2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 29 d.

Antra savaitė Druskininkų gatvėje, tiesiai prieš pastatą, kuriame įsikūrusi ir mūsų redakcija, ir dar sunkiai suskaičiuojama gausybė įmonėlių bei įstaigų, vyksta remonto darbai. Darbus vykdantys „Lazdijų komunalinio ūkio“ darbininkai išardė dar visai tvirtą, bet nenaują šaligatvį, supjaustė visai dar neduobėtą asfaltą, bet tai jau nieko nestebina. Gatvės remontuojamos ne todėl, kad jos tapo duobėtos ir sunkiai pravažiuojamos, o todėl, kad reikia įsisavinti Europos Sąjungos lėšas ir duoti darbo probleminių regionų žmonėms. Įdėmiau pažiūrėjus, kokiu greičiu jie dirba, nesunku suprasti, kad darbo užteks ilgam. Kurį laiką mums patiems ir mūsų klientams teks šokinėti per duobes ir bristi per žvyro „kopas“ arba bandyti neprarasti pusiausvyros, žengiant siauru laikinai numestų šaligatvio plytelių taku, kuris tai išardomas, tai vėl paklojamas ir šiek tiek primena kelią tarp dviejų prarajų, kuriuo keliavo pirmosios „Žiedų valdovo“ dalies personažai. Tik ten, abipus taškėsi lava ir kaitra alsavo pragaro liepsnos, o čia vien žvyras ir molis, bet kai kurioms aukštakulnius avinčioms notarų biuro klientėms tai beveik tas pats.
Skirtingai, negu mano nemaža dalis druskininkiečių, nesu toks keistuolis, kurį piktintų miesto atsinaujinimas, o kiekvieną Brežnevo epochos statinį primygtinai reikalaučiau išsaugoti, kaip neįkainojamą architektūrinį praeities kartų paveldą. Iš tikrųjų yra dar baisiau – norėčiau, kad jie būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus, o jų vieta apsodinta medžiais. Geriausiai būtų pušimis. Bet dar pajėgiu suprasti, jog taip tikrai nebus. Nei šiandien, nei po kelerių metų. Todėl stengiuosi toleruoti visas Druskininkų permainas, taikydamas joms paprasčiausius bendražmogiškus sveiko proto vertinimo kriterijus. Naujas asfaltas visada geriau už seną duobėtą, o su tais nepatogumais, kuriuos tenka iškęsti, kol vyksta kelio remonto darbai, reikia tiesiog susitaikyti, kaip su oro permainomis ar metų laikų kaita.
Kadangi man neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris būtų savo akimis matęs kurorto gatvių rekonstrukcijos projektą (čia aš nė trupučio neabejoju, kad visos detaliojo planavimo procedūros buvo įvykdytos ir tas projektas sklandžiai „praėjo viešojo svarstymo etapą“), natūralu, kad kiekvienas druskininkietis susidaro savo nuomonę tik pamatęs jau atnaujintas miesto dalis. Ir nesakykite, kad piktintis reikėjo to „viešo svarstymo stadijoje“ – kada norėsim, tada piktinsimės arba žavėsimės, kai kažkas bus padaryta gražiau, negu tikėjomės.
Antai mūsų skaitytojas V.T., aną savaitę apsilankęs atnaujintame Vijūnėlio paplūdimyje, pasipiktino prekybos paviljono asortimentu: „Alus ir ledai“. O man tai visai netrukdo, nors alaus negeriu, o ledų nemėgstu. M.S prie Vijūnėlio įrengtame parke pasigedo medžių. Skaitytojai R.A. užkliuvo, kad įvairiose miesto vietose atnaujintų šaligatvių ir pėsčiųjų takų trinkelės pernelyg spalvingos ir tai, jos nuomone, prasilenkia su gero skonio tradicijomis. Vienspalvis grindinys man taip pat gražiau, bet tai, kas suklota, man neatrodo labai baisu, nes nepastebėjau nei ryškiai salotinių, nei blondiniškai rausvų spalvų. O juk, pagalvojus apie miesto vadovų mentalitetą, galima buvo ko nors tokio tikėtis... Mieste jau pasakojami anekdotai, neva, apžiūrėjęs parke statomą dviejų raguotų gyvūnų skulptūrą, vienas vietinis politikas pasigedo jų lyties požymių, ir netrukus anie buvo pritaisyti. Neabejoju, jog taip nei buvo, nei ką, bet vietinis folkloras atspindi žmonių nuomonę apie savo valdžios mąstymo būdą.
