Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 25 d.

Savaitgalį vėl žaisime šviesų junginėjimo žaidimus. Juk taip patogu visus metus spjaudyti ant realių ekologinių problemų, o kartą metuose vienai „Žemės valandai“ išjungti šviesą ir užsikabinti planetos gelbėtojo etiketę. Reaguodamas į tokią ekologinę veidmainystę, pernai, tuo metu, kai jūs sėdėjote tamsoje ir džiaugėtės, kokie esate ekologiški, savo namuose ir kieme įjungiau visus šviečiančius prietaisus, o ryškiai apšviesto namo nuotraukas patalpinau socialiniame tinkle „Facebook“ http://www.facebook.com/photo.php?fbid=103916632980951&set=a.103915352981079.3603.100000878447777&theater . Ačiū draugams, kurie tokį mano išsidirbinėjimą suprato, palaikė ir komentavo. Juokingiausia, kad šviesų degiojimą Lietuvoje pradėjo Druskininkai, kažkada garsėję, kaip vieta, kur gamta sugrąžina žmonėms sveikatą, o dabar tapę prabangia išlepintų poniučių grožio procedūrų, sintetinių tropikų bei dirbtinio sniego miestu. Juk ir mūsų naujoji sniego arena statoma iškirtus mišką ir „pakoregavus“ Avirės draustinio ribas. Tiems „koreguotojams“ visokios „žemės valandos“ tampa puikia proga nusimazgoti savo mundurą ir susikurti nūdien madingą pseudoekologinį įvaizdį. Valdžios kečiasi, o puolimas prieš gamtą tebesitęsia visoje šalyje. Naujausia jo išraiška – aistras kaitinantis Miškų įstatymas. „Jo pataisas svarstyti pradėję politikai su pirmaisiais klausimais kibo vieni kitiems į atlapus ir atskleisdami kardinaliai priešingą požiūrį ne tik į tai, ką galima ir ko negalima daryti miške, bet ir į konstitucines teises,“- rašo žurnalistas Renaldas Gabartas kovo 16 d. naujienų portale Alfa.lt.

Priminsiu, kad Aplinkos ministerija 2010 m. pradžioje įteikė Seimui Miškų įstatymo pataisas, kuriose pagal Konstitucinio teismo rekomendacijas buvo pateikti siūlymai, kokiais išimtinais atvejais miško žemė gali būti pakeista kitomis naudmenomis.

Šią savaitę grupės nevyriausybinių organizacijų išplatintame pranešime teigiama, jog 2010 metų pabaigoje Seimui skubos tvarka buvo įteiktos „patobulintos” Miškų įstatymo pataisos, pagal kurias miško žemės pakeitimas kitomis naudmenomis taptų ne išimtimi, o taisykle.

Antai 2 straipsnio pirmos dalies pakeitime siūloma pakeisti miško sąvoką, mišku laikant ne mažesnį kaip 0,5 ha plotą , o ne 0,1 ha plotą kaip yra pagal iki šiol galiojusį Miškų įstatymą. Išlikusių mažų miškelių, kurių plotas iki 0,5 ha, priskaičiuojama apie 7-8 tūkst. ha. Jų pervedimas į kitas naudmenas (želdinius) ženkliai sumažintų Lietuvos miškingumą. Siūlomuose 4 straipsnio 3 dalies pakeitimuose ir papildymuose numatoma daug atvejų, kada leidžiama skaidyti miško valdas, kai jos tampa mažesnės nei 5 ha. 11 straipsnio pataisose 8 punkte siūloma įteisinti 0,2 ha ploto namų valdų formavimą privačiose miško valdose. Ne tik „žaliųjų“, bet ir Prezidentės patarėjos teisės klausimais, konstitucinės teisės žinovės Rasos Svetikaitės nuomone, šitokia pataisa visiškai nesiderina su Konstitucinio teismo išaiškinimu dėl miško žemių pakeitimo kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais. 11 straipsnio pataisų 9 dalyje suformuluota išimtis, kai miško žemę paverčiamai naudingų iškasenų karjeru nereikalaujama kompensacijos nei už prarastą medienos prieaugį, nei už prarastas kitas miško funkcijas, o užtenka pasižadėjimo išeksploatuotą karjerą apželdinti mišku. Kaip sunkiai sekasi kovoti su jų kaime žvyro karjerą sumaniusiais eksploatuoti verslininkais, smulkiau galėtų papasakoti Margionių kaimo bendruomenė.

Planuojamas eksploatuoti žvyro ir smėlio telkinys yra apie 300 m atstumu nuo Dzūkijos nacionalinio parko ribos, ir nuo „Natura 2000“ teritorijų. Pradėjus eksploatuoti žvyro karjerą, ši veikla gali sunaikinti retų paukščių rūšių perimvietes, maitinimosi vietas ir turės neigiamą poveikį Dzūkijos nacionalinio parko buferinės zonos kraštovaizdžiui.

Beje, šiuo atveju vilčių teikia neabejingas Druskininkų savivaldybės administracijos požiūris. Praėjusių metų pabaigoje mūsų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius nedelsdamas atsakė į margioniškių pagalbos prašymą bei išreiškė nepritarimą žvyro ir smėlio karjero steigimui Margionių kaimo apylinkėse.

„Etnografiniuose kaimuose, visų lygių teritorinio planavimo dokumentuose įvertintuose, kaip svarbios Lietuvos kultūros paveldui teritorijos, turėtų būti plėtojamos kitos veiklos (turizmas, rekreacija, švietimas), o ne pramonė ar išteklių gavyba,“- rašė L.Urmanavičius.

