2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 23 d.



Kadangi kitas „Druskininkų naujienų“ numeris išeis tik po švenčių, sausio 6-ąją, tai dabar pats laikas pasveikinti jus visus, mieli mano skaitytojai, su Šv. Kalėdomis ir palinkėti kuo nors ypatingų Naujųjų metų. Tokiu metu visai netiktų kam nors (pirštais į pastatą su vėliava nerodysim) gadinti šventinę nuotaiką. Net apie šilumos kainas neužsiminsiu, nors būtent šią savaitę mūsų skaitytojas V.T., paskambinęs į redakciją, stebėjosi, kodėl vilniečiai dėl, jų manymu, pernelyg didelių sąskaitų už lapkričio mėnesį kelia tokį triukšmą, kaltina šilumininkus, savo merą ir pigesnę šilumą žadėjusią Prezidentę. O štai druskininkiečiai, mokėdami už šilumą 13,3 proc. brangiau, negu sostinės gyventojai, apimti kalėdinio gerumo dvasios, niekam dėl to priekaištų neturi.

Šventinius palinkėjimus pradėsiu nuo pačių banaliausių. Pirmiausiai linkiu jums, kad neišsipildytų 2012 m. pasaulio pabaigos prognozė. Ji grindžiama Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga: 5125 metų periodo pabaiga, kuri įvyks 2012 m. gruodžio 21 d. Į ją taip pat įtraukiami aplinkotyrininkų ir klimatologų perspėjimai apie gresiantį masinį rūšių nykimą ir klimato kaitą bei įvairiais kitais senoviniais kūriniais, pranašystėmis, piešiniais, prognozuojančiais pasaulio pabaigą.

Toliau reikėtų palinkėti, kad 2012 m. nesugriūtų Europos Sąjunga. Jos liūdną baigtį prognozuoja kas tik netingi. Karščiausiai, žinoma, kairieji anarchistai, antiglobalistai, neomarksistai, trockistai, maoistai ir stalinistai, kuriems Europos skolų krizė yra puiki proga skelbti kapitalizmo laidotuves. Neatsilikti nuo jų stengiasi dešinieji radikalai: skustagalviai neonaciai, rasistai, homofobai, religiniai fundamentalistai, neopagonys ir šviežiai atsikūrę tautininkai. Todėl nuoširdžiai linkiu, kad kitąmet Europa sugebėtų susitarti dėl glaudesnės integracijos ir vieningo finansų valdymo. O mes patys, kalbėdami apie Europą, pirmiausiai turėtumėm omenyje save pačius: „čia, Europoje“, o ne „ten, Europoje“.

Lietuva 2012 m. gyvens Seimo rinkimų nuotaikomis, todėl politikai skubės būti geri ir įsiteikti mums visiems drauge arba kiekvienai rinkėjų grupei atskirai. Linkiu, kad tas populizmas nevirstų žemiausių instinktų tenkinimu, nes visada išlieka pagunda pamaloninti ir tuos, kam didžiausią džiaugsmą teikia viešas šiek tiek daugiau gyvenime pasiekusio kaimyno išbuožinimas. Jei rinkimų kampanijos metu garsiausiai skambės balsai, raginantys atimti iš tų, kas dar kažką turi, ir išdalinti visiems po lygiai, sunkmetis tęsis ne tik 2012-aisiais, bet ir iki visiško susinaikinimo. Paradoksalu, bet garsiausiai kalbantieji apie visuomenės darnos atkūrimą ir solidarumą, paklausti, kaip konkrečiai ketina tai įgyvendinti, prabyla visai ne apie susitaikymą su kaimynais bei aukojimą labdaros organizacijoms, o apie kitaip mąstančiųjų nutildymą ir daugiau uždirbančiųjų apmokestinimą.

Šios savaitės pradžioje viename interneto socialiniame tinkle jauna mergina A.K. pasidalijo pasakojimu apie savo prosenelę. Visuomet tikėjau, kad ta hipotetinė Žvėryno (Senamiesčio, Gedimino prospekto, Druskininkų centro...) senutė, kurios pavyzdys dažnokai pateikiamas kaip argumentas prieš nekilnojamojo turto apmokestinimą, egzistuoja. Gal net kelios. Ačiū gerbiamajai A.K. už patvirtinimą, kad neklydau.

