigų valstybės biudžete nuo to daugiau neatsiras, bet profsąjungiečiai bent jau turės ką veikti ir senukų negąsdins.

Kas pirmais 4G ryšį pasiūlys druskininkiečiams?

Kovo 18 d. telekomunikacijų technologijomis besidomintys žurnalistai iš visos šalies suvažiavo į Alytų, kur jiems buvo pristatyta naujiena - bendrovė „Tele2“ pradėjo teikti 4G ryšio paslaugas. Druskininkiečiams šio spartaus duomenų perdavimo ryšio, grįsto LTE technologija, deja, dar teks luktelėti  o Alytuje, Jonavoje, Marijampolėje, Mažeikiuose ir Utenoje jis jau veikia.

Ruošdamasi 4G startui, bendrovė „Tele2” modernizavo savo tinklo įrangą ir bazines stotis, o Alytuje įrengė 6 4G ryšio bazines stotis. Todėl ir pirmąjį 4G modemą „Huawei" pristatymo metu gavo Alytaus miesto meras Jurgis Krasnickas. O jau tada jie išdalinti ir žurnalistams, kurie suskubo greičiau diegti į savo nešiojamuosius kompiuterius tvarkykles ir jungtis prie „Tele2“ tinklo. Sužinojome, kad mobiliuosiuose telefonuose 4G ryšio dar teks palaukti, nors išmaniųjų aparatų, galinčių jame veikti, turi jau daugelis.

Specialiai tam užsakytas autobusas vežiojo žurnalistus po visą Alytaus miestą, kad jie turėtų progos įsitikinti ryšio kokybe.

„Greitas, tikrai greitas,"- dalinomės įspūdžiais tarpusavyje.

Vietoje organizatorių siūlomų tinklalapių apie Alytų peržiūrinėjimo, žurnalistai surengė naujajam tinklui dar rimtesnį išbandymą - „Hangout" vaizdo konferenciją tarpusavyje ir su kituose miestuose esančiais socialinio tinklo „Google+" draugais.

Populiarindama naujas paslaugas, „Tele2” klientams pirmuosiuose 4G miestuose žada neriboti siunčiamų duomenų kiekio ir taikyti palankią kainodarą. Alytaus, Jonavos, Marijampolės, Mažeikių ir Utenos gyventojai rinkdamiesi mokėjimo planą mokės ne už parsiunčiamų duomenų kiekį, o už pageidaujamą greitį – 1, 2 arba 5 Mb/s. Tokia sparta bus pakankama net ir filmų peržiūrai internete realiu laiku. 4G mobilusis internetas, priklausomai nuo pasirinktos spartos, kainuos atitinkamai 19, 29 arba 49 litus per mėnesį.

Konkurencija mobiliojo interneto rinkoje įgauna naują pagreitį. Juk ne veltui tą pačią dieną telekomunikacijų bendrovė „Omnitel" išplatino pranešimą, kuriame primenama, kad ji pirmoji Lietuvoje savo klientams pradėjusi teikti 4G LTE paslaugas, jau įrengė 124 ketvirtosios kartos ryšį palaikančias bazines stotis. „Omnitel“ 4G ryšiu gali naudotis visi Vilniaus ir Kauno gyventojai, taip pat „Omnitel“ 4G LTE veikia Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

O mums, vartotojams, tai tik į naudą. Belieka tik sulaukti, kas pirmasis 4G tinklą įdiegs Druskininkuose ir pasiūlys mums juo naudotis už geriausią kainą.

Ir iš mano kamino rūks balti dūmai

Akcija „Iškęsk tris mėnesius žiemos ir ketvirtą gauk nemokamai!” nustojo džiuginti, kai pamačiau, kaip sparčiai tuštėja mano malkinė. Šiame sugedusiame pasaulyje jau niekuo negali pasitikėti, net kalendoriumi. Krosnelę užsikūrė net ir Siksto koplyčioje susirinkę kardinolai.

 Nors į mano kaminą niekas nežiūri, supleškinęs keletą tuščių plastiko butelių ir porą suplyšusių batų galėčiau išgauti dar juodesnį dūmą, negu ten pas juos Vatikane. Neekologiška, bet vieną kitą pliauską sutaupyčiau. Atliekų tvarkytojai jau seniai pastebėjo, kaip skiriasi kaime bei priemiesčiuose surenkamų šiukšlių kiekis žiemą ir vasarą, kai krosnys nekuriamos. Kiekvienas galvoja, kad mano kaminas aukštai, dūmus neša toli, kas jau čia pasaulyje pasikeis, jeigu vienas kūrensiu tik kvepiančia beržo mediena. Ta pačia logika vadovaujamės ir slėpdami mokesčius, naudodamiesi lengvatomis, pašalpomis, švaistydami bendrus išteklius ten, kur nėra individualios apskaitos.

Lengviausia būtų viską nurašyti sovietmečiui, neva tada taip išmokome, o tuos įpročius savo vaikams ir vaikų vaikams perdavėme. Bet juk ir tada buvo visokių lenininių bei paprastų talkų, kalbų apie pareigą apsikuopti kiekvieną pavasarį girdėjom iki soties. Neprilipo, atmintyje išliko tik anekdotai apie Leniną, nešiojusį pripučiamą rąstą. Senieji mechanizatoriai dar prisimena, kaip į griovį Varnėniškės pamiškėje pildavo iš traktoriaus bako kurą, kai jau niekam negalėdavo jo parduoti, o kažkaip reikėdavo prirašyti neva atidirbtas valandas.

