Druskininkuose jau rytoj, o kai kuriose Lietuvos mokyklose
pirmadienį bus švenčiama naujų mokslo metų pradžia, turinti net ir oficialų
pavadinimą – Mokslo ir žinių diena. Šventė? Nepamenu, kad, būdamas moksleiviu,
kada nors būčiau džiaugęsis tuo, kad baigėsi vasaros atostogos, o ir vėliau
neteko sutikti taip mazochistiškai mąstančių mokinių.
Įkypa jau visai rudeniška saulė, spiginanti į akis mokyklų
kiemuose išrikiuotiems pradinukams, įspraustiems į turgines suknutes,
sintetines juodas kelnes, liemenes bei baltus marškinius, ištisa skintų gėlių
jūra ir vaizdo kameromis bei fotoaparatais apsikarstę tėveliai... Visa tai dar
galima būtų iškentėti, jeigu ne šventinės pedagogų kalbos, sudėliotos iš
beviltiškos patriotinės poezijos citatų ir tokių banalybių, kurių nė vienas iš
jų privačiame pokalbyje nedrįstų ištarti. Rugsėjo 1-osios tradicijos ne kažin
kiek pasikeitė nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, tik kalbas apie Leniną ir Spalį
pakeitė tautinė leksika. Net vestuvių ir laidotuvių šventimas nuo sovietmečio
pakito labiau. Neabejoju, kad kur nors turėtų būti bent viena ar kelios
mokyklos, kuriose sukurtos savos, skoningos ir jaukios mokslo metų pradžios
paminėjimo tradicijos, bet tai tebūtų išimtis, kaip oazė Sacharoje ar nuoširdus
žmogus nekilnojamojo turto agentūroje. Pajėgčiau suprasti, kodėl tų tradicijų
įsikibę laikosi priešpensinio ir pensinio amžiaus mokytojos, kurių visas
gyvenimas prabėgo cituojant TSKP suvažiavimų nutarimus ir rišant strazdanotiems
pionieriams ant kaklų raudonus skudurus. Šie laikai, kai kiekvienas vaikas turi
savo teises, o kiekvieną mokytojo ištartą teiginį tuojau pat tikrina
„Vikipedijoje”, jiems yra svetimi ir slegia, kaip blogas sapnas, iš kurio
niekaip nepavyksta pabusti. Bet ne kažin kiek jų mokyklose liko, o dauguma mano
sutiktų pedagogų – intelektualios, savo darbui atsidavusios asmenybės. Todėl ir
nerandu logiško paaiškinimo, kodėl tebetęsiamos pompastiškos Mokslo ir žinių
dienos tradicijos. Tai tas pats, lyg besituokianti gotų pora savo vestuvių
baliui pasamdytų kaimo kapelą arba „estradinį ansamblį”, kuris dvi dienas
maigytų „jonikos”, kuriai seniai vieta elektronikos atliekų sąvartyne,
klavišus, nederančiais balsais bliautų praeito amžiaus pabaigos valstybinio
radijo hitus ir bandytų įtraukti aplinkinius į vulgarius patyčių žaidimus.
Tai gal to reikia tėvams, prisimenantiems savo Rugsėjo
1-ąsias ir norintiems pasidžiaugti, kad jų įmantriais iš pigių televizijos
serialų pasiskolintais vardais pavadintos atžalos pagaliau pasiekė tokį amžių,
kada, vietoje priverstinio dienos miego lopšelyje-darželyje turės krautis į
galvas žinias, kurias jie patys jau seniai spėjo pamiršti? Jeigu ceremonija bus
pakeista į kažką šiuolaikiškesnio, jų nostalgijos poreikis liks nepatenkintas.
Būtent dėl tos pačios priežasties jie balsuoja už uniformų įvedimą mokyklose po
poros dešimtmečių nuo tada, kai mūsų karta, būdami moksleiviais, protestais
iškovojo, kad tų uniformų nebeliktų. Sako, kad bus daugiau tvarkos ir mažiau
socialinės atskirties? Kareivinių ir kalėjimo tvaiku atsiduodančios tvarkos.
Jokios uniformos nepanaikins socialinių skirtumų, tik pristabdys paauglių
sugebėjimo išreikšti individualumą savo išvaizda vystymąsi. Gal tiems, kurių
svajonės tesiekia, kad vaikai, baigę mokslus, apsivilktų prekybos centro kasininkės
arba kelių patrulio uniformą, to individualumo ir nereikia. Seilėdamiesi jie
žiūri senas „Jeralašo” serijas arba „Viešnią iš ateities” ir prisimena, kaip
prieš trisdešimt metų tampė už kietai supintų kasų uniformuotą bendraklasę,
kuri užaugo, išvažiavo į Londoną ar Paryžių ir tik retkarčiais šmėsteli
gyvenimo būdo laidose per televizorių. O jie liko čia, nepastebėjo, kaip
prabėgo tie metai, nes reikėjo dirbti, o po darbo vežioti cigaretes ir kurą,
žvejoti ir keikti Kubilių, o pažvelgti į veidrodį arba į žvaigždes nebuvo
laiko.
O kai pagaliau pažvelgia, pamato ir save, ištampytomis
treninginėmis kelnėmis, smunkančiomis nuo išsipūtusio nuo alaus plaukuoto
pilvo, stovinčius bute su nebaigtu „euroremontu” bei praeito sezono skolomis už
šildymą ir suvokiančius jog tikrasis gyvenimas vyko kažkur kitur. Todėl bent
savo vaikuose nori pamatyti anuometinį save, nesvarbu, kad „Maxima” sako apie
juos: „Užaukit didesni už mus!” Kaip jie gali būti didesni, kai, tokio amžiaus
vidurio krizės kamuojamo tėvelio supratimu, nepatiria išbandymų bendraamžių
patyčiomis, mokytojų tampymu už ausų ir bulvių ravėjimu moksleiviškoje
stovykloje? Juk pamenate, kiek daug buvo aimanuojančių, kad jaunimas bus visai
niekam tikęs, jei nepraeis privalomosios karo tarnybos „vyriškumo mokyklos”.
Kariuomenėje jau senokai tarnauja tik savanoriai ir profesionalai, o jaunimas
ne ką labiau apkiautęs už tarnavusius Afganistane ir skutusius bulves
surūdijusiuose sovietiniuose povandeniniuose laivuose. Tik labiau už juos
išsilavinęs, moka daugiau kalbų, greičiau perpranta šiuolaikines technologijas
ir neturi tiek sentimentų bei stereotipų. Kai jie mus pakeis įmonių vadovų
postuose, seniūnijose ir savivaldybėse, prie autobusų vairo ir mokyklose, gal
nebereikės ir pompastiškų Rugsėjo 1-osios apeigų.