„Mano prosenelei 95-eri. Jau daugiau nei šešis dešimtmečius ji gyvena name Vilniuje. Kadaise išpuoselėtas sodas jau senokai apleistas, langus dengia vijokliai, baldai mena Smetonos laikus, o didžiausias likęs turtas – prosenelio biblioteka. Tūkstančiai knygų. Ir šeimos prisiminimai apie namą, kuriame visi užaugo. Kad ir nemato ir sunkiai girdi, močiutė visiškai šviesaus proto. Žino visų šeimų genealogijas, kasdien klausosi žinių. Mėgsta futbolą. Jei kada čempionato metu ėjot pro šalį ir girdėjot garsiai kaukiant televizorių, žinokit, kas jį žiūri. Tik į parduotuvę močiutė jau seniai negali nueiti... Ironiška ir mažiausiai poetiška šioje istorijoje yra tai, kad močiutė gyvena Gedimino prospekte, visai šalia Seimo rūmų. Metrų atstumu. Sako, jos namo vertė gali būti apie pusantro milijono litų. Taip pat sako, kad žadama apmokestinti turčius. Nuo 0,3 iki 1 proc. nekilnojamojo turto vertės per metus. Tasai namas atsieitų mažiausiai 4 500 Lt, blogiausiu atveju – 15 000 Lt kasmet. Nors kalbama apie „hipotetines močiutes, gyvenančias Žvėryne”, kurioms gali tekti mokesčio našta, tačiau mano prosenelė – tikra. Ir nesvarbu, kad neilgai dar bus gyva, ir nesvarbu, kad jeigu Valstybės manymu mokestis reikalingas, vadinasi, taip turi būti, ir nesvarbu, kad visa šeima padės, kiek galės. Tik ar teisinga tai? Ir kaip reikėtų močiutei švelniai pasakyti, kuo ji skolinga Lietuvai, su kuria gimė ir augo,“- rašo A.K.

Todėl baigsiu vienu labai paprastu palinkėjimu. Linkiu jums, sau ir visiems, gyvenantiems šitoje šalyje, 2012 m. neįskaudinti nė vienos tokios senutės, vaiko, artimo ir tolimo žmogaus, vienas kito... Būkime atviri užgimusio Kristaus nešamai taikai ir ramybei!


2011 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 16 d.


Šią savaitę į redakciją atėjęs skubių siuntų tarnybos kurjeris atnešė dėžę su nelauktu siuntiniu. Išpakavęs išties nustebau – dėžėje buvo supakuotas klozeto formos kavos puodelis. Kadaise interneto socialiniuose tinkluose buvau pabendrinęs kažkurioje linksmų paveikslėlių galerijoje aptiktą tokio daikto nuotrauką ir pajuokavęs, jog smagu būtų iš jo vaišinti kava redakcijos svečius. Vienas iš virtualių draugų, pasirodo, turi puikų humoro jausmą – nupirko tą puodelį-klozetą internetinėje dovanų parduotuvėje ir nurodė atsiųsti redakcijos adresu. Ačiū, naudosime pagal paskirtį.

Kiekvieną rytą nuo pirmadienio į darbą vykstu nauju maršrutu – per naująjį Parko tiltą. Taip pavyksta išvengti Veisiejų bei Čiurlionio gatvių rytinių spūsčių ir sutaupyti nuo 5 iki 15 minučių. Ypatingai patogu tuo keliu užvežti dukrą į „Ryto“ gimnaziją. Nuo tilto žvelgdamas į Druskininkų vandens parko, viešbučių ir restoranų žiburius, bandau įsivaizduoti, kokį įspūdį taip atsinaujinę Druskininkai turėtų palikti kurorto svečiams. Na ir kas, kad naująją sniego areną ne vienas iš jų jau pavadino „slidinėjimo McDonaldu“, o šią savaitę naujienų portalas „Delfi“ išplatino Druskininkams garbės nedarantį slidinėjimo trasoje ranką susilaužiusios vilnietės Agnės pasakojimą, kaip arenos darbuotojai nesuteikė jai pagalbos. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat teigia gavusi skundų dėl informacijos nesuteikimo ir dėl to patirtos žalos atlyginimo. Kaip pastebėjo mūsų skaitytoja Virginija, „aiškiai pasitvirtina faktas, kad Druskininkuose investuojant į išorės blizgesį, bet visiškai apleidžiamos investicijos į personalą“. Nesu tikras, ar ji teisi, tvirtindama, kad jie „dirba vergiškomis sąlygomis už minimalius atlyginimus ir dar žiauriai išnaudojami“, bet blizgesys labai greitai gali nublankti, jei tik darbuotojai nebus kažkaip motyvuojami, kad kurorto svečias išsivežtų vien malonius įspūdžius.

Prasidėjus diskusijoms, kaip subalansuoti kitų metų valstybės biudžetą, iš pradžių dar bandžiau sekti visus mokestinių pakeitimų pasiūlymus, analizuoti galimas jų pasekmes mūsų kasdieniam gyvenimui, reikšti savo nuomonę viešojoje erdvėje, apeliuoti į politikų sveiką nuovoką. Antradienį netgi klausiausi Seimo plenarinio posėdžio transliacijos per Lietuvos radiją. O tada nutiko kažkas panašaus į perdozavimą. Nebeliko jokio noro piktintis tuo kas nutiko ir netgi tai aptarinėti. Ir visai nesvarbu, ar mano trobelė ir automobilis pateks į apmokestinamos „prabangos“ kategoriją, o alga po progresyvumo giljotina. Net ir viltis sukaupti papildomą pensiją privačiame pensijų fonde ramiai senatvei jau nieko nereiškia. Jie neturi galios nei pagerinti, nei galutinai sušikti man gyvenimo. Išsirinkite į kitą Seimą nors ir psichiatrinės ligoninės pacientus, vis vien saulė patekės rytuose, o leisis vakaruose, po žiemos ateis pavasaris ir mūsų sode žydės obelys, visos keturios katės gaudys peles, o ne atvirkščiai. Jeigu visiškai nėra vilties, kad populizmą įveiktų racionalus mąstymas, belieka susitvarkyti gyvenimą taip, kad būtumėm kuo mažiau priklausomi nuo jų sprendimų, o didžiuma valstybės galių baigtųsi ties mano kiemo tvora. Vaikams belieka nupirkti bilietą į vieną pusę iš šitos šalies ir išsireikalauti pažadą grįžti tik į mūsų laidotuves.

„Europai stinga elementarios energijos imtis reikšmingų sprendimų. Jos trūksta ne tik politikos lyderiams, bet ir visuomenėms. Visi žinome, kad socialine prasme Europa yra senstanti, tingi, pripratusi prie socialinių garantijų ir valstybės paramos, prie ilgų pensijų ir atostogų ir tai skatina tam tikrą pasyvumą iš pačių visuomenių pusės. Politikai negali į tai nereaguoti, nes jiems reikia tų pačių pavargusių rinkėjų balsų, kurie tikisi, kad bus pratęstas tas laimingas gyvenimas nededant ypatingai didelių pastangų“, - kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Tomas Janeliūnas diskusijoje „2011-ieji Europoje: nauja pradžia ar pabaigos preliudija?“ Kaip nuoseklus pesimistas, turėčiau pratęsti jo mintį, kad „naujos pradžios“ pradžios čia nesimato. Vien tik spengleriškasis „Vakarų civilizacijos saulėlydis“, kurį konstatavo istorikas Česlovas Laurinavičius. Ir visi mūsų blizgantys rūmai bei arenos liks tušti, o galiausiai pavirs griuvėsiais arba juos, kaip kokį Romos Koliziejų, turistams rodys būsimi šitų kraštų gyventojai. Pasipriešinti tam saulėlydžiui negali nei pavieniai maniakai, kaip 77 žmones nužudęs Andersas Behringas Breivikas, nei politinėmis priemonėmis stebėtinai panašių tikslų ketinanti siekti šį savaitgalį į atkuriamąjį suvažiavimą besirenkanti dar viena lietuviška nacionalistinė partija. Bet kas pasakė, kad nuosmukio laikais neįmanoma smagiai pagyventi? Pati smagiausia puota būna maro metu, muzika linksmiausiai groja skęstant „Titanikui“, pasmerktajam, prieš sodinant į elektros kėdę, būdavo patiekiami rinktiniai valgiai, o kiekvieną savo gyvenimo akimirką imame vertinti tik žinodami neišvengiamos mirties datą.

2011 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 9 d.


Vos įžiūrimos sniego dulkės, iš švininio dangaus palengva byrėję nuo pat ryto, trumpam virto švariomis didelėmis snaigėmis, ir nuo to jų baltumo kažkaip lengviau pasidarė, tarsi vaikui, kurio sandėliuke laukia šiemet dar nė karto neišbandytos rogės ar slidės. O gal dar nuo pernykštės žiemos atmintin įstrigo ta diena, kai permirkusiomis nuo šlapio sniego pirštinėmis ir paraudusiais žandais grįžo iš kiemo nulipdęs sniego senį, kažkodėl, tėvų ir senelių netolerantiškai vadinamą besmegeniu. Ilgiau gyvenant šiame pasaulyje tų žieminių malonumų lieka vis mažiau, bet pirmuoju sniegu vis tiek džiaugiamės, gal iš įpročio, gal dėl giliai sieloje tūnančio vaiko. Išimtimi galėtų būti tik poledinės žūklės entuziastai, kurių, deja, kaip tas besmegenis, nepajėgiu suprasti. Antai viena žavi druskininkietė pasakojo ant ledo būtinai privalanti būti pirmąją, nepamenu, ar tai Kalėdų, ar Naujųjų metų dieną, kai galėtų tokiu metu kaip katė susirangyti minkštame fotelyje, užsikloti vilnoniu (būtinai languotu) pledu ir į krintančias snaiges žiūrėti pro langą.