Jeigu manote, kad šiais laikais nuo darželio kalama į galvas atsakomybė už švarią aplinką ir viešojo intereso suvokimas duoda daugiau naudos, pasivaikščiokite ten, kur renkasi paaugliai ir nemato vaizdo stebėjimo kameros. Pavyzdžiui, po apleistą Druskininkų sveikatingumo parką.

Kriminologai mėgsta cituoti dar praeitame amžiuje profesorių James Q. Wilson ir George Kelling sukurtą bei New Yorko mero Rudolph Giuliani panaudotą „Išdaužto lango teoriją”, pasak kurios, jeigu pastate yra išdaužytų langų ir jų niekas greitai nepakeičia, netrukus atsiras kiti netvarkos ženklai - piešiniai ant sienų, šiukšlės, vandalizmo žymės, rinksis mėlynanosiai benamiai bei paauglių gaujos, o tada prasidės ir rimti nusikaltimai.

Buvau vos peraugęs masyvias urnos formos ketaus šiukšlių dėžes, kai Druskininkų sveikatingumo parke šeimininkavęs daktaras Karolis Dineika svečiams net ir užsirūkyti neleisdavo, sakydamas, jog tai pušims kenkia. Šiemet to žiauriai apleisto parko rekonstrukcijai pagaliau skirtas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimas. Jeigu nepridarys tokios akivaizdžios beskonybės, kaip rekonstruojant Senųjų gydyklų parką ir Grožio šaltinio prieigas, tai bus svarbesnis kurorto atgaivinimo darbas už visas dirbtines jūras ir klimato kaitą stabdančius keltuvus, nes atgaivins senąsias gydymo tekančiu vandeniu, pušynų oru, judesiu tradicijas.

Labai norisi patikėti, kad pamažu sutvarkysime savo kraštą, mažiau liks apleistų griuvėsių, dykviečių ir „niekieno” sklypų, miškų su pūvančiomis dar nuo užpernykštės vėtros vėjovartomis, pastebėsime, kad patiems nejauku numesti tuščią butelį tiesiog sau po kojomis ne todėl, kad bijotumėm, jog kažkas mus stebi. Danijoje ir Norvegijoje keletą metų pagyvenęs ir už ten uždirbtus pinigus sodybą Druskininkų apylinkių miškuose nusipirkęs kaunietis, vakarojant prie laužo, mėgdavo pasakoti kaip sunkiai sekėsi senos dzūkiškos trobos rekonstrukcijos darbuose jam talkinusius vietinius padienius darbininkus atpratinti gesinti cigaretes į jo dukart per savaitę pjaunamą veją. Nepadėjo nei įkyrus moralizavimas, nei įvairiose patogiose vietose išdėliotos peleninės. Ir tik tada, kai šeimininkas ne tik pagrasino už kiekvieną žolėje rastą nuorūką braukti nuo jų uždarbio po 50 litų, bet ir įgyvendino savo pažadą, jie ėmė tomis peleninėmis naudotis.

Bet pirmiausiai tuos litus jie turi uždirbti. Druskininkai tapo puikiu pavyzdžiu, kaip mažai įtakos vietos gyventojų socialinei padėčiai gali turėti šimtamilijoninės investicijos. Kai nėra efektyvios ilgalaikių bedarbių perkvalifikavimo sistemos, naujas darbo vietas, skirtas kvalifikuotiems specialistams, užpildo atvykusieji iš kitų miestų, o vietiniai geriausiu atveju gauna padirbėti viešųjų darbų. Kai brangūs butai domina kurorto svečius iš Rusijos ir Baltarusijos, o jų šildymas yra vienas brangiausių šalyje, mažesnes už vidutines pajamas gaunantys druskininkiečiai pamažu išsikrausto iš kurorto. Jeigu kitąmet planuojamas įvesti nekilnojamojo turto mokestis bus visuotinis ir skaičiuojamas nuo turto rinkos vertės, išvažiuojančiųjų bus gerokai daugiau, o renovuotų daugiabučių langai nušvis tik po kelias savaites per metus, kai jų šeimininkai suras noro ir laiko čia atvykti poilsiauti.

Beieškant pakaitalo Tarptautinei moters dienai

Yan McLine nuotrauka

Anais metais Kovo 8-ąją nenupirkęs žmonai gėlių ir apgailėtinai bandydamas pasiteisinti, jog tai yra socialdemokratų sugalvota šventė, buvau baisiai sugėdintas, ir dar ilgai man tai buvo primenama. Net ir būdamas karštu lygių teisių ir lygių galimybių šalininku, abejoju, ar Tarptautinę moters arba Tarptautinę moterų solidarumo dieną neišvengiamai lydintys iš sovietmečio paveldėti jos šventimo papročiai visiškai nesunaikino jos turinio.

Kovo 8-ąją apie moterų diskriminaciją kalba tik šios srities entuziastai. O visi kiti, lygiai taip pat, kaip jų tėvai brandaus brežnevizmo laikotarpiu, grįžta namo nešini nučiupinėta tulpe, lengvai ar apysunkiai priputę, nes juk reikėjo ir bendradarbes pasveikinti. Nedirbanti namų šeimininkė arba išėjusi vaiko auginimo atostogų moteris, gavusi gėlių, pagal šventės scenarijų turi iškart susileisti, atkimšti ilgai slėptą „Sovetskoje” putojantį vyną, krauti ant stalo baltą mišrainę ir apsimesti nepastebinti svetimų lūpdažių pėdsakų ant savo patino. Geriausiu atveju šventė pasibaigia lovoje - privalomu tokia proga seksu arba klausantis, kaip jis knarkia, neatlaikęs jau nuo popietės prasidėjusio šventimo maratono. Blogiausiu - policijos nuovadoje, sunkiai apverčiant liežuvį aiškinantis, kas pirmasis paėmė į rankas kampinį šlifuoklį, o kas - kirvį.

Pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais tą šventę bandyta nuleisti į kanalizaciją. Kartais - drauge su moterų teisėmis. Svajojusieji apie smetoniškos Lietuvos Respublikos su šiaudiniais stogais ir rūtų darželiais socialinės sanklodos atkūrimą moteris patyliukais svajojo nugrūsti į užkrosnį.

Sugrįžo Kovo 8-oji labai greitai, drauge su Gegužės 1-ąja, jau per pirmąjį „restauracijos” laikotarpį, grįžus į valdžią pavadinimą pakeitusiems buvusiesiems. Jos nepakeitė ir neišstūmė nei iš tarpukario paveldėta Motinos diena, kai sveikiname mamas ir močiutes, nei prekybininkų bei pramogų verslo taip mėgiama Šv.Valentino diena, kai stengiamės pamaloninti mylimąsias ir mylimuosius. Labai tuo nesistebiu, ypač po to, kai šių metų vasario 23 d. gavau SMS žinute sveikinimą nuo vieno Druskininkuose neblogai žinomo estradinio dueto. Tądien kažkada būdavo švenčiama Sovietinės armijos diena, kurią bandyta pateikti ir kaip vyrų šventę. Juokingiausia, kad sovietinėje armijoje netgi nesu buvęs, 5 metus tarnavau Lietuvai Savanorių pajėgose, o mano pažiūros po vieno straipsnio apie santykį su sovietmečio ilgesiu viešai ne kartą pavadintos antisovietinėmis ir rusofobiškomis. Neabejoju, kad tie mieli žmonės visai nenorėjo tokiu sveikinimu ko nors įžeisti ar papiktinti. Elgėsi nuoširdžiai, manydami, jog taip reikia, nes tebegyvena aname laike, groja rusakalbiams Druskininkų sanatorijų poilsiautojams ano meto dainas.

Daugiausiai tulpių Tarptautinę moters dieną išperka tie vyrai, kurie ištisus metus vulgariais juokeliais „kibina” kiekvieną trumpesnį sijoną ar rūbą gilesne iškirpte užsivilkusią bendradarbę, garsiausiai žvengia iš anekdotų apie nemokančias automobilio priparkuoti blondines, o savo žmonos už akių kitaip kaip boba net dėl įvairovės nepavadina. Kiekvieną kartą tikimės, kad kita karta, užaugusi laisvėje ir nuo mažumės girdėjusi apie lygias teises bei toleranciją, nepaveldės mūsų bėdų. Bet jau atvesti į lopšelius-darželius jie kartoja iš namų atsineštus stereotipus, o paskui užauga ir, žiūrėk, jau turim dar vieną šovinistinių kuilių kartą.

Ilgai varčiau kalendorių, ieškodamas, kuo galėčiau pasiūlyti pakeisti Kovo 8-ąją, paliekant kalbėjimą apie moterų patiriamą seksizmą darbo vietose, nelygiavertį atlygį, prievartą šeimoje, bet be sovietinio palikimo šleifo. Lapkričio 25 d. yra minima Prievartos prieš moteris diena, o gruodžio 10 d. - Tarptautinė žmogaus teisių gynimo diena. Vatikanas kairiųjų pažiūrų kovotojai už moterų teises Doroti Dei suteikė „Dievo tarnaitės“ titulą, kuris reiškia, kad nėra jokių kliūčių tęsti kanonizacijos bylos procesą... Ir vėl kairė, nors ir katalikiška. Deja, dešiniojo feminizmo net visažinis „Google” negirdėjo.

Visaverčio pakaitalo Tarptautinei moters dienai taip ir nesugalvojau, užtat suplanavau žmonai padovanoti gėlių kovo 7 d. Šiaip, be jokios progos, tikėdamasis, kad dėl to ji man atleis ir vėl nepasveikinta Kovo 8-ąją. Juk aną dešimtmetį buvau ir baisiau nusidėjęs, kai per žmonos gimtadienį pasidovanojau sau apgailėtiną „Mitsubishi Carisma” su dujų įranga. Po metų, kai suvokiau, kad atėjo laikas jo atsikratyti, jau beveik primokėti reikėjo, kad kas paimtų.

Niekas neklaus, ar norite euro

Euro įvedimui šiuo metu nepritaria du trečdaliai mūsų šalies gyventojų. Grubiai suapvalinus, maždaug tiek pat balsavo prieš atominę elektrinę, o jeigu kas paklaustų, būtų nelinkę leisti amerikiečiams ieškoti skalūnų dujų, renovuoti nykius blokinius daugiabučius namus, kuriuose jie gyvena, tiesti naujus kelius, statyti tiltus, oro uostus, prekybos centrus... Kaimynui namo perdažyti ir kiemo išsišluoti neleistų, jeigu tik tokiems darbams reikėtų jų parašo. Jau nė nebežinau, kaip čia jums pasakyti, kad esate, na, beveik girnapusė ant kaklo veržliai ir energingai visuomenės mažumai.

