Gėda būti vadinamam druskininkiečiu

Rudens ir žiemos sandūroje ir dar per pilnatį geriau kalbėti ne apie valdžių, o apie klimato kaitą. Nes tapti Kultūros ministru šią savaitę aš jau atsisakiau. Nesvarbu, kad niekas nesiūlė, atsisakiau iš anksto. Tas retorinis atsakymas reiškia, kad atsisakau suprasti, kaip galima tyčiotis iš rimtų dalykų, manant, jog šiai sričiai gali vadovauti bet kas, ką tik bent iš matymo pažįsta vadovas partijos, kuriai dalinantis ministerijas atiteko ministro portfelis.

Iš klimato kaitos tyčiojamasi ne ką mažiau ciniškai.

„O kaip kitaip galima vertinti, kai Aplinkos ministerija skiria 6 mln. keltuvo įrengimui Druskininkuose iš Klimato kaitos specialiosios programos. Pasirodo, tai daroma „siekiant sumažinti transporto priemonių sukeliamą taršą“. Viso kartu su savivaldybės pinigais – 12,5 mln. Lt. Ar reikia didesnio pasityčiojimo iš aplinkosaugos?”- klausia nepriklausomas aplinkosaugos ekspertas Liutauras Stoškus.

Net ir tie druskininkiečiai, kuriems vandens parko ir slidinėjimo arenos statybos neatrodė labai simpatišku nukrypimu nuo prieš porą amžių pasirinktos gydomojo kurorto orientacijos, pamatę, jog tam pavyko gauti dešimtis milijonų ES struktūrinių fondų lėšų, nutilo ir plojo atidarymo juosteles karpančiam merui. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, o čia juk beveik dovana – grąžinti pinigų nereikės. Suvokimas kad Europos Sąjungos biudžetas yra mūsų visų bendri pinigai nebūdingas net ir gerokai ilgiau už mus toje bendrijoje pabuvusių šalių gyventojams, tai ant druskininkiečių dėl tokio požiūrio lyg ir nevalia pykti. Savų pinigų į tokius objektus niekas, mokantis juos suskaičiuoti, žinoma, neinvestuotų. Net ir skolinti šių projektų vystytojams ėmėsi tik „Snoras”. Bet ES struktūrinių fondų lėšos tam ir skirtos, kad atsirastų galimybė sukurti infrastruktūros objektus, kurių verslas nesiima.

Taip dešiniajame Nemuno krante atsirado Druskininkų vandens parkas, o kairiajame – „Snoras snow arena”, vėliau tapusi tiesiog „Snow arena”. Abu krantus sujungė naujutėlis tiltas, dviračių ir pėsčiųjų takai. Palikai automobilį stovėjimo aikštelėje ir vaikščiok, mink pedalus, kvėpuok pušynų oru... Dabar jau neprisiminsiu, kada pirmą kartą buvo paskelbta idėja, kad tarp šių dviejų objektų dar reikia keltuvo tiems, kurie tingi nuvilkti savo parko pirtyse išvanotas subines iki slidinėjimo trasos kasų. Aš pats išgirdau ją iš mūsų mero, kalbėjusio apie tai iškart per kelias radijo stotis. Kadangi ankstesnės jo svajonės skambėjo ne ką mažiau utopiškai ir vis dėlto buvo įgyvendintos, keltuvas su skraidančiomis virš miesto gondolomis ypatingai iš jų neišsiskyrė. Paskui dar buvo dirbtinės jūros vizija, tai viskas kaip ir dera viens prie kito. Bet lėšų šaltinis – visai kita tema. Tai mažų mažiausiai primena sraigtasparnių Karinėms oro pajėgoms pirkimo už daugiabučių renovacijai numatytas lėšas istoriją. Galbūt reikalinga, bet taip ciniškai „pritempta”, kad nesunku įsivaizduoti, kaip kokiam nors autentiškam vietiniam žaliajam dėl to tampa gėda būti vadinamam druskininkiečiu. Tai lyg parkavimasis prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės neįgaliųjų vietoje, teisinantis, kad, pastačius automobilį toliau, bus sunku alaus dėžę iki jo atsinešti.

Šį kartą nesiimsiu ginčyti klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teorijos, pamažu tampančios kone religine dogma. Jeigu jau darome prielaidą, kad ji yra teisinga, ir prisidedame prie žmonijos pastangų tą kaitą lėtinti, mažinant šiltnamio dujų išmetimą, daug ko atsisakydami ir apmokestindami savo vartojimą per įvairius taršos mokesčius, galėtumėm tikėtis, kad sukauptos lėšos bus naudojamos paisant elementaraus padorumo. Kažkaip net truputį banalu siūlyti pasižiūrėti į musėmis aplipusias alkanų dėl klimato kaitos dykumėjančios Afrikos vaikų akis arba pirštais rodyti į milijonus kylančio vandenyno iš namų genamų Bangladešo pakrančių gyventojus. Jeigu visi su klimato kaita kovos statydami sau naujus pramogų objektus, kuo iš esmės yra Druskininkų keltuvas, nė nepajusime, kada visi tie be namų ir duonos likę tolimų kraštų žmonės atsidurs jūsų kieme.

Nepripažįstantieji klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teorijos bent jau elgiasi sąžiningai, užsirašydami ant savo rajų visureigių „F... the fuel economy!”. Mes, druskininkiečiai, taip nemokame – statome slidinėjimo trasas vietoje iškirsto miško „pakoregavę” draustinio ribas, bet tuo pat metu pirmieji Lietuvoje imamės organizuoti „Žemės valandą”, simbolinei valandai demonstratyviai išjungdami šviesas. Veidmainystė jau senokai tapo pas mus vyraujančia ideologija, todėl galiu neabejoti, kad ir nemaža šio straipsnelio skaitytojų dalis nė nesupras, ko aš čia „priekabiauju” – juk džiaugtis reikėtų, kad žmonės sugeba taip apsukriai pasinaudoti galimybėmis, stato, kuria, o ne kliedesius rašinėja. O klimatas... Kam tai rūpi, va tuoj pradės snigti, tai kur tas visuotinis atšilimas pradingo.

