2011 m. gegužės 27 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 27 d.

Savaitgalį prasidedančioje Druskininkų kurorto šventėje Prezidentės Dalios Grybauskaitės tikriausiai neišvysime. Ir ne tik todėl, kad šalies vadovė bus labai užimta. Ir nors antradienį su ja susitikęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas įteikė Ekscelencijai įspūdingą puokštę geltonų tulpių, tai nepadėjo. Abu ne itin mėgstantys girdėti kitokias nuomones politikai susikirto kaip reikiant. Jeigu taip paprieštarauti Prezidentei išdrįstų kas nors iš Vyriausybės narių ar Prezidentūrai pavaldžių institucijų vadovų, veikiausiai „galva nusiristų” per 24 valandas... Bet meras tai ne ministras – jį renka savivaldybės taryba ir Prezidentė tam jokios įtakos, išskyrus savo autoritetą, neturi. Daugiau kaip prieš dešimtmetį R.Malinauskas jau buvo susikirtęs su anuometiniu Prezidentu V.Adamkumi dėl degalinės statybvietėje iškirstų pušų. Tada ir sužinojome, kad meras, jei tik nori, gali nusispjauti į Prezidento nuomonę ir savo teritorijoje daryti ką tik nori. Žinoma, mūsų savivaldybės vadovas mandagesnis už Seimo narį A.Valinską ir „boba“ Prezidentės, bent jau viešai, išties nepavadintų. Bet Prezidentės raginimas prisiimti atsakomybę už šilumos kainas reiškia, kad kiekvienas druskininkietis, gavęs astronominę sąskaitą už buto šildymą, turėtų į ką pirštu parodyti. Žinoma, meras negalėtų paneigti, kad per jo valdymo dešimtmetį priimti svarbiausi šilumos kainą lemiantys sprendimai dėl šilumos ūkio išnuomojimo ir dujotiekio atvedimo iš Baltarusijos. Pirmajame šios kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje R.Malinauskas bandė guostis, kad sprendimas išnuomoti šilumos tinklus priimtas būnant išties beviltiškoje padėtyje, kai įmonė buvo įklimpusi į skolas. Akivaizdu, kad dėl šio sprendimo jam teks teisintis kiekvieną kartą, kai tik dar ir dar sykį bus didinamos šilumos kainos. Pažiūrėję į kuro kainas degalinėse, daugmaž galime įsivaizduoti, kad panašiai, kaip jos pasikeitė nuo metų pradžios, turės keistis ir centralizuotai tiekiamos šilumos kainos. Ir vargu ar savivalda gali nuo tos atsakomybės visiškai atsiriboti, nes, kaip pastebėjo Prezidentė, šilumos ūkio valdymas ir katilinių kuro pasirinkimas išimtinai priklauso savivaldybėms. Abejoju ar artimiausiu metu sužinosime, kas yra įmonių, kurios tarpininkauja ir atsiriekia savo pelno dalį nuo tiekiamų į Druskininkus dujų, akcininkai, todėl visi svarstymai, kodėl šiluma gaminama būtent tokiu būdu, kaip ji gaminama dabar, ir kainuoja tiek, kiek kainuoja, yra panašus į mano juodosios katės Puodės gaudymą tamsiame kambaryje. Pirmiausiai reikia uždegti šviesą, tada ir matysime, kiek dar tų „riebių katinų“ slepiasi už krosnies.
Šventė yra puiki proga truputį rimčiau pasišnekėti tarpusavyje ir su mus aplankysiančiais neabejingais svečiais apie tai, kokį kurortą visi mes norime matyti artimiausioje ir kiek tolimesnėje ateityje. Šiandien jis dar labiau panašus ne į kurortinį miestą, bet į statybų aikštelę, bet jau rytoj svarbiausi gatvių tvarkymo darbai bus baigti, iš visų Lietuvos pakraščių suvažiavę darbininkai grįš namo, o juos pakeitę šventės svečiai aikčios, koks lygus centrinių miesto gatvių asfaltas, kokie nauji šaligatviai. Visa tai išties reikalinga ir už tai net ir aš, kaip po šitą miestą kasdien vairuojantis ir pėsčiomis vaikštantis žmogus, prieš mūsų savivaldybės vadovus kepurę nukelčiau. Bet gerokai svarbesnis už naujus ar senus šaligatvius yra kurorto vystymo krypties pasirinkimas ir ta tema vis dažniau išgirstu visai ne vien susižavėjimo šūksnius. Vyresnio amžiaus žmonės, kuriems Druskininkai visuomet simbolizavo ramybę ir gydančias gamtos galias, kažkodėl vis dažniau mieliau renkasi Birštoną ar Nidą, o Druskininkus kažkodėl lygina su Palangos Basanavičiaus gatve. Kai Neringos savivaldybės vadovai pagarsina planus statyti gydyklą, tampa aišku, kad jie supranta, jog gydomasis turizmas yra bene didžiausią pridėtinę vertę teikianti paslauga. O tuo metu mes, turėdami poros amžių kurortinio gydymo tradiciją, skubame ją paneigti, statydami grandiozinius pramogų kompleksus. Ir tik šios Druskininkų kurorto šventės šūkis „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“ teikia vilties, kad dar nespjausime į gręžinį, iš kurio taip ilgai gėrėme. Žinoma, jeigu tai nėra tik šūkis.

2011 m. gegužės 20 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 20 d.

Kadangi druskininkiečiai jau spėjo įtikinti savo valdžią, jog jiems nors kuolą ant galvos tašyk, vis tiek atbėgs pono rankos bučiuoti, tai dėl vadinamojo pagalvės mokesčio naujoji vietinė valdžiukė per daug nesuko sau galvos. Juolab, du litai nuo kiekvieno poilsiautojo galvos – ne astronominė suma, kai turime omenyje tik tą vieną žmogų. Tik tie neklusnūs sanatorijų vadovai kažkodėl pradeda skaičiuoti, kiek jų vadovaujamoms įstaigoms iš viso tai atsieis: pavyzdžiui, „Eglei” šiemet teks sumokėti 300-400 tūkstančių litų naujosios kurortinės rinkliavos, „Grand SPA Lietuva” – apie 200 tūkst. Lt. Ne taip jau mažai, ar ne? Jūs su tokia sumele kišenėje turbūt kurį laiką visai neblogai pagyventumėte, aš taip pat rasčiau kur išleisti. Druskininkų kurorto apgyvendinimo įmonių vadovai sako, kad ir jiems tai yra nemaži pinigai. Anokia čia paslaptis, kad sunkmetis Druskininkuose buvo nesunkus tik vienam žmogui, per jį europiniais, skolintais ir vietinio biudžeto pinigais įgyvendinusiam savo sapnus ir svajones. Vietiniam verslui tuo metu teko nesudėtingas vaidmuo: pritarti toms svajonėms, šypsotis parodose ir pritariamai linkčioti galvas. Ar bent jau patylėti apie patiriamus nuostolius ir mažėjančius poilsiautojų srautus. Žmonės sukando dantis, sumažino visas įmanomas išlaidas, atleido dalį darbuotojų, o likusiems sumažino algas ir laukė geresnių laikų. Tai leido gerokai sumažinti paslaugų kainas ir bent pigumu prisivilioti vieną kitą rusą ar lenką. O dabar vis girdime, kad tie geresni laikai jau atėjo. Krizės pabaigą skelbia visi – nuo biudžeto surinkimo duomenimis besidžiaugiančios ministrės I.Šimonytės iki Lietuvon atvykstančių turistų skaičių skaičiuojančių valdininkų. O čia dar Seimas PVM viešbučiams ir kitoms apgyvendinimo įstaigoms sumažino. Druskininkų apgyvendinimo įstaigos dėl to kaip nors ypatingai nepralobtų, bet bent jau galėtų tikėtis dirbti be nuostolių, o gal ir vienam kitam sunkmetį už minimalią algą ištikimai vilkusiam padidintą darbo krūvį darbuotojui algą bent iki padoraus lygio padidinti, vieną kitą naują kambarinę ar apsukresnį rinkodaros vadybininką įdarbinti.
