2014 m. gruodžio 19 d., penktadienis

Iki pasimatymo 2015-aisiais!

Besibaigiant metams įvairūs leidiniai ir naujienų agentūros rengia savo skaitytojų, žymių žmonių arba įvairių sričių apklausas, kuriose jie vardija įsimintiniausius metų įvykius savo šalyse, Pasaulyje arba savo kaime. O kadangi šioje skiltyje jau 14 metų rašau tik savo asmeninę nuomonę, tai ir šį kartą nelaužysiu tradicijos.

Nebūsiu labai originalus, jeigu parašysiu, kad, mano nuomone, svarbiausiu 2014-ųjų metų Pasaulio įvykiu buvo Rusijos agresija prieš Ukrainą. Šis įvykis, tęsėsi visus 2014 m. ir iš esmės pakeitė visų mūsų – europiečių ir amerikiečių – požiūrį į santykius su Rusija, sugriovė iliuzijas, kad XXI a. karas Europoje neįmanomas ir privertė pradėti rūpintis savo saugumu bei prisiminti pamatines vakarietiškos liberaliosios demokratijos vertybes.

Ne ką mažiau reikšmingas, nors mums tolimas ir ne taip smarkiai aptarinėjamas buvo Islamo valstybės susikūrimas. Išsipildė viso pasaulio džihadistų svajonė. Kuo ilgiau Vakarai dels pradėti sausumos kariuomenės operaciją, kurio metu būtų visiškai sunaikinta Islamo valstybė, tuo sunkiau tai bus įvykdyti. 2015 m. suprasime, kad smūgiai iš oro ir bandymai pasikliauti irakiečių bei kaimyninių šalių pajėgomis buvo didelė klaida.

O labiausiai mane, kaip ir kiekvieną vairuojantį žmogų, šiemet džiugino pasaulinių naftos kainų kritimas 2014 m. antroje pusėje ir Rusijos rublio krachas 2014 m. pabaigoje. Abu šie tarpusavyje susiję įvykiai, Vladimiro Putino žodžiais tariant, „pakilusią nuo kelių“ Rusiją tėškė veidu į jos pačios ištryptą purvą. Jų pasekmes pamatysime 2015 m. Ta proga prisiminiau biblinį pasakojimą apie tai, kaip Abraomas ginčijosi su Dievu dėl teisiųjų žmonių sunaikinimo drauge su kaltaisiais neteisingumo, kol buvo išsiaiškinta, kad Lotas yra vienintelis teisusis visoje Sodomoje. Taip ir Rusijoje nenusidėjusių putinizmu žmonių yra nepakankamai daug, kad jos rublio nuopuoliu nebūtų verta pasidžiaugti.

O dabar atsigręžkime į Lietuvą. Čia svarbiausiu įvykiu pavadinčiau Prezidentės rinkimus. Aiški Dalios Grybauskaitės pergalė pademonstravo piliečių pritarimą visai mūsų valstybės pasirinktai vystymosi krypčiai ir visuomenės politinę brandą.

Antras Lietuvos įvykis, kurį norėčiau išskirti 2014-aisiais, buvo svarbiausių šalies politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos gynybos finansavimo didinimo. Pozicija ir opozicija sugebėjo atidėti į šalį politinius nesutarimus ir populistinius rinkimų pažadus bei pademonstravo sugebėjimą susitelkti išorinio pavojaus akivaizdoje.

Visaliaudine švente tapo suskystintųjų dujų terminalo statybos užbaigimas. Lietuva tapo bent iš dalies energetiškai nepriklausoma šalimi ir pademonstravo sugebėjimą, net ir keičiantis valdančiajai daugumai, sėkmingai užbaigti didelius strateginius projektus.

Dar galėčiau paminėti euro įvedimą, bet tai bus jau 2015 m. įvykis, nors visi pasiruošimo darbai ir sprendimai vyko šiais metais.

Druskininkų Metų įvykiu pavadinčiau mūsų mero tvoros Latežerio kaime skandalą. Pirmą kartą valstybės institucijos oficialiai konstatavo, kad neklystantis kurorto vadovas buvo neteisus, o jo pavaldiniai, išdavę leidimus neteisėtai statybai, tik dėl senaties išvengė baudžiamojo persekiojimo. Labai norisi tikėti, kad šio skandalo teisminis nagrinėjimas pasibaigs bent jau 2015 m.
Antrą vietą paskirčiau trijų įtakingiausių Druskininkų opozicinių partijų susitarimui bendradarbiauti iki savivaldos rinkimų, o po jų sudaryti koaliciją Druskininkų savivaldybės taryboje. 2015 m. pradžioje pamatysime, ar pavyks joms tesėti rinkėjams duotą pažadą nesusirieti iki rinkimų ir drauge paremti į antrąjį rinkimų turą pateksiantį kandidatą į mero postą.

O užbaigia svarbiausių 2014 m. Druskininkų įvykių trejetą pono Ričardo Malinausko skyrybos. Nekomentuoju privataus mūsų mero gyvenimo, bet ne aš, o jis pats pavertė tą įvykį viešu, išplatindamas žiniasklaidai pranešimą tarsi apie kokios nors pramogų verslo įžymybės šeimyninio statuso pasikeitimą ir infošou žanro televizijos laidose pasakodamas apie naujos draugės paieškas.

2014-ieji metai buvo ypatingai sunkūs nepriklausomai Druskininkų spaudai, bet ji ne tik sugebėjo nuvilti visus, nekantriai laukusius abiejų laisvų laikraščių bankroto, bet ir garbingai atlikti savo misiją - teikti kurorto visuomenei objektyvią informaciją. O dabar jau galiu ramia sąžine pasveikinti jus visus, mieli mano skaitytojai su Šventomis Kalėdomis, palinkėti laimingų Naujųjų metų!

2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Ne pagal reitingus, o pagal snukį...

Jeigu artimiausiu metu lankysitės Druskininkuose,
nepraleiskite progos pamatyti asilą už tvoros
Laisvosios rinkos institutas šią savaitę paskelbė savo sudarytus Lietuvos savivaldybių reitingus. Druskininkų savivaldybė užėmė 4 vietą tarp rajonų savivaldybių, nusileidusi tik Kauno, Klaipėdos ir Plungės rajonams. Kaip pasityčiojimas skamba teiginys išplatintame pranešime, kad „tyrimas vertina, kiek savivaldybėse yra užtikrinama žmonių ekonominė laisvė, t. y. laisvė imtis veiklos ir rinktis paslaugas ir jų tiekėją. Taip pat – kaip efektyviai panaudojami iš mokesčių surinkti pinigai“, prisiminus, kaip druskininkiečiams brukama už jų pinigus atspausdinta valdančiosios partijos politinė reklama. O apie „ekonominę laisvę“ geriausiai galėtų papasakoti turistus laiveliu plukdantis Nemuno upe verslininkas, bendrovės „Halsas“ vadovas Vidmantas Malinauskas, nuo 2007 metų kovojantis su spendžiamomis jo verslui kliūtimis.

Reitingų sudarinėtojai tokių iš pirmo žvilgsnio pavienių atvejų nevertina, bet žvelgia į bendresnius skaičius, apklausų duomenis, o ten atrodom beveik taip pat gražiai, kaip ir, pavyzdžiui, Garliava (Kauno r.). Tik iš tų tariamai pavienių atvejų ir susideda visas gyvenimas, o jame ta ekonominė laisvė virsta savo pačios parodija, nes galioja vis siauresniam patvaldžio draugų bei draugų draugų ratui.
„Druskininkai, o tiksliau – dabartinis miesto meras socialdemokratas Ričardas Malinauskas, yra gyvas pavyzdys tos senosios, priešmirtinėje agonijoje tebetrūkčiojančios, komunistinės nomenklatūros,“- parašė pirmadienį naujienų portale 15min.lt Seimo narė ir Šešėlinės vyriausybės krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Vardindama Druskininkuose užfiksuotus rinkimų įstatymų pažeidimus, ji teigia, kad „...be socialdemokratų partijos vadovybės žinios bei palaiminimo R.Malinauskas nedrįstų elgtis taip įžūliai. Tad visa atsakomybė dėl rinkimų kampanijos įstatymo pažeidimų krenta ant Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos partijos pečių“.

Kai Premjeras nevykusiai bandė apsimesti, kad per savo akinius neįžiūri to, ką išdarinėja Druskininkuose jo pavaduotojas partijoje, maniau, kad tai kažkokia ypatinga europietiškai socialdemokratijai būdinga naivumo atmaina. Bet kai pirmadienį išgirdau, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo tyrimą dėl galimo paties A.Butkevičiaus ir buvusio Sveikatos viceministro Gedimino Černiausko piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, būtų keista nepaspėlioti, ar tas naivumas nėra tik gražiai suvaidintas. O kai tas pats A.Butkevičius, vos spėjęs atsakyti į žurnalistų klausimus apie STT pradėtą tyrimą, nuskuba Vyriausybės rūmuose dalinti apdovanojimų „už veiksmingas antikorupcines iniciatyvas“, tai jau nė juokas nebeima.

Užtat gerai pasilinksminau, kai socialinio tinklo „Facebook“ administracija užblokavo mano profilį dėl nežinomų pokštininkų skundų atakos, neva ten naudoju netikrus vardą ir pavardę. Kadangi tai jau anksčiau buvo nutikę Algiui Ramanauskui, Andriui Užkalniui, Remigijui Šimašiui ir dar keliems aktyviai besireiškiantiems viešiems asmenims, tai tikėjausi kažko panašaus. Juk vos prieš kelias dienas erzinau poną Andrių paskelbdamas internete užuojautą dėl jo profilio skaitmeninės mirties. O dabar jau manęs smalsuoliai klausinėjo, kaip atrodo skaitmeninis pomirtinis gyvenimas. Sakiau, kad labai panašiai į filmus apie vaiduoklius, kai jūs miręs vaikščiojate tomis pačiomis gatvėmis, gyvenimas vyksta toliau, bet nieko jau nebegalite pasakyti ar padaryti gyviesiems. Nei palaikinsi vaikystės draugo žmonos iškirptės, nei užblokuosi bjauraus kremlinio trolio. Kelis kartus žiūrėjau į veidrodį ar dar matosi mano atspindys, o kai prekybos centre stambi tetulė visu svoriu užmynė ant kojos, patikėjau, kad manęs tikrai nėra. Tik vaikščioti kiaurai per sienas nespėjau išmokti, kol mano „Facebook“ paskyra prisikėlė.

Tai ką, jau manėt, kad ramiai sau gyvensite be mano katukų nuotraukų? Neišdegs! Sugrįžau.
Pamatę, kad kitiems prisikėlimas užtruko kelias dienas, o aš atgijau po kelių valandų, draugai klausinėjo, kaip pavyko tai padaryti. Pajuokavau, kad paskambinau Markui Zuckerbergui, aprėkiau, išvadinau piemeniu ir kaip mat atblokavo... Nes būtent taip įpratę elgtis kai kurie sau svarbūs druskininkiečiai.


Gyvename juk ne pagal reitingus, o kaip tame anekdote apie Rabinovičių, kuris, prasidėjus carinėje Rusijoje žydų pogromams, tikėjosi, kad jo niekas nelies, nes pagal pasą (rus. po pasportu) jis rusas. Į ką žmona Sara atsakė, kad muš ne pagal/per pasą, o pagal/per snukį (ne po pasportu, a po morde rus.).

2014 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Ar atsitversim Didžiąja siena nuo Lietuvos?

Išgirdę, kad šią savaitę mūsų kurorto savivaldybės vadovas labai svarbiu reikalu viešėjo Kinijoje, druskininkiečiai iškart prisiminė, kaip po viešnagės kažkurioje egzotiškoje rytų šalyje anas susižavėjo įspūdingo dydžio raidėmis užrašytu kažkokio miestelio pavadinimu, mėgdžiojančiu užrašą „Hollywood“. Iš to susižavėjimo prie mūsų miesto, ant „Snow arenos“ stogo, atsirado raidės „Druskininkai“ ir „Like“ ženklas. Druskininkuose dabar juokaujama, kad geriau jau kinai nerodytų R.Malinauskui savo Didžiosios sienos, nes, neduok Dieve, jam ir ši patiks, tai grįžęs panašia atitvers ir be to separatistine vis dažniau pavadinamą mūsų savivaldybę nuo Lietuvos.

Palikim tuos pajuokavimus ramybėje ir geriau pasvarstykime, kaip galėjo nutikti, kad būtent Druskininkuose susiformavo palanki terpė tam separatizmui suvešėti? Kuo Druskininkų gyventojai tokie unikalūs, kad čia lengvai galėjo įleisti šaknis likusiai Lietuvos daliai nebūdingas autoritarinis valdymo modelis, išlaikantis demokratinei savivaldai būdingą formalią struktūrą?

XX a. pirmojoje pusėje buvę nedideliu ir didžia dalimi nelietuvišku kurortiniu miesteliu Druskininkai sparčiai pūtėsi vėlyvuoju sovietmečiu, pradėjus statyti didžiąsias sanatorijas, kurioms reikėjo daug darbo jėgos. Tuomet čia atvyko ne tik mokslus baigę gydytojai, bet ir daugybė nekvalifikuotos darbo jėgos iš gretimų rajonų kaimų. Reikėjo tūkstančių valytojų, padavėjų, kambarinių, pagalbinių darbininkų... Sovietmečio pabaigoje tik pramoniniame Alytuje didesnė visų miesto gyventojų dalis gyveno bendrabučiuose, o antroje vietoje buvo Druskininkai.

Ypatinga kurorto aplinka, sukurta unikalios gamtos, šimtamečių sanatorinių tradicijų ir įvairiataučio kultūrinio paveldo klodų šitiems žmonėms mažiausiai rūpėjo. Svarbiausia buvo kuo greičiau ištrūkti iš gimtojo kaimo, toliau nuo varžančio tėvų ir kaimynų dėmesio, kolchozinių prievolių, sunkaus ir prastai atlyginamo žemdirbiško darbo. Viliojo viltis greitai tapti miestiečiais, įsidarbinti sanatorijoje, gauti bendrabučio kambarį, paskui butą, vaikščioti gatvėmis tarp šventiškai nusiteikusių poilsiautojų. Todėl Druskininkų žiburiai viliojo kaimų jaunimą ne ką mažiau už pramoninius didmiesčius.
Druskininkiečių padėtis buvo privilegijuota net ir lyginant su Vilniaus ar Kauno gyventojais. Ne veltui iki pat 1990-ųjų butą Druskininkuose galėjote pasikeisti į tokio pat dydžio butą Vilniuje be jokios priemokos. Tą išskirtinumą sudarė galimybės papildomai užsidirbti išnuomojant kambarius poilsiautojams. Pavyzdžiui, mano seneliai Sadauskai, gyvenę nuosavame name P.Cvirkos gatvėje, vienu metu sugebėdavo apgyvendinti 16 svečių, o patys glausdavosi lauko virtuvėlėje.

Sanatorijų darbuotojai iš darbo grįždavo nešini pilnais krepšiais nusuktų nuo poilsiautojų pietų maisto produktų. To nė nevadindavo vagystėmis, sakydavo, kad tiesiog parsineša iš darbo mėsos, grietinės, varškės... Druskininkų prekybininkai tapo atskiru klanu, kuris keitėsi tarpusavyje į atvirą prekybą nepatenkančiomis deficitinėmis prekėmis. Net ir tos prekės, kurių kituose šalies miestuose buvo galima laisvai nusipirkti, čia buvo paverstos deficitu, nes parduotuvėse viską šluodavo nuo lentynų iš alkanų Rusijos didmiesčių suvažiavusių poilsiautojų minia.

Niekur kitur Lietuvoje nebuvo tiek KGB agentų, nes Druskininkai turėjo visasajunginio kurorto statusą. Čia suvažiuodavo daug žydų tautybės poilsiautojų, tarp kurių būta nemažai disidentų ar bent trokštančių išvykti į Izraelį asmenų. Kurorte apsigyveno daug tremtinių, kuriems neleista grįžti į tėviškes Lazdijų ir Varėnos rajonuose. Juos sekė ir stebėjo ištisa skundikų armija. Puikiai prisimenu, kaip 1988 m. vasarą, kai visoje Lietuvoje jau vyko masiniai Sąjūdžio mitingai, kilo Trispalvės, Druskininkai priminė giliame sovietmetyje užstrigusį miestą.

Staiga visa tai pasibaigė. 1990-ieji visai Lietuvai pirmiausiai reiškė laisvės atgavimą, bet druskininkiečiams tai buvo ir jų išskirtinio statuso praradimas. Nebeliko šimtų tūkstančių nereiklių poilsiautojų iš Sovietų sąjungos, o drauge ir darbo vietų jiems skirtose sanatorijose, gydyklose. Apie kažkokius Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondus dar negalėjome nė pasvajoti, o vilniečiai ir kauniečiai neturėjo pinigų savaitgaliais pasilepinti kurorte.
Dirbau tada „Lietuvos aido“ korespondentu Druskininkuose ir kasdien girdėdavau, kaip iš Vilniaus mažinamas finansavimas reabilitaciniam gydymui sanatorijose, o vietinė valdžia neturėjo jokių galimybių įtakoti Specialiajam fondui besikuriančioms profesinėms sąjungoms remti priklausančios infrastruktūros veiklą. Neįtikėtinai žema ir niekšinga dabar kaltinti tuos žmones, kad jie kažko ten nepadarė ir naudoti politinei agitacijai praeito amžiaus pabaigos ir šių dienų kurorto vaizdelių palyginimą. Keitėsi ne tik Druskininkai – per tą laiką net ir badaujančių Užsacharės Afrikos šalių miestuose pridygo plieno ir stiklo dangoraižių.

Druskininkiečiai buvo daug kuo panašūs į Rytų Ukrainos šachtininkus, griūvant Sovietų sąjungai taip pat praradusius savo išskirtinį statusą ir pajamas. Ir ten, ir čia permainų traumuotų žmonių sąmonę buvo ypatingai lengva paveikti propaganda, kad jiems reikalingas šeimininkas, kuris grąžins prarastą aukso amžių, tarsi atsuktų laikrodžio rodykles į 1970-uosius ar 1980-uosius. Donecko, Luhansko ir Druskininkų separatistai kalba, kad likusi Ukrainos ir Lietuvos dalis jų nesupranta, nori primesti savo europietiškus įstatymus ir etikos standartus. Todėl visi skandalai apie tvoras, sklypus, mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą propagandai daliai druskininkiečių net nepasiekia tos vietos, kur galėtų būti mąstančio žmogaus smegenys. Jie atmetami kaip bereikšmis priekabiavimas iš kažkokio įsivaizduojamo pavydo ar noro atimti galią iš kurorto šeimininko. Panašiai kaip Rytų Ukrainos separatistai gyvena visiškai kitoje informacinėje erdvėje, tikėdami Rusijos televizijos kanalų pasakomis apie „Dešiniojo sektoriaus“ „fašistų“ nukryžiuotą berniuką, analizuoti skirtingus informacijos šaltinius nepajėgūs druskininkiečiai užsisklendė virtualiame pasaulėlyje, kuriame mero svajonių rūmams viešai nepritarę menininkai yra netikri arba suklaidinti, o ramybę drumsčia blogio jėgų pasamdyti pavyduoliai.


Virtuali Didžioji kinų siena tarp Lietuvos ir Druskininkų jau seniai pastatyta, todėl visai nesvarbu, ar ji bus įkūnyta dar vienu butaforiniu griozdu, ar taip ir liks tik druskininkiečių galvose.

2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime priimta rezoliucija „Dėl valdžios įtakos nepriklausomai žiniasklaidai“

Jūratės Marčiulaitienės nuotrauka
Lapkričio 22 d. Vilniaus Rotušėje į ataskaitinį rinkiminį suvažiavimą susirinko Lietuvos žurnalistų sąjungos delegatų iš visos Lietuvos. Tiesiog privalau pasveikinti LŽS pirmininką Dainių Radzevičių, absoliučia balsų dauguma išrinktą į šias pareigas dar vienai ketverių metų kadencijai. Pirmiausiai todėl, kad per keletą pastarųjų metų D.Radzevičius įrodė, kad jo vadovaujama profesinė žurnalistų bendrija gali realiai ginti žurnalistų teises ir kertinius žiniasklaidos laisvės principus net tada, kai tenka į akis sakyti nemalonią tiesą įtakingiausiems šalies politikams.

Ponas Dainius išties nemažai prisidėjo, kad Druskininkuose vykstantis laisvos spaudos naikinimas taptų žinomas ir smerkiamas visoje šalyje. Ir šiame suvažiavime žurnalistų bendrija pademonstravo solidarumą priimdama griežtą rezoliuciją „Dėl valdžios įtakos nepriklausomai žiniasklaidai“.

„Mes, LŽS XVI-ojo suvažiavimo delegatai, atkreipiame dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymas numato, jog valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą.

Tačiau praktika rodo, kad dalis valdžios institucijų faktiškai valdo žiniasklaidos priemones ir taip įtakoja jų turinį. Tai konstatavo ir žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. gruodžio 3 d. sprendime. Išnagrinėjęs Druskininkų krašto savaitraščio „Druskonis“ redaktoriaus Eugenijaus Rutkausko ir savaitraščio „Druskininkų naujienos“ redaktoriaus Romo Sadausko skundą dėl leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos, priėmė sprendimą, kuriuo skundą pripažino pagrįstu. Sprendime taip pat akcentuota, kad Druskininkų savivaldybės institucijos ir įstaigos ne tik nekontroliavo visuomenės informavimo pliuralizmo ir sąžiningos konkurencijos išsaugojimo, kaip įpareigoja Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis, bet ėmėsi šiems siekiams priešingų priemonių ir jų įgyvendinimo.

Žurnalistų etikos inspektorius nustatė, kad de jure leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjas / viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) yra Druskininkų švietimo centras, tačiau de facto - ir Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius bei Druskininkų savivaldybės administracija.

Kartu nustatyta, jog per laikraščio „Mano Druskininkai“ leidybą buvo vykdyta akivaizdi kampanija, parengta pagal išankstinius nusistatymus ir tenkinant grupinius - politinius interesus. Tokiu būdu pažeistas Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas (numatantis, jog viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus).

Tokių pavyzdžių kaip Druskininkuose randasi ir kituose Lietuvos rajonuose. Ši tendencija stiprėja artėjant savivaldos rinkimams.

Kadangi žiniasklaida lieka labai įtakingu politiniu įrankiu ir kadangi esama didelio pavojaus, jog žurnalistai nebepajėgs atlikti demokratijos sergėtojos vaidmens, siūlome iš naujo peržiūrėti ir įvertini Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas dėl žiniasklaidos priemonių savininkystės.

Todėl įpareigojame LŽS Tarybą, Valdybą ir Pirmininką imtis iniciatyvos ir siekti, kad Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintos nuostatos būtų tinkamai taikomos dėl viešosios informacijos rengėjų savininkystės ir kad demokratinėje šalyje valdžia nemonopolizuotų žiniasklaidos rinkos.“


Dėkoju visiems kolegoms, kurie teisingai suprato, kas vyksta Druskininkuose, ir vienbalsiai pritarė šiai rezoliucijai. Ačiū!

2014 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Mūsų Seimo narė savo sumanymais stebina ne tik opoziciją, bet ir kolegas iš valdančiosios koalicijos

Pirmojo sniego dažniausiai sulaukdavome dar spalį, bet šiemet iki pat lapkričio vidurio mano kieme žolė žaliuoja. Tik to žalumo visą savaitę nespėju pamatyti, nes dienos taip susitraukė, kad iš namų išvažiuoju dar tamsoje, o grįžtu jau sutemus. Net ir savaitgaliais baisu ilgiau pamiegoti, nes lengvai galiu pražiopsoti tas kelias trumpas šviesos valandas, kai galiu pamatyti, kokios spalvos mūsų katinai. Trečiadienį iškritęs sniegas bent jau prašviesino tą pilkai rudą niūrumą balta nesutepto tyrumo vilties spalva.



