Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje pasigedau Druskininkų savivaldybės paminėjimo

Šv. Velykų naktį persukę laikrodžius visą savaitę gyvename tarsi persivalgę pašvinkusių margučių. Dar nesutikau žmogaus, kuris sakytų, kad tas laikrodžių sukiojimas jam teikia malonumą ar bent neturi neigiamų pasekmių.

Dažniausiai mano draugai minėjo, kad vakare sunku užmigti įprastą valandą. Jeigu anksčiau 23 valandą ar dar kokiu pusvalandžiu vėliau jie ramia sąžine išjungdavo televizorių ir kompiuterį, atsisveikindavo su „Facebook“ draugais ir palinkėdavo labos nakties kieme prieš mėnulį staugiančiam šuniui, atsiguldavo į lovą ir akimirksniu persikūnydavo į sapnų karalystę, tai dabar, padarius tą patį, akys kategoriškai atsisako užsimerkti. Prasivartę lovoje valandą ar net kelias, ryte negirdime žadintuvo arba, jeigu jo melodija tokio šlykštumo, kad jos niekaip neįmanoma ignoruoti, keikdamiesi atsikeliame ir šlitinėjame po namus pusiau užmerktomis akimis.

Dar baisiau, kai tokie suzombėję žmonės, susivertę trigubą dozę kavos, taip ir nepabudę vairuoja automobilius. Juk reikia kažkaip nusigauti į darbą, nuvežti vaikus į mokyklą ar dar kažkur atsirasti nustatytu laiku. Perverčiau pastarųjų dienų policijos užregistruotų įvykių suvestines ir aptikau daugybę eismo įvykių, kuriuos paaiškinti įmanoma tik sumažėjusiu vairuotojų budrumu. Važiavo, nepamatė, atsitrenkė... Išsimiegoję gal būtų pamatę.

Sprendimą dar penkeriems metams pratęsti paiką laikrodžių sukiojimo tradiciją, atėjusią iš tų laikų, kai didžioji dalis industrinio pasaulio gyventojų dirbo prie staklių didelių koncernų gamyklose virš galvų šviečiant kaitrinėms lemputėms. Panašiai kaip mūsų profesinės sąjungos vis dar mala liežuviais apie engiamą darbininkų klasę, jos sukurtą pridedamąją vertę pasisavinančius kapitalistus ir panašų XIX a. marksistinį mėšlą.

Tačiau Europos Komisija buvo užklaususi valstybių Europos Sąjungos narių vyriausybių, ar verta tą sukiojimą pratęsti. A.Butkevičiaus vyriausybė, kaip visuomet, gavusi tokį raginimą sudarė dar vieną darbo grupę ir užmiršo. Nes nebuvo laiko – reikėjo skubiai vykdyti vieno labai gražaus kurorto mero „zadanijas“.

Prisiminė tik tada, kai EK pranešė pratęsianti laikrodžių sukiojimo direktyvą, nes niekas tam nepaprieštaravo. Tada skubiai buvo surašytos išvados, kad ir Lietuvoje tam sukiojimui beveik niekas neprieštarauja, tiesioginės žalos dėl to nepatiria, o neišsimiegojimas išvis nekenkia sveikatai. O juk tikrai, dar nė vienas pacientas šeimos gydytojui nesiskundė, kad persuktas laikas būtų sulaužęs koją ar ranką, nuo to pradėtų viduriuoti arba nelaikytų šlapimo. Nebent jūsų laikrodis kabojo kažkur labai aukštai ir siekėte jo rodyklių užsilipęs ant klibančios kėdės. Tiesioginės žalos nėra, o netiesioginės niekas nesiteikė suskaičiuoti, nes darbo grupei niekas tokio nurodymo nedavė. Panašiai kaip melavusio Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko žodžiuose staiga nebeliko jokio melo, kai juos nagrinėti ėmėsi VTEK ir prokuratūros išminčiai. Jūs skaitote ir akivaizdžiai matote, kad yra, bet teisės specialistai gali į akis jums sakyti, kad juoda yra ne visai juoda, o kažkoks pilkos spalvos atspalvis, taigi beveik balta.

Po penkerių metų laikrodžių sukiojimo tema bus iš naujo nagrinėjama EK. Tuo metu, kai reikės pranešti oficialią Lietuvos nuomonę šiuo klausimu, kaip tik bus besibaigianti dar viena Seimo kadencija. To, kurį išrinksime šių metų rudenį. Nepulsiu agituoti balsuoti už tuos, kas bent jau sugebėtų neužmiršti tą nuomonę pateikti. Kai prasidės rinkimų kampanija, nė vienas iš kandidatų juk neprisipažins pritariantis laikrodžių sukiojimui. Prisiminti privalome mes, rinkėjai.

O vakare, laiku negalėdamas užmigti, dar ir dar kartą skaitysiu Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą. Šį kartą joje išvardinti Rusijos propagandą Lietuvoje platinantys informacijos šaltiniai ir prieš mūsų šalį veikiantys aktyvistai. Druskininkų savivaldybės tarp jų neradau, nors pastarojo meto skandalų metu atskleistas jos vadovų veikimo būdas, mano nuomone, užmušdamas piliečių tikėjimą, kad šioje šalyje galime gyventi skaidriai ir sąžiningai, padarė gerokai didesnę žalą Lietuvai už visus vaišvilas, nakus ir paulauskus drauge sudėjus. Turbūt pamiršo įrašyti, nes baigė rengti jau po laikrodžių persukimo, todėl tikėtina, kad normaliai neišsimiegoję.

Cirkas dar tik išvynioja palapines

Kartais sulaukiu priekaištų, kad apie Druskininkus čia rašau tik blogai. Tai štai jums pozityvo. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba paskelbė juodąjį kavinių sąrašą. Į jį pateko 21 maitinimo įstaiga. Ir nė vienos iš Druskininkų. Skanaus!

O kai pareiga prieš tą skaitytojų dalį, kuri dalinasi interneto socialiniuose tinkluose saulei leidžiantis pajūriu šuoliuojančių žirgų ir kūdikius laikančių delnų paveikslėliais su motyvuojančiais užrašais iš bukagalviškų grupių, pavadintų „Kur gėris ir meilė“, atlikta, galima užsiimti tuo, ką jie vadina purvo pylimu, neapykantos kurstymu ir patyčiomis.

Šią savaitę tikru trolinimo čempionu tapo dabar jau beveik oficialiai Druskininkų caru vadinamas vietos politikas, išsiuntinėjęs Seimo nariams ant auksaspalvio popieriaus vardinius kvietimus apsilankyti dvi dienas truksiančioje lynų keltuvų atidarymo ir eglutės užžiebimo šventėje su skandalingojo „Aqua“ centro vandens pramogų išbandymu. O kad būtų dar baisiau, kvietimus kartu su Druskininkų meru pasirašė ir laikinasis „Aqua“ centro vadovas, dirbantis vietoje STT nušalinto Edmundo Antanaičio.

Prisiminus, kad diena anksčiau vienas iš tuos kvietimus pasirašiusių asmenų Seime reikalavo nušalinti nuo druskininkietiškos korupcijos tyrimo tuos Antikorupcijos komisijos narius, kurie kada nors drįso reikšti nuomonę apie Druskininkų valdžią, tas kvietimas nusimaudyti įgauna gerokai daugiau prasmių. Lyg pagal kažkokią paprotinę-carinę teisę, kas neišsimaudys, tas neturės teisės dalyvauti tyrime.

Iš tiesų sakau jums, nė vienas neapsimazgojęs neįžengs į...

Ai, gal tik STT žino, kur jie ten įžengs.

Aukščiausias trolinimo lygis. Laikas parinktas ne ką blogiau, negu STT kratų, kurias, priminsiu, pareigūnai atliko būtent tuo metu, kai Druskininkų meras skrido lėktuvu ir buvo išjungęs telefoną.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pranešė pradėjusi tyrimą dėl Ričardo Malinausko, Edmunto Antanaičio, Vilmos Jurgelevičienės, Virgaudo Teletavičiaus, Lino Urmanavičiaus ir Ingos Šinkonienės veiksmų.

„Kada tas cirkas baigsis?“- klausė manęs viena skaitytoja šios savaitės pradžioje.

Atsakiau, kad cirkas dar tik palapines išsivynioja.

O jei rimčiau, tai ketvirtadienį sukako mėnuo nuo Druskininkų skandalo pradžios. Spalio 12-ąją prasidėję kratos ir apklausos jau galėjo būti užmirštos, jeigu Druskininkų savivaldybės vadovai į tai būtų adekvačiai sureagavę. Tai yra pareiškę, kad visokeriopai talkins tyrimui, padės išsiaiškinti įtarimus ir nušalins nuo pareigų visus į tai įsipainiojusius.

Bet reakcija buvo visiškai netikėta visai Lietuvai. Pareigūnų ir net aukščiausių šalies vadovų bei naujieną apie kratas paskelbusios žiniasklaidos apkaltinimas vykdant kažkokį iš anksto suplanuotą politinio susidorojimo užsakymą buvo tarsi kibiras benzino ant vos rusenančio skandalo židinio. Tolimesni neadekvatūs Druskininkų šeimininko veiksmai, pradedant garsiuoju Seimo Antikorupcijos komisijos nario Arvydo Anušausko pavadinimu „nusikalstamos grupuotės nariu“ tiesioginiame „Žinių radijo“ eteryje ir baigiant štai šitais auksaspalviais kvietimais, o taip pat premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymas, kad jam juokingi kaltinimai, neva Vyriausybė būtent dėl Vijūnėlio dvaro įteisinimo paskubomis priėmė nutarimą, skatino ir tebeskatina toliau domėtis galimos Druskininkų korupcijos reikalais.

Viešųjų ryšių specialistai, konsultuojantys LSDP, ko gero turėtų rimtai pamąstyti apie profesijos keitimą, nes neįvertino tų mechanizmų, pagal kuriuos formuojasi skandalai. Žurnalistai ir redaktoriai entuziastingai prisideda prie jų auginimo ne todėl, kad būtų iš anksto nusiteikę arba kieno nors papirkti susidoroti su vienu ar kitu politiku arba partija. Tai suorganizuoti už pinigus išvis būtų neįmanoma.

Žurnalistų darbą skandalo metu galėčiau palyginti su rykliais Karibų jūroje, kurie pajunta vandenyje kraują ir sulekia taršyti aukos. Kuo ta auka labiau muistosi, tuo daugiau norinčių atsikąsti gyvos mėsytės. Skandalui prasidėjus publikacijų ta tema skaitomumas smarkiai lenkia kitas temas, todėl net ir tų leidinių, kurie nespėjo šia tema ką nors naujo atrasti, redaktoriai duoda užduotis savo darbuotojams pabandyti ką nors naujo apie tai iššniukštinėti. O blogiausiu atveju publikuoja naujienų tarnybų pranešimus, kad bent kiek pasididintų skaitytojų srautą. Į skandalą įsipainiojęs politikas gali būti greitai užmirštas, jeigu nedarys staigių judesių, bet kiekvienas jo bandymas atsikirsti kritikams palydimas garsaus auditorijos juoko.

Neklauskite manęs, kiek dar laiko Druskininkai bus dėmesio centre. Kai skaitysite šį straipsnį, ketvirtadienį Seimas jau bus antrą kartą balsavęs dėl įgaliojimų suteikimo Antikorupcijos komisijai tirti Druskininkų skandalus ir vėl visi kalbės apie to balsavimo rezultatus. Jeigu tyrimo nebus leista pradėti, tai tik dar labiau paskatins žiniasklaidą domėtis, kas čia slepiama, o jeigu jis prasidės, tai pasispraginkite kukurūzų ir ruoškitės stebėti trilerį su komiškais intarpais.

Išsilaisvinimas gali būti skausmingas

Trečiadienį, viešėdama Rumunijoje, prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad valdančiąją socialdemokratų partiją krečiantys skandalai ir korupcijos šešėlis, kritęs ir ant premjero, socialdemokratų vadovo Algirdo Butkevičiaus aplinkos, menkina pasitikėjimą šalies politine sistema. 

Druskininkiečiai kaip mat suprato, apie ką čia kalbama, iš šalies vadovės žodžių „negali būti jokio pateisinimo piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nepotizmui, protekcionizmui ar nomenklatūrinėms privilegijoms“.

Prezidentės dėmesio pastarojo meto skandalams dar savaitgalį pasigedo apžvalgininkas Rimvydas Valatka, naujienų portale „Delfi“ parašęs, kad D.Grybauskaitė „jau seniai turėjo pareikalauti R. Malinausko galvos“.

Iš toliau geriau matosi, todėl mūsų valstybės vadovei pirma reikėjo pamatyti, kaip Rumunijos vyriausybės vadovas Victoras Ponta kaip tik jos vizito šioje šalyje dieną paskelbė, jog atsistatydina dėl pražūtingo gaisro naktiniame klube, nusinešusio 32 žmonių gyvybes.

Rumunija šiaip jau nėra tas pavyzdys kurį norėtųsi mėgdžioti. Skelbiant kokius nors europinius statistinius duomenis, pavyzdžiui, vidutinę algą, pensiją arba žuvusiųjų keliuose skaičius, dažnu atveju mums belieka džiaugtis, kad lenkiame Rumuniją ir Bulgariją. Jeigu pasiseka - ir Latviją. Su pastarąja, tiesa, darosi vis sunkiau varžytis.

Ir štai dabar matome akivaizdų politinės kultūros skirtumą. Paaiškėja, kad šioje srityje net ir rumunai už mus panašesni į europiečius.

Kol šis laikraščio numeris bus atspausdintas ant popieriaus, gali nutikti gerokai įdomesnių dalykų, nes Druskininkų opozicija jau kreipėsi į šalies vadovus prašydama pradėti parlamentinį mūsų skandalų tyrimą ir įvesti savivaldybėje tiesioginį valdymą. Generalinė prokuratūra turėtų gauti prašymą ištirti, ar nebuvo nusikalstamos veikos „Delfi“ aprašytoje Druskininkų savivaldybės švietimo centro leidinio tapimo privačiu istorijoje.

Diena anksčiau jau buvau prisiminęs vienos iš „Žvaigždžių karų“ serijų pavadinimą „Imperija kontratakuoja“, kai Druskininkų meras, nuvažiavęs į Vilnių, kalėdojo iš vienos žiniasklaidos priemonės į kitą ir demonstravo pasitikėjimą savimi. Bet jo ir jį teberemiančių socialdemokratų triumfas tetruko kelias valandas, kol pasklido žinia, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba sulaikė Utenos merą Alvydą Katiną ir pareiškė įtarimus ministro pirmininko sekretoriato vadovei Džiuljetai Žiugždienei. O ryte dviejuose didžiuosiuose naujienų portaluose pasirodė žurnalistiniai tyrimai apie Druskininkų valdžios propagandinio leidinio tapimo privačiu aplinkybes.

Žiniasklaidos dėmesys Druskininkams nemažėja jau keturias savaites, nes vis atsiranda kažkokių naujų faktų, vertų dėmesio. Druskininkų vandens parkas ta proga pasidžiaugė, kad per dešimt šių metų mėnesių sulaukė 335 699 lankytojų, o rekordiškai daug – šį spalį. Reiškia, kad STT kratos jau dabar neša naudą Druskininkams, nes į apskaitą patenka visi klientai. O jei dar, pasak žiniasklaidos pranešimų, ten į kone bizantinį lygį pakylėtą nepotizmą kas nors drįstų įveikti, tai gal atsirastų pinigų ir iš tikrųjų dirbančių darbuotojų algoms padidinti.

Kiek liūdniau, kad daugelis druskininkiečių kratosi tiesos apie savo miestą tarsi recidyvistų šeimoje užaugęs vaikas, nenorintis girdėti nieko blogo apie savo gimdytojus.

Akistata su akivaizdybe reikštų to primityvaus bet jaukaus pasaulėvaizdžio, kuriame žmogui nereikia pačiam galvoti ir priimti sprendimų, nes už jį viską jau nusprendė vienas ir neklystantis vadovas, griuvimą. Išsilaisvinimas gali būti net labai nemalonus ir skausmingas, nes palieka tuštumą, kurios neįmanoma užpildyti, nesiekiant pilietinės ir asmenybės brandos.

Tie druskininkiečiai, kurie per Kurorto šventę keliais ropodami rinko iš sraigtasparnio mėtomus saldainius, išdidžių valdžios ponų stebimi iš aukšto Miesto muziejaus balkono, vis dar nenori pakilti nuo žemės ir pasijusti lygiaverčiais su jais žmonėmis. Bet kada nors tai padaryti teks, nes Lietuva negali sau leisti laisvoje šalyje turėti vergų rezervatą.

Nesitikėkite, kad Druskininkų skandalą dar galima kažkaip suvaldyti

Ne tik mane nustebino Seimo Antikorupcijos komisijos atsisakymas pradėti tirti Druskininkų skandalus. Susidaro įspūdis, kad kai kurie Seimo nariai gyvena kitoje tikrovėje ir nesuvokia, kaip tai atrodo rinkėjams ir žiniasklaidai. Nes bandyti ką nors nuslėpti ir užglaistyti jau vėlu.

Užgriuvo tokia skandalų lavina, kokios nepamenu nuo Prezidento Rolando Pakso nušalinimo laikų. Tas momentas, kai galima buvo viską kažkaip suvaldyti, jau seniai praeityje. Dabar vadovautis principu, kad reikia gelbėti žiniasklaidos ir opozicijos mušamą saviškį, nebeliko prasmės. Juolab, kad Druskininkų meras pats šaudo sau į kojas.

Pavyzdžiui, apkaltindamas, kad Druskininkuose lankėsi Valentinas Mazuronis ir Vytautas Landsbergis. Ypač, kai iškart paaiškėja, kad pirmasis pats už viską mokėjo, o antrąjį pasikvietė ir visai kitoje sanatorijoje apnakvydino festivalio organizatoriai.

Tokios klaidos skandina ne tik patį kaltinimų autorių, bet ir visą jam padėti bandančią partiją. Bandau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis padorūs žmonės, kurių tikrai yra toje partijoje. Tik laiko klausimas, kada jie pradės reikalauti apsivalyti nuo viso šito.

Atkreipkite dėmesį, kad Darbo partijos atstovai Antikorupcijos komisijoje drauge su socialdemokratais balsavo prieš arba susilaikė dėl druskininkietiško klausimo įtraukimo į darbotvarkę. Nors darbiečių pirmininkas V.Mazuronis kelis kartus tvirtino seniai ir nuosekliai palaikantis pastangas ištirti Druskininkų skandalus.

Darbo partijos pirmininkas sekmadienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ dalindamasis Rimvydo Valatkos straipsniu „Kas įsakė nugalabyti Druskininkų saulę Malinauską?“ iš naujienų portalo „Delfi“, jį komentavo: „Kaip visada aštru. Kaip visada maksimalistiška. Kaip dažniausiai būna - įžvalgu. Ir atrodo, kad šį kartą teisinga“.

Tada jo ir paklausiau ar palaikys pastangas ištirti Druskininkų skandalus. V.Mazuronis parašė: „Gerbiamas Romai, seniai ir nuosekliai tai palaikau. Gaila, kad nepastebėjote.“

„Darbo partija pasisako už visišką skaidrumą ir atsakymų į visus klausimus pateikimą visuomenei. Mes niekada neužsiiminėsime jokiais kerštais ar politinėmis intrigomis, tuo pat metu, paslapčių nuo visuomenės neturi būti,“- sakė V.Mazuronis, komentuodamas jo vadovaujamos Darbo partijos frakcijos Seime pritarimą opozicijos inicijuotam laikinosios komisijos įgaliojimų suteikimui Seimo Antikorupcijos komisijai, kuri pradėjo parlamentinį tyrimą dėl premjero Algirdo Butkevičiaus žento verslo.

Dar dirbdamas Aplinkos ministru V.Mazuronis domėjosi Druskininkų problemomis ir po publikacijų spaudoje nurodė ministerijai pavaldžioms tarnyboms tirti Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko sodybos Latežerio kaime statybų teisėtumą.

Todėl ne taip ir keista, kad šio politiko vertinimas visuomenėje vis dar nėra kaip nors susijęs su jo vadovaujamos politinės jėgos reitingais. Žmonės ne tokie naivūs, kaip apie juos galvoja viešųjų ryšių specialistai, patarę šios partijos įkūrėjui Viktorui Uspaskichui partijos pirmininku padaryti kokį nors žinomą ir populiarų politiką.

Trečiadienį „Žinių radijo“ laidos „Aktualioji valanda“ tiesioginiame eteryje atsakinėdamas į klausimą, kaip toliau vystysis Druskininkų skandalas, sakiau, kad žiniasklaida dabar jau nepaliks šitos temos ramybėje, nes ji tapo kažkuo panašaus į Garliavos istoriją, kai naujienų portalai ir dienraščiai varžosi tarpusavyje, ką dar naujo sugebės atrasti ir parašyti.

Bet akimirkai pabandykime įsivaizduoti, kad įjungus visos galios ir įtakų mechanizmus visus pavyks užtildyti. Vieniems pažadant pelningus reklamos užsakymus iš to paties „Aqua“ centro, kitus, nesutinkančius parsiduoti, užverčiant ieškiniais teismuose dėl tariamo šmeižto, kurie bus nagrinėjami metų metus per visas instancijas. Kaip pasikeistų Lietuva?

Man regis, kad ji taptų kažkuo panašaus į Viktoro Janukovičiaus valdomą Ukrainą iki lemtingų Maidano įvykių, kurioje Regionų partija puvo drauge su visa šalimi.

Didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo patiria tikintieji, kad geria saikingai

Jau gerokai po vidurnakčio baigiau skaityti Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį „Daktaras miegas“, išėjau į namo terasą, prisėdau, užsirūkiau, bet kai viena iš mano juodųjų kačių nekviesta įsitaisė ant kelių, visai kaip tas mirtį nuspėjantis katinas iš knygos, tai net šiurpas nukratė.

O ryte pamačiau, kad kiemo žolė pražilo, kaip per vieną naktį pražyla senų kapinių patvoryje šmėklos išgąsdintas praeivis. Gavę šalnos mano kiemo uosiai be jokio vėjo šnarėdami meta dar žalius lapus, o katinai įveikia savo išdidumą ir prašosi į namą, kur vakar jau pasikūrenom, kad rudeninė žvarba neįsimestų.

Šį savaitgalį vykstantis Poetinis Druskininkų ruduo man visuomet ženklino ribą tarp šilto ir gražaus metų laiko, kai Lietuvoje gyventi gera, ir šaltojo pusmečio, kurį belieka tiesiog išlaukti. Prekybos centrai jau rikiuoja Vėlinių žvakių dėžes, o iškart po jų pradės laukti Šv. Kalėdų.

Trys niūrūs mėnesiai nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos, kai kiekviena diena išaušta vis trumpesnė, jei tik nepavyksta užpildyti jų prasminga veikla, daugybei žmonių įvaro nepakeliamą liūdesį, kuriam išsklaidyti jie žino tik vieną būdą - prisigerti. Nes taip rudeninę depresiją skandindavo vasaros darbus užbaigę jų seneliai ir nuo kolchozinio absurdo pavargę tėvai. Nes tai ne tik įprasčiausias, bet ir paprasčiausias būdas, kadangi dar niekada šitame krašte nebuvo tiek vietų, kur prekiaujama alkoholiu.

Higienos institutas ir Sveikatos informacijos centras išanalizavo alkoholio prieinamumo duomenis, skaičiuodami, kiek skirtingose Lietuvos savivaldybėse vienai alkoholio prekybos licencijai tenka gyventojų. Manau, labai nenustebsite sužinoję, kad daugiausiai licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais buvo Druskininkų savivaldybėje (84 gyventojai vienai licencijai), mažiausiai – Visagino savivaldybėje (283 gyventojai vienai licencijai).

Nepulikime iškart teisintis, kad esame kurortas, kuriame viskas kuriama svečių patogumui, o patys mes tik žiūrim, kaip jie geria ir pelną skaičiuojam. Nes pagal alkoholio prieinamumą lenkiame kitus šalies kurortus - Palangą, Neringą ir Birštoną - lygiuodamiesi į Biržų aludarius.

Neketinu čia pamokslauti tarsi iš M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Druskininkų skyriaus pirmininko Sauliaus Gražio skelbimų lentose reguliariai iškabinamų plakatų. Niekada žmonėms iš rankų taurelės nelupau, nes tai jų apsisprendimas, ką valgyti ir gerti. Be to, baisiai primityvu būtų į vieną kokteilį suplakti taurę vyno prie kepsnio išragaujantį gurmaną ir bambalinį alkoholiką. Bet ir pirmojo pasimėgavimą, ir antrojo priklausomybę sukelia ta pati cheminė medžiaga, net jeigu jų vartojamų gėrimų kaina skiriasi dešimtis ar šimtus kartų.