Kaip parduoti Pasaulio pabaigą

Kai televizinės reklamos jau taikosi priminti apie nenumaldomai artėjantį kalėdinių pirkinių metą, lapkričio pabaigos pilkuma atrodo dar niūresnė. Būtų galimybė pasiimti atostogas – mielai prasivartyčiau bent porą savaičių po palmėmis ant šilto smėlio, prie tobulai žydrų vandenų ir grįžčiau tik tada, kai visos eglutės jau bus papuoštos, o ministrai ir Seimo komitetų pirmininkai patvirtinti. Bet juk negaliu, nes kaip tik tuo metu numatyta Pasaulio pabaiga, o tokiam įvykiui reikia deramai pasiruošti.

 Po to, kai Prancūzijos Biugarašo miestelio valdžia egoistiškai uždarė priėjimą prie kalno, ant kurio būsiantieji, pasak kažkokių aiškiaregių, gruodžio 21-ąją išvengs majų numatytos Paskutiniojo teismo dienos, kur nors važiuoti nebeliko entuziazmo. Todėl iškart rašau savo „Facebook” ir „Google plus” profiliuose, kad viena Čepkelių raisto aiškiaregė pakuždėjo, jog yra dar viena vieta, kur galima bus išgyventi Pasaulio pabaigą, kuri, lyg tyčia, parduodama. Ir pabendrinu savo skelbimą apie parduodamą sodybą. Virtualūs draugai spaudo „Patinka”, šmaikštauja komentaruose, bet pirkti neskuba. Atsiranda besipiktinančių, kokia, matai, čia Pasaulio pabaiga, jeigu jos įmanoma išvengti. Reikalauja socialinio teisingumo, kad visi mirtumėm iškart ir niekas neturėtų privilegijų kaip nors to išvengti. Viena labai mandagi draugė bando derėtis su likimu, klausdama, ar netiktų pigesnis už sodybos pirkimą variantas – gal nuo Pasaulio pabaigos pavyktų pasislėpti Merkinės piramidėje? Gėdinu ją, kad, artėjant Paskutiniojo teismo dienai, netinkamas metas derėtis. Siūlau imti paskolą sodybai pirkti, nes, Pasauliui pasibaigus, grąžinti tikriausiai nebereikės.

Nelengva su tokiais gudručiais bendrauti. Kartą kitą pralindęs be eilės pasų poskyryje ar poliklinikoje, apvažiavęs stovinčių spūstyje automobilių koloną kelkraščiu, atgaline data įteisinęs nelegalų statinį, žmogus pajunta, jog yra apsukresnis, gudresnis už kitus. Tada be ilgo ir sunkaus gydymo tiesiogine ir perkeltine prasme daužant per nagus, kišamus, kur nepriklauso, tokio žmogaus jau nepakeisim. O kai kurie gudručiai jau būna sugadinti nepataisomai. O gal reikėtų rašyti išmanučiai? Kažkodėl seną specialiųjų agentų filmus parodijavusį televizijos serialą ir 2008 m. jo kino perdirbinį „Get Smart” mums vertė „Ieškokit Gudručio”, o „smartphone” rekomenduojama vadinti išmaniuoju telefonu.

Riba tarp tokio išmanumo, kai mūsų tėvai nutrūkusį „žiguliuko” generatoriaus diržą autostrados pakelėje pakeisdavo susuktomis pėdkelnėmis, ir šeima sėkmingai pratęsdavo kelionę į išsvajotąją Palangą, ir tokio, kai apsiklijavę kūną cigarečių pakeliais važiuodavome į Lenkiją jų parduoti, išsitrynė kažkaip nejučia. Gal todėl nei Darbo partijos, nei „Drąsos kelio” lyderių bandymai nuo teismų dangstytis neliečiamybe ar medikų pažymomis nekelia visuotinio pasipiktinimo. Leonido Brežnevo laikų prisitaikėlių kartai žmogaus sugebėjimas apeiti įstatymus ir „išdurti” sistemą kėlė ne pasipiktinimą, o susižavėjimą ir pavydą, todėl ir savo vaikus jie taip išauklėjo. Nebandykite pasakyti jiems, kad imdami pašalpą ir tuo pat metu nelegaliai dirbdami, vagia iš sąžiningai mokesčius mokančių kaimynų - jie to tiesiog nesupras. Nepaimti to, kas pagal įstatymą „priklauso” – nepateisinamas naivumas.

Pastebėjau paradoksą, kad visi tie gudručiai, vasarą tebevažinėjantys nudėvėtomis žieminėmis padangomis, nes juk gaila išmesti, keliaujantys per pusę miesto į parduotuvę, kurioje centu didesnė akcija trečios rūšies dešrelėms, ir apvažiuojantys jus kelkraščiu, toli nenuvažiuoja. Prie kito šviesoforo jie vėl atsiduria šalia jūsų, kantriai laukusio eilėje. Skaičiuodami centus neturi laiko uždirbti litus. O mažomis gudrybėmis užimtoje galvoje nebėra vietos didingiems sumanymams ir verslo planams. Iš smulkių įmonėlių į pasaulines korporacijas išaugusių verslų sumanytojai šiame amžiuje dažniausiai būna genialūs svajotojai ir drąsūs savo svajonių įgyvendintojai, o ne PVM susigrąžinimo už fiktyviai eksportuotas prekes virtuozai.

Jeigu jaučiate, kad pasikeisti jums jau vėlu ir likusį gyvenimą vis tiek klijuosite prekybos centro kasininkių kartu su čekiu duodamus lipdukus, o darbe, kolegoms nematant, kaskart nusivyniosite pusė rulono tualetinio popieriaus, kad galėtumėt jį parsinešti namo, tai bent nenuodykite savo beviltiška pasaulėžiūra vaikų. Ne pirmą kartą rašau, kaip mane džiugina karta, gimusi jau laisvoje šalyje, nepamenanti pasaulio be interneto, nebejaučianti jokių kalbos ir kultūrinių skirtumų barjerų. O be eilės bandančių lįsti gudručių skaičių sparčiausiai mažina viešųjų paslaugų perkėlimas į internetą, nes, pavyzdžiui, elektroninė deklaravimo sistema maišelio su brendžio buteliu ir saldainių dėžute arba vokelio neužuodžia.

Dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžius

Dar iš vakaro virš mano tvarto taip ryškiai žibėjo Grįžulo ratai, o paryčiais viskas paskendo rūke. Šuns nosį, akis ir priekines kojas matau, o apie užpakalinių buvimą galiu tik numanyti. Galiu netgi spėti, kad kažkur ten yra uodega, nors iš tikrųjų jos nėra.

Skaitau pastarojo meto dešiniųjų arba liberalių pažiūrų politikų bei politikos apžvalgininkų tekstus popierinėje bei internetinėje spaudoje, įrašus socialiniuose tinkluose ir nepaliauju stebėtis, kada jie pagaliau baigs verkšlenti. Rinkimai pasibaigė ne vakar, buvo pakankamai laiko susitaikyti su jų rezultatais. Juolab, nenutiko nieko netikėto, rinkėjų balsai pasiskirstė daugmaž taip, kaip prognozavo viešosios nuomonės tyrimų kompanijos.

 Net toks gūdus provincialas kaip aš, tarsi Šrekas tūnantis tarp pelkių, gegužę rašiau: „Sunkmečio pabaiga pranašauja neišvengiamą kairiųjų grįžimą į valdžią?” Gal toks priminimas pernelyg panašus į neskoningą frazę „Argi aš jums nesakiau?”, bet dabar taip ir darau. Nes tada netikėjote. Atskirai reikėtų atsakyti vienai mano labai gerbiamai kairių pažiūrų filosofei, kuri vis mane pataiso, jog nei LSDP, nei juolab Darbo partija nėra kairieji, o „Tvarka ir teisingumas” tai jau visai dešinieji. Pats žinau, kad tas skirstymas yra netobulas ir mažai ką sakantis apie partijų ideologijas, bet reikia juk kažkokių orientyrų, todėl man ir skaitytojams bus paprasčiau, jeigu naudosiuosi beveik visuotinai priimtu manymu, jog liberalai su krikščionimis demokratais yra dešinieji, socialdemokratai - kairieji, o visi kiti bando sutilpti kažkur tarp jų.

Taigi, rinkėjų simpatijų švytuoklė prognozuojamai pasisuko kairėn, atsakomybė už valstybės likimą artimiausius ketverius metus atiteks socialdemokratų lyderiui ir niekam nebus įdomu, kuris ten jo vyriausybės programos skirsnis atsineštas lenkų, o kuris tvarkiečių. Taip buvo Permainų koalicijos laikais, nesitikėkite, kad dabar bus kitaip. Todėl dešiniesiems politikams ir politikos apžvalgininkams jau pats laikas kažkaip susitvardyti, nusišluostyti ašaras, mesti lauk svajones apie rinkimų rezultatų panaikinimą ir įdėmiai pasižiūrėti į tuos, kas gavo valdžią. Ar begali būti dėkingesni taikiniai su patyčiomis besiribojančiai kritikai. Nuo eilinių narių iki paties būsimojo Premjero, jau dabar lyginamo su animacinių filmukų personažais. O kai dar pamatysite, kas taps naujosios vyriausybės ministrais... Artimiausius ketverius metus tikrai bus ką veikti, o kiekvieną kartą, kai jau atrodys, kad gražiau būti negali, nutiks kažkas naujo. Mėgaukimės, dalinkimės, komentuokime. Tai gerokai smagiau, negu bandyti teisinti valdančiosios partijos nepopuliarius sprendimus, ką daugelis dešiniųjų pažiūrų viešosios erdvės žmonių ne itin sėkmingai bandė daryti iki šiol. Dabar atėjo laikas būti kandžiais, pašaipiais ir ironiškais. Atėjo dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžius, laimės valanda, o jie to nemato.

 Dar įdomiau bus stebėti naujosios valdžios kritiką iš kairės. Išdalinti pažadai didinti minimalią algą, profsąjungų lyderio buvimas LSDP sąraše ir rinkėjų viltys, kad apie taupymą daugiau nebeteks girdėti, reiškia taip pat ir tai, kad Seimo dauguma ir Vyriausybė nebegalės lyg niekur nieko gyventi pagal Ingridos Šimonytės stalčiuose užsilikusius paskaičiavimus. Diržų atleidimo bent per dvi ar tris skylutes lūkesčiai susidurs su materijos tvermės dėsniu. Papildomų šimtų milijonų litų tiems lūkesčiams bent simboliškai patenkinti tiesiog nėra iš ko atimti. Gerai, jei reikalai Europoje tuo metu bent jau nepablogės ir pietinių kaimynų likimas neištiks Prancūzijos, valdomos tokio paties nuovargio nuo taupymo į valdžią atvestų socialistų. Mačiau kaip pora dienų po Seimo rinkimų LRT ryto laidoje džiūgavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, bet ar betiks ta riebaus kastruoto katino šypsena, kai reikės jau iš naujos Vyriausybės reikalauti priešrinkiminių įsipareigojimų vykdymo? Tolerancijos ir lygių galimybių aktyvistai jau dabar šiurpsta, išgirdę, kad į Vyriausybės programą bus įtrauktos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vertybinės nuostatos, prieš kurias nublanksta bet kokie Manto Adomėno ir Rimanto Dagio per ketverius metus suspėti prastumti sprendimai. Naujajame Seime ir naujojoje valdančiojoje daugumoje tradicionalistų bus netgi daugiau, negu senajame, nes balsuojant dėl talibaniškų sprendimų projektų dar prisidės „Drąsos kelio” radikalai. P. Gražulis gali būti vienoje koalicijoje su M.A. Pavilioniene, bet pasaulėžiūrų skirtumai tarp jų buvo ir liks didesni, negu tarp bet kurio opozicijos atstovo ir Premjero. O kai ateis laikas pildyti lenkams duotus pažadus keisti Švietimo įstatymą bei liberalizuoti asmenvardžių rašybą dokumentuose, matysime, kad net ir be nepatekusių Seiman tautininkų pakaks radikalių patriotų, pasiryžusių to neleisti.

