Pirmiausia tiesiog privalau pasveikinti jus visus,
išgyvenusius dar vieną Pasaulio pabaigą. Ją įvyksiant 2013 m. rugpjūčio 23-ąją
buvo išpranašavęs Grigorijus Rasputinas, o pranašystę patvirtinęs Rusijoje šiuo
metu besislapstantis Edwardas Snowdenas - abu daugmaž vienodo rimtumo
autoritetai. Jei pabaiga neištiko, tai gal galima tikėtis bent jau karo? Ir ne
kažkur tolimoje Sirijoje, o čia, pas mus.
Iškart po plačiai nuskambėjusio žemaičių laiško Vladimirui
Putinui ir Aliaksandrui Ryhoravičiui Lukašenkai paviešinimo, rugpjūčio 27 d., NVS
Pabaltijo instituto vadovas, politologas Michailas Aleksandrovas paragino
Rusiją okupuoti Baltijos šalis, jeigu NATO užpultų Siriją. Už ką mus, juk
Sirijos bombarduoti mes lyg ir neketinome, o jei ir ketintumėm, tai neturim
kuo. Tai būtų taip pat logiška, kaip susipykus su pašalpą sumažinusiu seniūnu,
išdaužyti snukį laiptinėje sutiktam nesimpatiškam kaimynui. Pyktį išlieti
patogu, bet paskui nuvežtam į nuovadą gali būti sunku paaiškinti savo poelgio
motyvus.
Bet iš tikrųjų supykau visai ne dėl to karo, o dėl grybų -
kaip dzūkai sako, cikrinių baravykų. Šykščiai nulijo ir pagaliau jie pradėjo
dygti, nors ir neįprastose vietose, pamiškėse, ant takų, keliukų, visokiuose
šabakštynuose, o ne mums įprastuose pušynėliuose. Šeštadienį nusibeldžiau jų
ieškoti net už Kapčiamiesčio, link gudų ir lenkų sienos susikirtimo, o
sekmadienio vakarą klaidžiojau po Bestraigiškės girios tankumynus.
Užeinu vieną, išdidžiai rudą galvą iš po gaiviai žalių
samanų iškėlusį, atsargiai išraunu, pjaunu kotą, o jis visas kirminų
suvarpytas. Kai taip nuvilia antras, trečias, pyktis pamažu kaupiasi, bet kai
jau pametu skaičių, o pintinė vis dar apytuštė, nebus ko vakarienei iškepti,
pradedu piktžodžiauti prieš Aukščiausiąjį, kodėl Jis taip mūsų krašto nemyli.
Interneto socialinio tinklo „Facebook” grybautojų grupėje
Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos gyventojai giriasi automobilių bagažines
laužančiais grybavimo laimikiais, o dzūkai šiemet ne tik neturi ko parodyti,
bet ir nedrįsta nei pakomentuoti, nei „Patinka” paspausti. Suprantu, kad kažkas
juk turi apginti krašto garbę, todėl kitą surastą sukirmijėlį meniškai
apibarstau gelstančiais beržų lapais, ištiesinu, nupaveiksluoju išmaniuoju
telefonu ir iškart bendrinu internete. Pagaliau atradau tikrą grybavimo prasmę,
nes valgyti grybus man ir anksčiau daktarai nerekomendavo dėl studentiškais
metais maukiant alų be užkandos sugadinto skrandžio.
Sveikesnio sporto už grybavimą man neteko pažinti, nes
ramiai nužingsniuodamas minkštu miško paklodės paviršiumi kelias dešimtis
kilometrų, lankstydamas ir tupinėdamas išjudinu visus sėdint prie kompiuterio
suglebusius kūno raumenis. O kai tai dar pavyksta tinkamomis proporcijomis
derinti su vejapjovės stumdymu ir malkų skaldymu, pasijuntu kaip loterijoje
laimėjęs sporto klubo abonementą.
Matydamas, kaip virtualūs draugai iš visų Lietuvos pakraščių
ir emigracijos patinkina mano nuotraukas, suprantu, kad bent jau dėl grybų
nesantaikos galinčios virsti karu artimiausiu metu tikrai pavyks išvengti. O
kai drebulyne užeinu besileidžiančios nekaitrios rugpjūčio pabaigos saulės
spinduliuose švytinčių sveikutėlių raudonviršių šeimynėlę, visas anksčiau
sukauptas piktumas kažkur išgaruoja. Tiek jau to, džiaukitės savo laimikiais,
treniruokitės, gal bus proga susitikti ir susirungti Varėnos grybų šventėje,
kurią šiemet apdairūs organizatoriai perkėlė į pačią rugsėjo pabaigą. Atmirkys
mūsų šilus rugsėjo lietūs, atvės naktys, pasipils ne tik rudeniniai baravykai,
bet ir žaliuokės, tai mes dar pamatysim, ar ta gausi šios vasaros grybapjūtė žemaičius
parengė kaip lygius su lygiais Tarptautiniame grybavimo čempionate varžytis su
dzūkais. Tik Lukašenkos su Putinu nesivežkit.