2012 m. gruodžio 20 d., ketvirtadienis

Ar per šventes paaukoti centai atperka nuo pareigos mylėti artimą?

Čia yra mano Kalėdų pušis. 
Paklausite, kodėl ne eglė? 
Todėl, kad pušis man labiau patinka.

Kalėdų naktį, pasak katalikiškos tautosakos, mums suprantama kalba prabyla tvarte laikomi gyvuliai - galiu nueiti ir pasiklausyti, jeigu nebūtų taip šalta ir takas per kiemą užpustytas. Tačiau, nutaisę teisuolišką miną, nė nebandome suprasti tų, kuriuos patys pavadinome „antrąja Lietuva” ir nurašėme į negebančią išbaubti nieko rišlaus skeltanagių bandą.

Švęsdamas Jėzaus gimtadienį ant Kūčių stalo puodelio su šių metų populiariausia fraze „Duskit pavidolei” tikriausiai nedėsiu, nors ir jaučiuosi dėkingas jį padovanojusiam šios frazės sumanytojui. Nejauku kažkaip. Mat mūsų religijos įkūrėjas bičiuliavosi su visokiais marginalais ir vis sulaukdavo dėl to priekaištų iš respektabilių visuomenės narių. Todėl Kalėdų laiku, anot Marijono Mikutavičiaus, „ant gerumo pramuš”, tai yra dairomės nebrangių ir komfortabilių būdų patenkinti savo poreikį jaustis geradariais. Geriausia nusiųsti mokamą SMS žinutę kokios nors televizinės labdaros akcijos rengėjams. Keli litai nuskaičiuojami automatiškai, rodomi gražiai sumontuoti sergančių vaikučių veidai, stambiu planu rieda ašara švariai nuplautu veidu. Jokių prastų kvapų, rizikos užsikrėsti, emocijų dozė saikinga. Galima įsidėti į parduotuvės vežimėlį prekę, kurios etiketėje pažymėta, kad pelno dalis skiriama kokiam nors kilniam tikslui. Arba prie kasos suberti baltus centus į „Maisto banko” dėžutę, kad neplėšytų piniginės.

Jei valdote po visų krizių dar gyvą versliuką, galima netgi prisidėti finansiškai prie kokios nors Kalėdinės sriubos akcijos arba įteikti dovaną „Bėdų turgaus” bėdžiams. O jeigu esate politikos arba pramogų verslo įžymybė, tiesiog privalote nusifilmuoti su dovanų maišu arba dideliu pliušiniu meškinu lankydamas valstybės globojamus vaikučius. Apsaugok, Viešpatie, nebandysiu jums įrodinėti, kad tai yra kažkas blogo. Reikia ir tų suaukotų centų, ir didžiojo meškino, ir sriubos. Bet viso to labiausiai reikia patiems aukotojams, ypač per Kalėdas, nes tai nustelbia nerimą, kad panieka tiems, kam šiame gyvenime nepasisekė, ne taip jau patiktų tam barzdotam ilgaplaukiui iš Nazareto, kuris drauge valgė, gėrė ir svarbiausia, nuoširdžiai šnekėjosi ne su savo meto intelektualais, o su žvejais, muitininkais, kekšėmis ir valkatomis. Baisiai nesolidu, jiems netgi kalbėti reikėjo primityviais ūkiškais palyginimais, užuot diskutavus graikų filosofų išgrynintais terminais.

Atsisakymas suprasti ir nenoras kalbėtis su „antrąja Lietuva” politikams, prisiekinėjantiems ištikimybę krikščioniškoms vertybėms, šiemet kainavo jų postus. Negausūs kairieji intelektualai, deklaruodami rūpinimąsi diskriminuojamomis visuomenės grupėmis, savo ruožtu, neslepia neapykantos savanoriškai nepriimantiems tolerancijos vertybių buduliams ir gražuliams. Antrąja Lietuva, runkeliais, varguoliais ir dar įmantriau vadinama visuomenės dalis rinkimų metais gali būti viliojama populistiniais pažadais, bet niekas jų nuoširdžiai nemyli.