„Esame verčiami tai daryti metų viduryje, kai jau pasirašytos sutartys su klientais, paslaugų kainos suderintos. Galima dar būtų diskutuoti, jeigu mokestis būtų įvedamas nuo sausio pirmos, bet dabar tai visiškai ne laiku padaryta”, - šią savaitę dienraščiui „Lietuvos žinios“ komentavo Druskininkų kurorto sveikatinimo įstaigų asociacijos prezidentas, „SPA Vilnius Sana” generalinis direktorius Valdas Trinkūnas.
Ir ne tik komentavo. 14 asociacijai priklausančių apgyvendinimo įmonių vadovų rimtai susiruošė Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimą įvesti vietinę rinkliavą už naudojimąsi viešąja infrastruktūra skųsti teismui. To jau per daug! Pasipriešinti mero valiai gali koks keistuolis rašytojas su „žaliųjų“ ir pensininkų palyda arba savo galių ribų nesuvokiantis regioninės kultūros paveldo institucijos vadovas. Bet ir tai būta tik aną dešimtmetį. Bet tikėtis, kad miesto šeimininkui pasipriešins vietiniai, beveik savi, tokiu metu, kai jo svajonėse „kosminiai laivai“, atsiprašau, gondolos plaukia dangumi, o jas pamatę investuotojai ir ES fondai laukia prie kabineto durų su pinigų maišais... Gal todėl meras net nesistengia slėpti įniršio: „O jeigu ponui V.Trinkūnui norisi, kad pas jį kas nors ateitų, atsiklauptų ir paprašytų jo palaiminimo, tai, atleiskite, pagal Lietuvos įstatymus savivaldybės taryba pati priima tokius sprendimus.“ Griežtai suformuluota! Nenustebčiau, jei ne spaudai ir riebiau pasakytų. Nes bet koks tarimasis su vietiniu verslu jam yra „atsiklaupimas“. Akivaizdu, kad „SPA Vilnius Sana” generalinis direktorius Valdas Trinkūnas ir  „Eglės” sanatorijos generalinis direktorius Romualdas Domarkas mieste dabar taps „liaudies priešais“ Nr.1, baisesniais už mūsų valdžią pašiepti mėgstantį „Skyrybų centro“ vadovą S.Vaikšnorą arba profsąjungos „Solidarumas“ veikėjus.
„Dabar atrodo, kad verslas tiesiog reketuojamas”, - išdrįso viešai pasakyti V.Trinkūnas. Anksčiau apie tai, kaip „privalomai-savanoriškai“ tekdavo remti šventes bei kitus valdžios sumanymus, tekalbėjo smulkusis vietinis verslas, ir tik patyliukais.
Dar baisiau, kad į valdžios sprendimo kritikų pusę stojo ir naujasis sveikatingumo ir poilsio komplekso „Grand SPA Lietuva” generalinis direktorius Petras Lisauskas, nes už jo nugaros nesunku įžiūrėti vieno turtingiausių Lietuvos žmonių Bronislovo Lubio siluetą. O juk dar neseniai šiam savo šimtus milijonų litų mūsų kurorte investavusiam žmogui buvo suteiktas Druskininkų garbės piliečio titulas. Berods, kaip tik tada jis šnekėjo, kad nesitiki, jog Druskininkuose sukištos investicijos greitai atsipirks. Bet ir B.Lubiui norėjosi, kad „Lietuva“ sugebėtų veikti bent jau nenuostolingai, todėl ne kartą kaitalioti įvairaus lygio vadovai. 200 000 litų per metus „Lietuvai“ nėra didelė suma, bet metines sutartis su turizmo agentūromis pasirašiusiai ir centų tikslumu biudžetą suplanavusiai įmonei tai gali sujaukti visus planus. Gal todėl „informacinė kampanija“ prieš kurortinę rinkliavą pirmiausiai prasidėjo su tuo pačiu B.Lubiu siejamose „Lietuvos žiniose“. Darosi įdomu.

2011 m. gegužės 17 d., antradienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 13 d.