Druskininkų savivaldybė kreipėsi į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentą ir buvo įtraukta į Margionių karjero steigimo poveikio aplinkai vertinimo procedūrą.

Belieka tik išsiugdyti tokį pat jautrumą ne tik kaimyninio rajono, bet ir Druskininkų savivaldybės gamtai, ir jokių specialių „žemės dienų“ nebereikės, nes tokios bus visos 365 metų dienos.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 18 d.

Net ir gyvendami kitame pasaulio pakraštyje, visą savaitę sekame Japonijos įvykius. Dauguma mūsų nei kada ten buvę, nei draugų ar pažįstamų turi, bet vis vien negalime abejingai žiūrėti, kaip ramus civilizuotų žmonių gyvenimas per keletą dienų virto tikru košmaru. Mane bene labiausiai stebina ne pačios katastrofos dydis, o tai, kaip Japonijos gyventojai ramiai ir tvarkingai reaguoja į užgriuvusias jų salą nelaimes. Kai kas nors tragiško nutinka, pavyzdžiui, kaimyninėje Rusijoje arba Artimųjų rytų šalyse, televizijos kanalai rodo šaukiančius ir besiblaškančius vyrus, raudančias moteris... Reportažuose iš Japonijos vyrauja vaizdai, kaip tenykščiai žmonės, praradę viską, ką buvo užgyvenę, ramiai tvarko nuolaužas, tvarkingai vorele evakuojasi iš pavojingų teritorijų, esančių šalia atominių elektrinių. Jokios gamtos stichijos nepajėgios sudrumsti jų rimties ir susikaupimo, todėl tikėtina, kad po visų bėdų, šalis ras jėgų greitai viską susitvarkyti ir netgi tie atkūrimo darbai išjudins lig šiol stagnavusią Japonijos ekonomiką. Tuo metu, kai rašiau šį tekstą, didžiausią nerimą pasauliui kėlė pranešimai, kad krizė Japonijos atominėse elektrinėse gali greitai tapti nebekontroliuojama. Žinau, kad toli ir mūsų tai nepalies, bet kažkur pasąmonėje vis tiek kirba „o jeigu?“. Iš ten jį be galo sunku iškrapštyti jau vien todėl, kad priklausau kartai, kuri puikiai prisimena Černobylio avariją, visą tą sovietinės valdžios melą ir mūsų nežinojimą, leidusį ramiai mėgautis pavasario šiluma, kai virš galvų slinko radioaktyvūs debesys. Anuomet ta apgaulė pakirto paskutinius pasitikėjimo valstybe likučius, pavertė ją milžinu molinėmis kojomis, kurį kažkam beliko pastumti. Mūsų žodyne tada atsirado naujas žodis „černobylietis“. Jauni vyrai, paskubomis mobilizuoti ir nusiųsti į avarijos zoną, grįžo be jokių matomų sužalojimų, bet radiacija iš vidaus naikino jų kūnus, o ne vienas ir be laiko atgulė į Ratnyčios pušyno smėlį.

Kaip beramintų mus atominės energetikos specialistai, neišvengiamai sumažės žmonių, pritariančių naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. O juk teisūs žalieji, sakydami, kad sprendimą dėl to turėjo priimti visi piliečiai, o ne vien šalies vadovai. Dar veidmainiškiau skamba nuogąstavimai, kad Baltarusija statys naują savo elektrinę pernelyg arti Lietuvos sienos, kai mes patys ilgai ir laimingai eksploatavom Ignalinos AE pasienio regione ir dabar tebesaugome ten branduolines atliekas. Bent jau man asmeniškai daug mieliau už spėliones, ar pakankamai saugi yra šiuolaikinė branduolinė energetika, važiuojant pro Seirijų miestelį, matyti ant aukščiausios kalvos išdygusias vėjo jėgaines ir žinoti, kad, kokia avarija benutiktų, jie neužterš visko aplink nematoma, bet mirtina spinduliuote. Man pernelyg brangi šita žemė, šitos pušimis apaugusios kalvos, raistai ir upeliai, kad dėl keliais centais pigesnės elektros energijos sutikčiau taikstytis su bent mažiausia rizika, kad visa tai taps gyventi netinkama evakuacijos zona. Jau užaugo karta, apie Černobylį girdėjusi tik iš tėvų pasakojimų, bet užkrėstoje teritorijoje aplink sprogusią atominę elektrinę gyventi vis dar negalima.

Anos savaitės pabaigoje daugiabučiuose gyvenantys druskininkiečiai savo pašto dėžutėse rado sąskaitas už vasario mėnesį suvartotą šilumą. Kadangi vasaris buvo išties šaltas, daugelis baiminosi, jog mokėti teks dar daugiau, negu už gruodį, kurio sąskaitos daliai miesto gyventojų išties sukėlė šoką. Vis dėlto šilumininkai mūsų pagailėjo – vasario sąskaitos savo dydžiu buvo panašesnės ne į gruodžio, o į sausio. Skirtingi namai už kvadratinio metro šildymą mokės gerokai tarpusavyje besiskiriančias sumas, bet bendra tendencija akivaizdi – gruodžio rekordų neviršysime. Man labiausiai įstrigo pranešimai, kad kitas šildymo sezonas gali būti pats brangiausias mūsų istorijoje. Ir tai mums sako ne kokie nors nekilnojamojo turto supirkinėtojai, o pati Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.

„Rekordiškai didelė naftos kaina – dar vienas įspėjimas, kad pastaraisiais metais tik aukštyn lipanti gamtinių dujų kaina Lietuvai toliau kils. Ši žinia bloga visiems šalies miestams, kuriuose pagrindinę šilumos kainos dalį sudaro išlaidos iš Rusijos importuojamoms dujoms“, - sako jos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Rinkimai baigėsi ir dabar jau niekas jums nebežadės stebuklingu būdu atpiginti šilumą. Gelbėtis teks pavieniui, kraustantis į mažesnio ploto butus, malkomis kūrenamus būstus užmiestyje arba renovuojant daugiabučius namus. Prieš savaitę redakcijoje apsilankiusi Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros atstovė pateikė man daugybę skaičių, jos teigimu pagrindžiančių teiginį, jog renovuoti namus apsimoka net ir šiuo metu taikomomis gyventojų ne itin mėgiamomis sąlygomis. O man vis tiek labiau prie širdies malkos, nes už tą pačią kainą sušylu du kartus – pirmiausiai jas skaldydamas, o vėliau – kūrendamas.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 11 d.

Turiu rimtų priekaištų Užgavėnių šventės organizatoriams, kad jie blogai išvarė žiemą. Kur tai regėta, kad antrą kovo savaitę jaustumėmės kaip kokį gruodį. Jeigu dieną, kai saulutė pašildo, jau galima pamąstyti ir apie pavasarį, tai, vos tik ji pasislepia ar nusileidžia, balas vėl sukausto ledas. Jau ir paukščiai pamažu pradeda grįžti iš šiltesnių kraštų, o čia mes juos pasitinkame ledynmečio peizažu. Bjaurus mūsų nesvetingumas visu gražumu pasirodys vasaros pabaigoje, kai Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas. Arenas dar šiaip taip užbaigsime, o štai viešbučių atvyksiantiems į Lietuvą krepšinio sirgaliams taip ir nepasistatėme. Alytiškiai suplanavo, kad šiame mieste vyksiančių varžybų dalyviai gyvens Druskininkuose, tai čia mums tik į naudą, bet jau pasigirsta žinių apie visuose miestuose ketinamas kelti viešbučių kambarių kainas, ir pasiūlymus apnakvydinti sirgalius už 50 litų miegmaišiuose ant grindų. Įtariu, kad pasielgsime tradiciškai lietuviškai, kaip Palangos bobutės, kurios tą vieną vasaros savaitgalį, kai būna geras oras ir šiltas vanduo, užkelia kainas iki beprotybės ir nuomoja vietas šikinyko palėpėje arba rūsio kampe. Valstybė ką nors reguliuoti čia nelabai gali, ne Kinijos olimpiada... Galėtų nebent miestų, kuriuose vyks čempionatas, savivaldybės skubiai išnuomoti sklypus, kuriuose konkurso būdu atrinktos bendrovės pristatytų pigių laikinų karkasinių namelių, bet kas juos statys tokiam trumpam laikui. O štai lupikavimas mums tiesiog įaugęs į kraują – jei jau kurioje srityje atsiranda paklausa, kainas kaip mat užkeliame. Užsieniečius kažkodėl vis dar įsivaizduojame kaip pinigų maišus, kurie už kiekvieną smulkmeną neskaičiuodami pluoštais kloja eurus... Tik tie krepšinio sirgaliai dažniausiai būna visai ne milijonieriai ir, juolab, nenusiteikę mokėti astronominių sumų už nakvynę vėlyvojo akmens amžiaus sąlygomis. Gyventi be dušo, tualeto ir patogios lovos europiečiai atprato dar tada, kai mūsų proseneliai gyveno dūminėse pirkiose. Bus gera proga apsijuokti prieš visą Europą. Ant grindų pernakvojęs sirgalius į šią šalį daugiau gyvenime neužsuks. O daugiausiai problemų turėsime dėl viešųjų tualetų stygiaus. Prieš ir po varžybų išgėrusiems alaus svečiams nori nenori kažkur teks šlapintis. Apie tam pritaikytų vietų gausą ir surandamumą liudija pranešimai, kaip užsieniečiai Lietuvoje periodiškai nubaudžiami už tai, kad gamtinius reikalus atlieka ant reprezentacinių pastatų kampų. Druskininkuose žinau vieną viešąjį tualetą Gydyklų parke, šalia Pramogų aikštės. Ir viskas. Prispirs reikalas kur nors ties Vytauto ir Čiurlionio gatvių sankryža, tai nors į kelnes daryk, o jei dar esi užsienietis ir užkalbinti praeiviai nesupranta tavo kalbos, tai tik tokia galimybė ir belieka. Nieko keisto, pirmąsias lentines tupyklas statyti mus privertė okupacinė vokiečių kariuomenė per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet dzūkai ir toliau drąsiai tūpdavo artimiausiame miškelyje. Vienas neraviškis XX a. pradžioje „didelį reikalą“ visuomet stengėsi atlikti tik savo grikiuose, o XXI a. pradžioje vienas mano svečias, išgirdęs pasiūlymą pasinaudoti name esančiu „Gustavsbergu“, vis tiek eina už klėties ir išsitraukia savo „dešrą“ tiesiai prieš kaimynės langus. Dušas ar vonia, be kurių britas jau XIX a. neįsivaizdavo savo gyvenimo, mums taip ir netapo kasdiene būtinybe. Juk ne veltui pokario metais Druskininkų kurorte veikė nuutėlinimo stotis. Dažnas kurorto varguolis, turėdamas namie vonią, maudosi kuo rečiau, kai jau pradeda kasytis, o panaudotą vandenį iš vonios pila į tualeto bakelį. Kažkada Alytuje už tuomet žvėrišką kainą nuomojausi antrą namo aukštą iš tokio taupaus pensininko, kuris, kai tik išgirsdavo, jog mes plauname indus, klūpodavo pirmajame aukšte prie skaitiklio ir žiūrėdavo, kaip greitai jis sukasi. Gal todėl dabar vanduo, atitekantis vamzdžiais iš šulinio be jokių skaitiklių, mūsų namuose tapo vienu iš svarbesnių pastarojo gyvenimo etapo kokybės požymių.

