2013 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Jeigu karas užsitęs...

Lietuvą sukrėtęs merginos nužudymas Panevėžio rajone ir skandalingas Bendrojo pagalbos centro nesugebėjimas nustatyti besišaukiančiųjų pagalbos buvimo vietos, krepšininkų parvežtas iš Slovėnijos sidabras bei Seimo daugumos pasistumdymai su Prezidentūra dėl valstybės tarnautojų algų didinimo šią savaitę nustelbė Rusijos tebetęsiamą ekonominį karą prieš Lietuvą. Nebebūdamas naujiena jis nustumtas į vidinius dienraščių puslapius ir portalų gilumą. Kai savo akimis nematome, tai lyg ir nieko nevyksta, gyvenimas tęsiasi, o pasekmės dar nepasiekė kiekvieno gyventojo piniginės.

Premjero pažadėta 3 centais pigesnė elektra atrodo vos ne kaip per anksti atėjusio Kalėdų Senelio dovana. Jos fone galima ir Kauno hidroelektrinę Algirdo Brazausko vardu pakrikštyti - niekas nedrįs bambėti, gal tik išskyrus Prezidento našlę. Pigesnė šiluma rudens darganų draskomų pageltusių lapų fone atrodytų dar gražiau, tik jos taip lengvai, pažaidus kainos apskaičiavimo metodikomis, pasiekti bus sudėtinga.

Dar neteko girdėti paskaičiavimų, kaip reikėtų koreguoti kitų metų biudžetą, jeigu Rusijos pradėtas ekonominis karas nesibaigtų po kelių savaičių ar mėnesių. Juk prisimenate, kaip buvo uždarytas „Družbos” naftotiekis - ne savaitei ar dviems, o amžinai. Lygiai taip pat neribotą laiką gali būti taikomos sankcijos visoms lietuviškos kilmės prekėms, kol eksportas iš mūsų šalies į Rusiją visiškai išnyks. Jokios tarptautinės organizacijos to nesustabdys.

Tik nepamanykite, kad dabar raginsiu siųsti į Kremlių aukščiausius mūsų šalies vadovus, kurie nusilenktų Rusijai, atsiprašytų Vladimiro Putino ir maldautų pasigailėti suklydusios ir Vakarų vilionėms pasidavusios mažos varganos šalelės prie Baltijos. Siūlančių taip pasielgti naujienų portalų straipsnių komentaruose ir be manęs apstu. Siūlau tik neužsimerkti prieš realią grėsmę ir iš anksto planuoti valstybės pajamų sumažėjimą, galbūt net prilygsiantį 2008 m. pabaigos - 2009 m. pradžios sunkmečiui.
O mano mieluosiuose Druskininkuose, kur visą savaitę klausėmės, kaip čia pat, už Lietuvos-Baltarusijos sienos, Gožos poligone, baltarusių ir rusų kariškiai repetuoja mūsų šalies užgrobimą, išsižioti apie tai, kad savigarba ir savo laisvės vertės suvokimas yra svarbesni už vienadienį ekonominį interesą, viešai ištarti ne itin jauku.

Nes čia kiekvienuose namuose Europą ir Lietuvą kasdien keiksnojančius baltarusiškus televizijos kanalus rodo kokybiškiau, negu lietuviškus, o kelionės per sieną maitina visus, kas nenori tenkintis socialine pašalpa arba pensija. Tarp jų nemažai buvusių ir esamų pareigūnų, galimybę ne tik viešais duomenimis naudotis turinčių valstybės ir savivaldybės įstaigų tarnautojų. Pasak vieno į Baltarusiją dažnokai važinėjančio buvusio pareigūno, baltarusių KGB karininkai jam be ilgų įžangų pasiūlė galimybę neturėti problemų pasienyje už reguliariai teikiamas žinias apie juos dominančius asmenis bei institucijas.

Kiek tokių keliautojų per sieną iš viso yra užverbuota, galiu tik spėlioti. Žinių apie Lietuvą rinkėjų susitikimo vieta tuo besidomintys Lietuvos pareigūnai jau prieš keletą metų atsargiai pavadindavo Druskininkuose veikiančią Baltarusijai pavaldžią gydymo įstaigą. Pasiūlymų dirbti Baltarusijai susilaukdavo net ir kurorto viešbučiuose apsistoję turistai iš Lenkijos.

Man jau sunku suprasti, kuris druskininkietis, kalbėdamas apie kaimyninėje šalyje jaunoms šeimoms skiriamus butus, nedirvonuojančius nesuardytų kolchozų laukus, kuro kainas be europinių akcizų, bet neužsimindami apie tenykščių algų ir pensijų dydį, per dažnai žiūri svetimos valstybės propagandines televizijos laidas, o kuris jau dirba jiems. Šūvių aidas iš Gožos poligono juos ne gąsdina, o tik įkvepia - juk šaudo ten, jų požiūriu, savi.

Todėl, džiaugdamiesi Lietuvos krepšininkų iškovotu sidabru, neužmirškime garsiai priminti, kad Rusijos komanda iš Europos čempionato gėdingai grįžo namo jau po kelių apgailėtinų pralaimėjimų pogrupio varžybose. Tie šaudymai į orą prie mūsų sienų ir lietuviškų pieno produktų uždraudimas tereiškia, kad kaimynai niršta ir praranda savitvardą matydami mūsų tvirtą laikyseną, tampančią pavyzdžiu milijonams žmonių posovietinėje erdvėje: štai tie patys „labasai”, kurie drauge su jais buvo Sovietų Sąjungoje, dabar ne tik perbėgo pas priešus, bet ir vadovauja Europos Sąjungai bei kviečia prisijungti prie Rytų partnerystės programos Ukrainą ir kitas šalis. Važiuodami apsipirkti į didžiuosius Lietuvos prekybos centrus net ir klusnieji Aliaksandro Ryhoravičiaus baltarusiai grįžta praradę tikėjimą savosios sistemos tobulumu.


Mano karta ir už mane vyresni dar prisimena 1991-ųjų ekonominę blokadą, kai Druskininkų daugiabučių gyventojai virė valgį ant kieme susikurtų laužų ir pildavo į „žiguliukus” benziną, išmainytą su Gardino kariškiais į lietuvišką degtinę. Jei ištvėrėme anuomet, tai ir dabar mūsų juo labiau neįveiks.

2013 m. rugsėjo 19 d., ketvirtadienis

Mūsų miestelių prakeiksmas - nutylimoje jų praeityje

Vokiečių kariškai stebi, kaip vietiniai žudikai pribaiginėja žydus
Visą savaitę tai po truputį lynoja, tai merkia kažkokia dulksna, tai stipriau įsilyja. Smėlingai dzūkiškai žemelei kaip tik to ir trūko, nes buvo jau taip perdžiūvusi, kad samanos po kojom traškėjo. Kiekvieną kartą, pravažiuodamas kokį vidutinio dydžio Pietų Lietuvos miestelį ar bažnytkaimį, pro šlapiais lapais aplipusį automobilio langą stebėdamas, kas ten pasikeitė per tą laiką kol nebuvau, bandau suprasti ko jiems stinga, kas jiems galėtų įkvėpti gyvybės. Ar būčiau Merkinėje, Leipalingyje, Seirijuose, Krikštonyse, Meteliuose, ar Simne, visur nepavyksta nuvyti šalin įkyrios minties, kad kažkoks prakeiksmas neleidžia čia žmonėms gerai jaustis.

Miestelio žmogų visada atskirsite nuo tikro kaimiečio ir nuo didmiesčio gyventojo. Jo akyse nerasite entuziazmo kibirkšties ar nerimo šešėlio. Jis abejingas savo ir kitų likimui, nieko gero nesitiki ir nelaukia. Jo gyvybę išsiurbė gyvenimas tarp skirtingų pilkos spalvos atspalvių nuo šlapių silikato plytų ir asbestinio šiferio iki dešimtmečiais nelopyto asfalto. Tikėjimą, kad galima susikurti kažkokį privatų jaukų pasaulėlį atėmė visada stebintys, viskuo besidomintys ir savo nuomonę peršantys kaimynai, greiti pasmerkti ir užmėtyti akmenimis. Profesines ambicijas pribaigė suvokimas, kad čia jau bus paskutinė stotelė iš kurios išsiveržti neįmanoma.

