Nors gimiau ne vakar ir kas antras barzdos plaukas spėjo pražilti, bet niekaip negaliu prisiminti tokio pavasario, kai gegužės mėnesį prisninga. Ir ne kokios trys snaigės, susimaišę su lietumi – trečiadienio rytą visas mano kiemas buvo baltas, lapus jau spėję užsiauginti obelys ir alyvų krūmai linko nuo sniego svorio. Truputį šiurpokai tas sniegas atrodė ant tulpių ir slyvų žiedų. Didelės žalos augalams tas sniegas, žinoma, nepadarė, nes iki pietų jo nebeliko, o svarbiausia – nebuvo smarkiai atšalę. Bet nebeliko to jausmo, kad jau beveik galima džiaugtis vasara. Juk prieš kelias dienas Druskininkų kurortą tvarkantys darbininkai jau kur ne kur pirmą kartą pjovė žolę, didmiestiečiai, savaitgalį suvažiavę į savo sodybas Dzūkijos pamiškėse, suskaičiavo visus išdaužytus langus ir pavogtas vejapjoves bei krūmapjoves. O dabar nieko nebesinori – tik užsikurti krosnį ir susirangyti fotelyje kaip po bulviakasio.
Keli pastarojo meto įvykiai, mano kuklia nuomone, gali nemenkai įtakoti druskininkiečių gyvenimą artimiausiu metu. Pirmasis – tai pakankamai rimti Muitinės departamento ketinimai „prastumti“ įstatymų pataisas, leisiančias plėšti akcizą iš mūsų piliečių, kuo legaliausiai savo automobilių bakuose atsivežančių pigesnio kuro iš kaimyninių šalių. Nesvarbu, kad visos ES direktyvos tai leidžia, nusispjaunama į nekaltumo prezumpcijos principą ir visi, vykstantys per sieną dažniau kaip 5 kartus per mėnesį, paskelbiami nusikaltėliais. Urmu, be jokio tyrimo. Nors Lietuvoje teisingumą vykdo teismas, muitininkai nori turėti teisę patys nuspręsti, kam važinėjimas per sieną yra „verslas“ ir apmokestinti akcizais. O jau tada tu, žmogau, įrodinėk, kad nesi, atsiprašant, nešulinis gyvulys. Nes vadovautis nekaltumo prezumpcija ir kaltinimus pareikšti tik tada ir tik tiems, kuriuos sugauna išsiurbiant degalus iš savo automobilio bako ir kam nors parduodant, mūsų valstybė nepajėgi. Juk dažniausiai tai vyksta nuosavuose kiemuose ir garažuose, parduodama tik nuolatiniams klientams, draugams ir pažįstamiems. Bet pripažinti savo bejėgiškumo valstybė nenori. Užuot iškėlę rankas ir pasakę, jog kalbos apie milijardą iš šešėlio tebuvo priešrinkiminiai viešieji ryšiai, jie geriau laužys Konstituciją ir tūkstančius žmonių pavers be kaltės kaltais. Gal tuomet paprasčiau būtų visiems, gyvenantiems 30 ar 50 km nuo Baltarusijos sienos, automatiškai paskirti baudas už galimybę verstis kontrabanda? O visus vyriškos lyties piliečius priversti mokėti alimentus, nes turi įrangą, kuria gali pridaryti vaikų, kuriuos gali palikti be išlaikymo?
Sprendimas dėl kurortinės rinkliavos jau nebėra vien projektas. Jį patvirtino naujoji Druskininkų savivaldybės taryba. Visi žinome, kad turistų apgyvendinimo verslas mūsų mieste klesti arba tuojau suklestės, kai tik duris atvers ištisus metus veikiančios sniego arenos, dangumi plaukios gondolos, o oro uoste leisis... Taigi, nuoširdžiai tuo suklestėjimu tikintys vietos politikai nusprendė, kad atėjo laikas atsiriekti savo kąsnį, ir nustatė, jog nuo birželio 1 d. kiekvienas Druskininkuose apsistojęs svečias jį apgyvendinusiam viešbučiui ar sanatorijai kainuos po 2 litus už parą. Taip pat nustatyta vietinės rinkliavos 100 proc. lengvata ligoniams, kuriems medicininės reabilitacijos paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vaikams iki 7 metų bei vaikams iki 18 metų, atvykusiems gydytis į VUVL filialą Druskininkų „Saulutė“ bei sanatoriją „Belorus“. Jeigu tų poilsiautojų čia kaip reikiant privažiuos ir bus jie ne tik du vasaros mėnesius, bet ir ištisus metus, iš tų litų galėtų susidaryti išties solidi suma. Bus pinigų gėlytėms sodinti, žolei pjauti, šiukšlėms rinkti. O gal ir mašalams naikinti? Kasmet šiam reikalui pinigų pavykdavo iškaulyti iš Vyriausybės. O šiemet ėmė ir nedavė. Norite gyventi kraujasiurbių neišsiurbti – finansuokite patys. Tikriausiai ne vakar buvo žinoma, kad tų pinigų Vyriausybė neketina skirti. Bet vietos politikai vis tikėjosi – nepaliks bėdoje. O jei ir paliks, tai bus galima garsiai šaukti, koks blogas Kubilius, kaip nemyli dzūkų, kad palieka juos mašalams „an suėdzimo“.
Nesu toks jaunas, kad neprisiminčiau, kaip prieš dešimtmetį vasaros pradžioje druskininkiečiai ir kurorto svečiai vaikščiojo gatvėmis mojuodami nusilaužtomis krūmų šakelėmis. Tiesa, tų svečių ne kažin kiek ir buvo. Būdavo ir taip, kad iš Lenkijos atvykę poilsiautojai, vos išlipę iš autobuso ir apnikti mašalų spiečiaus, tuojau pat pareikalauja juos vežti atgal. O grįžę ten tokią „reklamą“ mūsų kurortui padarydavo, kad iki šiol kartais tenka įrodinėti, jog mašalų Druskininkuose jau nėra arba beveik nėra. Nelengva buvo ir Dzūkijos kaimo žmonėms. Daržus ravėdavo ar šieną grėbdavo veidus išsitepę dyzelinu arba panaudotais tepalais. Sakydavo, kad mašalai to dvoko nemėgsta ir nesiartina. Tik tas dyzelinas tada buvo pigesnis, o dabar jau turbūt pigiau visokius specialiai apsaugai nuo vabzdžių skirtus purškalus pirkti. Nuoširdžiai linkiu, kad nei jums, nei man jų neprireiktų, o kitąmet Vyriausybė ir nuo mašalų kenčiančios Pietų Lietuvos savivaldybės sugebėtų tarpusavyje susitarti ir bendromis jėgomis to Nemunan pilamo bakteriologinio preparato nupirkti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą