Nebeliko drąsos pažvelgti giltinei į akiduobes

„Daugiausiai eismo įvykių Vėlinių savaitgalį sukelia 40-45 metų vairuotojai,”- pranešė man viena draudimo kompanija. Kadangi šiuo metu kaip tik patenku į tos amžiaus grupės vidurį, tai saugokitės, mielieji, kai Vėlinių vakarą prisikrausiu savo mažąjį žydrąjį „Twingo” iki langų žvakučių padėklų ir važiuosiu lankyti protėvių kapų. 

Ilgi šešėliai nuo senų kapinių klevų šakų ir pakrypusių paminklų neįskaitomais lenkiškais užrašais tarsi kaulėtos rankos tiesiasi paglostyti galvas už rankučių į kapines tėvų atvestiems vaikučiams, o broilerio dydžio varna, įsitaisiusi kažkada metalo vagių pagrobto senųjų Druskininkų kapinių varpo vietoje abejingai stebi atsispindinčią Druskonio ežere žvakių šviesų mozaiką. Kaip ir paauglystėje, man vis dar sunku suprasti lietuviškų kapų tvarkymo tradicijų prasmę, bet sutemus kapinėse stengiuosi apie tai neprasitarti ir neerzinti nei gyvųjų, nei mirusiųjų.

Tėvas yra pareiškęs pageidavimą, kad po mirties jį sudeginčiau ir išbarstyčiau pelenus kažkur gimtuosiuose Pazapsiuose. O gal nuo Baltašiškės tilto, reikės dar kartą paklausti ir užsirašyti, kad neužmirščiau. Kadangi tokio laidojimo būdo mūsų įstatymų leidėjai nenumatė, už tai tikriausiai grėstų administracinė atsakomybė. Jei kada nors reikės rinktis tarp paskutinės tėvo valios ar įstatymų vykdymo, juk suprantate, kad geriau jau sumokėsiu teismo paskirtą baudą. O kol kas tikiuosi, jog įstatymų pažeidinėti greitai dar neteks ir Viešpats apdovanos visus mano artimuosius bent jau ne trumpesniu amžiumi, negu nugyveno jų tėvai ir tėvų tėvai.

Nerandu sau atsakymų, kodėl mes paverčiame kapus daržininkystės stebuklais ir investuojame į jų priežiūrą, antkapių tvoreles bei paminklinius akmenis gerokai daugiau pastangų ir lėšų, negu skiriame dar gyviems artimiesiems. Gal tokiu būdu bandome išpirkti kažkokią kaltę, nutildyti sąžinės graužimą už laiku neparodytą dėmesį?

Jeigu pabandytumėte pasikalbėti su gyvais artimaisiais ir paklausti, ar jie nori, kad po mirties ant jų kapo našlės ir vaikai dirbtų tarsi kolektyviniame sode, manau, tik nedaugelis pasakytų tik apie tai tesvajojąs.

Tiesa, apie mirtį jūs nešnekate. O tai racionaliai jau niekaip nepaaiškinama.

Teoriškai mes visi, kuriems kartą teko gimti, žinome, kad mirsime - 200 metų amžiaus nesulaukė nė vienas mano pažįstamas. Net ir mano kaimynei už tvoros, įtariu, šiek tiek mažiau. O jeigu tai yra absoliučiai neišvengiama, tai lyg ir nėra priežasčių neigti mirties galimybę. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą gyventi pradėjusi senųjų tarpumiškių kaimų dzūkų karta dar buvo išsaugojusi tą paprastą sveiką santykį su mirtimi, kai nei nuo jos bandoma pasislėpti, nei tyčia jos ieškoma. Bastydamasis po kaimus tokių žmonių sutikdavau dar ir pirmajame mūsų amžiaus dešimtmetyje, bet dabar ten jau vyrauja sovietmečio epochos vaikai - mažiau religingi, ne taip susiję su gamta ir nepaveldėję iš vyresniųjų drąsos žvelgti giltinei į akiduobes.

Todėl reguliariai girdžiu istorijas, kaip neišgydoma liga sergantiems žmonėms medikai ir jų artimieji taip ir nepasako, kad gyventi liko tiek, jog kitų metų kalendoriaus geriau nė nepirkti. Mirštame nepasiruošę, neatsisveikinę su pasklidusiais po pasaulį vaikais ir vaikaičiais, nesutvarkę nuosavybės dokumentų, nesusitaikę su priešais ir neatlyginę žalos tiems, ką esame nuskriaudę, net ir tada, kai mirtis užklumpa mus ne pakelės griovyje sumaitotame automobilyje, o neišgydomos ligos patale.

Visuomenė, kuri visą gyvenimą spaudžia mus nenusiminti, „mąstyti pozityviai”, slėpti savo natūralų liūdesį, kai išties yra dėl ko liūdėti, ir sukergdama jį su psichine liga - depresija, nenori paleisti iš savo iliuzijų kokono net ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Tarsi tebesitikėdama, kad mirštančiajam, jeigu jis atsisakys patikėti neišvengiama mirtimi, dar pavyks kažką įsiūlyti pirkti, imti paskolą, prisiimti įsipareigojimus, kuriuos iš paveldėto turto privalės išsimokėti kitos kartos. Vartojimo ideologija ir visur savo knyslę kišanti valstybė negali toleruoti žmogaus, kuris neturi ko prarasti, nes žino, jog rytoj mirs. Todėl mano taip liaupsinama liberalioji demokratija neturi jokio priešnuodžio islamo fundamentalizmui, kuris paneigia mirties baimę. Savižudis sprogdintojas stipresnis už prieš jį stovinčius moderniais ginklais apsikarsčiusius ir profesionaliai parengtus specialiųjų pajėgų karius, nes žino, kokį laiką rodo po jo skarmalais tiksintis laikrodinis mechanizmas.