Kalbėjimas apie alkoholio vartojimą dažniausiai apsiriboja neblaivių prie automobilio vairo įkliuvusių visuomenei žinomų žmonių smerkimu ir akcizų, valstybės surenkamų už legaliai parduotą alkoholį, duomenų palyginimu. Visiškai nekalbame apie nuostolius, kuriuos patiriame dėl alkoholio vartojimo. Kokia dalis socialiai remtinų šeimų skursta būtent todėl, kad po vieną ar kelis jų narius prageria dalį pinigų, kurių paskui pristinga maistui ar vaikų lavinimui? Į oficialią alkoholikų statistiką žmogus patenka tik tada, kai pasiekia visišką dugną, o pagalbos jam reikia pradinėje ligos stadijoje, kai smagus laisvalaikio leidimas tik virsta priklausomybe.

Sveikatos miestu vadinamame mūsų kurorte, kaip ir visoje Lietuvoje, sveiką gyvenseną propaguoja tik pavieniai entuziastai, o visiškai alkoholio nevartojantis žmogus išvis atrodo įtartinas. Įsivaizduojama, kad jis tikriausiai serga kokia sunkia liga, dėl kurios negali išgerti, arba savo jau atgėrė anksčiau. Pabandykite patys prisiminti, kas iš jūsų šeimos narių ir pažįstamų visiškai negeria. Vegetarų ir veganų ko gero surastumėte daugiau.

Į jokią statistiką nepatenka kritinė masė vidutinio amžiaus vyrų ir moterų, kurie įsitikinę, kad geria saikingai, bet iš tikrųjų jau yra priklausomi nuo alkoholio. Toliau jų liga tik progresuos, didės pragertų pinigų santykis su visu šeimos biudžetu, prisigeriama vis dažniau bus ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienų vakarais. Būtent ši visuomenės dalis patiria didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo. Nes tai ne tik tiesiogiai pragerti pinigai, bet ir dėl alkoholio vartojimo atsirandančių traumų ir ligų gydymas, sumažėjęs darbingumas kitą rytą po išgertuvių, apatija ir nepasitikėjimas savo jėgomis, anksti palaidotos profesinės karjeros viltys, iširusios šeimos ir nelaimingi vaikai. Tai jie dažniausiai visiems aplinkiniams netikėtai įkliūva girti už vairo arba neblaivūs sukelia skaudžias eismo nelaimes.

Diskutuodami apie alkoholio draudimus ir ribojimus politikai visiškai užmiršta, kad mes visi, kaip visuomenė, galime investuoti į blaivaus gyvenimo būdo populiarinimą ir skatinimą, ir iš tų investicijų gausim puikius dividendus. Gaila, kad patyliukais numarintas puikus sumanymas taikyti visiškos abstinencijos reikalavimą pareigūnais norintiems būti asmenims ir gyventojų pajamų mokesčio lengvatos alkoholio atsisakiusioms šeimoms.

Tas egzotiškas kraštas, kur tvoros turi gilias šaknis

Teisme

„Ką manai apie naująją Druskininkų savivaldybės žurnalistų akreditavimo tvarką?“- klausia manęs anądien kolegė iš vieno nacionalinio dienraščio, aptikusi tokį keistą kūrinį oficialiame savivaldybės tinklalapyje.

„Ne mano reikalas, kokią tvarką jos mokesčių mokėtojų pinigais šeriamiems žurnalistams ta savivaldybė nustatinėja, nes vadovaujuosi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu,“- atsakiau smalsuolei.

Kadangi pasaulis nei prasideda, nei baigiasi Druskininkuose, tai antradienį nuvažiavau pasižmonėti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Kaip ir dera laisvoje šalyje, niekas ten neklausė, kokios žmonijai priešiškos jėgos mane ten atsiuntė ir nereikalavo akredituotis ar registruotis.

Vaikštau po ketvirtą aukštą, o ten kaip tik durys atsidaro ir visi, buvusieji koridoriuje, sueina į nedidelę salę. Tai ir aš iš paskos įsliūkinau, tikėdamasis rasti patogią kėdę, kurioje įsitaisęs galėsiu netrukdomas „Facebooko“ naujienų srautą paskaityti ir kačiukų bei baravykų nuotraukas papatinkinti.

Neilgai taip ramiai sėdėjau, nes apsidairęs pastebėjau salėje iš matymo pažįstamų veidų. Vienas labai panašus į Druskininkų savivaldybės Juridinio skyriaus, o kitas - Architektūros ir urbanistikos skyriaus tarnautoją. Buvo ten ir pora garsių Lietuvos advokatų, vienas iš kurių, kaip vėliau supratau, atstovavo Druskininkų savivaldybei, o kitas iškart buvusiam ir esamam garsiosios vilos ant Vijūnėlio kranto šeimininkams.

Prieš juos įsitaisė vienui viena Generalinės prokuratūros Visuomenės intereso gynimo skyriaus prokurorė. Išdrįsusi pareikalauti, kad už europinius pinigus išgražintame Vijūnėlio parke, ant tvenkinio kranto vietoje sudegusios valčių nuomos pašiūrės suręstas statinys būtų nugriautas, o kurorto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos išduoti leidimai jį statyti, sklypo nuomos sutartys ir įmantrus tos pašiūrės sklypelio sujungimas su parku vien tam, kad kaip nors pratilptų per įstatymų landas, pripažinti neteisėtais ir panaikinti.

Viešas interesas prieš privatų ir savivaldybė su visu savo administraciniu resursu bei brangių advokatų iškalba stojanti privataus intereso pusėn - kas gali būti įdomiau žurnalistui, naiviai tebetikinčiam, kad gyvena laisvoje šalyje.

Per vieną posėdį teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir jau spalį priims sprendimą. Ir tas nagrinėjimas išties nebuvo nuobodus, nes atskleidė buvus kažkieno labai svarbaus valią, stūmusią įvairias institucijas priimti privačiam interesui palankius sprendimus, pavyzdžiui, nepastebint, kad valčių nuomos pašiūrė jau seniai sudegė.

Kai visos institucijos taip darniai stengiasi dėl vieno tikslo, visai nestebina druskininkiečių įtarinėjimai, kad ir tie besikeičiantys pastato šeimininkai buvo vien priedanga kažkam gerokai už juos įtakingesniam. Anksčiau ar vėliau vis tiek pamatysime, kas tuose rūmuose apsigyvens.

Nes kas gi čia, Druskininkuose, galėtų patikėti, kad viena net ir labai kieta prokurorė spindinčiomis akimis, tikinti viešojo intereso ir įstatymo viršenybe prieš šio krašto galingųjų valią, galėtų laimėti tokią bylą?

Tvoros ir mūrai šitame kartais juokais separatistine Druskonecko Respublika pavadinamame krašte stovi gerokai tvirčiau, negu bet kur kitur Lietuvoje, tarsi po žeme turėtų šaknis, nusitęsusias gerokai toliau, negu kas galėtų įtarti. Apraizgiusias ne tik vietinei valdžiai tiesiogiai pavaldžias biudžetines įstaigas ir įmones, bet ir formaliai nuo jos nepriklausomas struktūras. Ir net negausios vietinės opozicijos gretose vis atsiranda žmonių, toliau nebedrįstančių nešti sunkaus savo kryžiaus. Gal prireikia darbo artimiesiems, gal verslo interesai spaudžia arba pagunda nusilenkti stabui ir tapti tokiais kaip visi, besimaitinantieji jo numestais trupiniais ir besidžiaugiantieji malone? Kas pasmerks išdavystę, jeigu visa minia toje pat pusėje?

Kokia prasmė kalbėti apie kažkokį viešąjį interesą visuomenei, kuri jo nenori, apie laisvę - savanoriškai jos išsižadantiems, apie demokratiją - bijantiems ja naudotis? Bet juk būti vienu iš daugumos taip beviltiškai nuobodu. Kuo daugiau namų, tvorų, titulų ir kitų banalių galios simbolių žmogus įsigyja, tuo labiau bijo juos prarasti. Kuo labiau susireikšmina, tuo smagiau jį erzinti paprasčiausiu viešu tiesos sakymu ir atviru kitokios nuomonės skelbimu.

Premija už valstybės turto supūdymą

Labai norėjau spaudos konferencijos pabaigoje,

užuot uždavęs klausimą, premjerui padovanoti šitą albumą,

bet Druskininkuose neradau pirkti

„Kodėl nieko neklausei?“- pasiteiravo kolegė iš „Druskonio“ mums išeinant iš Druskininkų savivaldybėje surengtos premjero Algirdo Butkevičiaus spaudos konferencijos.

Mačiau, koks palengvėjimas atsispindėjo administracijos darbuotojų akyse, kad šitie, kaip ne itin seniai oficialiame savivaldybės tinklapyje mus pavadino, „save nepriklausomais žurnalistais laikantys, tačiau žurnalistų akreditacijų neturintys asmenys“ nesugadino šventės ir nepuolė uždavinėti nepatogių klausimų apie A.Butkevičiaus požiūrį į jo pavaduotojo partijoje tvoras ir Vietos savivaldos įstatymų pažeidimus taryboje.

Nėra jokios prasmės dar kartą pamatyti spektaklį, kaip Algio Ramanausko kažkada nemandagiai, bet taikliai prietaisu pavadintas politikas pakartoja, jog vertins Druskininkų skandalus tuomet, kai sulauks teismų sprendimų. Kol jis pats nesugeba skaidriai pateikti žiniasklaidai ir visuomenei atsakymų savo žento skandale, apie kažkokią politinę atsakomybę kalbėtis ne vieta ir ne laikas.

Premjeras atvežė druskininkiečiams labai aiškią žinią: savo partijos valdomoms savivaldybėms duos tiek pinigų, kiek tik jos užsigeis.

Druskininkų savivaldybė iš dabartinio premjero pirmtako Gedimino Kirkilo vyriausybės rankų perėmė tuomet dar beveik gyvą „Nemuno“ sanatoriją - valstybės turtą. Nevykdė ten jokios veiklos, neįgyvendino jokių investicinių projektų. Pastatų kompleksas virto griuvėsiais, o gėdingai supūdytiems mediniams sanatorijos korpusams nugriauti šiemet išleista 80 000 eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Negana to, naujienų portalas „Delfi“ ir „Druskininkų naujienos“ šių metų pradžioje skelbė, kad buvusioje „Nemuno“ sanatorijoje neaiškiomis aplinkybėmis sunaikintas valstybės saugomas meno kūrinys.

Už tokį valstybės turto naikinimą Druskininkų valdžia susilaukia ne valstybės kontrolės ar prokuratūros dėmesio, o pažado skirti mokesčių mokėtojų pinigų, kad nugriautų medinukų vietoje galėtų pastatyti Kongresų rūmus mieste, kur neužpildomos jau dabar veikiančios sanatorijų bei viešbučių konferencijų salės. Ir jokių abejonių Druskininkų savivaldybės gebėjimais skaidriai įgyvendinti sudėtingus ir brangius projektus, nors lynų keltuvo užbaigimas atidėliojamas jau ne pirmą kartą, o savivaldybės taryboje nėra nei Kontrolės komiteto, nei Antikorupcijos komisijos, kurie turėtų tą skaidrumą užtikrinti.

Statybos negali pasibaigti ar sustoti, nes tai yra darbo vietos rinkėjams, gyventojų pajamų mokestis į vietinį biudžetą nuo objektuose dirbančių statybininkų algų, rangos ir subrangos užsakymų skirstymas, įrangos pirkimo konkursai. Pinigų upelis negali liautis tekėjęs. Jei nepavyksta gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, tai, kaip lynų keltuvų atveju, skiriama iš Klimato kaitos programos, nors ir prajuokinant ekologijos ekspertus. Kai kitų būdų nėra, tai belieka pinigus semti tiesiai iš valstybės biudžeto, kaip žadama Kongresų rūmų statyboms.

Nemažai paišlaidauti galima ruošiantis mūsų kurorte 2017 metais vyksiančiam šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalui, nes niekas gerai nežino, kaip ta sporto šaka atrodo, tik garsiai neišsiduoda. Tingintiems pagūglinti paaiškinsiu, kad šiuolaikinė penkiakovė – daugiakovės sporto šaka, kurioje sportininkai varžosi penkiose rungtyse: fechtavimosi, plaukimo, jojimo ir kombinuotoje. Originaliai šiuolaikinės penkiakovės programą sudarė šaudymas pistoletu, fechtavimasis špaga, 200 m plaukimas laisvuoju stiliumi, konkūrinis jojimas ir krosas. Po 2008 m. vasaros olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės programoje šaudymas ir bėgimas sujungta į vieną bendrą kombinuotą rungtį.

Ši sporto šaka nesusilaukia didelio populiarumo kaip kitos sporto šakos ir joje dominuoja Rytų Europos šalys, todėl 2005 m. ir 2012 m. tarptautinis olimpinis komitetas balsavo dėl šiuolaikinės penkiakovės pašalinimo iš olimpinės programos.

2014 m. šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionatas vyko Varšuvoje. Peržiūrėjau jo nuotraukas: varžybos vyko stadionuose ir plaukimo baseinuose, kurių Lenkijos sostinėje, žinoma, iš naujo statyti nereikėjo, o žiūrovų tribūnose ne kažin kiek.

Bet čia juk Druskininkai, mes kaip kokie arabų šeichai piniguose maudomės, tai iki 2017 m. pasistatysim viską, ko penkiakovės varžyboms reikia.

Ar Druskininkų valdžios laikraščio finansavimas mažiau skandalingas už premjero žento istoriją?

Šilti rugsėjo vidurio orai patinka ne tik poilsiautojams, bet ir vapsvoms, kurios šiomis dienomis ištisais būriais svečiuojasi kurorto lauko kavinėse, skanauja pietaujančių lankytojų patiekalus ir cukrų. Įprastai vapsvos aktyviausiai lendą į akis rugpjūtį, tačiau šiltą rudenį jas gali tekti kęsti iki spalio vidurio, kai jos užmigs žiemos miegu ir nubus tik gegužę.

Mes taip užmigti negalim, todėl jau greitai teks patirti visus rudens ir žiemos vargus. Būtų galima bent trumpam juos užmiršti tarp Druskininkų vandens parko palmių, bet pirkdamas bilietą sumokėčiau ne tik už baseino vandenį ir pirties kaitrą, bet ir už jūsų smegenų plovimą, nes tą parką valdanti Druskininkų savivaldybės įmonė pripažino tebefinansuojanti privačiam leidėjui perduotą savo laikraštį.

Nuo 2012 m. Druskininkų savivaldybė per Druskininkų švietimo centrą faktiškai valdė leidinį „Mano Druskininkai“. Žurnalistų etikos inspektorė yra pripažinusi, kad leidinį leidžianti kurorto valdžia pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą. Šį sprendimą patvirtino pirmos instancijos teismas. Iš pradžių Druskininkų valdžia sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bet po to skundą atsiėmė, o patį leidinį perdavė privačiai viešajai įstaigai „Kantri medija“ ir visai Lietuvai apsiskelbė nutraukusi jo leidybą.

Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Vilius Semeška pabandė išsiaiškinti ar leidinys nėra toliau finansuojamas viešaisiais pinigais, bet jų klausimų tarybos valdančioji dauguma nesiteikė įtraukti į posėdžių darbotvarkes, bet pažadėjo atsakyti raštu.

Pasak V.Semeškos, gauti atsakymai opozicijos netenkino, nes juose nebuvo paaiškinta, kaip ir kodėl biudžetinės įstaigos turtas atiteko privačiam leidėjui. Įtarimą opozicijai kėlė „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro Aqua“, valdančio Druskininkų vandens parką, gydyklą ir viešbutį, parama leidiniui „Mano Druskininkai“, nes 100 proc. centro akcijų priklauso savivaldybei ir jo uždirbtas pelnas, patekdamas į savivaldybės biudžetą, tampa viešaisiais pinigais. Bendrovės valdyboje posėdžiauja savivaldybės administracijos vadovai, kurie nuolat liaupsinami „Mano Druskininkuose“.

Rugsėjo 11 d. UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“ direktorius Edmundas Antanaitis, raštu atsakydamas į Druskininkų savivaldybės tarybos narių J. Šarkaus ir V. Semeškos klausimus, pripažino, kad jo vadovaujama įmonė „abipusiai naudingais marketinginiais pagrindais šiuo metu teikia paramą leidiniui „Mano Druskininkai“.

V.Semeška teigia, kad toks leidinio, ir po jo perdavimo privačiai viešajai įstaigai toliau tenkinančio Druskininkų socialdemokratų grupinius politinius interesus, finansavimas viešaisiais pinigais yra ne mažiau skandalingas už A. Butkevičiaus žento įmonės veiklą bei premjero ir jo konsultantės nedeklaruotus interesus, tik toliau nuo sostinės vykstantys procesai rečiau patenka į nacionalinės žiniasklaidos akiratį.

O man pagaliau tapo aišku, kodėl premjeras taip atlaidžiai vertindavo visus savo pavaduotojo partijoje skandalus pradedant tuo laikraščiu ir baigiant tvora. Juk svarbiausia, kad partija Druskininkų krašte per visus rinkimus gauna daugiausia balsų, o kokiais metodais tai pasiekiama - neįdomu.

Pats premjeras kurį laiką sugebėjo išsaugoti kiek provincialoko, nerišliai kalbančio, kaitaliojančio nuomonę, bet į jokius korupcijos skandalus neįsipainiojusio naivuolio įvaizdį, už kurio nugaros bendrapartiečiai kartais ką abejotino nuveikia. Bet tai visokie bradauskai ir malinauskai, o pats A.Butkevičius skaidrus ir tyras, tikras europietiškas socialdemokratas, kuriam terūpi paprasto žmogaus vargai.

Po žento skandalo pamatėme kitą premjero veidą - perkreiptą pykčio, kad žurnalistai išdrįso visa tai paviešinti, visai ne užuominomis kalbančio apie bylos prieš Lietuvą galimybę. Neabejoju, kad daug kam buvo staigmena, kad šitas populiarus žmogus pasirodė besąs toks pats kaip ir jo aplinka.

Kiek žemių reikia hipotetinei močiutei?

Savaitė prasidėjo nuo to, kad „Druskininkų naujienų“ redakcija persikraustė į kitas patalpas. Dabar mus rasite Druskininkų autobusų stoties pastate (Gardino g. 1). Įėjimas iš gatvės pusės, reikia užlipti suktais laiptais į antrą aukštą ir ten jau tikriausiai nepasiklysite.

Po baldų ir dėžių su popieriais tampymo reikėjo kažkur pailsėti. Todėl pirmadienį nuėjau į Druskininkų savivaldybės tarybos posėdį. Maniau, kad ten bus ramu, vėsu, kėdės patogios... Aną kartą, kai registruodamasis posėdį stebėti atvykusių svečių knygoje savo atėjimo tikslą pavadinau „pramoginiu“, tai tapo savaitės sensacija, o valdžios nelaikraštis net į rašinio pavadinimą tai iškėlė. Todėl dabar norėjau pasielgti kuo mandagiau ir kaip tikras estetas parašiau, kad atėjau „pasigėrėti tarybos darbu“.

Deja, ramiai ilsėtis ir mėgautis vaizdu, kaip vieningai liaudies išrinktųjų dauguma spaudo mygtukus balsuodami už savivaldybės administracijos parengtus sprendimų projektus, taip ir nepavyko. Pirmiausiai opozicionieriams užkliuvo, kad reikia nustatyti kainą, už kurią Druskininkų savivaldybės paslaugų ūkis vežios krovinius naujai įsigytu 9 tonų sunkvežimiu. Kadangi jiems niekaip nesisekė suprasti, kokiu būdu krovinių gabenimas iš verslo tapo viena iš viešųjų paslaugų, meras apsiėmė paaiškinti. Tokie jo paaiškinimai verti, kad specialiai jiems būtų sukurtas kažkoks naujas pasakojamosios tautosakos žanro pavadinimas. Šį kartą kalbėta apie močiutę ir devynias tonas juodžemio. Ne, gal ne devynias, o septynias, ar dar kiek mažiau, nes į devynių tonų bendrosios masės sunkvežimį telpa mažiau.

Pasakojimas apie žemę ir močiutę neturėtų jūsų klaidinti. Čia visai ne ta močiutė, kuri Latežeryje namą ant upės kranto statė, o paskui laimingai jį paliko savo anūkui. Tai kita, neįvardinta, galima sakyti hipotetinė močiutė, kuriai hipotetiškai gali prireikti tų gal septynių, o gal ir mažiau tonų žemių. Nesvarbu, kokiam reikalui. Visai ne pakrantei užpilti, nereikia čia tokių užuominų.

Taip smarkiai prireikia, kad jokia privati vežėjų bendrovė, kurių Druskininkuose nors devynių tonų sunkvežimiais vežk, to poreikio patenkinti negali. Nes mūsų hipotetinė močiutė juk žino, kad visokie ten verslininkai yra lupikautojai bei sukčiai, kurie devynias pensijas nulups, o paskui tų žemių taip ir neatveš - nei devynių, nei septynių tonų, nei dar mažiau.

Todėl supratingoji hipotetinė močiutė puikiai žino, kad padėti jai gali tik vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki, bei jo paslaugų ūkis. Nes anas ypatingai gerbia savo šviesios atminties močiutės palikimą, negriauna jos tvoros, koks neteisingas teismas tai beįsakytų. Tik dėl tokio pagarbos pavyzdžio visos iki vienos hipotetinės močiutės anuo pasitiki ir tik iš jo žemių laukia. Visos po septynias tonas ar kiek mažiau. Kiekis čia juk nesvarbu, svarbiausia dėmesys paprastam hipotetiniam žmogui.

 Po tokių netikėtų linksmybių jau maniau galėsiąs ramiai ilsėtis iki posėdžio pabaigos, abejingai žiūrėdamas, kaip opozicija vis iš naujo siūlo tuos pačius kandidatus į jiems skirtus komitetų ir komisijų vadovų postus, o pozicija nieku gyvu už juos nenori balsuoti. Kai tai vyksta pirmą kartą, galima sakyti, kad yra kažkokia intriga. Antrą kartą būna keista - negi taip gali būti tikrame gyvenime? Trečią jau galima juoktis, nes neįprasto veiksmo pasikartojimas būtent tokią reakciją sukelia. Gal kada teko cirke matyti, kaip klounas tyčia pargriūva užkliuvęs už to paties daikto tris kartus iš eilės. Pirmąjį juokiasi tik patys nerimčiausi žiūrovai. Tie, kuriems iškeltą pirštą parodyčiau ir pradėtų juoktis. Antrą kartą prisijungia jau koks trečdalis salės, o trečią juokiasi visi. Nors buvo atliktas lygiai toks pats veiksmas, kaip ir pirmąjį kartą, nė trupučio ne daugiau juokingas.

 Nepagalvokite, mielieji, kad aš čia lyginu sunkų mūsų išrinktųjų darbą su kažkokiu cirku. Aš čia jums tik atskleidžiu žmonių juokinimo dėsnius. Galima sakyti, paslaptis, kurių niekas kitas nepasakys.

 Joks klounas tyčia nepargrius daugiau kaip tris kartus iš eilės. Nes daugiau kartojant tą patį veiksmą jis jau nebebūna nei juokingas, nei įdomus. Tada jau įsijungia visai kiti mechanizmai - žiūrovams tampa nuobodu. Jie pradeda muistytis, žiovauti, o paskui gali ir visai iš cirko palapinės išeiti namo.

Taigi, grįžkim iš hipotetinio cirko į visai tikrą Druskininkų savivaldybės tarybos salę ir prisiminkime kas vyko toliau. Opozicija siūlo - pozicija nepritaria, opozicija siūlo - pozicija nepritaria. Gali skelbti kur tik nori apie varžomas teises, pažeidžiamus įstatymus, bet žiūrovai nekreipia jokio dėmesio. Panašiai kaip šimtas pirmas mano rašymas apie jokių teismų neįveikiamas tvoras jau niekam neįdomus, nors tai nė kiek ne mažiau skandalinga, kaip ir tada, kai parašiau pirmą kartą.

 Viskas, kas tęsiasi pernelyg ilgai, sukelia tik nuobodulį. Ypatingai tai veikia televizinę kartą, pripratintą prie vis greitesnės kadrų kaitos, praradusią sugebėjimą ilgiau išlaikyti dėmesį.

Būtent todėl į skandalus įsipainioję politikai taip stengiasi kuo ilgiau vilkinti lemiamų sprendimų priėmimą. Visos lėtai dirbančios tyrimų komisijos, darbo grupės bei kelių instancijų teisminiai nagrinėjimai sugalvoti tik tam, kad mudviem su tamsta, mielasis skaitytojau, pasidarytų nuobodu ir mes užmirštumėm jų nuodėmes susidomėję kitais, gal ir mažiau skandalingais, bet naujais įvykiais.

Ar kova prieš patyčias mokyklose gali būti sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja praktikuoja jas savo oficialiame tinklalapyje?

Ar mėgstate mokyklines uniformas?

Anądien pagalvojau, kas gali būti šlykščiau už mokyklinių prekių muges prekybos centruose? Pamatęs išdėliotus mokyklinius reikmenis su dideliais nuolaidų skaičiais pirmiausiai suprantu, kad vasara baigiasi. Visai. Net jeigu lauke dar spigina saulė, iki oro raibuliavimo įkaitinusi miesto betoną.

Prisimenu, kad esu toks senas, jog ne tik man, bet ir mano dukrai jau nereikia į mokyklą.

Tai nėra jau taip blogai, nes tikiu, kad per visą savo gyvenimą žmogus niekada nebūna labiau engiamas ir morališkai prievartaujamas daryti ne tai, ką nori, o tai, kas parašyta visokiuose mokymo planuose, kaip vidurinėje mokykloje.

Blogiau už mokyklą gali būti tik darželis, kai jūs išvis neturėjote jokių teisių.

Vis dėlto moksleiviškas amžius, ypatingai paskutinės gimnazijos klasės, yra toks amžiaus tarpsnis, kuriam turime dėl ko jausti nostalgiją. Pirmoji meilė, pirmą kartą perskaitytos knygos, muzika, kuri tokiame amžiuje svarbesnė už visus kitus menus, naivūs bandymai protestuoti prieš veidmainišką suaugusiųjų pasaulio tvarką. Kiekvienos vienadienės nesėkmės sureikšminimas iki globalios katastrofos, kai jau atrodo visai neverta gyventi ir sugebėjimas tas nesėkmes visiškai užmiršti, kai tik atsiranda naujos galimybės.

Mes visą gyvenimą naudojamės pažintimis su žmonėmis, kuriuos sutikome mokykloje ir studijų metais. Ir kai jie tampa korporacijų vadovais ar viceministrais, su kuriais dabartiniai jų pavaldiniai bendrauja slegiami jų autoriteto, jūs jiems visada liksite ta mergaite su kasytėmis, kurios kuprinę antroje klasėje parnešė iki namų arba tuo išdaigos, apie kurią niekas taip ir nesužinojo, bendrininku.

Interneto socialiniai tinklai suteikia galimybę susirankioti savo draugus iš įvairių gyvenimo laikotarpių ir netrukus jie jau pradeda bendrauti tarpusavyje, pasakodami kaip apsikvailinote pradinėje mokykloje ar ekskursijoje į Taliną.

Turbūt jau pernelyg toli nukrypau nuo mokyklinių prekių mugės temos. Per tuos visus ryškius sąsiuvinius, aplankus ir liniuotes net nebeaišku, kur nugrūstas kačių ėdalas ar purškalai nuo erkių ir uodų. Sprendžiant iš tų pirmykščių įrankių, kuriuos parduoda prekybos centrai, mokykla išvis sustojo kažkur apie XIX a. pabaigą. Ar ten dar leidžiama mušti vaikus medinėmis liniuotėmis per pirštus ir klupdyti ant žirnių? Neleidžiama? Tikrai? Keista, nes rašymas ranka, kurio Švedijos mokyklos jau atsisako, arba daugelyje mokyklų praktikuojamas uniformų dėvėjimas, mano supratimu, yra tokios pat atgyvenos. Argumentai, kad taip nepasiturinčių šeimų vaikai apsaugomi nuo patyčių, kad jų tėvai negali jiems nupirkti brangių drabužių yra tokia pat atgyvena, nes specialiai užsakinėjamos siuvyklose uniformos kainuoja brangiau už kasdien gatvėje jaunimo nešiojamus rūbus. Ir be to yra gerokai nepatogesnės, sunkiau pritaikomos besikeičiančioms oro sąlygoms. Vienintelė vieta, kur gražu matyti gimnazistes su uniformomis, yra azijietiškos pornografijos tinklalapiai. Be to, patyčių dažniausiai sulaukia ne pigius, o neskoningai suderintus arba nešvarius drabužius dėvintys moksleiviai. Todėl dėl dvokiančios Gardino gatvės bendrabučio laiptine uniformos tyčiojamasi bus taip pat, kaip ir dėl tokius pačius kvapus skleidžiančių neuniforminių drabužių.

Kaip galime tikėtis, kad kova prieš patyčias mokyklose bus sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja - Druskininkų savivaldybė - praktikuoja jas savo oficialiame interneto tinklalapyje, skirtame informuoti gyventojus apie jos veiklą bei sprendimus. Pavyzdžiui, šią savaitę ten patalpintas keisto žanro anoniminis tekstas „Komitetų posėdžiuose – bendruomenei aktualūs klausimai ir opozicijos šou prisidengiant rinkėjais“, kuriame keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai kaltinami, kad uždavinėja klausimus, užuot nesigilindami balsavę už administracijos parengtus sprendimų projektus tarybos komitetų posėdžiuose.

Tekstas kupinas pykčio ir meninių detalių, pavyzdžiui apie neva drebančias vieno politiko rankas, skaitant pareiškimą. Pasirašytas konkretaus autoriaus toks rašinys galėtų būti publikuojamas kurioje nors žiniasklaidos priemonėje kaip nuomonė ar politinė reklama, bet ir tuomet keltų abejonių, ar pasirinktos priemonės atitinka Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Valstybės ir savivaldybių institucijų pranešimams tas kodeksas netaikomas, nes jų autoriai nėra žurnalistai ar nuomonę reiškiantys politikai, o jų tinklalapiai - ne žiniasklaidos priemonės. Apdergtieji tarybos nariai galėtų skųsti  Druskininkų savivaldybės etikos komisijai tą nepasirašiusį administracijos darbuotoją, kuris, vietoje oficialaus pranešimo apie komitetų posėdį, įkišo į tinklalapį grupinius politinius interesus tenkinantį patyčių tekstą. Bet lyg tyčia tokia komisija Druskininkų savivaldybėje nesudaryta, nors tai padaryti kuo greičiau primygtinai ragina jau net ir Vyriausybės atstovas Alytaus apskričiai.

Kam trukdys tiesiogiai renkami seniūnai?

Seniūno rinkimai Afganistano kaime

Jeigu galvojate, kad visokiausius reitingus ir tyrimų rezultatus apklausų rengėjai patys surašo iš lubų, tai turiu jus nuvilti - prieš porą dienų gavau prašymą iš šešių ilgiausių sąrašų, kuriuose išvardinti žinomi politikai, valstybės tarnautojai, teisininkai, verslininkai drauge su ekonomistais, žiniasklaidos atstovai ir visuomenininkai bei skirtingų sričių profesionalai. Apklausos rengėjai paprašė išskirti po penkis asmenis kiekviename sąraše, kurie, mano manymu, turi didžiausios įtakos Lietuvos raidai, visuomenei ir sprendimų priėmėjams.

Iš pradžių šiek tiek susierzinau, neradęs savęs nė viename sąraše. Bet savimeilę paglostė tai, kad apklausos rengėjai - sociologinių tyrimų bendrovė „Spinter“ - teigia atliekanti „didžiulės apimties elito sociologinį tyrimą“.

Kad jau prie elito priskyrė, tai vis kažkaip linksmiau.

Politikų sąraše radau ne tik Prezidentę, Premjerą, svarbiausių šalies politinių partijų pirmininkus ir kitus aktyviausiai besireiškiančius veikėjus, bet ir Druskininkų savivaldybės merą. O tada kiek pamąsčiau ir pažymėjau jo pavardę. Drauge su Dalia Grybauskaite, Algirdu Butkevičiumi, Gabrieliumi Landsbergiu ir Eligijum Masiuliu. Nes manęs buvo klausiama, kurie „...turi didžiausios įtakos... sprendimų priėmėjams“?

Nes kaip kitaip galima pavadinti tokius įdomius reiškinius, kai tvoros tampa tvirtesnėmis už ministrų kėdes, nelaikraštis už viešuosius pinigus rinkėjų smegenims plauti leidžiamas iki pergalingų rinkimų ir dar truputį, o tada su visais rakandais ir redaktore padovanojamas privatininkams, kad mažiau matytųsi galai, kokiais vingiuotais kanalais tai leidybai lėšos atiteka. Europos Sąjungos pinigai kone automatiškai skiriami bet kuriam savivaldybės projektui, per daug nesigilinant, kokią ten klimato kaitą stabdys pramoginės gondolos ir dyzelinis traukinukas.

Per penkiolika caravimo metų tie sprendimų priėmėjai Vyriausybėje ir ministerijose ateina ir išeina, o įtaka kaupiasi ir auga. Ypač per tą ministerijų pareigūnų grandį, kuri nėra politinio pasitikėjimo ir nesikeičia kartu su ministrais.

Apie įtakas teisėtvarkos institucijose viešai nepradėsiu spėlioti, nes buvęs STT vadovas, reguliariai dalyvaudavęs įvairiose mūsų mero šventėse, dabar jau tų pareigų nebeužima, bet dirba Seimo pirmininkės sekretoriate. Bet tarp teisėjų dar liko neįtakotų sprendimų priėmėjų, kurie išdrįsta parašyti sprendimą, jog tvora turi būti nugriauta.

Ne taip seniai politikai ėmėsi tiesioginių seniūnų rinkimų temos svarstymo. Apklausos rodo, kad žmonėms toks sumanymas patinka, bet nepatinka mūsų merui, kuris dar yra ir nepakeičiamas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. Tiesioginių merų rinkimų, kuriuose jis pats sėkmingai dalyvavo, idėja šiai asociacijai tiko ir patiko, bet leisti žmonėms išsirinkti seniūnus - nenori. O tą nenorą grindžia labai įdomiais argumentais.

Pavyzdžiui, neseniai keliuose naujienų portaluose paskelbtame R.Malinausko straipsnyje šia tema bandoma įrodyti, kad renkami seniūnai be proto brangiai kainuos. Pačių rinkimų kainos paskaičiavimai nepateikiami, bet išmąstyta, kad tiesiogiai rinktas seniūnas privalės tapti mažu meruku ir turėti savo administraciją, „seniūnijai reikės teisininkų, finansininkų, ekonomistų, viešųjų pirkimų specialistų.“ Jau matau, kaip šiurpsta paprastas žmogus, įsitikinęs, kad savivaldybėse ir taip per daug veltėdžių valdininkų priviso.

Pabandykime atrasti logikos klaidą, kodėl savivaldybės paskirtam seniūnui administracijos kažkodėl nereikia, o tiesiogiai išrinktam jau reikės. O juk iš esmės nieko ir nepasikeis, tik seniūnas bus atskaitingas ne Jam, sėdinčiam savivaldybės rūmuose, o pirmiausiai savo kaimynams, seniūnijos gyventojams. Jeigu savivaldybei tų gyventojų interesai rūpi, tai kodėl jai turėtų nepatikti, kad ir seniūnui rūpės.

Bet tiesiogiai išrinkti seniūnai jau nebebus merų pastumdėliais, nes turės žmonių jiems suteiktą mandatą. Štai ko iš tikrųjų bijo Savivaldybių asociacija, o ne išlaidų ar tarnautojų skaičiaus padidėjimo. Tuomet taip reikėtų ir sakyti, kad savivaldybėje turi būti vienas caras, kurio valia galutinė ir neskundžiama, o jokių mažų carukų nebus. Numanant Savivaldybių asociacijos prezidento įtaką sprendimų priėmėjams, tikėtina, kad tikrai nebus. Bent jau per šią Seimo kadenciją.

Europos kultūros sostinė pagal Sočio olimpiados pavyzdį

Kai atvažiavau prie mano mėgiamo Samanio ežero saulei leidžiantis atsigaivinti po kiemo vejos pjovimo meldais kvepiančiame vandenyje, jų dar nebuvo. Bet kai išlipau, mane pasitiko tirštas vabzdžių debesis. Šiek tiek panašių į mažas museles ir sparnuotas skruzdėles vienu metu.