Kartodami ir gromuliuodami pašvinkusias naujienas apie balsų pirkimą ir rinkimų agitacijos tvarkos pažeidimus, tampame nuobodūs net patys sau. Bus pradėtų ikiteisminių tyrimų rezultatai, galėsime pranešti skaitytojams, bet dabar duokime jiems kažką naujo. Šimto dienų be kritikos ši valdžia tikrai negaus, bet leiskime jiems bent išsidalinti postus. O jei jau norime atrodyti išvis objektyvūs, palaukime pirmųjų sprendimų.

Nėra prasmės gėdytis patriotizmą sieti su sėkme

Gal nepatikėsite, bet tokiu metų laiku, kai anksti sutemsta, o vėjas atbloškia vis naujus šalto lietaus šuorus,  pasiutiškai mėgstu išsiruošti į kelionę gerai pažįstamu keliu, nustatyti automobilio šildymo sistemą gerokai aukštesnei temperatūrai, negu esame įpratę toleruoti namie, tyliai pasileisti seną visų užmirštą niekam jau nebepatinkančios roko pakraipos kūrinį ir dairytis į pakelėje pasitaikančių sodybų kiemus. Kai jų nedengia nei lapai, nei sniegas, akivaizdžiausiai matyti, kaip viskas čia pasikeitė nuo šio amžiaus pradžios ir per keletą pastarųjų metų.

Prieš dešimtmetį čia dominavo silikato ir šiferio pilkuma, ryškūs tebuvo kiemugaliuose, tarp mėšlo krūvų, mėlynuojantys baltarusiški traktoriai. Vairuoti reikėdavo atidžiau, nes ties kiekviena gyvenviete į kelią galėjo išropoti į surūdijusius dviračius pasirėmę, tokie pat pilkai rudi, kaip visa rudeninė augalija, svirduliuojantys ir griuvinėjantys į balas tų silikatinių trobų gyventojai. Dabar jų jau gerokai mažiau - ką prastas spiritas ir bambalinis alus sugraužė, kas po ratais pakliuvo. Ir jų trobesiai, juoduojantys išdaužytų langų kiaurymėmis, vėtrų nuplėšytais šiferio lapais, kiemai, apaugę sulaukėjusiomis slyvomis, nušašę skruzdėlynų kupstais, iš tolo išduoda, kad čia jau nebėra jokios gyvybės, net jei kažkas dar tebegyvena. Kiti, atvirkščiai, per tuos metus atkutę, raudonuoja laminuotos skardos stogais ir švyti trupučiu mažosios architektūros kičo, patvoriuose žaliuoja tujos, o žemesnėse vietose būtinai iškastos kūdros. Ryškesni ir patys gyventojai, nors tas ryškumas daugiausiai iš skudurynų, bet vis mažiau primena nespalvotą sovietinį kerzinių čebatų ir šimtasiūlių kaimą.

Nesigirsiu, kad sustoju pamatęs kiekvieną pakelėje ranką iškėlusį pakeleivį, ypač po to, kai vieną lietingą rytą nuo Alytaus iki Prienų kryžkelės pavėžėtas jaunuolis išlipdamas sugebėjo nugvelbti telefoną. O kitą kartą Seirijuose įlipęs senukas pasigyrė maiše bevežąs iškamšų meistrui ožio galvą, iš kurios privarvėjo padori bala dvokiančio skysčio. Senukui tai kas - išlipo ir nuėjo savais keliais, o mane tas kvapas, net ir pakeitus automobilio salono grindų kilimėlį, persekiojo dar pusę metų. Bet, jeigu jau kartais pavežėju kokią bažnyčion ar į rajono centrą žemės dokumentų tvarkyti išsiruošusią senutę, tai nemokamai išgirstu tokią dramatišką giminės kančių istoriją, prieš kurią iš kaimo išėjusių ir jo jau nebepažįstančių gyvųjų lietuvių literatūros klasikų kūriniai - tik pasakaitės prieš miegą. Žinau, kad jei neįjungsiu muzikos arba radijo, senosios pakeleivės būtinai prakalbės, nes namie jų jau seniai niekas negirdi ir nebesiklauso kaip nuolat įjungto televizoriaus, pasakojančio apie Radžio nuotakas ir šokių iš šokių projekto išbalsuotas poras. Beveik visos jos pasakoja apie vaikų nelaimes bei ligas ir dar būtinai apie emigravusius anūkus, kuriems daugiau ar mažiau pasisekė atrasti laimę tolimose klestinčiose šalyse. Tik liūdnos akys išduoda, kad tomis sėkmės istorijomis jos nelabai tiki, nors ir labai norėtų patikėti. Nes vis rečiau grįždami aplankyti artimųjų jie, nors ir puikuojasi naujausių modelių išmaniais telefonais, pasakiškais uždarbiais ir bendradarbių pagarba, nudelbia akis, paklausti, kada gi ateis metas grįžti.

Nebūsiu toks naivus ar ciniškas, kaip filosofu kartais pavadinamas Romualdas Ozolas, besisvaidantis kaltinimais visoms iš eilės valdžioms už tai, kad nestabdo emigracijos ir vadinantis ją aksominiu genocidu. Kai vidutinis darbo užmokestis pas mus ir šalyse, į kurias dažniausiai emigruojama, skiriasi ne procentais, o kartais, mūsų vaikų nesulaikytų ne tik patriotiškos kalbos, bet ir spygliuotos vielos. Prie radiatoriaus prirakink - vis tiek ras būdų nusitraukti ir išvažiuoti. Nėra tokios galios, kuri juos sustabdytų. Visos kalbos apie tikėjimą ar netikėjimą Tėvynės ateitimi, nepakankamą pagarbą darbe, ar valdininkų savivalę tėra bereikalingas svarbiausio emigracijos motyvo dangstymas. Būkim sąžiningi, pinigai tikrai nėra kažkas gėdingo, nors jums daug metų tai bandė kalti į galvas. Juk juos uždirbate sunkiu darbu ar sumanumu. Tas, kas sako, kad laimės nenusipirksi, neapmokės jums sąskaitų už šilumą, nepripils kuro į automobilio baką ir nesumažins maisto kainų parduotuvėje. Patriotizmas negali būti atsiejamas nuo gerovės ar jai priešpastatomas. Myliu Lietuvą ir čia gyvenu ne todėl, kad esu mazochistas, o todėl, kad man čia patogiausia įgyvendinti savo svajones ir siekti tikslų. Kaip tam katinui Matroskinui iš sovietinio animacinio filmuko, sakiusiam: „Mus ir čia gerai šeria”. Jei būtų kitaip, galbūt vairuočiau vilkiką tarp rytinės ir vakarinės JAV pakrantės arba remontuočiau kompiuterius daugiataučiame Vakarų Europos didmiestyje. Gėda dėl tariamai išduoto patriotizmo labiausiai ir trukdo pirmosios kartos emigrantams pasijusti išties laimingais, bet jų vaikai šito beprasmio jausmo jau nebeturi.

Liberali patriotizmo samprata, neatsiejama nuo didžiavimosi galimybėmis sekti įkvepiančiais sėkmės pavyzdžiais, kurias suteikia tėvynė, gerokai perspektyvesnė už graudžiai gedulingą klastingų kaimynų skriaudžiamos vaidilučių ir beviltiškoje kovoje kritusių margirių žemės įvaizdį. Palyginus su daugelio tautų, kurios drauge su mumis kankinosi Sovietų Sąjungoje, šiandieniniu gyvenimu, Lietuvos sėkmės istorija yra stulbinanti. Lygiai taip pat stulbinantis yra ir mūsų sugebėjimas susitelkti, įveikiant pastarųjų metų sunkmetį, kurio taip stinga visai pietinei Europos Sąjungos pusei. Jei po kelių dešimtmečių mūsų liks ne trys, o tik du ar vienas milijonas, tai jų bus būtent tiek, kiek gali būti laimingi šiame jaukiame Europos užkampyje.

P.S. Įdėmusis skaitytojas A.K. patikslino: "Mus ir čia neblogai šeria" sakė kitas katinas - iš filmuko "Papūgino paklydėlio sugrįžimas" . Ačiū.

Prekybos agento išmetimas spyriu į užpakalį nėra smurtas, o tik neigiamo atsakymo vertimas į jam suprantamą kalbą

Ne taip seniai vienas bene dešimtmetį nematytas bičiulis, paskambinęs telefonu, pranešė apie savo ketinimus apsilankyti Druskininkuose ir pasiūlė kur nors papietauti. Vos jį pamatęs, iškart supratau, kad kažkas nutiko. Iš ilgaplaukio metalisto žmogus šiaip sau nevirsta kostiumuotu nuoboda, pasidabinusiu pigiu kaklaraiščiu ir pirmosios kartos „iPad”. Kol užsisakinėjome maistą ir gėrimus, nekantravau sužinoti, kas gi jam nutiko per tuos metus, kol neišgirdau pirmųjų žodžių apie investavimo galimybes į unikalią prekių platinimo sistemą. Paklaustas, ar tai nėra kaip nors susiję su vienu plačiai žinomu tinklinio pardavimo prekiniu ženklu, kurio atstovai, mano supratimu, platina siaubingai pervertintus valiklius, dantų pastą ir kitokį šlamštą, pašnekovas labai nenoriai pripažino, jog būtent taip ir yra. Tik iš pagarbos kažkada buvusiam įdomiam žmogui nepasiunčiau jo kur nors toli slaviškai. Atsisveikindamas pasiūliau paskambinti arba parašyti, kai tai praeis.

 Dar anksčiau mano žmona, dirbanti kartu su manimi redakcijoje, sulaukė keisto draugės telefoninio skambučio. Kalbėdama užuominomis ta pakvietė savo bute susitikti su viena valstybės tarnautoja, kuri jai neva „turi ką pasakyti”. Paprastai tokio slaptumo imamasi tada, kai norima atskleisti žiniasklaidai korupcijos faktus, parodyti kokį demaskuojantį dokumentą... Paaiškėjo, kad tarnautoja yra to paties tiesioginės rinkodaros tinklo narė.

 Mačiau, kaip į jų nagus pakliuvo vienas kiekvieną darbo dienos rytą su mumis kavą gerdavęs druskininkietis. Už paskutinius ir skolintus pinigus prisipirko jų pervertinto šlamšto, pradėjo mums piršti visokias gudrias dantų pastas ir „lochus”. Bandėme jį įspėti, kad tai pakenks draugystei... Paskui mandagiai siuntėme tolyn. Dar vėliau jau nemandagiai siuntėme ir nustojome su juo bendrauti, kol visa tai praeis. Po pusmečio jis jau buvo atvirtęs į žmogų, tik dar ilgai kapstėsi iš buvimo toje komercinėje sektoje metu prisidarytų skolų.

 O priminė šią temą, apie kurią savo nuomonę seniai ketinau išsakyti, bet vis nerasdavau tam progos, tinklaraštininkas Skirmantas Tumelis. Būdamas baisiai taktišku žmogumi, jis aptakiai bandė pakišti nuorodas, atsiklausti skaitytojų nuomonės, bet taip ir neįvardijo, kad tinklinis pardavimas yra totalus blogis. Pažįstu keliolika žmonių, kurie bandė tuo verstis ir nusivylė arba tebesiverčia. Ir nė vieno, kuris mano akyse iš varguolio taptų milijonieriumi ar bent pasiturinčiai gyvenančiu, nusipirktų ar pasistatytų namą, važinėtų nauju automobiliu ir švytėtų ne suvaidinta pagal specialiuose kursuose įkaltą metodika, o nuoširdžia, tikra sėkme.

 Įsigaliojus Europos Komisijos direktyvai „Dėl nesąžiningos komercinės veiklos”, tikėjausi, kad dabar jau tikrai gaus per nagus tie, kas uždirba ne konkuruodami laisvoje rinkoje, o verbuodami vis naujus prekybos agentus ir įpareigodami juos nusipirkti „prekių krepšelį”. Bet direktyva taip ir liko dūlėti stalčiuose, o gilintis į tinklinio pardavimo subtilybes lyg ir nėra kam.