Neigdami asmeninę mirties galimybę mes tą patį mąstymo būdą perkeliame ir savo tautai bei civilizacijai. Demografinės bombos laikrodis skaičiuoja valandas ir metus, kol mūsų liks du milijonai, paskui vienas... Blaiviai mąstant reikėtų kurti planus, kaip sumažinsime valstybės aparatą pagal gyventojų skaičių ir finansuosime viešąsias paslaugas nusenusiai bendruomenei. Vietoje to maitiname vienas kitą iliuzijomis, jog tą procesą kažkaip įmanoma pakreipti atgal, arba visiškai jį ignoruojame. Arba metamės į kraštutinį nacionalizmą, siūlantį utopines tautos gelbėjimo išeitis.

Mirštančios valstybės ir Europinės civilizacijos saulėlydis gali būti graudžiai gražus, kūrybingas, išeidami galime palikti turtingą kultūrinį paveldą. Galim mirti kaip tie „Titaniko” keleiviai - grojant orkestrui, o ne reikalaujant grąžinti pinigus už pusryčius, kurių dėl katastrofos jau nebus.

Gydymo efektyvumo negalinčius įrodyti šarlatanus verta prilyginti telefoniniams sukčiams

Po 3 ar 4 lietingų dienų trečiadienį pagaliau išsigiedrijo ir pamačiau, kad visi mano kiemo uosiai stovi plikomis šakomis, o uždarą erdvę kieme sukurdavęs senų obelų sodas perregimas kiaurai. Prasidėjo nykiausia rudens dalis, kai nuotaiką susigadinti galima net nežiūrėjus žinių, vien pažvelgus pro langą, o apmirštančios gamtos spalvos ir kvapai neišvengiamai primena, kad ir mes patys ne amžinai čia užtruksime. Ir tik pušelės dešimtmetį nedirbamame mano sklype, skiriančiame kiemą nuo judraus Veisiejų-Leipalingio plento, kasmet per pusmetrį pasistiebia aukštyn, primindamos, kad ir po mūsų nesibaigs pasaulis.

Jeigu pamanėte, kad dirvonuojančias žemes laikau laukdamas, kada galėsiu jas brangiai parduoti užsieniečiams, tai truputį jus nuvilsiu. Nesitikiu, kad kažkam tų kemsynų greitai prireiks, o apsauginė želdinių juosta nuo kelio man reikalingesnė, negu pinigai, kuriuos galėčiau gauti už tą sklypą. Ir vis dėlto negaliu nesusierzinęs praeiti pro parašų rinkėjus, kurie manosi galintys spręsti, kaip man disponuoti savo nuosavybe.

Draugai teiraujasi kaip elgtis su įkyriais referendumo parašų rinkėjais - diskutuoti su jais, ar praeiti nepastebėjus? Didesniame mieste, kur žmonės gatvėje vieni kitų nepažįsta, matyt geriausia būtų nieko nesakant prieiti ir fotografuoti iš arti parašų rinkėją bei visus, bandančius pasirašyti. Jei piktinsis, tai sakykite, kad čia vieša vieta. Ir dar tarp kitko užsiminkite, kaip gerai šiais laikais veikia veidų atpažinimo programinė įranga. Galima improvizuoti tokiame stiliuje: „Nustebsite, jei bandysite kur nors darbintis, gauti leidimą ginklui, paskolą banke... “ Arba taip: „Nieko nežinau, jie pasamdė, kad visus jus nufotografuočiau. Ir ne mano reikalas, kas jums paskui po vieną nutiks”.

Svarbiausia nesijuokti, kalbėti globėjiškai, rimtu veidu su vos pastebima užuojauta.

Tai turėtų suveikti, nes įtikėjo Žemės gynėjų kalbomis ir atsiliepė į kvietimą rinkti parašus itin specifinė mūsų bendrapiliečių dalis. Savo aplepusiomis ausimis girdėjau, kaip jie pasakoja, kad užsieniečių nupirkti sklypai taps kitų šalių teritorija. Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje netapo, o čia ims ir taps. Tai tarsi kažkokia tarptautinės teisės anomalija, atsirandanti veikiausiai tik per pilnatį ir tik tose vietovėse, kur iš po žemių lyg skalūnai garuoja, lyg sarmatams ateivių palikti siųstuvai kažką spinduliuoja.

Alternatyvios viskam, ko mus mokė mokykloje ir per televizorių pasakoja Algimantas Čekuolis, teorijos stebėtinai lengvai randa kelią į žmonių galvas. Jeigu pradėsite su jais ginčytis, teks išklausyti kelių valandų paskaitą, kurios kertiniai teiginiai remsis vien tikėjimu, jog visos Vakarų civilizacijos sukurtos žinios ir gamtamokslinės metodikos tėra priemonės nuo mūsų nuslėpti Tiesą, kurią kažkada kažkas žinojo. Kada ir kur tai buvo, žinoma, priklauso nuo įtikėjusiojo pakraipos (priešistorinė Lietuva, Indija, actekai, majai, Tibetas, Sibiras).

Kol žmogus tik skaito knygutes, naršo po keistus tinklalapius ir pasakoja neįtikimas istorijas draugams prie alaus, iš to dar galima smagiai pasijuokti arba mandagiai pasiūlyti neišdavinėti Visatos paslapčių nevertiems nušvitimo. Graudžiausia, kai pagal atrastas alternatyvias tiesas žmonės pradeda tvarkyti savo ir kitų gyvenimus, reikalauti keisti Konstituciją, įstatymus ir valstybės santvarką. O kai atranda savyje išskirtinių galių ir manosi galintys gydyti kitus žmones, darosi nebejuokinga.

Sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis, kaip skeptiškai bevertinčiau daugumą jo pasisakymų, yra pažadėjęs iki šių metų pabaigos parengti netradicinės medicinos akreditavimo ir licencijavimo tvarkos metmenis. Tai yra sukūrė darbo grupę, kuri turėtų sutvarkyti chaotišką šamanų, raganų ir burtininkų pasaulį taip, kad pacientas žinotų, kas gali jį išgydyti, o kas tik rodys miklius triukus ir ims už tai pinigus.