Šią savaitę pradėjau žolės pjovimo sezoną. Neskubėjau tai padaryti pirmas visoje apylinkėje, nes norėjosi, kad sunkią žiemą iškentusi veja bent šiek tiek sutvirtėtų, o ir pienių žiedai tiesiog maldavo leisti dar bent vieną-kitą dienelę pasidžiaugti saule. Apsigyvenęs užmiestyje nė nenumaniau, kad žolės pjovimas yra ištisas mokslas, o vejos priežiūros technikos įvairovė ne ką mažesnė už automobilių. Senelio pamokytas, vaikystėje esu mojavęs dalgiu ir maniau, kad tokių įgūdžių visiškai pakanka, bet netrukus pastebėjau, kad šio lietuvių literatūros klasikų apdainuoto įrankio jau beveik niekas nebenaudoja. Prekybos centre nusipirkau pigiausią elektrinę žoliapjovę, žmonių vadinamą „trimeriu“ ir ilgą laidą. Pabandęs juo mojuoti, netrukus įsitikinau, kad rezultatai apgailėtini – žolė „iškandžiota“ kuokštais, o įrankio plastikinės dalys netruko sulūžti. Sukrapštęs per šimtą litų parsivežiau namo stumdomą elektrinę vejapjovę, taip pat pagamintą iš plastmasės, bet labai kompaktišką ir lengvą. Beje, ji iki šiol sėkmingai tarnauja gerokai mažesnį kiemą turinčiai mano mamai, ar bent jau ji nedrįsta pasakyti, jog tas daiktas niekam tikęs, nes kas kelis žingsnius tenka sustoti ir tuštinti žolės rinktuvą. O aš kitą vasarą internetiniame skelbimų tinklapyje aptikau nebrangią naudotą mulčiuojančią žinomo švedų gamintojo (pavadinimų dykai nereklamuoju) elektrinę vejapjovę. Būtent ji nuskuto daug metų nepjautą sodą, išlygino kiemą, kentėjo nuo kelmų, akmenų ir mano nemokšiškumo, kol žolė tapo panaši į veją. Nežinantiems paaiškinsiu, kad mulčiavimas yra toks veiksmas, kai nupjauta žolė susmulkinama vos ne į miltus, paskleidžiama ir tampa trąša jūsų pievutei. Tais pačiais metais įsitikinau, kad tampytis paskui save elektros laidą yra baisiai nepatogu. Kiek kartų jis apsivyniodavo apie medžius, akmenis, pindavosi tarp kojų ir taikydavosi mane pargriauti. Kartą drėgnu oru pervažiavau jį peiliais, tai taip nupurtė, kad jau kitą dieną nuvažiavau pirkti benzininės vejapjovės. Per keletą pastarųjų metų turėjau jų naujų ir naudotų, pigių ir pobrangių, pirktų turguje, parduotuvėje, internete, kaitaliojau jų peilius ir variklius, porą esu netgi pardavęs. Mano išvados buvo negailestingos – dauguma pardavėjų veža ir siūlo pirkėjams pačią pigiausią mėgėjišką techniką, skirtą labai nedideliems žolės plotams pjauti. Jų skardiniai korpusai jau po pirmo sezono surūdija, plonytės rankenos neapsaugo jūsų nuo vibracijos ir lūžinėja, o, pasibaigus garantijai, jos akimirksniu virsta metalo laužo krūva. Rimtas vejapjoves su nerūdijančiais lieto aliuminio korpusais, metaliniais, o ne plastmasiniais ratais, masyviomis rankenomis gamina vos keli stambiausi sodo technikos gamintojai ir priskiria jas profesionalams skirtoms gaminių serijoms. Nauja tokia technika gali kainuoti kaip dar neblogai važiuojantis automobilis arba pigus sodo traktoriukas, o naudota į turgų arba į skelbimų tinklalapius patenka tik tada, kai būna visiškai „sudrožta“, nes retas švedas ar vokietis išmeta brangiai pirktą patikimai tarnaujantį daiktą, kol jis nesugenda taip, jog remontas kainuoja brangiau už naujo įsigijimą.
