Iš triskart dažytų skulptūrų ir skraidančių gondolų miesto

Pokalbis, nugirstas Veisiejų miestelio turguje:

- Ar žūrot su paciu limpiadų?

- Pas mumi būlbėsa tokia Kalarado grambolių alimpijada ir dar Lakudra apsikacavo pas susiedų tuščian tvartan, o kacinus jau dzidelius už pakarpos parnešė, tai nėr kap skandzyc. Nėra kadu anei televizoraus incijūngc. 

Visi kiti dar ilgai švytėsime džiaugsmu, pamatę neišgalvotą Pelenės istoriją. Niekam nežinoma našlaitė iš Kauno išvyksta į Karalystę už jūrų ir savo pastangomis tampa Auksine princese, kuriai atsistojusi ploja Prezidentė, o prie televizorių prilipusi tauta alpsta iš susijaudinimo. Tarp viso išgalvoto ir suvaidinto televizinių aistrų šlamšto tik šitos džiaugsmo ašaros nekelia abejonių savo tikrumu, nors žinome, kad sportas - tik žaidimas, o akimirkos šlovė neužtrunka ilgiau už šiltą vidurvasario liūtį. 

Kas vakarą paukščių balsus nustelbiantis žiogų orkestrėlis ir rytais ant nesuskaičiuojamos daugybės voratinklių spindintys sunkūs šalti rasos lašai primena, kad ką tik prasidėjo rugpjūtis, tad geriausiu atveju mums liko dvi ar trys savaitės vasaros. Nes paskutinės rugpjūčio dienos jau būna rudeniškos, atvėsta naktys. O tiems, kas šią vasarą neatostogauja arba jau atostogavo anksčiau, liko 2-3 šilti savaitgaliai, tai yra 4-6 malonaus gyvenimo dienos. Ir viskas. Toliau ruduo, šalnos, rinkiminiai drabstymaisi purvais, šildymo sąskaitos... O jeigu pridurčiau: ruduo su nauja valdžia, energetinės nepriklausomybės vilčių laidotuvės, antroji krizės banga, nauji mokesčiai ir mokestinės lengvatos nugalėtojų draugams bei rėmėjams? 

Nereikia, ne dabar, juk dar rugpjūtis, vasaros šventė tęsiasi. Ypač Druskininkų kurorte, šią vasarą skęstančiame gėlynuose ir besimatuojančiame XIX a. poilsiautojų apdarus. Butaforija, teatras, bet vis tiek tikresnis už vienadienę pajūrio kurortų surenkamų paviljonų klounadą.  Mes neturime jūros, prie kurios vieną tvankų savaitgalį sulėktų pusės milijono budulių banda, miegotų išsinuomotuose šiltnamiuose, kopose ir surūdijusių golfukų bagažinėse. Mes norime būti elitiniu teatro festivalio renginius, kamerinės muzikos koncertus ir šiuolaikinio meno parodas lankančių poilsiautojų kurortu. Tik kartais patys nepasiekiame taip aukštai iškeltos kartelės, ima ir išlenda iš prabangaus kostiumo kišenių ne Augusto Poniatovskio dekreto nuorašas, o plūgo rankenos arba treningų juostelės ir naujarusiška kaklo grandinė. Visą vasarą interneto socialiniuose tinkluose klaidžioja tris kartus skirtingomis spalvomis (melsvai pilka, raudona ir juoda) vienas sluoksnis ant kito perdažytos, Senųjų gydyklų parką kažkada puošusios, o dabar bjaurojančios Juozo Kėdainio skulptūros „Poilsis” (1959 m.) nuotraukos. 

Kurorto menininkų ir pečiais gūžčiojančių svečių nusistebėjimai ar net pasipiktinimas dėl parko trinkelių spalvų margumyno, šios skulptūros nutepliojimo ir Antano Balkės kūrinio „Legenda” sunaikinimo, planų istorinio kurorto centro kraštovaizdį sudarkyti skraidančių gondolų keltuvais, ne atremiami kokiais nors argumentais, bet išdidžiai ignoruojami. Paradoksalu, tačiau bet kokio tarimosi su ekspertais bei visuomene ir viešos diskusijos nebuvimas leidžia Druskininkams gerokai sparčiau įgyvendinti grandiozinius projektus bei įsisavinti europinių fondų lėšas. Kitas kraštutinumas būtų sostinės „Lietuvos” kino teatro istorija, kai visuomenininkų aktyvumas sužlugdė investuotojų planus. Todėl labai didelė mūsų visuomenės dalis linkusi jau geriau taikstytis su bet kokiu autoritarizmu, kad tik kuo greičiau būtų matomi rezultatai.

Demokratija tikrai nėra populiarus žodis, o kuo toliau nuo sostinės, tuo daugiau už savo asmeninę nenusisekusio gyvenimo tragediją kaltę verčiančiųjų savo pačių demokratiniu būdu išrinktiems politikams bei pačiai sistemai. Už tai jie pasiryžę garbinti kiekvieną, kas tik prasitaria galintis išvaduoti nuo laisvo pasirinkimo kančios, užsikrauti sau sprendimų priėmimo naštą.

„Į vandens parką eisit be manęs. Man davė už pašalpą atidirbt, o vakare turiu klientui klijuoti plyteles, tai tik vėlai susigersim. Šiandien suvažinėjau į Baltarusiją, tai tau dyzelio užpilsiu, tik iki manęs privažiuok ant valstybinio, ir du blokus plono „Minsko” palikau,”- prie gretimo staliuko kurorto lauko kavinėje bandantis perrėkti muziką už mane keliais ar keliolika metų vyresnis vyriškis telefonu pasakoja matyt kitame mieste gyvenančiam ir į Druskininkus vykti susiruošusiam draugui. Ir pabaigia daugiaaukščiu prakeiksmu Lietuvai ir Europos Sąjungai už tai, kad, keičiant asbestinio šiferio stogą europinėmis lėšomis, „viską reikia daryti su sąskaitom ir kompensuoja tik šūdinus 50 procentų”. Greitai lakstančios mažos išblukusios iki pilkumo akys, įspraustos riebiame veide su dviem pagurkliais, pagauna mano stebintį žvilgsnį, balsas persijungia į perpus tylesnį režimą. Tik aš vis tiek, net ir to nenorėdamas, girdžiu pokalbio tęsinį, kuriame pasipila liaupsės Druskininkams už tai, kaip čia viskas gražu, sutvarkyta, naujai išasfaltuota ir neliko senų medžių, kurių šakos per vasaros vėtras galėtų apgadinti automobilį.

 O man vis dingojas, kad su tomis malkomis paverstomis tuopomis, liepomis ir klevais iš Druskininkų išėjo ir kelių senųjų kurorto gyventojų kartų subrandinta ypatinga jaukumo, liūdesio ir ramybės nuotaika bei dvasia. O gal ir M.K. Čiurlionio dvasia. Tai šiam išėjimui paslėpti miesto centras nustatinėtas stendais su išdidintomis M.K.Čiurlionio darbų reprodukcijomis. Išdidintomis tiek, kad jose nebeliko jokio čiurlioniškojo jautrumo, kameriškumo, pavertė jas kažkokiais nežinomų prekių ženklais.