2013 m. rugpjūčio 29 d., ketvirtadienis

Grybų karo nebus

Pirmiausia tiesiog privalau pasveikinti jus visus, išgyvenusius dar vieną Pasaulio pabaigą. Ją įvyksiant 2013 m. rugpjūčio 23-ąją buvo išpranašavęs Grigorijus Rasputinas, o pranašystę patvirtinęs Rusijoje šiuo metu besislapstantis Edwardas Snowdenas - abu daugmaž vienodo rimtumo autoritetai. Jei pabaiga neištiko, tai gal galima tikėtis bent jau karo? Ir ne kažkur tolimoje Sirijoje, o čia, pas mus.

Iškart po plačiai nuskambėjusio žemaičių laiško Vladimirui Putinui ir Aliaksandrui Ryhoravičiui Lukašenkai paviešinimo, rugpjūčio 27 d., NVS Pabaltijo instituto vadovas, politologas Michailas Aleksandrovas paragino Rusiją okupuoti Baltijos šalis, jeigu NATO užpultų Siriją. Už ką mus, juk Sirijos bombarduoti mes lyg ir neketinome, o jei ir ketintumėm, tai neturim kuo. Tai būtų taip pat logiška, kaip susipykus su pašalpą sumažinusiu seniūnu, išdaužyti snukį laiptinėje sutiktam nesimpatiškam kaimynui. Pyktį išlieti patogu, bet paskui nuvežtam į nuovadą gali būti sunku paaiškinti savo poelgio motyvus.

Bet iš tikrųjų supykau visai ne dėl to karo, o dėl grybų - kaip dzūkai sako, cikrinių baravykų. Šykščiai nulijo ir pagaliau jie pradėjo dygti, nors ir neįprastose vietose, pamiškėse, ant takų, keliukų, visokiuose šabakštynuose, o ne mums įprastuose pušynėliuose. Šeštadienį nusibeldžiau jų ieškoti net už Kapčiamiesčio, link gudų ir lenkų sienos susikirtimo, o sekmadienio vakarą klaidžiojau po Bestraigiškės girios tankumynus.

Užeinu vieną, išdidžiai rudą galvą iš po gaiviai žalių samanų iškėlusį, atsargiai išraunu, pjaunu kotą, o jis visas kirminų suvarpytas. Kai taip nuvilia antras, trečias, pyktis pamažu kaupiasi, bet kai jau pametu skaičių, o pintinė vis dar apytuštė, nebus ko vakarienei iškepti, pradedu piktžodžiauti prieš Aukščiausiąjį, kodėl Jis taip mūsų krašto nemyli.

Interneto socialinio tinklo „Facebook” grybautojų grupėje Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos gyventojai giriasi automobilių bagažines laužančiais grybavimo laimikiais, o dzūkai šiemet ne tik neturi ko parodyti, bet ir nedrįsta nei pakomentuoti, nei „Patinka” paspausti. Suprantu, kad kažkas juk turi apginti krašto garbę, todėl kitą surastą sukirmijėlį meniškai apibarstau gelstančiais beržų lapais, ištiesinu, nupaveiksluoju išmaniuoju telefonu ir iškart bendrinu internete. Pagaliau atradau tikrą grybavimo prasmę, nes valgyti grybus man ir anksčiau daktarai nerekomendavo dėl studentiškais metais maukiant alų be užkandos sugadinto skrandžio.

Sveikesnio sporto už grybavimą man neteko pažinti, nes ramiai nužingsniuodamas minkštu miško paklodės paviršiumi kelias dešimtis kilometrų, lankstydamas ir tupinėdamas išjudinu visus sėdint prie kompiuterio suglebusius kūno raumenis. O kai tai dar pavyksta tinkamomis proporcijomis derinti su vejapjovės stumdymu ir malkų skaldymu, pasijuntu kaip loterijoje laimėjęs sporto klubo abonementą.

Matydamas, kaip virtualūs draugai iš visų Lietuvos pakraščių ir emigracijos patinkina mano nuotraukas, suprantu, kad bent jau dėl grybų nesantaikos galinčios virsti karu artimiausiu metu tikrai pavyks išvengti. O kai drebulyne užeinu besileidžiančios nekaitrios rugpjūčio pabaigos saulės spinduliuose švytinčių sveikutėlių raudonviršių šeimynėlę, visas anksčiau sukauptas piktumas kažkur išgaruoja. Tiek jau to, džiaukitės savo laimikiais, treniruokitės, gal bus proga susitikti ir susirungti Varėnos grybų šventėje, kurią šiemet apdairūs organizatoriai perkėlė į pačią rugsėjo pabaigą. Atmirkys mūsų šilus rugsėjo lietūs, atvės naktys, pasipils ne tik rudeniniai baravykai, bet ir žaliuokės, tai mes dar pamatysim, ar ta gausi šios vasaros grybapjūtė žemaičius parengė kaip lygius su lygiais Tarptautiniame grybavimo čempionate varžytis su dzūkais. Tik Lukašenkos su Putinu nesivežkit.

2013 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis

Kaip susigrąžinti „Pribaltiką”?

Vis dažniau girdime apie Rusijos „minkštosios galios” didinimą ir šimtus milijonų naftos dolerių, skiriamų kultūrinei ekspansijai į kaimynines šalis. Tai jums ne brutalūs dujininkų grasinimai didinti kainas ar mūsų verslo diskriminavimas Rusijos rinkoje. Dabar Rusija ateina taikiai, ištiesta ranka, su gėlių puokštėmis, dainomis ir šokiais, koncertų bei festivalių programomis. „O kas čia blogo?”- klausia ne tik Maskvoje ar Leningrade mokslus baigę ir supuvusiuose Vakaruose rusiško dvasingumo pasigendantys senosios kartos inteligentai. Jauniems žmonėms dar sunkiau suprasti, kuo autoritarinės Rusijos kultūros eksportas skiriasi nuo britiško, prancūziško ar vokiško.

Šviežiausias pavyzdys iš besidžiaugiančio rusakalbių poilsiautojų srauto didėjimu Druskininkų kurorto - aną savaitę Jaunimo užimtumo centre surengtas Tarptautinis vaikų kūrybos festivalis „Pasaulis aplink mus“ ir jo metu vykęs Lietuvos ir Rusijos mados teatrų konkursas „Pabaltijo žvaigždė“. Ne Baltijos šalių - Pabaltijo. Gal dar prisimenate, Sovietų sąjungoje mus taip ir vadindavo - „Pribaltika”. Jokios politikos, tik kultūriniai ryšiai, draugystė... O mes, rusofobai, jau naiviai tikėjomės, kad užaugs karta, kuriai Rusija bus svetima kaip koks Iranas ar Šiaurės Korėja. Neišdegs. Konkurso komisijai pirmininkauti pasamdytas pasakiškai brangus dizaineris Viačeslavas Zaicevas, o organizavo visa tai tokia Irina Konstantinova - įdomi asmenybė, šmėkščiojanti daugelyje „artimojo užsienio” šalyse Rusijos vykdomų kultūrinių projektų. Lietuvos viešbučių ir sanatorijų marketingo specialistų džiaugsmas man suprantamas - pastaraisiais metais vis gausiau atvažiuoja pinigų netaupantys klientai iš Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano, kambariai užimti, paslaugos parduotos. Su tuo ir sveikinu. Nebambėčiau, jeigu sanatorijų salėse vyktų jiems skirti koncertai, seminarai, šventės. Gaila, kad per šitą nuoširdų džiaugsmą nepastebėjome tos ribos, kai prasidėjo jau ne svečiams, o vietos gyventojams skirti renginiai, priartinantys juos prie rusų kultūros. Visa lavina renginių.

Neseniai pasibaigęs teatro festivalis Druskininkuose išdidžiai vadintas tarptautiniu, nors jame dalyvavo kone vien Rusijos teatrai. Ak, tiesa, Didįjį prizą laimėjo baltarusiai iš Gardino. Man susidaro įspūdis, kad lietuviškas teatras bei kinas ir šiaip niekada nebuvo nutraukęs bambagyslės su Maskva, o mūsų aktoriai ten žinomi geriau, negu Lietuvoje. O kur dar krepšininkai, žaidžiantys Rusijos klubuose, VTG Vieningoji krepšinio lyga, vienijanti buvusios SSSR klubus. Jokios politikos, tik sportas.

