Raudonos klevų viršūnės, skleidžiančios VRK nustatyta tvarka
nepaženklintą rinkimų agitaciją, ir pro rytinio rūko draiskalus, dangstančius
taip nė karto pastarąjį dešimtmetį nenušienautas pievas, kyšančios žmogaus ūgio
pušelių viršūnės, dekoruotos spindinčiais rasa voratinkliais, kasdien neduoda
užmiršti, kokį permainų metą mums tenka išgyventi. Bobų vasara jau prasidėjo
bene visose valdžios institucijose, kurios daugiau ar mažiau įtakojamos Seimo
daugumos ir Vyriausybės kaitos. Visi lyg ir dirba kaip anksčiau, dar niekas
nepasikeitė, bet laikinumo nuotaika jau tvyro ore ir kažin kokių svarbių
sprendimų tikėtis neverta, nes nieks tikrai nežino, ar po kelių mėnesių
nereikės jų keisti jau pagal naujos daugumos užgaidas. Vakarodamas su LRT
rinkimų agitacijos debatų laidomis, kiekvienas gali įsitikinti, kiek užsidegimo
išardyti viską, ką jų manymu neteisingai sukūrė visi lig šiol buvusieji,
sukaupė partijos, partijėlės ir jų koalicijos.
Pasidarau didelį puodą arbatos, sumuštinių, įsitaisau
fotelyje, kompiuterio interneto naršyklėje atsidarau iškart du socialinius
tinklus ir žiūriu tuos TV debatus tarsi kokį realybės šou projektą,
smagiausiomis pasisakymų vietomis iškart pasidalindamas su virtualiais draugais.
Tokia gal kiek iškrypėliška rudens vakarų pramoga jau pradeda erzinti mano
šeimos narius, šaiposi, kad greitai imsiu kalbėtis su televizoriumi ir
pervadinsiu mūsų bei kaimynų katinus populiariausių partijų lyderių vardais.
Atsikertu, kad debatai prasideda jau sutemus, kai eiti grybauti, pjauti kiemo
veją arba rinkti nukritusius obuolius jau vėlu, be to, rinkimų kampanija
netrukus baigsis, todėl nėra jokios rizikos tapti priklausomu nuo agitacinių
laidų.
Kai partijų lyderiai kalba nuobodžiai aptakiomis frazėmis,
apžiūrinėju trimis eilėmis susėdusius jų atsivestus žmones. Ekranas didelis,
įstrižainė per metrą, tik gaila, kad laidos transliacija vos standartinės
raiškos, tai sunku atpažinti, kas ten toks buroko raudonumo veidu stovėjo
žaliųjų valstiečių trečiojoje eilėje, kaip nušvisdavo Artūrą Zuoką atlydėjusių
moterų akys bei šypsenos po kiekvieno jo žodžio, kaip liūdnai žvelgė į savo
bendražygius senovinius automobilius kolekcionuojantis Stasys Brunza, kai anie
užsiminė apie prabangaus turto apmokestinimą. Tik vienas jaunalietuvių lyderis
į studiją atėjo be palydos, tarsi prieš kažką ten protestuodamas, bet taip ir
neradęs progos aiškiai pasakyti prieš ką.
Jei būtų galimybė, aš tą jų pasisakymų tvarką būčiau slapčia
sukeitęs, kad studijoje būtų daugiau įtampos, o gal ir fizinio veiksmo.
Pavyzdžiui, Stanislovą Buškevičių būčiau pakišęs kartu su Algirdu Paleckiu, tik
užkulisiuose tada jau reikėtų patupdyti pasirengusius juos vieną nuo kito
atlupti apsaugininkus. Net ir „Facebooke” niekas man negalėjo atsakyti, kodėl
jaunalietuvių vadas kalba su tokiu ryškiu slavišku akcentu ir ką debatuose
veikia tvarkiečių Europos Parlamento narys, kuriam VRK uždraudė kandidatuoti į
Seimą.
Necituosiu čia kurioziškiausių pasisakymų ištraukų, nes ir
taip įtariu, kad atsiras skubančių apkaltinti, neva čia už ar prieš kažką
agituoju, juolab kad laidos dar tęsiasi ir tikiuosi išgirsti dar autentiškesnio
nusišnekėjimo. O balsuosiu visai ne už gražiausiai atrodantį, rišliausiai
kalbantį, ar išsamiausią programą pateikusį. Pasitaręs su šeima, nusprendžiau,
kad balsuoti reikės už tą, kas mūsų savaitraštyje užsakys politinės reklamos už
didžiausią pinigų sumą. Ciniška, bet teisinga ir jokio išankstinio nusistatymo.
Liko dar dvi savaitės, du laikraščio numeriai.
Savaitgalį Varėnoje vyksiančioje Grybų šventėje tų kandidatų
bus daugiau, negu miške šungrybių. Rinkiminiais metais jie niekuomet
nepraleidžia progos tokioje žmonių gausybėje save parodyti. O nuo politikų
pailsėsiu per savaite vėliau vyksiantį Poetinį Druskininkų rudenį. Ten jų
beveik nebūna, nors šiemet, kai Garliavos kovotojų gretose karts nuo karto
šmėkšteldavo vienas kitas mūzos palytėtas veidas, ir čia visokių netikėtumų galima
sulaukti. Gal organizatoriams dar ne vėlu bent į anoniminio eilėraščio konkurso
reglamentą įtraukti draudimą minėti partijų pavadinimus, teisybę ir mergaitę.
Kita vertus, tai jau atsiduotų cenzūra, kurios kasmet vis gausiau
suvažiuojantys iš tolimų kraštų tarptautinio poezijos festivalio svečiai mūsų
laisvoje šalyje nesitikėtų sutikti.
Bobų vasara niekada ilgai neužtrunka. Spalio darganos
sumaišys su purvais nukritusių lapų grožį, nustos dygti net ir žaliuokės,
rinkiminių pasisakymų šou pakeis išblėsusių žvaigždžių šokiai ir dainos.
Mačiau, apie viską pagalvojančio prekybos tinklo pardavėjos jau krauna iš dėžių
Vėlinių žvakeles. Ilgai neužtruks.