2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime priimta rezoliucija „Dėl valdžios įtakos nepriklausomai žiniasklaidai“

Jūratės Marčiulaitienės nuotrauka
Lapkričio 22 d. Vilniaus Rotušėje į ataskaitinį rinkiminį suvažiavimą susirinko Lietuvos žurnalistų sąjungos delegatų iš visos Lietuvos. Tiesiog privalau pasveikinti LŽS pirmininką Dainių Radzevičių, absoliučia balsų dauguma išrinktą į šias pareigas dar vienai ketverių metų kadencijai. Pirmiausiai todėl, kad per keletą pastarųjų metų D.Radzevičius įrodė, kad jo vadovaujama profesinė žurnalistų bendrija gali realiai ginti žurnalistų teises ir kertinius žiniasklaidos laisvės principus net tada, kai tenka į akis sakyti nemalonią tiesą įtakingiausiems šalies politikams.

Ponas Dainius išties nemažai prisidėjo, kad Druskininkuose vykstantis laisvos spaudos naikinimas taptų žinomas ir smerkiamas visoje šalyje. Ir šiame suvažiavime žurnalistų bendrija pademonstravo solidarumą priimdama griežtą rezoliuciją „Dėl valdžios įtakos nepriklausomai žiniasklaidai“.

„Mes, LŽS XVI-ojo suvažiavimo delegatai, atkreipiame dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymas numato, jog valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą.

Tačiau praktika rodo, kad dalis valdžios institucijų faktiškai valdo žiniasklaidos priemones ir taip įtakoja jų turinį. Tai konstatavo ir žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. gruodžio 3 d. sprendime. Išnagrinėjęs Druskininkų krašto savaitraščio „Druskonis“ redaktoriaus Eugenijaus Rutkausko ir savaitraščio „Druskininkų naujienos“ redaktoriaus Romo Sadausko skundą dėl leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos, priėmė sprendimą, kuriuo skundą pripažino pagrįstu. Sprendime taip pat akcentuota, kad Druskininkų savivaldybės institucijos ir įstaigos ne tik nekontroliavo visuomenės informavimo pliuralizmo ir sąžiningos konkurencijos išsaugojimo, kaip įpareigoja Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis, bet ėmėsi šiems siekiams priešingų priemonių ir jų įgyvendinimo.

Žurnalistų etikos inspektorius nustatė, kad de jure leidinio „Mano Druskininkai“ leidėjas / viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) yra Druskininkų švietimo centras, tačiau de facto - ir Druskininkų savivaldybės taryba, Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius bei Druskininkų savivaldybės administracija.

Kartu nustatyta, jog per laikraščio „Mano Druskininkai“ leidybą buvo vykdyta akivaizdi kampanija, parengta pagal išankstinius nusistatymus ir tenkinant grupinius - politinius interesus. Tokiu būdu pažeistas Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas (numatantis, jog viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus).

Tokių pavyzdžių kaip Druskininkuose randasi ir kituose Lietuvos rajonuose. Ši tendencija stiprėja artėjant savivaldos rinkimams.

Kadangi žiniasklaida lieka labai įtakingu politiniu įrankiu ir kadangi esama didelio pavojaus, jog žurnalistai nebepajėgs atlikti demokratijos sergėtojos vaidmens, siūlome iš naujo peržiūrėti ir įvertini Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas dėl žiniasklaidos priemonių savininkystės.

Todėl įpareigojame LŽS Tarybą, Valdybą ir Pirmininką imtis iniciatyvos ir siekti, kad Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintos nuostatos būtų tinkamai taikomos dėl viešosios informacijos rengėjų savininkystės ir kad demokratinėje šalyje valdžia nemonopolizuotų žiniasklaidos rinkos.“


Dėkoju visiems kolegoms, kurie teisingai suprato, kas vyksta Druskininkuose, ir vienbalsiai pritarė šiai rezoliucijai. Ačiū!

