2012 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 30 d.


Melas mus lydi nuo ankstyvos vaikystės iki mirties patalo

Balandžio 1-ąją sakydami draugams, neva jiems batai atsirišę, ar kelnių užtrauktukas atsegtas, o gal ir kaip įmantriau apgaudami, nerizikuojame už tai gauti per sprandą, bet kitu metu banalus buitinis melas nėra toleruojamas. Ir vis dėlto mūsų paprotinė teisė numato daugybę atvejų, kada didesnis ar mažesnis melas nėra smerkiamas ar baudžiamas.

Banalu būtų pradėti nuo politikų, juolab, kad rinkiminiais metais jie patys vieni kitiems primins netesėtus pažadus ir nusišnekėjimus. Melas mus lydi nuo ankstyvos vaikystės, vos pradedame suprasti žmonių kalbą, iki pat mirties patalo. Retai kas vaikystėje nebuvo įtikinėjamas, kad dovanas neša Kalėdų senelis ir Velykų bobutė, o naujagimiai surandami kopūstuose arba juos atneša gandras. Nenorėdami traumuoti gležnos vaikų psichikos, vis dažniau vengiame ne tik rodyti jiems žiaurius vaizdus ar smurtą vaizduojančius meno kūrinius. Apsupame juos kone vien iš melo nulipdytu iliuziniu saugiu pasaulėliu, kuriame nėra skausmo, mirties, konkurencijos ir pavojingų daiktų, visi žmonės nepavydūs ir vien gera linkintys. Riba, kada tos iliuzijos išsisklaido, susidūrę su rūsčia realybe, neišvengiamai irgi traumuoja, todėl ją stengiamės kuo labiau atitolinti. Pirmiausiai bet kokio vaikų pasiekimų vertinimo ir lyginimo buvo atsisakyta ikimokyklinio ugdymo įstaigose, paskui tai nukeliavo į pradines mokyklas, kur jau daug metų nerašomi pažymai, o dabar vis dažniau pasigirsta raginimai vertinimo atsisakyti iki pat gimnazijos. Ką tik pasibaigusios mokyklose „Savaitės be smurto” renginiai skatina susimąstyti, ar priskirdami psichologiniam smurtui bet kokį vaiko pajuokavimą, išguję iš paauglių tarpusavio bendravimo sarkazmą ir ironiją, konkuravimo bei varžymosi dvasią, nepaversime beveik suaugusių žmonių lengvai pažeidžiamais darželinukais. Didžiuojamės, kad mūsų jaunimas, atvykęs studijuoti ar ieškoti darbo į Vakarų Europos šalis, sugeba būti sumanesni, darbštesni ir apsukresni už vietinius, ugdytus „šiltnamio sąlygomis”. Bet ar ilgai dar būsime „aštriadančiai lietuviai” iš vesternų Laukinius Vakarus primenančios Rytų Europos, kai užaugs smurto prevencijos programų auklėti jaunuoliai. Juolab, kad konkuruoti jiems teks ne tik ir ne tiek su senųjų ES narių bendraamžiais, kiek su jaunais migrantais iš šalių, kuriose Velykų bobutė dešimtojo gimtadienio proga atneša ne planšetinį kompiuterį, o „Kalašnikovo” automatą.

