Ne taip seniai vienas bene dešimtmetį nematytas bičiulis,
paskambinęs telefonu, pranešė apie savo ketinimus apsilankyti Druskininkuose ir
pasiūlė kur nors papietauti. Vos jį pamatęs, iškart supratau, kad kažkas
nutiko. Iš ilgaplaukio metalisto žmogus šiaip sau nevirsta kostiumuotu nuoboda,
pasidabinusiu pigiu kaklaraiščiu ir pirmosios kartos „iPad”. Kol užsisakinėjome
maistą ir gėrimus, nekantravau sužinoti, kas gi jam nutiko per tuos metus, kol
neišgirdau pirmųjų žodžių apie investavimo galimybes į unikalią prekių
platinimo sistemą. Paklaustas, ar tai nėra kaip nors susiję su vienu plačiai
žinomu tinklinio pardavimo prekiniu ženklu, kurio atstovai, mano supratimu,
platina siaubingai pervertintus valiklius, dantų pastą ir kitokį šlamštą,
pašnekovas labai nenoriai pripažino, jog būtent taip ir yra. Tik iš pagarbos
kažkada buvusiam įdomiam žmogui nepasiunčiau jo kur nors toli slaviškai.
Atsisveikindamas pasiūliau paskambinti arba parašyti, kai tai praeis.
Dar anksčiau mano žmona, dirbanti kartu su manimi
redakcijoje, sulaukė keisto draugės telefoninio skambučio. Kalbėdama
užuominomis ta pakvietė savo bute susitikti su viena valstybės tarnautoja, kuri
jai neva „turi ką pasakyti”. Paprastai tokio slaptumo imamasi tada, kai norima
atskleisti žiniasklaidai korupcijos faktus, parodyti kokį demaskuojantį
dokumentą... Paaiškėjo, kad tarnautoja yra to paties tiesioginės rinkodaros
tinklo narė.
Mačiau, kaip į jų nagus pakliuvo vienas kiekvieną darbo
dienos rytą su mumis kavą gerdavęs druskininkietis. Už paskutinius ir skolintus
pinigus prisipirko jų pervertinto šlamšto, pradėjo mums piršti visokias gudrias
dantų pastas ir „lochus”. Bandėme jį įspėti, kad tai pakenks draugystei...
Paskui mandagiai siuntėme tolyn. Dar vėliau jau nemandagiai siuntėme ir
nustojome su juo bendrauti, kol visa tai praeis. Po pusmečio jis jau buvo
atvirtęs į žmogų, tik dar ilgai kapstėsi iš buvimo toje komercinėje sektoje
metu prisidarytų skolų.
O priminė šią temą, apie kurią savo nuomonę seniai ketinau
išsakyti, bet vis nerasdavau tam progos, tinklaraštininkas Skirmantas Tumelis.
Būdamas baisiai taktišku žmogumi, jis aptakiai bandė pakišti nuorodas,
atsiklausti skaitytojų nuomonės, bet taip ir neįvardijo, kad tinklinis
pardavimas yra totalus blogis. Pažįstu keliolika žmonių, kurie bandė tuo
verstis ir nusivylė arba tebesiverčia. Ir nė vieno, kuris mano akyse iš
varguolio taptų milijonieriumi ar bent pasiturinčiai gyvenančiu, nusipirktų ar
pasistatytų namą, važinėtų nauju automobiliu ir švytėtų ne suvaidinta pagal
specialiuose kursuose įkaltą metodika, o nuoširdžia, tikra sėkme.
Įsigaliojus Europos Komisijos direktyvai „Dėl nesąžiningos
komercinės veiklos”, tikėjausi, kad dabar jau tikrai gaus per nagus tie, kas
uždirba ne konkuruodami laisvoje rinkoje, o verbuodami vis naujus prekybos
agentus ir įpareigodami juos nusipirkti „prekių krepšelį”. Bet direktyva taip
ir liko dūlėti stalčiuose, o gilintis į tinklinio pardavimo subtilybes lyg ir
nėra kam.