Tą pačią dieną kolegos iš „Druskonio“ pranešė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atmetė „susirūpinusios druskininkietės“ skundą, neva jų straipsnis apie mano keliuose viešuose renginiuose dėvėtus marškinėlius „CARAS CHUILO“ kažkaip ten ypatingai žaloja nepilnamečius. Belieka pasveikinti kolegas su sveiko proto pergale ir pasidžiaugti, kad inspektorė neleido savęs paversti susidorojimo su laisva žiniasklaida įrankiu. Nes tikrai nepatikėsiu, jog mūsų mielajame kurorte staiga visi tokie jautrūs tapo, kad ne tik toli ir be bilieto pasiųsti nebėra ką, bet ir laikraštyje paminėtas ukrainietiškas žodis, kurį šiais metais dainoje „Putin chuilo la la la...“ kartoja ištisi stadionai visuose planetos pakraščiuose. Nepatikėsiu, kad jautriosios druskininkietės vaikučiai, perskaitę tą žodį laikraštyje, patirs moralinę traumą dėl kurios staiga ims nebeklausyti mamos, nevalgyti penkių grūdų dribsnių košės ir gauti neigiamus pažymius geografijos bei lietuvių literatūros pamokose. Matau tik didelį norą pritaikyti laikraščiui kokį nors Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo straipsnį keršijant už visas kritines publikacijas apie vietinės valdžiukės darbus.

Tai, kad nei skundais, nei grasinimais jau nepavyks užčiaupti išlaisvėjusių druskininkiečių, liudija ir šią savaitę išplatintas gausaus žinomų vietinių meno kūrėjų ir organizatorių kreipimasis. Apie jį paskaitysite „Druskininkų naujienų“ kultūros puslapyje, o čia geriau jums papasakosiu kolegų parašus rinkusio dailininko Gintaro Žilio įspūdžius.

„Dauguma atsakingai pilietiškos mąstysenos žmonių tą kreipimąsi pasirašė nedvejodami. Jie, jausdamiesi laisvos Lietuvos valstybės piliečiais, nebijojo išreikšti savo nuomonės, palaikančios kultūrinės bendruomenės siekius. Deja, baimės už savo nuomonę ir įsitikinimus netekti darbo ar užsitraukti vadovų nemalonę atmosfera apnuodijo daugelį Druskininkų savivaldybei priklausančių įstaigų darbuotojų, kurie neišdrįso padėti parašo dėl minėtos priežasties. Netelpa galvoje, kad tai kas vyksta Druskininkuose, yra ne sovietmetis, bet 24 metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo,“- pasakojo G.Žilys.

Pono Gintaro užčiaupti nepavyks – pensijos iš jo jau neatims, o malonių iš vietinės valdžios jis jau seniai nesitiki, dar nuo to meto, kai per 2012 m. Seimo rinkimus buvo pjudomas už tai, kad viešai suabejojo ar tuometinė mero pavaduotoja Kristina Miškinienė tinka užimti Seimo nario vietą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų apygardoje.

Po dviejų Seimo kadencijos metų G.Žilys bent jau gali būti ramus, kad anuomet atliko savo pilietinę pareigą. Ypač tokiu metu, kai mūsų Seimo narė savo sumanymais priverčia gūžčioti pečiais ne tik opoziciją, bet ir kolegas iš valdančiosios koalicijos.

Taip darbietis Mečislovas Zasčiurinskas, kurio pažiūros šiaip jau man didelių simpatijų nekelia, šią savaitę nuoširdžiai pasipiktino K.Miškinienės parengtomis įstatymų pataisomis, kuriomis būtų prailgintas policijos pareigūnų ir karių pensinis amžius.

„Iš beveik 10 tūkst. Lietuvoje dirbančių policijos pareigūnų, daugiau nei 2 000 yra pensinio amžiaus. Tokios įstatymo pataisos svarstymui tik prasidėjus, tie du tūkstančiai bus priversti pasinaudoti kol kas galiojančia lengvata ir kas liks dirbti? Įstatymo pataisos autorė Kristina Miškinienė taip ir sako, kad „pastaruoju metu smarkiai daugėja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų ir todėl didėja valstybės biudžeto lėšų poreikis tokioms išmokoms“. O paprastai kalbant, iš dirbančių pensininkų bus atimtos pensijos. Sunkiai suvokiamas dalykas, kad politinės partijos, teigiančios, jog „Svarbiausia – žmogus!“, atstovė, remiasi tokia logika. Kalbant paprasčiau, siūlo atimti iš statutinių pareigūnų ir karių tai, kas jiems priklauso, ką jie užsitarnavo! Todėl teigiu, kad pasiūlymas prailginti statutinių tarnautojų bei karių tarnybos amžių penkeriais metais yra neteisingas socialiai ir visiškai nesavalaikis,“- piktinosi M. Zasčiurinskas.

Iš antraeilio personažo savivaldybėje virtusią didele politike Seimo narę gelbsti tik tai, kad valdančiojoje koalicijoje yra ir daugiau nesuvokiančių atsakomybės už savo veiksmus politikų.
„Mieli socialdemokratai, kiek jūs galite kentėti Artūro Skardžiaus patyčias? Nuolat kaldamas jus prie kryžiaus už terminalą, gąsdindamas dėl išaugsiančių dujų kainų, jis atlieka Kremliaus užsakymus, o jūs nuolankiai tylite. Kuo jis toks svarbus, kad taip kankinatės? Edmundo Jakilaičio laidoje ministras R. Masiulis su D. Korsakaite aiškiai pasakė, kad dujos nebrangs. Minėjo neatsakingus politikus. Kodėl be pavardžių? Kodėl visiems politikams ta etiketė? Beje, A. Skardžius Seimo posėdyje šiandien reikalavo Krašto apsaugai numatytų pinigų dalį skirti sportui...“- socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Seimo narė Rasa Juknevičienė.


Nesunku suprasti, jog tokius veikėjus socialdemokratai partijoje laiko dėl to, kad gautų panašios pasaulėžiūros ne itin lojalių Lietuvai rinkėjų balsus. Iš to ir susideda aukšti LSDP reitingai. Vos tik ši partija atsikratytų skardžių, bradauskų ir malinauskų, taip išgrynindama europietiškos socialdemokratijos tradiciją, parama jai vos siektų tą ribą, už kurios tampama neparlamentine.

2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Būti skundiku – ne gėda, o garbinga pareiga

Norvegijoje dirbantis kaunietis, vidutinio dydžio gatviniame pietvakarių Lietuvos kaime stebėtinai pigiai nusipirkęs nedidelį dvariuką primenantį raudonų prūsiškų plytų namą su parko likučiais ir užakusia kūdra, neilgai juo džiaugėsi. Nupjovė kiemo žolę, praretino krūmus, aprinko šiukšles, pakeitė pakabinamą durų spyną ir pusmečiui išvyko iš Lietuvos uždirbinėti pinigų. Manė, kad nerimauti nėra ko – sodyba stovi pačiame kaimo viduryje, visiškai greta gyvena į civilizuotus žmones panašūs kaimynai, su kuriais spėjo susipažinti, svetimi ten nesilanko, tai kas gi galėtų nutikti?

Po pusės metų grįžęs į tėvynę, jis mane prikalbino drauge nuvažiuoti apžiūrėti namo, tikėdamasis, kad sugebėsiu kažką naudingo patarti jos tvarkymo reikaluose. Taip tapau vieninteliu gyvu liudininku, mačiusiu kaip per akimirką nuoširdus optimistas, kiekviename žmoguje bandęs įžvelgti pozityvų pradą ir šypsojęsis net tada, kai ne viskas pasiseka, buvo priblokštas lietuviškos realybės.
Raudonų plytų dvariukas pasitiko mus atlapotomis durimis, išdaužytais langais, po kambarius išspardytais nugriautos krosnies kokliais ir daugybe tuščių plastikinių pigaus vyno bei alaus butelių. Per vieną naktį taip suniokoti namo nesugebėtų net visi kaimelio gyventojai drauge susirinkę. Bet keisčiausia, kad nė kaimynai atkakliai tvirtino nieko nematę, o įkyriau klausinėjami nusukdavo žvilgsnį šalin tarsi vengdami išsiduoti, kad kažką žino.

Niokotojai, žinoma, turėjo būti to paties kaimo gyventojai, jų pačių paūgėję vaikai ir vietiniai girtuoklėliai, kuriuos visi pažįsta. Bet paskambinti policijai ir pranešti apie vykdomą nusikaltimą niekas nesugebėjo.

„Mes juk ne skundikai...“- pro sukąstus dantis sugebėjo ištarti pasiteisinimą primygtinai tardomas kaimynas.

Lietuviškoje paprotinėje teisėje pranešimas apie vykdomą nusikaltimą yra smerktinas veiksmas, gerokai gėdingesnis už bet kokį nusikaltimą, išskyrus vaikų seksualinį išnaudojimą ir dar kelias visuotinai netoleruojamas veikas. Tai būdinga ne tik neseniai iš laisvės atėmimo vietų išėjusiems ir tenykščiu garbės kodeksu tebesivadovaujantiems recidyvistams, bet didžia dalimi ir visai mūsų visuomenei.

Bendrovė „Spinter tyrimai“ Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) užsakymu kasmet rengia reprezentatyvius gyventojų nuomonės tyrimus, kurių metu domisi, kokia mūsų šalies piliečių dalis pateisina degalų, alkoholio ir cigarečių kontrabandą bei nelegalų jų vartojimą. Dar prieš 2008 – 2009 m. krizę jų buvo stebėtinai daug, bet ne dauguma, o nuo 2010 m. jų skaičius stabiliai viršija 60 procentų.

Neteko girdėti apie reguliarius tyrimus, kiek žmonių toleruoja nusikaltimus ir teisės pažeidimus, nuo kurių nesijaučia asmeniškai nukenčiantys: Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir tiesioginių išmokų grobstymą, pajamų slėpimą ir neteisėtą socialinių išmokų gavimą, algas vokeliuose ir vokelius gydytojų chalatų kišenėse. O svarbiausia – kokia dalis, sužinoję apie nusikaltimą, įskųstų jo vykdytojus.

Paprotinė teisė negali visiškai sutapti su rašytinėmis teisės normomis, bet darnioje visuomenėje jas papildo ir pratęsia. Neoriginalu kiekvieną kartą pirštu rodyti į prieš ketvirtį amžiaus pasibaigusią sovietinę okupaciją, bet šį kartą be to neišsiversiu. Nes būtent patirtis, įgyta per ilgus svetimų valdžių amžius, viena kitą keičiančias okupacijas ir rezistenciją suformavo daugelį lietuviškų paprotinės teisės normų. Įskųsti nacių okupantams žydų vaiką paslėpusį kaimyną ir stribams išduoti partizanų bunkerio vietą buvo tikrų tikriausias karo nusikaltimas, kuriam nėra senaties. Vėliau taip pat smerktinas buvo bendradarbių ir draugų skundimas KGB, o drauge, suvokiant jog buvome okupuoti, neigiamai vertintas ir bet koks bendradarbiavimas su okupantų teisėtvarkos institucijomis.

Po Stalino mirties grįžę iš lagerių tremtiniai ir politiniai kaliniai parsivežė ne tik ilgesingas dainas bei iš duonos nulipdytus rožančius, bet ir buvimo tarp kriminalinių nusikaltėlių patirtį. Sovietų sąjungoje per įkalinimo įstaigas perėjo tokia didelė visuomenės dalis, kad nusikaltėlių pasaulio žargonas, nelaisvėje sukurti anekdotai ir kriminalinės romantikos persunktos baladės, atliekamos prikimusiu balsu, pritariant gitara, užliejo visą šalį. O ypatingai jų reikšmė padidėjo sovietinio režimo griuvimo laikotarpiu, kai buvę „įteisinti vagys“ ir kriminalinio pasaulio autoritetai tapo raudonšvarkiais „naujaisiais rusais“ su storomis aukso grandinėmis ant kaklų.

Mes gi tuo metu kūrėme savo valstybę, ėjome į Europą, bet drauge atsinešėme ir sovietinių lagerių „paniatkes“, tai yra paprotinę teisę. Ir su neslepiama panieka stebėjomės vokiečiais ar skandinavais, skambinančiais policijai, vos tik pastebi įtartiną bruzdėjimą kaimyno kieme.

Kol didžiajai visuomenės daliai skundikas yra keiksmažodis, o sava valstybė – priešas, bet kokios pastangos mažinti toleranciją kontrabandai ir kitiems nusikaltimams neduos laukiamo rezultato. Net ir liudytojų apsaugos priemonių reikėtų mažiau, jeigu visuomenė solidarizuotųsi ne su nusikaltėliais, o su jų aukomis ir pranešusiais apie nusikaltimą sąžiningais piliečiais.