Tie, kas skiria pinigus rusiškiems renginiams Lietuvoje, labai norėtų, kad taip manytumėm. Pažiūrėję per Žolinę iškart kelias „Čiapajevas. Aistra gyventi“ serijas, prisikimšę koldūnų „Carskoje selo” ir pasipuošę „Grūto parko” marškinėliais su kūju ir pjautuvu jau galime diskutuoti interneto socialiniuose tinkluose, kad Europos Sąjunga ryt poryt subyrės, NATO mūsų nuo nieko neapsaugos, o štai Rusija buvo ir bus mūsų kaimyne, kurios nereikia erzinti. Tai supranta net tingūs graikai ir ispanai, prigalvoję lengvatų gauti Šengeno vizą nekilnojamąjį turtą jų šalyse perkantiems rusams. „Gyvenkime draugiškai,”- sakydavo toks katinas iš sovietinio animacinio filmuko. Tik dabar netaktiška jį taip vadinti. Tai yra „senoji animacija”, kuri, pasak „supermamų”, nepalyginamai dvasingesnė už vakarietiškus mušeikas.

Kai mes žiūrime britų detektyvinius serialus arba prancūzų komedijas, nė neabejojame, jog tai yra laisvų nuo politinės cenzūros menininkų sukurti darbai. Niekas specialiai nesiūlė jiems pinigų ar nežadėjo išskirtinių sąlygų už propagandinių klišių prikaišiojimą. Todėl jie gali nepiktai juoktis iš savo Karališkosios šeimos, atskleisti visuomenės veidmainiškumą ar korupciją. Rusiški produktai, ar jie būtų sukurti sovietmečiu, ar Vladimiro Putino valdymo metais, ypač, kai jų pristatymą mums finansuoja pati Rusijos valstybė, visada yra pirmiausiai propagandos įrankis. Ji gali būti ne tokia tiesmuka, kaip matydavom sovietmečiu, subtiliai paslėpta po tariamu vertybiniu neutralumu. Bet, pavertę mus jos vartotojais, neišvengiamai instaliuoja į mūsų galvas savą istorijos ir pasaulio sandaros supratimą.

Štai kodėl drįsčiau prieštarauti politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus nuomonei, jog Lietuva privalo svarbiausius mūsų valstybės likimo klausimus patikėti spręsti referendume visiems jos piliečiams. Kol kaimyninės valstybės propaganda nesibaigiančiu kriokliu liesis ant mūsų galvų, galiu būti tikras, kad Lietuvos Respublikos piliečiai referendume nepritartų euro įvedimui, skalūnų gavybai, žemės pardavimui užsieniečiams ir t.t. Užtat pritartų mirties bausmės sugrąžinimui, pedofilų kastracijai, homoseksualizmo kriminalizavimui, ir „prisiekusiųjų teismo” įvedimui, kai posėdžiai transliuojami specialiu TV kanalu, o žiūrovai SMS-ais sprendžia ar teisiamasis kaltas. Pritartų visų, turtingesnių už juos išbuožinimui, valstybiniam kainų reguliavimui ir neblaivumo ribos, kai draudžiama vairuoti, padidinimui iki 4 promilių.


Todėl geriau atidėkime referendumų žaidimus būsimoms, jau laisvoje šalyje užaugusioms kartoms, o dabar naudokimės atstovaujamosios demokratijos teikiamais privalumais. Nesakau, kad renkami politikai ir mūsų valstybės tarnautojai negali būti ar nėra perkami, bet skirtingų valdžios šakų galios pusiausvyra ir žiniasklaidos kontrolė leidžia tikėtis šiokio tokio stabilumo bei prognozuojamumo. Galite tikėti, kad pusė jų yra savanaudžiai niekšai, o kita pusė - bailiai, bet tikiu, kad dauguma jų tiesiogiai suinteresuoti savo postų, o tuo pačiu ir visos Lietuvos valstybės išlikimu.

2013 m. rugpjūčio 17 d., šeštadienis

Greitųjų paskolų narkotikas

„Per liepos mėnesį smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriaus bendrovės fiksuoja 30 proc. kritimą,”- antradienį pranešė Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija. Jos nariams toks kritimas neabejotinai yra tikra katastrofa, dėl kurios jie kaltina prieš mėnesį įsigaliojusius griežtesnius skolinimo apribojimus ir bando mus gąsdinti, kad šis skaičius „gali iliustruoti, kokią dalį legalaus verslo perima šešėlis”.

