2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Liepą sulauksime sprendimo propagandinio Druskininkų valdžios laikraščio byloje

Viliaus Semeškos nuotrauka
Pirmadienį apturėjau malonumą dalyvauti įdomiame teismo posėdyje – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo Druskininkų švietimo centro, Druskininkų savivaldybės administracijos ir tarybos skundą, kuriuo šie prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės sprendimą „Dėl leidinio „Mano Druskininkai“. Buvau ten kviestas trečiąja šalimi, kas šiaip jau gerokai smagiau už man jau tapusį įprastu kaltinamojo arba atsakovo vaidmenį... Jokių pasižadėjimų nekomentuoti proceso ir nesidalinti su skaitytojais savo įspūdžiais apie tai, kas vyko posėdžio metu, pasirašyti nereikėjo, tai galiu laisvai reikši savo nuomonę.

Didžiausios nuostabos ko gero vertas pats faktas, kokiomis pajėgomis savivaldybė ėmėsi teisminės kovos su Visuomenės informavimo įstatymo vykdymą kontroliuojančia Žurnalistų etikos inspektorės tarnyba. Prieš vieną šios tarnybos juristę stojo ne tik Druskininkų savivaldybės švietimo centro vadovas Vytautas Gintutis ir savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas Renaldas Viščinis, bet ir du advokatai, atstovaujantys centrą ir savivaldybės administraciją. Bet jei jau niekam negaila mokesčių mokėtojų pinigų, išleistų leidžiant, kaip rašoma šiame teisme nagrinėtoje Žurnalistų etikos inspektorės išvadoje, „tenkinantį grupinius politinius interesus“ laikraštį, tai negi dabar staiga puls taupyti advokatams?
Nustebino ponas V.Gintutis, sugalvojęs naują, man lig šiol negirdėtą leidinio „Mano Druskininkai“ atsiradimo versiją. Pasak jo, dar 2012 m. Druskininkų pedagogai jam neva vis pasiskųsdavo, kad vietiniai savaitraščiai atsisako spausdinti straipsnelius apie švietimo įstaigose vykstančius renginius. Tada ir sugalvojo taip skriaudžiami švietimiečiai išleisti savo laikraštį.

Gal tikėjosi, kad teisėjų kolegija visus to leidinio egzempliorius vargu ar pervers ir nepamatys, kad nuo pat pirmųjų numerių vyrauja ne švietimo naujienos, o Druskininkus valdančių politikų liaupsinimas? Nuoširdžiai gailiuosi sugadinęs V.Gintučiui sklandų pasirodymą užduodamas naivoką klausimą, ar jis gali paminėti bent vieną atvejį, kada „Druskininkų naujienos“ atsisakė spausdinti kurio nors vietinio pedagogo straipsnį. Versija sugriuvo kaip kortų namelis, kai pats Švietimo centro vadovas pripažino, jog taip gal niekada nebuvo, gal čia „Druskonis“ ko nors neišspausdino, ar išspausdino pavėluotai. Gaila, posėdyje nedalyvavo kolega „Druskonio“ redaktorius, o tai gal V.Gintučiui būtų tekę sakyti, kad nespausdino „Merkio kraštas“ ar „Lazdijų žvaigždė“.

Dar linksmesnė V.Gintučio pasakojimo dalis buvo skirta paslaptingajam „Mano Druskininkų“ rėmėjui. Neva, tik jam atsiradus, Švietimo centras ryžosi nereguliariai spausdinamą ir platinamą leidinį paversti savaitraščiu. Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos atstovė priminė, kad paramos sutartis su Druskininkų vandens parką valdančia bendrove buvo pasirašyta tik prasidėjus inspektorės tyrimui. Man vėl teko įkišti savo trigrašį ir priminti, kad taip gražiai „rėmėju“ vadinamas Druskininkų vandens parkas priklauso tai pačiai Druskininkų savivaldybei, kaip ir Druskininkų švietimo centras, o parką valdančios bendrovės valdyboje posėdžiauja Druskininkų savivaldybės administracijos vadovai. Tikriausiai būsiu baisiai netaktiškai pasielgęs, baigiamojoje kalboje tokį „rėmimą“ pavadinęs mokesčių mokėtojų pinigų dėliojimu iš vienos valdiškos kišenės į kitą.

Teisėjų kolegija per vieną posėdį išnagrinėjo bylą iš esmės ir ketina skelbti sprendimą liepos 11 d. Jei labai norės, Druskininkų valdžia galės skųsti jo sprendimą LR Vyriausiam administraciniam teismui, kas leistų dar šiek tiek užvilkinti Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo „Dėl leidinio „Mano Druskininkai“ vykdymą. Gal net iki savivaldos rinkimų pratemps. Būdamas to leidinio redaktorės vietoje (jūs to neįsivaizduojate, bet juk galim svarstyti hipotetiškai), jau dabar patyliukais ieškočiausi darbo. Vasarą juk lengviau susirasti, negu pasibaigus sezonui, kai nei lauko kavinėms padavėjų, nei komunalininkams šieno ravėtojų nebereikia.


Aną ketvirtadienį Valstybinė mokesčių inspekcija paskelbė sąrašą didžiausių skolininkų, kurie iki birželio 10 d. nebuvo sumokėję pelno mokesčio pagal metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2013 m. Į skolininkų dešimtuką pateko UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA”, valdantis Druskininkų vandens parką, kuris ir yra tas paslaptingasis leidinio „Mano Druskininkai“ rėmėjas. Ar galėjo 263 tūkst. litų skolą valstybei turinti Druskininkų savivaldybės bendrovė užsiimti tokiu rėmimu, turėtų pasidomėti panašius įdomaus valdiškų pinigų naudojimo grupiniams politiniams interesams tenkinti atvejus tiriančios tarnybos.

2014 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

Tiesioginiai merų rinkimai leis Druskininkų merui vos 20-ies procentų rinkėjų balsais jau pirmajame ture būti perrinktam dar vienai kadencijai

Antradienį Seimas po svarstymo pritarė Savivaldybių tarybų rinkimų ir Vietos savivaldos įstatymų pakeitimams, kuriais siekiama įtvirtinti tiesioginius merų rinkimus. Pasirinktas būtent toks rinkimų modelis, kurį stūmė Lietuvos savivaldybių asociacija, leisiantis jos prezidentui vos 20-ies procentų rinkėjų balsais būti perrinktam jau pirmajame ture dar vienai kadencijai.

Pasak naujienų agentūros ELTA pranešimo, svarstomomis pataisomis siūloma, kad vienas iš savivaldybės tarybos narių rinkėjų būtų tiesiogiai išrenkamas tarybos nariu ir šios savivaldybės meru. Rinkėjai balsuotų dviem biuleteniais: vienu už kandidatų sąrašą, kitu už kandidatą į merus. Išrinktu būtų laikomas tas kandidatas į merus, kuris pirmą kartą balsuojant gautų daugiau kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, jeigu rinkimuose dalyvavo ne mažiau kaip 40 proc. į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų. Jeigu rinkimuose dalyvautų mažiau kaip 40 proc. rinkėjų, išrinktu būtų laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip vieną penktadalį visų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų balsų. Jeigu pirmą kartą balsuojant merų rinkimuose nė vienas kandidatas nesurinktų reikiamos balsų daugumos, ne vėliau kaip po dviejų savaičių nuo balsavimo dienos, būtų rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų į merus, gavusių daugiausia balsų pirmą kartą balsuojant.