 Yra toks senas žydiškas prakeiksmas palinkėti jus įskaudinusiam žmogui gyventi permainų laikais. Nes bet kokios permainos reiškia, kad supras, kas vyksta, tik tie, kas nepatingės domėtis įvykių eiga ir gebės suvokti informaciją. O jų bus mažuma, geriausiu atveju trečdalis. Bene tai sėslaus ir konservatyvaus žemdirbio genai lemia, kad esame tokie daugmaž panašūs į rambius galvijus, kurie nuo ryto iki vakaro rupšnos ištryptos žolės likučius vienoje vietoje ir nieko daugiau nereikia. Tik palikit ramybėje, atsikabinkite, nieko nekeiskite. Leiskite mums bambėti panosėje, kad algos ir pensijos apgailėtinai mažos, mokesčiai beprotiškai dideli, kraujasiurbiai darbdaviai engia, kainos kyla, bet šiukštu nesiūlykite ką nors pakeisti. Mums buvo gerai ir su analogine televizija - nesvarbu, kad su trukdžiais, bet ji rodė ir nereikėjo pakelti sėdimosios nuo minkštasuolio bei lipti ant stogo antenos sureguliuoti. Mums gerai ir nerenovuotuose namuose, kam juos ta puta aplipinti ir taip dar stovi. Davė kažkada vykdomasis komitetas butą, tapetus prieš Maskvos olimpiadą perklijavom ir gerai, tegul būna, kaip yra. Ir „Pasatas” dar važiuoja, geras, vokiškas, beveik naujas - devyniasdešimt pirmų metų, dūmina, bet kai nešalta užsiveda ir važiuoja. O jeigu techninės apžiūros nepraeina, tai tik todėl, kad tie apžiūrovai kyšio nori. Atsikabinkit nuo mano biednos galvos, niekam juk netrukdau. Ir neminėkit jokių permainų. Žinau, kas jas sugalvojo, apvogti nori paprastą žmogų.

Paprastas žmogus visada žino, kad nuo permainų jis nukentės. Nes, jeigu kažkas pasaulyje keičiasi, tai keičiasi tik į blogąją pusę. Nes tik vagys ir apgavikai gali sugalvoti kažkokias permainas, nes juk jiems tai apsimoka, o jei nepasimokėtų, tai nieko ir nedarytų. Kiekvienas verslas yra suktybė ir apgaulė, nes iš kurgi tie verslininkai milijonus ėmė, kad viską pradėtų, kai visi buvom lygūs ir gaudavom po 120 rublių. Pavogė ar apgavo kažką, tai reiškia ir liko vagys, kurie paprastą žmogų, pasitaikius progai, visada apgaus. O tikruosius apgavikus tokie žmonės traukia iš tolo. Jie sugeba iš daugybės bankų išsirinkti tą, kuris rytoj bankrutuos, ir padėti ten laidotuvėms kauptas viso savo gyvenimo santaupas. Ir ne į kokį terminuotą indėlį, o į tokį investicinį produktą, kuriam netaikomas indėlių draudimas. Beje, būtinybė gražiai pasilaidoti paprastam žmogui gerokai svarbiau už patį gyvenimą. Laidotuvės privalo būtų tokios, kad kaimynai pavydėtų ir antkapis ne prastesnis už stovinčius ant gretimų kapų.

Tapti sukčių auka amžius - ne riba. Ir šią savaitę dvylikametis vienos druskininkietės sūnus iš namų išnešė ir nepažįstamiems asmenims atidavė 80 000 litų. Taip pat sėkmingai pinigus kam nors atiduoda ir jo mamos ar močiutės amžiaus žmonės, nes sukčiai visada laimi, o paprastas žmogus nukenčia. Jeigu šiuo dėsniu neabejojate, jūs tikrai esate paprastas žmogus.

Šią savaitę sužinojome, kad pasirengimas euro įvedimui Lietuvoje bus „koordinuojamas aukščiausiu Vyriausybės lygiu”. Tai reiškia, kad bus sudaryta darbo grupė, kuri koordinuos kitų darbo grupių veiklą, o tos darbo grupės... Jau supratote? Bus daug kalbėjimo, o sprendimą leisti, ar neleisti mums įsivesti eurą vis tiek priims Europos Komisija, pažiūrėjusi į skaičiukus, kurie nuo tų darbo grupių veiklos nė kiek nepriklauso. Tiesa, bus išleistas ne vienas milijonas biudžeto litų visuomenės informavimui. Tai reiškia, kad Vyriausybė paskelbs konkursą, kurį laimės viena ar kelios viešųjų ryšių bendrovės. Jos, viliuosi, užsakys į mano laikraštį keletą straipsnių, kuriuose bus aprašyta, kaip mums visiems verkiant reikia euro ir kaip jį įvedant nekils kainos. Jūs juos praversite neskaitydami arba perskaitysite, bet vakare pasižiūrėsite Baltarusijos valstybinės televizijos žinias ir iš jų sužinosite, kad euro zona jau ryt-poryt žlugs paskui bankrutuojančias Jungtines Valstijas. O viešinimo lėšų negavę laikraščiai dar būtinai aprašys, kaip kilo kainos įvedant eurą Estijoje ir Slovakijoje.

Todėl tyliai jums prisipažinsiu, kad mane džiugina tas faktas, jog įvedant eurą Vyriausybė neketina atsiklausti jūsų ir mano nuomonės, ir nebus rengiamas joks referendumas. Nes jūs būtinai iškrėstumėte kiaulystę - pasakytumėte „Ne”. Net jeigu 2015 m. euro įsivesti nepavyks, iki to laiko Vyriausybė atidės visus savo populistinius pažadus ir pasakos jums, kad privalome atitikti konvergencijos arba vadinamuosius Mastrichto kriterijus: infliacijos, biudžeto deficito, valstybės skolos, ilgalaikių palūkanų normos ir nacionalinės valiutos stabilumo rodiklius. Taigi gyvensime taip pat, lyg viešuosius finansus tvarkytų Ingrida Šimonytė, ir bus gerokai mažiau socializmo, negu jums norėtųsi.