Koks bebūčiau bjaurus, visiems savo virtualiems ir realiems draugams vilniečiams nedvejodamas rekomenduoju pasirinkti Druskininkus, kaip tinkamiausią vietą savaitgalio poilsinei išvykai. Čia tikrai nesunku rasti pakenčiamą viešbučio ar svečių namų kambarį už sveiko proto ribų neperžengiančią kainą, ypač, jei tuo pasirūpinama iš anksto peržiūrint informaciją ir skelbimus internete. Pavalgyti taip pat pavyks sočiai ir pigiau, negu Palangos Basanavičiaus gatvėje. Dabar, kai vyksta Druskininkų teatro ir Druskininkų vasaros su Čiurlioniu festivaliai, netgi yra kur nueiti. Išsinuomoję arba atsivežę dviračius, ras kur jais nuvažiuoti. Žmogui, nuolat gyvenančiam blokiniame daugiabutyje, esančiame sostinės miegamajame rajone, ir dirbančiam stiklinio biurų pastato ...nioliktame aukšte, Druskininkai atrodys kone rojaus kampelis. Čia jis pamatys daug žalumos, nes jo paties kieme riogso vos vienas katinų apmyžtas ir vaikų aplaužytas uosialapis klevas. Naujieji juodo stiklo ir metalo statiniai jo neerzins, nes jis niekuomet nematė tų skoningų medinių tarpukario kurorto vilų, apie kurias skiltyje „Dingę Druskininkai“ mūsų skaitytojams reguliariai pasakoja Vytautas Valentukevičius. Taigi, Druskininkai „vieno savaitgalio svečiui“ patiks. Ilgesniam laikui, negu trys dienos, čia atvykti jam ir nerekomenduosiu, nes tuomet pradės pastebėti tai, ką matome tik mes, vietiniai. Juk yra pajūris, sodybos Dzūkijos miškuose ir prie Aukštaitijos ežerų. O apie Druskininkus geriau telieka vien geri įspūdžiai ir prisiminimai. Tik paskui nekiškite mums savo susižavėjimo, kaip, jūsų nuomone, gerai dirba kurorto vadai. Palikite tai spręsti vietiniams – jie čia gyvena kasdien.

2011 m. liepos 22 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 22 d.

Viena iš maloniausių vidurvasario patirčių – išsimaudyti ežere per stiprų lietų. Vakare, jau beveik temstant, visa šeima nuvažiavome prie Snaigyno ežero Veisiejų regioniniame parke. Sunkiausia buvo prisiversti per liūtį išlipti iš automobilio ir įsibristi į ežerą, o tada jau vanduo atrodo šiltesnis negu karščiausią saulėtą dieną. Tik žaibai kažkur visai netoli trankėsi, o kemperyje nuo lietaus pasislėpę turistai iš balažin kokios šalies akis išplėtę žiūrėjo į tokias, jų požiūriu, ekstremalias pramogas ir tarpusavyje komentavo: „Crazy lithuanians...“ Labai panašiais žodžiais kažkada siūlyta pristatyti Lietuvą pasauliui. Gal ir be reikalo tą šūkį atmetėme, juk vis tiek esame daugiau ar mažiau crazy (angl. pakvaišęs, beprotiškas), štai ir šią savaitę britų naujienų agentūros platino po pasaulį vaizdelį, kaip mūsų tautiečiai virė iš bulvių naminę degtinę ir susprogo. Bet kuris dzūkas jums pasakytų, kad taip jiems ir reikia, nes iš bulvių samanės gaminti negalima, beveik šventvagystė. Tik iš rugio ar kvietrugio. Pagonys dar pasakytų, kad už tokį kulinarinio paveldo išniekinimą nubaudė  juos Ragutis arba Bubilius – midaus darytojų, degtinės varytojų, aludarių globėjas. Neprašė jie ir kaip tik liepos 8-ąją pagerbiamo šventojo vyskupo Arnoldo užtarimo, nes šiandieninė Katalikų Bažnyčia, ypač Lietuvoje, net ir prisiminti vengia, jog tarp gausybės savo šventųjų turi nemažai tokių, kuriems priskyrė globoti aludarius ir degtindarius. Šv. Arnoldas – tik labiausiai žinomas, nes per jo šventę minima Tarptautinė aludarių diena. Jam priskiriami šie žodžiai: „Alus atėjo į šį pasaulį iš Dievo meilės ir žmogaus prakaito“. Bet pirmuoju alaus ir aludarystės globėju oficialiai yra laikomas Šv. Adrianas, gyvenęs IV amžiaus pradžioje. Pirmosios šventosios alaus stebukladarės vardas pelnytai atitenka IV–V amžių sankirtoje gyvenusiai Šv. Brigitai. Ši šventoji  savaip pakartojo stebuklą, kurį Jėzus Kristus padarė su vynu: vandenį pavertė alumi. O kur dar šventieji Hildegarda, Kristoferis, Lukas, Leonardas, Silvestras, Sikstas...
O šios savaitės pradžioje, skaitydamas vieno didžiųjų šalies dienraščių internetinėje versijoje akivaizdžiai propagandinį interviu su mūsų šauniosios savivaldybės vadovu, niekaip neradau užsakymo numerio. Gal popieriniame laikraštyje jis yra, nemačiau. Nes patikėti, kad tiesiog šiaip, už gražias akis ar viršugalvio blizgesį politikui suteikiama tribūna išdėti į šuns dienas savo oponentus „pagalvės mokesčio“ istorijoje tuo metu, kai ruošiamasi teisminiams ginčams šia tema, vargu ar galėtų net ir visai nesidomintys lietuviškos žiniasklaidos veiklos metodais skaitytojai. Premijos ar bent patapšnojimo per petį nusipelno viešųjų ryšių specialistai, sugalvoję metodą, konfliktą su „pagalvės mokesčiui“ besipriešinančiu apgyvendinimo verslu pateikti taip, neva „išskyrus vieną asmenį, niekas nekelia dėl to triukšmo“. O teiginys, jog „niekuo nepagrįstos kalbos, kad Druskininkai, valdant socialdemokratams gyveno šiltnamio sąlygomis“ puikiai tinka įtikinėti tik žmonėms, kurie jau neprisimena, už kokius pinigus velionio AMB premjeravimo laikais rekonstruota visą investicijų į Druskininkus bumo pradžią davusi Druskininkų gydykla.
Sužinojau ir šį tą svarbaus: naujoji „Snoras Snow arena“ atidarymo data – rugpjūčio 25-oji. Net ir valanda jau paskelbta. Tikėkimės, kad atidėlioti daugiau neprireiks, būtų baisiai nesolidu. Kita žinia, kad meras neketina siekti postų šalies valdžioje, suformuluota labai aiškiai: „Centrinės valdžios aukštumos manęs visiškai nevilioja“. Tik klausimas buvo apie ministro pareigas. O jeigu paklaus apie galimybę tapti Premjeru ir ne žurnalistas, o sava partija, ir ne dabar, o po Seimo rinkimų... Prezidentė apie tokią įvykių eigą labai atsargiai jau buvo užsiminusi. Konkretesnėms kalboms ir ne laikas, nes neabejotinai po rinkimų save valdžioje mato tik patys socdemai, o kaip ten bus iš tikrųjų, tik visagalis laikas parodys, antai Klaipėdoje rinkimus į atsilaisvinusią Seimo nario vietą‚ „į vienus vartus“ laimėjo valdančiųjų konservatorių kandidatas Naglis Puteikis.