Mūsų mąstymas veikia taip keistai, kad susirgę sunkia liga, iš kurios patalo galim ir nepakilti, stumiam tolyn mintis apie mirtį. Prisideda ir artimieji, neva norėdami mus paguosti, ragindami neprarasti vilties, mąstyti pozityviai, tikėti, kad viskas bus gerai. Nebus. Mes visi kada nors mirsime. Aš, mano artimieji ir tamsta, mielas skaitytojau. Tik labai giliai religingi žmonės, neabejojantys pomirtine savo gyvenimo tąsa, sugeba drąsiai žvelgti mirčiai į akis. O didžiausi drąsuoliai jos akivaizdoje išskysta ir ima dairytis stebuklingų priemonių, alternatyvių vaistų ir stebukladarių. Tokiomis aplinkybėmis palikdama žmogų išnaudoti šarlatanams valstybė elgiasi dar niekingiau, negu leisdama varguolius plėšti greitųjų paskolų bendrovių lupikautojams. Tik nesakykite, kad galime pasitikėti mirtinai sergančio žmogaus sveika nuovoka ir gebėjimu atskirti veiksmingą gydymą nuo sukčiavimo, o alternatyvūs medikai tik tenkina tokio gydymo paklausą. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų paklausa irgi egzistuoja, bet valstybė kažkaip bent stengiasi apsimesti, kad riboja jų pasiūlą.

Jeigu viceministrės Jadvygos Zinkevičiūtės vadovaujama darbo grupė nueis lengviausiu keliu ir nuspręs, kad reikia tik suregistruoti gydymu užsiimančius asmenis ir išdalinti jiems netradicinės medicinos specialistų pažymėjimus arba gydymo metodų akreditavimo taisykles kurs pagal pačių šamanų ir žiniuonių pasiūlytas metodikas, tai naudos pacientams iš to nematau. Vaistų ir gydymo metodų efektyvumas nustatomas klinikiniais tyrimais, tai kodėl alternatyviai medicinai turi būti daroma kažkokia išimtis - tegul įrodinėja bendra tvarka. O tada jau tų, kurie įrodys, kad gali išgydyti ligas, darbo kokybę bus nesunku kontroliuoti. Visų kitų, kurie savo gydymo metodų efektyvumo įrodyti nenorės arba nesugebės, juridinį statusą belieka prilyginti telefoniniams sukčiams ir atitinkamai su jais elgtis. Kaip ir su apgaule viliojančiais pasirašyti už referendumus.

Politikams knieti ištaškyti mūsų pensijoms sukauptus milijardus

Aną savaitę paskambinęs privataus antrosios pakopos pensijų fondo vadybininkas skubino apsispręsti kurį iš trijų numatytų pensijos kaupimo būdų ketinu pasirinkti: grįžti į Sodrą, kaupti papildomą pensiją kaip anksčiau ar primokėti iš savo algos ir gauti valstybės numatytą priedą. Pagrasinęs, kad per didelis įkyrumas gali baigtis tuo, jog pereisiu į kitą fondą, pažadėjau jam artimiausiu metu pranešti savo sprendimą. Būčiau ir pranešęs, bet dabar jau visai pasimečiau ir nežinau, ką toliau daryti.

Pirmiausiai išgirdau Premjero Algirdo Butkevičiaus patarėją Stasį Jakeliūną sakant, kad reikia stabdyti įmokas į antrosios pakopos pensijų fondus, „kadangi jų finansavimas iš prasiskolinusios „Sodros“ įmokų nėra tvarus.”

Jei jau taip yra, tai koks čia gali būti kaupimas senatvei, jei bet kurią dieną politikai gali sugalvoti viską atimti ir išdalinti dabartiniams pensininkams. Tarsi prašyčiau „juodai dienai” atidėtas santaupas pasaugoti į daugiadienius užgėrimus reguliariai nugrimstančio kaimyno.

Premjeras netrukus tokius ketinimus paneigė, sakydamas, kad greitų sprendimų pensijų sistemos pertvarkoje nebus.

Ar galiu patikėti jo žodžiais ir nesukti sau galvos, kaip gyvensiu senatvėje?

Šią savaitę, per Vyriausybės valandą Seime, atsakinėdamas į Seimo nario Pauliaus Saudargo klausimą apie Druskininkų savivaldybės už biudžeto pinigus leidžiamą ir nemokamai brukamą druskininkiečiams spalvotą savaitraštį „Mano Druskininkai“, A.Butkevičius pamelavo, neva sprendimą „rajono gyventojus informuoti leidžiant informacinį biuletenį” priėmė Druskininkų savivaldybės tarybos nariai. Tokio sprendimo nėra ir nebuvo, todėl kyla abejonių, ar meluojančio arba klaidingai informuojamo Vyriausybės vadovo žodžiais galima pasitikėti. Juolab, ir anksčiau jis ne kartą paneiginėjo savo ištartus žodžius, teisindamasis, jog blogai buvo suprastas.

O kad gali būti ir kitaip, negu kalba Premjeras, netrukus patvirtino naujosios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės žodžiai, kad žmonės, kurie gauna pajamas iki 2 tūkst. litų, turėtų grįžti į „Sodros” sistemą. Jai antrino druskininkiečių į Seimą išrinkta Socialinių reikalų ir darbo komiteto vadovė Kristina Miškinienė, pasiūliusi, jog būtų „ieškomas teisinis variantas, kad to žmogaus, kuris nenorėtų, kad jo „Sodros” pensija būtų sumažinta, sukaupti pinigai grįžtų į „Sodrą”.

Skaičiuoti taip gerai, kaip šios dvi į buhalteres panašios ponios, aš nemoku, todėl vėl atidėjau sprendimą dėl būsimos pensijos.

O tuo metu Seime jau pristatinėjamas lenkiškas pensijų sistemos modelis ir  S. Jakeliūnas iš naujo kartoja A.Butkevičiaus jau atmestus savo pasiūlymus.