Kodėl tokį prekybos būdą drįstu vadinti nesąžiningu? Kai
Šolom Aleichemas rašė mano mėgiamą apsakymų rinkinį „Komivojažieriaus užrašai“,
tokia prekyba, vaikštant nuo durų prie durų, buvo neišvengiama būtinybė jau
vien dėl neišvystytos prekybos infrastruktūros. Ir nors daug kas iki šio jaučia
malonumą turėdami „savo” pardavėją, kurio nuomone ir patarimais pasitiki
negooglindami, aš, atvirkščiai, mėgstu savitarnos arba internetines
parduotuves, kur man nereikia bendrauti su pardavėjais-konsultantais. Jeigu
parduotuvėje prieina įkyrus pardavėjas ir klausia, ar gali kuo padėti, siunčiu
jį tolyn arba išeinu iš parduotuvės, sakydamas, jog apsipirksiu pas konkurentus
tik dėl jo įkyrumo. Užklydusiems į redakciją prekybos agentams, išdidžiai
vadinantiems save konsultantais, primygtinai siūlau užsakyti skelbimą
laikraštyje, kol jie pabėga. Per dešimtmetį neatsispyrė ir užsakė gal kokie du.
Bet vienas iš jų tik skelbimo tekstą paliko ir nuėjo atnešti pinigų. Iki šiol
neša. Tai tas nesiskaito. Nepakankamai grubiai išvyti per duris prekybos
agentai bando brautis per langus ir kaminą, todėl nebijokite jų įžeisti.
Užrašas ant durų „Prekybos agentai nepageidaujami” jau nepadeda, nes tada jie
pasivadina konsultantais, apklausų vykdytojais. Juos išmokė nesuprasti neigiamo
atsakymo, todėl išmetimas spyriu į užpakalį netgi nėra smurtas, o tik to
atsakymo vertimas į jiems suprantamą kalbą.
Sąžininga komercinė veikla yra tada, kai, prieš
apsispręsdamas pirkti, matau kelių rūšių prekes, kaip dideliame prekybos centre,
ir (arba) detalius jų aprašymus, kaip internetinėse parduotuvėse. Kai žinau,
kad už klaidinančią informaciją ant pakuotės, parašytą mano gimtąja kalba,
gamintojas arba importuotojas gali sulaukti tokios baudos, kad maža
nepasirodys. Ir dar, kai nesu spaudžiamas pasirinkti šią akimirką. Išrikiuokit,
pavyzdžiui, „Amway” gaminius prekybos centrų lentynose ir nenupirks nė vieno,
nes visi pirkėjai matys, kokia išpūsta jų kaina, lyginant su kitomis panašiomis
prekėmis. Be apmokytų pardavimo agentų įtikinėjimo „kerų” jie netenka mistiško
patrauklumo.
Pasak Giedrius Drukteinio, dar šio amžiaus pradžioje
pasaulinė tiesioginės prekybos apimtis jau buvo priartėjusi prie šimto
milijardų dolerių. Bet apyvarta dar nereiškia sąžiningumo. Narkotikų ir vogtų
meno kūrinių apyvarta irgi nemaža. Sparti internetinių parduotuvių plėtra ne
tik atima duoną iš tiesioginės prekybos verslo, bet ir stumia jį link agresyvių
ir nesąžiningų pardavimo būdų. Teko skaityti prognozių, kad net ir draudimo
agento specialybė gali išnykti per artimiausią penkmetį, nes vis daugiau žmonių
draudžiasi internete.
Žinau, kad ši mano nuomonė neįtikins nė vienos jau
užverbuotos tinklinio pardavimo sektos aukos. Jokia, net ir daugybe konkrečių
faktų pagrįsta kritika iki jų smegenų neprasibraus. Sektos viduje esantis
žmogus blokuoja bet kokios kritiškos informacijos priėmimą. O štai padorus
išsityčiojimas padėtų jų dar neįtrauktiems žmonėms neįkliūti. Kadangi dirbu
kurorte su giliomis sveikatinimo ir sveikatos stiprinimo tradicijomis dar nuo
Juzefo Pilsudskio draugės dr. Eugenijos Levickos laikų, tai manau, kad
profilaktika duoda geresnius rezultatus ir yra pigesnė, negu jau susirgusiųjų
gydymas.
Nesakykite man, kad geriau, jog tie žmonės dirba prekybos
agentais, o ne kaulija iš valstybės pašalpų ir laukia, kol darbo birža duos
jiems darbo, nes pagal tokią logiką taip pat toleruoti privalėtumėm ir
telefoninius sukčius bei kontrabandininkus. Šie juk irgi nelaukia malonių iš
valdžios ir sukasi kaip išmano. O jau kišenvagiai ir stoties prostitučių suteneriai
tai išvis verti „Auksinės krivūlės” apdovanojimo. Tinklinės prekybos sektos,
besinaudojančios nesąžiningos komercinės veiklos metodais, išnaudoja savo aukas
taip pat, kaip suteneriai ir telefoniniai sukčiai, tik mes vis dar
veidmainiškai apsimetinėjame, jog to nepastebime.