Jėzus juos vadino „mažutėliais”, bet ir tada jie buvo pikti, dvokiantys, nesuprantantys savo bukumo ribų. Ir tada jie slėpė mokesčius, tingėjo dirbti, o tą, kurį vieną dieną šlovino kaip savo karalių, kitą jau reikalavo kalti prie kryžiaus.

Ir nors šiemet ne kartą rašiau jums kaip visiškas mizantropas, kuriam medis svarbiau už žmogų, ir džiaugiausi, kad Lietuvoje lieka vis mažiau gyventojų, sėdėdamas prie Kūčių stalo tyliai prašysiu Viešpaties dovanos sugebėti suprasti ir krikščioniškai mylėti tuos, kuriuos sunkiausia mylėti. Net ir tuos, kurie interneto komentaruose kas savaitę tyčiojosi iš mano barzdos.

Daugmaž kiekvienas mylime savo vaikus, tai jau kažkaip užkoduota mūsų prigimtyje. Mylime tėvus ir senelius, ypač, kai jų netenkame. Meilės žmonai čia neminėsiu, nes jai labiau patinka, kai apie tai išgirsta asmeniškai, o ne perskaito spaudoje. Galime mylėti ir būti gerais savo draugams, bendraminčiams, bendražygiams. Nesunku mylėti tuos pagalbos prašančius nepažįstamus vaikučius iš televizoriaus, bet kaip krikščioniškai mylėti prekybos centro tarpduryje iš jūsų centų kaulijantį alkoholiką? Norite dar radikaliau - pabandykite pajusti krikščionišką meilę telefoniniams sukčiams, naujus mokesčius įvedantiems politikams, niekuo dėtus praeivius traiškantiems kelių ereliams arba pedofilams. Ne toleruoti, o pamilti.

2012 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

Tarpušvenčių atostogos išgelbės nuo prievolės bučiuotis su apsiseilėjusiais bendradarbiais


Įpusėjus gruodžiui pats laikas pagalvoti apie Tarpušvenčių atostogas. Žinoma, jeigu ketinote per šventes skristi prie šiltų jūrų arba rezervuotis viešbučio kambarius Druskininkuose, tai galvoti reikėjo maždaug per Velykas. Bet aš ne apie tai. Norėjau pasakyti, kad nesuprantu, kodėl nemaža dalis darbdavių vis dar mano, kad, eidami į darbą laikotarpiu tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų, jų darbuotojai sukurs kažką daugiau, negu šampano taurių šukes.

Tos kelios dienos, įsiterpę tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų formaliai yra darbo dienos, bet prisipažinkime - argi mes per jas dirbame. Žinoma, jeigu esate maršrutinio autobuso vairuotojas, budintis chirurgas ar naktinio baro striptizo šokėja, geriau iškart pasiieškokite kalendoriaus, kuriame jokios šventės nepažymėtos. Jeigu esate migrantas iš tolimo krašto, gyvenantis pagal mėnulio kalendorių arba skaičiuojate metus ne nuo Kristaus gimimo, o nuo Didžiojo sprogimo, galite apsimesti, kad jums nesuprantamas čiabuvių pamišimas, verčiantis juos pačiu tamsiausiu ir bjauriai šaltu metų laiku apkabinėti spygliuotus medžius blizgančiais daiktais, dainuoti vaikiškas daineles, keistis nereikalingais daiktais ir išpleškinti į dangų sprogmenis, kurių pakaktų nedideliam karui laimėti. Sutarkime, kad jūs bent jau neapsimetinėsite, jog vietiniai papročiai jus kažkaip įžeidžia, o mes neversime jūsų iki paryčių gerti kartu.