Galų gale savo nuomonę šiuo klausimu atsiuntė pensijų kaupimo bendrovės „MP Pension Funds Baltic“ generalinis direktorius Ramūnas Stankevičius. Jo skaičiavimai prieštarauja L.Graužinienės ir K.Miškinienės išsakytiems teiginiams: „...mažiau uždirbantiems asmenims labiausiai apsimoka dalyvauti pensijų kaupime, nes valstybės skatinamoji įmoka yra lygi ar net viršija dalyvio savarankiškai į pensijų fondus įmokamą sumą. Be to, tarp mažiau uždirbančių yra jauni dalyviai, kurie ateityje gali gauti pajamas, žymiai didesnes nei vidutinis atlyginimas.”

Tarkime, kad ponas Stankevičius čia yra suinteresuota šalis. Jam rūpi, kad politikai nesugriautų dabar veikiančios sistemos, kuri jam moka algą. Bet ar taip pat suinteresuotais negalėčiau pavadinti ir valdančiosios daugumos politikų? Juk jų likimas nemaža dalimi priklausys nuo to, kaip jų veiklą vertins šiandieniniai pensininkai. Kol „Sodra” skendi skolose, valstybės biudžete tenka ieškoti lėšų Konstitucinio Teismo sprendimo dėl teisėjų ir valstybės tarnautojų algų didinimo vykdymui, juntamai padidinti jiems pensijas nėra jokios galimybės. O žmonės laukia, girdi, jog šalies ekonomika auga, o kai kurie netgi prisimena valdančiosios koalicijos partijų išdalintus rinkiminius pažadus. Čia tik žalias jaunimėlis mano, jog pensininkai nieko neprisimena. Mano senelis Adomas, įkopęs į devintą dešimtį, mintinai deklamuodavo ištraukas iš carinėje gimnazijoje išmoktų kūrinių.

Taigi, vienintelis būdas įsiteikti dabartiniams pensininkams yra tų pinigų, kuriuos milijonas šalies piliečių sukaupė antrosios pakopos pensijų fonduose, nacionalizavimas. O kadangi rugsėjo 1-ąją ten jau buvo 5,1 mlrd. litų, taškytis pinigais būtų galima iki kadencijos pabaigos.

Tokia pagunda nuolat vedė iš doros kelio ir praeitos kadencijos Seimą. Sunkmečiu pervedimai iš „Sodros” į antrosios pakopos fondus buvo mažinami ne kartą. Bet paliesti tai, kas mūsų jau sukaupta, jie nedrįso.

Kol nesu tikras, kad neišdrįs ir šiandieniniai valdantieji, pensijų fondo vadybininkui teks palaukti mano apsisprendimo. O jei padėtis taip ir liks neaiški, beliks rinktis nuosaikų variantą, paliekant viską kaip buvo iki šiol, nes dar primokėjęs iš savo algos bei honorarų tikrai nenorėčiau pamatyti, kaip už tuos pinigus politikai perka jūsų meilę ir balsus.

Ar grėsmė iš Rytų pastūmės politinių simpatijų švytuoklę iš kairės į dešinę?

Einu anądien šaligatviu ties Druskininkų ir M.K. Čiurlionio gatvių sankirta ir dairausi į iki spindesio nugeltusią klevų lapiją kitapus gatvės, ties Registrų centru, kai staiga kažkas pradėjo mane apšaudyti. Tyliai taip, beveik be garso. Pirma mintis - rusai puola. Apsidairiau, ogi virš manęs dideliausias ąžuolas, nuo kurio šakų gilės ir krito.

Mintyse pasišaipęs iš paranojiškų savo reakcijų, vis dėlto galiu pasiteisinti, kad šios savaitės įvykiai, žiniasklaidos pranešimai ir politikų pasisakymai galėtų nesukelti nerimo dėl šalies ateities tik visai abejingam dėl jos likimo žmogui.

Man taip nepavyksta. Išgirdęs, kad „Chevronas” traukiasi iš Lietuvos, nedelsdamas pasveikinau visus „Facebooke” dirbančius „Gazpromo” samdinius su pergale ir pasiūliau spalio 8-ąją paskelbti Lietuvos energetinės nepriklausomybės vilčių praradimo diena.

Ta proga išėjau paskaldyti už Antano Macijausko premiją nupirktų malkų seniai benaudotu kirviu ir sulaužiau jo kotą. Tam reikalui elektrohidraulinę skaldyklę naudoju, o kirvakočio griebiuosi tik tada, kai noriu atsikratyti susierzinimo ir pykčio.

Užsimodamas pagalvojau, kad dabar reikia laukti dujų terminalo projekto sustabdymo, o tada Premjeras galės sėkmingai susiderėti su „Gazpromu” dėl dujų tiekimo keliais centais mažesnėmis kainomis, dėl ko galės džiugiai pranešti savo rinkėjams, kad šildymas jų priperstuose daugiabučiuose atpigs jau šią žiemą.

Pirmas smūgis buvo Rusijos propagandos pergalė Referendumo dėl Visagino AE agitacijos kampanijoje. Dabar metodai jau atidirbti, galima manipuliuoti visuomenės nuomone. Po antiskalūninės pergalės kitas žingsnis bus referendumas dėl žemės nepardavimo ir referendumo įstatymo pakeitimo. Tai neabejotinai sukels ilgą ir sekinantį Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties pažeidimo nagrinėjimą, išmokų sustabdymą. O palengvinta referendumų inicijavimo procedūra atvers kelią tokį pat mechanizmą naudoti dar mažesnėmis sąnaudomis reguliariai.

Kai turime Vyriausybę, kurioje man niekaip nepavyksta įžvelgti dirbančių vadovaujantis ilgalaikiais savo piliečių interesais, o ne vienadieniais populiarumo reitingais, kai dauguma šalies gyventojų mirksta rusiškoje informacinėje erdvėje, vieninteliu išsigelbėjimu galėtų tapti Europos Sąjungos transformacija į federacinę valstybę. Nes silpnos nacionalinės valstybėlės nesuteikia garantijų, kad vieną liūdną dieną „savanoriškai” neprisijungsime prie kokio naujo Rusijos kuriamo darinio.

