Anądien įsivėliau į itin keistą diskusiją. Viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau ir pasidalinau su socialinio tinklo „Facebook“ draugais pranešimą apie tai, kaip mūsų mylima Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasiūlė Valdovų rūmų statybas tęsti arba išsprogdinti. Tokie linksmi ministrės pasisakymai – anokia naujiena. Kažkada jau esu komentavęs, kaip ji išsakė pasiryžimą „trenkti į snukį“ manantiems, jog valstybės biudžeto išlaidos nemažėja dėl valdininkų. Tokiame kontekste pastatų sprogdinimas vargu ar galėtų ką nors šokiruoti. Bet jei jau ministrei galima tokiais pasiūlymais švaistytis, tai ir aš leidau sau iškelti idėją, jog dabar yra pats tinkamiausias laikas parduoti tą nebaigtą Valdovų rūmų statybą aukcione. Galėtų būti puikus 4-5 žvaigždučių viešbutis prestižinėje vietoje, kuriame valstybė apgyvendintų savo svečius. Nesunku nustatyti būsimam pirkėjui apribojimus eksponuoti to istorinio pastato muliažo rūsiuose esančius autentiškus pamatus.
Ta proga su žurnalistu Aleksandru prisiminėme, kaip 1988-ųjų vasarą dirbome toje vietoje vykusiuose archeologiniuose kasinėjimuose. Mane, tiesa, tada labiau domino ne tiek mojavimas kastuvu, kiek drauge dirbusios merginos iš kitos mokyklos bei visai šalia, Katedros aikštėje vykę pirmieji Sąjūdžio mitingai. Aleksandras buvo darbštesnis, labiau domėjosi tuo, ką pavyko iškasti, todėl ėmėsi ginti nuomonę, jog dabar privalu visomis išgalėmis tuos rūmus “apgyvendinti” ir pritaikyti visuomenės poreikiams.
„Valdovų rūmai turi didelę politinę ir ideologinę reikšmę – tai didžiausias priminimas apie mūsų imperiją, o toks priminimas ilgai erzins didžiavalstybinius šovinistus Rytuose,“ – teigė Aleksandras.
Aš, savo ruožtu, įrodinėjau, jog galima surasti pigesnių būdų kam nors paerzinti. Jei jau laiku pasprukome iš tos imperijos, tai baikime vieną kartą dairytis per petį: ar žiūri, ar nesiveja, o ką apie mus galvoja... Įsitraukus į diskusiją keliems naujiems dalyviams, pabandžiau įrodyti, jog nebėra prasmės ką nors tokio brangaus statyti valstybei, kuriai liko geriausiu atveju 30-40 metų.
Kažkodėl toks mano pasisakymas sulaukė daugiau kritikos ir net pasipiktinimo, negu I.Šimonytės pašmaikštavimas apie sprogmenis. O juk tai liudija akivaizdžios demografinės tendencijos ir oficiali migracijos statistika. Maždaug tiek laiko liko, kol išmirs mano karta ir išsivažinės mūsų vaikai. Ir viskas. O tie, kas šioje teritorijoje gyvens po mūsų, patys nuspręs, ko jiems reikia – ar kažkokių svetimų valdovų butaforinių rūmų ar mečečių su minaretais, aukštesniais už TV bokštą. Druskininkų vandens parko ir statomos uždaros slidinėjimo trasos jiems gal ir reikės, juk tokie objektai ir Dubajuje yra... Bet jau tikrai ne mūsų paveldo ir istorijos, kurie tik mums svarbūs. Todėl Druskininkų vystytojai, spjaunantys į žalumoje paskendusio medinių vilų kurorto palikimą ir statantys jį iš plieno, stiklo bei betono elgiasi labai toliaregiškai.
„Naujosios kairės“ aktyvistas Domininkas pripažino, kad Lietuva gali sumažėti, jo nuomone, 1,5 mln. gyventojų „visai neblogai būtų“, o aš oponavau, jog tie 1,5 mln. bus vieniši senukai, kurių vaikai, pasklidę po pasaulį, grįš jų „aplankyti” tik per laidotuves. O Lietuva, norėdama išgyventi, anot Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audronės Sipavičienės, bus priversta įsileisti imigrantus. Antradienį surengtoje spaudos konferencijoje ištartą jos teiginį, jog šiandien „visos šalys suvokia, kad be imigrantų neišsivers“ pacitavo daugelis žiniasklaidos priemonių. Nesu koks nors ksenofobas, kuris bijotų įvairovės ir įtariai žiūrėtų į kiekvieną atvykėlį, nes nėra prasmės juo būti. Kitaip nebus – emigrantai nesugrįš, šeimose nepradės gimti po 3-4 vaikus. Net ir didžiausi patriotai nebando įtikinti, jog tai įmanoma. Nekaltinkite manęs pesimizmu, nes juk nekaltinate tuo laikrodžio, kai jis rodo, kad jau vakaras arba kalendoriaus, kuriame parašyta, jog ateina žiema. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompejis, kalbėdamas Berlyno sienos griūties minėjimo iškilmėse, neatsargiai prasitarė, kad nacionalinių valstybių era jau baigėsi, o savarankiškos valstybės globaliame pasaulyje yra tik „iliuzija ir melas”. Mūsų politikai savo rinkėjams to pasakyti dar nedrįsta.