Teko ir anksčiau panašių matyti, bet tikrai ne tokio tirštumo spiečių.

O kai pabendrinau vabzdžių nutūpto automobilio stogo nuotrauką interneto socialiniuose tinkluose, sulaukiau virtualių draugų komentarų, kad tą vakarą panašus antplūdis pastebėtas prie Liškiavio ežero ir dar keliose vietose.

Gamta pokštauja toliau – Cijūniškės miške prie Seirijų žmogus vienu kartu rado per keturis šimtus baravykų. Net ir grybingais metais ten jų ir tris aptikti būdavo didelė laimė. O tradicinėse grybavimo vietose apie Merkinę, Marcinkonis ar Kapčiamiesčio girioje gali klajoti su tuščia pintine ir peiliu rankoje visą dieną, kol sutems, ir parsinešti namo tik kelias susiraukšlėjusias voveraites.

Mano senasis tėvas aiškiai pasakė dar vasaros pradžioje – žiema buvo be sniego, tai grybų nebus. O dabar, kai oro temperatūra perkopė simbolinę 30 laipsnių ribą, jau aišku, kad jų nebus iki pat rudens.

Šilta besniegė žiema galėjo lemti ir kai kurių vabzdžių rūšių aktyvumą. Erkių, mašalų ir tų pačių keistųjų skruzdžiamusių, nuvijusių mane tolyn nuo Samanio pakrantės.

Klimato ar kokie nors kiti pokyčiai veikia ir politikus. Va ir Druskininkų valdžiukė ėmė apie save taip gerai galvoti, kad užsimojo pretenduoti į Europos kultūros sostinės titulą.

Negi sugundė prisiminimai apie VEKS. Taip sutrumpintai buvo vadinama viešoji įstaiga, koordinavusi ir vadovavusi Vilniaus buvimą Europos kultūros sostine. Ne taip svarbu, kiek kritikos mūsų sostinė tuomet susilaukė, bet pinigai tiesiog sėmė Neries krantus.

Pagarbiai nulenkdamas savo plinkančią galvą prieš Druskininkų kultūrininkus, vis dėlto privalau pasakyti jiems patiems ko gero žinomą tiesą, kad iki to baisiai kritikuoto VEKS lygio mums dar šimtą metų augti. Tarsi pusbrolio vestuvėse susitikę ir eilėje prie lauko tupyklos drauge dainą užtraukę Švendubrės narsuoliai nuspręstų varžytis „Duokim garo“, o Jaunimo užimtumo centre išmokę prijungti gitarą prie stiprintuvo mokinukai – scenoje apšildyti minią prieš AC/DC koncertą.

Pirmieji tikriausiai išsiblaivys ir jau kitą rytą nenorės nė girdėti apie vakarykštį sumanymą, o antriesiems proto įkrės pirmą jų pasirodymą nušvilpę bendraamžiai.

Kiek didesnė bėda, kad mūsų žaviajame kurorte politinius sprendimus priimantys asmenys yra taip toli nuo kultūros, kad gali ir nesusiorientuoti. Bent jau toks įspūdis gali susidaryti stebint nesugebėjimą suvokti ribų tarp šiuolaikinio meno ir Vilniaus alėjoje parduodamų saldžių paveikslėlių, išdidžiai vadinamų tautodaile, šviečiančio fontano grojaraščio ir „Vasaros su M.K.Čiurlioniu“.

Teoriškai įmanoma pakartoti Druskininkuose Sočio olimpiados istoriją – pristatyti iki 2022 metų koncertų ir parodų salių, atsivežti tiems metams geriausius kultūros vadybininkus ir suvaidinti klestinčios kultūros miestą. Tiesa, žiūrovų ir klausytojų į renginius taip pat reikės atsivežti, nes vietos „Bočiai“ visų vietų neužpildys.

Pasibaigus sostiniavimo metams ir svečiams išsivažinėjus vienu mostu vėl tapsime gūdžia kultūros provincija, o naujuosius rūmus po kelių metų galės supirkti tie patys verslūs žmonės iš valdančiųjų politikų aplinkos, kurie jau kartą pavertė „Aido“ kino teatrą prekybos centru.

Originali gyva kultūra negali suklestėti davus nurodymą iš valdžios aukštybių. Savo darbo entuziastai veikia neskatinami, neprašydami palaiminimo. Politikai gali tai suprasti, įvertinti ir padėti kūrėjams augti arba sudaryti dirbtines kliūtis, pakeisdami tikrą meną vienadieniu kiču bei ragindami savo aplinką juo žavėtis.

Dairydamasis į pradedamus griauti medinius „Nemuno“ sanatorijos korpusus, kuriuos perėmusi vietinė valdžia paprasčiausiai supūdė, pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų kurorto kultūrinis gyvenimas, jeigu prieš dešimtmetį tie žavūs medinukai būtų perleisti naudotis dailininkų ir muzikantų bendruomenėms. Įsivaizdavau viename iš jų veikiantį Druskininkų džiazo klubą, o kitame įsikūrusius plenero dalyvius čia pat aptarinėjančius su kurorto svečiais savo darbus.

Užteks svaičioti, viskas bus nušluota, o jei kada atsiras būdas iškaulyti iš Europos ar mūsų valstybės kelias dešimtis milijonų eurų, čia iškils dar vienas betono, stiklo ir plieno stebuklas, kuriame Gazmanovas galės traukti dainas gimusiam Sovietų sąjungoje elitui.

Sustojęs laikas amžinojo poilsio mieste

Buvo tokia pat graži vasara, keli poilsiautojai tingiai irstėsi po Druskonio ežerėlį, o Čiurlionio sode skambant muzikai pareigūnai užtverdavo gatvę, kad pravažiuojančių automobilių triukšmas nenustelbtų jos garsų.

Tais metais, metęs filosofijos studijas Vilniaus universitete, grįžau į vaikystės kraštą, kuriame ką tik prasidėjo permainos - pirmoji laisvai išrinkta vietinė valdžia mokėsi gyventi be nurodymų iš vienintelės neklystančios partijos. Dviratuku važinėjantis meras viešuose renginiuose skaitė prastą poeziją, o rūsčios Pagankos močiutės, atvažiavus traukiniui į Druskininkų stotį, jau nebeeidavo prie kiemo vartų pasitikti rusakalbių poilsiautojų, kuriuos meiliai vadindavo žydais.

Nes traukiniai jų daugiau nebeatveždavo. Netrukus juos okupavo tos pačios močiutės, keliaudavusios į Pariečę ir Gardiną pigesnių rūkalų, brendžiu vadinto dažyto spirito skiedalo ir kitų gėrybių.

Poilsiautojai nustojo važiuoti, nes pas juos pačius griuvo sistema, dalindavusi nemokamus kelialapius į kurortus darbo pirmūnams arba sugebantiems įsiteikti savo gamyklos profsąjungos pirmininkui pataikūnams. Bet Pagankos močiutės šventai tikėjo, kad tai yra pelnytas atlygis už viską, ką blogo apie Sovietų valdžią prikalbėjo tada dar jaunas Profesorius.

Anas irgi atvažiuodavo - užsirišęs rankų darbo tautinę juostelę vietoje kaklaraiščio, lydimas tamsiais kostiumais vilkinčių kūnsargių, diskretiškai atsitraukdavusių, kai jis skambindavo Čiurlionį prie atlapoto lango į obelų sodą.

Kartą taip atvažiavęs Profesorius ir man, pasislėpusiam po vieno iš muziejaus namelių stogo kraštu nuo netikėtai užklupusio lietaus, priėjęs paspaudė ranką ir paklausė, už ką druskininkiečiai labiausiai keikia naująją Lietuvą. Gal ir ne visiškai tais žodžiais, įrašo juk nedariau, bet mintis buvo būtent tokia. Tiksliai prisimenu, kad buvo 1994-ieji, nes kaip tik tais metais vedžiau ir po stogu nuo lietaus slėpiausi jau ne vienas, o drauge su žmona.

Pamenu sugebėjęs išlementi kažką painaus, apie ištuštėjusias sanatorijas, o reikėjo pasakyti paprasčiau: už tai, kad nevažiuoja rusai. Tie patys, druskininkiečių meiliai vadinti žydais.

Pora dešimtmečių prabėgo tarsi vienas ilgasis savaitgalis, ir tokią pat mielą vasaros popietę įsitaisiau ant suoliuko Druskonio ežero pakrantėje ir rūkydamas stebėjau, kaip dama šviežios veršienos spalvos suknele irkluoja valtį su pusamžiu vyriškiu, pasipuošusiu balta kepuraite ir „žmonų mušėjo“ stiliaus baltais berankoviais marškinėliais. Vaizdas nebuvo toks intriguojantis, kad vertėtų ilgai žiopsoti, bet neskubėjau nueiti, nes įsitikinau, kad sėdint toje vietoje vėjo gūsiai periodiškai atnešdavo bangą purslų nuo ežere trykštančio fontano, kurie suteikdavo taip trokštamos atgaivos.

Ant kito suoliuko galo prisėdo dvi garbingo amžiaus senolės, veikiausiai dar galėjusios prisiminti, kaip po tą ežerą irstėsi Juzefas Pilsudskis. Keistu lenkų, rusų ir baltarusių kalbų mišiniu jos pradėjo aptarinėti kurorto aktualijas, iš kurių svarbiausia buvo lygiai tokia pati, kaip prieš 20 metų: rusai nevažiuoja.

Vieningai pripažinusios, kad dėl to Druskininkų laukia liūdnas likimas, ponios ėmėsi svarstyti, kas dėl to kaltas. Ta, kuri kalbėdama vartojo daugiau lenkiškų žodžių, buvo bepradedanti abejoti vietinės valdžios neklystamumu, bet jos oponentė, kalbanti beveik rusiškai, maždaug per pusvalandį sugebėjo ją įtikinti, kad visa kaltė tenka Landsbergiui.

Per 20 metų tai jau ne kartą buvo girdėta, bet šį kartą diskusijos dalyvės sugebėjo mane nustebinti, kai drebančiu balsu ištarė to piktojo vardą: Gabrielius.

Paaiškėjo, kad ponios netgi yra girdėję, nors tikrai ne iš lietuviškų informacijos šaltinių, ką jaunasis Lietuvos politikas, kaip jos sakė „nagavkal“ (liet. priamsėjo) iš Europos Parlamento tribūnos apie Rusiją.

Juk sakiau, kad tie du dešimtmečiai prabėgo kaip vienas ilgas savaitgalis, tarsi Druskonio pakrantėse vis dar XX amžiaus pabaiga. O gal vidurys ar pradžia - dabar net sunku pasakyti, kuomet sustojo laikas šitame amžinojo poilsio mieste.

Iki pasimatymo 2015-aisiais!

Besibaigiant metams įvairūs leidiniai ir naujienų agentūros rengia savo skaitytojų, žymių žmonių arba įvairių sričių apklausas, kuriose jie vardija įsimintiniausius metų įvykius savo šalyse, Pasaulyje arba savo kaime. O kadangi šioje skiltyje jau 14 metų rašau tik savo asmeninę nuomonę, tai ir šį kartą nelaužysiu tradicijos.

Nebūsiu labai originalus, jeigu parašysiu, kad, mano nuomone, svarbiausiu 2014-ųjų metų Pasaulio įvykiu buvo Rusijos agresija prieš Ukrainą. Šis įvykis, tęsėsi visus 2014 m. ir iš esmės pakeitė visų mūsų – europiečių ir amerikiečių – požiūrį į santykius su Rusija, sugriovė iliuzijas, kad XXI a. karas Europoje neįmanomas ir privertė pradėti rūpintis savo saugumu bei prisiminti pamatines vakarietiškos liberaliosios demokratijos vertybes.

Ne ką mažiau reikšmingas, nors mums tolimas ir ne taip smarkiai aptarinėjamas buvo Islamo valstybės susikūrimas. Išsipildė viso pasaulio džihadistų svajonė. Kuo ilgiau Vakarai dels pradėti sausumos kariuomenės operaciją, kurio metu būtų visiškai sunaikinta Islamo valstybė, tuo sunkiau tai bus įvykdyti. 2015 m. suprasime, kad smūgiai iš oro ir bandymai pasikliauti irakiečių bei kaimyninių šalių pajėgomis buvo didelė klaida.