Nužvelgęs, kaip Varnėniškės miško pakraštys nuraudo apšviestas besileidžiančios į debesį saulės, supratau, kad mano kartai, kaip tikėjomės XX a. paskutinį dešimtmetį, neteks pakartoti pokarį į miškus išėjusių vyrų tragiškos kovos. Nepaskelbtas karas jau vyksta, tik informacinėje erdvėje, o ne miške.

„Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko teigimu, šiuo metu reikia kuo skubiau sustabdyti anksčiau visoms naftos bendrovėms išduotas licencijas...”- rašoma trečiadienį išplatintame Lino Balsio pranešime.

Kam tie kompromisai? Neapsiribokime tik nafta ir jos produktais. Pajutusiems pergalės skonį žaliesiems pats metas reikalauti uždrausti ir elektrą. Juk ji daugiausiai gaminama deginant iškastinį kurą. Ir išvis, seniai laikas sugriauti šitą gamtą niokojančią civilizaciją. Už Žemę ar bent Lietuvą be žmonių - štai kur didžiavyrių bei didžiamoterų vertas tikslas.

Ir velniop tą sulūžusį kirvio kotą. Juk malkos - tai nužudyti medžiai. L.Balsys turėtų reikalauti skubiai jas uždrausti.

O kol žalieji džiūgauja ir formuluoja naujus tikslus, gražu pažiūrėti, kaip šių dienų įvykiai suteikė naujų jėgų po 2012 m. Seimo rinkimų nelengvai atsigaunantiems konservatoriams-krikščionims demokratams. Juk pripažinkim, ne iš gero keletą metų jie blaškėsi nuo beveik gražuliškų kovų už balažin kokios epochos šeimynines vertybes iki atviro Garliavos maištininkų palaikymo. Nebuvo, ar bent taip ryškiai nesimatė svarbiausio tikslo, kurio akivaizdoje jie tampa stiprūs ir reikalingi šaliai - pavojaus iš Rytų.

Dabar, kai rūgsta lietuviškas pienas ir pelija sūriai, „Pirmasis Baltijos kanalas” išpylė pamazgas mums ant galvų, ekonominio ir propagandinio karo nepaneigs jokie skeptikai. Tik pažiūrėkite, kaip švyti Rasos Juknevičienės veidas televizoriaus ekrane, ir kaip apgailėtinai atrodo jos oponentai, sovietinės animacijos katino Leopoldo balseliu kviečiantys draugiškai bandyti gyventi su Rytų kaimynais.

Tokios progos susigrąžinti rinkėjų simpatijas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gali daugiau nepasitaikyti. Krizės ir užsitęsusiu pokriziniu laikotarpiu nuo jų nusisukusi, bet vis dar neabejinga Tėvynės likimui visuomenės dalis dabar įdėmiai stebi, kaip kas sugebės pasirodyti tokioje išties ekstremalioje situacijoje. O kadangi TS-LKD mus baugino Rusijos grėsme visada, tik anuomet ne daug kas išsigąsdavo, dabar turi unikalią progą priminti: „Ar nesakiau?”

Metų pabaigoje sociologinių tyrimų rezultatai parodys, ar grėsmės iš Rytų padidėjimas pastūmės politinių simpatijų švytuoklę iš kairės į dešinę. Bet jei jau konservatorių neišgelbės ši, nuo Vytauto Landsbergio vadovavimo laikų jiems nuosavybės teise priklausanti tema, tai kitos progos gali tekti laukti iki Seimo kadencijos pabaigos. 

Ar tikrai kaime nėra liberalų?

Jau beveik prieš septynerius metus iš Druskininkų miesto mano šeima išsikraustė gyventi į mažą Pietų Lietuvos kaimelį tarp pelkių. Maždaug ten, kur, pasak siaubo filmo ir romano „Hanibalas: pradžia“, turėjo stovėti skaldyto akmens pilis, kurioje vaikystėje gyveno Hanibalas Lekteris su tėvais. Septyneri metai... Jei jau pradėjome sąsajomis su kinu, tai tikriausiai pamenate filmą su Brad Pittu „Septyneri metai Tibete"? Nušvitimo dar teks palaukti. Beveik po septynerių metų čiabuviai manęs vis dar nepripažįsta savu, vienu iš jų. Todėl visos išvados ir pastebėjimai tebus, kaip pas mus sako, šakėmis ant vandens rašyti.

Išlindęs iš savo pelkių prieš tokią auditoriją turėčiau jaustis kaip Jono Biliūno Juozapota: „Kiek daug ponų, kokie visi gražūs..." Bet matau, kad pusė iš jų yra mano „Facebook" draugų sąraše, tai kažkaip ramiau.

Liberalus mąstymo būdas, užgimęs mieste ar miestelyje, kur yra turgus, kaip globalios rinkos simbolis, visą tai, kas yra už miesto ribos, mato kaip svetimą, nepažįstamą žemę.

Senieji žemėlapių sudarinėtojai tokiose vietose piešdavo padarus žmogaus kūnu ir vilko galva, vienaragius ir ugnimi spjaudančius drakonus.

Kodėl kaimas tebėra vieta, kur nebeveikia laisvosios rinkos galios, ir liberalios minties sėkla, perfrazuojant Jėzaus iš Nazareto palyginimą, krinta tai tarp erškėčių, tai ant akmenų?

Nuo 2012 m. Seimo rinkimų praėjo beveik metai, tai tikriausiai jau be manęs ne kartą nagrinėjote jų rezultatus. Ir patys matėte, kad kaimas atvedė į Seimą kairiuosius ir populistus.

Man įdomiau ne kaip, o kodėl taip yra.

Ir gal truputį knieti sužinoti, ką galite padaryti, kad kaimo žmonių protų nepasiglemžtų antiskalūniniai pseudožemaičiai, žaliai rudi valstiečiai ir Žemės gynėjai nuo puponautų ar dar kažko panašaus.

Kaimietis, gyvenantis ne kokiame nors socialiniame būste, daugiabutyje su bendrojo naudojimo patalpomis ir valstybės reguliuojamomis komunalinių paslaugų kainomis, o nuosavybės teise priklausančiame individualiame name, stovinčiame ant nuosavos žemės, galėtų jaustis laisvu žmogumi, atviru liberalioms idėjoms.