 Kodėl tokį prekybos būdą drįstu vadinti nesąžiningu? Kai Šolom Aleichemas rašė mano mėgiamą apsakymų rinkinį „Komivojažieriaus užrašai“, tokia prekyba, vaikštant nuo durų prie durų, buvo neišvengiama būtinybė jau vien dėl neišvystytos prekybos infrastruktūros. Ir nors daug kas iki šio jaučia malonumą turėdami „savo” pardavėją, kurio nuomone ir patarimais pasitiki negooglindami, aš, atvirkščiai, mėgstu savitarnos arba internetines parduotuves, kur man nereikia bendrauti su pardavėjais-konsultantais. Jeigu parduotuvėje prieina įkyrus pardavėjas ir klausia, ar gali kuo padėti, siunčiu jį tolyn arba išeinu iš parduotuvės, sakydamas, jog apsipirksiu pas konkurentus tik dėl jo įkyrumo. Užklydusiems į redakciją prekybos agentams, išdidžiai vadinantiems save konsultantais, primygtinai siūlau užsakyti skelbimą laikraštyje, kol jie pabėga. Per dešimtmetį neatsispyrė ir užsakė gal kokie du. Bet vienas iš jų tik skelbimo tekstą paliko ir nuėjo atnešti pinigų. Iki šiol neša. Tai tas nesiskaito. Nepakankamai grubiai išvyti per duris prekybos agentai bando brautis per langus ir kaminą, todėl nebijokite jų įžeisti. Užrašas ant durų „Prekybos agentai nepageidaujami” jau nepadeda, nes tada jie pasivadina konsultantais, apklausų vykdytojais. Juos išmokė nesuprasti neigiamo atsakymo, todėl išmetimas spyriu į užpakalį netgi nėra smurtas, o tik to atsakymo vertimas į jiems suprantamą kalbą.

 Sąžininga komercinė veikla yra tada, kai, prieš apsispręsdamas pirkti, matau kelių rūšių prekes, kaip dideliame prekybos centre, ir (arba) detalius jų aprašymus, kaip internetinėse parduotuvėse. Kai žinau, kad už klaidinančią informaciją ant pakuotės, parašytą mano gimtąja kalba, gamintojas arba importuotojas gali sulaukti tokios baudos, kad maža nepasirodys. Ir dar, kai nesu spaudžiamas pasirinkti šią akimirką. Išrikiuokit, pavyzdžiui, „Amway” gaminius prekybos centrų lentynose ir nenupirks nė vieno, nes visi pirkėjai matys, kokia išpūsta jų kaina, lyginant su kitomis panašiomis prekėmis. Be apmokytų pardavimo agentų įtikinėjimo „kerų” jie netenka mistiško patrauklumo.

Pasak Giedrius Drukteinio, dar šio amžiaus pradžioje pasaulinė tiesioginės prekybos apimtis jau buvo priartėjusi prie šimto milijardų dolerių. Bet apyvarta dar nereiškia sąžiningumo. Narkotikų ir vogtų meno kūrinių apyvarta irgi nemaža. Sparti internetinių parduotuvių plėtra ne tik atima duoną iš tiesioginės prekybos verslo, bet ir stumia jį link agresyvių ir nesąžiningų pardavimo būdų. Teko skaityti prognozių, kad net ir draudimo agento specialybė gali išnykti per artimiausią penkmetį, nes vis daugiau žmonių draudžiasi internete.

Žinau, kad ši mano nuomonė neįtikins nė vienos jau užverbuotos tinklinio pardavimo sektos aukos. Jokia, net ir daugybe konkrečių faktų pagrįsta kritika iki jų smegenų neprasibraus. Sektos viduje esantis žmogus blokuoja bet kokios kritiškos informacijos priėmimą. O štai padorus išsityčiojimas padėtų jų dar neįtrauktiems žmonėms neįkliūti. Kadangi dirbu kurorte su giliomis sveikatinimo ir sveikatos stiprinimo tradicijomis dar nuo Juzefo Pilsudskio draugės dr. Eugenijos Levickos laikų, tai manau, kad profilaktika duoda geresnius rezultatus ir yra pigesnė, negu jau susirgusiųjų gydymas.

 Nesakykite man, kad geriau, jog tie žmonės dirba prekybos agentais, o ne kaulija iš valstybės pašalpų ir laukia, kol darbo birža duos jiems darbo, nes pagal tokią logiką taip pat toleruoti privalėtumėm ir telefoninius sukčius bei kontrabandininkus. Šie juk irgi nelaukia malonių iš valdžios ir sukasi kaip išmano. O jau kišenvagiai ir stoties prostitučių suteneriai tai išvis verti „Auksinės krivūlės” apdovanojimo. Tinklinės prekybos sektos, besinaudojančios nesąžiningos komercinės veiklos metodais, išnaudoja savo aukas taip pat, kaip suteneriai ir telefoniniai sukčiai, tik mes vis dar veidmainiškai apsimetinėjame, jog to nepastebime.

Tartis su piliečiais galima tik nesvarbiais klausimais

„Nepirkim naujų daiktų, net jei jie atrodytų ypatingai žavūs, kol neišdaužysim senų,”- sako mano žmona, išgirdusi, kaip pašnibždomis keikiuosi rinkdamas nuo virtuvės grindinio mėgstamiausio arbatos puodelio šukes.