Nesinorėtų pabaigti tokiomis neskaniai kvepiančiomis temomis, juolab, kad šį savaitgalį švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Mūsų valstybei sukako dvidešimt vieneri, o tai mano kartai iškart primena, jog ilgą laiką būtent nuo tokio amžiaus galėjome legaliai pirkti alkoholį. Tik kažkaip nepamenu, kad kas būtų sulaukęs 21 metų jo taip ir neparagavęs. M.Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos kartos jaunimą alkoholizmas praretino taip pat skaudžiai, kaip ir vyresniuosius, laisvai gėrusius prie L.Brežnevo, arba jaunesniuosius, porevoliuciniais 1991-1992-aisiais mačiusius be jokių licencijų ir banderolių parduodamus gėrimus kiekviename kioskelyje. Lupikiškais akcizais ir parduotuvių darbo laiko ribojimu tautą nuo gėrimo bandantys atgrasyti mūsų politikai lipa ant to paties grėblio, kaip ir M.Gorbačiovas, beje, ką tik atšventęs garbingą jubiliejų, tik aniems nuo to grėblio koto dar žymė ant kaktos neišryškėjo.

Druskininkų savaitė 2011 m. kovo 4 d.

Sveiki, sulaukę pavasario, bent jau kalendorinio, nors žemę dar kausto įšalas, o pusnys dengia laukus. Sveiki, sulaukę ir naujos vietinės valdžios, nors ji ne ką skiriasi nuo tos, kuri čia šeimininkauja pastarąjį dešimtmetį.

„Rinkimai baigėsi, taigi nereikia čia politikuoti...“- pirmadienį sakė Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius žmonėms, susirinkusiems į profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir „Atgimimo“ mokyklos profesinės sąjungos surengtą „apskritojo stalo“ diskusiją dėl Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos likimo.

Taigi, mieli druskininkiečiai, atidavėte savo balsus ir žaidimas demokratija baigtas, dabar jūsų nuomonė niekam neįdomi ir niekas čia neketina į ją atsižvelgti.

Ketinau į tą diskusiją neiti, nes per pastaruosius metus viešų ir pusiau uždarų pokalbių šia tema būta daugybė ir visuose vis iš naujo skambėjo tie patys teiginiai. Savivaldybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tvirtina, jog prieš dešimtmetį sugalvotas Druskininkų savivaldybės švietimo įstaigų pertvarkos planas įgyvendinamas sėkmingai ir nėra čia ko paskutiniame etape nuo jo nukrypti, o „Atgimimo“ mokyklos mokytojai įrodinėja, kad mokykla dar galėtų kitais mokslo metais sukomplektuoti 11 klases, o ateityje netgi tapti antrąja mūsų savivaldybėje gimnazija.

Kadangi jokio privataus intereso šioje istorijoje neturiu – nei „Atgimimo“ mokykloje besimokančių vaikų, nei dirbančių giminaičių, tai į visą tą ginčą galiu daugmaž objektyviai žvelgti iš šalies ir dėstyti savo pastebėjimus bei nuomonę per daug nesukdamas galvos, ar dėl to kas nors supyks, ar įsižeis.

Pirmiausiai mane nustebino profsąjugiečių nesugebėjimas aiškiai formuluoti savo reikalavimų ir jų pagrįsti įtikinamais argumentais. Suprantu, kad Druskininkų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkui Vytautui Lučinskui švietimo reikalai pakankamai tolimi, bet ir mokytojų pasisakymuose akivaizdžiai girdėjosi vienintelis interesas – nuogąstavimai dėl savo darbo vietų. O jų susirūpinimas mokinių likimu skambėjo jau taip pritemptai ir deklaratyviai, kad rodės, jog ir patys pasisakantieji netiki tuo, ką kalba.