Mokykla, iš vidurinės virtusi pagrindine, o gal ir pradine, seniūnija, kelios krautuvės, duodančios į skolą iki pensijų arba pašalpų mokėjimo dienos, turgus, bažnyčia, biblioteka... Teoriškai yra viskas, ko tik gali prireikti žmogui, bet, kai su tuo žmogumi pasišneki, atrodo, jog tikras gyvenimas vyksta kažkur toli nuo čia. Tikra ir spalvota yra tai, ką rodo per televizorių, o čia tik šešėliai, gyvų mirusiųjų karalija. Tik prieblandoje pravažiuojantys vilkikai su daugybe lempučių primena, kad tikras, spindintis šviesomis gyvųjų pasaulis kažkur yra. Bet čia jie nesustoja, nebent sutraiškytų kokį tiesiai po ratais savo dviratį nukreipusį girtuoklį, kurio mirtis niekam netampa staigmena.

Už europinius pinigus per keletą pastarųjų metų renovuoti parkai ir viešieji statiniai, įrengti transporto žiedai ir „gulintys policininkai”, nauji stogai ir balto plastiko langai nekeičia esmės ir neįkvepia mirusiam kūnui naujos gyvybės. Prasmingiausias ES struktūrinių fondų panaudojimas, kokį tik esu matęs, yra naujasis viešas tualetas Merkinėje, tiesiai už seniūnijos pastato. Jei ne Europa, dar pusšimtį metų gyventumėm apmyžtais kampais ir pakrūmėm.

Kiek bekištum pinigų į tokių vietų infrastruktūrą, tai niekaip neišjudina vietos gyventojų tarp tų visų naujų grožybių imtis kažkokio verslo. Kažką kepti, drožti, lipdyti, kalti ir čia pat pardavinėti. Ai, neapsimoka, kas pirks. Geriau kokio valdiško darbo paieškoti, pašalpą gauti arba invalidumą išsirūpinti, o čia, žiūrėk, ir iki pensijos ne kažin kiek metelių liko.

Kurį laiką bandžiau galvoti, kad viskas dėl gėrimo. Juk nei kaime, nei didesniuose miestuose taip gausiai negeriama, kaip miesteliuose. Bet tada supratau, kad šita priklausomybės liga yra tik pasekmė tos slegiančios kasdienybės, nuo kurios neįmanoma pasislėpti net ir akis užsipylus.

Kai nėra logiško paaiškinimo, kodėl mūsų miesteliai tokie negyvi, belieka ieškoti priežasčių istorijoje. Jeigu tas slegiantis jausmas paveldimas iš kartos į kartą, tai turėjo nutikti kažkas ypatingai bjauraus, slepiamo kaip meilužio skeletas spintoje arba kalėjimo tatuiruotė intymioje vietoje.

Tarpukariu nuo 30 iki 70 proc. mūsų miestelių gyventojų buvo žydai. Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje gyveno per 215 tūkst. žydų, sudariusių apie 7 procentus visų krašto gyventojų. Per 90 proc. visų Lietuvos teritorijoje buvusių žydų išžudyti per Holokaustą.

„Tai yra aukščiausias žydų sunaikinimo procentas visoje Europoje. Antrojo pasaulinio karo metais saugiau buvo būti žydu nacių Vokietijoje negu Lietuvoje,”- sakė Kalifornijoje gyvenantis litvakas Grantas Gochinas.
Būtent miesteliuose, kur žydų gyventojų dalis buvo didžiausia, jų netektis tiesiog negalėjo likti nepastebėta. Liko namai, kuriuose apsigyveno kiti žmonės, daiktai, kuriuos išsinešiojo lietuviai kaimynai, o vienas kitas iš jų dar ir prisidėjo prie žudynių. Kiti stebėjo pro užuolaidų ar langinių kraštą ir bandė teisintis, kad nieko negali padaryti.
Kelios kartos, kūrusios savo gyvenimus ant išžudytų bendrapiliečių kaulų, mokėsi neprisiminti ir neminėti šitos gėdingos mūsų istorijos dalies. Apie garbingus kunigaikščių žygius, kovas už Vilnių, skrydį per Atlantą ir pokario rezistencijos kovas galime kalbėti. Nes tai gražu, tuo galime didžiuotis. O Holokaustas - mūsų juoda dėmė. Todėl apie jį užsiminti net kažkaip nejauku, tarsi pakaruoklio šeimoje aptarinėtum virvių prekinius ženklus.