Tiesa, mes čia, Rytų Europoje, kone visi, net ir visiški humanitarai, jaučiamės visų sričių mechanikais, ir tai, ko joks vakarietis nedrįstų ardyti, patys ar draugų padedami nesunkiai susiremontuojame. O pats žolės pjovimas visame pasaulyje teikia džiaugsmą daugybei skirtingo amžiaus, pažiūrų ir išsilavinimo žmonių, vyrų ir moterų. Net jeigu veją prie savo namo pjaunančio žmogaus vaizdas jums asocijuojasi su amerikietiško pavyzdžio vartotojiška visuomene, baltomis tvoromis, žemės resursus negailestingai eikvojančiais dideliais automobiliais, didkepsnių, mėsainių ar dešrelių kepimu bei valgymu, šešių alaus skardinių pakuote... Bala nematė tos klimato kaitos ir besivystančio pasaulio skurdo, prisiminsime jį, kai prasidės rudens darganos, o dabar, kai šviečia saulė ir žydi obelys, plati amerikietiška šypsena prie aplinkos dera labiau, negu kančia ir liūdesys. Kai po surašymo paaiškėjo, kad mūsų čia beliko vos 2,7 milijono, būtų laikas suprasti, jog visiems gali užtekti bent po keliolika arų pievutės, kelis medžius ir virš galvos čirenantį vieversį. Jei jau esame paskutinė karta, ir po pasaulį pasklidę mūsų vaikai čia nebeturi ką veikti, tai bent jau nugyvenkime mums likusią gyvenimo dalį kaip tie „Titaniko“ keleiviai, skambant muzikai. Nes tokių saulėtų gegužės dienų, ryto rūkų, saulėlydžių bei naktinio karkvabalių bumbsėjimo į kiemo šviestuvo stiklą galime tiesiog nepastebėti per kasdienius rūpesčius ir tarpusavio rietenas.

2011 m. gegužės 6 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gegužės 6 d.

Nors gimiau ne vakar ir kas antras barzdos plaukas spėjo pražilti, bet niekaip negaliu prisiminti tokio pavasario, kai gegužės mėnesį prisninga. Ir ne kokios trys snaigės, susimaišę su lietumi – trečiadienio rytą visas mano kiemas buvo baltas, lapus jau spėję užsiauginti obelys ir alyvų krūmai linko nuo sniego svorio. Truputį šiurpokai tas sniegas atrodė ant tulpių ir slyvų žiedų. Didelės žalos augalams tas sniegas, žinoma, nepadarė, nes iki pietų jo nebeliko, o svarbiausia – nebuvo smarkiai atšalę. Bet nebeliko to jausmo, kad jau beveik galima džiaugtis vasara. Juk prieš kelias dienas Druskininkų kurortą tvarkantys darbininkai jau kur ne kur pirmą kartą pjovė žolę, didmiestiečiai, savaitgalį suvažiavę į savo sodybas Dzūkijos pamiškėse, suskaičiavo visus išdaužytus langus ir pavogtas vejapjoves bei krūmapjoves. O dabar nieko nebesinori – tik užsikurti krosnį ir susirangyti fotelyje kaip po bulviakasio.
Keli pastarojo meto įvykiai, mano kuklia nuomone, gali nemenkai įtakoti druskininkiečių gyvenimą artimiausiu metu. Pirmasis – tai pakankamai rimti Muitinės departamento ketinimai „prastumti“ įstatymų pataisas, leisiančias plėšti akcizą iš mūsų piliečių, kuo legaliausiai savo automobilių bakuose atsivežančių pigesnio kuro iš kaimyninių šalių. Nesvarbu, kad visos ES direktyvos tai leidžia, nusispjaunama į nekaltumo prezumpcijos principą ir visi, vykstantys per sieną dažniau kaip 5 kartus per mėnesį, paskelbiami nusikaltėliais. Urmu, be jokio tyrimo. Nors Lietuvoje teisingumą vykdo teismas, muitininkai nori turėti teisę patys nuspręsti, kam važinėjimas per sieną yra „verslas“ ir apmokestinti akcizais. O jau tada tu, žmogau, įrodinėk, kad nesi, atsiprašant, nešulinis gyvulys. Nes vadovautis nekaltumo prezumpcija ir kaltinimus pareikšti tik tada ir tik tiems, kuriuos sugauna išsiurbiant degalus iš savo automobilio bako ir kam nors parduodant, mūsų valstybė nepajėgi. Juk dažniausiai tai vyksta nuosavuose kiemuose ir garažuose, parduodama tik nuolatiniams klientams, draugams ir pažįstamiems. Bet pripažinti savo bejėgiškumo valstybė nenori. Užuot iškėlę rankas ir pasakę, jog kalbos apie milijardą iš šešėlio tebuvo priešrinkiminiai viešieji ryšiai, jie geriau laužys Konstituciją ir tūkstančius žmonių pavers be kaltės kaltais. Gal tuomet paprasčiau būtų visiems, gyvenantiems 30 ar 50 km nuo Baltarusijos sienos, automatiškai paskirti baudas už galimybę verstis kontrabanda? O visus vyriškos lyties piliečius priversti mokėti alimentus, nes turi įrangą, kuria gali pridaryti vaikų, kuriuos gali palikti be išlaikymo?