Per pastaruosius du dešimtmečius, o gal ir dar seniau man neteko girdėti, kad kur nors moksleiviai būtų taip žeminami, kaip šiame susitikime. Nuo pat susitikimo pradžios Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius Linas Urmanavičius ir Švietimo skyriaus vedėjas Jevgrafijus Samuchovas atkreipė dėmesį, kad į salę, kurioje vyko diskusija, atėjo keliolika moksleivių, kurie, pasak jų, neturi teisės reikšti nuomonę ir netgi klausytis, nes tai, neva „gali traumuoti nepilnamečius“. Valdininkai puolė tardyti vaikus, kiek ir kuriam iš jų metų, užsirašinėti pavardes. Puiki „pilietinio aktyvumo“ mokykla! Žinokite savo vietą –galėsite pasireikšti tik tada, kai per kokią nors malinauskinę talką reikės alkoholikų apvemtas šiukšles iš kurorto parkų surinkti. Ir keisčiausia, kad į diskusiją atėję jaunuoliai tokias žaidimo taisykles priėmė nuleidę galvas, paklausti, sakė savo pavardes, skubėjo išsmukti lauk ir nė vienas nedrįso juos žeminančių valdininkų kur nors toliau pasiųsti. Traumuoti nepilnamečius galėjo nebent diskusijos dalyvių išsakytas požiūris į juos, kaip į nereikalingą priedą prie moksleivio krepšelio, statistinį vienetą. Arba J.Samuchovo nostalgija tiems laikams, kai, anot jo, buvo statomos bei pertvarkomos mokyklos, ir mokiniai ėjo „ten, kur jiems buvo pasakyta“. Gūdžiausia ne tai, kad toks sovietinės epochos šlovintojas vadovauja švietimo sistemai, bet kad niekas į akis nedrįsta jam pasakyti, jog savo pelėsiais dvokiančią nuomonę gali pasilaikyti partijos bičiulių vakarėliui. Stebina ne valdininkų arogancija, bet savo nuomonės išsakyti susirinkusių pedagogų nuolankumas ir baimė. Jeigu tą mokyklą tikrai reikia uždaryti, tai pirmiausiai ne dėl mokinių stygiaus, o todėl, kad be akademinės laisvės dvasios neįmanomas šiuolaikinis ugdymo procesas. Ką, išskyrus nuplakto baudžiauninko kompleksus, gali perduoti šie dėl savo darbo vietų drebantys žmonės mūsų vaikams? Nė vienos, dvi ar penkios gimnazijos bus mūsų kurorte, sprendžia ne kažkokios komisijos ar komitetai. Sprendžiate jūs. Arba savo noru atsisakote teisės spręsti, mąstyti, diskutuoti... Kartą per ketverius metus atiduodate savo balsą ir vėl liekate kilimėliu prie durų, į kurį visi valosi kojas.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 25 d.

Trečiadienį ir ketvirtadienį Savivaldybių rinkimuose jau balsavo tie, kas negalės to padaryti rinkimų dieną arba labai skubėjo pareikšti savo valią, o sekmadienį balsuos visi likusieji. Na, gal ir ne visi, bet nepradėsiu čia jūsų agituoti, verta ar neverta dalyvauti rinkimuose. Kam baisiai įdomu, argumentų už ir prieš ėjimą į rinkimus gausiai aptiks internete. Šiame laikraščio numeryje tikrai nerasite jokios kandidatus kompromituojančios informacijos, nes ją paskutiniame prieš rinkimus periodinio leidinio numeryje draudžia Savivaldybių rinkimų įstatymas. Bandymų „prakišti“ ką nors tokio, kas galėjo būti suprasta kaip agitacija prieš vieną ar kitą partiją bei kandidatą, pasitaikė ir šį kartą. Atsiprašau visų autorių, kurių atsiųsti straipsniai dėl tos priežasties nepateko į laikraštį. Jeigu yra tvarka, jos privalu laikytis, todėl viską, kas bent kiek „kvepėjo“ agitacija, pasiūlėme spausdinti įstatymų nustatyta tvarka bei kaina ir atitinkamai ženklinti. Gal kartais ir persistengėme, bet, atsarga, kaip sakoma, gėdos nedaro, juolab ir baudos už Savivaldybių rinkimų įstatymo pažeidimus numatytos ne pačios mažiausios. Neminėsiu jums ir tai, už ką ketinu balsuoti pats, juolab, kad tai jums ir nebūtų labai įdomu, nes vietinę valdžią rinksiu pagal savo gyvenamąją vietą – kaimyniniame Lazdijų rajone, o ten – kiti žmonės ir kitoks politinių jėgų santykis.

Savaitės viduryje, oro temperatūrai rytais nukritus žemiau 25 laipsnių šalčio, moksleiviams ir jų tėvams nebuvo itin lengva nuspręsti, leisti ar neleisti savo vaikus į mokyklą. Dar vasario 14 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Elona Bagdanavičienė atsiuntė mums pranešimą „Mokiniai per šalčius į mokyklas neturėtų eiti“, kuriame išdėstyta, kad, vadovaujantis Bendraisiais ugdymo planais, esant 20 laipsnių šalčio temperatūrai pamokos gali būti neorganizuojamos visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų I-V klasėse. O temperatūrai nukritus iki 25 laipsnių šalčio, pamokos nevyksta bendrojo lavinimo mokyklų VI-XII klasių mokiniams bei bendrąjį lavinimą teikiančių profesinių mokyklų mokiniams. Šios dienos įskaičiuojamos į mokymosi dienų skaičių. Nepaaiškinta, nei kuriuo paros metu tą temperatūrą matuoti, nei kieno pateiktais duomenimis vadovautis – savo termometro, kabančio balkone ar namo terasoje, orų prognozės? Pavyzdžiui, trečiadienio rytą, apie 6.30 val., mano termometras rodė 26 laipsnius šalčio, o jau 8 val. teliko 25 laipsniai. Meteorologų pranešimai per radiją ir televiziją taip pat būna apytiksliai, su žodžiais „nuo – iki“, „vietomis“... Bene tiksliausius faktinių orų duomenis skelbia Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Jos Druskininkų kelių oro sąlygų stotelė užfiksavo trečiadienio rytą 26,2 laipsnio šalčio. Kai detalaus išaiškinimo nėra, vieni vaikai į mokyklą eina, o kiti rizikuoja pagausinti be pateisinamos priežasties  praleistų pamokų skaičių. Pasak moksleivių tėvų, su kuriais teko šia tema diskutuoti, jeigu mokyklos jau sugebėjo įdiegti elektroninio dienyno sistemą, tai jos galimybėmis reikėtų ir naudotis – operatyviai patalpinti sistemoje pranešimą, ar vyks tą ar kitą šaltą dieną pamokos, galbūt, detalesnę instrukciją tėvams šia tema paskelbti.