Bet nesijaučia.

Nes du dešimtmečius visos valdžios negaili pastangų, kad jis būtų supančiotas priklausomybėmis.

Tai ne apie alkoholį. Nes kaimo gėrimas - visai kita tema, kurios čia, „Švyturio" tėvonijoje neaptarinėsiu.

Priklausomybe vadinu ne tik kaimo varguolių gyvenimą iš europinės pagalbos maistu paketų ir socialinių pašalpų, kurias dabar jau visai savo nuožiūra gali skirti arba neskirti savivaldybės ir seniūnijos.

Pasijus kažkas per daug laisvu - primins.

Pasėlių deklaravimas ir tiesioginės išmokos, kaimo plėtros plano projektai ir lėšų panaudojimą kontroliuojančių institucijų dėmesys... Iš visų nuosavybės formų, žemės prekyba suvaržyta labiausiai. Paprasčiau įsigyti kovinį ginklą, negu kelis arus piktžolėmis apaugusio dirvono.

O kur dar Teritorinio planavimo įstatymo painybės, aplinkosauginiai ir paveldosauginiai apribojimai. Ir tuo pat metu - spaudimas kuo greičiau pusvelčiui parduoti žemę stambiesiems žemvaldžiams per didinamą Žemės mokestį neįdirbtiems sklypams.

Ir buvęs konservatorių Žemės ūkio ministras ir dabartinis socialdemokratų Premjeras kalba apie būtinybę sutramdyti spekuliantus žeme tais pačiais žodžiais.

Ir nėra kam apginti liberalių laisvosios rinkos principų, nes kaimiškomis temomis lietuviškieji liberalai dažniausiai neturi ką pasakyti. O tais retais atvejais, kai kažkokią nuomonę suformuluoti gali, žiniasklaida nesitiki iš jų ką nors išgirsti, todėl nė neklausia.

Ar galima įsivaizduoti nepalankesnę aplinką liberalioms idėjoms skleistis už  postsovietinį lietuvišką kaimą?

Tą, kuriame Tarpukario laisvą Lietuvą pro miglas prisimena tik garbingo amžiaus našlės. Brežnevo epochos mechanizatoriai ilgisi laikų, kai dyzelinas ir kombinuotieji pašarai neapskaitomai keliavo iš kolchozo talpų į privačius kiemus.

Jų žmonos - tiesiog tų dienų, kai buvo prisirpę komjaunuolės, merkiančios akį iš miesto bulvių kasti suvežtiems studenčiokams.

O jaunesni už mane, jau žilabarzdį, kaime, ypač Dzūkijos, tapo tokia retenybe, kad greitai jaunojo ūkininko ribinį amžių reikės pakelti iki pensinio. Praretino jų gretas ne tik surūdijusių BMW smūgiai į pakelės beržus, apsinuodijimai, pasibadymai šakėmis bei stalo įrankiais, bet ir emigracija.

Bet jei kuris grįžta į tėviškę iš Londono statybų ar Norvegijos žuvies fabrikų pinigų užsidirbęs trobos remontui ir naujam traktoriui, tai visai ne būtinai ten spėja išmokti žvelgti į pasaulį kaip laisvas žmogus.

Skandinaviškos gerovės valstybės globa įpratina tikėtis, kad ir čia bus viskas panašiai sutvarkyta. Gal toks sugrįžėlis ir bus išmokęs tvarkingai rūšiuoti atliekas bei pranešti kur reikia apie neapdraustu automobiliu grybauti išvažiavusį kaimyną. Bet laisvosios rinkos ir individualizmo tikrai nepasiilgs.

Į kaimą iš didmiesčių šiame amžiuje persikėlę ekologiškos gyvensenos propaguotojai savo pasaulėžiūra nė iš tol neprimena XIX a. Laukinių Vakarų naujakurių. Rekonstruotos pagonybės, Rytų religijų ir naujųjų rusiškos kilmės ekokultų, tokių kaip anastasininkai, įtaka verčia juos burtis į bendruomenes ir liberalią demokratiją bei globalizaciją skelbti viso pasaulio blogio šaltiniu.

Beje, apie bendruomenes norėčiau atskirai pašnekėti.

Gyvenantis mieste žmogus traktuojamas kaip individas, bet, vos persikėlusį į kaimą, jį būtinai reikia, kaip jautį už nosin įvertos grandinės, nuvesti prie bandos.

Kaimo reformuotojams ir pertvarkinėtojams nuo pat Valakų reformos iki stalininės kolektyvizacijos labai knietėjo primesti kaimiečiams bendruomeniškumą.

Vienintelė krikdemo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, nors ir susilaukusi kaltinimų kairumu dėl dvarų žemės nusavinimo, skatino kaimo žmones atsisakyti kolektyvinių ūkininkavimo formų ir kraustytis į vienkiemius.

Pacituosiu, ką 2008 m. apie ją rašė publicistas Vidmantas Valiušaitis:

„Gerai suplanuotas ir tinkamai įgyvendintas žemės valdymo santykių pertvarkymas leido ne tik sustiprinti tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkio efektyvumą, bet ir suprojektuoti perspektyvų socialinį visuomenės modelį, kurio pagrindu tapo pažangus, socialiai brandus, valstybiškai susipratęs vidutinis ūkininkas."

Komplimentų čia šiek tiek per daug, bet gyvenimas vienkiemyje, nesižvalgant per tvorą į kaimyną, pasikliaujant tik savo jėgomis, mano supratimu, yra šiokia tokia prielaida liberaliai pasaulėžiūrai formuotis.

Bendruomenines baudžiavinio ir kolchozinio kaimo tradicijas pateikiant kaip saugotiną paveldą nuo tos vizijos tolstame.

Žodį „bendruomenės" radau ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio programoje.