Liepą smulkiųjų vartojimo kreditų įmonės sudarė nuo 20 iki 70 proc. mažiau sutarčių, negu birželį ir tai, mano supratimu, reiškia, kad pagal senąją tvarką būtų išduota tiek rizikingų paskolų asmenims, neturintiems pakankamai pajamų, kad galėtų jas grąžinti. Jei kažkam iš jų pinigų paskolino draugai, giminaičiai ar kaimynai, tai metinės palūkanos veikiausiai nesiekia Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos skelbiamo greitųjų paskolų palūkanų vidurkio - 97 procentų. Gal tai ir šešėlis, bet ne toks tamsus, kaip oficialių lupikautojų sąžinė. O jei kažkam dėl to sugriežtinimo pavyko atsisakyti pagundos neapgalvotai paišlaidauti už neatsakingai pasiskolintus pinigus, tai gal jau kitą rytą padėkos už tai griežtesnių skolinimosi sąlygų sumanytojams.

Mažėjimą galėjo nulemti ir aktyvi šviečiamoji kampanija, skatinanti „atsisakyti greituko”. Juk be tų, kurie smulkiais vartojimo kreditais bando dangstyti anksčiau paimtų paskolų palūkanas, norėdami kaip nors laimėti laiko, ir priklausomybių vergų dar yra besiskolinančiųjų neplanuotiems pirkiniams, atostogoms, pramogoms... Bent jau tokią išeitį mums perša paskolas teikiančių bendrovių reklama.

Bandau įsivaizduoti žmogų, važiuojantį į pajūrį pailsėti už pinigus, pasiskolintus su 97 procentų palūkanomis tuo metu, kai Europos centrinio banko nustatyta palūkanų norma jau ilgokai išlieka rekordiškai maža - vos 0,5 proc. O Europos centrinio banko vadovas Marious Draghis netgi sako, kad ji išliks tokia ar dar mažesnė „ilgą laiką“. Kitaip sakant, pinigai yra pasakiškai pigūs, bet kažkas skolinasi brangiai, nes aplinkiniai abejoja jo gebėjimais grąžinti arba yra apkvailintas reklamos, neva elgiasi kaip visi. Juk pamenate klipą apie tą apskritaveidį vaikiną, besišaipantį iš kaimyno „Fiato” ir su draugeliais besiruošiantį į Palangą. Tik jau pernelyg optimistiškai pavaizduotas jo naujas namas, automobilis. Tokiems skolintis atostogoms nereikia. Fone turėtų būti nerenovuotas rajono centro ar kolchozinės gyvenvietės bendrabutis, duobėtas kiemas ir dūmais apsipylęs 1989 metų laidos „Volkswagen Passat” kiaurai prarūdijusiais slenksčiais bei ratų arkomis, į kurį treninguoti draugeliai aptinusiais veidais krauna už pasiskolintus pinigus pripirktas alaus pakuotes. Ir jei kuris, trumpam prablaivėjęs, paklausia pakeleivių, kaip tą paskolą reikės grąžinti, jis siunčiamas rusiškai ir labai toli, o paskui pasakoma, kad rudenį išvažiuos iš Lietuvos ir ten jokie antstoliai nepavys.

Ankstyvojo pensinio amžiaus mano kaimynas maždaug kartą per mėnesį pasiskolina iš mano žmonos nuo 8 iki 20 litų. Stambesnio kaip dvidešimtinė banknoto ji jam neduoda, nenorėdama, kad paskui žmogui atsirastų pagunda negrąžinti ir sugadintumėm gražius kaimyniškus santykius. Antros paskolos per mėnesį taip pat negauna, kol negrąžina pirmosios. Palūkanos - 0 procentų, tai yra nė cento. Tiesa, kartą jis mus pavaišino slyvomis, nes mūsų sode jų nėra, o auga tik obelys, vyšnios ir sulaukėjusi kriaušė. Tai ir yra tas „šešėlis”, kuriuo mus gąsdina Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos pasitelkti ekspertai. Vienintelė tokių pinigų kaina - tas nemalonus jausmas, kai tenka žiūrint į akis garsiai pasakyti, kad esi priverstas aplinkybių ir priklausomybių skolintis iš kaimyno. Ir patikėkite, mūsų kaimynas visada tą paskolą sąžiningai grąžina, kad kitą mėnesį vėl turėtų galimybę pasiskolinti. Aną kartą grąžino ir užmiršo, tai po dienos atnešė dar kartą.

Kaip priešingybę jo sąžiningumui prisimenu apie 1992-1994 m. Druskininkuose gyvenusį renginių organizatorių, kuris turėjo susikūręs visą skolinimosi sistemą. Kai turėdavo uždirbęs už parduotus bilietus į kokios ano meto popžvaigždutės koncertą didesnę pinigų sumą, kas vakarą puotaudavo kurioje nors vienoje kurorto kavinėje. Šeimininkams pripratus prie jo mokumo, užsisakydavo skolon, bet kitą rytą viską apmokėdavo. Taip pakartojęs kelis kartus, mokėti nustodavo. Skolai išaugus iki sunkiai grąžinamų aukštumų, o kavinės šeimininkams jau primygtinai reikalaujant ją grąžinti, tiesiog nustodavo ten lankytis. Taip pamažu kaupėsi vietos, kur jis negalėdavo užeiti. Apie 1993-uosius, sutikęs jį viename miesto pakraštyje, drauge ėjau į kitą, kad prie kavos ir šimtgramio galėtumėm aptarti būsimo renginio informacinį rėmimą. Paskui vargšui išvis teko nešdintis iš Druskininkų, ir tik iš nacionalinių dienraščių sužinodavau, į kokias bėdas dėl neatsakingo išlaidavimo bei skolinimosi jis vis įsiveldavo.

Papasakojau šituos seniai praėjusių dienų prisiminimus ne dėl smagumo, o norėdamas pagrįsti teoriją, kad kitose srityse visai ne kvaili, išsilavinę ir racionaliai mąstantys žmonės gali tiesiog neturėti sugebėjimo atsakingai valdyti asmeninius finansus. Tai kaip koks nutukimą lemiantis genas, kurio turėtojai ir pusbadžiu gyvendami storėja, o neturėtojai šlamščia antrą kepsnio porciją ir nepriauga nė gramo riebalų. Drįstu teigti, kad absoliuti dauguma man pažįstamų smulkiųjų vartojimo kreditų bendrovių klientų priklauso tam žmonių porūšiui, kurio prie pinigų nė artyn prileisti negalima ir net kruvinu prakaitu uždirbtą algą geriau būtų pervesti tiesiai žmonai ar mamai, kad jos apmokėtų sąskaitas ir išduotų kasdien po kelis litus kišenpinigių kaip žioplam pradinukui.


Pelnytis iš tokių žmonių nelaimės yra pošlykštis reikalas. Ir juolab ciniška įrodinėti, kad visuomenėje yra tokių paskolų paklausa, todėl kažkas turi ją patenkinti. Narkotikų paklausa irgi yra, bet jų prekybą esame sutarę drausti, o alkoholio ir rūkalų - riboti. O pinigai, neatsakingai juos leidžiančiam žmogui yra pats stipriausias narkotikas.

2013 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Nežengtas žingsnis link guminės moters arba Oops!... I did it again

Gal prieš porą ar trejetą mėnesio interneto socialiniuose tinkluose jau esu užsiminęs, kaip įsigijau nebrangią elektroninę cigaretę ir tą pačią dieną ją pardaviau pažįstamam druskininkiečiui, išvykstančiam dirbti į Norvegiją, kur tikri rūkalai kainuoja beprotiškus pinigus. Kažkaip nutiko, kad tie įrašai buvo pastebėti prekiautojų elektroninėmis cigaretėmis. Rugpjūčio 7 d. internetinės parduotuvės www.vape.lt atstovas Ramūnas Bruzgys ir pasiūlė nemokamai išbandyti jos parduodamą elektroninę cigaretę.
„Kol kas neigiamų ir labai blogų atsiliepimų nesulaukėme. Būtų įdomu, ar ir šitą taip greitai parduotumėte,"- rašė ponas Ramūnas.
Tegul bus pagarbintas tarp kurjerių Lietuvos paštas, nes jau kitą rytą į mano kabineto duris pasibeldė laiškanešys ir įteikė siuntą, kurioje buvo elektroninė cigaretė „Vape eGo Original".

Komplekte pridėtas USB kroviklis, du skirtingų skonių skysčio buteliukai. Pati cigaretė didoka, metalinė, laikant rankose jaučiasi svoris. Mano išsirinkti vidutinio stiprumo skysčio skoniai - tabako ir kavos. Kanapių skonio pasirinkti nebuvo galimybės. Energetinio gėrimo, medaus ir plaktos grietinėlės skonių yra, o kanapių - ne. Apsileidimas.

Žmona iškart pastebėjo, kad tas daiktas, labiau panašus ne į cigaretę, o į švirkštą, bet ne šiuolaikinį vienkartinį, o anų laikų, kuriuo mokyklos seselė badydavo putlius XX a. devintojo dešimtmečio mokinukų užpakalius.