Jei jau užsiminiau apie vaikus, tai nedera palikti be dėmesio ir senjorų, juolab, kad pagaliau sulaukėme pirmųjų žinių, kaip bus reformuojama pensijų sistema. Kadangi Prezidentė jau ne kartą priekaištavo Vyriausybei, jog ši delsia pradėti „Sodros“ reformą, tai nieko nepasiūlyti būtų buvę tiesiog nemandagu. Bet tai, ką išgirdome, toli gražu neprimena esminės pensijų sistemos pertvarkos. Abu „alternatyvius“ pasiūlymus – virtualių sąskaitų ir taškų – palyginčiau su sutrešusio medinio namo perdažymu, net nenuskutus senų dažų. Kažkam gali pasirodyti, jog vyksta rekonstrukcija, perdažytos sienos naujai atrodo, bet jau po metų naujų dažų sluoksnis pradeda luptis drauge su senais ir visi pamato tas pačias sutrešusias lentas. Galima prigalvoti kokių tik norite „taškų“, „virtualių sąskaitų“, „pensininko krepšelių“ ar „ubago terbų“, savo esme ši sistema išliks ta pačia velionio Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko sugalvota kartų solidarumo sistema, kai pinigai surenkami iš šiandieninių mokesčių mokėtojų ir išmokami tiems, kurie jau išėjo į pensiją. Ji gali sklandžiai veikti jaunoje visuomenėje, kur šeimos didelės, o vidutinė žmonių gyvenimo trukmė vos truputį didesnė už išėjimo į pensiją ribą. O ten, kur darbingų gyventojų sparčiai mažėja dėl migracijos ir mažo gimstamumo, tokia sistema tiesiog negali užtikrinti senjorams orios senatvės. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai, komentuodami rengiamos valstybinio socialinio draudimo pertvarkos koncepciją, netgi drįsta „Sodros“ sistemą lyginti su finansinėmis piramidėmis. Juk pamenate, pavyzdžiui, liūdnos atminties A.Stašaičio kompaniją „Sveikuoliai“, prieš keliolika metų žadėjusią astronomines palūkanas ir, beje, turėjusią savo atstovybę net ir mūsų mieste. Ji rinko pinigus iš vienų indėlininkų ir atiduodavo kitiems, o, kai naujų klientų antplūdis išseko, „piramidė“ sugriuvo, žmonės liko it musę kandę, o jos steigėjas atsidūrė už grotų. Valstybė, žinoma, „Sodrai“ bankrutuoti neleis, todėl palaiko jos mokumą brangiai pasiskolintais pinigais. Bene vienintelė įmanoma išeitis – perėjimas prie kaupimo principu paremtos pensijų sistemos – jau buvo pradėta įgyvendinti, bet, prasidėjus sunkmečiui, mūsų įmokos į pensijų fondus buvo sumažintos tiek, kad nebeteko jokios prasmės, o svarbiausia, žmonių pasitikėjimo, jog tokiu būdu jiems pavyks sukaupti pinigėlių ramiai senatvei. Dabar belieka gelbėtis kas kaip išmano, savarankiškai investuoti, pirkti, jūsų manymu, ateityje būsiantį vertingą turtą... Arba tikėtis, kad politikai dar ką nors stebuklingo sugalvos.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 18 d.

Jei ne rusai, mūsų kurorto nekilnojamojo turto rinka visiškai merdėtų. O dabar nuperka svečias iš Maskvos ar Sankt Peterburgo vieną butą, buvę jo šeimininkai už gautus pinigus vėl kažką sau tinkamesnio įsigyja, taip ir atsiranda kažkoks judėjimas, tarsi raibuliai stovinčio vandens paviršiuje, o kažkam jau atrodo, kad čia kone jūra banguoja. Pasikalbėjus su tais rusais, paaiškėja, kad jiems gyvenamasis plotas saugiame ir švariame Europos Sąjungos kurorte reikalingas ne vien kaip investicija, ne visiems taip jau labai reikia ir mūsų kurorto gydomųjų procedūrų. Be kitų privalumų, nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas dar reiškia ir galimybę be vargo gauti ilgalaikę mūsų šalies vizą, kuri, Lietuvai tapus Šengeno zonos nare, atveria kelius į visą Europą. Mes patys, turėdami galimybę laisvai keliauti po visą Europos Sąjungą ne tik be vizų, bet net ir be dokumentų patikros, dirbti ir gyventi, kur užsigeidę, labai greitai spėjome užmiršti, kaip jautėmės, kai tų vizų dar reikėjo. Stebėdami įvykius Egipte, Tunise ir kitose arabų šalyse, ne vienas mūsų kurorto svečias prasitaria, jog nevalia atmesti tikimybės, jog kokie nors neramumai, maištai ar revoliucijos bet kuriuo metu gali nutikti ir jų šalyje. Anądien per „Svoboda“ radiją klausiausi interviu su paskutiniu Sovietų sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu, kuris atvirai perspėjo, kad egiptietiškas scenarijus Rusijoje visiškai įmanomas, tereikia vienos žmonių pasipiktinimą ar įniršį galinčios sukelti „kibirkšties“. Mąstydami apie tokį įvykių scenarijų arba prisimindami tokias ekologines katastrofas, kaip pernykščiai miškų gaisrai, reguliariai pasikartojančius teroristinius išpuolius, turtingi rusai dairosi vietų, kur galėtų ramiai pralaukti („otsidetsa“) galimai neramius laikus. Panašiai elgėsi ir XX a. pradžios dvarininkai, nuo revoliucijos bėgę į Paryžių ar Šveicariją. Šiam tikslui Druskininkai jiems atrodo pakankamai rami ir saugi vieta, o NATO „skydas“ – pakankama garantija, kad rytietiški neramumai čia jų nepasieks.