Tie, kas iš čia dar neišvažiavo, ir niekur nesirengia vykti, vieną rytą atsibudę tikrai nepasijus lyg kitoje planetoje, nes pokyčiai vyksta pamažu ir prie jų sugebame prisitaikyti. Bet ir jiems nebus lengva išmokti gyventi pasaulyje, kuris jau daugiau niekada nebebus toks, kokiame gimėme ir užaugome.
2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis
2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis
Druskininkų savaitė 2010 lapkričio 19 d.
Didieji prekybos centrai, nusirinkę Vėlinių žvakutes, jau pradėjo puoštis Kalėdų atributika. Kai lauke lyja ir vėjas dar draiko paskutinius rudens lapus, toks skubėjimas daugeliui pirkėjų atrodo mažų mažiausiai keistas. Kokia graži ir didelė šventė bebūtų Kalėdos, lapkričio viduryje jai ruoštis dar ankstoka, o autentiškos kalėdinės nuotaikos, kiek bestenėtum, dirbtinai neišgausi. O kol jos nėra, nebus ir kalėdinės apsipirkimo karštinės. Tam laikotarpiui, kai žmonės baigia lankyti artimųjų kapus ir jau nebeperka žvakelių, bet dar nepradeda ruoštis Kalėdoms, prekybininkams reiktų sugalvoti dar vieną šventę. Pakaktų įdėmiau pasklaidyti kalendorių, išsirinkti vieną šventę ir populiarinti, kaip kažkada aludariai išpopuliarino ir net nedarbo diena pavertė anksčiau gerokai kukliau minėtas Jonines. Tiktų ir Ožio, ir Tolerancijos, ir Sveikinimosi, ir netgi žvejų globėjo Šventojo Klemenso diena. Bet kuria iš jų rimtai užsiėmę rinkodaros specialistai per porą – trejetą metų mums ją taip įkaltų į galvas, jog būsimos kartos nė neįsivaizduotų, kaip jos nešvęsdami galėjome gyventi. Tai netgi nekonfrontuotų su mūsų katalikiškomis tradicijomis, nes naująją šventę nesunku įterpti į tą laiką, kai Adventas dar neprasidėjęs. Čia tik mes manome, kad visos mūsų tradicijos atėję iš amžių glūdumos, archaiškų kaimo bendruomenių, padiktuotos natūralaus gamtos ciklo... O iš tikrųjų tradicijos, kurios nieko nepadeda parduoti, seniai užmirštos ir sunykę. Netikite – dar kartą pavartykite kalendorių.
Lygiai taip pat ir visos mados, srovės, judėjimai atsiranda ir išpopuliarėja tik todėl, ar bent iš dalies todėl, kad į jų populiarinimą kas nors investuoja nemažai pinigų bei darbo. Jei jau pradėjau tokias erezijas rašyti, tai ir pavyzdį pateiksiu tokį, kuris papiktins dar daugiau skaitytojų. Ar pastebėjote, kaip per keletą pastarųjų metų visame pasaulyje, o drauge ir mūsų krašte populiarėja viskas, kas susiję su ekologija, sveiku gyvenimo būdu? „Žalia“ – štai pastarųjų laikų burtažodis, padedantis parduoti bet kokį šlamštą už išpūstą kainą.
Senieji europiečiai ir amerikiečiai puikiai prisimena nuo hipių epochos išlikusį Žaliųjų judėjimą, kovojusį prieš miškų kirtimą, banginių medžioklę ir kitokias civilizacijos nuodėmes. Ilgaplaukių barzdotų žaliųjų aktyvistų visuomet buvo tik saujelė, bet jie sugebėdavo surengti triukšmingas akcijas, prisirakinti prie kokios nors pjaunamos sekvojos arba gulti po buldozerio ratais. Pirmaisiais mūsų tautinio atgimimo metais žaliųjų judėjimo idėjos pasiekė ir mus. Tuomet reikalavome pirmiausia tiesos apie aplinką teršiančias sovietines gamyklas, sustabdėme Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybos planus. Atgavus nepriklausomybę besikuriančiai valstybei ir ypač verslui žalieji tapo nebereikalingi, o eiliniams žmogeliams labiau rūpėjo, kaip neprarasti darbo, užsimokėti už šilumą, pavalgyti, gražiau apsirengti, gauti banke paskolą. Žodžiu, tapome tikrais vartotojais, kuriems visos kalbos apie ekologiją reikalingos kaip rakštis minkštoje vietoje. Juk ir Druskininkuose prieš dešimtmetį tik kelioms dešimtims pensininkų širdį suskaudo dėl statomos degalinės vietoje iškirstų pušų, o dabar, kai naujoji slidinėjimo trasa statoma Avirės upelio šlaite apsukriai „pakoregavus“ draustinio ribas, niekas čia nė necyptelėjo.