Netikiu, kad tai pavyks, bet pritariu su išlyga, jog tai nebus taikoma technikai – kompiuteriams, mobiliesiems telefonams, fotoaparatams. Nes šie pasensta greičiau, negu visiškai sugenda. Viliuosi, kad ne man vienam periodiškai užplaukia nesuvaldomas troškimas išbandyti vos tik atsiradusias naujas technologijas, nors sveiku protu suvokiu, kad jos dar nepakankamai ištobulintos ir iškrypėliškai brangios. Pavyzdžiui, skaitmenine fotografija susidomėjau dar praeitame amžiuje, kai visi dar gadino juostą, o pirmoji už skolintus pasakiškus pinigus mano įsigyta skaitmeninė kamera turėjo vos 1,3 Mp raišką. Tinklaraštininkas ir žurnalistas Timas De Chantas prieš porą metų paskaičiavo, kad tuo atveju, jeigu visa žmonija gyventų taip, kaip amerikiečiai, jiems reikėtų 4,1 žemės planetos. Kai aplink tiek daug nekenčiančiųjų Amerikos, nuo „baltų saulės ženklais” besidabinančių tautinių neofašistų iki kairiųjų antiglobalistų, galiu lengviau atsidusti, kad visi amerikietiškai gyventi tikrai nenorės. Nenori – nereikia, mums daugiau liks. Tik nereikia man primesti savo idealų ir vertybių. Jeigu svajojate valgyti balandas ir įsikrauti energija tiesiai iš kosmoso per neplautais kaltūnais apžėlusias galvas, aš jums per prievartą didkepsnio tarp dantų nekišiu, nesivaikysiu aplink jūsų šiaudų ir molio trobas su barbekiu padažo stiklainiu. Jeigu norite mokėti pinigus už tai, kad jūsų maistas pagamintas, mokant sąžiningą kainą saugotinų buivolų traukiamu mediniu arklu žemę dirbantiems Trečiojo pasaulio ūkininkams ir į ją įkalkuliuoti auksiniai Afrikos sukilėlių vadų „Kalašnikovai”, esate laisvi taip ir daryti. Tik nepradėkite pasakoti, kad dėl to mano kiaulienos nugarinė turi kainuoti kelis kartus brangiau, nes neva yra kažkuo blogesnė už jūsų pasirinkimą.

Kapitalizmas tuo ir žavus, kad puikiai integruoja visas alternatyvias gyvensenas, paversdamas jas tik dar viena mada ir iki persisotinimo patenkindamas bet kokį naują poreikį. Norite būti ekologiški – kviečiame į tam skirtą skyrių ultrahipersuperdideliame prekybos centre. O gal pakeliui dar ir marškinėliais, padabintais žuvusio kapitalizmo priešo atvaizdu, su nuolaida pasidabinsite? Ilgitės sovietmečio – štai jums „Tarybinė” dešra, pagaminta pagal visus Europos Sąjungos standartus. Išeitis anapus sistemos tėra iliuzija, anapus Matricos nėra jokio tikro pasaulio. Štai kodėl revoliuciniai judėjimai mūsų amžiuje tampa vis panašesni į menininkų grupes, įdomias ar bent žinomas tik nedideliam juos aprašinėjančių specialistų būreliui. Vakarų civilizacija beviltiškai nugalėjo ne tik XX a. socializmo bloką, bet ir pergyvens visus jos žlugimo pranašus, nes bet kuri krizė tėra natūrali jos būsena. Dar nežinau kaip, bet tikriausiai suvirškins ir kovingąjį islamą, nes vienam Al Qaedos užverbuotam teroristui tenka dešimtys globalizacijos vesternizuotų gyventojų Rytų šalyse.

O kai sutinku žmonių, kuriems „už ruso” buvo geriau, jau senokai nebesistengiu jiems kažką įrodinėti. Stengiuosi tik neišsiduoti, kad daugmaž nuoširdžiai juos užjaučiu. Juk 1988-1991 m. permainos sugriovė jiems gyvenimą. Buvo prisitaikę subinlaižiauti kompartijai, išsistatė didelius neekonomiškus namus arba gavo valdiškus butus, leido vaikus į mokslus, mažas algas kompensuodavo vogdami kas iš sanatorijos valgyklos, kas iš meno dirbinių įmonės, kas iš mėsos kombinato... Ir viso to nebeliko. O bežiūrint per televizorių į mitinguojančius patriotus bei keikiant Vytautą Landsbergį ir jaunystė prabėgo... Likęs šaltame nerenovuotame daugiabutyje be darbo, pajamų su pikta stora žmona ir net emigruoti nesugebančiais vaikais, brežneviniais baldais ir analogine televizija, kurią tuoj išjungs, žmogus tiesiog privalo suprasti, kas dėl viso to kaltas. Juk nekaltins savęs, nes tokiu atveju reikėtų žudytis arba, o siaube, bandyti keistis.

Jeigu šiandien vyktų referendumas dėl išstojimo iš ES ir NATO bei prisijungimo prie Rusijos, jo rezultatai galėtų būti dar labiau netikėti, negu VAE referendume. Todėl nereikėtų rizikuoti ir atsiklausinėti piliečių esminiais klausimais. Žaisti tiesioginę demokratiją galime klausinėdami, kurios gatvės duobes pirmiau lopyti, o prie šalies likimą lemiančių klausimų sprendimo šitos kartos geriau neprileisti, jei net „Eurovizijos” atrankoje be ekspertų komisijos jiems nepatikima rinkti Lietuvos atstovo, kad neapsijuoktumėm išsiuntę ką nors klaikiai neskoningo.

Konstitucijos kūrėjai prikaišiojo į ją nemažai saugiklių, pradedant konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas” ir baigiant visokiais referendumų iniciatorių suvaržymais, tarsi nujausdami, kad ateis toks metas, kai nuo neįtikėtinai išbrangusios naftos dolerių atsišėręs rytinis kaimynas negailės išteklių mūsų piliečių protams užvaldyti. Nekenčiama, lėtai atsinaujinanti ir kokių nors radikalių permainų nesugebanti imtis politinė klasė drauge yra ir patikimiausia apsauga nuo netikėtų grėsmių nukreipti mūsų šalies likimą nuo pasirinkto prieš du dešimtmečius laisvės kelio.

Pardavęs balsą rinkėjas žino, kad nuskriaustas ne jis, o pirkėjas

Pusamžis vyras ir moteris, turbūt jo žmona, rinkimų apylinkėje:

–  Šitas lapas balsuoc už žmonis, šitas už partijas, o už kų tas mažas, kiba už degalinį?

–  Ne už deagalinį, o už katilinį, nieko nesupranci, mauše.