Skundžiame Druskininkų savivaldybės veiksmus, leidžiant ir platinant nemokamą periodinį informacinio pobūdžio leidinį „Mano Druskininkai“

Druskininkų krašto savaitraščio „Druskonis“ redakcija

Vilniaus al. 32, Druskininkai, info@druskonis.lt;

Savaitraščio „Druskininkų naujienos“ redakcija

M.K. Čiurlionio g.75, Druskininkai, druskininkai@centras.lt

Žurnalistų etikos inspektorei

Zitai Zamžickienei

Gedimino pr. 60, LT-01110 Vilnius

Kopija:

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai

Vokiečių g.4/2 LT01130, Vilnius

Lietuvos žurnalistų sąjungai

S.Konarskio g.49, LT-03123, Vilnius

PRAŠYMAS (SKUNDAS)

2013  m. vasario 25 d.

Druskininkai

                     

Skundžiame Druskininkų savivaldybės veiksmus, leidžiant ir platinant nemokamą periodinį informacinio pobūdžio leidinį „Mano Druskininkai“.

Druskininkų kurortą „iki klestėjimo atgaivinęs” socialdemokratas meras Ričardas  Malinauskas ir jam pritarianti bendrapartiečių komanda siekti savo tikslų gali netgi  neteisėtomis priemonėmis, kurios prieštarauja šalies įstatymams ir teisės aktams, pažeidžiant pagrindinius visuomenės informavimo principus, nurodytus LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje ir daugelyje kitų straipsnių.

Nuo 2011 m. gruodžio mėn. Druskininkų savivaldybė leidžia nemokamą informacinį leidinį „Mano Druskininkai“. Oficialiai šio leidinio leidėjas – savivaldybės biudžetinė įstaiga „Druskininkų švietimo centras“. Šiam leidiniui Druskininkų švietimo centre 2011 m. buvo įsteigti keturi etatai, jie yra išlaikomi Druskininkų biudžeto lėšomis.

Pirmasis leidinio „Mano Druskininkai“ numeris pasirodė 2011 m. gruodžio 24 d. Jo pirmajame puslapyje buvo publikuota mero Ričardo Malinausko nuotrauka. Iš pradžių Druskininkų savivaldybė teigė, jog tai yra savivaldybės leidinys. Druskininkų švietimo centras, kurio pagrindinė funkcija rūpintis vietos suaugusiųjų mokymu ir kvalifikacijos kėlimu, vietos biudžeto, mokesčių mokėtojų lėšomis, savo įstaigoje įsteigė informacijos ir komunikacijos padalinį su keturiais etatais, kurių paskirtis buvo ir kol kas tebėra periodinio leidinio „Mūsų Druskininkai“ leidyba arba, kaip teigia oficialūs dokumentai, „visuomenės supažindinimas su Druskininkų savivaldybės aktualijomis“.

2011 m. leidinio leidėjas Druskininkų švietimo centras informavo, jog tai bus ketvirtinis periodinis nemokamai platinamas leidinys. 2012 m., iki spalio mėnesį vykusių Seimo rinkimų, savivaldybės leidinys „Mano Druskininkai“ pasirodydavo kartą per ketvirtį, tačiau jo leidimas suaktyvėjo prieš Seimo rinkimus - leidinį pradėta leisti kas dvi savaites. Nuo šių metų sausio 1 d. „Mano Druskininkai“ leidžiami kiekvieną savaitę – ketvirtadieniais ir nemokamai išplatinamas 8000 egzempliorių tiražu. Šio leidinio išlaidos -  itin didelės. Spalvotas leidinys spausdinamas ant blizgaus kreidinio popieriaus, vieno numerio spausdinimo kaina siekia 6 tūkst. litų  (pridedamas spaustuvės „Indigo print“, kuri spausdina leidinį „Mano Druskininkai“, atsakymas, kiek kainuotų tapataus leidinio 8000 egzempliorių tiražu atspausdinimas). Leidinį „Mano Druskininkai“ nemokamai į pašto dėžutes išnešioja privati spaudos platinimo tarnyba UAB „Drusvilma“ (1 egz. išnešiojimas – 0,16 Lt, tiražas – 8000 egz., tokio tiražo vieno numerio išplatinimas kainuoja 1280 Lt). Sudėjus spausdinimo, platinimo, keturių darbuotojų darbo užmokestį, Druskininkų savivaldybės nemokamai platinamo leidinio „Mano Druskininkai“ leidyba Druskininkų biudžetui per mėnesį atsieina apie 50 tūkst. litų.

 Pagal asmeninį savivaldybės mero R.Malinausko reikalavimą – susitarimą su miesto autobusų parką valdančia UAB „Kautra“ leidinys „Mano Druskininkai“ nuo 2012 m. spalio mėnesio nemokamai platinamas miesto autobusuose taip, kaip didžiuosiuose šalies miestuose platinamas savaitraštis „15 min.“. Į Druskininkų savivaldybės kaimiškas vietoves leidinį „Mano Druskininkai“ išvežioja Druskininkų švietimo centrui priklausantys mokykliniai geltonieji autobusiukai, kurių vairuotojai priversti dirbti paštininkais – palikti savaitraštį „Mano Druskininkai“ savivaldybės kaimuose gyvenančių žmonių pašto dėžutėse.

Minėtą pe­ri­odi­nį lei­di­nį Druskininkų savivaldybė leidžia ir nemokamai dalina, kaip jau minėta, prisidengusi Drus­ki­nin­kų švie­ti­mo cent­ro var­du. Didžiąją dalį vi­so lei­di­nio tu­ri­nio parengia dvi sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tės, kurių pavardės figūruoja po didžiąja dauguma straipsnių. Todėl galima teigti, jog iš vietos biudžeto išlaikomi ne tik keturi etatai, tiesiogiai sukurti biudžetinėje įstaigoje „Druskininkų švietimo centras“ šiam leidiniui leisti, bet ir dvi savivaldybės administracijos viešųjų ryšių specialistės, kurių funkcijos pagal pareigybių aprašą yra kitokios.

Druskininkuose leidžiami du nepriklausomi, savarankiški, privačioms bendrovėms priklausantys laikraščiai  - penktadieniais išeinantys savaitraščiai „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“. Savaitraštis „Druskonis“ leidžiamas nuo 1989 m., t. y. 24 metus, savaitraštis „Druskininkų naujienos“ - nuo 2001 m. Iki šiol Savivaldybė savo informacijai viešinti skelbdavo apklausas: skelbimus, pranešimus ir visą kitą informaciją, susijusią su savivaldybės veikla, skelbdavo minėtuose nepriklausomuose laikraščiuose. Kadangi savivaldybės vadovai nuolat reikšdavo nepasitenkinimą straipsniais apie kritikuojamą valdžios veiklą, mero R.Malinausko iniciatyva 2011 m. buvo nuspręsta leisti savivaldybės leidinį „Mano Druskininkai“, oficialiu leidinio leidėju paskelbus savivaldybės biudžetinę įstaigą Druskininkų švietimo centrą. Savivaldybės leidinio „Mano Druskininkai“ formatas didžiąja dalimi yra nukopijuotas nuo Druskininkų savaitraščio „Druskonis“ – tapačios informacijos pateikimo vietos, nuorodos, nuplagijuoti pranešimai apie tam tikrus įvykius, publikuojami gyvenimo būdo straipsniai, spausdinama televizijos programa. Šie faktai liudija, kad savivaldybės leidžiamas nemokamas informacinis leidinys „Mano Druskininkai“ sukuria dirbtinę konkurenciją rinkoje, siekiant sunaikinti vietos valdžiai neįtikusius nepriklausomus Druskininkų laikraščius, kurie turi išgyventi iš laikraščių pardavimo.

Nuo 2012 m. spalio mėn., suaktyvėjus leidinio „Mano Druskininkai“ leidybai, nepriklausomiems Druskininkų laikraščiams, ku­rie ne­į­ti­ko lais­ve įvai­rioms nuo­mo­nėms, sa­vi­val­dy­bės bei jos įstai­gų in­for­ma­ci­ja nuo šiol aktyviai blo­kuojama. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius komentarus ir interviu noriai daliję savivaldybės tarnautojai šiandien to jau nebedaro ir siunčia pas savivaldybės viešųjų ryšių specialistes, kurios į žurnalistų užduotus klausimus specialiai atsakinėja po penkių dienų, formaliai remdamosi įstatymu, o žurnalistus dominančią temą aprašo ir išspausdina gerokai anksčiau savivaldybės leidinyje „Mano Druskininkai“. Šiame savivaldybės leidinyje viešųjų ryšių specialistės, publikuodamos jų paruoštus interviu su Druskininkų valdžia – meru R.Malinausku, jo pavaduotoju L.Urmanavičiumi, tūžminga kritika užsipuola vietos valdžios oponentus – savivaldybės tarybos opozicijos narius, kitus druskininkiečius, savaitraščiuose „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ reiškiančius savo kritinę nuomonę apie savivaldybės veiklą.

Druskininkų sa­vi­val­dy­bės va­do­vai yra ne­o­fi­ci­a­liai pa­lie­pę sa­vi­val­dy­bės įstai­gų, - mo­kyk­lų ir vai­kų dar­že­lių, va­do­vams informuoti sa­vo pa­val­di­nius, kad nuo šiol pri­va­lu ra­šy­ti tik į vie­ną pe­ri­odi­nį savivaldybės lei­di­nį „Ma­no Drus­ki­nin­kai”. Pastebėta, kad Savivaldybei priklausančių įstaigų vadovai, priešingai nei anksčiau, į savo įstaigų tinklalapius nebetalpina naujienų, kad šia informacija nepasinaudotų „Druskonis” ir „Druskininkų naujienos“. Druskininkų valdžia per joms pavaldžias įstaigas blokuoja visą su savivaldybės veikla susijusią informaciją – netgi sporto renginius.

Druskininkų laikraštis „Drus­ko­nis” pagal susitarimą su UAB „Kautra“ kiekvieną savaitę perduodavo reklaminius anonsus au­to­bu­sų sto­te­lė­se esan­čio­se švieslentėse. 2012 m. gruodį, vieną dieną, vie­toj sa­vo straips­nių anon­sų ir savo laikraščio pavadinimo „Druskonis“ išvydo identišką „Ma­no Drus­ki­nin­kai” reklamą. Trans­por­to ben­dro­vė, ku­riai pri­klau­so šios švieslentės, kaip patvirtino jos vadovai, buvo įsakmiai informuota mies­to va­do­vų, kas nuo šiol yra privalomai reklamuojami, o kas ne­pa­gei­dau­ja­mi.

UAB „Druskininkų vandentiekis“, valdanti Druskininkų vandens parką, ir kurios 100 proc. akcijų priklauso Druskininkų savivaldybei, direktorius Edmundas Antanaitis viename iš paskutiniųjų leidinio „Mano Druskininkai“ numerių viešai pranešė, kad „artimiausiu metu siūlys Vandens parko valdybai perimti leidinio „Mano Druskininkai“ leidybą ir tokiu būdu suteiks druskininkiečiams galimybę sužinoti naujienas apie realią situaciją ir Druskininkuose įgyvendinamus projektus“. Toks direktoriaus pasisakymas yra visiškai suprantamas, nes bendrovėje „Druskininkų vandentiekis“ 100 proc. akcijų valdo savivaldybė, o bendrovės valdybai priklauso penki savivaldybės administracijos pareigūnai. Druskininkų valdžios sprendimas keisti leidinio „Mano Druskininkai“ oficialų leidėją yra akivaizdžiai matomas kaip neteisėtos veiklos pavyzdys. Savivaldybės leidiniui savivaldybės biudžete šiai įstaigai numatyta atskira eilutė, jo finansavimas kelia abejonių daugumai druskininkiečių. Todėl Druskininkų savivaldybė, kaip manoma, apsisprendusi „Mano Druskininkus“ perleisti savivaldybės kontroliuojamai UAB „Druskininkų vandens parkas“, kuri teigia, jog pinigus užsidirba pati.

