2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Rinkimų agitacija – smagiausia bobų vasaros pramoga


Raudonos klevų viršūnės, skleidžiančios VRK nustatyta tvarka nepaženklintą rinkimų agitaciją, ir pro rytinio rūko draiskalus, dangstančius taip nė karto pastarąjį dešimtmetį nenušienautas pievas, kyšančios žmogaus ūgio pušelių viršūnės, dekoruotos spindinčiais rasa voratinkliais, kasdien neduoda užmiršti, kokį permainų metą mums tenka išgyventi. Bobų vasara jau prasidėjo bene visose valdžios institucijose, kurios daugiau ar mažiau įtakojamos Seimo daugumos ir Vyriausybės kaitos. Visi lyg ir dirba kaip anksčiau, dar niekas nepasikeitė, bet laikinumo nuotaika jau tvyro ore ir kažin kokių svarbių sprendimų tikėtis neverta, nes nieks tikrai nežino, ar po kelių mėnesių nereikės jų keisti jau pagal naujos daugumos užgaidas. Vakarodamas su LRT rinkimų agitacijos debatų laidomis, kiekvienas gali įsitikinti, kiek užsidegimo išardyti viską, ką jų manymu neteisingai sukūrė visi lig šiol buvusieji, sukaupė partijos, partijėlės ir jų koalicijos.

Pasidarau didelį puodą arbatos, sumuštinių, įsitaisau fotelyje, kompiuterio interneto naršyklėje atsidarau iškart du socialinius tinklus ir žiūriu tuos TV debatus tarsi kokį realybės šou projektą, smagiausiomis pasisakymų vietomis iškart pasidalindamas su virtualiais draugais. Tokia gal kiek iškrypėliška rudens vakarų pramoga jau pradeda erzinti mano šeimos narius, šaiposi, kad greitai imsiu kalbėtis su televizoriumi ir pervadinsiu mūsų bei kaimynų katinus populiariausių partijų lyderių vardais. Atsikertu, kad debatai prasideda jau sutemus, kai eiti grybauti, pjauti kiemo veją arba rinkti nukritusius obuolius jau vėlu, be to, rinkimų kampanija netrukus baigsis, todėl nėra jokios rizikos tapti priklausomu nuo agitacinių laidų.

Kai partijų lyderiai kalba nuobodžiai aptakiomis frazėmis, apžiūrinėju trimis eilėmis susėdusius jų atsivestus žmones. Ekranas didelis, įstrižainė per metrą, tik gaila, kad laidos transliacija vos standartinės raiškos, tai sunku atpažinti, kas ten toks buroko raudonumo veidu stovėjo žaliųjų valstiečių trečiojoje eilėje, kaip nušvisdavo Artūrą Zuoką atlydėjusių moterų akys bei šypsenos po kiekvieno jo žodžio, kaip liūdnai žvelgė į savo bendražygius senovinius automobilius kolekcionuojantis Stasys Brunza, kai anie užsiminė apie prabangaus turto apmokestinimą. Tik vienas jaunalietuvių lyderis į studiją atėjo be palydos, tarsi prieš kažką ten protestuodamas, bet taip ir neradęs progos aiškiai pasakyti prieš ką.


Jei būtų galimybė, aš tą jų pasisakymų tvarką būčiau slapčia sukeitęs, kad studijoje būtų daugiau įtampos, o gal ir fizinio veiksmo. Pavyzdžiui, Stanislovą Buškevičių būčiau pakišęs kartu su Algirdu Paleckiu, tik užkulisiuose tada jau reikėtų patupdyti pasirengusius juos vieną nuo kito atlupti apsaugininkus. Net ir „Facebooke” niekas man negalėjo atsakyti, kodėl jaunalietuvių vadas kalba su tokiu ryškiu slavišku akcentu ir ką debatuose veikia tvarkiečių Europos Parlamento narys, kuriam VRK uždraudė kandidatuoti į Seimą.