Vos tik persirito vasara į antrąją pusę, vis garsiau vakarais triukšmauja žiogai, miškai jau kvepia rudeniu, o labiausiai – šviežiais grybais. Tarsi paskui tą kvapą atkeliavo ir kvietimas į Varėnos grybų šventę ir devintąjį Lietuvos grybavimo čempionatą, kurie šiemet vyks rugsėjo 24 d.

2011 m. liepos 15 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 15 d.

Svarbiausiu pastarojo meto įvykiu drįsčiau pavadinti ne jaunųjų Lietuvos krepšininkų pergalę ir netgi ne Dzūkijos miškuose prasidėjusį grybavimo sezoną, o naujo socialinio tinklo „Google+“ startą. Kol kas jis dar tik testuojamas ir patekti taip paprastai, kaip į „Facebook“, nėra galimybės. Jūs turite gauti jau esančio „Google+“ asmens kvietimą ir tik tada galėsite ten užsiregistruoti. Kadangi viskuo, kas geriausia, pirmiausiai esu įpratęs dalintis su „Druskininkų naujienų“ skaitytojais, tai bet kuris iš jūsų gali man parašyti elektroninį laiškelį ir tokį kvietimą jums nepatingėsiu išsiųsti. Pirmieji „Google+“ bandantys interneto naujovių entuziastai pastebi keletą skirtingai nuo „Facebook“ veikiančių funkcijų, tarp kurių svarbiausia yra galimybė suskirstyti virtualius draugus į skirtingus „ratus“, kad nereikėtų su verslo partneriais dalintis šeimos vaizdeliais, o vaikystės draugams rodyti darbinių reikalų.
Socialinių tinklų galią lengviausia suprasti stebint, kas vyksta kaimyninėje Baltarusijoje. Rusiškame tinkle „V kontakte“ gimusi grupė „Revoliucija per socialinius tinklus“ išjudino tūkstančius apolitiškų Baltarusijos piliečių, ko anksčiau niekaip nepavykdavo silpnai ir susiskaldžiusiai šios šalies opozicijai. „Youtube“ patalpinti filmuoti vaizdai, kaip čia pat, Gardine ir Minske milicija gatvėse kiekvieną trečiadienį gaudo plojančius protesto akcijų dalyvius, paskutiniam Europos diktatoriui baisesni už bet kokias Europos Sąjungos sankcijas, nes, juos pamatę, valdančiuoju režimu nusivilia kaskart vis daugiau iki šiol pasyviai toleravusių valdžią žmonių. Šį trečiadienį protestuojantys baltarusiai ne plojo, o visi vienu metu „čirškino“ savo mobiliųjų telefonų žadintuvus. Gal tai pažadins ne tik dar nespėjusius išsijudinti protestuotojų bendrapiliečius, bet ir gausų kaimyninės šalies valstybinių televizijos kanalų apkvailintų lietuvių, šventai tikinčių, jog už rytinės sienos prasideda kažkas panašaus į jų tebesapnuojamą sovietmetį, kur visi daugmaž vienodai sotūs, laimingi ir šiltai aprengti ir tik saujelė kapitalistų pasamdytų chuliganų drumsčia ramybę. Tiki tuo net ir daugelis mūsų miesto „pasatinių“ keliautojų per sieną, nes anoje pusėje pastebi tik mažesnes prekių kainas, bet nesidomi, už kokio dydžio algas ir pensijas tenka išgyventi baltarusiams.
„Savivaliavimas ir žmonių gąsdinimas, kaip vyksta dabar, kad šilumos kainos drastiškai augs, nebus toleruojamas“,- antrųjų prezidentavimo metinių proga šią savaitę sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Su visa derama pagarba drįstu pareikšti, kad savo skaitytojus tuo gąsdinau ir gąsdinsiu. Ir visai ne todėl, kad čia ne Baltarusija ir Prezidentė neturi jokių priemonių man tai uždrausti. Joks politikas neprivers žiniasklaidos meluoti skaitytojams, neva dėl būsimo šildymo sezono būsimų sąskaitų nevertėtų nerimauti.