Sprendimas dėl kurortinės rinkliavos jau nebėra vien projektas. Jį patvirtino naujoji Druskininkų savivaldybės taryba. Visi žinome, kad turistų apgyvendinimo verslas mūsų mieste klesti arba tuojau suklestės, kai tik duris atvers ištisus metus veikiančios sniego arenos, dangumi plaukios gondolos, o oro uoste leisis... Taigi, nuoširdžiai tuo suklestėjimu tikintys vietos politikai nusprendė, kad atėjo laikas atsiriekti savo kąsnį, ir nustatė, jog nuo birželio 1 d. kiekvienas Druskininkuose apsistojęs svečias jį apgyvendinusiam viešbučiui ar sanatorijai kainuos po 2 litus už parą. Taip pat nustatyta vietinės rinkliavos 100 proc. lengvata ligoniams, kuriems medicininės reabilitacijos paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vaikams iki 7 metų bei vaikams iki 18 metų, atvykusiems gydytis į VUVL filialą Druskininkų „Saulutė“ bei sanatoriją „Belorus“. Jeigu tų poilsiautojų čia kaip reikiant privažiuos ir bus jie ne tik du vasaros mėnesius, bet ir ištisus metus, iš tų litų galėtų susidaryti išties solidi suma. Bus pinigų gėlytėms sodinti, žolei pjauti, šiukšlėms rinkti. O gal ir mašalams naikinti? Kasmet šiam reikalui pinigų pavykdavo iškaulyti iš Vyriausybės. O šiemet ėmė ir nedavė. Norite gyventi kraujasiurbių neišsiurbti – finansuokite patys. Tikriausiai ne vakar buvo žinoma, kad tų pinigų Vyriausybė neketina skirti. Bet vietos politikai vis tikėjosi – nepaliks bėdoje. O jei ir paliks, tai bus galima garsiai šaukti, koks blogas Kubilius, kaip nemyli dzūkų, kad palieka juos mašalams „an suėdzimo“.
Nesu toks jaunas, kad neprisiminčiau, kaip prieš dešimtmetį vasaros pradžioje druskininkiečiai ir kurorto svečiai vaikščiojo gatvėmis mojuodami nusilaužtomis krūmų šakelėmis. Tiesa, tų svečių ne kažin kiek ir buvo. Būdavo ir taip, kad iš Lenkijos atvykę poilsiautojai, vos išlipę iš autobuso ir apnikti mašalų spiečiaus, tuojau pat pareikalauja juos vežti atgal. O grįžę ten tokią „reklamą“ mūsų kurortui padarydavo, kad iki šiol kartais tenka įrodinėti, jog mašalų Druskininkuose jau nėra arba beveik nėra. Nelengva buvo ir Dzūkijos kaimo žmonėms. Daržus ravėdavo ar šieną grėbdavo veidus išsitepę dyzelinu arba panaudotais tepalais. Sakydavo, kad mašalai to dvoko nemėgsta ir nesiartina. Tik tas dyzelinas tada buvo pigesnis, o dabar jau turbūt pigiau visokius specialiai apsaugai nuo vabzdžių skirtus purškalus pirkti. Nuoširdžiai linkiu, kad nei jums, nei man jų neprireiktų, o kitąmet Vyriausybė ir nuo mašalų kenčiančios Pietų Lietuvos savivaldybės sugebėtų tarpusavyje susitarti ir bendromis jėgomis to Nemunan pilamo bakteriologinio preparato nupirkti.