Ir staiga tokia visai nežalia visuomenė ima ir atsigręžia į ekologiją – pradeda skaityti maisto produktų etiketes, baidytis visokių E raide žymimų priedų, kuriuos dar neseniai šlamštė apsilaižydami. Metų automobilio rinkimuose už įsibėgėjimo iki 100 km per val. sekundes svarbesni tampa skaičiai, kiek anglies dvideginio jis išmeta. Pamenat, šį pavasarį net ir mūsų miesto valdžia, su žaliųjų judėjimu niekada ypatingai nedraugavusi, surengė šviesų išjungimo valandą tokiu būdu neva gelbėdama Žemę. Įdėmiau pasigilinę į visą šią žaliąją isteriją, pastebėtumėte, jog senieji kovotojai už ekologiją nuo jos jau seniai nušalinti, o madas diktuoja jau nebe aplinkosaugos, o rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistai. Jeigu pirkėjui prieš nosį padėsite du identiško skonio ir kvapo maisto produktus, bet jų kaina skirsis 2 – 3 kartus, jis tikrai nesirinks brangesniojo. Bet, jeigu ant brangesniojo bus užklijuota etiketė, kad jis yra ekologiškas, sveikas, „žalias“? Joks sveiko proto vairuotojas nepirktų „golfo“ dydžio pigiomis plastmasėmis barškančio „hibridinio“ automobilio, kainuojančio kaip prabangus limuzinas. Bet paskelbkite, jog tokiu būdu jis prisidės prie Žemės išgelbėjimo, ir gali pavykti. Nes gelbėti pasaulį taip, kaip tai daro „Greenpeace“ barzdočiai – gultis ant bėgių ar lįsti po benzopjūklais – nesaugu ir galų gale nesolidu. O štai nusipirkęs „Žemę gelbstintį“ automobilį arba trigubai brangesnio jogurto indelį, pasijuntate savo pareigą jau atlikęs. Vadinasi, rinkodaros specialistai neapsiriko – tai veikia, padeda parduoti. Nenustebkite, jeigu labai greitai visuomenei bus pasiūlytas koks nors „žaliasis“ mokestis. Apšilęs kojas Europos Komisijoje jį propaguoti ėmėsi net ir mūsų naktinės mokesčių reformos autorius Algirdas Šemeta, kuris man į ekoaktyvistą visai nepanašus. Tiesiog politikai perima veikimo metodus iš verslo. Biudžetai praskolinti visose šalyse, pinigų verkiant reikia, bet įvesk dabar bet kokį naują mokestį – žmonės langus padaužys. O pavadink tą mokestį „žaliuoju“ ir kiekvienas, sukandęs dantis, aukosis, nes juk reikia gelbėti Žemę.
Lygiai taip pat ir visos mados, srovės, judėjimai atsiranda ir išpopuliarėja tik todėl, ar bent iš dalies todėl, kad į jų populiarinimą kas nors investuoja nemažai pinigų bei darbo. Jei jau pradėjau tokias erezijas rašyti, tai ir pavyzdį pateiksiu tokį, kuris papiktins dar daugiau skaitytojų. Ar pastebėjote, kaip per keletą pastarųjų metų visame pasaulyje, o drauge ir mūsų krašte populiarėja viskas, kas susiję su ekologija, sveiku gyvenimo būdu? „Žalia“ – štai pastarųjų laikų burtažodis, padedantis parduoti bet kokį šlamštą už išpūstą kainą.
Senieji europiečiai ir amerikiečiai puikiai prisimena nuo hipių epochos išlikusį Žaliųjų judėjimą, kovojusį prieš miškų kirtimą, banginių medžioklę ir kitokias civilizacijos nuodėmes. Ilgaplaukių barzdotų žaliųjų aktyvistų visuomet buvo tik saujelė, bet jie sugebėdavo surengti triukšmingas akcijas, prisirakinti prie kokios nors pjaunamos sekvojos arba gulti po buldozerio ratais. Pirmaisiais mūsų tautinio atgimimo metais žaliųjų judėjimo idėjos pasiekė ir mus. Tuomet reikalavome pirmiausia tiesos apie aplinką teršiančias sovietines gamyklas, sustabdėme Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybos planus. Atgavus nepriklausomybę besikuriančiai valstybei ir ypač verslui žalieji tapo nebereikalingi, o eiliniams žmogeliams labiau rūpėjo, kaip neprarasti darbo, užsimokėti už šilumą, pavalgyti, gražiau apsirengti, gauti banke paskolą. Žodžiu, tapome tikrais vartotojais, kuriems visos kalbos apie ekologiją reikalingos kaip rakštis minkštoje vietoje. Juk ir Druskininkuose prieš dešimtmetį tik kelioms dešimtims pensininkų širdį suskaudo dėl statomos degalinės vietoje iškirstų pušų, o dabar, kai naujoji slidinėjimo trasa statoma Avirės upelio šlaite apsukriai „pakoregavus“ draustinio ribas, niekas čia nė necyptelėjo.