Reikėtų ilgalaikės programos, kurią įgyvendinant nuo vaikų darželio ir pradinės mokyklos būtų skatinami skundimo įgūdžiai, o pačiam žodžiui „skundikas“ suteikiama pozityvi prasmė. Juk būti skundiku – ne gėda, o garbinga pilietinė pareiga. Galimybė skųsti anonimiškai, deja, tik patvirtina įsitikinimą, jog tai yra gėdingas veiksmas, kurį reikia slėpti nuo kitų.


Mano straipsnių komentatoriai mėgsta priekaištauti, kad reikšdamas nuomonę „ir apie ratus, ir apie batus“ nepagrindžiu savo žodžių veiksmais. Tai štai, prašom, bebaigdamas kurti šį tekstą, tinklalapyje „e – policija.lt“ ne anonimiškai, o pasirašydamas tikrais savo asmens duomenimis įskundžiau į Vilniaus mero pareigas sumaniusį kandidatuoti poną Jurijų Subotiną už itin vulgarų tyčiojimąsi iš Prezidentės socialiniame tinkle „Facebook“. Nes jie ten, Vilniuje, balažin ką gali prikrėsti – dar paims ir išrinks jį meru. Tai reikia gelbėti sostinę man, kaimiečiui.

2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Į sąmokslo teoriją dėl pareigūnų paimto šautuvo bando įvelti net ir Prezidentę

Keistai realybę suvokiančių piliečių prie Prezidentūros
galima sutikti kone kasdien
Kai kalbame apie patyčias iš vaikų, tai yra rimta problema. Apie tai jau ne vienerius metus diskutuoja mokytojai, ikimokyklinio ugdymo pedagogai, vaikų tėvai ir politikai. Tegul sau diskutuoja, gal kada ir aš savo trigrašį įkišiu, bet ne šį kartą. Tačiau kai į šeštą dešimtį įkopęs politikas savo teisines problemas bando interpretuoti kaip konkurentų patyčias ir už tai, kad prokurorai iš jo paėmė žaislą, kaltina visus iš eilės nuo Prezidentės iki savo darbą dirbančių pareigūnų, tai jau kaip reikiant juokingai atrodo.

Nežinantiems, apie ką aš čia svaičioju, paaiškinsiu, kad šią savaitę vienas labai rimtas dienraštis paskelbė graudų Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko pasibėdojimą dėl to, kad jam teko atiduoti bylos tyrėjams medžioklinį šautuvą, kurį seniai labai seniai buvo nusivežęs į abejotino teisėtumo medžioklę kitame Lietuvos pakraštyje. Pareigūnai iki šiol tebetiria tos medžioklės aplinkybes, tai į jų aptarinėjimą čia nesileisiu. Platesnės diskusijos verta ne pati byla, o mero reakcija į teisėtus procesinius veiksmus: įsivaizduokite, koks įžūlumas išdrįsti iš tokio svarbaus žmogaus šautuvą paimti. Ir ta proga plačiu mostu papilti kaltinimai  visiems savo oponentams ir varžovams būsimuose tiesioginiuose Druskininkų savivaldybės mero rinkimuose.

Pirmiausiai kliuvo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui Vitalijui Gailiui. Tos medžioklės byloje jis nė neminimas, bet ne taip seniai lankėsi Druskininkuose ir diskutavo su druskininkiečiais apie korupciją savivaldybėse. Meras į tą diskusiją neatėjo, nors girdėjau, kad buvo kviestas. O atėję jo klapčiukai tikriausiai persistengė tirštinti spalvas atpasakodami pokalbio turinį. „Druskininkų naujienos“, beje, apie tą diskusiją jau rašė. Labai neišsiplėčiau ją aprašinėdamas, kad netyčia neperžengčiau tos ribos, už kurios baigiasi skaitytojų informavimas ir prasideda politinė agitacija. Bet renginyje buvau nuo pat pono V.Gailiaus atvykimo iki atsisveikinimo su juo, net ir tose jo dalyse, į kurias žmonės iš gatvės nebuvo kviesti. Todėl galiu paliudyti, kad apie mero šautuvą ir tą seną medžioklės istoriją diskutuota nebuvo. Ir neprireikė, nes yra gerokai įdomesnių močiučių trobelių tvorų, žemės sklypų, statybų ir propagandinio leidinio spausdinimo už mokesčių mokėtojų pinigus temų, kurios Antikorupcijos komisijai yra arba gali būti įdomiu tyrimo objektu.

Todėl galima drąsiai teigti, kad V.Gailius užsipultas ne už savo vaidmenį medžioklės byloje, o už tai, kad išdrįso atvykti į Druskininkus ir čia kalbėti apie politinę korupciją. Nes korupcijos Druskininkuose nėra ir negali būti – juk Druskininkų savivaldybės antikorupcijos komisijai vadovauja pats meras.

Dar keisčiau, kad su banalia šautuvo paėmimo istorija siejamas V.Malinausko varžovas būsimuose mero rinkimuose Valdas Trinkūnas. Jis su šia byla susisijęs tik tiek, kad yra liberalas, kaip ir V.Gailius. Neiškenčiau nepaklausęs pono V.Trinkūno, kokia proga jis čia minimas ir kuo dėtas?
„Mero medžioklės ir asmeninio gyvenimo detalės man rūpi gerokai mažiau, negu tos Druskininkų kurorto problemos, kurias aptarinėjome susitikime su V.Gailiumi. Šį kartą kaltina liberalus, neseniai nuo jo kliuvo seimo nariui A.Anušauskui... Kalti visi, kas tik domisi Druskininkų reikalais,“- sakė V.Trinkūnas.

Kažkaip nė nepastebėjau, kada mes čia peržengėme tą ribą, kai savo asmeninio gyvenimo problemas mūsų meras pavertė viešu reikalu. Kone visas miestas gūžčiojo pečiais, kurių galų jam prireikė apie skyrybas su antrąja žmona pranešti viešu pareiškimu, tarsi apie kažkokį ypatingo svarbumo politinį įvykį. Asmeninės bėdos dėl sodybos tvoros taip pat buvo bandytos pateikti kaip kažkokia politinė kova su anuometiniu aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu. O dabar iš to pareigūnų paimto šautuvo vamzdžio bandoma išpūsti vos ne politinio susidorojimo bylą. Kadangi kaltų artimiausioje aplinkoje jau pristigo, įsivaizduojamo sąmokslo gijas bandoma nutempti iki Prezidentės Dalios Grybauskaitės: „R.Malinauską ypač stebina viena aplinkybė: apie šį tyrimą kalbant su teisėsaugos pareigūnais pastarieji mini rūmus S.Daukanto aikštėje. Taip neva duodama suprasti, kad nurodymai gaunami iš Prezidentūros.“


Neadekvačiai realybę suvokiančių piliečių prie Prezidentūros galima sutikti kone kasdien. Pavyzdžiui, antradienį vienas mano „Facebook“ draugas paviešino nuotrauką, kurioje dar apyjaunis vyriškis stovi S.Daukanto aikštėje su plakatu, kuriame kaltina prezidentę slepiant informaciją „apie kosminį palydovą ir prie jo pritaisytą ginklą“. Reikalaujančio grąžinti žaislus R.Malinausko aikštėje nesimatė, nes tam jis turi patogesnę tribūną – nacionalinį dienraštį, priklausantį žiniasklaidos grupei, kuriai atiteko įspūdingo dydžio Druskininkų vandens parko reklamos ir vietinio propagandinio leidinio spausdinimo užsakymai. Bet S.Daukanto aikštė didelė ir vietos pastovėti su kitais sąmokslų demaskuotojais iš anksto rezervuotis nė nebūtina. Nebent po rinkimų ten susirinktų visi rinkėjų nuversti vietiniai kunigaikštukai ir carai, įsivaizduojantys, jog tai negalėjo nutikti be aukštesnių, o gal ir antgamtinių jėgų įsikišimo.

2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Senatvė yra liūdna

Visų šventųjų ir Vėlinių dienos šiemet gražiai sukrito į savaitgalį, tai man džiugu, kad nesusitrukdys įprastas laikraščio leidybos ritmas, o valstybės ir verslo samdiniams gal kiek ir apmaudoka, kad negalės pasidžiaugti dar keliomis nedarbo dienomis ar net ilguoju savaitgaliu.

Užtat degti žvakių ant mirusių artimų ir tolimų giminaičių ir draugų kapų pajudės visa Lietuva. Tą patį ritualą kasmet kartoja ir mūsų šeima: Visų šventųjų vakarą važiuojam pirmiausiai į naująsias Druskininkų kapines Ratnyčios miške, paskui į senąsias ant Druskonio ežero kranto, o galiausiai į Veisiejus. Kartais maršrutą pakeičiame pradėdami nuo Veisiejų, o užbaigdami Druskininkuose. Tik kasmet vis daugiau tų kapų, kuriuos norisi aplankyti, vis daugiau pažįstamų žmonių po žeme ir mažiau lieka trypiančių jos paviršių.

Ne vienas ilgaamžis yra sakęs, kad, užsibuvus šiame gyvenime ilgiau už kitus, labiausiai slegia ne mąžtančios jėgos ir senatviniai negalavimai, o tai, kad visi bendraamžiai draugai, su kuriais kažkada būdavo įdomu bendrauti, jau anapus. Kitos kartos sprendžia savo problemas, dalijasi džiaugsmais ir atrodo nė nepastebi, kad jūs dar gyvas, niekas neprisimena, kad dar esate gyvas, jūsų nuomonė niekam neįdomi.

Gal todėl ne per Vėlines kapinėse dažniausiai sutinkame garbingo amžiaus žmones, tiksliau – našles, nes vyrai taip ilgai neišgyvena. Žiniasklaidos ir interneto socialinių tinklų šmaikštuoliai mėgsta pasišaipyti iš lietuviško papročio paversti artimųjų kapus daržais, purenti ir šlavinėti ten suvežtą juodžemį, sodinti ir persodinti gėles. Noras prisidėti prie jų choro kaipmat išnyksta, vos tik pasikalbu su bet kuria prieššventinę dieną kapinėse triūsiančia senute. Juk jei neprisitrenksim kur dar jauni, mūsų visų laukia tas gyvenimo tarpsnis, kai mylimiausi žmonės gulės po žeme ir kapinėse mintyse su jais pasikalbėjus nesinorės eiti namo.

Senatvė yra liūdna ne todėl, kad pensijos mažos ir politikai vis taikosi kur nors kitur panaudoti joms didinti suplanuotus pinigus. Ji liūdna savaime, kaip būna liūdna rudens pabaiga, kai žvarbus rytys pažeme žarsto jau ne auksinių, o pilkai rudų lapų likučius, o tamsa apgaubia mus iškart popiet, nė dorai neišaušus.

Renovuotame daugiabutyje su trumpakoju šuneliu gyvenančios našlės senatvė tokia pat liūdna kaip atokiame vienkiemyje drebančiomis gyslotomis rankomis apledėjusiu takeliu iš šulinio pasisemtą kibirą vandens nešančios ir kas tris žingsnius pailsėti sustojančios jos bendraamžės. Kiek bebūtų vaikaičių nuotraukų jų albumuose, kiek programų berodytų vieninteliu langu į pasaulį likęs televizorius, kaip išmaniai beveiktų vienu mygtuku įjungiama buitinė technika, senatvė vis tiek yra liūdna.

Užuot beprasmiškai stengęsi kaip nors pralinksminti savo giminės senolius, priversti juos įsitraukti į pramogas, nenatūraliai šypsotis ir vaidinti, neva jiems tai yra smagu, galime bent retkarčiais rasti šiek tiek laiko įdėmiai pasiklausyti, ką jie nori mums pasakyti. Dar visai jauna mano žmona kažkada liepė man atsiminti, kad dėmesys yra svarbesnis už bet kokias dovanas, o kadangi su ja niekuomet nesiginčiju, tai įsikaliau jos žodžius į atmintį.

Nustebsite sužinoję, kiek daug turi jums pasakyti jūsų tėvai ir seneliai. Pasibaisėsite, kad galėjote jų netekti taip ir neišgirdę pasakojimų, kurių niekas kitas jau negalės papasakoti. Prisiminimų apie protėvius, kurių jums jau neteko matyti, karus ir netektis, pasipriešinimą ir baimę, melodramatiškas meilės istorijas ir dešimtmečiais besitęsiančius pagiežingus skirtingų giminės atšakų konfliktus, prasidėjusius nuo banalaus užstalės ginčo, pavydo arba paprasčiausio nesusipratimo. Net jeigu vaikystėje visa tai jau girdėjote, galėčiau prisiekti, kad maištingos paauglystės, studijų ir savarankiško gyvenimo metai taip sutvarkė jūsų atminties sandėliuką, kad tiems pasakojimams beliko apdulkėjusi viršutinė lentyna iki kurios niekuomet nepasistiebiate.