Pirmadienio rytą mūsų namų pašto dėžutėje žmona rado kažkieno įmestą tuščią raudoną rusiškų cigarečių „Premjer” pakelį. Kai pasidalinau šia beprasme kasdienybės detale su „Facebook” draugais, jie iškart susiejo tai su rinkimų tematika. Ne, rašyti apie tai jau vėlu. Nes visą savaitę tik apie tai ir šnekėta, rašyta, diskutuota. O juk jokie politikai neprineš man malkų, neužkurs krosnies, kad namie nebūtų žvarbu kaip daugiabutyje, nesurinks nukritusių obuolių, lapų nuo tako nenušluos ir net šunio su katukais nepašers. Klystame kaskart, kai krykštaujame iš džiaugsmo arba ieškome virvės pasikarti dėl rinkimų rezultatų, manydami, kad dabar tai jau tikrai viskas pasikeis. Saulė nenusileis, po rudens ateis ne žiema, o vasara, piniginėje nesibaigs pašalpa, o šaldytuve alus? Arba atvirkščiai, žemė taps pragaru, o nuo stogo lietvamzdžių varvės derva? Pasikeis tik jiems, išrinktiems arba ne. Laimėtojai su pralaimėjusiais dar ne kartą keisis vietomis, bet jų galimybės pakeisti mano ir jūsų gyvenimą yra stebėtinai menkos. Keli procentai mokesčių tarifų kada nors vėliau, didesnis ar mažesnis valstybės kišimasis į verslą ar po lova... Skirtumai mažesni, negu galime tikėtis kiekvieną kartą, kai jie mums pažada permainas.

Kol tęsiasi toks stebėtinai švelnus ruduo be kiemo žolę nubalinančių rytinių šalnų, o spalio viduryje net ir uosiai dar neprarado visų lapų, pušynėliuose dygsta žaliuokės ir sodas tebekvepia obuoliais, dar suspėsiu, gal jau paskutinį kartą šiemet, nupjauti kiemo veją ten, kur ji jau spėjo ataugti. Paskui prasivažinėti iki artimiausios krautuvės siaura vingiuojančia tarp dzūkiškų kalvelių asfalto juosta, posūkiuose cypiant vis dar vasarinėms padangoms, parsivežti stambų mėsgalį ir pasigaminti kažką dekadentiškai gardaus. Sakysite, kad tai tik banalus bėgimas nuo realybės į privatų pasaulėlį? Bet aš ten visada buvau, kaip ir jūs beveik visi, o bendrųjų reikalų aptarimas, kitaip dar vadinamas politika, rūpėjo tik tiek, kiek jis gali apsaugoti tą privačią erdvę ir privačius interesus nuo svetimųjų, visų, kurie gyvena anapus mano kiemo tvoros, kišimosi ir reguliavimo.

Žinau, jiems tai nepatinka. Idealus rinkėjas dirba biudžetinėje įstaigoje už valstybės nustatytą minimalią algą, gyvena daugiabučiame name, gauna kompensaciją už šildymą ir važinėja visuomeniniu transportu. Tada jam galima pažadėti ką nors padidinti, pagerinti arba duoti. Arba net ir to nereikia. Jam pakanka, kaip tiems Pravieniškių kaliniams, pažadėti, kad nemuš, tai yra nesumažins etatų, nepanaikins kompensacijų ir lengvatų. Įsivaizduokite, kokią galią veikti žmonių protus įgavo savivaldybės, kai joms buvo perduota teisė savo nuožiūra skirti arba neskirti socialines pašalpas kam tik nori. Nepakankamai demonstruojantis savo varguoliškumą ir nusižeminęs kaipmat gali būti pripažintas galimai turinčiu kažkokių kitų pajamų ir nevertu tos apgailėtinos išmokos. Balsų pirkimas tapo masiniu reiškiniu būtent tada, kai po sunkmečio neįtikėtinai pagausėjo valstybės penimųjų klasė. Papirkti juos pažadais, vaišėmis, pramogomis ar tiesiogiai siūlant už balsą kelias dešimtines jau seniai nėra nusižengimas politinės klasės papročiams, nes tie perkami ir parduodami žmonės tik teoriškai turi laisvą valią ar kažką panašaus į pažiūras, dažniausiai apsiribojančias komercinių televizijų infošou laidų įteigtu tikėjimu, kad „visi jie ten vagys”, o rinkimai „nieko nekeičia”. Todėl pardavęs balsą rinkėjas žino, kad buvo nuskriaustas, apsigavo ne jis, o pirkėjas, nes sumokėjo realią perkamąją galią turintį banknotą už visiškai bevertį veiksmą.

Net jeigu iš gausybės pranešimų apie perkamus balsus keli pasibaigs ikiteisminiais tyrimais ir teismų nuosprendžiais, perkančių ir parduodančių per kiekvienus rinkimus tik daugės, nes tai yra pigiau ir efektyviau, negu politinė reklama televizijoje, plakatų klijavimas ir lankstinukų dalinimas. Sumažinti balsų pasiūlą įmanoma tik sunaikinant juos parduodančią klasę. Galima pagrįstai tikėtis, kad anksčiau ar vėliau vieni iš jų emigruos, kiti čia susiras darbą arba imsis smulkių verslų, o tuomet, jeigu ir neis balsuoti, tai savo balso už dvidešimt litų neparduos, nes drauge su ekonomine nepriklausomybe nuo valdžios bus atgavę ir savigarbą.

Būtent tose savivaldybėse, kur skurstanti visuomenės dalis yra didžiausia, rinkimų rezultatai būna lengviausiai prognozuojami, o savivaldybių tarybose mažiausia politinių jėgų įvairovė. Kam nors gal ir juokinga, kad, pavyzdžiui, klestintis Druskininkų kurortas vis dar yra ir kitąmet bus Probleminių teritorijų sąraše. Pritraukiamos šimtamilijoninės investicijos kuria darbo vietas kvalifikuotiems specialistams, kuriuos tenka viliotis iš kitų miestų netgi žadant jiems tarnybinius butus, o pašalpų gavėjų taip ir nesumažėja.