Laikydamas rankoje prisiminiau tokį dieduką iš gretimo kaimo, rūkantį cigaretes be filtro per kaulinį kandiklį. Traukti reikia nestipriai, tolygiai ir netrumpai, tada išpučiant matosi kažkas panašaus į dūmą. Sunkiausia nuspręsti, kada jau gana, nes tikra cigaretė sudega iki galo, o čia skysčio užpildyta ir baterija pakrauta ilgam laikui. Kiekvienas parūkymas baigdavosi tuo, kad išeidavau į kiemą ir sutraukdavau tikrą cigaretę, nes žaidimas su elektronine rūkymo neatstojo. Organizmas gauna nikotino, judesiai kažkuo panašūs į rūkymą, bet panašumas tuo ir baigiasi. Kaip ir nealkoholinis alus, guminė moteris, dirbtiniai tropikai vandens pramogų parke, sniegas dengtoje slidinėjimo arenoje ir vegetariškas sojos karbonadas - tai tik pakaitalas. Jis gali būti daugiau ar mažiau kokybiškas, bet neprilygsta tikrai rūkymo, girtavimo, ištvirkavimo, pramogavimo gamtoje patirčiai. Nėra ugnies, aistros, dūmų, pragaro dervos smarvės ir jausmo, kad darau kažką blogo.

Visai kas kita, jeigu nusprendėte mesti rūkyti. Todėl netrukus pardaviau atsiųstąją elektroninę cigaretę su visais priedais gretimoje kontoroje dirbančiam žmogui, jau senokai ketinusiam atsikratyti rūkymo. Oops!... I did it again. Kainos neįvardinsiu, bet tikrai ne pusvelčiui. Su nuoširdžiausiais linkėjimais, kad jam pavyktų. O pats susiradau prietaisą cigaretėms kimšti, prisipirkau gatavų jų ruošinių su filtrais ir kelių rūšių tabako. Tikro.

2013 m. rugpjūčio 8 d., ketvirtadienis

Blogos žinios iš Rusijos reiškia, kad tapsiu truputį turtingesniu

Šarūno Matulevičiaus nuotrauka
Kiekviena bloga žinia apie Rusiją man, kaip tikram lietuviui patriotui, yra tarsi gurkšnis šalto nealkoholinio alaus (jokios alkoholio reklamos čia nebus) tvankią rugpjūčio popietę - dantis gelia, bet vis tiek malonu. Juolab, kad nesunku apskaičiuoti, jog Rusijos ekonomikai perėjus iš stagnacijos į recesiją, galiu tikėtis, jog pakils mano sodybos vertė. Paklausite, iš kokio krištolinio rutulio tokią pranašystę nuskaičiau? Tai pabandykime nuosekliai viską išsiaiškinti.

 Mūsų didžiosios kaimynės valdžia žino vienintelį ekonomikos gelbėjimo planą - taškys naftos brangymečiu sukauptus pinigus, finansuodama gigantiškus infrastruktūros projektus. Nieko ypatingai naujo tame nematau, taip per Didžiąją depresiją Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesti nauji keliai, New Yorke pradėtos metropoliteno statybos. Lėšų rezervo neturinti A.Kubiliaus Vyriausybė 2009-2010 m. sunkmečiu ekonomiką skatino Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, o A.Butkevičius tikisi atgaivinti statybų verslą, pradėjęs masinę daugiabučių namų renovaciją. Padėk, Dzieve, kaip sako seni dzūkai.

Rusijos specifika lemia, kad nemaža didiesiems infrastruktūros projektams skiriamų lėšų dalis būna išvagiama. Prie Stalino už tai šaudė, bet jau Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu tapo įprasta, kad, statant naujus kolchozo kultūros namus, plytų, cemento bei lentų užtenka ir naujam pirmininko namo priestatui. Lietuviai dėl savo įgimto verslumo tai buvo išmokę geriausiai, bet grįžkime prie šiuolaikinės Rusijos. Apie Sočio žiemos olimpiados statybų kainas ir korupciją turbūt jau visi esate girdėję, ir būtent dėl to šios žaidynės taps brangiausiomis per visą olimpinę istoriją. Opozicijos lyderis Borisas Nemcovas ir judėjimo „Solidarumas“ narys Leonidas Martiniukas netgi suskaičiavo, kad išvogta 947,7 mlrd. rublių, skirtų žaidynėms.