Lig šiol buvo siūlyta daug įvairių tiesioginių merų rinkimų modelių, bet pasirinktas būtent toks, kurį stūmė Lietuvos savivaldybių asociacija. Seimo narė, socialdemokratė Milda Petrauskienė taip ir pasakė: „tobulo merų rinkimo modelio negali būti, tačiau šis, kuris yra siūlomas, yra geras, be to, jam pritaria Savivaldybių asociacija”. O gal geras todėl, kad leis šios asociacijos prezidentui, socialdemokratų pasididžiavimui, Druskininkų merui būti perrinktam dar vienai kadencijai jau pirmajame ture vos 20-ies procentų rinkėjų balsais - kai ateina balsuoti 40 proc., iš jų pusė paremia esamą merą.

Pagal dabar galiojančią rinkimų sistemą mero vadovaujamai socialdemokratų partijai gavus truputį mažiau rinkėjų balsų, negu per ankstesnius rinkimus, kas visai tikėtina, matant visus tuos tvorų skandalus, Druskininkų savivaldybės taryboje ji jau nebeturėtų daugumos. Po keliolika procentų balsų gavę opozicinės partijos tuomet galėtų sudaryti koaliciją ir išsirinkti savo merą bei vicemerą. O dabartinis Savivaldybių asociacijos prezidentas liktų paprastu tarybos nariu, tarsi koks Karolis Kaklys ar Donatas Mizaras... Nejauku net įsivaizduoti, matant jo šiandieninę didybę.

Tokio žmogaus, kurio net LSD partijos valdyba už tvoras ir Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimus griežčiau pabarti nedrįsta, negelbėti jie tiesiog negalėtų. Todėl LSDP frakcijos balsai ir įtaka Seime lėmė, kad pasirinktas būtent toks, palankiausias R.Malinauskui tiesioginių merų rinkimų modelis.

Pasak tos pačios socialdemokratės M. Petrauskienės, Prezidentė Dalia Grybauskaitė „yra sakiusi, kad nenori merų postuose matyti vietos kunigaikščių”. Tiesioginiai merų rinkimai tuos kunigaikščius pavers neįveikiamais, net jeigu savivaldybių tarybose susiformuos kitų partijų dauguma.

Bandau įsivaizduoti, kaip žiniasklaidoje meiliai caru vadinamam mūsų ambicingajam merui sektųsi dirbti, pavyzdžiui, su konservatorių ir liberalų dauguma taryboje. Per šių metų Druskininkų kurorto šventę, LRT radijui rengiant tiesioginę transliaciją iš Druskininkų, mūsų meras ne tik nepanoro tiesiogiai diskutuoti apie miesto problemas su TS-LKD sąrašo lyderiu Viliumi Semeška, bet ir akivaizdžiai neslėpė susierzinimo vien dėl to, kad opozicionieriui buvo suteikta galimybė kalbėti.

Tiesioginiai merų rinkimai gali būti vadinami demokratiškais tik tuomet, jeigu rinkėjai gauna objektyvią informaciją apie kandidatus iš nevaržomos laisvos žiniasklaidos ir visiems sudaromos lygios galimybės skleisti savo idėjas. Gi Druskininkuose vieno būsimojo kandidato geri darbai už mokesčių mokėtojų pinigus liaupsinami jau antrus metus, o galimi jo varžovai triuškinami dar nė nespėję prasižioti kažką pasakyti.

Socialdemokratų išprašyta buvusi investicijų pritraukimu besirūpinančios viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje” vadovė Milda Dargužaitė šią savaitę savo „Facebook” profilyje pasidalino nuotraukomis su štai tokiu prierašu: „Šiaurės Korėjos naujienų agentūra išleido savo lyderio metinę „ataskaitą” nuotraukose: vizitai po gamyklas, ligonines, statybų aikšteles ir t.t. Visur lyderis taip pat dalina savo labai gilias įžvalgas. Pvz. meteorologams jis pasakė: „Tik tada, kai bus meteorologinės apžvalgos neklaidingos, bus galima apsaugoti žmonių gyvybes ir turtą nuo visokių klimato nelaimių.”


Nesusilaikiau ir pakomentavau: „Panašu į mūsų mero laikraštį”.