2014 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Mūsų Seimo narė savo sumanymais stebina ne tik opoziciją, bet ir kolegas iš valdančiosios koalicijos

Pirmojo sniego dažniausiai sulaukdavome dar spalį, bet šiemet iki pat lapkričio vidurio mano kieme žolė žaliuoja. Tik to žalumo visą savaitę nespėju pamatyti, nes dienos taip susitraukė, kad iš namų išvažiuoju dar tamsoje, o grįžtu jau sutemus. Net ir savaitgaliais baisu ilgiau pamiegoti, nes lengvai galiu pražiopsoti tas kelias trumpas šviesos valandas, kai galiu pamatyti, kokios spalvos mūsų katinai. Trečiadienį iškritęs sniegas bent jau prašviesino tą pilkai rudą niūrumą balta nesutepto tyrumo vilties spalva.



Tą pačią dieną kolegos iš „Druskonio“ pranešė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atmetė „susirūpinusios druskininkietės“ skundą, neva jų straipsnis apie mano keliuose viešuose renginiuose dėvėtus marškinėlius „CARAS CHUILO“ kažkaip ten ypatingai žaloja nepilnamečius. Belieka pasveikinti kolegas su sveiko proto pergale ir pasidžiaugti, kad inspektorė neleido savęs paversti susidorojimo su laisva žiniasklaida įrankiu. Nes tikrai nepatikėsiu, jog mūsų mielajame kurorte staiga visi tokie jautrūs tapo, kad ne tik toli ir be bilieto pasiųsti nebėra ką, bet ir laikraštyje paminėtas ukrainietiškas žodis, kurį šiais metais dainoje „Putin chuilo la la la...“ kartoja ištisi stadionai visuose planetos pakraščiuose. Nepatikėsiu, kad jautriosios druskininkietės vaikučiai, perskaitę tą žodį laikraštyje, patirs moralinę traumą dėl kurios staiga ims nebeklausyti mamos, nevalgyti penkių grūdų dribsnių košės ir gauti neigiamus pažymius geografijos bei lietuvių literatūros pamokose. Matau tik didelį norą pritaikyti laikraščiui kokį nors Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo straipsnį keršijant už visas kritines publikacijas apie vietinės valdžiukės darbus.

Tai, kad nei skundais, nei grasinimais jau nepavyks užčiaupti išlaisvėjusių druskininkiečių, liudija ir šią savaitę išplatintas gausaus žinomų vietinių meno kūrėjų ir organizatorių kreipimasis. Apie jį paskaitysite „Druskininkų naujienų“ kultūros puslapyje, o čia geriau jums papasakosiu kolegų parašus rinkusio dailininko Gintaro Žilio įspūdžius.

„Dauguma atsakingai pilietiškos mąstysenos žmonių tą kreipimąsi pasirašė nedvejodami. Jie, jausdamiesi laisvos Lietuvos valstybės piliečiais, nebijojo išreikšti savo nuomonės, palaikančios kultūrinės bendruomenės siekius. Deja, baimės už savo nuomonę ir įsitikinimus netekti darbo ar užsitraukti vadovų nemalonę atmosfera apnuodijo daugelį Druskininkų savivaldybei priklausančių įstaigų darbuotojų, kurie neišdrįso padėti parašo dėl minėtos priežasties. Netelpa galvoje, kad tai kas vyksta Druskininkuose, yra ne sovietmetis, bet 24 metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo,“- pasakojo G.Žilys.

Pono Gintaro užčiaupti nepavyks – pensijos iš jo jau neatims, o malonių iš vietinės valdžios jis jau seniai nesitiki, dar nuo to meto, kai per 2012 m. Seimo rinkimus buvo pjudomas už tai, kad viešai suabejojo ar tuometinė mero pavaduotoja Kristina Miškinienė tinka užimti Seimo nario vietą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų apygardoje.

Po dviejų Seimo kadencijos metų G.Žilys bent jau gali būti ramus, kad anuomet atliko savo pilietinę pareigą. Ypač tokiu metu, kai mūsų Seimo narė savo sumanymais priverčia gūžčioti pečiais ne tik opoziciją, bet ir kolegas iš valdančiosios koalicijos.

Taip darbietis Mečislovas Zasčiurinskas, kurio pažiūros šiaip jau man didelių simpatijų nekelia, šią savaitę nuoširdžiai pasipiktino K.Miškinienės parengtomis įstatymų pataisomis, kuriomis būtų prailgintas policijos pareigūnų ir karių pensinis amžius.