Ir staiga tokia visai nežalia visuomenė ima ir atsigręžia į ekologiją – pradeda skaityti maisto produktų etiketes, baidytis visokių E raide žymimų priedų, kuriuos dar neseniai šlamštė apsilaižydami. Metų automobilio rinkimuose už įsibėgėjimo iki 100 km per val. sekundes svarbesni tampa skaičiai, kiek anglies dvideginio jis išmeta. Pamenat, šį pavasarį net ir mūsų miesto valdžia, su žaliųjų judėjimu niekada ypatingai nedraugavusi, surengė šviesų išjungimo valandą tokiu būdu neva gelbėdama Žemę. Įdėmiau pasigilinę į visą šią žaliąją isteriją, pastebėtumėte, jog senieji kovotojai už ekologiją nuo jos jau seniai nušalinti, o madas diktuoja jau nebe aplinkosaugos, o rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistai. Jeigu pirkėjui prieš nosį padėsite du identiško skonio ir kvapo maisto produktus, bet jų kaina skirsis 2 – 3 kartus, jis tikrai nesirinks brangesniojo. Bet, jeigu ant brangesniojo bus užklijuota etiketė, kad jis yra ekologiškas, sveikas, „žalias“? Joks sveiko proto vairuotojas nepirktų „golfo“ dydžio pigiomis plastmasėmis barškančio „hibridinio“ automobilio, kainuojančio kaip prabangus limuzinas. Bet paskelbkite, jog tokiu būdu jis prisidės prie Žemės išgelbėjimo, ir gali pavykti. Nes gelbėti pasaulį taip, kaip tai daro „Greenpeace“ barzdočiai – gultis ant bėgių ar lįsti po benzopjūklais – nesaugu ir galų gale nesolidu. O štai nusipirkęs „Žemę gelbstintį“ automobilį arba trigubai brangesnio jogurto indelį, pasijuntate savo pareigą jau atlikęs. Vadinasi, rinkodaros specialistai neapsiriko – tai veikia, padeda parduoti. Nenustebkite, jeigu labai greitai visuomenei bus pasiūlytas koks nors „žaliasis“ mokestis. Apšilęs kojas Europos Komisijoje jį propaguoti ėmėsi net ir mūsų naktinės mokesčių reformos autorius Algirdas Šemeta, kuris man į ekoaktyvistą visai nepanašus. Tiesiog politikai perima veikimo metodus iš verslo. Biudžetai praskolinti visose šalyse, pinigų verkiant reikia, bet įvesk dabar bet kokį naują mokestį – žmonės langus padaužys. O pavadink tą mokestį „žaliuoju“ ir kiekvienas, sukandęs dantis, aukosis, nes juk reikia gelbėti Žemę.
2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis
Druskininkų savaitė 2010-11-12
Anos savaitės pabaigoje redakcijos pašto dėžutėje radau kreipimąsi „Gelbėkite Druskininkų miesto pirtį ir Druskininkus”, kuriame asociacijos „Profesionalūs pirtininkai” ir „Druskininkų gynimo frontas” prašo „...paremti mūsų kovą su Druskininkų meru, mūsų nuomone, skandalingai pagarsėjusiu Ričardu Malinausku...“. Kitoje lapo pusėje – šių visuomeninių organizacijų prezidento Sauliaus Vaikšnoro prašymas, rašytas rugpjūčio 26 dieną Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui. Likusi lapo vieta užpildyta „Nacionalinio žalos ir skolų išieškojimo centro“ ir „Skyrybų centro“ reklama.
Kadangi apie S.Vaikšnoro kovą dėl Viešosios Druskininkų pirties išsaugojimo jau kartą esame rašę, tai šio agitacinio lapelio turinio čia nė neminėčiau, jeigu Druskininkų policijos komisariato atsiųstoje įvykių suvestinėje nebūtų paminėta, jog komisariatas gavo pranešimą, kad šiame kreipimesi „gali būti įžeidinėjami savo pareigas einantys valstybės tarnautojai ar viešojo administravimo funkcijas atliekantys asmenys“.
Dar kartą imu į rankas tą lapelį ir ieškau, kas čia pas mus toks jautrus, jog dėl jo galėjo įsižeisti.
„Manome, kad tai – „Malinos“ kracho pradžia, nes neleisime, kad paleistuviai-aferistai merai galėtų vadovauti mūsų miestams“,- rašo S.Vaikšnoras. Apie valstybės tarnautojus tekste nieko neužsimename, o savivaldybių merai, kaip žinia, yra politikai, todėl bet kuris gyventojas turi teisę turėti apie juos gerą arba blogą nuomonę bei ją viešai reikšti. Įžeidimų arba šmeižto bylų policija netiria – jos nagrinėjamos teisme privataus kaltinimo tvarka. Pavyzdžiui, dėl prokuroro Justo Lauciaus įžeidimo Baltijos televizijos bulvarinėje laidoje „Uogos. Žinios ir orai“ šiemet pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o įsižeidusiam prokurorui pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teisme laidos redaktoriui Linui Lalui buvo skirta 3 900 litų bauda, o laidą rodžiusi BTV J. Lauciui sumokėjo 10 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą.