Necituosiu čia kurioziškiausių pasisakymų ištraukų, nes ir taip įtariu, kad atsiras skubančių apkaltinti, neva čia už ar prieš kažką agituoju, juolab kad laidos dar tęsiasi ir tikiuosi išgirsti dar autentiškesnio nusišnekėjimo. O balsuosiu visai ne už gražiausiai atrodantį, rišliausiai kalbantį, ar išsamiausią programą pateikusį. Pasitaręs su šeima, nusprendžiau, kad balsuoti reikės už tą, kas mūsų savaitraštyje užsakys politinės reklamos už didžiausią pinigų sumą. Ciniška, bet teisinga ir jokio išankstinio nusistatymo. Liko dar dvi savaitės, du laikraščio numeriai.

Savaitgalį Varėnoje vyksiančioje Grybų šventėje tų kandidatų bus daugiau, negu miške šungrybių. Rinkiminiais metais jie niekuomet nepraleidžia progos tokioje žmonių gausybėje save parodyti. O nuo politikų pailsėsiu per savaite vėliau vyksiantį Poetinį Druskininkų rudenį. Ten jų beveik nebūna, nors šiemet, kai Garliavos kovotojų gretose karts nuo karto šmėkšteldavo vienas kitas mūzos palytėtas veidas, ir čia visokių netikėtumų galima sulaukti. Gal organizatoriams dar ne vėlu bent į anoniminio eilėraščio konkurso reglamentą įtraukti draudimą minėti partijų pavadinimus, teisybę ir mergaitę. Kita vertus, tai jau atsiduotų cenzūra, kurios kasmet vis gausiau suvažiuojantys iš tolimų kraštų tarptautinio poezijos festivalio svečiai mūsų laisvoje šalyje nesitikėtų sutikti.

Bobų vasara niekada ilgai neužtrunka. Spalio darganos sumaišys su purvais nukritusių lapų grožį, nustos dygti net ir žaliuokės, rinkiminių pasisakymų šou pakeis išblėsusių žvaigždžių šokiai ir dainos. Mačiau, apie viską pagalvojančio prekybos tinklo pardavėjos jau krauna iš dėžių Vėlinių žvakeles. Ilgai neužtruks.

2012 m. rugsėjo 20 d., ketvirtadienis

Kitame gyvenime norėčiau atgimti žydu


Jeigu Dievas kada nors sumanytų pajuokauti ir duotų man galimybę iš naujo nugyventi žmogaus gyvenimą šioje žemėje bei leistų pasirinkti, kurioje tautoje norėčiau gimti, nedvejodamas rinkčiausi būti žydu. Lietuviu aš jau buvau, tai yra esu. Pirmam gyvenimui tai išties puiku, bet ne taip labai, kad norėtųsi pakartoti. Be to, būdamas lietuviu, niekada iki galo nesuprasiu, ką reiškia būti žydu.

Tarsi vedami paslaptingo susitarimo, jie suvažiuodavo į Druskininkus iš Sovietų sąjungos didmiesčių, apsistodavo sanatorijose ir nuomodavosi kambarius iš vietos gyventojų. Nors kalbėdavo rusiškai, jie buvo visai kitokie, negu tikrieji rusai, kurie čia jausdavosi tarsi savo kolchozo raudonajame kampelyje: ant pilko kostiuminio švarko, dėvimo prie treninginių kelnių išvirtusiais keliais bei dermatino šlepečių, susikabindavo karo veteranų medalius ir stumdydavosi eilėse prie apgailėtinai pamėlusių kiaulienos kanopų, kurių savo gimtinėje ant prekystalių išvis nematydavo. Žydai buvo gerokai santūresni. Nematydavome jų viešumoje prisigėrusių ar su kažkuo besiriejančių. Net ir jų saulės nematę berniukai, trumpam atitraukti nuo skambinimo pianinu pamokų ir kalbų mokymosi bei tamsiaplaukės mergaitės didelėmis giliomis akimis atrodė kažkokie nevaikiškai rimti ir susimąstę. Strazdanoti vietiniai berniūkščiai nubrozdintomis alkūnėmis perdaug ir nesistengė įtraukti jų į savo nutrūktgalviškus žaidimus, bet nevengdavo iš atminties ištraukti vieną kitą pobjaurį iš vyresniųjų girdėtą antisemitinį posakį ar dainelę.