„Iš beveik 10 tūkst. Lietuvoje dirbančių policijos pareigūnų, daugiau nei 2 000 yra pensinio amžiaus. Tokios įstatymo pataisos svarstymui tik prasidėjus, tie du tūkstančiai bus priversti pasinaudoti kol kas galiojančia lengvata ir kas liks dirbti? Įstatymo pataisos autorė Kristina Miškinienė taip ir sako, kad „pastaruoju metu smarkiai daugėja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų ir todėl didėja valstybės biudžeto lėšų poreikis tokioms išmokoms“. O paprastai kalbant, iš dirbančių pensininkų bus atimtos pensijos. Sunkiai suvokiamas dalykas, kad politinės partijos, teigiančios, jog „Svarbiausia – žmogus!“, atstovė, remiasi tokia logika. Kalbant paprasčiau, siūlo atimti iš statutinių pareigūnų ir karių tai, kas jiems priklauso, ką jie užsitarnavo! Todėl teigiu, kad pasiūlymas prailginti statutinių tarnautojų bei karių tarnybos amžių penkeriais metais yra neteisingas socialiai ir visiškai nesavalaikis,“- piktinosi M. Zasčiurinskas.

Iš antraeilio personažo savivaldybėje virtusią didele politike Seimo narę gelbsti tik tai, kad valdančiojoje koalicijoje yra ir daugiau nesuvokiančių atsakomybės už savo veiksmus politikų.
„Mieli socialdemokratai, kiek jūs galite kentėti Artūro Skardžiaus patyčias? Nuolat kaldamas jus prie kryžiaus už terminalą, gąsdindamas dėl išaugsiančių dujų kainų, jis atlieka Kremliaus užsakymus, o jūs nuolankiai tylite. Kuo jis toks svarbus, kad taip kankinatės? Edmundo Jakilaičio laidoje ministras R. Masiulis su D. Korsakaite aiškiai pasakė, kad dujos nebrangs. Minėjo neatsakingus politikus. Kodėl be pavardžių? Kodėl visiems politikams ta etiketė? Beje, A. Skardžius Seimo posėdyje šiandien reikalavo Krašto apsaugai numatytų pinigų dalį skirti sportui...“- socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Seimo narė Rasa Juknevičienė.


Nesunku suprasti, jog tokius veikėjus socialdemokratai partijoje laiko dėl to, kad gautų panašios pasaulėžiūros ne itin lojalių Lietuvai rinkėjų balsus. Iš to ir susideda aukšti LSDP reitingai. Vos tik ši partija atsikratytų skardžių, bradauskų ir malinauskų, taip išgrynindama europietiškos socialdemokratijos tradiciją, parama jai vos siektų tą ribą, už kurios tampama neparlamentine.

2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Būti skundiku – ne gėda, o garbinga pareiga

Norvegijoje dirbantis kaunietis, vidutinio dydžio gatviniame pietvakarių Lietuvos kaime stebėtinai pigiai nusipirkęs nedidelį dvariuką primenantį raudonų prūsiškų plytų namą su parko likučiais ir užakusia kūdra, neilgai juo džiaugėsi. Nupjovė kiemo žolę, praretino krūmus, aprinko šiukšles, pakeitė pakabinamą durų spyną ir pusmečiui išvyko iš Lietuvos uždirbinėti pinigų. Manė, kad nerimauti nėra ko – sodyba stovi pačiame kaimo viduryje, visiškai greta gyvena į civilizuotus žmones panašūs kaimynai, su kuriais spėjo susipažinti, svetimi ten nesilanko, tai kas gi galėtų nutikti?

Po pusės metų grįžęs į tėvynę, jis mane prikalbino drauge nuvažiuoti apžiūrėti namo, tikėdamasis, kad sugebėsiu kažką naudingo patarti jos tvarkymo reikaluose. Taip tapau vieninteliu gyvu liudininku, mačiusiu kaip per akimirką nuoširdus optimistas, kiekviename žmoguje bandęs įžvelgti pozityvų pradą ir šypsojęsis net tada, kai ne viskas pasiseka, buvo priblokštas lietuviškos realybės.
Raudonų plytų dvariukas pasitiko mus atlapotomis durimis, išdaužytais langais, po kambarius išspardytais nugriautos krosnies kokliais ir daugybe tuščių plastikinių pigaus vyno bei alaus butelių. Per vieną naktį taip suniokoti namo nesugebėtų net visi kaimelio gyventojai drauge susirinkę. Bet keisčiausia, kad nė kaimynai atkakliai tvirtino nieko nematę, o įkyriau klausinėjami nusukdavo žvilgsnį šalin tarsi vengdami išsiduoti, kad kažką žino.