2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Mašalų naikinimas kainuotų ne brangiau už vietinės valdžios savigyros leidybą

Kadangi jau prieš savaitę mane pasiekė gandai, neva dzūkai jau renka pirmuosius grybus, šiandien nusprendžiau pats juos patikrinti ir išėjau pasižvalgyti į vieną nedidelį Veisiejų krašto pušynėlį, kurio tikslios vietos savanaudiškai neišduosiu. „Mitas patvirtintas,”- kaip televiziniai mitų griovėjai. Voveraitės jau gausiai auga ne tik ant takų, bet ir įprastinėse jų augimvietėse ir pasiekė leistiną rinkti dydį.

Tik jeigu nemėgstate savo krauju šerti uodų ir mašalų, į mišką geriau nė nosies nekiškite. Net ir gausiai pasipurškęs ne pačiu pigiausiu repelentu miške ištvėriau vos keliolika minučių. Todėl tikrasis, malonumą, o ne kančią teikiantis grybavimas, jei miškų neišdžiovins vasaros kaitra, prasidės tik birželio viduryje, kai sumažės kraujasiurbių vabzdžių.

Prie Nemuno pirmąsias vasaros dienas leidžiantys žvejai skundžiasi, kad kraujasiurbių mašalų ten jau panašiai tiek, kaip būdavo XX a. pabaigoje, iki pradedant prieš jų lervas naudoti bakteriologinį preparatą „Vectobac”. Mieste taip pat vis dažniau galima pamatyti nusiskintomis medžių šakelėmis įkyriuosius mašalus vaikančius poilsiautojus. Pamenu laikus, kai toks vaizdas buvo tapęs mūsų kurorto simboliu. Paskui mokslininkai parengė Upinių mašalų naikinimo programą, kuriai Vyriausybė kasmet skirdavo po kelis šimtus tūkstančių litų. Už juos būdavo perkamas ir mokslininkų rekomenduojamu metu į Nemuną išpilamas mašalų lervas naikinantis bakteriologinis preparatas.

Jo efektą dzūkai netrukus pajuto, o Druskininkai išdidžiai skelbė, kad kraujasiurbių mašalų pas mus kurorte nėra - galite drąsiai atvykti poilsiauti. Būtent mašalų sumažėjimo laikotarpis sutapo su didžiausiu poilsiautojų srauto augimu ir kurorto suklestėjimu. Ko gero ne per drąsu būtų teigti, kad be sėkmingos Upinių mašalų naikinimo programos nebūtumėm matę nei tokio svečių srauto, nei milijardinių investicijų.

Nebekankinami mašalų druskininkiečiai ir kiti panemunių dzūkai lengviau atsikvėpė, bet vos tik jie nustojo garsiai rėkti apie šią Dievo koronę, politikai pradėjo karpyti mašalų naikinimui skiriamas lėšas. Kasmet nuo 1999 m. į Nemuną būdavo išpilama 8 tonos „Vectobac”, bet 2008 m. (dar prieš krizę ir Kubilių!) šis kiekis sumažėjo iki 6 t, 2009 m. išpilta 3,5 t., 2010 m. - tik 2,5. Dabar jau keletą metų pinigų išvis neskiriama ir mašalų lervos nenaikinamos. Žinoma, kurį laiką dar jausime dešimtmetį vykdytos programos pasekmes ir mašalų populiacija atsikurs ne iš karto, bet toks jų pagausėjimas, kokį stebime šiemet, turėtų priversti sunerimti. Ir pirmiausiai druskininkiečius, nes Vyriausybės rūmuose mašalai nekanda, o prieš rinkimus išdalintų pažadų įgyvendinimui stinga ne šimtų tūkstančių, o šimtų milijonų.

Kadangi mašalų naikinimas labiausiai rūpi druskininkiečiams, nes kraujasiurbių antplūdis galėtų visiškai sunaikinti mūsų kurortą, iš sostinės vis dažniau išgirstame atsakymą, kad pati Druskininkų savivaldybė turėtų finansuoti Upinių mašalų naikinimo programos tęsinį. Juolab, kad kainuotų ji ne daugiau, negu vietinės valdžios įsteigto blizgaus savigyros laikraštuko leidyba ir nemokama dalyba. Mašalams nusivaikyti jis gal ir tinka, bet įprastomis ten publikuojamomis pasakaitėmis, kad dėl visko kaltas praeitame amžiuje dviratuku į darbą važinėjęs meras, sugeltų žmonių įtūžio apmaldyti gali ir nepavykti.

Kaip tik šį antradienį Seime išklausyta 2013 metų Žurnalistų etikos inspektorės ir jos vadovaujamos tarnybos veiklos ataskaita, kurioje daug dėmesio skirta Druskininkų problemoms ir garsiajai propagandinio Druskininkų valdžios leidinio bylai. Atsakinėdamas į „Žinių radijo” klausimus, turėjau progą pasidžiaugti, kad inspektorė puikiai supranta, jog Druskininkuose vyksta laisvos spaudos naikinimas ir pakeitimas laikraštį imituojančia valdančiųjų politine reklama. Žurnalistų etikos inspektorės sprendimą mūsų savivaldybė metų pradžioje apskundė teismui, o pirmasis jo posėdis vyks tik birželio 23 d. Iki 2015 m. savivaldos rinkimų tikrai pavyks ištempti.


Druskininkuose susiklosčiusią situaciją Žurnalistų etikos inspektorė savo ataskaitoje vadina „gera proga Seimui griežčiau sureguliuoti savivaldybių norą dalyvauti visuomenės informavimo ir jos nuomonės formavimo procesuose”. Proga gal ir būtų, bet man Seime nepavyksta įžvelgti politinės valios skriausti savus merus, užsiimančius tokiu „dalyvavimu”.

2014 m. birželio 5 d., ketvirtadienis

Ar susitaikymo ženklan jau galime pastatyti Druskininkuose paminklą Juzefui Pilsudskiui?

Druskininkiečiai dar nespėjo užmiršti, kaip prieš dešimtmetį iki pusės Druskininkų kurorto svečių atvykdavo iš Lenkijos. Viešbučių ir SPA centrų aptarnaujantis personalas po truputį mokėsi lenkų kalbos, o vietos politikai netgi buvo pradėję diskusiją, ar nevertėtų kaip nors pažymėti - jei ne paminklu, tai bent informacine lentele - vietos, kur poilsiaudamas Druskininkuose apsistodavo tarpukario Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis.

O paskui prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, lenkai apie 30 procentų devalvavo savo zlotą ir Druskininkai jiems tapo pernelyg brangūs. Na, ne taip jau iškart tas srautas nutrūko, bet per kelis metus mažėjo, mažėjo, kol visai sumažėjo.

Ne menkai prie to sumažėjimo prisidėjo ne tik finansinės priežastys, bet ir tai, kad kažkur išgaravo draugiški mūsų šalių tarpusavio santykiai. Na, ne taip jau visai išgaravo, oficialiuose valstybių vadovų pareiškimuose liko tie patys skambūs žodžiai apie strateginę partnerystę, bet po jų visuomet seka priekaištai dėl netesėtų pažadų įteisinti Lietuvos lenkų pavardžių rašybą, nesusipratimai dėl gatvių lentelių.

Beveik trečdalis DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos respondentų priešiška Lietuvai valstybe pavadino Lenkiją. Tai yra pavojaus signalas, kurį išgirdę privalome ne tik susimąstyti apie jo priežastis, bet ir imtis konkrečių veiksmų.