Darboholikai ir jų buhalteriai retkarčiais skundžiasi, kad Lietuvoje mes ir taip turime tiek daug švenčių jog dirbti kaip ir nebelieka kada. Kliedesiai. Jeigu noriu dirbti 24 valandas per parą, jokia darbo inspekcija man neuždraus užmigti veidu į klaviatūrą tarp tuščių energetinio gėrimo skardinių ir atšalusios picos nuograužų. Bet mokėti algą žmonėms, už tai, kad tarpušvenčių dienomis jie stenėdami nuo įstrigusių žarnyne išvakarėse sušlamštos kalėdinės žąsies kaulų susirenka darbovietėje, porą valandų imituoja kažką svarbaus veikiantys, o po pietų jau drąsiai krauna ant stalo iš namų susineštą butelių artileriją, yra nepateisinamas išlaidavimas. Juolab, kad toli gražu ne visiems malonumą teikia pareiga vaidinti elnią korporatyviniame vakarėlyje ir iššovus šampaną bučiuoti seilėtą triskart vyresnio bendradarbio snukį.

Priversti juos tomis dienomis imti atostogas tikriausiai būtų neteisėta, be to, keliomis dienomis sutrumpėtų dažniausiai vasarą imamos kasmetinės atostogos ir iš jų grįžtumėte į darbą nepailsėję. O kam reikalingas pervargęs darbuotojas? Tokie nuspaudžia šešis nulius, vietoje vieno, pervesdami pinigus į indėlininko sąskaitą, priduoda signalizaciją kartu su kabinete likusiais kolegomis ir atvažiavę saugos tarnybos darbuotojai, mojuodami ginklais, anuos suguldo nosimis į parketą. Nepailsėję darbuotojai staugia ant klientų ir, vietoje grasinančio įspėjimo, išsiunčia konkurentams įmonės artimiausio tūkstantmečio plėtros planus, juodąją buhalteriją nuneša į Valstybinę mokesčių inspekciją, o baltąją paslepia žiurkių pilname rūsyje arba sukūrena židinyje.

Todėl paprasčiausia išeitis būtų paskelbti visą laikotarpį nuo Kūčių iki Naujųjų metų nedarbo dienomis ir leisti žmonėms ramiai švęsti. Tik nereikia gąsdintis, kad dėl tokio švenčių sujungimo iškart pagausės keliuose girtų vairuotojų, buitinio smurto ir gaisrų, sukeltų lovoje su cigarete užmigusių degradų. Mes neturime pagal juos reguliuoti gyvenimo visiems. Jeigu kam nors Dievas davė tik stuburo smegenis, o į kaukolę pribėrė kūčiukų, ir ta per klaidą vairuotojo pažymėjimą gavusi būtybė trečią Kalėdų dieną neišsiblaiviusi išvairuos į kelią surūdijusį kibirą, tai bus puiki proga iš jos tą vairuotojo pažymėjimą atimti ir dar skirti tokio dydžio baudą, kad antstoliai nuvilktų net ir priperstus apatinius rūbus. Kuo greičiau taip nutiks, tuo geriau visiems. Kategoriškai nepritariu nuomonei, kad privalome pataikauti bukumui, nevalyvumui ir prastam skoniui, nes tai paverčia juos norma. Kažkada, kai dukra buvo visai maža, mūsų namuose apsilankęs neseniai iš Danijos grįžęs lietuvis nusistebėjo, kodėl neuždangstėme elektros instaliacijos rozečių, juk vaikas gali ką nors į jas įkišti ir nusitrenkti.