Kokį sėkmingą, į pozityvią ateitį orientuotą linksmuolį arba internete gyvenantį komunikacijos guru bevaidintumėte darbo dienomis, truputis ryšio su praeitimi jums nepakenks ir nepadarys labiau pažeidžiamu. Net jeigu toje praeityje rasite ne apdulkėjusias bajorystės regalijas, o tik visų valdžių ujamų kaimo varguolių rankomis pasodintą laukinę kriaušę, primenančią išnykusios sodybos vietą.

2014 m. spalio 23 d., ketvirtadienis

Alternatyvus „valdžios sąrašas“ padės išlikti politikoje, jeigu LSDP nusigręžtų?

Druskininkų klubo nariai
Šią savaitę į viešumą nutekėjo informacija, kad „Druskininkų klubas“ ketina atskiru sąrašu dalyvauti 2015 m. kovą vyksiančiuose rinkimuose į Druskininkų savivaldybės tarybą.

 2012 m. vasarą įkurtas klubas buvo sumanytas kaip dabartinės socialdemokratų daugumos valdomos Druskininkų savivaldybės rėmėjų būrelis, į kurį sukviesti lojalūs Ričardo Malinausko politikai verslininkai, įstaigų vadovai. Klubui priklauso ir pats Druskininkų meras, vicemeras, administracijos direktorius. Viso – apie keturias dešimtis asmenų.

„Dažniausiai susitinka ir veiklos planus kuria klubo valdyba, kurią sudaro gerai žinomi druskininkiečiai: klubo prezidentė Vilma Žibūdienė, Ričardas Malinauskas, Albertas Katilovskis, Vidas Stašinskas, Artūras Skausmenis ir Violeta Kaubrienė,“- skelbiama klubo interneto tinklapyje.
Visuomenei apie klubą tapo žinoma, kai jis išplatino viešą kreipimąsi „Mylėkime savo miestą“, kuriame pareiškė pasitikėjimą kaip tik tuo metu į abejotino legalumo tvorų skandalus įsipainiojusiam merui.

Spalio 17 d. „Druskininkų klubo“ valdybos posėdyje buvo iškeltas klausimas dėl jo dalyvavimo savivaldybių tarybų rinkimuose. Svarstyta galimybė įregistruoti „rinkimų komitetą“, kurį turi sudaryti rinkėjų grupė, siekianti dalyvauti konkrečiuose rinkimuose ir kelti kandidatų sąrašą ir (arba) kandidatą į savivaldybės tarybos narius – merus arba tiesiog sudaryti kandidatų į savivaldybės tarybą sąrašą. „Druskininkų klubo“ valdyba pritarė sumanymui dalyvauti rinkimuose.

Spalio 19 d. „Druskininkų klubo“ prezidentė V.Žibūdienė kreipėsi į visus jo narius pranešdama šią žinią ir kviesdama ją apsvarstyti.

„Visus kitus juridinius niuansus mums paaiškins profesionalai artimiausio susirinkimo metu, kurio datą ir vietą greitu laiku pranešiu,“- rašė V.Žibūdienė.

Jos nuomone, asociacijos nariai  negali „likti abejingi miesto gyvenimui ir ypatingai šiuo metu suaktyvėjusių kandidatų į savivaldos tarybą bei mero pareigas rinkiminėms priemonėms“.
Visuotinį klubo susirinkimą planuojama sušaukti spalio pabaigoje.

„Visi esame aktyvūs, savo nuomones turintys druskininkiečiai, galintys savo darbines ir asmenines patirtis panaudoti ir miesto labui. Ir tai galime padaryti - dalyvauti tiesioginiame miesto valdyme,“- teigia V.Žibūdienė.

Įdomiausia, kad nemaža dalis klubo narių, kaip ir Druskininkų savivaldybės vadovai, priklauso tai pačiai Lietuvos socialdemokratų partijai. Tokiu būdu rinkimuose dalyvautų du socialdemokratų sąrašai, besivaržantys dėl tų pačių pažiūrų rinkėjų.

Tokias pastangas išskaidyti elektoratą galima paaiškinti tik vienu būdu – kurorto vadovai nebepasitiki LSDP vadovybe Vilniuje ir rengia atsiskyrimą nuo šios partijos anksčiau, negu bus iš jos pašalinti.

Dalis LSDP frakcijos Seime narių ir aktyvių socialdemokratų, o ypač partijos jaunimas, jau senokai kalba, kad LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotojas Ričardas Malinauskas, bylinėdamasis su valstybės institucijomis dėl tvoros ir įsivaizduojamos savo teisės leisti laikraštį imituojantį politinės reklamos leidinį, gerokai prisidėjo prie partijos nesėkmės šiemet vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose. Jie vis garsiau reikalauja atsigręžti į europietiškas kairiąsias vertybes ir apsivalyti nuo tokių ne europietiška socialdemokratine ideologija, o vien pragmatiniais interesais besivadovaujančių politikų kaip R.Malinauskas. Jų įtaka partijoje pamažu didėja ir jau niekas neabejoja, kad Druskininkų meras daugiau nebebus renkamas partijos vicepirmininku.

Svarstant LSDP etikos komisijoje R.Malinausko skandalus dėl laikraščio ir tvoros buvo nuspręsta sulaukti teismų sprendimų. Laikas nestovi vietoje ir tie teismai nesitęs amžinai. Žinodamas, kad palankių sau sprendimų negali tikėtis, Druskininkų meras galbūt jau dabar ieško būdų pratęsti savo politinę karjerą. Tik be LSDP.


„Druskininkų klubas“ tokiam reikalui kuo puikiausiai tinka, nes gali dalyvauti rinkimuose kaip „valdžios sąrašas“ ir, panaudojus agitacijai administracinius resursus, surinkti tuos pačius balsus, kuriuos gautų socialdemokratai. Tuo pat metu šis scenarijus nėra toks rizikingas kaip išėjimas į kitą partiją arba naujos kūrimas, nes pradiniame etape nesukuria konflikto su LSDP ir palieka galimybę merui pasilikti šioje partijoje, jei jos vadovybė susilaikys nuo griežtesnių jo veiklos įvertinimų.

2014 m. spalio 13 d., pirmadienis

Kodėl jiems prireikė laužtis į Dešiniojo trolibano „Facebook“ paskyras?

Tokį beveik vasariškai šiltą savaitgalį tiesiog privalėjau išeiti į miškus. O kadangi jau greitai užklups visokios rudens darganos, tai gavosi lyg kažkoks atsisveikinimas su giria. Grįždamas iš grybavimo vietų Stalų girininkijoje sustojau Kareivonių miške prie ežero, kuris vadinasi taip pat, kaip ir tas, prie kurio gyvenu – Ilgis. Prie laužo vakarojusi šneki maždaug penkiasdešimtmečių marijampoliečių pora pasisveikino ir papasakojo taip pat grybavę tuose kraštuose, bet nusprendę neskubėti namo, išsimaudyti ir pernakvoti stovyklavietėje.

„Pavydžiu dzūkams, kurie tokiose vietose gyvena,"- atsiduso vyriškis, išgirdęs, kad esu vietinis.
Vakare įsijungęs kompiuterį pamačiau pranešimus, kad kažkas atkakliai bandė pakeisti mano „Facebook“ paskyros prisijungimo slaptažodį. O tuomet kolega Dovydas, tas pats, kurio straipsnis apie dviejų sostinės mokyklų auklėtinių išvykas į sukarintas Rusijos stovyklas tapo didžiausia šios savaitės sensacija, pranešė gavęs neva iš mano elektroninio pašto dėžutės siunčiamų laiškų su labai linksmu įspėjimu: „Sveikas Dovydai mes pavojuje rink daiktus ruoskis begti si vakara mus atakuos...“ Būtent taip – be skyrybos ženklų, lietuviškų raidžių. Sekmadienio rytą neva iš jo pašto atkeliavo panašiu stiliumi sukurtas laiškelis: „Romka mane uzpludo depresija arba paranoja stai gavau laiska is kremliaus...“

Kadangi tikrasis Dovydas į mane taip familiariai niekuomet nesikreipia, kreipinį sakinyje visuomet išskiria kableliais, o žodį „Kremlius“ rašo didžiąja raide, nekilo jokių abejonių, kad čia rašo ne jis. Apie bandymus pakeisti jų „Facebook“ slaptažodžius ir gaunamus keistus laiškus pranešė dar keli viešai savo nuomonę apie kylančias iš Rusijos grėsmes skirtingose erdvėse reiškiantys kolegos, kartais pavadinami Dešiniuoju trolibanu.

Kodėl tai daroma taip neprofesionaliai ir būtent dabar, kai aktyvūs karo veiksmai Ukrainoje beveik nebevyksta ir Rusijos smerkimas nebėra svarbiausia ir vienintelė apžvalgininkų komentuojama aktualija?

Po Minsko susitarimų įgyvendinimo Rusijos vykdomame hibridiniame kare prasidėjo naujas etapas. Separatistinės Donecko ir Luhansko liaudies respublikos savo vaidmenį jau atliko. Dabar, nepaisant pavienių karo lauko vadų pastangų sutrikdyti paliaubas ir pavienių susišaudymų, Rusija išveda savo reguliariosios kariuomenės dalinius iš Rytų Ukrainos. Patys separatistų vadai rašo, kad Rusijos pasieniečiai staiga uždarė sieną, nustojo plaukti ginklų siuntos (užsidarė „vojentorgas“) ir „savanorių“ būriai. Dar daugiau, pačioje Rusijoje Federalinė saugumo tarnyba staiga pradėjo persekioti už ekstremizmą radikalias nacionalistines organizacijas, daugiausiai prisidėjusias prie „Rusų pavasario“ organizavimo.
Tikslai, kuriuos buvo galima pasiekti aktyviais karo veiksmais jau pasiekti – Ukrainos rytinėje dalyje sukurtas Padnestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos tipo darinys, kurio teritorijos išvaduoti Ukraina artimiausiu metu nebandys. Dabar Rusija skuba taisyti šio karo pasekmes – pašlijusius santykius su Vakarais. Todėl visose Ukrainą palaikiusiose ir sankcijas Rusijai įvedusiose šalyse suaktyvinamos visos Kremliui tiesiogiai pavaldžios ir jo įtakojamos jėgos nuo profesionalių karinės žvalgybos agentų iki „naudingų idiotų“ skalambijančių apie vietinio politinio elito pataikavimą amerikonams.

Todėl taikiniu šiame etape pirmiausiai pasirenkami tie visuomenėje girdimi ir matomi žmonės, kurie jau iki šiol pasireiškė kaip Rusijos informacinio karo veiksmų kritikai ir ateityje galėtų nuteikti savo auditoriją prieš dar vieną santykių su Rusija „perkrovimą“. Būsime vaizduojami kaip paranojiški rusofobai, kiekvieną kartą kieme sulojus šuniui bėgantys slėptis į rūsį, tradicines vertybes niekinantys kosmopolitai, gaunantys nurodymus iš JAV ambasados ir Izraelio, Naująją pasaulio tvarką kuriančių slaptųjų organizacijų talkininkai ir tiesiog apgailėtini menkystos.

Prieš dvi savaites straipsnyje „Baltijos šalims reikia Šaltojo karo“ rašydamas, kad „...nė vienas iš valdančiosios koalicijos partijų lyderių nedrįsta pirmas viešai pasiūlyti Lietuvos gynybiniam pajėgumui stiprinti numatytų lėšų panaudoti pensijų arba pašalpų didinimui, nuogąstaudami, kad pasipiktinusiųjų rinkėjų gali būti daugiau, negu dėkingų už kelis papildomai pridėtus litus“, o „...paskelbtas Vakarų santykių su Rusija „Perkrovimas 2.0“ jiems suveiktų kaip startinio pistoleto šūvis,“ nesitikėjau, jog tai nutiks taip greitai.

„Galėtume šiek tiek sumažinti krašto apsaugos finansavimą, o daugiau lėšų jai numatyti ateinančiais metais,“- spalio 6 d. prakalbo Seimo narys Petras Gražulis.

Ar dar kas nors stebisi, kodėl būtent jam buvo patikėta misija pralaužti ledus griaunant pavasarį pasiektą svarbiausių politinių jėgų susitarimą didinti krašto apsaugos finansavimą? Prisiminkime visas šio politiko pastangas kompromituoti Lietuvą homofobiškais įstatymų projektais ir vulgaria europietiškos žmogaus teisių sampratos kritika. Ir Vengrijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos radikalių „tradicinių vertybių gynėjų“ kelią nuo Europos Sąjungos kritikos prie atviros politinės paramos Rusijai.

Šioje hibridinio karo stadijoje tokie politikai iš pašiepiamos mažumos turi tapti jei ne dominuojančia dauguma, tai bent svarbia ir įtakinga politinio gyvenimo dalimi. Jei ne visoje Europoje, tai bent šalyse, kurioms numatytas aukos vaidmuo kitame etape.


2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienis

Opozicijos renginiai – politinė reklama, valdžios – tik pasikalbėjimas apie nuveiktus darbus

"Savivaldos savaitė" vyksta savivaldybių
rinkimų kampanijos metu
Drauge su spaliu prasidėjusi oficiali savivaldybių rinkimų kampanija nuobodi nebus, nes jau nuo pirmųjų jos dienų Vyriausiajai rinkimų komisijai tenka nagrinėti skundus dėl galimų Rinkimų įstatymo pažeidimų. Ir iškart spėjo išgarsėti Druskininkai.

Teisininkas ir buvęs VRK narys Liutauras Ulevičius, atstovaudamas visuomeninę rinkimų stebėtojų grupę, kreipėsi į VRK dėl galimo pažeidimo mūsų mieste.

„Šių metų spalio 2 dieną Druskininkų savivaldybės įstaigos Druskininkų švietimo centras leidžiamame leidinyje „Mano Druskininkai“ išspausdinta nepažymėta politinė reklama – Druskininkų savivaldybės mero, socialdemokratų partijos vicepirmininko straipsnis. Nors leidinio rengėjai vaikiškai bandė nusiimti atsakomybę, nurodydami, kad tekstas perspausdinamas iš naujienų portalo „Delfi“ ir ten buvo išspausdintas dar iki oficialios savivaldybių rinkimų kampanijos pradžios, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga ir kelia vien šypseną,“ - teigia L.Ulevičius.

Mero gerbėjos interneto socialiniuose tinkluose iškart puolė jį teisinti: žmogus juk tik rašo apie savo darbą, o va, varžovai tai jau tikrai reklamuojasi abiejuose nepriklausomuose savaitraščiuose ir pirštu bedė į Ronald Regan klubo renginio skelbimą. Na ir kas, kad tame skelbime neminima jokia partija ir nekviečiama už ką nors balsuoti. Jeigu teiktųsi pagūglinti ir užpildyti savo žinių spragas apie tą klubą prieš rašinėdami savo atradimus, sužinotų, kad jo renginiai vyksta jau ne pirmus metus, o juose apie viešojo gyvenimo aktualijas diskutuoja visuomenei gerai žinomi žmonės, kuriuos kone kasdien be jokių politinės reklamos ženklų matote televizoriuje.

Jei jau paminėjau šitą namų rakandą, tai neišvengsiu ir komentaro apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, turėjusių apginti mūsų smegenis nuo putiniškos propagandos, svarstymą Seime. Valdančiosios daugumos sprendimas jas atmesti buvo visiškai logiškas. Juk nutraukus nuodijimą svetima propaganda, kai kurie rinkėjai gali pradėti orientuotis aplinkoje, o tada jau tikrai už šituos nebalsuotų. Tai suprantama, kad jie nekerta šakos, ant kurios sėdi.

Įdėmiau išsinagrinėjau, kaip balsavo Seimo nariai už Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, kuria savivaldybių politikams būtų užkirsta galimybė dangstantis savo švietimo įstaigomis leisti laikraščius imituojančią savigyrą. Nesistebiu, kad prieš pataisą balsavo socialdemokratė, buvusi Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoja Kristina Miškinienė, bet negaliu suprasti, kodėl iš visos Liberalų sąjūdžio frakcijos nubalsuoti „Už” sugebėjo vienintelis Eugenijus Gentvilas. Ar tokiu būdu liberalai nepakišo riebios kiaulės savo nariams Druskininkuose, kur juos negailestingai dėjo į šuns dienas ir tikėtina, iki rinkimų dar ne kartą išdės būtent toks valdiškas leidinys, kokius ketinta uždrausti Seimo atmestąja pataisa? O kadangi „druskininkietiška liga“ plinta į kitas savivaldybes, tokį malonumą jiems gali tekti patirti vos ne kas antrame rajone.

Administracinių resursų naudojimas, kuriuo baisėjomės skaitydami pranešimus apie neseniai Rusijoje vykusius gubernatorių rinkimus, gali tapti svarbiu 2015 m. kovą vyksiančių pirmųjų mūsų šalies istorijoje tiesioginių merų rinkimų veiksniu. Ypač ten, kur kandidatuos šiuo metu pareigas einantys merai.
Štai ir šią savaitę Druskininkuose vyko renginiai, skirti Vietos savivaldos dienai. Biudžetinis Druskininkų kultūros centras organizavo rinkėjų susitikimus su politikais, kuriuose jie gyrėsi nuveiktais darbais. Druskininkų Jaunimo užimtumo centre, kaip skelbiama per „BNS kurjerį“ išplatintame pranešime, „Druskininkų savivaldybės tarybos nariai, administracijos darbuotojai ir savivaldybės įstaigų darbuotojai sportavo drauge su jaunimu“.

Mero pavaduotojas Linas Urmanavičius nė neslepia, kad tai yra būdas vilioti jaunus rinkėjus: „Bendri kultūros, sporto renginiai suartina jaunimą, įstaigų darbuotojus, kitus bendruomenės narius“. Dar atviresnis Druskininkų savivaldybės tarybos narys, socialdemokratas Algis Bolys: „Sportinės varžybos – tai galimybė bendrauti. Neoficialioje aplinkoje žmonės bendrauja drąsiau, nebijo pajuokauti, sportinis azartas skatina bendrumo jausmą“.

Peržiūrėjau visą „Savivaldos savaitės“ programą ir neradau nė vieno renginio, tarp kurio dalyvių būtų paminėti opozicijos atstovai. Užtat numatyti mero ir jo pavaduotojo susitikimai ir su jaunimu, ir su kaimiškųjų seniūnijų bendruomenėmis. Ir jokios politinės reklamos, tik pasikalbėjimai apie „nuveiktus darbus“.


Kaip tik dabar Lietuvos savivaldybės Ūkio ministerijos iniciatyva kviečiamos dalyvauti su euro įvedimu susijusiame konkurse „Sąžiningiausio verslo savivaldybė“. Jau nė neabejoju, kad laimės Druskininkai – už apsukriausią „pagalvės mokesčio” perskaičiavimą kursu 2 litai = 1 euras.

2014 m. spalio 2 d., ketvirtadienis

Duokit „Maseračiui“ vasarinį numerį su palmėmis ir saulytėmis

Šią savaitę žiniasklaida kone pasimėgaudama nagrinėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtas politikų turto deklaracijas. Kurio dienraščio ar naujienų portalo straipsnius šia tema beskaitytumėte, būtinai rasite paminėtus ne tik Vyriausybės ir Seimo narių, bet ir mūsų kurorto mero turtus: „Druskininkų savivaldybės meras ir tarybos narys Ričardas Malinauskas deklaravo turintis 1,3 mln. vertės nekilnojamojo turto. Jo turimų žemės sklypų vertė siekia 391 tūkst. litų. Taip pat politikas deklaravo turintis 250 tūkst. litų vertės transporto priemonių, bei 968 tūkst. litų vertės akcijų. R.Malinauskas yra sukaupęs daugiau nei 800 tūkst. litų santaupų.“

Mano žmona, pamačius šituos skaičius, man ant smegenų lipa: „Va, žiūrėk, kokie žmonės taupūs, iš varganos mero algos, ne taip jau smarkiai už tavo didesnės, kurios gal nė jo blizgiajam kostiumui neužtektų, sugeba susitaupyti, namų ir sklypų įsigyti ir dar gausų būrį vaikų aprūpina“.

Ir kaip dabar pasiteisinti, kaip išaiškinti, kad visai mes ne pavyduoliai – kas galėtų pavydėti tokio gyvenimo, jeigu tektų taupyti kiekvieną centą, skraidyti svetimais sraigtasparniais, taikytis prisikimšti vieno kąsnio sumuštinukų visokiuose valdiškuose banketuose, kad kažką nusipirkčiau?

Bandau įrodinėti, kad deklaracijoje įskaičiuotas ir paveldėtas iš šviesios atminties mero močiutės turtas su ta visų jau aprašyta bei išrodyta tvora, įbridusia į Ratnyčios upę. O juk jo už merišką algą nepirko, bet paveldėjo ir įregistravo savo vardu. Tik neatsižvelgta į tos sodybos rinkos vertės sumažėjimą dėl pradėtos viešojo intereso gynimo bylos, kuri gali baigtis tvoros ir namo griovimu.

Kita vertus, vien tų deklaracijoje paminėtų „250 tūkst. litų vertės transporto priemonių“ privalomas civilinės atsakomybės draudimas ne centukus kainuoja. O dabar, pagal naująją tvarką, tik pabandyk tris žiemos mėnesius nedrausti apsnigtais ir apledėjusiais keliais ne itin pritaikyto važinėti „Maserati“ – taigi išbrauks iš registro ir teks išlaidauti iš naujo registruojant bei techninę apžiūrą atliekant. Ne pirmos jaunystės itališki automobiliai, kruopščiau juos patikrinus, dažnokai visokiausių bėdų turi, o detalės jų kiek daugiau negu panašaus amžiaus „Golfo“ kainuoja.

Gerai, kad bent bendrapartiečiai socialdemokratai, nors ir pavėluotai, nes išregistravimo tvarkos pakeitimai jau įsigaliojo, bet vis tik suskumba ieškoti išeičių.

„Yra nusistovėję transporto priemonių valdytojų, važinėjančių tik vasaros metu, įpročiai. Todėl būtų galima pagalvoti apie sezoninės registracijos automobilius, kurie važiuoja tik vasarą. Tokiu atveju nereikėtų transporto priemonės dalyvavimo eisme sustabdymo. Pagal tokios registracijos automobilio numerį būtų aišku, kad atitinkama transporto priemonė eisme dalyvauja tik vasarą” , - sako Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas.

Kodėl tik vasarą? Važinėju savo griozdišku „MB ML320“ beveik vien tik žiemą, kai mano kaimą užverčia sniegu arba atšąla taip, jog dyzeliniai automobiliai neužsiveda. Tai galėčiau užsidėti žieminius numerius, jeigu būtų kokie nors gražūs, su snaigutėmis ir elniais. O “Maseračių” šeimininkams galėsite duoti vasarinius su palmėmis bei saulutėmis, kad ta pačia proga ir vandens parką pareklamuotų.

Kolega Andrius Užkalnis savo dienraščio skiltyje tiesiai šviesiai parašė, kas ir kodėl, jo manymu, laimės Vilniaus mero rinkimus. Sostinėje gyvenant jam tai geriau matyti, todėl nė nebandysiu ginčytis. Bet aną savaitgalį jis prikėlė pilną „Facebooką“ nuotraukų iš Druskininkų bei pažadėjo kažką ir apie mūsų miestą parašyti. O kol dar neparašė, skubu pasekti jo pavyzdžiu ir dalintis su skaitytojais savo nuomone, kokių rezultatų tikiuosi iš kitų metų kovą vyksiančių rinkimų: antrajame mero rinkimų ture varžysis konservatorius Vilius Semeška su liberalu Valdu Trinkūnu.


Prognozės ne iš lubų – juk beveik visi druskininkiečiai, išskyrus artimiausią mūsų caro aplinką, mato į kokią įvaizdžio krizę jis pateko pradedant skandalais ir teismais, o baigiant savivaldybės skolomis. Negi manote, kad už jį balsuos administracijos darbuotojai, „savo noru” einantys neapmokamų atostogų tarsi sunkmečiu ir matantys, kokia prabanga mėgaujasi sraigtasparniais skraidantys išrinktieji. O gal tie verslininkai, kuriems tenka stengtis demonstruoti lojalumą vietinei valdžiukei užsakinėjant jiems visai nereikalingą reklamą jos propagandiniame leidinyje? Ar kultūros ir meno žmonės, puikiai prisimenantys, kaip Druskininkų kultūros centras su kino sale pavirto prekybos centru? O gal bedarbiai, matantys, kaip mieste dirba Alytaus statybininkai, o jiems belieka rinkti šiukšles už pašalpas atidirbinėjant? Gal daugiabučių gyventojai, permokėję už šilumą iš brangiausių Lietuvoje dujų ir ne savo noru parėmę tarpininkus? Visi viską puikiai supranta, tik ne visi drįsta viešai kalbėti. Bet per rinkimus atsidėkos už viską.