Net ir rugsėjo 23-ąją, kai minima Lietuvos žydų genocido diena, kalbėjimas apie tai būna kažkoks nenuoširdus, lyg primestas iš šalies. Oficialias tos tragedijos paminėjimo kalbas kasmet nustelbia minios murmesys, neva čia ne mes, o kažkas kitas - vokiečių okupantai ir saujelė kažkokių nežinia iš kur atsiradusių vietinių talkininkų tuos žydus išžudė. O anie neva vos ne patys kalti, nes 1940 m. pernelyg džiugiai sovietų okupantus sutiko. Ir tik anoniminiuose interneto portalų straipsnių komentaruose tai išsilieja į visiškai atvirą antisemitizmą iš naujo ir iš naujo kartojant senus kaip pasaulis mitus apie žydų sąmokslą užvaldyti pasaulį, papildytus tariamo solidarumo su Izraelio sunaikinimo siekiančiais Artimųjų Rytų teroristais šūkiais.

Nepripažinta ir neįvardinta kaltė - štai kas graužia iš vidaus mūsų miestelius. Išžudę versliausią ir bene labiausiai išsilavinusią savo bendruomenės dalį, žvyro duobėse užkasę daugelio amžių tradiciją ir išstūmę į pasąmonę prisiminimus apie tą įvykį, net negalime suprasti, ko mums trūksta. Be žydiškos istorijos dalies mūsų miesteliai pasmerkti prakeiksmui niekada neatgauti tos verslumo ir išminties ieškojimo dvasios.


Iš 657 Druskininkuose 1941 m. liepą gyvenusių žydų 77 buvo vaikai iki 6 metų amžiaus. Išgyveno tik vienas kitas, tai ar galiu negalvoti apie jų motinų ašaras, maldavimus pasigailėti, o gal ir prakeiksmo savo budeliams žodžius? Mano asmeninis apsisprendimas, kad negalėčiau čia gyventi neprisiimdamas dalies tos kaltės nieko jums neprimeta ir neįpareigoja. Bet negalite man uždrausti pasirinkti būtent tokį santykį su praeitimi, tokį išsilaisvinimo iš šito prakeiksmo kelią.

2013 m. rugsėjo 12 d., ketvirtadienis

Sveikinu su pergale, mere!

Kol dar nesibaigė rugsėjis, mano uosiai neskuba pamesti lapų, o namai neatvėso tiek, kad reikėtų užkurti krosnį, neturėčiau savęs kankinti įtarimais, kad drauge su vasaros palaima prarandu ir viltį, jog sparčiai besikeičiančiame pasaulyje galima išsiversti nedarant kompromisų su sąžine. Iš kurio galo beskaityčiau Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, išteisinusį Druskininkų savivaldybės merą Ričardą Malinauską už dalyvavimą dienraščio „Lietuvos žinios” reklamoje, vis tiek netampa aiškiau, kuo tai skiriasi nuo Viktoro Uspaskich ir Remigijaus Vilkaičio atvaizdų ant agurkų stiklainių.

Komisija kelis kartus atidėjo šio klausimo svarstymą, kol suformulavo tokią išvadą, kuri atvers galimybes visiems politikams rodytis reklamose, jei tik jie tiesiogiai negaus atlygio už tai. Liko nepastebėta ir tai, kad, pasak oficialių Kultūros ministerijos tinklalapyje skelbiamų deklaracijų, dalį dienraščio akcijų valdo Lietuvos socialdemokratų partija, o šios partijos pirmininko pavaduotoju yra tas pats Druskininkų meras. Sveikinu su pergale, mere, jūsų teisininkai tikrai nusipelnė nemokamo kupono į vandens pramogų parką.

Druskininkų savivaldybė pakilo į kontrataką prieš visus savo kritikus ir užvertė skundais Seimo etikos ir procedūrų komisiją, Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus tarnybą, o kiekviename biudžetinio Druskininkų švietimo centro nemokamai platinamo leidinio numeryje demaskuojamas vis kitas vietinės valdančiosios daugumos kritikas. Nujaučiu, kad ir šį, tik mano asmeninę nuomonę išsakantį straipsnį ilgai nagrinės Druskininkų savivaldybės teisininkai arba specialiai tam pasamdyti advokatai ir ieškos neatsargaus žodžio, kuriame galima įžvelgti etikos pažeidimą, įžeidimą ar šmeižtą. Kolegos iš kito mūsų kurorto laikraščio netgi sulaukė reikalavimo paneigti straipsnio, kurį jie perspausdino iš vieno nacionalinio naujienų portalo, teiginius, nors Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai numato, kad už faktinių aplinkybių tikrumą atsako pirmoji jas paskelbusi žiniasklaidos priemonė.

Skunduose ypatingai stebina dažnokai besikartojanti frazė „Druskininkų savivaldybės dalykinės reputacijos menkinimas”, pasiskolinta tiesiai iš verslo teisės. Ją kuo puikiausiai galima adaptuoti bet kokiai opozicijos politinei veiklai ir jos pasisakymus išdrįstančiai pacituoti žiniasklaidai. Politikos, jos klasikine viešo bendrų reikalų aptarimo prasme, čia jau nebelieka - ją pakeitė verslo administravimas. Jeigu parašyčiau, kad savivaldybė veikia kaip uždaroji akcinė bendrovė, politines problemas pavertusi verslo iššūkiais ir sprendžianti jas viešųjų ryšių bei teisinėmis priemonėmis, tikriausiai ir tai būtų traktuojama kaip pasikėsinimas į reputaciją. Nes juk visos Konstitucijoje ir Vietos savivaldos įstatyme minimos procedūros atliekamos teisingai, vyksta laisvais pripažinti rinkimai, posėdžiauja savivaldybės taryba. Vien palankią nuomonę ir liaupses per visą kadenciją girdintys druskininkiečiai patys be jokio rezultatų falsifikavimo vėl ir vėl išrenka tą pačią daugumą, kuri už pačių rinkėjų pinigus toliau seka jiems pasaką be galo apie jauną ir energingą merą bei jo ištikimą komandą, praeitame amžiuje atėjusią gelbėti merdinčio kurorto. Nenorite tikėti - pažvelkite savo akimis, kokios lygios gatvės ir šaligatviai, kaip spindi naujų viešbučių langai, svečius džiugina žydintys gėlynai ir niekur pasaulyje neregėti pramogų kompleksai.

Pagal oficialią versiją šitą idilę bando sudrumsti vos keli atsitiktinai į Druskininkų savivaldybės tarybą suklaidintų žmonių išrinkti piktavaliai pavyduoliai, nenorintys prisidėti prie darnaus darbo ir ieškantys, bet nerandantys prie ko prikibti. Ir du vietiniai laikraščiai, keršijantys merui už tai, kad šiemet negauna mokamos savivaldybės informacijos.

Jeigu tai būtų tiesa, vis tiek nelengva paaiškinti, kam reikia tildyti tuos kelis opozicionierius, jeigu merui ištikima absoliuti dauguma Savivaldybės taryboje leidžia priimti bet kokį jo sumanytą sprendimą. Jei visi sprendimai skaidrūs kaip mineralinio vandens lašas, tai kurių galų bijoti, kad tie nesusipratėliai kažką iškapstys?