R.Malinauskas ir S.Vaikšnoras teismuose jau yra susitikę, kai meras viename interviu pavadino „Skyrybų centro“ steigėją aferistu. Teismas tuomet konstatavo, jog S.Vaikšnoras yra viešas asmuo ir meras turi teisę reikšti apie jį savo nuomonę. Dabar ta teisė atsigręžė, kaip sakoma, kitu galu...
Jeigu kiekvieną viešai reiškiamą nuomonę dar reikėtų ir pagrįsti įrodymais, mes neišeitumėm iš teismų. Tačiau Lietuvos teismai bylose jau yra pasisakę, kad „pagrindinis kriterijus, skiriantis išreikštą nuomonę nuo paskleistos žinios, yra galimybė žiniai taikyti tiesos kriterijų“.
Visai kas kita – kreipimesi pateikta melaginga informacija. S.Vaikšnoras rašo: „Skaitykite mūsų 2010-08-26 prašymą, kuris nebuvo atspauzdintas nei viename vietiniame laikraštuje...“ Manau, jog „atspauzdintas“ turėtų reikšti „atspausdintas“, o „laikraštuje“ – „laikraštyje“, bet čia jau ne mano, o Lietuvių kalbos komisijos kompetencija. Bet negaliu nutylėti, kad S.Vaikšnoras šiemet nė karto neprašė už pinigus išspausdinti jokio savo kreipimosi. Laikomės nuostatos, jog reklamos užsakovas, nusipirkęs laikraštyje plotą, gali jame talpinti ką tik nori, nes pats atsako už reklamos turinį. Mums visiškai nesvarbu, ar reklamuojamos ES išmokos žemdirbiams, ar plastikiniai langai, ar politinės idėjos. Remdamiesi šia nuostata, artėjant savivaldos rinkimams, jau deklaravome Vyriausiajai rinkimų komisijai politinės reklamos įkainius, nesiskiriančius nuo įprastinių reklamos ploto pardavimo kainų. Tik jokių nuolaidų taikyti negalėsime, nes tai draudžia politinės reklamos tvarką reglamentuojantys įstatymai.
Kadangi S.Vaikšnoras meluoja, jog laikraščiai nesutiko už pinigus spausdinti jo kreipimosi, abu su kito kurorto laikraščio redaktorium galėtumėm įsižeisti, nes tuo tarsi buvome išvadinti bailiais arba priklausomais nuo vietinės valdžios. Neįsižeidžiau todėl, kad visi mūsų savaitraščio skaitytojai puikiai žino, jog taip nėra, juolab, bylinėjimuisi su ponu Sauliumi man gaila laiko. Taigi, tepasilieka tas melas, kaip kartais sakoma, ant jo sąžinės.
Užtat bus baisiai įdomu stebėti, kaip S.Vaikšnoras ketina tęsti „kovą, kad R.Malinauskas nebūtų išrinktas miesto meru sekančiai kadencijai“. Kadangi Savivaldybių rinkimų įstatymas neseniai buvo pakeistas taip, kad rinkimuose galės dalyvauti ne tik partijų sąrašai, bet ir pavieniai save išsikėlę asmenys, tai nesunku prognozuoti, jog tą kovą jis perkels į rinkimų kampaniją. Todėl ji turėtų būti bent jau nenuobodi. O ir Druskininkų savivaldybės taryboje į ją patekęs toks nestandartinis narys galėtų sukelti nemažai šurmulio, užduoti klausimų, kurie dabar taip ir lieka garsiai neištarti.
Šią savaitę man paskambinusi „Druskininkų vandentiekio“ atstovė informavo, jog ši bendrovė ir Druskininkų vandens parkas jau senokai yra atskirtos ir, kaip prieš savaitę rašiau, „užkabintas vandens tiekimo įmonei“ jis buvo pačioje veiklos pradžioje. Todėl, pasak įmonės atstovės, mokėdami už vandenį, niekaip negalime „nejučia prisidėti prie jo išlaikymo“. Skubu tai jums pranešti, nes tiesa man gerokai svarbesnė už baimę skaitytojų akyse pasirodyti nevisažiniu.
Kadangi apie S.Vaikšnoro kovą dėl Viešosios Druskininkų pirties išsaugojimo jau kartą esame rašę, tai šio agitacinio lapelio turinio čia nė neminėčiau, jeigu Druskininkų policijos komisariato atsiųstoje įvykių suvestinėje nebūtų paminėta, jog komisariatas gavo pranešimą, kad šiame kreipimesi „gali būti įžeidinėjami savo pareigas einantys valstybės tarnautojai ar viešojo administravimo funkcijas atliekantys asmenys“.
Dar kartą imu į rankas tą lapelį ir ieškau, kas čia pas mus toks jautrus, jog dėl jo galėjo įsižeisti.
„Manome, kad tai – „Malinos“ kracho pradžia, nes neleisime, kad paleistuviai-aferistai merai galėtų vadovauti mūsų miestams“,- rašo S.Vaikšnoras. Apie valstybės tarnautojus tekste nieko neužsimename, o savivaldybių merai, kaip žinia, yra politikai, todėl bet kuris gyventojas turi teisę turėti apie juos gerą arba blogą nuomonę bei ją viešai reikšti. Įžeidimų arba šmeižto bylų policija netiria – jos nagrinėjamos teisme privataus kaltinimo tvarka. Pavyzdžiui, dėl prokuroro Justo Lauciaus įžeidimo Baltijos televizijos bulvarinėje laidoje „Uogos. Žinios ir orai“ šiemet pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o įsižeidusiam prokurorui pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teisme laidos redaktoriui Linui Lalui buvo skirta 3 900 litų bauda, o laidą rodžiusi BTV J. Lauciui sumokėjo 10 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą.
R.Malinauskas ir S.Vaikšnoras teismuose jau yra susitikę, kai meras viename interviu pavadino „Skyrybų centro“ steigėją aferistu. Teismas tuomet konstatavo, jog S.Vaikšnoras yra viešas asmuo ir meras turi teisę reikšti apie jį savo nuomonę. Dabar ta teisė atsigręžė, kaip sakoma, kitu galu...
Jeigu kiekvieną viešai reiškiamą nuomonę dar reikėtų ir pagrįsti įrodymais, mes neišeitumėm iš teismų. Tačiau Lietuvos teismai bylose jau yra pasisakę, kad „pagrindinis kriterijus, skiriantis išreikštą nuomonę nuo paskleistos žinios, yra galimybė žiniai taikyti tiesos kriterijų“.
Visai kas kita – kreipimesi pateikta melaginga informacija. S.Vaikšnoras rašo: „Skaitykite mūsų 2010-08-26 prašymą, kuris nebuvo atspauzdintas nei viename vietiniame laikraštuje...“ Manau, jog „atspauzdintas“ turėtų reikšti „atspausdintas“, o „laikraštuje“ – „laikraštyje“, bet čia jau ne mano, o Lietuvių kalbos komisijos kompetencija. Bet negaliu nutylėti, kad S.Vaikšnoras šiemet nė karto neprašė už pinigus išspausdinti jokio savo kreipimosi. Laikomės nuostatos, jog reklamos užsakovas, nusipirkęs laikraštyje plotą, gali jame talpinti ką tik nori, nes pats atsako už reklamos turinį. Mums visiškai nesvarbu, ar reklamuojamos ES išmokos žemdirbiams, ar plastikiniai langai, ar politinės idėjos. Remdamiesi šia nuostata, artėjant savivaldos rinkimams, jau deklaravome Vyriausiajai rinkimų komisijai politinės reklamos įkainius, nesiskiriančius nuo įprastinių reklamos ploto pardavimo kainų. Tik jokių nuolaidų taikyti negalėsime, nes tai draudžia politinės reklamos tvarką reglamentuojantys įstatymai.
Kadangi S.Vaikšnoras meluoja, jog laikraščiai nesutiko už pinigus spausdinti jo kreipimosi, abu su kito kurorto laikraščio redaktorium galėtumėm įsižeisti, nes tuo tarsi buvome išvadinti bailiais arba priklausomais nuo vietinės valdžios. Neįsižeidžiau todėl, kad visi mūsų savaitraščio skaitytojai puikiai žino, jog taip nėra, juolab, bylinėjimuisi su ponu Sauliumi man gaila laiko. Taigi, tepasilieka tas melas, kaip kartais sakoma, ant jo sąžinės.
Užtat bus baisiai įdomu stebėti, kaip S.Vaikšnoras ketina tęsti „kovą, kad R.Malinauskas nebūtų išrinktas miesto meru sekančiai kadencijai“. Kadangi Savivaldybių rinkimų įstatymas neseniai buvo pakeistas taip, kad rinkimuose galės dalyvauti ne tik partijų sąrašai, bet ir pavieniai save išsikėlę asmenys, tai nesunku prognozuoti, jog tą kovą jis perkels į rinkimų kampaniją. Todėl ji turėtų būti bent jau nenuobodi. O ir Druskininkų savivaldybės taryboje į ją patekęs toks nestandartinis narys galėtų sukelti nemažai šurmulio, užduoti klausimų, kurie dabar taip ir lieka garsiai neištarti.
Šią savaitę man paskambinusi „Druskininkų vandentiekio“ atstovė informavo, jog ši bendrovė ir Druskininkų vandens parkas jau senokai yra atskirtos ir, kaip prieš savaitę rašiau, „užkabintas vandens tiekimo įmonei“ jis buvo pačioje veiklos pradžioje. Todėl, pasak įmonės atstovės, mokėdami už vandenį, niekaip negalime „nejučia prisidėti prie jo išlaikymo“. Skubu tai jums pranešti, nes tiesa man gerokai svarbesnė už baimę skaitytojų akyse pasirodyti nevisažiniu.
2010 m. lapkričio 5 d., penktadienis
Druskininkų savaitė 2010-11-05
Kelias dienas prieš ilgąjį Vėlinių savaitgalį visiems aplinkui aiškinau, kaip laukiu, kada pagaliau atsuksime laikrodžių rodykles į žiemos laiką ir galėsiu valanda ilgiau pamiegoti, bet, kai atėjo laikas tai padaryti, vienas laikrodis automobilyje taip ir liko nepersuktas. Būtent į jį pasižiūrėjęs sekmadienį atvažiavau į Ratnyčios bažnyčią valanda anksčiau ir nuoširdžiai nustebau, radęs ją tuščią. Kai supratau, kaip apsirikau, važiuoti namo jau nebuvo prasmės, tai beliko pasivaikščioti po kapines. Štai tada ir sumąsčiau keletą pastebėjimų, kuriais norėčiau su jumis pasidalinti. Ten, kur kapinės yra prie bažnyčios, į kurią sekmadieniais susirenka tikintieji, nėra labai pagarbu per pačias šv. Mišias žygiuoti skersai šventoriaus su kibirais ir grėbliais, vilkint ištampytais treningais. Net jei esate visiški ateistai arba neseniai apsipjaustėte, gerbdami žmones, kurie švenčia sekmadienį, galėsite ir patys tikėtis iš jų pagarbos. Juk nesunku suplanuoti savo laiką taip, kad į kapines pavyktų atvažiuoti tada, kai šv. Mišių dalyviai jau išsivažinėjo po namus arba keliomis valandomis anksčiau. Juk turistaudami kokiame nors Maroke ar Tunise per Ramadaną tikrai nesugalvotumėte lauko kavinėje demonstratyviai čiaumoti kiaulienos kepsnį užsigerdami alumi, o Indijoje – spardyti į užpakalius skersai kelio išėjusioms karvėms.
Meteorologams pažadėjus, kad lapkritis šiemet bus šiltesnis už spalį, užsisvajojau, kad gruodis tuomet galėtų būti šiltesnis už lapkritį, o sausis – už gruodį. Tęsiant šią seką, Naujuosius Metus turbūt sutikčiau paplūdimyje, vilkėdamas tik Kalėdų Senio kepuraitę... Bet kaip tuomet atsidarytų naujoji Druskininkų slidinėjimo trasa... Ar matėte, kaip sparčiai ją stato? Kiekvieną rytą, kai atvykstu į Druskininkus nuo Leipalingio pusės, statybų aikštelėje jau triūsia darbininkai, o vakare, kaip vėlai bevažiuočiau namo, jie dar dirba, pasišviesdami galingais prožektoriais. Jeigu darbai nesulėtės, galbūt net galima tikėtis, jog statybos bus baigtos numatytu laiku – šią žiemą. O jeigu dar orai pasitaikys palankūs žiemos sporto entuziastams.
„8 hektarų teritorijoje įrenginėjamos uždaros, lauko ir pradedančiųjų slidinėjimo trasos, kurių bendras ilgis sieks daugiau kaip 1 100 metrų. Po vienu stogu bus įrengta ir čiuožykla, snieglenčių zona, kavinės, restoranai, vaikų pramogų zonos,“- skelbiama „Snoras snow arenos“ internetiniame tinklalapyje, o įsigijusiems abonementus visiems metams žadamos milžiniškos nuolaidos. Kažko man tai primena nekilnojamojo turto burbulo laikus, kai nuolaidos buvo žadamos perkantiems dar nepastatytus butus. Kai kurie tų butų taip ir nesulaukė, bet čia jau kita tema. Nekilnojamuoju turtu prekiaujantys verslininkai kaip susitarę tvirtina, jog pirmosios dengtos sniego arenos Baltijos regione atidarymas šią žiemą turėtų gerokai išjudinti ir butų bei namų pardavimus. Neabejotina, kad apie Druskininkus tuomet rašys, šnekės ir rodys visos šalies žiniasklaidos priemonės, mūsų kurortui bus žadama šviesi ateitis, o tokie lūkesčiai nepaveikti nekilnojamojo turto rinkos tiesiog negalėtų. Sukandę dantis to laukia ne tik butų pardavėjai, bet ir viešbučių bei sanatorijų šeimininkai, kurie, po visai neblogos vasaros, dvejoja, ar žiemą reikės uždaryti dalį savo korpusų ir išleisti darbuotojus atostogų, ar čia knibždės įvairiakalbiai slidinėjimo fanatikai. Naivu būtų tikėtis, kad čia suvažiuos tie, kas slidinėti anksčiau skrisdavo į Alpes ir laužydavosi kaulus, leisdamiesi nuo kelių tūkstančių metrų uolėtų viršukalnių. Druskininkai pasirinko orientaciją į santūrų, saugų ir truputį miesčionišką šeimyninį žiemos sportą, kurio mėgėjų yra gerokai daugiau negu tikrųjų ekstremalų. Tiesa, kartą – kitą apsilankę žiemos pramogų centre, jie nebūtinai čia dažnai sugrįš, kaip ir į Druskininkų vandens parką antrą kartą daugelis jo lankytojų jau nebesugrįžta. Nuostolinga vandens parko veikla galima suprasti kaip perspėjimą, kad tokie dideli ir brangiai eksploatuojami objektai, kuriais pelnytai didžiuojamės sočiais laikais, sunkmečiu tampa šiokia tokia girnapuse po kaklu. Vienam bandymui tokią „girnapusę“ mums užkabinti kelią šiemet užkirto Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nutarusi nepripažinti Druskininkų vandens parką eksploatuojančios bendrovės „Druskininkų vandentiekis“ konkurenciniu šilumos vartotoju ir įspėjusi, kad „šiam vartotojui nustačius individualią, perdavimo sąnaudas padengiančią šilumos kainą, likusiems kitiems Druskininkų šilumos vartotojams šilumos kaina padidėtų.“ Jei parkas ir toliau dirbs nuostolingai, bandymų jo nuostolius pasidalinti su visais kurorto gyventojais gali būti ir daugiau. Jau pats faktas, kad Druskininkų vandens parkas buvo „užkabintas“ vandens tiekimo įmonei, skamba kaip užuomina, jog kada nors, mokėdami už vandenį, galime nejučia prisidėti prie jo išlaikymo.