Niokotojai, žinoma, turėjo būti to paties kaimo gyventojai, jų pačių paūgėję vaikai ir vietiniai girtuoklėliai, kuriuos visi pažįsta. Bet paskambinti policijai ir pranešti apie vykdomą nusikaltimą niekas nesugebėjo.

„Mes juk ne skundikai...“- pro sukąstus dantis sugebėjo ištarti pasiteisinimą primygtinai tardomas kaimynas.

Lietuviškoje paprotinėje teisėje pranešimas apie vykdomą nusikaltimą yra smerktinas veiksmas, gerokai gėdingesnis už bet kokį nusikaltimą, išskyrus vaikų seksualinį išnaudojimą ir dar kelias visuotinai netoleruojamas veikas. Tai būdinga ne tik neseniai iš laisvės atėmimo vietų išėjusiems ir tenykščiu garbės kodeksu tebesivadovaujantiems recidyvistams, bet didžia dalimi ir visai mūsų visuomenei.

Bendrovė „Spinter tyrimai“ Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) užsakymu kasmet rengia reprezentatyvius gyventojų nuomonės tyrimus, kurių metu domisi, kokia mūsų šalies piliečių dalis pateisina degalų, alkoholio ir cigarečių kontrabandą bei nelegalų jų vartojimą. Dar prieš 2008 – 2009 m. krizę jų buvo stebėtinai daug, bet ne dauguma, o nuo 2010 m. jų skaičius stabiliai viršija 60 procentų.

Neteko girdėti apie reguliarius tyrimus, kiek žmonių toleruoja nusikaltimus ir teisės pažeidimus, nuo kurių nesijaučia asmeniškai nukenčiantys: Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir tiesioginių išmokų grobstymą, pajamų slėpimą ir neteisėtą socialinių išmokų gavimą, algas vokeliuose ir vokelius gydytojų chalatų kišenėse. O svarbiausia – kokia dalis, sužinoję apie nusikaltimą, įskųstų jo vykdytojus.

Paprotinė teisė negali visiškai sutapti su rašytinėmis teisės normomis, bet darnioje visuomenėje jas papildo ir pratęsia. Neoriginalu kiekvieną kartą pirštu rodyti į prieš ketvirtį amžiaus pasibaigusią sovietinę okupaciją, bet šį kartą be to neišsiversiu. Nes būtent patirtis, įgyta per ilgus svetimų valdžių amžius, viena kitą keičiančias okupacijas ir rezistenciją suformavo daugelį lietuviškų paprotinės teisės normų. Įskųsti nacių okupantams žydų vaiką paslėpusį kaimyną ir stribams išduoti partizanų bunkerio vietą buvo tikrų tikriausias karo nusikaltimas, kuriam nėra senaties. Vėliau taip pat smerktinas buvo bendradarbių ir draugų skundimas KGB, o drauge, suvokiant jog buvome okupuoti, neigiamai vertintas ir bet koks bendradarbiavimas su okupantų teisėtvarkos institucijomis.

Po Stalino mirties grįžę iš lagerių tremtiniai ir politiniai kaliniai parsivežė ne tik ilgesingas dainas bei iš duonos nulipdytus rožančius, bet ir buvimo tarp kriminalinių nusikaltėlių patirtį. Sovietų sąjungoje per įkalinimo įstaigas perėjo tokia didelė visuomenės dalis, kad nusikaltėlių pasaulio žargonas, nelaisvėje sukurti anekdotai ir kriminalinės romantikos persunktos baladės, atliekamos prikimusiu balsu, pritariant gitara, užliejo visą šalį. O ypatingai jų reikšmė padidėjo sovietinio režimo griuvimo laikotarpiu, kai buvę „įteisinti vagys“ ir kriminalinio pasaulio autoritetai tapo raudonšvarkiais „naujaisiais rusais“ su storomis aukso grandinėmis ant kaklų.

Mes gi tuo metu kūrėme savo valstybę, ėjome į Europą, bet drauge atsinešėme ir sovietinių lagerių „paniatkes“, tai yra paprotinę teisę. Ir su neslepiama panieka stebėjomės vokiečiais ar skandinavais, skambinančiais policijai, vos tik pastebi įtartiną bruzdėjimą kaimyno kieme.

