Čia yra mano Kalėdų pušis.
Paklausite, kodėl ne eglė?
Todėl,
kad pušis man labiau patinka.
|
Kalėdų naktį, pasak katalikiškos tautosakos, mums suprantama
kalba prabyla tvarte laikomi gyvuliai - galiu nueiti ir pasiklausyti, jeigu
nebūtų taip šalta ir takas per kiemą užpustytas. Tačiau, nutaisę teisuolišką
miną, nė nebandome suprasti tų, kuriuos patys pavadinome „antrąja Lietuva” ir
nurašėme į negebančią išbaubti nieko rišlaus skeltanagių bandą.
Švęsdamas Jėzaus gimtadienį ant Kūčių stalo puodelio su šių
metų populiariausia fraze „Duskit pavidolei” tikriausiai nedėsiu, nors ir
jaučiuosi dėkingas jį padovanojusiam šios frazės sumanytojui. Nejauku kažkaip.
Mat mūsų religijos įkūrėjas bičiuliavosi su visokiais marginalais ir vis
sulaukdavo dėl to priekaištų iš respektabilių visuomenės narių. Todėl Kalėdų
laiku, anot Marijono Mikutavičiaus, „ant gerumo pramuš”, tai yra dairomės
nebrangių ir komfortabilių būdų patenkinti savo poreikį jaustis geradariais.
Geriausia nusiųsti mokamą SMS žinutę kokios nors televizinės labdaros akcijos
rengėjams. Keli litai nuskaičiuojami automatiškai, rodomi gražiai sumontuoti
sergančių vaikučių veidai, stambiu planu rieda ašara švariai nuplautu veidu.
Jokių prastų kvapų, rizikos užsikrėsti, emocijų dozė saikinga. Galima įsidėti į
parduotuvės vežimėlį prekę, kurios etiketėje pažymėta, kad pelno dalis skiriama
kokiam nors kilniam tikslui. Arba prie kasos suberti baltus centus į „Maisto
banko” dėžutę, kad neplėšytų piniginės.
Jei valdote po visų krizių dar gyvą versliuką, galima netgi
prisidėti finansiškai prie kokios nors Kalėdinės sriubos akcijos arba įteikti
dovaną „Bėdų turgaus” bėdžiams. O jeigu esate politikos arba pramogų verslo
įžymybė, tiesiog privalote nusifilmuoti su dovanų maišu arba dideliu pliušiniu
meškinu lankydamas valstybės globojamus vaikučius. Apsaugok, Viešpatie,
nebandysiu jums įrodinėti, kad tai yra kažkas blogo. Reikia ir tų suaukotų
centų, ir didžiojo meškino, ir sriubos. Bet viso to labiausiai reikia patiems
aukotojams, ypač per Kalėdas, nes tai nustelbia nerimą, kad panieka tiems, kam šiame
gyvenime nepasisekė, ne taip jau patiktų tam barzdotam ilgaplaukiui iš
Nazareto, kuris drauge valgė, gėrė ir svarbiausia, nuoširdžiai šnekėjosi ne su
savo meto intelektualais, o su žvejais, muitininkais, kekšėmis ir valkatomis.
Baisiai nesolidu, jiems netgi kalbėti reikėjo primityviais ūkiškais
palyginimais, užuot diskutavus graikų filosofų išgrynintais terminais.
Atsisakymas suprasti ir nenoras kalbėtis su „antrąja
Lietuva” politikams, prisiekinėjantiems ištikimybę krikščioniškoms vertybėms,
šiemet kainavo jų postus. Negausūs kairieji intelektualai, deklaruodami
rūpinimąsi diskriminuojamomis visuomenės grupėmis, savo ruožtu, neslepia
neapykantos savanoriškai nepriimantiems tolerancijos vertybių buduliams ir
gražuliams. Antrąja Lietuva, runkeliais, varguoliais ir dar įmantriau vadinama
visuomenės dalis rinkimų metais gali būti viliojama populistiniais pažadais,
bet niekas jų nuoširdžiai nemyli.
Jėzus juos vadino „mažutėliais”, bet ir tada jie buvo pikti,
dvokiantys, nesuprantantys savo bukumo ribų. Ir tada jie slėpė mokesčius,
tingėjo dirbti, o tą, kurį vieną dieną šlovino kaip savo karalių, kitą jau
reikalavo kalti prie kryžiaus.
Ir nors šiemet ne kartą rašiau jums kaip visiškas
mizantropas, kuriam medis svarbiau už žmogų, ir džiaugiausi, kad Lietuvoje
lieka vis mažiau gyventojų, sėdėdamas prie Kūčių stalo tyliai prašysiu
Viešpaties dovanos sugebėti suprasti ir krikščioniškai mylėti tuos, kuriuos
sunkiausia mylėti. Net ir tuos, kurie interneto komentaruose kas savaitę
tyčiojosi iš mano barzdos.
Daugmaž kiekvienas mylime savo vaikus, tai jau kažkaip
užkoduota mūsų prigimtyje. Mylime tėvus ir senelius, ypač, kai jų netenkame.
Meilės žmonai čia neminėsiu, nes jai labiau patinka, kai apie tai išgirsta
asmeniškai, o ne perskaito spaudoje. Galime mylėti ir būti gerais savo
draugams, bendraminčiams, bendražygiams. Nesunku mylėti tuos pagalbos
prašančius nepažįstamus vaikučius iš televizoriaus, bet kaip krikščioniškai
mylėti prekybos centro tarpduryje iš jūsų centų kaulijantį alkoholiką? Norite
dar radikaliau - pabandykite pajusti krikščionišką meilę telefoniniams
sukčiams, naujus mokesčius įvedantiems politikams, niekuo dėtus praeivius
traiškantiems kelių ereliams arba pedofilams. Ne toleruoti, o pamilti.