2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Pasisakymas pašiurpino Lietuvą, bet ne rusiškų TV kanalų ir vietinės valdžios savigyros leidinio išauklėtus druskininkiečius

Euro įvedimo priešininkai prognozuoja, kad sausis bus be sniego
Antradienį pirmą kartą šį rudenį namie užkūrėme krosnelę ir pasidžiaugėme jaukia šiluma, o ta pačia proga prisiminiau Druskininkų valdžios pastangas aprūpinti visus autonomiškai besišildančius gyventojus nemokamu kuru – propagandinio valdžios leidinio tiražo padidinimą.

Pirmadienį Druskininkų merui dėl to teko aiškintis tiesioginėje LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“. Ramus pokalbis apie tiesiogiai renkamų merų įgaliojimus pasikeitė, kai laidos vedėja Rita Miliūtė uždavė druskininkiečio Konstantino Rečkovo elektroniniu paštu atsiųstą klausimą apie Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pripažintą neteisėtu leidinį.

Kitą dieną po laidos LRT išplatintame pranešime tai buvo apibūdinta taip: „Druskininkų meras Ričardas Malinauskas teigia, kad jeigu būtų vėl išrinktas, tikrai norėtų toliau naudotis Švietimo centro leidžiamo leidinio „Mano Druskininkai“ paslaugomis, nors teismai jo leidybą yra paskelbę neteisėta.“
Seimo narė Rasa Juknevičienė, žiūrėdama šią laidą, socialiniame tinkle „Facebook“ pakomentavo: „Susinervino jūsų caras akivaizdžiai. Nervingi žmonės neturėtų užimti tokių atsakingų pareigų“.
Laidos vedėją ir kitus diskusijos dalyvius akivaizdžiai nustebino R.Malinausko atsakymas į klausimą, ar tikrai „balandį Druskininkų meras sakė, kad turistų iš Rusijos lankomame kurorte nedera rengti akcijų, smerkiančių Rusijos agresiją Ukrainoje.“

Čia ir toliau cituoju iš LRT pranešimo:

„Reikėjo suorganizuoti druskininkiečių komandą ir vykti bent jau į Vilnių prie Rusijos ambasados, išreiškiant nepritarimą jos vykdomai politikai Ukrainos atžvilgiu, ar prie Ukrainos ambasados, išreiškiant palaikymą ukrainiečiams. O ne atsistojus viduryje kurorto, kurio visas sanatorijas užpildo ir svečiais iš Rusijos, pigiai ir neatsakingai bendruomenės ir viso miesto atžvilgiu „medžioti“ rinkėjų balsus“, – laikraščiui tuomet teigė R. Malinauskas.
„O jūs manot kitaip?“ – paklaustas, ar citata teisinga, pirmadienio vakarą TV laidoje replikavo Druskininkų meras.“

LRT studijoje tuo metu buvusių R.Miliūtės, R.Šimašiaus ir netgi socialdemokrato G.Palucko veidų išraiškos pasakė daugiau, negu galima buvo pasakyti bet kokiu komentaru – tarsi prieš juos sėdėjęs pokalbio dalyvis būtų įsisegęs į atlapą „koloradinę“ juostelę.

O gal būtent tokio įvaizdžio ir reikia jo rinkėjams Druskininkuose, kurių informaciniai poreikiai apsiriboja iš Baltarusijos transliuojamų rusiškų TV kanalų žiūrėjimu ir vietinės valdžios savigyros leidinio skaitymu?

Iki euro liko mažiau kaip 100 dienų, o vis daugiau žmonių prasitaria, kad jau baigiasi kantrybė klausytis visos tos abejotino prasmingumo konsultavimo ir informavimo kampanijos. Kodėl litą galėjom tiesiog paimti ir įsivesti, o dabar reikia 24 valandas per parą aiškinti suaugusiems žmonėms lyg mažiems vaikams, kaip tie pinigai keisis? Juk vis tiek bus tokių, pas kuriuos sukčiai ateis perskaičiuoti namie laikomų grynųjų arba turguje paims už parduotą ožį flomasteriais nupieštą 99 eurų banknotą.

Gerai pamenu, kad jau dirbdamas vietinio laikraščio reporteriu gavau pirmą algą litais – saują monetų. Ir kažkaip neverkėm tada, kad atrodo mažai po taloninių sumų su daugybe nulių. Nebuvo jokio reikalo mėnesių mėnesiais stebėti kainas parduotuvėse, kad, neduok Dieve, kas nors netyčia nepabrangtų, o tas pabrangimas nebūtų siejamas su euro įvedimu.

Džiaugsmas, kad po dešimtmečių naudojimosi svetima valiuta su didžiausio XX a. teroristo galva ir beveik žaislinių popieriukų su žvėrelių atvaizdais pagaliau turime tikrus savo pinigus, nustelbė bet kokį nerimą. Žinojom, kad kainos kilo prieš tai, kilo po to ir kils visais laikais visose šalyse.
Ar per tuos du dešimtmečius mes taip nukvakom, kad dabar mums jau reikia aiškinti elementarius dalykus? O gal tai tėra būdas perrėkti euroskeptikų balsus, atsiliepimas į jų gąsdinimus kaip čia įsivedus eurą viskas staiga pabrangs, o pats euras jei ne ryt tai poryt žlugs su visa eurozona ir Europos Sąjunga.

Galima pamanyti, kad visus tuos kliedesius žmonės patys susigalvojo kamuojami nerimo dėl tariamai prarandamo vieno iš valstybingumo atributų – nuosavų pinigų. Arba bet kokių permainų baimės, kaip aną savaitę pasakojo euro informavimo kampanijos radijo laidoje dalyvavusi psichologė.

Manydami, kad visas tas nepasitikėjimas savo šalimi, tapatinant ją su konkrečiais ne itin simpatiškais politikais, Europos Sąjunga – priskiriant jai tradicinių vertybių griovėjos vaidmenį, atsirado savaime, darome esminę klaidą. Dabar jau pakanka viešai žinomos informacijos teigti, kad tai buvo Rusijos specialiųjų tarnybų kruopščiai parengtas informacinio karo planas. Jame iš anksto buvo numatyta, kokiais būdais galima įteigti pažeidžiamiems Rytų ir Vidurio Europos žmonėms šiuos propagandinius mitus, kad jie toliau nemokamai skleistų juos lyg savo nuomonę.

Būtent todėl tapo reikalinga tokia ilga ir detali euro įvedimo informacinė kampanija. Nuo ryto iki vakaro kalant žmonėms į galvas elementarias žinias tikimasi, kad jose nebeliks vietos jau minėtiems propagandiniams mitams. Vyksta ne žinių spragų užpildymas, o vienos informacijos išstūmimas kita. Lėtas ir brangiai kainuojantis, ne visuomet efektyvus, bet galų gale pasiekęs bent jau tokį tikslą, kad pritariančiųjų euro įvedimui gyventojų dalis jau viršija skeptikų skaičių.

2014 m. rugsėjo 18 d., ketvirtadienis

Paveldėjom tik liūdesį

Kaip bebūtų malonu džiaugtis saulėtomis rudens dienomis, gamtoje vis labiau jaučiasi drėgmės stygius. Samanos po kojom net traška, bet kuris kieme paliktas daiktas per dieną pasidengia smulkių dulkių sluoksniu, o dar kai kurių grybų parsinešus namo nė džiovinti nereikia – jau sudžiūvo miške.

Rudenį mintyse dalinu į dvi dalis. Gražioji trunka maždaug iki Varėnos grybų šventės, rengiamos paskutinį rugsėjo savaitgalį, bet gali užsitęsti ir iki Poetinio Druskininkų rudens. Dar nereikia kūrenti namų, vidurdienį dar nusimetam šiltesnius rūbus beveik kaip vasarą, medžiai dar su lapais, nors jau gelstančiais, raustančiais ir pradedančiais kristi. Liūdnoji rudens dalis prasidės, kai beliks plikų šakų grafika, dienos sutrumpės taip, kad išeisim iš namų į darbą ir grįšim tamsoje, o katinai ieškos progos įsmukti pro duris ir įsitaisyti ant palangės virš šilto radiatoriaus arba prie krosnelės.

Simboliška, kad būtent tokiu metu, iškart po Rudens lygiadienio, minime Holokausto dieną. Kasmet vis iš naujo primindamas savo skaitytojams tuos vis labiau tolstančius įvykius, jaučiuosi tarsi antstolis, primenantis banko skolininkui seniai užmirštą bet negrąžintą skolą. Jeigu sakoma, kad pakaruoklio namuose apie virvę nejuokaujama, tai ar galima žudiko namuose vis iš naujo užsiminti apie nužudymo aplinkybes? Nebijantys akistatos su savo sąžine lietuviai nesistengia ieškoti kažkokių savo protėvių kartos nusikaltimo pateisinimų ar juo labiau jo neneigia. Tai buvo padaryta ir dabar jau nieko nepakeisim. Nesugrąžinsim tos savo visuomenės dalies, kuri čia gyveno, augino vaikus, po daugelio metų kažkur Paryžiuje tapusius visam pasauliui žinomais menininkais, skaitė ir rašė knygas, prekiavo ir juokavo. Ir staiga viskas pasibaigė tragedija, po kurios likom tik mes, slėpdami už nugarų kažkuo sukrešėjusiu suteptas rankas, nuleisdami akis, kai kas nors apie tai užsimena. Apsamanojo ir nubluko mums neįskaitomi įrašai iškalti pasvirusiuose akmeniniuose paminkluose, neatpažįstamai pasikeitė po daugybės rekonstrukcijų jų gyventi namai, pamažu išėjo visi, kas galėjo prisiminti gyvenimą iki Katastrofos.

Paveldėjom tik liūdesį, tarsi amžinai besitęsiantį vėlyvą rudenį, kai žinai, kad kitaip jau nebus. Paveldėjom kaltę, apie kurią nenorim kalbėti, ir pyktį, kai apie ją kas nors bando užsiminti. Nereikia, šiandien jūsų nekiršinsiu bandydamas perrėkti trokštančius pasinaudoti neramia padėtimi Artimuosiuose Rytuose, kad dar kartą savo gudriai slepiamą antisemitizmą užmaskuotų kaip solidarumą su Gazos palestiniečiais.

Šį penktadienį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose, Vilniuje pirmą kartą bus teikiami „Beigelio“ tolerancijos apdovanojimai. Tai nauja Lietuvos žydų bendruomenės, vykdančios tolerancijos kampaniją „Beigelių krautuvėlė“, iniciatyva. Apdovanojimus globoja LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Vyriausybėje bus išdalintos pirmos šešios iš dvylikos planuojamų nominacijų: po vieną edukacijos, meno, žmogaus teisių judėjimo, asmenybės nuopelnų, neformalaus ugdymo ir darbo su jaunimu srityse. Laureatams atiteks simbolinė statulėlė bei apdovanojimo liudijimas. Dar šešios nominacijos bus įteiktos kitų metų vasarą „Beigelių krautuvėlės“ uždarymo renginyje. Kandidatus apdovanojimams siūlyti galėjo visi norintys. Iš trisdešimties visuomenės nominuotų kandidatų atrinkti šeši verčiausi „Beigelio“ nominacijų. Dėl nugalėtojų sprendė specialiai suburta Komisija, kurią sudarė devyni žmogaus teisių srityje nusipelnę asmenys.

Buvau maloniai nustebintas, kai gavau pranešimą, kad patekau tarp tų 30 kandidatų. Kas bus pirmieji apdovanotieji „Beigelių“ tolerancijos prizais, paaiškės tik renginio vedėjui Giedriui Masalskiui paskelbus rezultatus. Nesitikiu tarp jų patekti, nes Lietuvoje yra gerokai labiau šioje srityje nusipelniusių žmonių, o mano fragmentiškos ir ne visuomet sėkmingos pastangos savo straipsniuose užsiminti apie lietuvių ir Lietuvos žydų, Lietuvos ir Izraelio santykių problemas yra gerokai mažiau negu privalėjau padaryti, jei visuomet būčiau paklusęs sąžinės balsui.