Atsakymus į tai galima rasti pastarojo meto vietinės ir nacionalinės žiniasklaidos publikacijose. Mero ir jo tėvo nežinia kokiais pagrindais naudojamų valstybinės žemės sklypų istorijos atskleidė daugiau, negu galėjo tikėtis bet kokia opozicija. Druskininkiečiai bunda ir pradeda pastebėti, kam atnešė naudą šimtamilijoninės europinių ir skolintų lėšų investicijos, o kas per dešimtmetį taip ir liko už minimalų atlygį patarnaujančiais samdiniais. Patikėję entuziastingomis kalbomis apie klestintį kurortą ir čia investavę savo lėšas verslininkai tapo įkaitais - pasitraukti, kol investicijos neatsipirko, nėra kaip. Todėl belieka varžytis tarpusavyje, kas labiau įtiks viską kontroliuojančiai vietinei valdžiai. Nes pavyzdžių, kas nutinka nepaklusniesiems, toli ieškoti nereikia - pakanka pamatyti kaip šauniai įsikomponavo nežinia kam ten reikalingi atliekų konteineriai SPA „Vilnius Sana” vadovo Valdo Trinkūno namų patvoryje, vietoje išrautų tujų. Toks pasityčiojimas iš tarptautinį teatrų festivalį druskininkiečiams atvežusio žmogaus yra net per daug aiški parodomoji bausmė už savo nuomonės turėjimą.

Iš negausaus būrelio druskininkiečių, prieš pusę metų Seimo spaudos konferencijų salėje išdrįsusių viešai prabilti apie druskininkietiškos demokratijos grimasas, visi iki vieno patyrė ypatingą kontroliuojančių institucijų, formaliai niekaip nepavaldžių Druskininkų savivaldybei, dėmesį, keistus užpuolimus gatvėje, netikėtas kliūtis profesinėje veikloje ar bent patyčias savivaldybės leidinyje. Oponentai, su kuriais būtų galima diskutuoti, jau paversti priešais ir tų priešų kasdien vis daugėja. Kažkada jų susikaups tiek, kad bus pasiekta kritinė masė, kai ištikimųjų ir pritariančiųjų balsai nebegalės jų nustelbti.

2013 m. rugsėjo 9 d., pirmadienis

Kasdienybės monotonijos pagimdytas pragmatiškumas visada bus stipresnis už panikos skleidėjus ir revoliucionierius

Matyt senstu, kad Kėdainių krematoriumas man pranešė, jog pas juos iki rugsėjo 10 d. atliekama techninė profilaktika. Anksčiau apie tai informuodavo tik šilumininkai, pranešdami, kad nebus karšto vandens. Į eilę užsirašyti nesusigundžiau, bet ruduo kažkaip savaime verčia susimąstyti apie tai, kad linksmoji ir nerūpestingoji gyvenimo dalis liko tik prisiminimuose, kuriuos glostydamas žilą barzdą kada nors galėsiu pasakoti vaikaičiams, jei tokių bus. Jei ne - beliks aprašyti „Facebooke” ir džiaugtis tokių pat sukriošėlių „laikais” ir komentarais. Bet, kol dar krutame, neskubėkite mūsų, XX a. 8-9 dešimtmečių vaikų, nurašyti. Nes būtent mums teks ištempti šitą šalį ant savo kietų, permainų užgrūdintų sprandų. Panašiai, kaip senutę Europą ir JAV daug kas per anksti nurašė į kriošenas.

 „Lietuvai reikia suvokti, kad žaidimo taisyklės pasikeitė, vyksta Vakarų pasaulio renesansas – JAV tampa pasaulio ekonomikos varikliu, o Kinija – grėsme“, - pasakė „Delfi” naujienų portalui „Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas.

 Ir tik visokie Vakarų civilizacijos nekentėjai dar nespėjo susiprasti tyliai tūnoti kamputyje, todėl toliau svaidosi prakeiksmais komentaruose ir socialiniuose tinkluose. Pastebėti, kad, Ž.Maurico žodžiais, „pasaulio ekonomika apsivertė aukštyn kojomis”, jiems nėra laiko, nes dabar visas pastangas skiria virtualiam Sirijos diktatoriaus gelbėjimui. Išskirtinis sugebėjimas susirasti tokių draugų kaip Muamaras al Kadafis, Sadamas Huseinas, Hugo Chavezas, Aleksandras Lukašenka, Kim Jong-Unas, Robertas Mugabe, Basharas al-Assadas, Teodoro Obiangas ir Omaras al-Bashira bei nuoširdžiai juos ginti nuo tariamai globalaus viešpatavimo siekiančių amerikiečių būdingas ne tik pavieniams sąmokslo teorijomis įtikėjusiems keistuoliams, savo neplautose galvose kas rytą ieškantiems ateivių implantuotų siųstuvų. Kiek bekartotų aukščiausi mūsų šalies vadovai, kad būtent Jungtinės Amerikos Valstijos yra mūsų sąjungininkės ir saugumo garantas, akivaizdžiai rusiškos kilmės antiamerikietiška propaganda Lietuvoje laimi vis daugiau sielų.