„Lietuvos laukia brangiausias ir sudėtingiausias šildymo sezonas. Gyventojai neturėtų užsimiršti – dalį vasaros atostogoms pajūryje numatytų lėšų būtų protinga atidėti žiemai“, - birželį prasidarė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Jo žodžiais, dar iki prabylant apie tai Prezidentei, jau spėjo pasipiktinti ir Premjeras, ir Seimo pirmininkė. Bet nė vienas iš jų negali jums garantuoti, kad nepasikartos pernykštė istorija, kai pirmosios naujojo šildymo sezono sąskaitos sukėlė šoką tūkstančiams daugiabučių namų gyventojų. Veikiau atvirkščiai – dujininkų prognozės, kad gamtinės dujos iki naujo šildymo sezono pradžios brangs apie 30 procentų, suteikia pagrindo manyti, jog taip ir bus. Galite pasikliauti politikais ir ramiai atostogauti, o galite jau dabar pradėti skaičiuoti, ar pajėgsite išlaikyti savo butus. Skelbimai apie teismuose išieškomas druskininkiečių skolas už praėjusio sezono šilumą mūsų laikraštyje sukasi visą vasarą... Tikriausiai nepakankamai baisiai juos gąsdinau. Bet vis daugiau sutinku ir „pakankamai prigąsdintų“ skaitytojų, kurie išsprendė šią problemą pačiu radikaliausiu būdu – persikėlė gyventi iš centralizuotai šildomų butų į malkomis kūrenamus namus užmiestyje. Puikiai suprantu, kad tokia išeitis priimtina toli gražu ne visiems, o malkos taip pat nesiruošia pigti. Bet šių žmonių bent jau niekas nebepagąsdins arba neapmulkins populistiniais pažadais ir taip neįklampins į skolas.
Kažkada iš sukolchozinto kaimo į miestus bėgusiai pokario kartai sovietinės valstybės dovanojami butai simbolizavo išsivadavimą nuo prievolių ravėti daržus, šerti kiaules, braidyti po purvą, kęsti šaltį ir badą. Ilgai laukę eilėse ir galų gale atsikraustę į naujus butus, kur visada buvo šilta, šviesu, iš čiaupų tekėjo karštas bei šaltas vanduo, o šalia buvo visuomeninio transporto stotelė, vaikų darželis, parduotuvė... Mano kartai toks komunalinės laimės modelis jau nebeatrodė svajonių išsipildymu. Užaugome žiūrėdami amerikietiškus filmus, kur kiekviena šeima gyvena erdviame nuosavame name su balta tvora ir lygiai nupjauta veja. Tai matėme visur nuo „Košmaro Guobų gatvėje“ pirmosios dalies iki televizijos serialo „Vedęs ir turi vaikų“. Kai ši svajonė susiduria su vyresniosios kartos prisiminimais apie mėšlinus jaunystės čebatus, susišnekėti ne visuomet įmanoma.

2011 m. liepos 8 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 8 d.