Dabar Vladimiras Putinas žada į Centrinį žiedinį kelią, Transsibiro magistralę ir greitaeigių traukinių geležinkelio magistralę Maskva-Kazanė investuoti per 10 milijardų eurų. Jeigu vagiama bus taip pat sėkmingai, kaip olimpiniuose objektuose, iki pusės tų pinigų nusės korumpuotų valdininkų ir Kremliui artimų verslininkų kišenėse.

Laikyti pavogtus pinigus savo šalies bankuose arba investuoti juos Rusijoje jie nerizikuoja, nes pakanka pavyzdžių, kaip patekę į valdžios nemalonę turtingi žmonės praranda viską. Rusai jau seniai supirkinėja namus Graikijoje, Ispanijoje, butus Latvijos pajūrio kurortuose. Juk ne atsitiktinai rusų pirkėjų antplūdis į Druskininkų nekilnojamojo turto agentūras prasidėjo tuo pat metu, kaip ir Sočio olimpiados objektų statybos.

Po NATO saugumo skėčiu esanti Lietuva rusų verslininkams atrodo pakankamai patraukliai, kaip vieta, kurioje būtų galima pasislėpti, patekus į savo valdžios nemalonę, ar prasidėjus Rusijoje kokiems nors neramumams. Lyginant su Maskvos kainomis, čia galima pigiai pragyventi ir nebūtina laužyti liežuvio kalbant angliškai, vokiškai ar ispaniškai - parduotuvėse, restoranuose ir netgi valdžios įstaigose galima susišnekėti rusiškai.

Jeigu iš tų 10 mlrd. eurų pusė ar bent trečdalis bus patyliukais išvogta, o iš pavogtosios dalies vienas procentas pinigų bus išleistas nekilnojamajam turtui Druskininkuose įsigyti, tai reiškia, kad rusai nupirks mūsų kurorte 200-300 butų. Tai jau pernelyg optimistiška, bet ir kelios dešimtys nupirktų butų yra reikšmingas veiksnys nedidelio miestuko nekilnojamojo turto rinkoje.


Padidėjusi paklausa neišvengiamai įtakos butų kainas. Rusams brangiai savo butus pardavę druskininkiečiai pastarąjį dešimtmetį dažniausiai įsigyja sodybas arba žemės sklypus, tinkamus individualių namų statybai užmiestyje. Todėl butų sandėrių suaktyvėjimas neišvengiamai atsilieptų ir sklypų bei sodybų kainoms. Iš čia ir pradžioje atrodžiusi neįtikima išvada, kad už 18 km nuo miesto ribos esančios mano sodybos vertė padidės, todėl mūsų šeima taps truputį turtingesnė. Sodybos parduoti ar įkeisti žmona man neleis, bet vis tiek malonu tai žinoti ir jums pasigirti.

2013 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Įrašykime politikos juokdarių šou į Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių programą

Dvi dienas laukiau, kad Izraelio Prezidento Shimono Pereso vizito Lietuvoje metu nutiktų kas nors šlykštaus. Kai rašiau šiuos žodžius, dar nebuvo nutikę, nes kelios dešimtys antisemitinių komentarų prie pranešimų apie svečio vizitą populiariausiuose naujienų portaluose niekam, išskyrus prokurorus, nebeįdomūs. Kirba nuojauta, kad ir Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai neapsieis be vieno ar kelių neskanių akcentų. Visi aplink juoksis, o mes, paraudę iš gėdos, nevykusiai bandysime teisintis nerišliai veblendami kažką ne į temą.

Šį kartą atidėsiu į šalį spėliones, kiek išteklių Lietuvos kompromitavimui skiria kai kurių kaimyninių šalių specialiosios tarnybos ir juo labiau pirštais nerodysiu, kas darbuojasi jų naudai. Nes, be slaptų ir atvirų įtakos agentų, turime savo krašte dar vieną, gerokai gausesnę Lietuvos kompromituotojų rūšį - nuosavus nevykėlius. Nuoširdžius ir primityvius, šventai tikinčius, kad būtent dabar išmušė jų valanda pasakyti pasauliui tiesą, apginti gerą savo tautos vardą ir parodyti svetimiesiems jų tikrąją vietą.
Kiekvienose vestuvėse būna svečias, kuris pirmas prisigeria ir pavadina jaunąją buvusios jaunikio draugės vardu, užkliuvęs už laido užgesina bažnyčioje šviesą arba atsegtu kelnių užtrauktuku atsistoja į pirmą eilę grupinėje nuotraukoje, o laidotuvėse - garsiai pirsteli išnešant karstą.