Ilgą laiką mintyse man visai nesisiejo šitie keistoki kurorto svečiai ir ta žydų tauta, apie kurią girdėdavau vakarais mamos balsu skaitomose Senojo Testamento knygose. Ir tik paauglystėje atrastos dvi ne itin storos pokarinės laidos Šolom Aleichemo knygelės padėjo susieti tuos du pasaulius. O paskui atsirado trečias - čia gyvenusių ir išžudytų žydų palikti ženklai. Raidės antkapių akmenyse, suklotuose į laiptus, Druskininkų geto pastatai ir šykščios nuorodos pakelėse į masinių žudynių vietas.

Ne kartą gavau pylos už savo rašinius ne tik nuo radikalių patriotų, bet ir tų tautiečių, kuriems nesinori savęs apsunkinti kokia nors atsakomybe už praeities kartų nuodėmes. Minėti Lietuvos žydų genocido dieną ir nutylėti, jog tą genocidą įvykdė ne kažkokie ateiviai iš kosmoso, o tokie patys lietuviai kaip mes, yra baisi veidmainystė. Pasiteisinimų prieš retkarčiais prabylančią savo sąžinę gali būti visokių, bet labiausiai nevykęs, mano supratimu, yra žydiškų pavardžių ieškojimas tarp NKVD tardytojų ir stribų bei savų karo ir pokario aukų skaičiavimas, tarsi dedant jas ant kitos svarstyklių lėkštės. Kokią moralinę teisę turime priekaištauti tiems keliems procentams atsitiktinai gyvų likusių Lietuvos žydų, kad kai kurie iš jų pasirinko bendradarbiavimą su sovietais, kariavusiais prieš „galutinio žydų klausimo sprendimo” siekusius nacius? Užuot kūrę gudrias dvigubo genocido teorijas, geriau įsivaizduokite save paprasto Seirijų miestelio krautuvininko vaiku, kurio motiną ir seseris tie patys kaimynai, kurie ateidavo pirkti silkės prieš Kūčias ir skolindavosi pinigų, kad išgyventų iki naujo derliaus, ištempė iš namų ir užkasė žvyro duobėje. Žydšaudžiai mumyse pabunda, kai pradedame šykštėti tų varganų 3 milijonų, kuriuos Vyriausybė skyrė kaip simbolinę kompensaciją už nusavintą žydų organizacijų nekilnojamąjį turtą. Išties simbolinė suma - po litą nuo kiekvieno Lietuvos piliečio ir maždaug po 15 litų už kiekvieną nužudytą žydą. Tai juk ne išpirka už nuodėmę, bet tik simbolinis geros valios veiksmas. Jei kažkam gaila to vieno lito, paimkite iš manęs du. Jei kažkam nesinori jaustis žydšaudžių tautos atstovu, galiu prisiimti ir jo naštą. Nes ši našta išlaisvina. Nors tik labai neseniai išgirdau iš savo tėvo pasakojimą, kaip jo šeima karo pradžioje Petroškuose slapstė žydų berniuką, kurį vėliau perdavė atokesnėje sodyboje gyvenantiems giminaičiams, bet dėl to nesijautė padarę kažką ypatingo.