 Racionaliai dar galima paaiškinti, kodėl savo galimybėmis atrasti vietą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje nusivylę vyresniosios kartos lietuviai mieliau patiki ne laisva savo šalies žiniasklaida, o čia retransliuojama rytinių kaimynų propaganda. Bet nekęsti „jankių” jau seniai tapo gero tono požymiu tarp studentiško amžiaus kraštutinių kairiųjų, žaliųjų, nacionalistų ir antiglobalistų. Marginalai pamažu pasijunta dauguma ir užpildo viešąją erdvę stebėtinai darniu choru.

 Ne taip seniai legendinis tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius atliko Antrojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino vertą tyrimą ir atskleidė mechanizmą, kaip nedidelė žmonių grupelė, susikūrusi interneto socialiniuose tinkluose fiktyvius profilius, užgrobia įtaką labai skirtingose grupėse „pradedant ekologija, religinėmis grupelėmis, kova prieš E raides ir baigiant visokia juvenaline justicija, Kluonio gatve ir panašiai” ir aktyviai agituoja jų narius, kad „visas blogis sklinda iš Vakarų – ES ir JAV”. Iškart po demaskavimo dalis tokių grupių pritilo, Žemaitijos antisistemininkai „Būkime vieningi”, pagarsėję savo laišku A.Lukašenkai ir V.Putinui, netgi žadėjo nutraukti veiklą, bet po kelių dienų įrašą apie tai ištrynė. Ir lyg niekur nieko tęsia savo propagandinį darbą.

 „JAV slapčia perbazuoja savo branduolines bombas bei raketas ir taikosi į didžiausią savo priešą - Rusiją. Atominis karas ant nosies,”- rugsėjo 4-osios rytą savo virtualiems draugams ir sekėjams paskelbė eksseksekspertė, eksliberalė, o dabar kovotoja prieš skalūnus bei palaidūnus Milda Bartašiūnaitė. Sunku pasakyti, kiek jų dabar perka degtukus, druską, „Turisto pusryčių” konservus, tikrina dujokaukes ir užsirakinę namo rūsyje laukia Armagedono.

 Už mano lango vis taip pat neskubėdami vaikštinėja kurorto gatvėmis paskutiniais beveik vasariškos saulės blyksniais besimėgaujantys poilsiautojai, o kuro ir rūkalų gabenimu iš Baltarusijos laisvalaikiu užsiimantys druskininkiečiai rūpinasi ne Sirijos, o laikinai uždaryto Raigardo pasienio kontrolės punkto likimu.

Rudeniškos kasdienybės monotonijos pagimdytas pragmatiškumas, ypač provincijoje, visada bus stipresnis už visus panikos skleidėjus ir revoliucionierius. Paklausęs propagandinių riksmų, dzūkas numoja ranka ir eina dirbti - juk niekas už jį malkų žiemai nepriskaldys ir grybų nepridžiovins. Kritinė masė žmonių, nesiblaškančių ir nepasiduodančių provokacijoms, kasdien sąžiningai atliekančių paprastą arba aukštos kvalifikacijos darbą, sukuria tą Vakarų civilizacijos stabilumą, kuris neišvengiamai prikelia ją po kiekvieno sukrėtimo. Ir šiuo požiūriu mes, lietuviai, esame gal net tikresni europiečiai už pietines ES šalis, panašesni į vokiečius ir skandinavus. Nedaug mums trūksta, tik keliolikos metų be didesnių sukrėtimų, krizių ir perversmų, tik trupučio ramybės nuo perdėto politikų noro mumis pasirūpinti, ir viskas bus gerai, patys susitvarkysime.