Lietuvos žydų kultūriniam paveldui, lietuvių ir žydų santykių istorijai ir Holokaustui vis dar nepakankamai dėmesio skiriama moksleivių ugdymo programose. Žinoma, kiekvienas mokytojas gali papildomai suteikti savo ugdytiniams žinių apie tai, užpildyti spragas, padėti išsivaduoti nuo antisemitinių mitų, atsinešamų iš šeimos ir gatvės. Bet ar daug tokių entuziastų pažįstate? Todėl žiniasklaidai tenka ypatinga misija rasti ir viešinti geriausius pavyzdžius ir nenutylėti nesantaikos kurstymo bandymų, kurių šiuo neramiu metu gali pasitaikyti vis dažniau.

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Metas pirkti rinkėjų palankumą mažinant šilumos kainas

Druskininkų savivaldybės nuotrauka
Nors vidurdienį dar vasariškai šilta ir į mūsų kurortą savaitgaliais suplūsta paskutiniais prabėgusios vasaros spinduliais pasimėgauti suskubę didmiesčių gyventojai, bet patys druskininkiečiai jau vis dažniau pagalvoja apie artėjantį šaltąjį metų pusmetį. Bepigu gyvenantiems individualiuose namuose – jų pačių valioje pasirinkti, kokios rūšies malkas ar kuro briketus žiemai pirkti, kūrenti taip, kad namie ir per speigus vienais apatiniais vaikščioti būtų galima ar ant vilnonio megztinio vilktis kailinę liemenę ir tenkintis tokiu šildymu, kad tik grybų sriuba dubenyje ant stalo neužšaltų. O štai daugiabučių namų gyventojai pasirinkimo neturi ir galima sakyti, kad jau seniai tapo įkaitais politikų, valdininkų bei šilumos ūkį valdančio verslo pasistumdymuose.

Nepasakysiu nieko naujo, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad jau pusantro dešimtmečio Druskininkus valdantys socialdemokratai visuomet buvo ta politinė jėga, kuri orientuojasi ne į sau dirbančius, nepriklausomai nuo valdžios malonės gyvenimą susitvarkiusius aktyvius žmones, bet į tuos, ką vadina labiausiai socialiai pažeidžiamais. Tai yra dirbančius nekvalifikuotą samdomą darbą už minimalią arba jai artimą algą, gyvenančius sovietmečiu gautuose butuose ir nuolat kaulijančius visokių pašalpų bei kompensacijų.

Kadangi ši rinkėjų dalis labiausiai priklausoma nuo politikų sprendimų, tai artėjant 2015 m. savivaldos rinkimams galim tikėtis ištisos pažadų ir nutarimų lavinos, pradedant minimalios algos didinimu 35 litais ir baigiant manipuliacijomis šilumos kaina. Esantieji valdžioje bandys paprasčiausiai nusipirkti šitos gausios rinkėjų dalies palankumą visų mokesčių mokėtojų pinigais, ar bent įrodyti, kad kažką gero jiems jau padarė ir tebedaro.

Vos tik spėjęs oficialiai įsivardinti kandidatu tiesioginiuose mero rinkimuose, mūsų dabartinis meras Ričardas Malinauskas, gal ne pačių pigiausių viešųjų ryšių specialistų patartas, o gal pats susipratęs išdėstė populiariausio šalies naujienų portalo „Delfi“ skyrelyje „Politikų tribūna“ savo nuomonę apie šilumos kainas.

Nors Vietos savivaldos įstatymas numato, kad už šilumos tiekimą yra atsakingos savivaldybės, ir pats meras tą įstatymo nuostatą primena, bet iškart puola kratytis atsakomybės, apkaltindamas Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją geriau girdint ne savivaldybių, o šilumos tiekėjų balsą. Tik kažkaip ne itin giriasi tuo, kad ne kokia nors komisija, o jis pats ir jo vadovaujama savivaldybės tarybos dauguma priėmė sprendimą išnuomoti kurorto šilumos ūkį bendrovei „Litesko“, kuri dabar, o siaube, nori dirbti pelningai, o ne šelpti mero priešrinkimines pastangas nupirkti rinkėjų palankumą mažesnėmis šilumos kainomis. Šilumininko išsilavinimą turintis meras, kadencijai pasibaigus, „Litesko“ padalinyje darbo tikriausiai neieškos, todėl gali drąsiai piktintis ir teisėtu šios bendrovės noru investicijas į vamzdynų ir katilinių modernizavimą įtraukti į šilumos tarifą.

Pasirinkęs publikuoti savo kūrinį naujienų portale „Delfi“ politikas tikriausiai buvo užmiršęs, kad ten kiekvienas skaitytojas be jokios cenzūros gali komentuoti straipsnius, o trinami tik grubiausiai įstatymus pažeidžiantys, tautinę, rasinę arba lytinę nesantaiką bei smurtą kurstantys jų pasisakymai. Todėl išties miela matyti, kaip mero paverkšlenimus dėl brangios šilumos taršo portalo skaitytojai.
Skaitytoja(-s) slapyvardžiu „www“ (IP: 195.14.166.37) netiki straipsnio autoryste ir tiesiai klausia: „Įdomu, kas iš Druskininkų caro klapčiukų šitą straipsnelį sukurpė?“. Komentatorius „dzukas“ (IP: 212.190.205.30) primena, kad varėniškiai niekam neišnuomojo šilumos tinklų. „Patys rekonstravo ir už šilumą moka vieni mažiausiai Lietuvoje. Druskininkų meras leido privačiam monopolininkui gerai pasipelnyti. Be to, jis pats prieštarauja pats sau – sako, kad biokuro kainos kils, kai paaiškės tikrasis augantis jo naudojimo mastas, o po to pareiškia, kad šilumos naudojimas mažės dėl renovacijos ir kaina nuo to vėlgi didės,“- pastebi „dzukas“.


Komentatorius „druskininkeitis“ (IP: 78.62.3.264) klausia: „Kiek metų druskininkiečiai mokėjo už šilumą gerokai daugiau negu visoje Lietuvoje? Kieno dėdė kaip tarpininkas sėdėjo ant dujų vamzdžio iš Baltarusijos? O dujos iki šiol astronomiškai daug kainuoja! Bet gi pasireklamuoti kažkaip reikia.“ Ir užbaigia primindamas tai, ką viena ar kita forma pamini dar keliolika skaitytojų: „Geriausia reklama būtų, jei nugriautų meras savo tvoras.“

2014 m. rugsėjo 4 d., ketvirtadienis

Pamazgų kibiro iššūkis savivaldybėms ir smulkiajam verslui

Po pasaulį greičiau už Ebolos virusą plinta vadinamasis Šalto vandens kibiro iššūkis, kai suaugę sveiko proto žmonės išpila sau ant galvos kibirą vandens su ledukais, paaukoja kažkokią ten pinigų sumą viena reta liga sergantiems žmonėms gydyti, patalpina vaizdo įrašą internto socialiniuose tinkluose ir surašo kitus asmenis, kuriems perduoda šį iššūkį.

Lietuvoje ta mada pirmieji užsikrėtė pramogų verslo ir politikos žmonės, o mane pirmoji paminėjo jautrios sielos žurnalistė Vilma Danauskienė, nepraleidžianti nė vienos progos paremti kenčiančiuosius ir nuskriaustuosius.

Kadangi nesiekiu nei politinės, nei pramoginės karjeros, o ežere maudausi tik antroje vasaros pusėje, kai vanduo tampa arbatos šiltumo, teko mandagiai paaiškinti poniai Vilmai, kad iššūkio nepriimsiu. Tai padaryti nebuvo sudėtinga, nes kaip tik tuo metu kolega Andrius Užkalnis aiškiai ir griežtai surašė, kodėl nė neketina dalyvauti tokiuose žaidimuose.

O paskui atsirado išties puiki alternatyva – tas pats ponas Andrius man perdavė Knygų iššūkį. Jį gavęs privalote paskelbti 10 jūsų gyvenime svarbiausių knygų sąrašą ir paminėti draugus, kuriems tą iššūkį perduodate. Pasaulyje, kuriame vis daugiau jaunų žmonių tenkinasi vienintele knyga, išvertus į lietuvių kalbą vadinamą „Veidaknyge“ („Facebook“), o jų tėvų karta nepakelia pasturgalių nuo sofos priešais televizorių, tokia stichiška iniciatyva prisiminti knygas, kurios suformavo mūsų pasaulėžiūrą, mano supratimu, yra gerokai sudėtingiau ir prasmingiau už laistymąsi ledinio vandens arba skysto azoto kibirais.

Netikėtai išpiltą ant galvos kibirą pamazgų daug kam primins minimalios algos padidinimas 35 litais vien dėl to, kad ji suapvalinus pasiektų simbolinius 300 eurų ir atrodytų ne taip apgailėtinai – vienas iš juokingiausių šios valdančiosios koalicijos sprendimų. Ypač dėl to, kad valstybės biudžeto perskirstyti šia proga nė neketinama, o savivaldybėms nurodyta dar ir pačioms sugalvoti iš kur traukti trūkstamus pinigus.

„Mes manome, kad savivaldybės turi vidinių rezervų, taip pat ir kitos biudžetinės organizacijos, kurios turės padidinti asignavimus išmokant darbo užmokestį darbuotojams, kurių atlyginimas susisietas su minimalia mėnesio alga irgi suras“, - sakė trečiadienį premjeras Algirdas Butkevičius.

Skolose klimpstančiai Druskininkų savivaldybei tai išties yra puiki dovanėlė socialdemokratų daugumos valdymo mūsų kurorte eros pabaigai – teks kaip per sunkmetį „savanoriškai“ vyti savivaldybės biudžetinių įstaigų darbuotojus neapmokamų atostogų arba dar pasiskolinti, jei tik Vyriausybės nustatyti limitai leis. Jeigu mūsų meras gražiai paprašys, jo partijos kolega A.Butkevičius tuos limitus turėtų susiprasti padidinti. Juk tikėtina, kad atidavinėti skolas teks kitiems, tai negi gaila.

Tik visai nesidomintiems, iš kur atsiranda jiems išmokami pinigai, pavyks tais 35 litais nuoširdžiai pasidžiaugti, o kitiems labai jau akivaizdu, jog nenumatant, iš kur tie pinigai bus paimti ir neperskirstant biudžeto, tai yra paprasčiausias populizmas. Ypač dabar, kai dar nežinom, kaip mus paveiks kiti sankcijų karo tarp Rusijos ir ES etapai. Man tai per daug primena 2008 m. pensijų ir išmokų didinimus, nepaisant tuometinės eurokomisarės D.Grybauskaitės įspėjimų, kad laukia visai ne minkštas nusileidimas.

Kita vertus, gal tikrai nemaža dalis gausiančiųjų tą 35 litų priedą tikrai nuoširdžiai apsidžiaugs, nes todėl jie ir uždirba minimalias algas, kad plačiau savo piniginės mąstyti tiesiog neturi gebėjimų. Ir įdėmiai stebės, kad jo perkamas batonas ar batų kulniukų pakalimas būtų sąžiningai perskaičiuotas iš litų į eurus. O kad pagal minimalios algos dydį skaičiuojami mokesčiai dirbantiems su verslo liudijimais asmenims, ir čia gaunasi dar vienas mokesčių didinimas jiems, „minimlistai“ nesupras. Pavyzdžiui PSD dirbantiems su verslo liudijimais bei pagal individualios veiklos pažymas skaičiuojamas nuo minimalios algos, tai jis iškart didės nuo 90 iki maždaug 100 litų. Todėl smulkieji verslininkai turi teisę atitinkamai padidinti savo paslaugų kainas spjovę į visus veidmainiškus „gerosios praktikos“ memorandumus.


„Kisa, kam jums pinigai – jūs juk neturite fantazijos,“- klausė savo senojo kompaniono K.Vorobjaninovo „Dvylikos kėdžių“ didysis kombinatorius O. Benderis. Mūsų savivaldybė, atvirkščiai, fantazijos taškyti pinigus turi ne mažiau kaip pastarasis, bet pastaruoju metu tenka suktis statant butaforinius „Laikus“ už Valstybinio turizmo departamento lėšas, nes savų pinigų labiau reikia vis didesniu tiražu platinamai spausdintai propagandai, pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, tenkinančiai grupinius politinius interesus.