Lietuvos pjudymas su Lenkija ir Lietuvoje gyvenančių lenkų, rusų ir baltarusių tautinių mažumų protų užvaldymas yra Rusijos informacinio karo dalis, kuri jai geriausiai pavyko. Reikia naujo nacionalinio susitarimo, kuris padėtų tą priešiškumą įveikti. Pirmiausiai mes, lietuviai, turime įsipareigoti apie savo bendrapiliečius lenkus kalbėti ir rašyti tik gerai arba nieko, nepastebėti tomaševskinių provokacijų. Taip pat ir santykiuose su Lenkija turime išmokti negirdėti pavienių politikų nedraugiškos retorikos. O savo nacionalistus, kalbančius XX a. pradžios šūkiais, vyti su švabra tolyn nuo žiniasklaidos ir viešųjų renginių. Jei to nesugebėsime padaryti artimiausiu metu, tai kaip 1940 m. būsime Rusijos praryti po vieną, besiriedami tarpusavyje net ir mūsų šalių sunaikinimo pavojaus akivaizdoje.

Apie kelias raides abėcėlėje, gatvių lenteles ir žemės reformos klausimus galėjome diskutuoti taikos metu. Dabar vyksta karas. Ne toks, kaip prisimena mano tėvai, kai virš galvų praskrido vokiečių aviacija ir kažkur tolumoje pasigirdo bombų sprogimai. Kol kas šaudoma ir sprogdinama tik Ukrainoje, bet Baltijos šalys ir Lenkija naujojoje Rusijos ideologinėje doktrinoje aiškiai įvardijamos kaip priešai, kuriuos būtina sunaikinti. Ne patraukti į savo pusę, pavergti ir perauklėti, o būtent sunaikinti.

Žmonių, kurie dabar labiau įtakoja Rusijos Prezidento Vladimiro Putino sprendimus, galvose mūsų šalys, skirtingai nuo Vokietijos ar Prancūzijos, su kuriomis galima susidraugauti supriešinus jas su JAV ir įtakojant vidaus politikos procesus, yra didžiausia kliūtis „Rusiško pasaulio” vizijos įgyvendinimui. Mes per daug gerai pažįstame Rusijos imperializmą, sugebame rasti bendrą kalbą su demokratinėmis jėgomis buvusios SSSR erdvėje ir puolame solidarizuotis tai su gruzinais, tai su ukrainiečiais ir kurstome senuosius europiečius prieš Rusiją.
Lietuvių, latvių ir estų tautų išlikimas per 50 sovietinės okupacijos metų jau viešai vadinamas klaida, kurios antrą kartą Rusija nekartos. Jei mes dar kartą būsime okupuoti, laukia likimas panašus į Rytprūsių po Antrojo pasaulinio karo - neliks ne tik gyventojų, bet ir vietovardžių, menančių, kas čia gyveno.

Todėl dabar pats metas grįžti prie sumanymo Druskininkuose paženklinti J.Pilsudskio atminimą. Žinau, daug kas čia dėl to raukysis, bandys priminti tarpukario kovas dėl Vilniaus krašto, lietuviškų mokyklų ir kultūros veikėjų persekiojimą. Šiemet sukanka 75 metai nuo 1939 m. įvykių. Priminsiu, kad 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta dalis Vilniaus krašto. Druskininkai tuomet atiteko Baltarusijai ir tik 1940 m. lapkričio 6 d., buvo perduoti sovietų jau okupuotai Lietuvai.


75 metai yra ta riba, už kurios gyvų šiuos įvykius prisimenančių ir asmenines nuoskaudas tebesinešiojančių liudininkų jau beveik neliko, tik išmoktas iš istorijos vadovėlių tezes kartojantys jų palikuonys. Todėl atėjo tinkamas metas kalbėti apie susitaikymą, įvykius ir asmenybes prisiminti be emocinio užtaiso. Todėl ir tas paminklas ar lentelė jau nieko neįskaudins. Ypač, jei akcentuosime ne kovas ir aukas, o legendomis apipintą nusenusio maršalo draugystės su jauna gydytoja Eugenija Levicka istoriją. Galbūt paminklas galėtų būti skirtas jiems abiem ir pastatytas kaip tik dabar rekonstruojamame Sveikatingumo parke, kurį daktarė E.Levicka pradėjo kurti.