O labiausiai mane, kaip ir kiekvieną vairuojantį žmogų, šiemet džiugino pasaulinių naftos kainų kritimas 2014 m. antroje pusėje ir Rusijos rublio krachas 2014 m. pabaigoje. Abu šie tarpusavyje susiję įvykiai, Vladimiro Putino žodžiais tariant, „pakilusią nuo kelių“ Rusiją tėškė veidu į jos pačios ištryptą purvą. Jų pasekmes pamatysime 2015 m. Ta proga prisiminiau biblinį pasakojimą apie tai, kaip Abraomas ginčijosi su Dievu dėl teisiųjų žmonių sunaikinimo drauge su kaltaisiais neteisingumo, kol buvo išsiaiškinta, kad Lotas yra vienintelis teisusis visoje Sodomoje. Taip ir Rusijoje nenusidėjusių putinizmu žmonių yra nepakankamai daug, kad jos rublio nuopuoliu nebūtų verta pasidžiaugti.

O dabar atsigręžkime į Lietuvą. Čia svarbiausiu įvykiu pavadinčiau Prezidentės rinkimus. Aiški Dalios Grybauskaitės pergalė pademonstravo piliečių pritarimą visai mūsų valstybės pasirinktai vystymosi krypčiai ir visuomenės politinę brandą.

Antras Lietuvos įvykis, kurį norėčiau išskirti 2014-aisiais, buvo svarbiausių šalies politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos gynybos finansavimo didinimo. Pozicija ir opozicija sugebėjo atidėti į šalį politinius nesutarimus ir populistinius rinkimų pažadus bei pademonstravo sugebėjimą susitelkti išorinio pavojaus akivaizdoje.

Visaliaudine švente tapo suskystintųjų dujų terminalo statybos užbaigimas. Lietuva tapo bent iš dalies energetiškai nepriklausoma šalimi ir pademonstravo sugebėjimą, net ir keičiantis valdančiajai daugumai, sėkmingai užbaigti didelius strateginius projektus.

Dar galėčiau paminėti euro įvedimą, bet tai bus jau 2015 m. įvykis, nors visi pasiruošimo darbai ir sprendimai vyko šiais metais.

Druskininkų Metų įvykiu pavadinčiau mūsų mero tvoros Latežerio kaime skandalą. Pirmą kartą valstybės institucijos oficialiai konstatavo, kad neklystantis kurorto vadovas buvo neteisus, o jo pavaldiniai, išdavę leidimus neteisėtai statybai, tik dėl senaties išvengė baudžiamojo persekiojimo. Labai norisi tikėti, kad šio skandalo teisminis nagrinėjimas pasibaigs bent jau 2015 m.

Antrą vietą paskirčiau trijų įtakingiausių Druskininkų opozicinių partijų susitarimui bendradarbiauti iki savivaldos rinkimų, o po jų sudaryti koaliciją Druskininkų savivaldybės taryboje. 2015 m. pradžioje pamatysime, ar pavyks joms tesėti rinkėjams duotą pažadą nesusirieti iki rinkimų ir drauge paremti į antrąjį rinkimų turą pateksiantį kandidatą į mero postą.

O užbaigia svarbiausių 2014 m. Druskininkų įvykių trejetą pono Ričardo Malinausko skyrybos. Nekomentuoju privataus mūsų mero gyvenimo, bet ne aš, o jis pats pavertė tą įvykį viešu, išplatindamas žiniasklaidai pranešimą tarsi apie kokios nors pramogų verslo įžymybės šeimyninio statuso pasikeitimą ir infošou žanro televizijos laidose pasakodamas apie naujos draugės paieškas.

2014-ieji metai buvo ypatingai sunkūs nepriklausomai Druskininkų spaudai, bet ji ne tik sugebėjo nuvilti visus, nekantriai laukusius abiejų laisvų laikraščių bankroto, bet ir garbingai atlikti savo misiją - teikti kurorto visuomenei objektyvią informaciją. O dabar jau galiu ramia sąžine pasveikinti jus visus, mieli mano skaitytojai su Šventomis Kalėdomis, palinkėti laimingų Naujųjų metų!

Ne pagal reitingus, o pagal snukį...

Jeigu artimiausiu metu lankysitės Druskininkuose,
nepraleiskite progos pamatyti asilą už tvoros

Laisvosios rinkos institutas šią savaitę paskelbė savo sudarytus Lietuvos savivaldybių reitingus. Druskininkų savivaldybė užėmė 4 vietą tarp rajonų savivaldybių, nusileidusi tik Kauno, Klaipėdos ir Plungės rajonams. Kaip pasityčiojimas skamba teiginys išplatintame pranešime, kad „tyrimas vertina, kiek savivaldybėse yra užtikrinama žmonių ekonominė laisvė, t. y. laisvė imtis veiklos ir rinktis paslaugas ir jų tiekėją. Taip pat – kaip efektyviai panaudojami iš mokesčių surinkti pinigai“, prisiminus, kaip druskininkiečiams brukama už jų pinigus atspausdinta valdančiosios partijos politinė reklama. O apie „ekonominę laisvę“ geriausiai galėtų papasakoti turistus laiveliu plukdantis Nemuno upe verslininkas, bendrovės „Halsas“ vadovas Vidmantas Malinauskas, nuo 2007 metų kovojantis su spendžiamomis jo verslui kliūtimis.

Reitingų sudarinėtojai tokių iš pirmo žvilgsnio pavienių atvejų nevertina, bet žvelgia į bendresnius skaičius, apklausų duomenis, o ten atrodom beveik taip pat gražiai, kaip ir, pavyzdžiui, Garliava (Kauno r.). Tik iš tų tariamai pavienių atvejų ir susideda visas gyvenimas, o jame ta ekonominė laisvė virsta savo pačios parodija, nes galioja vis siauresniam patvaldžio draugų bei draugų draugų ratui.

„Druskininkai, o tiksliau – dabartinis miesto meras socialdemokratas Ričardas Malinauskas, yra gyvas pavyzdys tos senosios, priešmirtinėje agonijoje tebetrūkčiojančios, komunistinės nomenklatūros,“- parašė pirmadienį naujienų portale 15min.lt Seimo narė ir Šešėlinės vyriausybės krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Vardindama Druskininkuose užfiksuotus rinkimų įstatymų pažeidimus, ji teigia, kad „...be socialdemokratų partijos vadovybės žinios bei palaiminimo R.Malinauskas nedrįstų elgtis taip įžūliai. Tad visa atsakomybė dėl rinkimų kampanijos įstatymo pažeidimų krenta ant Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos partijos pečių“.

Kai Premjeras nevykusiai bandė apsimesti, kad per savo akinius neįžiūri to, ką išdarinėja Druskininkuose jo pavaduotojas partijoje, maniau, kad tai kažkokia ypatinga europietiškai socialdemokratijai būdinga naivumo atmaina. Bet kai pirmadienį išgirdau, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo tyrimą dėl galimo paties A.Butkevičiaus ir buvusio Sveikatos viceministro Gedimino Černiausko piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, būtų keista nepaspėlioti, ar tas naivumas nėra tik gražiai suvaidintas. O kai tas pats A.Butkevičius, vos spėjęs atsakyti į žurnalistų klausimus apie STT pradėtą tyrimą, nuskuba Vyriausybės rūmuose dalinti apdovanojimų „už veiksmingas antikorupcines iniciatyvas“, tai jau nė juokas nebeima.

Užtat gerai pasilinksminau, kai socialinio tinklo „Facebook“ administracija užblokavo mano profilį dėl nežinomų pokštininkų skundų atakos, neva ten naudoju netikrus vardą ir pavardę. Kadangi tai jau anksčiau buvo nutikę Algiui Ramanauskui, Andriui Užkalniui, Remigijui Šimašiui ir dar keliems aktyviai besireiškiantiems viešiems asmenims, tai tikėjausi kažko panašaus. Juk vos prieš kelias dienas erzinau poną Andrių paskelbdamas internete užuojautą dėl jo profilio skaitmeninės mirties. O dabar jau manęs smalsuoliai klausinėjo, kaip atrodo skaitmeninis pomirtinis gyvenimas. Sakiau, kad labai panašiai į filmus apie vaiduoklius, kai jūs miręs vaikščiojate tomis pačiomis gatvėmis, gyvenimas vyksta toliau, bet nieko jau nebegalite pasakyti ar padaryti gyviesiems. Nei palaikinsi vaikystės draugo žmonos iškirptės, nei užblokuosi bjauraus kremlinio trolio. Kelis kartus žiūrėjau į veidrodį ar dar matosi mano atspindys, o kai prekybos centre stambi tetulė visu svoriu užmynė ant kojos, patikėjau, kad manęs tikrai nėra. Tik vaikščioti kiaurai per sienas nespėjau išmokti, kol mano „Facebook“ paskyra prisikėlė.

Tai ką, jau manėt, kad ramiai sau gyvensite be mano katukų nuotraukų? Neišdegs! Sugrįžau.

Pamatę, kad kitiems prisikėlimas užtruko kelias dienas, o aš atgijau po kelių valandų, draugai klausinėjo, kaip pavyko tai padaryti. Pajuokavau, kad paskambinau Markui Zuckerbergui, aprėkiau, išvadinau piemeniu ir kaip mat atblokavo... Nes būtent taip įpratę elgtis kai kurie sau svarbūs druskininkiečiai.

Gyvename juk ne pagal reitingus, o kaip tame anekdote apie Rabinovičių, kuris, prasidėjus carinėje Rusijoje žydų pogromams, tikėjosi, kad jo niekas nelies, nes pagal pasą (rus. po pasportu) jis rusas. Į ką žmona Sara atsakė, kad muš ne pagal/per pasą, o pagal/per snukį (ne po pasportu, a po morde rus.).

Ar atsitversim Didžiąja siena nuo Lietuvos?

Išgirdę, kad šią savaitę mūsų kurorto savivaldybės vadovas labai svarbiu reikalu viešėjo Kinijoje, druskininkiečiai iškart prisiminė, kaip po viešnagės kažkurioje egzotiškoje rytų šalyje anas susižavėjo įspūdingo dydžio raidėmis užrašytu kažkokio miestelio pavadinimu, mėgdžiojančiu užrašą „Hollywood“. Iš to susižavėjimo prie mūsų miesto, ant „Snow arenos“ stogo, atsirado raidės „Druskininkai“ ir „Like“ ženklas. Druskininkuose dabar juokaujama, kad geriau jau kinai nerodytų R.Malinauskui savo Didžiosios sienos, nes, neduok Dieve, jam ir ši patiks, tai grįžęs panašia atitvers ir be to separatistine vis dažniau pavadinamą mūsų savivaldybę nuo Lietuvos.

Palikim tuos pajuokavimus ramybėje ir geriau pasvarstykime, kaip galėjo nutikti, kad būtent Druskininkuose susiformavo palanki terpė tam separatizmui suvešėti? Kuo Druskininkų gyventojai tokie unikalūs, kad čia lengvai galėjo įleisti šaknis likusiai Lietuvos daliai nebūdingas autoritarinis valdymo modelis, išlaikantis demokratinei savivaldai būdingą formalią struktūrą?

XX a. pirmojoje pusėje buvę nedideliu ir didžia dalimi nelietuvišku kurortiniu miesteliu Druskininkai sparčiai pūtėsi vėlyvuoju sovietmečiu, pradėjus statyti didžiąsias sanatorijas, kurioms reikėjo daug darbo jėgos. Tuomet čia atvyko ne tik mokslus baigę gydytojai, bet ir daugybė nekvalifikuotos darbo jėgos iš gretimų rajonų kaimų. Reikėjo tūkstančių valytojų, padavėjų, kambarinių, pagalbinių darbininkų... Sovietmečio pabaigoje tik pramoniniame Alytuje didesnė visų miesto gyventojų dalis gyveno bendrabučiuose, o antroje vietoje buvo Druskininkai.

Ypatinga kurorto aplinka, sukurta unikalios gamtos, šimtamečių sanatorinių tradicijų ir įvairiataučio kultūrinio paveldo klodų šitiems žmonėms mažiausiai rūpėjo. Svarbiausia buvo kuo greičiau ištrūkti iš gimtojo kaimo, toliau nuo varžančio tėvų ir kaimynų dėmesio, kolchozinių prievolių, sunkaus ir prastai atlyginamo žemdirbiško darbo. Viliojo viltis greitai tapti miestiečiais, įsidarbinti sanatorijoje, gauti bendrabučio kambarį, paskui butą, vaikščioti gatvėmis tarp šventiškai nusiteikusių poilsiautojų. Todėl Druskininkų žiburiai viliojo kaimų jaunimą ne ką mažiau už pramoninius didmiesčius.