Sulaukę pilnametystės, melą paverčiame, net ne antrąja, o pirmąja savo religija. Nes juk katalikiškai tuokiasi ir krikštija vaikus absoliuti dauguma tų, kurie, atviriau pasikalbėjus, ne tik nėra praktikuojantys katalikai, bet ir neslepia paniekos giliai religingai mažumai. Kas nėra melavęs, pirkdamas ar parduodamas automobilį arba nekilnojamąjį turtą ir pirkimo-pardavimo sutartyje įrašęs kelis kartus mažesnę kainą? O kai už tokį sukčiavimą pričiumpa FNTT, kiekvienas teisinamės, kad visi taip daro. 2008-2009 m. motinystės išmokų pasididinimo bylos atskleidė ne tik įstatymų leidybos spragas, bet ir tai, kaip giliai į mūsų galvas įsiskverbęs melas. Beveik visi buvome linkę pagailėti nerealias algas prisirašiusių jaunų mamų, nes ir patys panašioje situacijoje nepraleidžiame progos pasinaudoti abejotino teisėtumo galimybėmis. Kiek šeimų gyvena nesusituokę ne todėl, kad nėra apsisprendę, ar rytoj dar bus kartu, bet tik dėl „vienišoms” mamoms mokamų socialinių pašalpų ir vaikams skiriamo nemokamo maitinimo? Kiek bedarbių registruojasi Darbo biržoje tik dėl to, kad nereikėtų mokėti Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, o gavę siuntimą prašo darbdavio parašyti, kad pasirinktas kitas kandidatas. Melas taip persunkia mūsų kasdienybę, kad atsisakęs meluoti keistuolis aplinkiniams kelia rimtų abejonių dėl savo psichinės sveikatos. O apie sveikatos apsaugą ir melą net ir kalbėti banalu. Jau net nevadiname kyšiais neoficialiai mokamų gydytojams pinigų, o specialiosios tarnybos seniai numojo į tai ranka ir apsimeta, jog Baudžiamasis Kodeksas čia netaikomas. Bala nematė to melo mirtinai sergančiam žmogui, kai nuo jo slepiama tikroji diagnozė, nors pats ir tokiu atveju turbūt norėčiau žinoti tiesą ir pasirengti susitikimui su Amžinybe. Liūdniau, kai susirgęs vaikas negauna tikros medicininės pagalbos, nes jo tėvai įtikėję netradicinės medicinos šamanais ir raganomis. Kažkodėl netradicinės medicinos gydymo metodų ir preparatų veiksmingumo nereikia pagrįsti klinikinių tyrimų rezultatais pagal tas pačias griežtas taisykles, kaip įrodinėjamas vaistų veiksmingumas. Todėl melas liejasi laisvai, o Balandžio pirmoji būna kiekvieną dieną, tik pacientai to gali ir nesuprasti, kai valstybė oficialiai registruoja netradicinės medicinos specialistus. Neteko girdėti, kad būtų pareikšti kaltinimai bet vienam ekstrasensui, kuris užkalbėjimais gydo vėžį, kol pacientas miršta, pats žinodamas, jog jo gydymas nepadės. Bet kuris netradicinis medikas, mano nuomone, yra vertesnis sėdėti už grotų negu Petrikas ir MMM įkūrėjas, nes šie apgavo santykinai sveikus ir netgi pasiturinčius žmones, o anie išsirenka pačius pažeidžiamiausius.

Ne vienas medicininį ar farmacinį išsilavinimą turintis žmogus neoficialiai prasitaria, kad teisingiausia būtų išvis panaikinti netradicinės medicinos teisinį statusą, bet nenori būti dėl to viešai užsipulti, todėl toleruoja melą. Kas išdrįs pareikalauti, kad raganos ir šamanai įrodytų savo gydymo metodų veiksmingumą, arba už pinigų ėmimą iš klientų turi būti baudžiami kaip už sukčiavimą? Jei kažkas mano, kad turi antgamtinių gydymo galių ir labai nori padėti žmonėms, visada gali daryti tai nemokamai. Jėzus neėmė pinigų iš išgydytų žmonių.

2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 23 d.


Kada ateis laikas užvožti karstą popierinei spaudai?


Iškart po Lygiadienio, pervadinto Žemės diena, kad nekeltų asociacijų su revoliuciniais laisvės, lygybės ir brolybės šūkiais, ateis metas persukti laikrodžius į vasaros laiką, kuris turbūt ne man vienam sujaukia gyvenimo ritmą labiau už visus šiuolaikinius revoliucionierius. Rytais ir vėl per žiemą išlepintas kūnas reikalaus dar valandėlę pamiegoti, o vakarais vartysiuos negalėdamas užmigti arba klausysiuos, kaip Ilgio pelkėse šūkauja aną savaitgalį iš emigracijos parskridę gervės.

„Visai durnas piemenys, nepaėmė iš Vincuko dzvidešimc penkių tūkstancų, būtų naujų mašinų nuspirkis,”- sako man nuo Leipalingio žiedo paimtas pavežėti nenusakomo amžiaus vyriškis, išgirdęs radijo laidos vedėjo pašmaikštavimus apie galimai neblaivaus Seimo nario sukeltą eismo įvykį. Tada ir prisiminėm, kaip prieš keletą metų jau ne galimai, o visai girtas Druskininkų savivaldybės skyriaus vedėjas automobiliu bandė išversti pasienio užkardos užtvarą ir už tai nebuvo nei iš darbo išmestas, nei pareigose pažemintas. Toliau taip ir prasiginčijom iki pat Baltašiškės - aš sakiau, kad Seimo nariui dabar bus surengtas parodomasis nubaudimo procesas, o pakeleivis įrodinėjo, jog anam išvis nieko nebus.