Kol didžiajai visuomenės daliai skundikas yra keiksmažodis, o sava valstybė – priešas, bet kokios pastangos mažinti toleranciją kontrabandai ir kitiems nusikaltimams neduos laukiamo rezultato. Net ir liudytojų apsaugos priemonių reikėtų mažiau, jeigu visuomenė solidarizuotųsi ne su nusikaltėliais, o su jų aukomis ir pranešusiais apie nusikaltimą sąžiningais piliečiais.

Reikėtų ilgalaikės programos, kurią įgyvendinant nuo vaikų darželio ir pradinės mokyklos būtų skatinami skundimo įgūdžiai, o pačiam žodžiui „skundikas“ suteikiama pozityvi prasmė. Juk būti skundiku – ne gėda, o garbinga pilietinė pareiga. Galimybė skųsti anonimiškai, deja, tik patvirtina įsitikinimą, jog tai yra gėdingas veiksmas, kurį reikia slėpti nuo kitų.


Mano straipsnių komentatoriai mėgsta priekaištauti, kad reikšdamas nuomonę „ir apie ratus, ir apie batus“ nepagrindžiu savo žodžių veiksmais. Tai štai, prašom, bebaigdamas kurti šį tekstą, tinklalapyje „e – policija.lt“ ne anonimiškai, o pasirašydamas tikrais savo asmens duomenimis įskundžiau į Vilniaus mero pareigas sumaniusį kandidatuoti poną Jurijų Subotiną už itin vulgarų tyčiojimąsi iš Prezidentės socialiniame tinkle „Facebook“. Nes jie ten, Vilniuje, balažin ką gali prikrėsti – dar paims ir išrinks jį meru. Tai reikia gelbėti sostinę man, kaimiečiui.

2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Į sąmokslo teoriją dėl pareigūnų paimto šautuvo bando įvelti net ir Prezidentę

Keistai realybę suvokiančių piliečių prie Prezidentūros
galima sutikti kone kasdien
Kai kalbame apie patyčias iš vaikų, tai yra rimta problema. Apie tai jau ne vienerius metus diskutuoja mokytojai, ikimokyklinio ugdymo pedagogai, vaikų tėvai ir politikai. Tegul sau diskutuoja, gal kada ir aš savo trigrašį įkišiu, bet ne šį kartą. Tačiau kai į šeštą dešimtį įkopęs politikas savo teisines problemas bando interpretuoti kaip konkurentų patyčias ir už tai, kad prokurorai iš jo paėmė žaislą, kaltina visus iš eilės nuo Prezidentės iki savo darbą dirbančių pareigūnų, tai jau kaip reikiant juokingai atrodo.

Nežinantiems, apie ką aš čia svaičioju, paaiškinsiu, kad šią savaitę vienas labai rimtas dienraštis paskelbė graudų Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko pasibėdojimą dėl to, kad jam teko atiduoti bylos tyrėjams medžioklinį šautuvą, kurį seniai labai seniai buvo nusivežęs į abejotino teisėtumo medžioklę kitame Lietuvos pakraštyje. Pareigūnai iki šiol tebetiria tos medžioklės aplinkybes, tai į jų aptarinėjimą čia nesileisiu. Platesnės diskusijos verta ne pati byla, o mero reakcija į teisėtus procesinius veiksmus: įsivaizduokite, koks įžūlumas išdrįsti iš tokio svarbaus žmogaus šautuvą paimti. Ir ta proga plačiu mostu papilti kaltinimai  visiems savo oponentams ir varžovams būsimuose tiesioginiuose Druskininkų savivaldybės mero rinkimuose.