Žygaičių ir kelių kitų Žemaitijos kaimų bendruomenių pasipriešinimo skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai istorija mums pademonstravo, kaip nedidelę dalį tų vietovių gyventojų atstovaujančios visuomeninės organizacijos, vadinamos bendruomenėmis, uzurpavo teisę kalbėti jų visų vardu. Šito žaidimo taisykles, nesusimąstę, ką tas žodis reiškia, priėmė ir aukščiausi šalies vadovai.

Nustebau, kad sveikos nuovokos neprarado populistinės partijos atstovas Vyriausybėje - tvarkietis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, pasakęs:

„Išsakoma pozicija, kad reikia tartis su bendruomenėmis, yra sveikintina, bet nematau teisinio pagrindo. Tariamasi su savivaldos tarybomis pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą“.

Jei nuosavybė ir asmens laisvė šioje šalyje dar ką nors reiškia, tai tartis ir derėtis reikia su žemės savininkais, kurių sklypuose bus gręžiama.

Nuomonę gali turėti ir laisvai reikšti visi, nuo žvejų ir medžiotojų būrelių iki kalendorines šventes organizuojančių kaimų bendruomenių. Taip pat ir mes su jumis.

Bet sklypų bendrasavininkais dėl to netampame.

Jei jau kartą įkišau nosį į liberalų programą, tai galiu priminti, ką ten esate prirašę apie kaimą:

Skyrelyje „Pasiturintis žmogus" yra ketvirtasis skyrius „Būtų plėtojamas kaimas ir regionai".

Jame - trys apyilgiai sakiniai:

„Realiai remsime žemdirbių kooperaciją, kaimo verslų bei ekologinės žemdirbystės, infrastruktūros plėtrą ir paslaugų prieinamumą kaime, ypatingą dėmesį skirdami sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros reikmėms;

Iš Europos Sąjungos žemės ūkiui gaunamas lėšas skirsime konkurencingumui didinti, į jų valdymą įtrauksime žemdirbių organizacijas;

Numatysime paramą neturtingiausioms šalies vietovėms pagal jų poreikius."

Viskas. Užjaučiu.

Suprantu, kad dauguma rinkėjų tų programų neskaitė, o balsavo pagal savo pasaulėžiūrą, įsidėmėtus pasisakymus televizoriaus ekrane ir draugystę socialiniuose tinkluose arba mėnulio fazę.

Šią savaitę naujienų portalas „Delfi" paskelbė mano straipsnelį „Politikos greitasis maistas".

Kaip labai kuklus žmogus, nesusilaikysiu ir pacituosiu save:

„Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli ir tikriausiai rusiškai. Todėl teko supaprastinti kalbėjimo būdą iki komercinės televizijos anonsų aiškumo. Kiekviena problemėlė sureikšminama iki katastrofos, o jos sprendimas turi būti aiškus ir paprastas kaip vandens nuleidimas tualete. Toks savotiškas politikos greitasis maistas, skirtas jau tikrai ne gurmanams."

Citatos pabaiga.

Liberalizmas, ačiū Dievui, nesiduoda taip lengvai adaptuojamas ribotų suvokimo gebėjimų rinkėjui. Nors pabandyti niekas nedraudžia, gal staiga pavyks.

Jūsų pasirinktas kelias man atrodo garbingesnis, nors ir neatneša tokių greitų rezultatų.

Štai ponas Remigijus Šimašius spalio 2 d. rašė savo „Facebook" draugams: „Pirmadienį Pivašiūnuose mokykloje ne tik turėjau progos pabendrauti apie tai, kaip pasirinkti savo kelią, kaip būti laisvu ir laimingu tarp laisvų ir laimingų žmonių, bet dar ir pyrago lauktuvių gavau." Vis kažkokia nauda.

Vienas buvęs liberalas, kurdamas nuosavą partiją, reikalavo iš būsimų partiečių kažkiek ten knygų perskaityti. Ir ne bet kokių - telefonų ar kulinarinių receptų knyga netinka. Tai jo partija taip ir liko žinoma tik viename mieste.

Mano gyvenamoje Lazdijų-Druskininkų 71-osios rinkimų apygardos Varnėnų apylinkėje, 100 procentų kaimiškoje ir dzūkiškoje, iš 168 atėjusių balsuoti žmonių net 6 atidavė savo balsus už Liberalų sąjūdį.

Du iš jų žinau.

Bet iš kur, po galais, galėjo atsirasti dar keturi?

Pranešimas parengtas Lietuvos liberalų sąjūdžio užsakymu ir perskaitytas 2013 m. spalio 5 d. Klaipėdoje, Lietuvos liberalų sąjūdžio suvažiavimo konferencijoje „Kas toliau, liberalai?"

Nikolajaus Lysenkovo nuotrauka

Politikos greitasis maistas

Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis
ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli 

Pamažu, bet užtikrintai Lietuva ritasi į priešrinkiminę būseną, kai kiekvienas įvykis, pasisakymas ir sprendimas bus vertinamas pagal tai, kam jis gali būti naudingas artėjančių Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų akivaizdoje. O jei dar vienas ar keli referendumai bus prie jų prikergti, tai nieko neliks anapus politikos ir bet koks viešas veiksmas taps politika.

Metas, kai rinkimų data jau būna paskelbta, bet oficiali rinkiminė agitacijos kampanija dar neprasidėjusi, yra kažkuo panašus į mėnulio pilnatį. Pažįstami žmonės pradeda elgtis kitaip ir nėra jokio paaiškinimo, kol nesužinau, kad jie kaip nors susiję su rinkimuose dalyvausiančiais asmenimis arba politinėmis organizacijomis. Sveika nuovoka ir pragmatiškas racionalumas kažkur dingsta ir pasipila idėjos bei siūlymai, kurių absurdiškumą suvokti galėtų kiekvienas bent pagrindinėje mokykloje pavartęs Konstituciją. Antikonstituciniai siūlymai sugrąžinti mirties bausmę ir referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą sutartį pažeidžiančio žemės pardavimo užsieniečiams uždraudimo iniciatyva ko gero tėra pradžia. Bus daugiau.