„O kodėl turėtų kišti. Pasakiau, kad negalima, ir nekiša,”- atsakiau, bet abejoju, ar tai jį įtikino.
Bet juk pasakiau, ir dukra suprato. Kodėl tuomet turėtumėm, pavyzdžiui, mokėti už lipančių ant vos spėjusio užsitraukti ledo žūklės maniakų gelbėjimą? Jeigu hidrometeorologai įspėja, kad ledas dar plonas ir juo vaikščioti negalima, tai įlūžęs ir paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu turėtumėte išgirsti garsų juoką ir pasiūlymą rezervuoti karstą laidojimo paslaugų įmonėje. Jeigu jie žinos, kad kiekvieną kartą susilauks pagalbos, tai vėl ir vėl lips ant to trūkinėjančio ledo. Pradžiai galima būtų bent jau išieškoti iš jų gelbėjimo išlaidas - sraigtasparnio kurą ir visą kitą. Nes ekstremalių nuotykių ieškojimas tiesiog privalo būti vien nuobodžiaujančių turtuolių, kurių jau nebedžiugina jokia kita veikla, užsiėmimu. Užsimokėjai ir žvejok, skęsk, skambink gelbėtojams. O varguoliams yra „Krizės” žuvies piršteliai.

2012 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis

Kam Svajonių Viktoras yra idealus darbdavys?


„Delfi” paskelbti įdomūs „Spinter tyrimų” apklausos duomenys. Lietuvos žmonės rinko geidžiamiausią darbdavį ir juo tapo... Na, taip, tas pats ponas Viktoras. Ir tai po visų užuominų apie vokelius bei algų dydžius jo šeimos kontroliuojamose įmonėse. Bandau įsivaizduoti darbuotoją, kuriam teikia malonumą darbas pas familiarų su slavišku akcentu kalbantį Šeimininką ir nelabai kas mintyse nusipiešia, išskyrus triskart išsiskyrusią priešpensinio amžiaus krekenaviško sudėjimo varguolę, žvygaujančią iš džiaugsmo dėl kiekvieno darbdavio paplekšnojimo per jos kumpius. Matyt gyvenu kitoje planetoje, nes dauguma mano draugų geriau sutiktų dirbti kokiame UAB „PVM grobstymas” arba už bedarbio pašalpą „šieną ravėti”.

Sąmoningai čia neminėsiu minimalios algos dydžių, nes jų didinimas ne Viktoro-darbdavio, o Viktoro-politiko pažadai ir tiesiogiai su aptariama apklausa nesisieja, nors sunku būtų teigti, kad niekaip neįtakojo jos rezultatų.

Kaip besistengtų verslo konsultantai ir asmeninio ugdymo treneriai įteigti, kad kone kiekviename iš mūsų galima pažadinti verslininką, žmonių, kurie vaikystėje svajojo būti gaisrininkais, kosmonautais, autobusų vairuotojais, odontologais ar muzikantais yra gerokai daugiau, negu tvirtai žinojusių, kad tarp aštuonioliktojo ir dvidešimtojo gimtadienio uždirbs pirmąjį savo milijoną. Dauguma tų, kurie privačiuose pokalbiuose ir interneto komentaruose dalinasi išgyvenimais, kaip yra engiami bei išnaudojami darbdavių, patys jokio verslo pradėti negalėtų. Ir visai ne todėl, kad neturi pinigų verslo pradžiai, nežino, kur jų palankiomis sąlygomis pasiskolinti ar pavogti, ką, jų manymu, kažkada padarė visi darbdaviai. Net ir išlošę loterijoje milijoną jie verslo nepradeda, tik geriausiu atveju pasigerina savo buitį, bet dažniau išskolina nepajėgiems grąžinti giminaičiams, prageria arba padovanoja telefoniniams sukčiams.