Bet per naująjį Druskininkų tiltą važiuodami radom sutarimą, kad, nepriklausomai nuo formalių bausmių griežtumo, svarbiausias šioje istorijoje yra visuomenės sprendimas taip prisisklaidžiusį veikėją nurašyti į politinius lavonus. Būna kad žmogus dar vaikšto išdidžiai iškėlęs galvą, manosi esąs svarbus ir daug kam reikalingas, o visi aplinkui mato, kad jis jau ne pirma diena miręs, tik niekas į akis nepasako, kad laikas graban gultis. Būna šitaip ne tik politikoje, bet ir versle, kai užeini į kokio UAB-o kontorą, o ten tiesiog ore tvyro mirties kvapas, nors įmonė dar veikia ir netgi ne visos sąskaitos areštuotos.

Mirę verslai dažnai būna susiję su pasenusiomis arba nepasiteisinusiomis technologijomis, paslaugomis, kurių jau niekam nebereikia. Vadovėliniu pavyzdžiu galėtų būti analoginės fotografijos laikais klestėjusi kompanija „Kodak”, nesugebėjusi atrasti sau vietos skaitmeniniame amžiuje. Prieš 4 ar 5 metus, norėdamas žiūrėti filmus didele raiška, už tuomet astronominę kainą užsisakiau „blu-ray” diskų leistuvą. Tada kaip tik mirė konkuruojantis HD-DVD formatas, kurio kūrėja „Toshiba” paskelbė nutraukianti jo kūrimą, ir atrodė, kad „Sony” sukurtos „blu-ray” technologijos laukia šviesi ateitis. Tikėjausi, kad jis greitai išpopuliarės, atpigs šios technologijos diskai, ir prie „Maximos” kasų jų bus galima prisirinkti po 1,99 Lt su ryškiais lipdukais „Dėmesio, pigiau!”. Iki šiol to pigimo tebelaukiu ir turiu tik du „blu-ray” diskus: filmą „Casino Royale” ir Robbie Williams koncertą. Brangiai pirktas įrenginys gražiai atrodo lentynoje po televizorium, bet keletą pastarųjų metų mano santykiai su juo apsiriboja nelabai reguliariu dulkių nuvalymu, o ilgai ignoruotos žinutės apie artėjančią „blu-ray” formato mirtį verčia mane galvoti, jog tuos pinigus prasmingiau būtų buvę net ir pragerti.


Laidinio ryšio telefonas mūsų namuose stovi tik todėl, kad interneto tiekėjas jį įsiūlė kaip neišvengiamą priedą, fakso aparatą dar suspėjau kažkam padovanoti... Mirusių technologijų sąrašą metų pabaigoje papildys analoginė televizija, o žurnalistų bendruomenės renginiuose dažniausiai tvyro ore garsiai nedrįstama išsakyti mintis apie neišvengiamą popierinės spaudos saulėlydį. Taip, aš pats dirbu darbą, kuris neišvengiamai turi pasikeisti, antraip liksime tarsi kokie fotojuostelių pardavėjai. Būtent todėl prieš keletą metų pasiūlėme savo skaitytojams galimybę prenumeruoti identišką popierinei elektroninę laikraščio versiją (PDF formatu), svarbiausius straipsnius talpiname laikraščio interneto tinklalapyje, o šias savaitės apžvalgas - dar ir savo asmeniniame tinklaraštyje ir dalinuosi nuorodomis į tą turinį socialiniuose tinkluose. Pirmi iš šalies vietinės spaudos pradėjome naudoti laikraštyje išmaniesiems telefonams skirtą QR kodą ir pasitaikius progai mėgstu pasigirti, kokie esame technologiškai pažangūs, bet vis dėlto nežinau, kaip pasikeis mūsų žiniasklaida per artimiausius 5 ar 10 metų.


Didžiausią nerimą kelia tai, kad kažkada ateis metas, kai didžiąją dalį originalaus turinio sukurianti ar bent karščiausias temas atrandanti tradicinė žiniasklaida nebebus finansiškai pajėgi samdyti jį kuriančių kvalifikuotų žurnalistų. Pigiai ir greitai mėgėjų kuriamas turinys vargiai gali būti kokybiškas ar bent etiškas. Didieji nacionaliniai interneto naujienų portalai jau dabar ne taip jau smarkiai skiriasi nuo nacionalinių dienraščių redakcijų, bet provincijoje tas modelis neveikia. Rajoninių laikraščių redakcijos savo interneto tinklalapius išlaiko daugiau savireklamos tikslais, o pajamas uždirba iš popierinių leidinių bei reklamos ploto juose pardavimo. Kai randu kolegų tinklalapyje tik užpraeitos savaitės straipsnius, nes šviežesnių talpinimas, jų manymu, pakenktų laikraščio pardavimui, pasijuntu it užėjęs į fakso aparatų taisyklą. Kažkur čia turėtų būti pabarstyta eglišakių, o į sieną atremtas karsto dangtis laukti, kada ateis laikas jį užvožti.

2012 m. kovo 15 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 16 d.


Jeigu šiandien jums skausminga susimokėti už šilumą, tai rytoj skaudės dar labiau

Ar matėte kiaušinių kainą? Aš irgi mačiau. Tiek mokėsime už vištų dedeklių gerovę reglamentuojančios direktyvos įgyvendinimą. Už bet kokią gerovę visuomet kažkas turi sumokėti, kitaip nebūna. Kai daugiabučio namo gyventojas gauna sąskaitą už jo buto šildymą ir pamato ten skaičių, didesnį už jo mėnesio algą, jam, kaip ir tai europietiškai vištai, nieku gyvu nesinori pripažinti, kad naudojasi gerove, kuri kainuoja. Deginant brangias dujas pagaminama brangi šiluma, kurią brangiais vamzdžiais brangiai apmokami šilumininkai patiekia iki namo šilumos skaitiklio. Nė nemanau čia gilintis į šilumos kainos apskaičiavimo metodikos subtilybes. Pakanka žinoti, kad už visa tai teks sumokėti ir kitaip būti negali.

„Manau, kad už vasarį nemažai gyventojų, įsikūrusių senuose namuose, gaus tūkstantį litų siekiančias sąskaitas,” - cituoja „Delfi” Šilumos tiekėjų asociacijos vadovą Vytautą Stasiūną.

Pirmoji tai išgirdusio arba savo akimis pamačiusio tokio dydžio sąskaitą Paprasto žmogaus reakcija būna paprasčiausia nuostaba. Nesinori patikėti, kad tiek gali kainuoti vos tinkamos gyventi su vilnonėmis kojinėmis ir avikailio liemene temperatūros palaikymas keliuose vėlyvojo brežnevizmo epochos baldais apstatytuose kambarėliuose. Ir iškart atsiranda noras kažką dėl to apkaltinti: šilumininkus, merą, Kubilių... Nes juk sąskaitos už šilumą dydis jam siejasi ne su „Gazpromo” sugalvota dujų kaina ar ją įtakojančia naftos kaina žaliavų biržoje, bet su jo algos dydžiu. Kuo ta alga mažesnė, tuo, dažniausiai, nors ir ne visada, mažesnės ir galimybės suvokti šilumos kainos sandarą. Ir čia jokios reklamos su spalvotais radiatoriais ar užsakomieji šilumininkų straipsniai nebepadės. Nes niekas nesugriaus tikėjimo, jog valstybė turi pasirūpinti, kad už savo algą Paprastas žmogus galėtų susimokėti „mokesčius” ir dar liktų šlapiai dešrai bei silpnam alui. Mokesčiais jis vadina įmokas už komunalines paslaugas, o ne visokius GPM, PSD ir PVM. Šitie rūpi tik turtuoliams - spekuliantams oligarchams ir valdininkams. Ilgai galvojau, kad Paprastą žmogų sugalvojo politikai, o visi žmonės yra sudėtingi, bet kone kasdien sutinku taip save apibūdinančių asmenų, tai galų gale jais patikėjau. Paprastasis žmogus žino, kad darbo birža jam privalo duoti darbo, o už tą darbą mokama orų gyvenimą užtikrinanti alga. Net kai iš to orumo pabando išleisti orą koks Andrius Užkalnis („Orus gyvenimas, siekis be prasmės”), Paprastas žmogus straipsnio komentaruose pasiūlo jį „pasodinti ant minimalkės” (tai yra toks valstybės nustatytas minimalus mėnesio darbo užmokestis) ir išeina į piketą prie šilumos tinklų įmonės. Nes visada atsiras politikų, kurie jį ten pakvies, o ypač rinkiminiais metais.