Pirmiausiai kliuvo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui Vitalijui Gailiui. Tos medžioklės byloje jis nė neminimas, bet ne taip seniai lankėsi Druskininkuose ir diskutavo su druskininkiečiais apie korupciją savivaldybėse. Meras į tą diskusiją neatėjo, nors girdėjau, kad buvo kviestas. O atėję jo klapčiukai tikriausiai persistengė tirštinti spalvas atpasakodami pokalbio turinį. „Druskininkų naujienos“, beje, apie tą diskusiją jau rašė. Labai neišsiplėčiau ją aprašinėdamas, kad netyčia neperžengčiau tos ribos, už kurios baigiasi skaitytojų informavimas ir prasideda politinė agitacija. Bet renginyje buvau nuo pat pono V.Gailiaus atvykimo iki atsisveikinimo su juo, net ir tose jo dalyse, į kurias žmonės iš gatvės nebuvo kviesti. Todėl galiu paliudyti, kad apie mero šautuvą ir tą seną medžioklės istoriją diskutuota nebuvo. Ir neprireikė, nes yra gerokai įdomesnių močiučių trobelių tvorų, žemės sklypų, statybų ir propagandinio leidinio spausdinimo už mokesčių mokėtojų pinigus temų, kurios Antikorupcijos komisijai yra arba gali būti įdomiu tyrimo objektu.

Todėl galima drąsiai teigti, kad V.Gailius užsipultas ne už savo vaidmenį medžioklės byloje, o už tai, kad išdrįso atvykti į Druskininkus ir čia kalbėti apie politinę korupciją. Nes korupcijos Druskininkuose nėra ir negali būti – juk Druskininkų savivaldybės antikorupcijos komisijai vadovauja pats meras.

Dar keisčiau, kad su banalia šautuvo paėmimo istorija siejamas V.Malinausko varžovas būsimuose mero rinkimuose Valdas Trinkūnas. Jis su šia byla susisijęs tik tiek, kad yra liberalas, kaip ir V.Gailius. Neiškenčiau nepaklausęs pono V.Trinkūno, kokia proga jis čia minimas ir kuo dėtas?
„Mero medžioklės ir asmeninio gyvenimo detalės man rūpi gerokai mažiau, negu tos Druskininkų kurorto problemos, kurias aptarinėjome susitikime su V.Gailiumi. Šį kartą kaltina liberalus, neseniai nuo jo kliuvo seimo nariui A.Anušauskui... Kalti visi, kas tik domisi Druskininkų reikalais,“- sakė V.Trinkūnas.

Kažkaip nė nepastebėjau, kada mes čia peržengėme tą ribą, kai savo asmeninio gyvenimo problemas mūsų meras pavertė viešu reikalu. Kone visas miestas gūžčiojo pečiais, kurių galų jam prireikė apie skyrybas su antrąja žmona pranešti viešu pareiškimu, tarsi apie kažkokį ypatingo svarbumo politinį įvykį. Asmeninės bėdos dėl sodybos tvoros taip pat buvo bandytos pateikti kaip kažkokia politinė kova su anuometiniu aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu. O dabar iš to pareigūnų paimto šautuvo vamzdžio bandoma išpūsti vos ne politinio susidorojimo bylą. Kadangi kaltų artimiausioje aplinkoje jau pristigo, įsivaizduojamo sąmokslo gijas bandoma nutempti iki Prezidentės Dalios Grybauskaitės: „R.Malinauską ypač stebina viena aplinkybė: apie šį tyrimą kalbant su teisėsaugos pareigūnais pastarieji mini rūmus S.Daukanto aikštėje. Taip neva duodama suprasti, kad nurodymai gaunami iš Prezidentūros.“


Neadekvačiai realybę suvokiančių piliečių prie Prezidentūros galima sutikti kone kasdien. Pavyzdžiui, antradienį vienas mano „Facebook“ draugas paviešino nuotrauką, kurioje dar apyjaunis vyriškis stovi S.Daukanto aikštėje su plakatu, kuriame kaltina prezidentę slepiant informaciją „apie kosminį palydovą ir prie jo pritaisytą ginklą“. Reikalaujančio grąžinti žaislus R.Malinausko aikštėje nesimatė, nes tam jis turi patogesnę tribūną – nacionalinį dienraštį, priklausantį žiniasklaidos grupei, kuriai atiteko įspūdingo dydžio Druskininkų vandens parko reklamos ir vietinio propagandinio leidinio spausdinimo užsakymai. Bet S.Daukanto aikštė didelė ir vietos pastovėti su kitais sąmokslų demaskuotojais iš anksto rezervuotis nė nebūtina. Nebent po rinkimų ten susirinktų visi rinkėjų nuversti vietiniai kunigaikštukai ir carai, įsivaizduojantys, jog tai negalėjo nutikti be aukštesnių, o gal ir antgamtinių jėgų įsikišimo.