Savaitės viduryje „išpuolančios“ šventės – toli gražu ne visų mėgiamos. Suskaidyta perpus darbo savaitė būna kažkokia tik pusiau darbinga, pirmojoje jos dalyje pradėtų darbų per likusias dienas nepavyksta baigti. Juolab liepą, kai ir be to pilna elektroninio pašto dėžutė pranešimų, kad tas, anas ir dar kitas adresatas atostogauja ir visus reikalus palikęs tvarkyti kažkam kitam arba visai niekam. Ir vis dėlto Mindauginės, oficialiai besivadinančios Valstybės diena, yra prasminga šventė, retsykiais netgi suteikianti peno pamąstyti, jog smagu būtų Lietuvai turėti kokią nors simbolinę karališkąją šeimą, apie kurios narių vestuves, krikštynas ir laidotuves reportažus rodytų bent jau kaimyninių šalių televizijos, o „gyvenimo būdo“ laidos nagrinėtų tituluotųjų asmenų tarpusavio santykius. Kitaip sakant, tokiomis dienomis imu pavydėti monarchijos britams ir danams. Ar bent Monako kunigaikštystės gyventojams. Juk pastarosios plikterėjusio kunigaikščio Alberto vestuvės su gražuole iš Pietų Afrikos išreklamavo šią nykštukinę valstybę labiau, negu visi mūsų įvaizdžių kūrėjai sugebės iki savo nuobodaus gyvenimėlio pabaigos. Tai efektyviau už Pasaulio kultūros sostinę ir Europos krepšinio čempionatą drauge sudėjus ir daugmaž prilygsta Olimpinėms žaidynėms, tik kainuoja pigiau. Jokie renkami valstybės pareigūnai nesulauks tiek dėmesio – nei mūsų mužikiškasis Seimo narių elitas, nei asmeninio gyvenimo neturinti Prezidentė.
Net ir žinodami, kad monarchas neturės jokios politinės valdžios, tik simbolines pareigas atstovauti šalį, mes niekuomet nesugebėtumėm susitarti, kam iš tolimų Gediminaičių ar Jogailaičių palikuonių galima būtų patikėti Lietuvos karaliaus ar didžiojo kunigaikščio sostą. Dar 2005 m. istorikas Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad realiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto paveldėtojai galėtų būti šiuo metu Rusijoje gyvenantys tolimi Gediminaičių palikuonys Golicynai ir Trubeckojai. Gal kažką pavyktų surasti ir Vidurio ar Vakarų Europoje, juk mūsų valdovai ne kartą giminiavosi su tenykštėmis dinastijomis. Iškart pasiustų aršiausieji nacionalistai, kurie valstybine kalba nemokančio šnekėti monarcho net ir tvankią liepos naktį nedrįstų susapnuoti. Nepatiktų toks valstybingumo simbolis ir kairiesiems radikalams. Antai mūsų anarchistai netgi buvo sugalvoję švęsti rugsėjo 12-ąją – Karaliaus Mindaugo nukirsdinimo dieną. „Galbūt kam nors pasirodys barbarybė, bet daugelis šalių nesigėdija savo protėvių sprendimų fiziškai pašalinti monarchus ir tironus – nesvarbu, savus ar svetimus. Štai prancūzai lig šiol švenčia Bastilijos paėmimo dieną. O aikštę šalia Luvro, kur kažkada stovėjo giljotina, vadina Susitaikymo aikšte – place de la Concorde,“- skelbė „Anarchija.lt“.
Pati Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęstinumo idėja nepriimtina daugeliui tautinės valstybės gerbėjų, idealizuojančių tarpukario Lietuvos Respubliką, kuri sukurta atmetant ne tik unijinius ryšius su Lenkija, bet ir visą nepakankamai lietuvišką bajoriškąjį paveldą. Net ir čia, Druskininkuose, gyvendami ant užasfaltuotų lietuviškai-lenkiškai-rusiškai-žydiško kurorto šaknų, sugebame jų nejausti ir nesuprasti, kokius dar sentimentus šiai vietai gali išgyventi iš Lenkijos plūstantys turistai. Kaip tik šiemet, birželio 30 d. paminėjome paskutinio daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualo, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo 100-ąsias gimimo metines. „Mes šiandien esame tarsi barokinės Europos Vakarai minus galia, o nūdienos Vakarai yra daugmaž barokinė Vidurio Europa plius ekonominė ir politinė galia. Savo daugiakultūre patirtimi ir politinėmis bei moralinėmis dilemomis Lenkija ir Lietuva neabejotinai iškyla kaip Europos Sąjungos istorinis prototipas ir sykiu modelis. Juk akivaizdu, kad dabartinė Europos būklė nepalyginamai labiau primena baroko epochos decentralizuotų ir daugiakultūrių Vidurio Europos valstybių, o ne vienakultūrės ir centralizuotos Vakarų Europos širdies ir dabartinės Europos Sąjungos architektės Prancūzijos ano meto būklę,“- ta proga svarsto europarlamentaras Leonidas Donskis straipsnyje „Czesławo Miłoszo gimtoji Europa”. Tokių kaip jis, pajėgiančių suvokti Miłoszo ar netgi Čiurlionio daugiakultūrę patirtį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje – Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje – balsai gerokai mažiau girdimi, negu smetoniškosios tradicijos patriotų, pasiryžusių išmesti iš atminties viską, kas čia buvo sumąstyta ir parašyta ne lietuviškai. Negi esame tokie silpni, kad bijome, jog mūsų lietuviškumas išgaruos, kaip bala ant įkaitusio grindinio, jei tik nebus pavydžiai sergstimas nuo visko, ką išmokome vadinti svetimu, bet dar visai neseniai tokiu nebuvo? Didžiuodamiesi sukūrę naują pramoginio kurorto infrastruktūrą, druskininkiečiai galėtų žengti toliau ir įprasminti kurorto viešąsias erdves sąsajomis su daugiakultūriu šio krašto paveldu. Vilties, kad tai įmanoma, teikia bendrų su Augustówo projektų įgyvendinimas, prisimenant ir pagerbiant abiem miestams nemažai nusipelniusį Jogailaitį – Žygimantą Augustą, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos Abiejų Tautų Respubliką.

2011 m. liepos 1 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 1 d.

Kai dienos pasisuka trumpyn, pradeda rausti serbentai ir vyšnios, o laukuose vaiskią žalumą keičia brandus pievų ir javo gelsvumas, sunku nepradėti mąstyti apie prabėgančio laiko ženklus. Nors anądien tėvas man nuoširdžiai patarė šioje skiltyje mažiau rašyti apie save, bet tokios jau žanro taisyklės. Pirmiausia šios savaitinės apžvalgos yra skirtos mano internetiniam dienoraščiui (tinklaraščiui), todėl ir yra tokios asmeniškos. Taigi, po savaitės man sukaks 40 metų. Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje yra apie 67 metus, Europoje – 76. Kadangi daug metų nevartoju alkoholio ir gyvenu mažame kaimelyje, kur aplinka ekologiškesnė, negu didmiesčiuose, galėčiau tikėtis ko nors panašaus į europietišką amžių. Bet nuo paauglystės rūkau, taigi suapvalinkime iki 70 metų. Reiškia, man beliko apie 30 metų. Garsusis tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius šią savaitę komentuodamas „Nordea“ banko ekonomisto Žygimanto Maurico demografines prognozes, pažadėjo, kad jau dabar esantis tragiškas „Sodros“ deficitas po 15 ar jau po 10 metų taps „absoliučiai nesuvaldomu“, nes pensininkų skaičius išaugs, o dirbančiųjų skaičius sumažės. „Trumpai tariant, tie, kas dar ne pensininkai – pensijų nesitikėkit. Negausit ir nesvajokit,“- prognozuoja Rokiškis. Negana to, jis dar sugriauna viltis, kad sotesnės senatvės galime tikėtis, jei dabar už savo santaupas prisipirksime nekilnojamojo turto, „nes jokių priežasčių, dėl kurių Lietuvos NT rinka kada nors atsigautų, nenusimato nei po 2, nei po 20, nei po 200 metų“.