Kairieji ir dešinieji dar ne kartą sėkmingai galės keistis tarpusavyje, bet tie, kurie tuo metu bus opozicijoje, visada privalės šaukti, kad valdantieji nesirūpina Paprastu žmogumi. Būdami valdžioje, jie tą rūpestį kažkaip turi imituoti. Ir jau tikrai nei vieni, nei kiti jam viešai nepasakys, kad didesnė už algą šilumos sąskaita nėra kažkokia klaida ar laikina problema, kurią galima išspręsti sumažinus kokias nors papildomas išlaidas, teisingiau pasukiojus čiaupus ar kiečiau pasiderėjus su dujų tiekėjais. Tik aš jums pasakysiu teisybę: jeigu šiandien jums skausminga susimokėti už šilumą, tai rytoj skaudės dar labiau. Paprasto žmogaus alga nei šiemet, nei kitąmet, nei dar po kelerių metų tikrai neaugs taip sparčiai, kaip energetinių išteklių kainos, ir jokia valdžia neras tiek turtuolių, kuriuos galima būtų progresyviai apmokestinti, kad užkamšytų pro visus galus leidžiantį orą mūsų orumą. Paskui kiaušinius brangs ir vištiena, tada ateis eilė tiems produktams, kuriuos gaminant naudojami kiaušiniai, o vėliau sulauksime dar vieno kuro kainų šuolio, o tada brangs elektra... Jei netikite, išsisaugokite šį straipsnį ir išsitraukite po metų ar dviejų. Bet geriau dabar drauge dar kartą pagalvokime apie gerovę. Prieš kokį šimtą metų dzūkai žiemodavo 40-50 kvadratinių metrų ploto trobelėse, o aplink duonkepę krosnį sutilpdavo trys kartos. Visą vasarą liejo prakaitą, kad kaip nors išsimaitintų per žiemą, mėsą valgė tik per Kalėdas, Velykas ir darbymečio talkas. Jų vaikai kentė badą ir šaltį Sibiro tremtyje arba pusvelčiui dirbo suvaryti į kolchozus. Vos per vienos kartos gyvenimo laikotarpį mes taip pasikeitėme, kad nebenorime pripažinti, jog pigių iškastinių energetinių išteklių epocha neišvengiamai turėjo kada nors pasibaigti. Energetinis skurdas anksčiau ar vėliau išmokys mus visus susispausti mažesniuose ir geriau izoliuotuose būstuose, šildytis malkomis ir važinėti taupiais automobiliais. Šią savaitę rimtai svarsčiau galimybę savo gerove pasidalinti su 5-10 vištų. Joms tinkamą pastatą turiu, beliks sukalti kažkokį aptvarą, kad viso kiemo neapdergtų ir dukart per dieną paberti lesalo bei kartą susirinkti kiaušinius. Daržininkyste susidomėjusiai žmonai šį pavasarį esu pažadėjęs pastatyti šiltnamį, o neįdirbtuose žemės plotuose sparčiai auga būsimos malkos. Kada nors ateis laikas sumažinti ir transporto išlaidas. Galėčiau būti idealus pirkėjas elektriniam automobiliui, pavyzdžiui „Nissan Leaf” ar „Mitsubishi  i-MiEV”, nes kasdienis mano maršrutas į darbą ir namo neviršija 50 kilometrų, o aptvertame kieme galiu saugiai jį įkrauti, nes kažkada įsirengiau pakankamai galingą elektros įvadą. Stabdo tik mano paties atsargumas prisiimti finansinius įsipareigojimus ir nuolat girdimos prognozės, kad elektromobiliai per keletą artimiausių metų turėtų gerokai atpigti.

Artėjant Žemės dienai, pagunda būtent tokiu būdu prisidėti prie planetos ir nuosavos gerovės išsaugojimo kasmet didėja proporcingai pakilusioms dyzelino ir benzino kainoms. Rinkiminių metų Žemės dieną neabejotinai išvysime visų partijų atstovų pastangas pasirodyti kuo „žaliau”. Pseudoekologinės veidmainystės derinys su socialinio teisingumo pažadais užkiš jūsų elektroninio pašto šlamšto aplanką, savo gausumu bent trumpam pralenkęs raginimus pasiilginti vyriškas kūno dalis, kvietimus į sėkmės mokytojų kursus ir prašymus padėti išgryninti velionio Libijos diktatoriaus giminaičių milijonus.

2012 m. kovo 8 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 9 d.


Bandau įsivaizduoti 1 mln. gyventojų Lietuvą, ir man ta šalis pradeda patikti

Gintaro Žilio nuotrauka
Neverksiu Putino ašaromis, kad į mano kiemą vėluoja pavasaris. Kovas visada toks būna. Ir tada, kai laukėme žinių iš pirmą kartą laisvai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos, tik gerokai vėliau gražiai pavadintos Atkuriamuoju Seimu, kovas prasidėjo ne itin pavasariškai. Buvau tuomet, švelniai tariant, ne pats stropiausias studentas, daugiau laiko praleidžiantis ne senojo Vilniaus Universiteto auditorijose, o senamiesčio kavinėse ir baruose. Bet kovo 11-ąją, jau nuo pat ryto žinojome, kad būtent tądien atėjo lemiamo apsisprendimo diena. Poveikis buvo toks stiprus, kad po kelių dienų Gedimino prospekto pradžioje veikusioje Sąjūdžio būstinėje užsirašiau į savanorius. Dabar jų istorija skaičiuojama nuo Sausio 13-osios įvykių, bet jau 1990-ųjų pavasarį, Sovietų Sąjungai reikalaujant panaikinti Kovo 11-osios aktą, skelbiant blokadą ir grasinant karine jėga, buvo suformuoti pirmieji savanorių ekipažai ir pradėti saugoti strateginiai objektai. Tie patys Spaudos rūmai, Televizijos bokštas, telefonų stotys ir dar keletas vietų, kurių puolimo galėjome tikėtis bet kurią dieną. Nebuvo nei ginklų, nei uniformų, bet prisiekėme Lietuvos Respublikai ir buvome paskirstyti į grupes po 5 žmones, iš kurių vienas turėtų nuosavą automobilį, kad operatyviai galėtumėm patekti ten, kur tikėtasi pavojaus. Pamenu, kaip į Televizijos bokštą ėjo moksleivių ekskursijos, o mes, nemiegoję po kelias paras, sėdėjome už stiklinių durų ir labai stengėmės atrodyti žvalūs.


Kai įtampa šiek tiek atslūgo, grįžau prie mokslų, o paskaitos mums, Filosofijos fakulteto studentams, tuo metu vyko Politinio švietimo namų pastate, anuometinėje Zigmo Angariečio gatvėje, užimtame sovietinių kareivių, perrengtų apsmukusiomis ir išblukusiomis nuo skalbimo milicininkų uniformomis. Fakulteto dekanu anuomet buvęs šiandieninis Seimo narys, Druskininkų garbės pilietis profesorius Justinas Karosas beveik kasdien mus įtikinėdavo prie pastato durų rodyti jiems studentų pažymėjimus ir vengti konfliktų, galinčių pasibaigti smurtu. Beveik perpus už mus mažesnio ūgio perkarę šauktiniai iš Vidurinės Azijos respublikų, sunkiai gebantys prašnekėti net ir rusiškai, nejaukiai jautėsi šalia visai jiems nesuprantama kalba šnekančių augalotų studentų, akivaizdžiai saugojosi, kad iš jų kas nors neatimtų „Kalašnikovo” automatų ir tik retkarčiais išdrįsdavo paprašyti cigarečių.


Dalinuosi it koks senas pirdyla čia tais prisiminimais visai ne kažką pamokyti norėdamas ir jau tikrai nepulsiu savo kartos pateikinėti kaip kažkokio patriotizmo pavyzdžio šiuolaikiniam jaunimui. Nes juk nebuvome mes nė per nago juodymą už juos tautiškesni, pareigingesni ar dvasingesni. Tiesiog buvo toks metas, kai išėjęs į gatvę galėjai beveik netyčia pakliūti tiesiai į įvykius, apie kuriuos kitos kartos skaitys istorijos vadovėliuose. Bet tai nereiškia, kad apie tą laiką turime kalbėti sovietinių karo veteranų stiliumi ir paversti save anekdotų apie „tuos, kurie Leniną matė” personažais. Susireikšminimas ir ano laiko idealizavimas atrodo juokingas, kai prisimenu, kiek alaus su bičiuliais iš džiaugsmo išmaukėm kovo 11-osios vakarą. Šių dienų aštuoniolikmečiai-dvidešimtmečiai už mus ne tik blaivesni ir labiau pasitikintys savo jėgomis, bet, kas, mano supratimu, labiausiai turėtų džiuginti, jau nebekamuojami paleisto į laisvę iš narvo ir nežinančio kur eiti žvėries sindromo. Jie užaugo be vergo žymės ir liks tokie visą gyvenimą. Todėl manęs visai negąsdina senstelėjusių politikų šnekos apie išsibėgiojančią Lietuvą ir naivūs bandymai priekaištauti jaunimui, neva bėgančiam nuo pareigų savo kraštui ir atsakomybės už jo likimą. Užauginome juos laisvais žmonėmis, tai kokią turime teisę priekaištauti, kad jie ta laisve naudojasi? Apsimestinis rūpestis dėl tėvynės likimo dažniausiai slepia paprasčiausią nerimą, kad nebebus kam uždirbti mums pensijas. Bandau įsivaizduoti 1-1,5 mln. gyventojų Lietuvą po kokių 30 metų, ir man ta šalis vis labiau pradeda patikti. Jokių eilių parduotuvėse, transporto spūsčių gatvėse. Visiems užteks sklypų paežerėse ir butų senamiesčiuose. Dirvonuojantys žemės sklypai apaugs miškais, o gamta pamažu atkurs tai, ką buvome iš jos atėmę. Deja, šiandien mes vis dar neleidžiame sau pripažinti, jog tokia ateitis yra neišvengiama, ir kuriame ateities planus neatsižvelgdami į gyventojų migracijos tendencijas. Reikės mažinti ne tik mokyklų ir vaikų darželių skaičių, bet ir visą griozdišką valstybės infrastruktūrą, pritaikytą teikti viešąsias paslaugas 3-3,5 mln. gyventojų. Pavyzdžiui, klestinčioje Druskininkų savivaldybėje per porą pastarųjų dešimtmečių iš 6 didelių vidurinių mokyklų bei kelių kaimo mokyklėlių beliko viena gimnazija ir trys pagrindinės mokyklos. Bet, jeigu kas prisimintų, kiek tarnautojų pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais dirbo savivaldybės administracijoje bei seniūnijose, ir palygintų su šiandieniniais skaičiais... O kur dar teisėtvarkos institucijos, Sodros ir darbo biržos skyriai. Užuot sukūrę kokią nors darnaus susitraukimo strategiją, šalį valdantys krikščionys demokratai puoselėjo iliuzijas, jog šeimos santykių reguliavimo priemonėmis galės radikaliai pakeisti demografines tendencijas. Bent į kadencijos pabaigą būtų metas pripažinti, jog tai buvo neįgyvendinama utopija. O tada pradėti skaičiuoti ir prognozuoti ateitį ne tik iki biudžetinių metų pabaigos.

2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 2 d.


Pribrendome prarasti laisvę, bet nėra kam jos atiduoti

Lietuvoje tiesiog nėra žmogaus,
galinčio įtikinamai suvaidinti diktatoriaus vaidmenį
Kai buvau visai mažas rausvažandis bamblys, mano močiutės kieme, Neravuose iš žemės kyšojo du nupjautų vyšnių kelmai. Kiekvieną kartą, atvykęs jos aplankyti, apibėgdavau kiemą, užkliūdavau už vieno kelmo ir į kitą tvodavausi nosimi. Tada pasipildavo kraujas, ašaros, perdėtas mamos dėmesys ir sarkastiškos tėvo pastabos... Kitą kartą – vėl tas pats. Bet kažkaip užaugau, ar kelmai supuvo... Šituos vaikystės prisiminimus traukiu iš atminties ne todėl, kad nosis kreiva būtų likusi, bet tik bandydamas suprasti, kodėl kiekvienas atskirai, užlipę ant kelmo ar grėblio, mes daugmaž stengiamės nebekartoti panašių ar bent identiškų klaidų. Gudresnieji netgi išsiugdo sugebėjimą mokytis iš svetimų nelaimių. Bet kai imamės kolektyvinių sprendimų, mumyse nugali vaikas, bėgantis kur akys mato ir nežiūrintis po kojom. Taip maždaug po pusmečio nuo kiekvienų rinkimų niekas nenori viešai prisipažinti, kad išrinko į atstovaujamąją valdžią vieną ar kitą visiškai ten nepritampantį žmogų, bet per kitus rinkimus mūsų balsai atitenka kam nors dar keistesniam.

Dabar jau akivaizdu, kad pribrendome prarasti laisvę. Ji mus tiesiog slegia, degina skrandį it iš vakaro be užkandos išgertas kaukolinis. Gal sakysite, kad apklausose savo pasiryžimą šalies nepriklausomybę į ekonominę gerovę iškeisti išsakė tik kažkokie marginalai, radikalai ar likimo nuskriausti varguoliai?