Meteorologams pažadėjus, kad lapkritis šiemet bus šiltesnis už spalį, užsisvajojau, kad gruodis tuomet galėtų būti šiltesnis už lapkritį, o sausis – už gruodį. Tęsiant šią seką, Naujuosius Metus turbūt sutikčiau paplūdimyje, vilkėdamas tik Kalėdų Senio kepuraitę... Bet kaip tuomet atsidarytų naujoji Druskininkų slidinėjimo trasa... Ar matėte, kaip sparčiai ją stato? Kiekvieną rytą, kai atvykstu į Druskininkus nuo Leipalingio pusės, statybų aikštelėje jau triūsia darbininkai, o vakare, kaip vėlai bevažiuočiau namo, jie dar dirba, pasišviesdami galingais prožektoriais. Jeigu darbai nesulėtės, galbūt net galima tikėtis, jog statybos bus baigtos numatytu laiku – šią žiemą. O jeigu dar orai pasitaikys palankūs žiemos sporto entuziastams.
„8 hektarų teritorijoje įrenginėjamos uždaros, lauko ir pradedančiųjų slidinėjimo trasos, kurių bendras ilgis sieks daugiau kaip 1 100 metrų. Po vienu stogu bus įrengta ir čiuožykla, snieglenčių zona, kavinės, restoranai, vaikų pramogų zonos,“- skelbiama „Snoras snow arenos“ internetiniame tinklalapyje, o įsigijusiems abonementus visiems metams žadamos milžiniškos nuolaidos. Kažko man tai primena nekilnojamojo turto burbulo laikus, kai nuolaidos buvo žadamos perkantiems dar nepastatytus butus. Kai kurie tų butų taip ir nesulaukė, bet čia jau kita tema. Nekilnojamuoju turtu prekiaujantys verslininkai kaip susitarę tvirtina, jog pirmosios dengtos sniego arenos Baltijos regione atidarymas šią žiemą turėtų gerokai išjudinti ir butų bei namų pardavimus. Neabejotina, kad apie Druskininkus tuomet rašys, šnekės ir rodys visos šalies žiniasklaidos priemonės, mūsų kurortui bus žadama šviesi ateitis, o tokie lūkesčiai nepaveikti nekilnojamojo turto rinkos tiesiog negalėtų. Sukandę dantis to laukia ne tik butų pardavėjai, bet ir viešbučių bei sanatorijų šeimininkai, kurie, po visai neblogos vasaros, dvejoja, ar žiemą reikės uždaryti dalį savo korpusų ir išleisti darbuotojus atostogų, ar čia knibždės įvairiakalbiai slidinėjimo fanatikai. Naivu būtų tikėtis, kad čia suvažiuos tie, kas slidinėti anksčiau skrisdavo į Alpes ir laužydavosi kaulus, leisdamiesi nuo kelių tūkstančių metrų uolėtų viršukalnių. Druskininkai pasirinko orientaciją į santūrų, saugų ir truputį miesčionišką šeimyninį žiemos sportą, kurio mėgėjų yra gerokai daugiau negu tikrųjų ekstremalų. Tiesa, kartą – kitą apsilankę žiemos pramogų centre, jie nebūtinai čia dažnai sugrįš, kaip ir į Druskininkų vandens parką antrą kartą daugelis jo lankytojų jau nebesugrįžta. Nuostolinga vandens parko veikla galima suprasti kaip perspėjimą, kad tokie dideli ir brangiai eksploatuojami objektai, kuriais pelnytai didžiuojamės sočiais laikais, sunkmečiu tampa šiokia tokia girnapuse po kaklu. Vienam bandymui tokią „girnapusę“ mums užkabinti kelią šiemet užkirto Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nutarusi nepripažinti Druskininkų vandens parką eksploatuojančios bendrovės „Druskininkų vandentiekis“ konkurenciniu šilumos vartotoju ir įspėjusi, kad „šiam vartotojui nustačius individualią, perdavimo sąnaudas padengiančią šilumos kainą, likusiems kitiems Druskininkų šilumos vartotojams šilumos kaina padidėtų.“ Jei parkas ir toliau dirbs nuostolingai, bandymų jo nuostolius pasidalinti su visais kurorto gyventojais gali būti ir daugiau. Jau pats faktas, kad Druskininkų vandens parkas buvo „užkabintas“ vandens tiekimo įmonei, skamba kaip užuomina, jog kada nors, mokėdami už vandenį, galime nejučia prisidėti prie jo išlaikymo.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)