Sėkmingų verslų šeimininkai, atvirkščiai, pasakodami savo sėkmės istorijas prasitaria pradėję nuo visiškai nedidelių sumų ir sėkmingai išauginę kapitalą. Taip pat ir todėl, kad nepermoka savo darbuotojams daugiau, negu jų darbas vertas. Jei visi plėtos verslus, kas tuomet gesins gaisrus, vairuos autobusus ir taisys mums dantis? Todėl dauguma už atlygį dirba kitiems. Tada galime susitelkti į tai, ką mokame daryti geriausiai, ir nesukame galvos, dėl darbo organizavimo, logistikos ir mokestinių problemų. Jeigu būčiau pasirinkęs dirbti ne tokiame mažame provincijos laikraštėlyje, kur pats rašau projektus įvairiems fondams, fotografuoju, maketuoju ir laikraščius po parduotuves išvežioju, galbūt mano straipsniai būtų jums įdomesni, kalba vaizdingesnė, o išvados ne tokios mizantropiškos. Tik man pačiam labiau patinka dirbti taip, kaip dirbu dabar. Profesionaliam bet neversliam darbuotojui reikia profesionalaus darbdavio, žinančio, kada ir ko iš jo galima reikalauti ir kokias sąlygas privalu sudaryti, kad darbo našumas nenukentėtų. Ne vergvaldžio ir ne sektos pranašo, o gabaus verslo administratoriaus.

Sovietmečiu buvo toks anekdotas: „Jie apsimeta, kad mums moka, o mes apsimetame, kad dirbame”. Neišduosiu ypatingos paslapties tvirtindamas, kad nemaža dalis darbuotojų eina į darbą visai ne gaisrų gesinti ar dantų taisyti ir netgi ne pinigų užsidirbti. Jie ateina socializuotis. Susitikti su kolegomis ir klientais, aptarti asmeninio gyvenimo smulkmenas, sporto ir žūklės naujienas, pakirkinti buhalterę ar referentę iš gretimo skyriaus, išgirsti gandų apie artėjantį etatų mažinimą. Kuo didesnė įmonė ar įstaiga, kuo jos darbuotojų alga mažiau siejama su darbo rezultatais, tuo daugiau tokių žmonių joje susikaupia. Valstybės įstaigose ir savivaldybėse jie neišvengiamai sudaro daugumą, ir jokia politinio pasitikėjimo pareigūnų kaita neprivers jų dirbti daugiau, negu yra neišvengiamai būtina.

Tokioje pelkėje tvyro stingdantis nuobodulys ir tyliai sėdėdamas priimamajame gali pajusti, kaip laikas ir erdvė virsta kažkokiais bekvapiais ir beskoniais drebučiais. Tyliai sendamos tokioje aplinkoje, seniai išviję savo nevykėlius prasigėrusius vyrus arba nė nepastebėję, kada jie pabėgo į emigraciją arba pas jaunesnes, bet taip ir neįgiję feministinės savigarbos, moterys pradeda manyti, kad vulgarūs seksistiniai juokeliai jau geriau negu jokio dėmesio. Nes juk kiek čia beliko, kol jos taps vienišomis piktomis pensininkėmis, įkalintomis vienodose daugiabučių celėse su senais televizoriais ir beveisliais šunimis.

Svajonių Viktoras, kurio įvaizdį sukūrė komercinių televizijų infošou žanro laidos, ir jis pats nuosekliai stengiasi palaikyti, joms tikrai yra darbdavio idealas. Kaip ir bet kokias ambicijas seniai praradusiems jų vyriškos lyties bendradarbiams, kuriuos nuoširdžiai erzina vakarietiškus universitetus baigusių naujųjų vadovų bei vadybininkų karta, paskui kuriuos net mintimis jie nepajėgia suspėti. Tas Viktoras kitoks, savas, jo akcentas ir sovietinių anekdotų frazeologija simbolizuoja senų gerų laikų administravimo tradicijos tęstinumą. Kai nereikėjo vaidinti, kad moki dirbti kompiuteriu ar kalbi angliškai, toleruoji visų rasių ir orientacijų atstovus. Svajonių Viktoras supras ir užjaus, jei po gimtadienio arba kavaleristų dienos ateisite į darbą plyštančia galva ir jokiais dezodorantais neužgožiamu pagirių aromatu. Svajonių Viktoras nieko bendro neturi su tikruoju politiku Viktoru Uspaskich ar jo šeimos valdomais verslais. Jis yra pasakų, kuriomis tebetiki suaugę dėdės ir tetos, personažas.