Atbundančius žydšaudžių instinktus atpažįstu kiekvieną kartą, kai prasiveržia neapykanta daugiau gyvenime pasiekusiam tautiečiui ar nesuprantama kalba šnekančiam pakeleiviui. Kai ieškome kaltų už mūsų nesėkmes ir godžiai ryjame sąmokslo teorijas. Tik laiko ir palankių aplinkybių susiklostymo klausimas, kada atsakomybės už savo gyvenimo pasirinkimus trokštančios atsikratyti minios žmogus vėl susiteps rankas krauju tų, į kuriuos pirštu parodys vedliai. Kadangi žydų jau nebėra, tai taikiniu gali tapti bet kas - įsivaizduojamo pedofilų klano atstovai, varguolius engiantys darbdaviai, pašalpas gaunantys ir nelegaliai dirbantys kaimynai, pabėgėliai iš tolimų kraštų ir nuo seno čia gyvenantys kitataučiai, seksualinės mažumos. Kol savyje nenuteisiau žydšaudžio, jis tik ir laukia progos, kai siela užsnūs, užvaldyti mano protą ir kūną.

Kitame gyvenime norėčiau atgimti žydu būtent todėl, kad ši tauta, tūkstančius metų gyvendama tarp piktų svetimųjų, jau išmoko tas likimo duotas skaudžias pamokas, kurias mes tik pradedame, dar tada, kai bėgo iš Egipto nelaisvės ir vergavo Ninevijoje, statė Šventyklą ir matė, kaip ji buvo sugriauta.

2012 m. rugsėjo 13 d., ketvirtadienis

Šita tauta natūraliu būdu daugiau nebesidaugins


Banalu lyginti rudenį  su brandžiu žmogaus amžiumi, kai jis pradeda suvokti, jog liko ne tiek jau daug gyvenimo ir būtent ta jo dalis, kai kasdien bus vis mažiau sveikatos, aistros proveržių, vilčių ir troškimų. Beveik toks pats nenaujas ir teiginys, kad senatvė mūsų visuomenėje nepakankamai gerbiama, o kartais tai pavadinama diskriminacija dėl amžiaus. Pavartęs praėjusių amžių raštus, nesunkiai pririnkčiau citatų, kuriose to meto bočiai, ne ką mažiau už dabartinius, keiksnodavo tariamai nedėkingą jaunimą. Nors vidutinis gyventojų amžius tada buvo maždaug perpus mažesnis už dabartinį, o šiandieniniai „jauni ir perspektyvūs” politikai kitais laikais būtų vadinami seniais, mano karta geriau prisimena liūdnus vėlyvojo sovietmečio gerontokratijos laikus, kai kretantis TSKP CK generalinis sekretorius, apsuptas tokių pat sukriošėlių, valdė visam pasauliui branduoliniu ginklu grasinančią milžinišką šalį.

2005 m. „Bernardinuose” Tomas Viluckas bandė Lietuvą perspėti („Tomas Viluckas: Gerontokratijos grėsmė?”), kad ir pas mus „du iš trijų svarbiausių šalies vadovaujančių postų priklauso žmonėms, kurių amžius viršija septyniasdešimt metų.” Nuo to laiko sistema be ypatingų pastangų, lyg ir savaime, sugebėjo atsinaujinti, pasiųsdama ką Anapilin, ką į pensiją, ką į Europos Parlamentą... 2011 m. pabaigoje, svarstant biudžetą ir galimus mokesčių pakeitimus, ta pati problema visu gražumu mums atsiskleidė šiek tiek kitaip. Pensinio amžiaus rinkėjai, senstant visuomenei dėl sumažėjusio gimstamumo ir jaunimo emigracijos, įgauna vis didesnę galią nulemti rinkimų rezultatus, todėl politikai pradeda jiems pataikauti. Per 600 tūkstančių jų balsų pakaktų bet kurią partiją nušluoti arba atvesti į valdžią. Ar rinkimų dieną iš žydro dangaus lyg turizmo agentūros reklamoje spigins saulutė, ar koks škvalas skersai kelio medžius išvartys, jie ateis prie urnų. Tai, ką mano karta vadina nuotykiais, o dar jaunesni išvis ekstremaliais išbandymais, jiems nė motais. Nes jaunystėje kiaurais batais per pusnis po 15 kilometrų kasdien kulniuodavo į mokyklą, o po pamokų dar stovėdavo eilėje duonos. Gerai, kad bent vienybės jų gretose kol kas nematyti – buvęs kolchozo partorgas ir nuo tokių kaip jis kentėjęs tremtinys vargu ar kada balsuos už tuos pačius kandidatų sąrašus. Nors nutinka ir taip. Didėjanti pensininkų galia reiškia, kad daugumos partijų programose matysime pažadus didinti mokestinę naštą šiandien dirbantiems žmonėms bei verslui, o surinktus pinigus panaudoti pensijų didinimui, nors akivaizdu, kad ir dabartinio lygio pensijos per visą sunkmetį buvo mokamos iš paskutinių jėgų bei išteklių. Ir garantuoja, kad pensijų reforma, kuria nuo kartų solidarumo principu paremtos sistemos būtų pereita prie kaupiamosios, artimiausiu metu neįmanoma. Labiau tikėtina, kad politikai dar kartą išpurtys pinigų likučius iš antrosios pakopos pensijų fondų ir trumpam uždangstys jais Sodros biudžeto skyles. Dabartiniams septyniasdešimtmečiams keli prie pensijos pridėti centai gali suteikti šiek tiek džiaugsmo. Garbės žodis, nepavydžiu jiems tų pinigėlių. Bet nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir pensininkais taps jau mano karta. Mūsų bus keliskart daugiau už mūsų vaikus. Jei neturėsime nieko susitaupę ir susikaupę, koks bebūtų socialinio draudimo mokesčių tarifas, net jei atimtumėm iš jų 99 proc. pajamų, solidariai pasidalinę tarpusavyje, pensijos bus tokio dydžio, kad jų nepakaks prasimaitinti.

Kartų solidarumo principu paremta pensijų sistema gali veikti tik tuo atveju, jeigu dirbančių žmonių skaičius bent 2-3 kartus viršija tas pensijas gaunančiųjų. Nesugalvoję, kaip ją pertvarkyti, neužrūstinant šiandieninių pensininkų, politikai ima maitinti mus iliuzijomis, jog įmanoma kažkaip pasukti demografinius procesus atgal. Na, gal ir buvo įmanoma 2008 m. vasarą, kai padidintos vaiko auginimo pašalpos ir lengvai apgaunama jų apskaičiavimo metodika sukėlė tikrą gimstamumo šuolį. Žmonės patikėjo, bet taip patikima tik vieną kartą. Jeigu tada, sukandę dantis, būtumėm apsisprendę aukoti visų kitų sričių finansavimą vardan didesnio gimstamumo, tikriausiai būtų pavykę. Tai buvo paskutinis šansas. Šita tauta natūraliu būdu daugiau nesidaugins. Tiksliau – negimdys už pinigus. O dar tiksliau – už tų pinigų pažadą. Juk po pusmečio, kai tik valstybei pristigo pinigų, ji to pažado netesėjo. Vaikus pagimdžiusios motinos apskelbtos nusikaltėlėmis, tampytos po apklausas ir teismus. Tuo metu, kai svarbiausia atrodė gelbėti šalį nuo bankroto, visiems mažintos algos ir netgi, o siaube, pensijos, gimstamumas niekam nerūpėjo. Bet antrą kartą įtikinti jaunas šeimas, kad dabar jau tikrai gimstamumas bus skatinamas finansiškai, nėra jokių galimybių. Emigrantai iš Lietuvos gali gimdyti kitose šalyse, bet čia lietuviai gali daugintis tik per migraciją iš trečiųjų šalių arba kokiais nors dar neatrastais būdais.