Ypatingai tokius personažus vaidinti pamėgo britų aktorius Rowanas Atkinsonas. Kaip tik dabar jo įkūnytą poną Byną viena komercinė televizija sugrąžino į mūsų televizorių ekranus. Pernai R. Atkinsono pasirodymas pono Byno amplua su simfoniniu orkestru Londono olimpinių žaidynių atidaryme buvo puikus, tarsi užkeikimas, kad atidarymo šventės niekas nesumaus, nes Didysis Nevykėlis jau įtrauktas į programą.

Mums būtų buvę prasminga įrašyti į Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginių plano kultūrinę dalį, pavyzdžiui, signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferenciją ir reikalavimus prezidentei bei Vyriausybei užtikrinti, „kad būtų gerbiama mūsų valstybės Konstitucija ir užsienio valstybių diplomatiniai asmenys nesikištų į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus“. Sakytumėm, kad čia toks garsus vietinis humoristas pasisakys, reikia rimtu veidu išklausyti, o tada jau galima juoktis ir paploti.

Vargšelis signataras šiek tiek žiniasklaidos pašaipų susilaukdavo dar dirbdamas pirmosios atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės vicepremjeru, bet buvo sėkmingai užmirštas ir galėjo ramiai gyventi, dirbti bei džiaugtis, jog bus kartą ar du paminėtas istorijos vadovėliuose.

Nesitikėkite. Jam juk būtinai reikia dar kartą pasireikšti. Ir taip, kad visi poros dešimtmečių senumo nuopelnai nublanktų prieš šviežią kvailybę. Pabandykime įsivaizduoti, kad iš signataro išsakytų reikalavimų ne tik nesijuokiame, bet prokurorai pradeda siuntinėti kvietimus į apklausas Švedijos Europos reikalų ministrei Birgittai Ohlsson, o Užsienio reikalų ministerija kelių ES šalių ambasadoms įteikti notas su įspėjimais dėl veikų, nesuderinamų su diplomatiniu statusu, o prie gėjų eitynių organizavimo prisidėjusius ar jose dalyvavusius darbuotojus išsiunčia iš Lietuvos.

Pirmininkavimo ES Tarybai metu labiausiai tiktų kaip nors pažeisti Lietuvos stojimo į ES sutartį. Sustabdytos Ignalinos atominės elektrinės iš naujo paleisti jau nepavyks, todėl grupė tikriausiai labai linksmų žmonių labai rimtais veidais ėmėsi inicijuoti referendumą, kuriuo būtų panaikintas Lietuvos įsipareigojimas įteisinti kitų Europos šalių piliečių teisę įsigyti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Referendumo iniciatyvinei grupei vadovauja zooinžinerius Pranciškus Alfredas Šliužas, nuo 1976 m. Lietuvos radijuje rengęs laidą „Kolūkietiška radijo stotis“, o 1996 – 1999 m. televizijoje pasakojęs, kad „Pyragų nebus be noragų“. Nebūtų net juokinga, bet už garbiojo Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos nario rikiuojasi linksmesnė kompanija: Arvydas Juozaitis, Romualdas Ozolas, Algirdas Patackas... Senojoje Kauno sporto halėje rugpjūčio pabaigoje, kažkada po populiariojo muzikinio šou „X faktorius” atrankų filmavimo, jie ketina surengti Žemės gynėjų suvažiavimą. Jau vien renginio pavadinimas garantuoja, kad bus kiečiau už Michailą Zadornovą.

Juokavimai referendumo tema turi savo nelinksmąją dalį. Jeigu staiga nutiks taip, kaip pernai, ir referendumas įvyks, paskui politikams gali tekti vykdyti ar bent apsimesti vykdančiais jo sprendimus. Prisiminus referendumą dėl Visagino atominės elektrinės, nenustebčiau, jeigu staiga pas jo iniciatorius atsirastų išteklių agitacijai, o pusė rinkėjų pritartų pasiūlytam teiginiui vien norėdami paerzinti nemylimą politinį elitą.

Pirmininkavimo ES Tarybai renginių plane Žemės gynėjų suvažiavimas neįrašytas. Jau žiūrėjau.