Druskininkiečių padėtis buvo privilegijuota net ir lyginant su Vilniaus ar Kauno gyventojais. Ne veltui iki pat 1990-ųjų butą Druskininkuose galėjote pasikeisti į tokio pat dydžio butą Vilniuje be jokios priemokos. Tą išskirtinumą sudarė galimybės papildomai užsidirbti išnuomojant kambarius poilsiautojams. Pavyzdžiui, mano seneliai Sadauskai, gyvenę nuosavame name P.Cvirkos gatvėje, vienu metu sugebėdavo apgyvendinti 16 svečių, o patys glausdavosi lauko virtuvėlėje.

Sanatorijų darbuotojai iš darbo grįždavo nešini pilnais krepšiais nusuktų nuo poilsiautojų pietų maisto produktų. To nė nevadindavo vagystėmis, sakydavo, kad tiesiog parsineša iš darbo mėsos, grietinės, varškės... Druskininkų prekybininkai tapo atskiru klanu, kuris keitėsi tarpusavyje į atvirą prekybą nepatenkančiomis deficitinėmis prekėmis. Net ir tos prekės, kurių kituose šalies miestuose buvo galima laisvai nusipirkti, čia buvo paverstos deficitu, nes parduotuvėse viską šluodavo nuo lentynų iš alkanų Rusijos didmiesčių suvažiavusių poilsiautojų minia.

Niekur kitur Lietuvoje nebuvo tiek KGB agentų, nes Druskininkai turėjo visasajunginio kurorto statusą. Čia suvažiuodavo daug žydų tautybės poilsiautojų, tarp kurių būta nemažai disidentų ar bent trokštančių išvykti į Izraelį asmenų. Kurorte apsigyveno daug tremtinių, kuriems neleista grįžti į tėviškes Lazdijų ir Varėnos rajonuose. Juos sekė ir stebėjo ištisa skundikų armija. Puikiai prisimenu, kaip 1988 m. vasarą, kai visoje Lietuvoje jau vyko masiniai Sąjūdžio mitingai, kilo Trispalvės, Druskininkai priminė giliame sovietmetyje užstrigusį miestą.

Staiga visa tai pasibaigė. 1990-ieji visai Lietuvai pirmiausiai reiškė laisvės atgavimą, bet druskininkiečiams tai buvo ir jų išskirtinio statuso praradimas. Nebeliko šimtų tūkstančių nereiklių poilsiautojų iš Sovietų sąjungos, o drauge ir darbo vietų jiems skirtose sanatorijose, gydyklose. Apie kažkokius Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondus dar negalėjome nė pasvajoti, o vilniečiai ir kauniečiai neturėjo pinigų savaitgaliais pasilepinti kurorte.

Dirbau tada „Lietuvos aido“ korespondentu Druskininkuose ir kasdien girdėdavau, kaip iš Vilniaus mažinamas finansavimas reabilitaciniam gydymui sanatorijose, o vietinė valdžia neturėjo jokių galimybių įtakoti Specialiajam fondui besikuriančioms profesinėms sąjungoms remti priklausančios infrastruktūros veiklą. Neįtikėtinai žema ir niekšinga dabar kaltinti tuos žmones, kad jie kažko ten nepadarė ir naudoti politinei agitacijai praeito amžiaus pabaigos ir šių dienų kurorto vaizdelių palyginimą. Keitėsi ne tik Druskininkai – per tą laiką net ir badaujančių Užsacharės Afrikos šalių miestuose pridygo plieno ir stiklo dangoraižių.

Druskininkiečiai buvo daug kuo panašūs į Rytų Ukrainos šachtininkus, griūvant Sovietų sąjungai taip pat praradusius savo išskirtinį statusą ir pajamas. Ir ten, ir čia permainų traumuotų žmonių sąmonę buvo ypatingai lengva paveikti propaganda, kad jiems reikalingas šeimininkas, kuris grąžins prarastą aukso amžių, tarsi atsuktų laikrodžio rodykles į 1970-uosius ar 1980-uosius. Donecko, Luhansko ir Druskininkų separatistai kalba, kad likusi Ukrainos ir Lietuvos dalis jų nesupranta, nori primesti savo europietiškus įstatymus ir etikos standartus. Todėl visi skandalai apie tvoras, sklypus, mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą propagandai daliai druskininkiečių net nepasiekia tos vietos, kur galėtų būti mąstančio žmogaus smegenys. Jie atmetami kaip bereikšmis priekabiavimas iš kažkokio įsivaizduojamo pavydo ar noro atimti galią iš kurorto šeimininko. Panašiai kaip Rytų Ukrainos separatistai gyvena visiškai kitoje informacinėje erdvėje, tikėdami Rusijos televizijos kanalų pasakomis apie „Dešiniojo sektoriaus“ „fašistų“ nukryžiuotą berniuką, analizuoti skirtingus informacijos šaltinius nepajėgūs druskininkiečiai užsisklendė virtualiame pasaulėlyje, kuriame mero svajonių rūmams viešai nepritarę menininkai yra netikri arba suklaidinti, o ramybę drumsčia blogio jėgų pasamdyti pavyduoliai.

Virtuali Didžioji kinų siena tarp Lietuvos ir Druskininkų jau seniai pastatyta, todėl visai nesvarbu, ar ji bus įkūnyta dar vienu butaforiniu griozdu, ar taip ir liks tik druskininkiečių galvose.

Mūsų Seimo narė savo sumanymais stebina ne tik opoziciją, bet ir kolegas iš valdančiosios koalicijos

Pirmojo sniego dažniausiai sulaukdavome dar spalį, bet šiemet iki pat lapkričio vidurio mano kieme žolė žaliuoja. Tik to žalumo visą savaitę nespėju pamatyti, nes dienos taip susitraukė, kad iš namų išvažiuoju dar tamsoje, o grįžtu jau sutemus. Net ir savaitgaliais baisu ilgiau pamiegoti, nes lengvai galiu pražiopsoti tas kelias trumpas šviesos valandas, kai galiu pamatyti, kokios spalvos mūsų katinai. Trečiadienį iškritęs sniegas bent jau prašviesino tą pilkai rudą niūrumą balta nesutepto tyrumo vilties spalva.

Tą pačią dieną kolegos iš „Druskonio“ pranešė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atmetė „susirūpinusios druskininkietės“ skundą, neva jų straipsnis apie mano keliuose viešuose renginiuose dėvėtus marškinėlius „CARAS CHUILO“ kažkaip ten ypatingai žaloja nepilnamečius. Belieka pasveikinti kolegas su sveiko proto pergale ir pasidžiaugti, kad inspektorė neleido savęs paversti susidorojimo su laisva žiniasklaida įrankiu. Nes tikrai nepatikėsiu, jog mūsų mielajame kurorte staiga visi tokie jautrūs tapo, kad ne tik toli ir be bilieto pasiųsti nebėra ką, bet ir laikraštyje paminėtas ukrainietiškas žodis, kurį šiais metais dainoje „Putin chuilo la la la...“ kartoja ištisi stadionai visuose planetos pakraščiuose. Nepatikėsiu, kad jautriosios druskininkietės vaikučiai, perskaitę tą žodį laikraštyje, patirs moralinę traumą dėl kurios staiga ims nebeklausyti mamos, nevalgyti penkių grūdų dribsnių košės ir gauti neigiamus pažymius geografijos bei lietuvių literatūros pamokose. Matau tik didelį norą pritaikyti laikraščiui kokį nors Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo straipsnį keršijant už visas kritines publikacijas apie vietinės valdžiukės darbus.

Tai, kad nei skundais, nei grasinimais jau nepavyks užčiaupti išlaisvėjusių druskininkiečių, liudija ir šią savaitę išplatintas gausaus žinomų vietinių meno kūrėjų ir organizatorių kreipimasis. Apie jį paskaitysite „Druskininkų naujienų“ kultūros puslapyje, o čia geriau jums papasakosiu kolegų parašus rinkusio dailininko Gintaro Žilio įspūdžius.

„Dauguma atsakingai pilietiškos mąstysenos žmonių tą kreipimąsi pasirašė nedvejodami. Jie, jausdamiesi laisvos Lietuvos valstybės piliečiais, nebijojo išreikšti savo nuomonės, palaikančios kultūrinės bendruomenės siekius. Deja, baimės už savo nuomonę ir įsitikinimus netekti darbo ar užsitraukti vadovų nemalonę atmosfera apnuodijo daugelį Druskininkų savivaldybei priklausančių įstaigų darbuotojų, kurie neišdrįso padėti parašo dėl minėtos priežasties. Netelpa galvoje, kad tai kas vyksta Druskininkuose, yra ne sovietmetis, bet 24 metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo,“- pasakojo G.Žilys.

Pono Gintaro užčiaupti nepavyks – pensijos iš jo jau neatims, o malonių iš vietinės valdžios jis jau seniai nesitiki, dar nuo to meto, kai per 2012 m. Seimo rinkimus buvo pjudomas už tai, kad viešai suabejojo ar tuometinė mero pavaduotoja Kristina Miškinienė tinka užimti Seimo nario vietą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų apygardoje.

Po dviejų Seimo kadencijos metų G.Žilys bent jau gali būti ramus, kad anuomet atliko savo pilietinę pareigą. Ypač tokiu metu, kai mūsų Seimo narė savo sumanymais priverčia gūžčioti pečiais ne tik opoziciją, bet ir kolegas iš valdančiosios koalicijos.

Taip darbietis Mečislovas Zasčiurinskas, kurio pažiūros šiaip jau man didelių simpatijų nekelia, šią savaitę nuoširdžiai pasipiktino K.Miškinienės parengtomis įstatymų pataisomis, kuriomis būtų prailgintas policijos pareigūnų ir karių pensinis amžius.

„Iš beveik 10 tūkst. Lietuvoje dirbančių policijos pareigūnų, daugiau nei 2 000 yra pensinio amžiaus. Tokios įstatymo pataisos svarstymui tik prasidėjus, tie du tūkstančiai bus priversti pasinaudoti kol kas galiojančia lengvata ir kas liks dirbti? Įstatymo pataisos autorė Kristina Miškinienė taip ir sako, kad „pastaruoju metu smarkiai daugėja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų ir todėl didėja valstybės biudžeto lėšų poreikis tokioms išmokoms“. O paprastai kalbant, iš dirbančių pensininkų bus atimtos pensijos. Sunkiai suvokiamas dalykas, kad politinės partijos, teigiančios, jog „Svarbiausia – žmogus!“, atstovė, remiasi tokia logika. Kalbant paprasčiau, siūlo atimti iš statutinių pareigūnų ir karių tai, kas jiems priklauso, ką jie užsitarnavo! Todėl teigiu, kad pasiūlymas prailginti statutinių tarnautojų bei karių tarnybos amžių penkeriais metais yra neteisingas socialiai ir visiškai nesavalaikis,“- piktinosi M. Zasčiurinskas.

Iš antraeilio personažo savivaldybėje virtusią didele politike Seimo narę gelbsti tik tai, kad valdančiojoje koalicijoje yra ir daugiau nesuvokiančių atsakomybės už savo veiksmus politikų.

„Mieli socialdemokratai, kiek jūs galite kentėti Artūro Skardžiaus patyčias? Nuolat kaldamas jus prie kryžiaus už terminalą, gąsdindamas dėl išaugsiančių dujų kainų, jis atlieka Kremliaus užsakymus, o jūs nuolankiai tylite. Kuo jis toks svarbus, kad taip kankinatės? Edmundo Jakilaičio laidoje ministras R. Masiulis su D. Korsakaite aiškiai pasakė, kad dujos nebrangs. Minėjo neatsakingus politikus. Kodėl be pavardžių? Kodėl visiems politikams ta etiketė? Beje, A. Skardžius Seimo posėdyje šiandien reikalavo Krašto apsaugai numatytų pinigų dalį skirti sportui...“- socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Seimo narė Rasa Juknevičienė.

Nesunku suprasti, jog tokius veikėjus socialdemokratai partijoje laiko dėl to, kad gautų panašios pasaulėžiūros ne itin lojalių Lietuvai rinkėjų balsus. Iš to ir susideda aukšti LSDP reitingai. Vos tik ši partija atsikratytų skardžių, bradauskų ir malinauskų, taip išgrynindama europietiškos socialdemokratijos tradiciją, parama jai vos siektų tą ribą, už kurios tampama neparlamentine.