2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Ar kova prieš patyčias mokyklose gali būti sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja praktikuoja jas savo oficialiame tinklalapyje?

Ar mėgstate mokyklines uniformas?
Anądien pagalvojau, kas gali būti šlykščiau už mokyklinių prekių muges prekybos centruose? Pamatęs išdėliotus mokyklinius reikmenis su dideliais nuolaidų skaičiais pirmiausiai suprantu, kad vasara baigiasi. Visai. Net jeigu lauke dar spigina saulė, iki oro raibuliavimo įkaitinusi miesto betoną.

Prisimenu, kad esu toks senas, jog ne tik man, bet ir mano dukrai jau nereikia į mokyklą.
Tai nėra jau taip blogai, nes tikiu, kad per visą savo gyvenimą žmogus niekada nebūna labiau engiamas ir morališkai prievartaujamas daryti ne tai, ką nori, o tai, kas parašyta visokiuose mokymo planuose, kaip vidurinėje mokykloje.

Blogiau už mokyklą gali būti tik darželis, kai jūs išvis neturėjote jokių teisių.

Vis dėlto moksleiviškas amžius, ypatingai paskutinės gimnazijos klasės, yra toks amžiaus tarpsnis, kuriam turime dėl ko jausti nostalgiją. Pirmoji meilė, pirmą kartą perskaitytos knygos, muzika, kuri tokiame amžiuje svarbesnė už visus kitus menus, naivūs bandymai protestuoti prieš veidmainišką suaugusiųjų pasaulio tvarką. Kiekvienos vienadienės nesėkmės sureikšminimas iki globalios katastrofos, kai jau atrodo visai neverta gyventi ir sugebėjimas tas nesėkmes visiškai užmiršti, kai tik atsiranda naujos galimybės.

Mes visą gyvenimą naudojamės pažintimis su žmonėmis, kuriuos sutikome mokykloje ir studijų metais. Ir kai jie tampa korporacijų vadovais ar viceministrais, su kuriais dabartiniai jų pavaldiniai bendrauja slegiami jų autoriteto, jūs jiems visada liksite ta mergaite su kasytėmis, kurios kuprinę antroje klasėje parnešė iki namų arba tuo išdaigos, apie kurią niekas taip ir nesužinojo, bendrininku.
Interneto socialiniai tinklai suteikia galimybę susirankioti savo draugus iš įvairių gyvenimo laikotarpių ir netrukus jie jau pradeda bendrauti tarpusavyje, pasakodami kaip apsikvailinote pradinėje mokykloje ar ekskursijoje į Taliną.

Turbūt jau pernelyg toli nukrypau nuo mokyklinių prekių mugės temos. Per tuos visus ryškius sąsiuvinius, aplankus ir liniuotes net nebeaišku, kur nugrūstas kačių ėdalas ar purškalai nuo erkių ir uodų. Sprendžiant iš tų pirmykščių įrankių, kuriuos parduoda prekybos centrai, mokykla išvis sustojo kažkur apie XIX a. pabaigą. Ar ten dar leidžiama mušti vaikus medinėmis liniuotėmis per pirštus ir klupdyti ant žirnių? Neleidžiama? Tikrai? Keista, nes rašymas ranka, kurio Švedijos mokyklos jau atsisako, arba daugelyje mokyklų praktikuojamas uniformų dėvėjimas, mano supratimu, yra tokios pat atgyvenos. Argumentai, kad taip nepasiturinčių šeimų vaikai apsaugomi nuo patyčių, kad jų tėvai negali jiems nupirkti brangių drabužių yra tokia pat atgyvena, nes specialiai užsakinėjamos siuvyklose uniformos kainuoja brangiau už kasdien gatvėje jaunimo nešiojamus rūbus. Ir be to yra gerokai nepatogesnės, sunkiau pritaikomos besikeičiančioms oro sąlygoms. Vienintelė vieta, kur gražu matyti gimnazistes su uniformomis, yra azijietiškos pornografijos tinklalapiai. Be to, patyčių dažniausiai sulaukia ne pigius, o neskoningai suderintus arba nešvarius drabužius dėvintys moksleiviai. Todėl dėl dvokiančios Gardino gatvės bendrabučio laiptine uniformos tyčiojamasi bus taip pat, kaip ir dėl tokius pačius kvapus skleidžiančių neuniforminių drabužių.

Kaip galime tikėtis, kad kova prieš patyčias mokyklose bus sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja - Druskininkų savivaldybė - praktikuoja jas savo oficialiame interneto tinklalapyje, skirtame informuoti gyventojus apie jos veiklą bei sprendimus. Pavyzdžiui, šią savaitę ten patalpintas keisto žanro anoniminis tekstas „Komitetų posėdžiuose – bendruomenei aktualūs klausimai ir opozicijos šou prisidengiant rinkėjais“, kuriame keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai kaltinami, kad uždavinėja klausimus, užuot nesigilindami balsavę už administracijos parengtus sprendimų projektus tarybos komitetų posėdžiuose.


Tekstas kupinas pykčio ir meninių detalių, pavyzdžiui apie neva drebančias vieno politiko rankas, skaitant pareiškimą. Pasirašytas konkretaus autoriaus toks rašinys galėtų būti publikuojamas kurioje nors žiniasklaidos priemonėje kaip nuomonė ar politinė reklama, bet ir tuomet keltų abejonių, ar pasirinktos priemonės atitinka Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Valstybės ir savivaldybių institucijų pranešimams tas kodeksas netaikomas, nes jų autoriai nėra žurnalistai ar nuomonę reiškiantys politikai, o jų tinklalapiai - ne žiniasklaidos priemonės. Apdergtieji tarybos nariai galėtų skųsti  Druskininkų savivaldybės etikos komisijai tą nepasirašiusį administracijos darbuotoją, kuris, vietoje oficialaus pranešimo apie komitetų posėdį, įkišo į tinklalapį grupinius politinius interesus tenkinantį patyčių tekstą. Bet lyg tyčia tokia komisija Druskininkų savivaldybėje nesudaryta, nors tai padaryti kuo greičiau primygtinai ragina jau net ir Vyriausybės atstovas Alytaus apskričiai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą