2015 m. gegužės 29 d., penktadienis

Druskininkiečiams – šurikų dalia

Nesu didelis sovietinio kino gerbėjas ir kai užstalėje kas nors pacituoja kokią nors jo, manymu, nemarios XX a. vidurio „Sujuzmultfilmo“ vatos prikimštos lėlės ištartus žodžius, apsimetu niekada jų negirdėjęs. O visą anuometinę mus okupavusios šalies kino produkciją nevengiu pavadinti propagandinio šūdo gabalu, kuriame neverta ieškoti kažko vertingo, nes paskui dar ilgai vaikščiosite prasmirdęs.

Du trečdaliai filmų buvo apie Antrojo pasaulinio karo dalį, sovietinių ideologų pramintą Didžiuoju tėvynės karu, ir jau vien dėl to nepataisomai apnuodijo kelių kartų mąstymą. O visa kita buvo taip nuobodu, kad į Druskininkų kino teatrą „Aidas“ atvežus net ir pačią bukiausią dviejų dešimtmečių senumo prancūzų komediją arba iki koktumo saldžią indų melodramą, susirinkdavo pilna salė žiūrovų.

Paskui, jau laisvoje Lietuvoje, grįžę į valdžią buvusieji tą kino teatrą išvis uždarė, didžiulį modernios architektūros  jo pastatą pardavė už trijų kambarių buto blokiniame daugiabutyje kainą ir dabar ten klesti prekybos centras. O druskininkiečiai toliau leipsta juokais žiūrėdami sovietines komedijas per savo televizorius, sureguliavę antenas taip, kad galėtų matyti laike užstrigusios kaimyninės Baltarusijos kanalus.

Todėl tokiai publikai galiu drąsiai priminti epizodą iš 1965 m. komedijos „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“, kuriame statybose drauge dirba vargšas studentas Šurikas ir bausmę atliekantis neseniai jį autobuse aptalžęs įmitęs chuliganas. Tiesa, dirba tik studentas, o jo „kolega“ snaudžia laukdamas pietų ir paleidžia į pasaulį visiems sovietiniams žmonėms nuo Vladivostoko iki Kaliningrado atmintin įstrigusią frazę „Kas nedirba, tas valgo!“

Šią savaitę sužinojau, kad jūs, mieli druskininkiečiai, esate tokie pat Šurikai. Garsiai apie tai nesiskelbdamas „Druskininkų komunalinis ūkis“ miesto tvarkymo darbams naudojo kalinių darbą. O kam samdyti vietinius bedarbius ir mokėti jiems konkurencingas algas, kurių jiems pakaktų išsimaitinti ir už buto renovaciją susimokėti, jeigu galima atsivežti iš Alytaus kalinių? Šitie juk gyvena saugomuose valdiškuose namuose, maitinami ir vežiojami į darbą už mokesčių mokėtojų pinigus.

O vietiniai tegul džiaugiasi, kad gauna pašalpas, nes jeigu daug karksės, tai savivaldybėms dabar perduota teisė ir tas nubraukti, pamačius, jog namuose dar yra ką parduoti ir pravalgyti.

Kalinių darbo naudojimas čia nėra kažkokia naujovė. Šimtų tūkstančių jų kaulais patręšta žemė prie Belomorkanalo, o mano paties senelis Juozas, Stalino išvežtas į Čiukotkos lagerius, ten dirbo tokiose bjauriose šachtose, kad sugrįžo visiškai plikas ir be sveikatos. Kito XX a. kraugerio pasekėjai virš Aušvico koncentracijos stovyklos, kurioje sunaikino per milijoną Europos žydų, pakabino užrašą „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“), o savo šalies gamyklose į frontą išsiųstus vokiečių vyrus prie konvejerių pakeitė karo belaisviais.

Tik nepamanykite, kad bandau įrodinėti, jog nuteistieji turėtų vien poilsiauti išlaikomi valstybės, tačiau jų darbas Karolio Dineikos sveikatingumo parke ne tik atėmė galimybę užsidirbti vietiniams bedarbiams, bet ir pakenkė kurorto įvaizdžiui. Per visą šalį nuskambėjusi žinia apie ten dirbusius nuteistuosius tikrai nepritrauks daugiau kurorto svečių.
Ir pataikyk tu man taip atsitikti prieš pat Druskininkų kurorto šventę, kurios metu tas sveikatingumo parkas, nors ir nebaigtas, bet pagal geriausias Sočio olimpinių žaidynių tradicijas vis tiek turėtų būti oficialiai atidarytas. Pati šventė pavadinta „Druskininkai garsiai“, tarsi kažkoks nebaigtas sakinys ar stiliaus klaida. Bet mums toks pavadinimas išties puikiai tinka, nes tik Druskininkai sugeba reguliariai taip garsiai pagadinti orą, kad visa šalis pradeda pirštais rodyti ir juoktis.


Kadangi visi dabar tokie europietiškai taktiški ir mandagūs, tai kiekvieno močiučių namų, tvorų, opozicijos teisių varžymo ar laikraščių už mokesčių mokėtojų pinigus skandalų gėdos stengiasi mums pernelyg dažnai nepriminti, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau vaikiškos godumo ligos praeis ir išmoksime elgtis civilizuotai. Ir labai klysta, nes, kaip parašytų banalias pseudoliaudiškas patarles mėgstanti nežinia kur iš savivaldybės administracijos darbuotojų sąrašo dingusi ponia Ramunė, „kiek vilką nešerk...“ Ne, geriau pabaigsiu savaip: „...vis tiek pro prabangų kostiumą trys treningo juostelės prasišviečia“.

2015 m. gegužės 22 d., penktadienis

Druskininkams reikia ne medžių, o betono, stiklo ir plieno

Artimiausiame Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje ketinama svarstyti sprendimo projektą dėl medinių buvusios „Nemuno“ sanatorijos pastatų Kosciuškos g. 2, 2A, 2B nugriovimo. Pastatai yra saugojamoje istorinio Druskininkų senamiesčio teritorijoje, bet patys į jokį paveldo sąrašą neįtraukti. Svarstant šį klausimą tarybos komitetuose opozicijos atstovai suabejojo, ar tikrai tokiam barbariškam griovimui svarbioje miesto dalyje nereikia jokių paveldosaugos specialistų leidimų.

„Nemuno“ medinukai tarybos sprendimo projekte įvardijami kaip „neparduotini dėl fizinio ir funkcinio nusidėvėjimo“. Tik kas juos tokiais padarė, jei ne mūsų brangioji savivaldybė, atėmusi sanatoriją iš veiklą joje vykdžiusių profesinių sąjungų. Negaliu teigti, kad mažieji „Nemuno“ korpusai sąmoningai supūdyti, bet tiek metų svaigstant apie grandiozinius projektus sanatorijos vietoje ir nieko nedarant, kitokio rezultato vargu ar galima buvo tikėtis.

Dar keistesnis šviežias skandalas dėl saugomų kultūros paveldo objektų sąraše įrašyto meno kūrinio sunaikinimo buvusioje „Nemuno“ valgykloje. Už paveldo saugojimą neabejotinai atsakingas pastato šeimininkas – Druskininkų savivaldybė. Tai dabar teks ieškoti „iešmininko“, kuriam būtų galima suversti bėdą už tai, kad meno kūrinys nebuvo tinkamai saugomas.

Druskininkuose tęsiasi medžiapjūtė. Skaitytojai kartais priekaištauja, kad neparašau laikraštyje apie vieną ar kitą juos papiktinusį medžio nupjovimą. Mielieji, juk puikiai suprantate, kad tie, kuriems rūpi kiekvienas medis, esame apgailėtina mažuma, o koja kojon su progresu žengiantiems Druskininkams reikia ne medžių, o betono, stiklo ir plieno. Be to, naujus želdinius sodinant galima įsisavinti ne tiek jau mažai viešųjų pinigų, o malkos iš senų medžių šiais biokuro plėtros laikais paklausios.

Džiaugsmas dėl Druskininkų pasirinktos krypties, spjovus į natūralius gamtinius gydomuosius faktorius, kurti pramoginį sintetinių tropikų imitacijos ir dirbtinio sniego kurortą, kurio svečiai linksminasi uždaryti gigantiškuose pastatuose ir iš jų vis rečiau išeina, man primena pirmą kartą gyvenime į „Akropolį“ atvažiavusio provincialo nuostabą.

Kiti Lietuvos kurortai neskuba tokiu pavyzdžiu sekti.

Gegužės 14 d. Birštono centriniame parke, priešais „Eglės“ sanatoriją buvo atidarytas vienintelis Lietuvoje mineralinio vandens garinimo bokštas. Šio kurorto svečiai turės galimybę nemokamai išbandyti inhaliacijas po atviru dangumi, stiprinti sveikatą, grūdinti organizmą šviesos terapiją teikiančiu nauju turizmo objektu. Į garinimo bokštą natūralus mineralinis vanduo tiekiamas iš gręžinio „Rūta“. Priminsiu, kad ne taip seniai ten atsidariusi „Eglė“ yra nauja tų pačių savininkų, kurie valdo ir tokio paties pavadinimo sanatoriją Druskininkuose, investicija.

Anykščiuose baigiamas statyti unikalus turistinis objektas – medžių lajų takas. Juo pakilus bus galima apžvelgti garsųjį Anykščių šilelį ir jo apylinkes. Turistai galės užkopti ir į trisdešimt šešių metrų aukščio apžvalgos bokštą, prilygstantį dvylikaaukščiui pastatui, o neįgaliuosius į jį kels liftas. Tako statybai išleista daugiau nei pustrečio milijono eurų Europos Sąjungos fondų ir savivaldybės lėšų.

Takas bus visai prie pat Anykščių šilelyje įsikūrusio „SPA Vilnius“ viešbučio. Priminti, kad tai yra tos pačios bendrovės, kuri valdo ir „SPA Vilnius“ centrą Druskininkuose, manau, jums nereikia.

Kuo mažiau žmogaus subjaurotos gamtos stebėjimas turistus iš Vakarų domina gerokai labiau, negu sintetinės pramogos, kurių jie gali rasti neišvykdami iš savo kraštų. Pavyzdžiui, Skandinavijoje ir Didžiojoje Britanijoje veikia nesuskaičiuojama daugybė paukščių stebėjimo klubų. Ornitologinės kelionės Vakaruose yra puikiai organizuotos, tačiau brangiai kainuoja, o Lietuvos turizmo verslas dar tik atranda šią nišą. Lietuvoje aptinkama per 340 paukščių rūšių, o kai kurios iš jų yra retos kitose šalyse. Net ir mums įprasti baltieji gandrai Vakarų Europoje jau beveik išnykę, o Lietuvoje jų priskaičiuojama per 14000 porų.


2010 m. Vokietijoje atidarytas 1300 m ilgio Baumwipfelpfad lajų takas, vedantis didžiausio Europoje saugomo miško medžių viršūnėmis ir virš jų, iškart tapo vienu lankomiausių Vokietijos turizmo žemėlapio objektų. Vokiečiai giriasi, kad statant taką, kitaip negu tiesiant Druskininkų „kalnų“ keltuvą, nenukentėjo nė vienas miško medis.

2015 m. gegužės 15 d., penktadienis

Decimacija geriau už dešimtinę

Trečiadienį pražydo mano kiemo alyvos ir subjuro oras – dangumi plaukia tokie niūrūs debesys, tarsi ne gegužės vidurys, o kažkoks bulviakasis būtų. O kai nebeliko nei prisimerkti verčiančios saulės spindulių, nei gegužinės šilumos, tai ir nuotaika atitinkama užplūsta.

Tą pačią dieną peržiūrėjau Krašto apsaugos ministerijos paskelbtą privalomosios karo tarnybos šauktinių sąrašą ir, neradęs savęs, pasijutau senas bei nereikalingas net Lietuvai. Taip ir parašiau „Facebook“ draugams, dar pailiustravęs tuos žodžius piešinuku, internetuose vadinamu memu „foreve alone“.
Virtualūs draugai iškart puolė patarinėti eiti savanoriu, bet atsakiau, kad jau buvau praeitame amžiuje. Be to, aš per daug išdidus, kad pats siūlyčiausi.
Per pietus supuolė tiek peržiūrinėjančiųjų tą sąrašą, kad KAM interneto tinklalapį jau sunku buvo atsiversti. Beliko laukti, kad kas nors jį nulaužtų ir įrašytų savo draugus arba įkeltų visą Seimo narių sąrašą.
Naujienų portalo „Delfi“ užsakymu nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ šių metų balandžio 17 – 25 dienomis atliktos apklausos rezultatai rodo, kad 51,9 proc. lietuvių pritaria šauktinių tarnybos grąžinimui Lietuvoje. Kas čia sakė, kad šauktinių grąžinimas buvo viešųjų ryšių katastrofa? Liaudis jam pritaria. Dar įdomiau, kad dauguma geriau atiduotų paskutinį vaiką į kariuomenę, negu sutiktų mokėti didesnius mokesčius. Ačiū Dievui, bet koks mokesčių didinimas mūsų visuomenėje išvis yra tabu, žmonės lengviau toleruotų pranešimą apie decimaciją, negu dešimtinę. Nežinantiems ir tingintiems pagūglinti paaiškinsiu, kad decimacija (lot. decimatio – dešimtadalio pašalinimas) buvo senovės romėnų armijoje taikytas ypač griežtas bausmės už bėgimą iš mūšio lauko būdas: kas dešimto kario nužudymas nepaisant ankstesnių nuopelnų ar rangų.
Nepaisant tokių liberalių rinkėjų nuostatų, dabartinis Seimas patyliukais įvedinėja naujus mokesčius. Pavyzdžiui, visai neseniai plenariniame posėdyje priėmė Rinkliavų įstatymo pataisas, kuriomis nutarta leisti savivaldybėms nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi gyvenamųjų vietovių viešąja turizmo ir poilsio infrastruktūra. Už šiuos teisės akto pakeitimus balsavo 73 Seimo nariai, prieš – 2, susilaikė 7 parlamentarai. Todėl nuo gruodžio 1-osios, kai įsigalios šios pataisos, tokį kaip Druskininkuose „pagalvės mokestį“ galės lupti ne tik kurortai. Šiuo metu vietinę rinkliavą galima nustatyti tik už naudojimąsi gyvenamųjų vietovių, turinčių kurorto ar kurortinės teritorijos statusą, viešąja infrastruktūra. Rinkliava už nakvynę viešbučiuose taikoma Druskininkuose, Birštone ir Palangoje.
Teisė įvesti ar neįvesti naują mokestį palikta pačioms savivaldybėms ne atsitiktinai. Savivaldos rinkimai vyko šių metų kovą, o iki to laiko, kol vėl rinksime merus bei savivaldybių tarybas, politikų manymu, rinkėjai tokį mokesčių didinimą turėtų užmiršti. Mat vidutinis valdančiosios daugumos partijų rinkėjas, jų supratimu, yra toks broilerio atmintį turintis padaras, kuris reaguoja tik į atvirąją vagystę, kai pinigai išplėšiami tiesiai iš jo asmeninės saujos, pirštus sulaužant. O jei tai daroma kaip nors išmaniau, panaudojant grupiniams politiniams interesams viešuosius finansus, anam subinės neskauda.
Gera žinoti bent tai, kad pats Seimas savo rankomis iki 2016 m. rinkimų naujų mokesčių jau tikriausiai neįvedinės ir esamų nedidins. Nebent valdančioji dauguma sumanytų nusižudyti savo rankomis ir ant lėkštutės atiduoti pergalę Seimo rinkimuose dešiniajai opozicijai, o ypač liberalams, tradiciškai prieštaraujantiems mokesčių didinimui.
Todėl socialdemokratai stengsis neprisiminti savo programinių nuostatų apie progresinius gyventojų pajamų mokesčius, nekilnojamojo turto ir automobilių apmokestinimą. Nes vien įsivėlus į diskusijas apie tai gali pasipiktinti didžioji jų rinkėjų dalis, 2012 m. jokių programų neskaičiusi, bet balsavusi bausdama Andrių Kubilių už sunkmečio nepriteklius.

Užtat bus dar daugiau savigyros, padarytų darbų sureikšminimo ir nepatogios statistikos nutylėjimo. Panašiai kaip aną savaitę Druskininkų savivaldybės vadų susitikime su Turizmo ir verslo informacijos centro vadovais, po kurio išplatintame pranešime buvo giriamasi 2014 m. turistų srautų statistika, bet pasikuklinta užsiminti, kaip tie srautai pasikeitė 2015 m. pirmąjį ketvirtį, kai Rusijos gyventojai nuskurdo dėl nuvertėjusio rublio ir tarptautinių sankcijų.

2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

Lazdijų – Druskininkų vienmandatė apygarda jau rezervuota Kristinai Miškinienei

Seimo narė Kristina Miškinienė
Sekmadienio pavakarę aikštelėje prie naujojo Merkinės apžvalgos bokšto vos sutelpa automobiliai. Vieni išvažiuoja, kiti užima jų vietą. Bet tokioje judrioje vietoje niekas nesusiprotėjo pasinaudoti galimybe ką nors parduoti čia atvykstantiems turistams. Jokių suvenyrų, užkandžių, ledų, gėrimų ar mėsainių. Merkiniškiams labiau patinka gauti pašalpas ir laukti, kol pradės dygti grybai.
Tas pats vaizdelis ir prie kito mano retkarčiais aplankomo apžvalgos bokšto, pernai pastatyto prie Snaigyno ežero. Druskininkiečiai jį mato ketvirtadieniais, strimagalviais lėkdami vingiuotu ir siauru keliu Leipalingis – Veisiejai į turgų.

Pavojingiausiose to kelio atkarpose automobilių greitis apribotas iki 70 kilometrų per valandą, bet tų apribojimų niekas nepaiso. Vienas toks skraiduolis aną rudenį sutraiškė į kelią neleistinoje vietoje išėjusį mano katiną ir net nepasivargino nuspirti į griovį, bet paliko gulėti ant asfalto. Ką ten katinas, jeigu ir patys vairuotojai bent po kelis kartus per metus tame kelyje sugeba susidurti kaktomuša arba išsitaškyti į pakelės medžius. Suspėti anksčiau už kaimyną pasimatuoti dėvėtus batus arba išsirinkti gražesnius pomidorų daigus, žinoma, svarbiau už gyvybę. Matyt tiek ta gyvybė ir teverta, jeigu patys ją tik taip vertinate.

Gegužė prasidėjo Bulvių sodinimo diena, kurią socialdemokratai vadina Tarptautine darbo žmonių solidarumo švente ir tradiciškai tądien rengia savo suvažiavimą. Jame buvo keli druskininkietiški akcentai. Pirmiausiai mūsų kurorto meras vėl buvo išrinktas vienu iš 15 partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotojų. Kad tą partinį postą išsaugotų jam nepakako pasigirti putiniškais rinkimų rezultatais savo Autonominėje Druskininkų liaudies respublikoje. Partijos įvaizdžiu susirūpinę socialdemokratai jau iš anksto įtikinėjo užbaigti visą Lietuvą juokinantį bylinėjimąsi su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba dėl propagandinio laikraštuko. Žiniasklaida paskubėjo ištriūbyti, kad Ričardas Malinauskas nusileido ir atsiėmė ieškinį iš Vyriausiojo administracinio teismo, bet artimesni jo dvarui žmonės žino, kad jau seniai buvo parengti atsarginiai planai, kaip tą leidybą pratęsti, kai teismų jau nebepavyks ilgiau užvilkinti.

Todėl drįstu spėti, kad Druskininkų valdžios laikraštis eis kaip ėjęs, o vien jį skaitanti druskininkiečių dauguma nė nepastebės, kad leidinio metrikoje vietoje biudžetinio Druskininkų švietimo centro bus įrašytas koks nors visuomeninis darinys, pavyzdžiui, savivaldos rinkimuose itin nesėkmingai sudalyvavęs Druskininkų klubas arba visai naujai įsteigta viešoji įstaiga. O leidinys ir toliau bus finansuojamas viešaisiais pinigais, pavyzdžiui, iš savivaldybei priklausančio vandens parko pelno. Vietiniai nepriklausomi laikraščiai dar pratemps gal trejus metus, o gal ir penkerius... Premjerui ir kitiems LSDP vadams kažkoks ten vietinės žiniasklaidos pliuralizmas mažiausiai rūpi – svarbiausia, kad Druskininkų šeimininkas parūpina balsų partijai per visus rinkimus ir šiaip smagu į savų valdomą kurortą atvažiuoti. Jam, beveik kaip Rusijoje Ramzanui Kadyrovui, taikomi kiti atsakomybės standartai.

Koks planas „B“ ar „C“ bus įgyvendintas, sužinosime jau labai greitai, iki gegužės 15 dienos, kai Žurnalistų etikos inspektorės sprendimas jau turės būti įgyvendintas.

Antra žinia iš LSDP suvažiavimo – ponia Kristina Miškinienė patvirtinta kandidate vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje 2016 m. Seimo rinkimuose. Mat partijoje egzistuoja nerašytas susitarimas kartą vienmandatėse apygardose laimėjusius rinkimus kandidatus kelti pakartotinai toje pačioje vietoje, kol išneš kojomis į priekį arba neišrinks. Į šią apygardą dar 2012 m. žvalgėsi jaunas ir aktyvus socialdemokratas Justas Pankauskas, bet jo svajones tuomet sugriovė Druskininkų šeimininko noras savo pavaduotoją išsiųsti tvarkyti jo reikalų į Seimą. Gi jaunajam socialdemokratui teks palaukti, čia juk ne kokia dešinioji partija, kur jo amžiaus politikai jau perima vadovavimą.


Šią savaitę sužinojome, kad ilgai gyventojus piktinusi atliekų tvarkymo sistema, kai mokame ne už realų susikaupusių šiukšlių kiekį, o už gyvenamojo būsto ploto kvadratinius metrus, pagaliau turės būti pertvarkyta. Konkurencijos taryba pranešė baigusi rinkos tyrimą apie komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Lietuvoje, Ji ne tik aptiko, kad net trečdalis iš 60 Lietuvos savivaldybių, ignoruodamos konkurencijos principus, komunalinių atliekų tvarkymą yra patikėjusios savivaldybių įmonėms, bet ir pasiūlė Aplinkos ministerijai įvesti vieną komunalinių atliekų mato vienetą – pagal tūrį kubiniais metrais arba svorį tonomis – visoje Lietuvoje.

2015 m. gegužės 1 d., penktadienis

Narcizai ir mašalai

Mašalas
Pirmiausia baltais žiedais apsipylė kaukazinės slyvos, paskui sužydėjo trešnės, vyšnios ir kriaušės, tuojau skleisis ir obelų žiedai. Nulijo lietus ir per vieną naktį šviežia žaluma pasipuošė beržai, o mano kiemo žolė jau prašosi vejapjovės peilio. Po vėlyvo rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario gamtos spalvų santūrumo, staiga tapome neįtikėtinai ryškia šalimi, kuria tiesiog negaliu nustoti gėrėtis. Būtent tokiu metu, vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, galim sulaukti nelaimės, kurią druskininkiečiai jau spėjo užmiršti – baisiųjų kraujasiurbių mašalų. Puikiai pamenu, kaip praeito amžiaus pabaigoje, kai svečių į mūsų kurortą prisikviesti ir taip nebuvo itin lengva, pačiu gražiausiu metų laiku, vos išėję pasivaikščioti Druskininkų gatvėmis, jie tapdavo kraujo ištroškusių mašalų grobiu. Negelbėjo nei specialūs tepalai, nei mojavimas medžių šakomis.

Esu girdėjęs net ir labai skeptiškų nuomonių apie bakteriologinį preparatą, taikytą tiems mašalams naikinti. Vienas tokių skeptikų yra ir mano tėvas, baigęs Prahoje ekologijos mokslus ir aiškinantis, kad prie Nemuno nuo neatmenamų laikų gyveno daugybė mašalų rūšių. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, vienos ar kitos rūšies staiga pagausėja, o paskui vėl sumažėja. Aš pats tokių mokslų nebaigęs, todėl argumentuotai su juo ginčytis negaliu, bet savo kailiu patyriau, kad būtent tada, kai keletą metų iš eilės buvo vykdoma mašalų naikinimo programa, jų sumažėjo tiek, kad gražiausiu metų laiku jau nebereikia tūnoti namie.

Net per patį sunkmetį kiekvieną centą taupiusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė kažkaip sugebėjo rasti lėšų tai programai tęsti. Dabartinis socialdemokratų premjeras mielai fotografuojasi glamūriniams vaizdeliams iš Druskininkų šeimininko gimtadienio, bet pinigų mašalų naikinimui siūlo ieškoti pačioms savivaldybėms. Peržiūrėjau internete to gimtadienio nuotraukas ir nustebau tik dėl to, kad nė vienas svečias auksinio batono nepadovanojo, todėl nebūkim pavyduoliais ir grįžkime prie mašalų temos.

Prieš keletą metų, išdidžiai nusispjovus į kurortinio verslo nuomonę, Druskininkuose buvo įvesta kurortinė rinkliava, žmonių praminta Pagalvės mokesčiu. Iš to mokesčio surinkti pinigai leidžiami narcizų sodinimui, važinėjimui po visokias muges ir kitiems svarbiems reikalams. Įvedus Lietuvoje eurą, Pagalvės mokestis Druskininkuose perskaičiuotas pagal druskininkietišką sąžiningo perskaičiavimo supratimą – du litai virto vienu euru. Tai dabar visi drauge pagalvokime, koks gali būti geresnis tos rinkliavos lėšų panaudojimas už mašalų naikinimą?

Juk viena per mašalų antplūdį atvykusi ir nuo jų čia kelias dienas prasikankinusi turistų grupė gali padaryti kurortui tokią neigiamą reklamą, kurios neatpirks jokie užsakomieji straipsniai nacionaliniuose dienraščiuose. Kas gėrėsis tais narcizų žiedais, jeigu visus svečius išbaidys mašalai?
Jeigu tai pasiūlytų vienintelis šiame mieste visų sumanymų autorius, kurio vizijos iškart virsta betonu, tai neabejotinai būtų kaipmat įgyvendinta. Bet kadangi čia parašiau, tai labiau tikėtina, jog galimybė finansuoti mašalų naikinimą kurortinės rinkliavos lėšomis iš principo net nebus aptarinėjama. Nes vos du kartus posėdžiavusioje naujos kadencijos Druskininkų savivaldybės taryboje toks daugumos galios demonstravimas jau įgavo komiškas formas. Opozicijai pagal Vietos savivaldos įstatymą priklauso tarybos Kontrolės komiteto ir Etikos komisijos pirmininkų pareigybės. Ji pasiūlo savo kandidatus, o tarybos dauguma balsuoja prieš ir iš tos opozicijos teisės lieka šnipštas. Mano žiniomis, opozicinės frakcijos ketina vėl siūlyti tuos pačius kandidatus tiek kartų, kiek reikės, o ne ieškoti tarp saviškių tokių, kurie daugumai atrodytų mažiau baisūs.

Taip netikėtai kilęs karas dėl komitetų vadovų personalijų jau savaime verčia spėlioti, kodėl taip bijoma galimybės, kad, pavyzdžiui, Kontrolės komiteto pirmininku taptų dar iki išrinkimo į tarybą domėjimąsi kaip naudojamos mokesčių mokėtojų lėšos ne kartą demonstravęs konservatorius Vilius Semeška. Negi tikrai valdantiesiems tiek daug yra ką slėpti, kad taip bijo suteikti jam galimybę užimti pareigas, kurios leis tą lėšų panaudojimą atidžiau patyrinėti? Taip smarkiai, kad net griebiamasi atviro melo apie tariamai netinkamą kandidato į Kontrolės komiteto pareigas reputaciją. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jei yra nuteistas už bet kokias tyčines nusikalstamas veikas, baustas už administracinius teisės pažeidimus nuosavybės, prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje, galioja drausminė nuobauda atleisti šį asmenį iš darbo ar tarnybinė nuobauda atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, piktnaudžiauja narkotinėmis, toksinėmis, psichotropinėmis medžiagomis arba alkoholiu. 15 metų senumo turtiniai ginčai nieko bendro su tuo neturi, bet vis tiek naudojami kaip argumentas sąmoningai klaidinant kitus tarybos narius.

Kol rašiau šį tekstą, Vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo garsiąją Druskininkų valdžios leidinio bylą. Bet apie tai pasikalbėsime jau kitą savaitę.