Dar nespėjau atsitokėti nuo tokių prognozių, o Lietuvos verslo konfederacijos Korporatyvinių reikalų direktorė Kristina Lukošiūtė atsiuntė pranešimą iškalbingu pavadinimu: “Lietuva jau dabar turėtų susirūpinti savo išlikimu”. Vilniuje vyksiančiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume dalyvausiantis futuristas prof. dr. Davidas Passigas „įspėja Lietuvą apie jau artimiausiais dešimtmečiais jai kilsiančius iššūkius.“ Jo teigimu, pasaulio laukia radikalūs pokyčiai – per ateinantį šimtmetį mūsų planeta pasikeis labiau nei per pastaruosius 5 tūkstančius metų. Pasaulio laukia energetinis badas, o žmonių populiacija ateityje tik mažės – po šimtmečio pasaulyje bus vos 5-6 milijardai gyventojų. O kol jų tiek sumažės, išgyvensime „įvairius socialinius ir ekonominius disbalansus“. Išvertus tai į užstalės kalbą, tai reiškia, kad mano kartai nusenus, mūsų vaikų bus pernelyg mažai, kad jų mokesčiai užtikrintų mūsų gerovę. Išvada beveik ta pati, kaip ir Žygimanto Maurico.
Kai sakoma „po mūsų nors ir tvanas“, tai šiuo atveju tas „tvanas” teks kaip tik mūsų kartai. Pirmiausiai mums teko mokytis dvesiančioje sovietinėje sistemoje, o tada gyventi visiškai kitame pasaulyje, kuriam reikėjo ne mintinai išmoktų kompartijos suvažiavimų nutarimų, o greitos orientacijos ir į save lenktų nagų. Vos tik prisitaikėme prie liberaliosios laisvos rinkos, išmokome pigiai nupirkti ir pelningai parduoti savo artimui, kai mūsų pačių užsiauginta valstybė išpampo taip, kad ėmė lupti nuo mūsų devynis kailius ir ieškoti, ar po jais dar ko nors neslepiame. Optimistiškai, sočiai ir turtingai gyvenome vos kelis metus, maždaug nuo 2005-ųjų vasaros iki 2008-ųjų metų rudens, kai buvo paskelbta apie sunkmečio pradžią. Dabar, štai, sužinome, kad, pasak gerbiamojo Rabinovičiaus, „Lietuvos situacija yra dabar tokia gera, kokia tiktai gali būti (nepaisant jokių krizių). Tačiau po kelių metų mes jau imsim jausti nelabai kokias pasekmes...“
Ką galime padaryti? Emigruoti į „visuotinės gerovės“ Vakarų Europos šalis, kurios demografinę duobę pasieks dar anksčiau už mus? Viską išsiparduoti, užsiauginti ilgus plaukus, barzdą, nukeliauti į Indiją ar Margaritą ir drybsoti vandenyno pakrantėje rūkant žolę, kol apsems dėl visuotinio atšilimo kylantis vanduo? Išvažiuoti į kaimą, sodinti ekologiškas pupas, konstruoti vėjo malūnus ir garbinti Patrimpą bei Vėjopatį ir visus, peržengiančius jūsų sklypo ribas, kabinti ant ąžuolo žemyn galva? Apsimesti, kad visos tos prognozės iš piršto laužtos ir gyventi, kaip gyvenus, dejuojant, jog už vargano būsto griūvančiame daugiabutyje šildymą ir kasdien vis labiau byrančio automobilio kurą tenka mokėti dukart daugiau, negu jums moka algos? Kiekvienas ieško savo kelių, formuluoja savo klausimus ir randa savo atsakymus. Jeigu imčiau jums piršti kurį nors vieną gyvenimo kelią, kaip vienintelį teisingą, nebūčiau visiškai sąžiningas, nes nei aš, nei niekas kitas nežino, kas bus rytoj. Nežinau ar sulauksiu to rytojaus, o juolab, ar sulauks visa žmonija. Todėl būtų geriau, kad dar šiandien, neatidėliodamas neapibrėžtai ateičiai, sakyčiau savo artimiesiems, kaip juos visus myliu, girdėčiau, ką jie man sako, ką ošia kiemo medžiai ir šnara žolė, mėgaučiausi kepsnio skoniu ir kavos aromatu, greito vairavimo siauru vingiuotu keliu malonumu ir Snaigyno ežero vandens vėsa. Paglostyčiau ant kelių man užšokusios katės galvą ir linguočiau, klausydamas savo jaunystės laikų roko baladės. Jausčiau, kad gyvenu.