Kaip jau minėta, Druskininkuose leidžiami du nepriklausomi, savarankiški, privačioms bendrovėms priklausantys laikraščiai - savaitraščiai „Druskonis“, leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu, ir „Druskininkų naujienos“, leidžiamas 1 tūkst. 450 egzempliorių tiražu. Jie yra mokami, Druskininkų bendruomenė juos prenumeruoja ir perka spauda prekiaujančiose prekybos vietose. Akivaizdu, jog Savivaldybė, prisidengdama sau pavaldžiomis įstaigomis, nemokamai platindama gerokai didesnį tiražą - 8 tūkst. egzempliorių informacinį leidinį „Mano Druskininkai“, siekia Druskininkuose sunaikinti laisvą ir nepriklausomą spaudą. Pažeidžiant įstatymus, už biudžeto pinigus leisdama nemokamą informacinį leidinį „Mano Druskininkai“, Druskininkų savivaldybė sukūrė dirbtinę konkurenciją vietos spaudos rinkoje.

Vadovaujantis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo 22 straips­nio 6 dalimi, vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, taip pat ir sa­vi­val­dy­bės, ne­ga­li bū­ti vie­šo­sios in­for­ma­ci­jos ren­gė­jais ir leis­ti pe­ri­odi­nius in­for­ma­ci­nio po­bū­džio lei­di­nius, koks yra savaitraščiu tapęs leidinys „Ma­no Drus­ki­nin­kai”. Jau nekalbant apie Įstatymo 22 str. 8 d. 1 ir 2 punktuose numatytus visiems visuomenės informavimo rengėjams keliamus bendruosius reikalavimus, kurie numato, kad skleisdami informaciją visuomenei, pastarieji neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus, bei privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.

Remiantis aukščiau pateikta informacija neabejotina, kad Druskininkų švietimo centras kaip viešosios informacijos rengėjas grubiai pažeidžia ir kitus minėto įstatymo 24 str. reikalavimus turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, kuriame būtų nustatytos žurnalisto teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­me savivaldybių tarybų nariams, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vadovams apskritai keliami papildomi aukštesni reikalavimai: jie privalo pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai jos nustatyta tvarka duomenis, kokių juridinių asmenų, kurie yra vietinių, regioninių, nacionalinių laikraščių, žurnalų leidėjai ar informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai, dalyviai jie yra, o už to neatlikimą gali būti taikoma atsakomybė ar kitos poveikio priemonės.

Šiuo atveju Druskininkų politikai ir institucijų vadovai visiškai ignoruoja konstitucinius, demokratijos ir sąžiningos konkurencijos principus ir grubiai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl:

Vadovaujantis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo 50 straips­nio 3 dalimi, žurnalistų etikos inspektorių prašome:

1.      Reikalauti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją Druskininkų savivaldybę kaip savivaldybės biudžetinės įstaigos „Švietimo centro“ steigėją pašalinti visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir nedelsiant nutraukti pe­ri­odi­nio in­for­ma­ci­nio po­bū­džio savaitraščio „Ma­no Drus­ki­nin­kai” leidimą ar kreiptis į kompetentingas institucijas, kurios nedelsiant įpareigotų viešosios informacijos rengėją tai atlikti;

2.      Nustačius administracinio teisės pažeidimo požymius Druskininkų savivaldybės administracijos ar švietimo centro darbuotojų veiksmuose, atsakingiems asmenims taikyti administracinę atsakomybę įstatymų nustatyta tvarka.

PRIDEDAMA:

1.      Druskininkų savivaldybės informacinio leidinio-savaitraščio „Mano Druskininkai“ pavyzdžiai. (egzemplioriai).

Druskininkų krašto savaitraščio

„Druskonis“ redaktorius Eugenijus Rutkauskas               

Savaitraščio „Druskininkų naujienos“

Redaktorius Romas Sadauskas

                                          

Kai nėra vertybių ar ideologijų, partijų jungimasis tampa verslo sandėriu

Bažnyčios istorijoje minima ir Popiežė Joana,
kuri šias pareigas užėmė apsimetusi vyru

Artūras Paulauskas su Rolandu Paksu vienoje partijoje? Tarsi nuo gripo komplikacijų užsilikusį skreplį nuriję prisiminimus apie savo vaidmenį apkaltos laikais, abu įsivaizduoja, kaip pasikeisdami lankys po nuosprendžio Darbo partijos byloje Sniego gatvėje sėdintį Viktorą. O koks jovalas dėsis rajonų ir miestų skyriuose, kur tvarkiečiai su darbiečiais ne visuomet ir siauroje gatvelėje ar savivaldybės tarybos salėje susitikę sveikinasi.

Vladimiras Laučius „Delfi“ straipsnyje „V.Uspaskichas su R.Paksu – drauge prieš socialdemokratus“ tokį jungimąsi vadina abiem partijoms „veikiau naudingu nei nenaudingu”. Kai sudėtinga rasti kažką panašaus į vertybes ar ideologiją, nauda tampa vieninteliu vertinimo kriterijumi, o pats susijungimas – verslo sandėriu.

Liberalas Remigijus Šimašius savo „Facebook” paskyroje pastebi, kad abi šios „keistos sujungtos partijos vargu ar gaus daugiau balsų nei dabar, o be to, gal kompensuos dalį viena kitos keistenybių.” Na, R.Paksui tikriausiai teks padėti į apatinį stalčių savo tiesioginės demokratijos utopijas. Aršiausiems tvarkiečių euroskeptikams bei nacionalistams, kažkada neišsigandusiems partijos lyderio sąsajų su rusišku kapitalu, naujų dvasinių kančių susijungimas neatneš. Juolab, bėgti jiems tiesiog nėra kur, nes apie tautininkus besivienijanti radikali smulkmė greitkelio į Seimą nenuties. Provincijos verslininkų ir interesų susaistytų valstybės tarnautojų minioje pavieniai keistuoliai bei atlapaširdžiai kovotojai už savaip suprastą teisingumą pasimes kaip lopšelinukai „Akropolyje”. Tokio dydžio darinys neabejotinai galės palaidoti ne tik radikaliausius savo pačių sumanymus, bet ir neleisti socialdemokratams centro-kairės koalicijos timptelėti bent kiek toliau į kairę. Bent jau Vytenio Andriukaičio sveikatos apsaugos revoliucija turėtų pasibaigti nė neprasidėjusi.

Nuo naujojo junginio, interneto socialinių tinklų šmaikštuolių jau praminto „Darbotvarka”, apsisprendimo gali priklausyti skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos ir suskystintųjų dujų terminalo likimas. Prisidės prie kasdien stiprėjančio spaudimo palaidoti svajones apie energetinę nepriklausomybę ar tęs pradėtus darbus? Man vis knieti paklausti, kas mums iš to, kad pavasarį Valstybės saugumo departamentas atsargiai įspėjo, jog milijonai iš Rusijos paskirti Lietuvos visuomenės nuomonei prieš atominę energetiką nuteikti? Referendumas baigėsi taip, kaip sumokėta. Jeigu skalūnų dujų ir dujų terminalo projektai taip pat nepatinka kam nors Rytuose, pasiryžusiam sumokėti, kad jie būtų sužlugdyti, tai jie ir bus sužlugdyti. Net jeigu žinosime apie tokius ketinimus ir suprasime, kam tai naudinga.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas antradienį kreipėsi į VSD generalinį direktorių Gediminą Griną be kita ko klausdamas, ar departamentas žino, kas ir už kokias lėšas parengė bei platina propagandinius filmukus apie skalūno dujų žvalgybą ir gavybą? Juk matėte ir jūs, tikriausiai kas nors jau prisiuntė nuorodų į „Youtube“ vaizdelius, kuriuose liepsnoja vanduo iš čiaupo, o „Chevron” paišoma juodžiau už šėtoną. Kartais pagalvoju, kad visa bėda, jog amerikiečiai ir jų draugai nebemoka žaisti pagal rusiškas taisykles ir neskuba ten, kur gręžia, per tarpininkus paremti vieną kitą vietos bendruomenės šventę, kažkam įpilti, kažkam darbo vietų pažadėti... Gal tada pritarimas dujų gavybai būtų daug stipresnis už pasipriešinimą. Bet kartą padarius kompromisą su savo sąžine, beliktų tik pasyviai stebėti, kaip viskas perkama ir parduodama.

Kažkada per kitą referendumą, kai reikėjo nuspręsti, ar stosime į Europos Sąjungą, vardan neabejotinai kilnaus tikslo truputį paskatinome rinkėjų aktyvumą lipdukais, už kuriuos populiariausias prekybos tinklas po centą davė alaus arba skalbimo miltelių. Mačiau tai iš arti, nes vienoje balsavimo apylinkėje tuos lipdukus dalijo rinkimų komisijoje triūsusi mano darbštuolė žmona. Aršiausieji euroskeptikai dar ilgai mums tai prikaišios, kvestionuodami patį piliečių apsisprendimą, anuomet nekėlusį jokių abejonių. Tokiuose reikaluose bet koks nesąžiningumas yra tarsi spintoje paslėptas skeletas, išvirstantis į dienos šviesą pačiu netinkamiausiu metu. Sąžiningumas ir skaidrumas per ilgesnį laiką kažkokiu mistišku būdu tampa naudingi, net jeigu šiandien to naudingumo taip akivaizdžiai dar nesimato.

Pavieniai nuslėpti dvasininkų pedofilijos atvejai pakenkė katalikybei labiau negu bet kuri erezija arba visa Sovietų Sąjungos ateistinė propaganda. Kaip žmogus, praeitame amžiuje vieną parą studijavęs Kauno kunigų seminarijoje ir kitą rytą pareiškęs jos tuometiniam rektoriui Sigitui Tamkevičiui, kad praėjo pašaukimas, galiu jus užtikrinti, jog nepriklausomai nuo to, kas bus išrinktas naujuoju Popiežiumi, Katalikų Bažnyčioje bus tik tiek permainų, kiek norėsime mes patys. Nes Bažnyčia yra ne šventovių sienos ar Vatikano administracinė struktūra, o gyva bendruomenė, vedama Šventosios Dvasios. Tai Ji įkvėpė Benediktą XVI apsispręsti atsistatydinti ir veiks per konklavą, kad kardinolai išrinktų tą, kurio dabar labiausiai reikia. Teoriškai popiežiumi gali tapti bet kuris pakrikštytas vyras, net ir aš. Bet tikiuosi, kad bus rasta vertesnių ir geriau pasirengusių.