Mano studentiškos jaunystės laikų draugas Saulius Ivinskis neseniai paskelbė straipsnelį „Kad jūs gyventumėt permainų laikais”, kuriame egiptiečių pasipiktinimą savo tikru ar tariamu skurdu aiškina savotišku „kurorto sindromu“, beje, mano nuomone, būdingu ir druskininkiečiams. „Stebint kaip metai iš metų europiečiai atvažiuoja į tavo šalį (Egiptą), ir per porą savaičių išleidžia sumą, už kurią esi priverstas dirbti visus metus, darosi apmaudu. Kas, kad tie šiauriečiai gal porą metų taupė, dirbo viršvalandžius, kad leistų sau šį malonumą. Kurorto (Egipto) gyventojas mato juos vos porą savaičių“. Apie tą reiškinį kažkada jau esu rašęs ir aš, pailiustruodamas jį puikiu sovietmečio pabaigos anekdotu, kaip mažametis berniukas, atsakydamas į klausimą, kuo jis nori būti užaugęs, tepasako vieną žodį: „Poilsiautoju!“. Gal kada nors socialiniai psichologai šį reiškinį rimčiau patyrinės, o, mano diletantiška nuomone, jo poveikis pirmiausia pasireiškia šeimose, kai vaikai mato, jog jų tėvai negali taip išlaidauti, kaip tikrieji poilsiautojai, ir pradeda laikyti juos nevykėliais, nesugebančiais užsidirbti. Iki egiptietiško nepatenkintųjų maišto tai niekada neišaugs, mūsų žmonės kitokie. Jie arba skuba išsiveržti iš šios aplinkos, bet taip, kad jų darbai per televizorių būtų matomi gimtajame mieste buvusiems kiemo draugams ir tėvų kaimynams, arba perdėtai stengiasi prisitaikyti prie esamos vietinės sistemos, demonstruodami lojalumą galią turinčioms institucijoms ar asmenims. Protesto, maišto dvasios, būdingos visų epochų jauniems žmonėms, čia nė su žiburiu nerasite. Ji nepritampa, netoleruojama, bendraamžių išjuokiama tarsi „kiškio lūpa“, aplėpusios ausys ar neįprastos formos nosis. Anksti išmokę ne tik slėpti savo mintis, bet ir „teisingai“ mąstyti, jauni žmonės gali sėkmingai daryti administracinę karjerą, bet niekada netaps kūrybingomis asmenybėmis, nesiims naujos rizikingos veiklos, neatras naujų rinkos segmentų ir produktų. Turbūt ir jūs pastebėjote, kad ką nors naujo mūsų mieste dažniausiai pradeda iš svetur atvykę žmonės, pavyzdžiui, alytiškiai arba vilniečiai. Vietiniai geriausiu atveju sugeba imituoti vienas kitą, o kažką naujo gali daryti už valdiškus, svetimus ar bent jau europinius pinigus. Seniai čia nesutikau žmonių, kurie degtų naujais sumanymais, kurių akyse spindėtų entuziazmo kibirkštėlės ir tikėjimo, jog sugebės pasiekti užsibrėžto tikslo, liepsna. Bala nematė, nesiesiu viso to su politika ir savivaldos rinkimais, nenoriu užsiimti jokia agitacija, nes rinkimai ateina ir praeina, o mums toliau tenka gyventi su tokiais savimi, kokie buvome, esame ir būsime. Todėl ramybės trokštantys rusai gali nedvejodami pirkti čia butus – Druskininkai dar ilgai bus ramūs, prognozuojami, be jokių audringų permainų, o jeigu jos ir vyks, tai tik iš anksto suplanuotos ir iš viršaus mums ant galvų nuleistos.

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 11 d.

Kai šios savaitės pradžioje iš sniego beliko tik purvini lopai, taip norėjosi tikėti, jog tai jau bus žiemos pabaiga. Žinau, kad taip nebūna, dar kone visas vasaris prieš akis, o jis visuomet būdavo, jei ne pats žvarbiausias žiemos, tai jau tikrai ne pavasario mėnuo. Net ir antradienio audra, rimtai nuniokojusi kitus Lietuvos pakraščius, mūsų kurorto ir jo apylinkių, galima sakyti, pagailėjo. Tiesiai už redakcijos kabineto lango, Druskininkų gatvėje į dangų besistiebianti įspūdingo aukščio eglė nuo vėjo gūsių traškėjo taip, jog atrodė tuojau sulūš perpus. Gerai pamenu, kad anksčiau tų eglių buvo dvi, bet vieną pernykštės vasaros viesulas užvertė tiesiai ant nebenaudojamo stiklo  ir metalo statinio. Įlenkimai ir išdaužyti stiklai liko iki šiol. Bet antroji eglė atlaikė. Ir vasarą, ir dabar. Stovi lyg niekur nieko, retomis šakelėmis nedrąsiai mojuoja, tarsi nesuprastų, ko mes čia dėl jos taip jaudinamės, atokiau perstatome automobilius, mintyse skaičiuodami jos galimo virtimo trajektoriją. Stebėjausi, kad per tokią vėtrą nelikau be elektros, nes jau pradedu įprasti, jog po kiekvienos audros ji dingsta jei ne pusdieniui, tai bent kelioms valandoms. Vasarą, kai dienos ilgos, tai dar galima pakęsti, bet žiemą baisiausia, kad nustoja veikti šildymo sistemoje vandenį varinėjantis siurblys ir grėsmingai ima kilti temperatūra bei slėgis. Per penketą metų tesugebėjau išsiaiškinti, kad elektros linija link mano sodybos atvesta per Babrų mišką, o ten vis koks medis ant laidų užvirsta. Tai jums pasakoju ne tiek pasiguosti norėdamas, kiek pradžiuginti tuos, kas, gyvendami butuose, keiksnoja brangų centrinį šildymą ir visas komunalines paslaugas teikiančias tarnybas. Pavydėdami mums, kaimiečiams, nepamirškite, jog daugumą tų paslaugų, kurias jūs gaunate vos ne ant lėkštutės padėtas, mes patys sau teikiame. Pragyvenimo individualiame name pigumas susideda iš kasdienio malkų nešiojimo, krosnies kūrenimo, žiemą – sniego kasimo, vasarą – vejos pjovimo... Gerai, kad esam dar nenusenę, sveiki, o po darbo dienos, prasėdėtos redakcijoje prie kompiuterio, truputis fizinio aktyvumo – ne tiek nuovargis, kiek lengva mankšta. Kažin, kaip užgiedočiau, jeigu tektų visą darbo dieną kastuvu mojuoti? Ar vakare, grįžus namo, dar beliktų jėgų pusnis nuo slenksčio nusikasti. Neduok, Dieve, nelaimė, rimtesnė liga... Ir vis dėlto nieku gyvu nekeisčiau gyvenimo užmiestyje į daugiabutį skruzdėlyną, o kiek pažįstu per keletą pastarųjų metų iš miesto pabėgusių šeimų, panašiai mąsto jie visi. Net ir žmonės, kurie nuo vaikystės užaugo neliesdami kojom žemės, matydami tik gretimo daugiabučio langus ir pabusdami ne nuo gervių, o nuo automobilių signalizacijų klyksmo, išsikėlę į užmiestį, jau po metų kitų ima sodinti ekologiškas daržoves, suprasti vejapjovių ir motorinių pjūklų technines charakteristikas. Savo „miestietiškumą“ labiausiai brangina ir visus aplinkui „kaimiečiais“ pravardžiuoja tie, kurie patys ar bent jų tėvai mieste negimė, kaip sakoma, „pirma karta nuo žagrės“. Tik juos gąsdina vaikystės prisiminimai arba tėvų pasakojimai apie neišbrendamus purvynus, kiaulių ir karvių ėdalo kibirus, vištų prišiktą aslą ir aprūkusias namo kertes. Šiuolaikinio „naujojo kaimiečio“ namuose pamatę šildomas grindis, tyliai dūzgiančią indaplovę ir internetu su bendraamžiais iš kito pasaulio krašto bendraujančius vaikus, jie pajunta tokį kultūrinį šoką, kad atsisako tai suvokti kaip realybę. O kai per artimiausią dešimtmetį naftos produktais varomus mūsų automobilius pamažu ims keisti iš tinklo įkraunami elektromobiliai, kasdieninės kelionės iš užmiesčio į darbą ir namo tekainuos centus. Ir vėl bus nuskriausti daugiabučių gyventojai, kuriems tiesiog nebebus kur per naktį pakrauti elektromobilių akumuliatorių. Tikėtis, kad savivaldybės galės išleisti milijonus pakrovimo stotelėms kiekviename kieme įrengti, gali tik tie, kas nemato duobėtų aikštelių ir išsiklaipiusių šaligatvių. Jei per rinkimus kas nors jums tai ir žadės, paprašykite nurodyti finansavimo šaltinį. Įsivaizduoju, kaip atrodys iš penkto ar devinto aukšto nutįsę elektros laidų ilgikliai, į svylančius trišakius sujungti kelių kaimynų automobiliai. Jeigu gyvenate bute, veikiausiai turite 2 ar 3 kilovatus elektros galios. Net ir elektrinės viryklės daugelyje namų legaliai įsirengti negalima – nepakanka galios. Jeigu užsimanysite, jums bus pasiūlyta savo lėšomis keisti kabelį nuo artimiausios pastotės... Mano sodyboje yra 12 kilovatų trifazė srovė, tiesa, už galios padidinimą kažkada teko šiek tiek sumokėti. Jeigu kursitės užmiestyje, nuoširdžiai patariu – verčiau taupykite kitose srityse, nes ateityje pigiau nebus. Iš mano svarstymų apie artėjančią elektromobilių erą galite šaipytis kiek norite, bet ji ateis taip pat sparčiai, kaip skaitmeninė fotografija išstūmė juosteles, kaip paplito mobilusis ryšys arba internetas. Visos naujovės būna brangios ir retos, o paskui, kai paplinta masiškai, kaina sumažėja keletą kartų ir netrukus jau sunku būna įsivaizduoti, kaip kažkada, pavyzdžiui, rašėme popierinius laiškus.