Įtarčiau, kad panašių iniciatyvų autoriai nėra jokie neišmanėliai. Veikiau atvirkščiai, viskas iš anksto apskaičiuota, apie viską pagalvota. Panašiai kaip televizijų prodiuseriai, žinodami, kad jauni išmanūs žmonės seniai iškeitė televizorių į internetą arba gyvą bendravimą, kuria laidas tai auditorijos daliai, kuri jiems liko. Todėl netyčia kurią iš jų įsijungę niekaip negalime suprasti, kas tai gali žiūrėti. O juk žiūri.

Politikai taip pat supranta, kad nesugebės suagituoti turinčiųjų susiformavusias pažiūras, grįstas išsilavinimu ir gyvenimiška patirtimi. Tai ir neverta gaišti laiko bei tuščiai eikvoti išteklių. Taip mąstydami neišvengiamai turėjo išskirti tą rinkėjų dalį, kuri štai jau daugiau kaip du dešimtmečius blaškosi nuo vieno nepamatuotus pažadus žarstančio populisto prie kito. Užsakę tyrimus ir išanalizavę surinktus duomenis gavo gan apgailėtino tipažą: mažai uždirbantis arba visai neturintis legalių pajamų, nebaigęs nė vidurinės mokyklos arba mokęsis labai seniai ir nuo to laiko negilinęs savo žinių, gyvenantis nerenovuotame daugiabutyje, rajono centre arba buvusioje kolchozinėje gyvenvietėje, priklausomas nuo alkoholio ir greitųjų paskolų, laisvalaikį leidžiantis fotelyje priešais kineskopinį televizorių, neemigravęs todėl, kad nemoka užsienio kalbų ir tingi dirbti.

Pabandykite su šitokiu elektoratu kalbėtis ekonominiais ar teisiniais argumentais, tai jis jus pasiųs labai toli ir tikriausiai rusiškai. Todėl teko supaprastinti kalbėjimo būdą iki komercinės televizijos anonsų aiškumo. Kiekviena problemėlė sureikšminama iki katastrofos, o jos sprendimas turi būti aiškus ir paprastas kaip vandens nuleidimas tualete. Toks savotiškas politikos greitasis maistas, skirtas jau tikrai ne gurmanams.

Norite pavyzdžių - prašom šviežiausius. Dėl lėšų, vadovų kompetencijos, socialinių aplinkybių ir visuomenės nepasitikėjimo teisėtvarka sunkiai sekasi tramdyti nusikalstamumą. Galima ilgai kalbėti, kad nėra jau taip blogai, o su esamais ištekliais nusikaltimų išaiškinamumas netgi visai neprastas. Bet šiurpios žmogžudystės akivaizdoje tokios kalbos atrodys kaip beviltiškas mekenimas. Todėl problema hiperbolizuojama, neva šalyje netrukdomi siaučia banditai ir žudikai maniakai. O tada siūlomas sprendimas - žudikus reikia išžudyti ir neliks nusikalstamumo. Ir iškart pasigirsta pritariantys minios riksmai, nes mąstančius stuburo smegenimis tokia agitacija puikiai veikia.

Grėsmę galima sukurti iš nieko. Pavyzdžiui, pateikti artėjantį terminą, kada reikės panaikinti apribojimus, draudžiančius kitų ES šalių piliečiams pirkti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę. Informacija apie šimtus tūkstančių hektarų dirvonuojančios žemės ir tai, kad užsieniečiai jau seniai galėjo jos čia prisipirkti įregistruodami juridinius asmenis arba lietuvių tarpininkų vardu, patyliukais atidedama į šalį ir nupiešiamas širdį draskantis vaizdas. Suėjus terminui vargšę Lietuvėlę užplūsta lenkai, vokiečiai ir prancūzai su beverčių pinigų (nes juk euras tuoj žlugs) maišais, maino juos su vyžotais valstiečiais į rasotas Panemunės pievas, piliakalnius ir pilkapius. O tada raiti policininkai, šarvuoti kaip Robocopas, tarsi per gėjų paradą veja visus tolyn. Buldozeriai griauna pakelės kryžius ir stulpus su gandralizdžiais. Raudodami ir rankas grąžydami su senais tėvais ir kūdikiais ant rankų lietuviai išeina į atšiaurų svetimą pasaulį ir tik kažkokie žemaičiai po šimtamečiais ąžuolais priešinasi šakėmis bei dalgiais. O į jų vietą iškart suplūsta Rumunijos romai ir Afganistano talibai, Somalio piratai ir Amsterdamo gėjai.

Šią savaitę man į nagus pakliuvo referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir referendumų rengimo tvarkos palengvinimo organizatorių rekomendacija saviškiams parašų rinkėjams. Įdomiausia jų dalis yra rekomenduojamų vietų rinkti parašus sąrašas. Nenustebkite, jeigu parašų rinkėjai priekabiaus prie jūsų „Sodroje”, seniūnijose ir bibliotekose, „Regitroje”, Valstybinės įmonės „Registrų centras” skyriuose, muziejuose ir Migracijos tarnybos poskyriuose. Net jeigu neapsikentę sumanysite išskristi iš Lietuvos pailsėti kur nors ramiame šiltame krašte, parašų rinkėjai jus pasigaus oro uoste. Iš visų prekybos centrų kažkodėl pasirinkti „Akropolių” ir „Maximų” koridoriai, bet paminėti ir turgūs. O jeigu šių įstaigų darbuotojai neapsikentę įkyruolių iškvies policiją, parašų rinkėjams iš anksto patariama su jais nekonfliktuoti.

Nuo 2002 m. galiojančio LR Referendumo įstatymo antrojo skirsnio „Referendumo inicijavimas ir paskelbimas” 11 straipsnio „Piliečių parašų rinkimas” 9 punktas numato, kad parašai „gali būti renkami viešose vietose ir gyvenamosiose patalpose”. Tai reiškia, kad parašų rinkėjai galės brautis ir į jūsų namus. Žinoma, visuomet galėsite jų neįsileisti, bet man labiau patiktų užpjudyti šunimi. Tik dar reikės pasidomėti, kokia atsakomybė už tai numatyta.