Bandau suprasti, kada Lietuvoje egzistavo tai, ką idealizuotai mėgstama vadinti tradicine šeima, išsakant rūpestį dėl jos vertybių gynimo ar saugojimo. Iš kur ta tradicija? Akmens amžiaus gyvenviečių, pagoniškos LDK, baudžiavos laikų, XX a. pradžios ar sovietmečio? Ieškodami tautosakoje, lietuvių literatūroje ir istorikų darbuose tradicinės šeimos vaizdinio, randame tik prievarta ir moterų beteisiškumu paremtą nemokamo jų darbo namų ūkyje išnaudojimą. Ir dar kelias romantiškas meilės istorijas, kurios jų personažams geruoju nesibaigdavo. Todėl visos kalbos apie tokias tradicijas slepia vien vyrišką bejėgiškumo jausmą sutikus išsilavinusią, ekonomiškai nepriklausomą ir save gerbiančią moterį, kurios Žemaitės personažo žodžiais „mouči, boba, ba tuoj gauni į snukį...“ jau nebeužtildysi, o argumentuotai su ja diskutuoti smegenėlės per skystos. Tradicine, su labai didelėmis išlygomis, galėčiau sutikti vadinti sovietmečio anekdotų šeimą su alkoholiku vyru, stora pikta žmona gėlėtu chalatu ir tame pačiame bute gyvenančia uošve. Bet ir ta tradicija jau baigia numirti, o senieji anekdotai jaunajai kartai net nebejuokingi. O jei nėra tradicijos, tai tik politikų vaizduotėje egzistuojanti tradicinė šeima negali tapti ir demografinių problemų sprendimo priemone.

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Jei nenorite pyktis su kaimynais, nesistenkite su jais susidraugauti


Antradienio rytą, kol laukiau už savo kiemo vartų prie aprasojusio automobilio, kol kasdienei kelionei į darbus bei mokslus susirinks visi šeimos nariai, nuo Ilgio pelkių pakilo dešimties gervių būrys, apsuko ratą virš mūsų kaimo, tvarkingai susirikiavo ir nusklendė pietvakarių kryptimi. Mūsų seneliai sakydavo, kad, jei gervės išskrenda iki Mykolinių, Kalėdos bus be sniego. Tebūnie, turėsim dėl ko bambėti, nes piktintis Seimo rinkimų rezultatais, kokie jie bebūtų, tikriausiai jau bus nusibodę, o didžiausia aktualija tuo metu bus daugiabučių namų gyventojų gautos sąskaitos už šilumą. Bet, kol iš mūsų namų dar neišsivadėjo greitai kaip paauglystė prabėgusios vasaros šilumos likučiai, nesikeikdami galime aptarti kitus žmogaus gyvenimo kitų žmonių kaimynystėje nemalonumus. 

Kadangi gyvenu aptvertame kieme, kurio vartai pažymėti užrašu „Atsargiai! Piktas šuo”, mano santykiai su kaimynais yra tiesiog puikūs. Nuo to laiko, kai prieš šešerius metus atsikrausčiau į nedidelį kaimelį prie Veisiejų-Leipalingio kelio, nė su vienu iš jų nesu susipykęs, mandagiai sveikinamės. Gal todėl, kad pasisveikinimu tarpusavio santykiai ir apsiriboja. Ir dar todėl, kad mažiausiai kartą per savaitę girdžiu pasakojimus bei skundus, kaip kaimynų nesugebėjimas gyventi netrukdant vienas kitam gali apkartinti gyvenimą. Sunkiausia, žinoma, yra daugiabučių namų bendrijų gyventojams, kur už sienos girdimas kiekvienas pirstelėjimas, o pats bendro naudojimo patalpų, namo konstrukcijų bei inžinierinių tinklų buvimas verčia ieškoti sutarimo. Vien tik iš vieno Druskininkų M.K.Čiurlionio gatvės daugiabučio per pastarąjį dešimtmetį į įvairias institucijas nukeliavusių skundų apimtis galėtų prilygti nedidelės valstybės diplomatiniam susirašinėjimui. Tai jie komunalinių mokesčių skaičiavimo metodika nepasitiki, tai dėl mobiliojo ryšio antenos ant namo stogo susirieja. Bendrija yra toks padaras, kurio vidinių nesutarimų nagrinėjimo kratosi visi, kas tik gali, todėl atsakymai dažniausiai būna rekomenduojantys susitarti tarpusavyje. Kai kaimynų karas vyksta jau ne pirmus metus, tai nė truputį nepadeda, nes mirtinais priešais tapę kaimynai, net ir radę kompromisą vienu klausimu, toliau tykos iš už kampo, ką čia blogo užfiksavus, įrašius į skundą, „kad tam bjaurybei maža nepasirodytų...” Trumpalaikė vienos pusės pergalė dar nieko nereiškia, nes po jos seka pralaimėjusiųjų atsakas ir taip gali tęstis visą gyvenimą. 

Nors detalus kaimynų tarpusavio rietenų aprašinėjimas arba rodymas televizijos laidose gali sudominti nemažą auditoriją, tokių temų dažniausiai stengiuosi išvengti ir paaiškinti žmonėms, kad, man išklausius ir surašius abiejų pusių kaltinimus vienas kitam, jos abi jausis kaip po pamazgų kibirą ant galvų viešai užsipylę. Tai netaikoma tik tais retais atvejais, kai besikreipiantysis išties panašus į skriaudžiamą žmogų, kuriam kone ant galvos lipa įtakingesni ar turtingesni. Net ir tuomet kartais paaiškėja, kad teisuolis yra teisus ne pagal galiojančius įstatymus, o tik pagal jo paties įsivaizduojamą paprotinę teisę, ir toks panašumas jokiu būdu neatleidžia nuo žurnalisto pareigos objektyviai išklausyti abi konflikto puses bei pateikti straipsnyje jų pasakojimus. 

Pakliuvusiems į kaimynų karo lauką bene geriausia išeitis būtų ne kova iki paskutinio kraujo lašo, tikintis visiško priešų sunaikinimo ar kapituliacijos, nes taip niekada nebūna, o dezertyravimas - apsisprendimas keisti gyvenamąją vietą. Tik nėra jokių garantijų, kad ir naujoje vietoje jau per pirmą pilnatį jums nepradės aiškėti, jog visi aplinkui kažką blogo prieš jus rezga ir išvis yra tokie baisūs žmonės, apie kuriuos tiesiog būtina kažkur pranešti. Sudėtingiau tai padaryti, kai gyvenate nuosavoje valdoje, tėviškėje, kurios už jokius pinigus neiškeistumėte į jokią kitą pasaulio vietą arba savo svajonių name, kurį statydami įdėjote visą širdį bei astronominę sumą skolintų pinigų. Bet ir tada įmanomas kompromisas - paliaubos, dėl kurių sutarti galėtų patarti tolimesnis ir konflikte nedalyvaujantis kaimynas, seniūnas ar seniūnaitis. 

Padeda ir aukšta tvora, bet tik tada, kai sklypo ribos aiškios, atlikti geodeziniai ar bent preliminarūs kadastriniai žemės matavimai ir dėl jos vietos įmanoma susitarti. Antraip turėsite dar vieną skundų priežastį. Tvora padeda suvokti ribą tarp „sava” ir „svetima”, sulaiko nuo netyčinių vienas kito privatumo pažeidimų. Tada belieka išmokti sveikintis net ir su tais, kuriems nejaučiate ypatingų simpatijų, bet vengti, kad tas pasisveikinimas virstų ilgesniu pokalbiu, o paskui peraugtų į kaimynų bičiulystę. Nes, kai pradėsite vienas pas kitą vaikščioti į svečius, kepti mėsą ant grotelių, gerti alų ir žiūrėti krepšinį, nė nepajusite, kada peržengsite tą privatumo ribą, kuri mandagumą skiria nuo familiarumo. O tada betruks tik atsitiktinės žiežirbos - laiku negrąžintų 20 litų „iki algos”, pernelyg gašlaus žvilgsnio į jūsų žmoną ar dukrą, garsiai burzgiančios žoliapjovės, kai kaimynas miega po darbo naktinėje pamainoje... Ir štai, nė nepajutote, kaip iš draugų jūs jau virtote mirtinais priešais. Todėl geriau likite tik kaimynais.