„Norėčiau pajuokauti, kad jeigu pasaulyje visi tironai būtų tokie, kaip Pinochetas (2006 metais miręs Čilės diktatorius), kurio valdymo laikais buvo kankinami ir žudomi žmonės, tai aš turbūt balsuočiau už tokį modelį. Bet turbūt taip nėra, kaip bebūtų gaila,“ - prisišnekėjo „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė. Į keiksnojančius „kolūkius sugriovusį Landsbergį” ir „Lietuvą nuvariusį Kubilių” sostinės taksistus, kuriems staiga teko mokėti mokesčius, savo išsilavinimu ji nelabai panaši. Nepanaši net ir į aktore save vadinančią Eglę Jackaitę, kuriai už Vasario 16-osios išvakarėse pademonstruotą panieką mūsų šaliai šimtai žmonių socialiniame tinkle „Facebook” nuoširdžiai linkėjo greičiau nešdintis iš Lietuvos bei vos nenupirko bilieto į vieną pusę. Ir vis dėlto ne tiek jau daug nuo jų skiriasi pirmiausiai giliai įsišaknijusiu manymu, jog savo politinę laisvę galime į ką nors iškeisti. Sudaryti sandėrį su „geru diktatoriumi”, kuris protingai mus valdys ir užtikrins sotų, nerūpestingą gyvenimą, susodins vagis ir nubaus nesąžiningus valdininkus. Ekonominis išsilavinimas čia, deja, bejėgis. Reikia skaityti „Faustą” ar lietuviškas pasakas bei sakmes, kuriose nė viena su nelabuoju sudaryta sutartis geruoju nesibaigia ir pasirašomos jos dažniausiai krauju.

Slegia mus ne skurdas ar socialinio teisingumo stygius, o pati politinė laisvė. Visuomenė jos tiesiog nenori. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis tokią visuomenės nuomonę vadina „sovietinio auklėjimo ir suvešėjusio materializmo padariniu”, bet manau, jog tai pernelyg supaprastintas požiūris į mus kamuojančią negalią prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Atiduotumėm savo laisvę bet kam, bet niekas neima. Jei kažkurioje savivaldybėje atsiranda autoritarinių polinkių vadukas, bendruomenė jam su džiaugsmu atiduoda visas galias ir dar ilgai ranką bučiuoja už tai, kad paėmė. Šalies mastu toks žmogus tiesiog dar neatsirado. Nei Rolandas Paksas, nei Dalia Grybauskaitė jais netapo. Pirmasis buvo silpnas ir pažeidžiamas, o antroji daugmaž veikia savo konstitucinių galių ribose, nors ir mėgaujasi autoritarine retorika. Žmonės trokšta kur kas daugiau. Tas, anot V.Klyvienės, „tironas” turėtų ne apsimesti tironu, o išties juo tapti, ne kalbėti, kad kovoja su „oligarchais”, o išties susidoroti bent su keliais turtingiausiais šalies žmonėmis, kuriems labiausiai jų sėkmės pavydi bendrapiliečiai. Vienas iš šios savaitės pradžioje prie Druskininkų šilumos tinklų įmonės surengto piketo prieš dideles šilumos kainas dalyvių kažkada man yra sakęs, jog „liaudies rūstybė” anksčiau ar vėliau iškels žmones, kurie susidoros „su visais oligarchais”.

Po to tą patį teiginį, tik skirtingai suformuluotą, ne kartą girdėjau iš labai skirtingo išsilavinimo, socialinės padėties bei politinių pažiūrų žmonių. Demokratijos veikimas juos taip nuvylė, kad dabar jie tetrokšta kuo greičiau jos atsikratyti. Atiduoti bet kam už bet kokius pažadus. Atiduoti ir dar primokėti. Vienintelis būdas, kad prieš savo sąžinę neliktumėm kalti už nevykusius politinius pasirinkimus, yra eliminuoti pačią pasirinkimo galimybę. Tiesa, nelabai tikiu, kad dar šiemet toks gelbėtojas nuo politinės laisvės Lietuvoje galėtų atsirasti, nors žmonės jo atėjimui yra pasiruošę. Jo gali tekti laukti kaip Mesijo dar nežinia kiek metų ar dešimtmečių. Yra vilties, jog per tą laiką drauge su kartų kaita pasikeis ir mūsų mąstymas arba tapsime kokios nors federacinės Europos, kurioje nacionalinė valdžia tėra aukštesnio lygmens savivalda, dalimi. Bet jeigu anksčiau minia kažkuriame žmoguje atpažins savo gelbėtoją-tironą, tada laikykitės, maža nepasirodys ir kelio atgal nebus arba jis bus ilgas ir skausmingas. Ne taip smarkiai, kaip patys manome, nuo mūsų besiskiriančių Rusijos ir Baltarusijos pavyzdžiai atskleidžia, kad politinė laisvė ir demokratija svarbi tik visuomeniškai aktyviai mažumai. Jos nepakanka, kad susvyruotų įsitvirtinusio tirono sostas. Netikite - pažiūrėkime kuo baigsis šį savaitgalį vyksiantys Rusijos prezidento rinkimai. Gerokai lengviau yra neleisti jam to sosto užimti, kol jis dar silpnas ir negali naudotis valstybės administracinio aparato galiomis.