Visos Lietuvos žiemos pramogų mėgėjams mūsų kurortas šiemet, žiemai dar nė neprasidėjus, tapo tikra atlaidų vieta. Beje, negražiai čia dėl to arenos pavadinimo nutiko – „Snoro“ bankui dar teismas nebuvo spėjęs nė bankroto bylos iškelti, o arenos valdytojai jau išmetė jo vardą iš savo pavadinimo. Juolab, kad tas vardo suteikimas, berods, buvo finansavimo sutartyje numatytas, o pinigai arenos statybai gauti ir išleisti. Taip jau yra tarp tų verslo šulų – vieną dieną šypsosi ir rankas spaudžia, o kitą, bėdai ištikus, nebenori pažinti. O gal čia mūsų kurorto vadovai ant „Snoro“ baisiai įpykę, kad jo sąskaitose paliko biudžetinius milijonus?


Šią savaitę milijonus skaičiuoti sunkiai sekėsi ne tik tiems, kurie didesnę už minimalią pensiją pinigų krūvą matė tik Holivudo filmuose per televizorių. Šviesiaplaukės mūsų valdžios damos viena per kitą varžėsi, kuri labiau sugebės pamaloninti gal net ne vargingiausiai gyvenančią, bet labiausiai pavydinčią turtingesniam už save kaimynui visuomenės dalį. Netruko paaiškėti, kad jų kalbos apie „prabangos“ mokesčius labai greitai išvirto Finansų ministerijos skaičiavimais, jog nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčiai duos valstybės biudžetui apčiuopiamą naudą tik tada, jeigu juos mokės ne vien „Maybachų“, „Bentlių“ ir dvarų, bet ir senų „Passatų“ bei apšiurusių bakūžių šeimininkai. Kažin, ar apsidžiaugs mano aštuoniasdešimtmetė kaimynė, jeigu jos pensija nuo Naujųjų metų padidės keliomis dešimtimis litų, bet tuos pačius pinigus turės sumokėti už savo namuką. Jeigu liberaliosios partijos per šitą populizmo šou sugebės apginti mus nuo naujų mokesčių įvedimo arba esamų didėjimo, tai daugelis liberaliai mąstančių žmonių balsuotų už kurią nors iš jų per 2012 metų Seimo rinkimus, nors buvo jomis nusivylę 2009 m., kai jos rimčiau nepasipriešino „naktinei” mokesčių reformai.


„Bent aš nematau tokio mokesčio, kuris vienu metu galėtų būti vertinamas kaip prabangos, tarsi nukreiptas į didesnės vertės, prestižinį turtą, ir duotų labai didelių pajamų biudžetui. Kad toks mokestis duotų labai didelių pajamų, jis turėtų būti kone visuotinis, bet tada apie prabangą kalbėti yra sudėtinga,“ – sakė Finansų ministrė Ingrida Šimonytė televizijos laidai „Lietuva tiesiogiai“.


Dar labiau viską sujaukia tokiu sudėtingu metu apie ketinamas rengti protesto akcijas paskelbę profesinės sąjungos. Jeigu metų pradžioje, žiūrint į didėjančio BVP skaičiukus, jų reikalavimai nuo sausio padidinti minimalią mėnesio algą iki 1000 litų, taip pat didinti biudžetinio sektoriaus darbuotojų bazinę mėnesio algą ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį, neatrodė tokie drastiški, tai po „Snoro“ griūties ir įsisiūbavus Europos skolų krizei, atrodo, jog profsąjungiečiams tiesiog nepakako laiko ar realybės pojūčio perrašyti savo šūkius. Juolab, kiti jų reikalavimai – progresiniai mokesčiai, komunalinių paslaugų ir maisto kainų mažinimas – nurašyti tiesiai iš opozicinių partijų programų.


Trečiadienį, kai rašiau šį straipsnelį, politikų diskusijos naujų arba didesnių mokesčių tema dar tik prasidėjo, bet šiais paskubomis priimamų sprendimų laikais labai nenustebčiau, jeigu jums jį skaitant, vienaip ar kitaip jau bus susitarta. O gal bus ir prisnigę. Net ir klimato kaitos išderinti permainingi mūsų krašto orai vis tik yra lengviau prognozuojami už politikus, per petį besižvalgančius į kalendoriuje raudonu markeriu pažymėtą rinkimų datą.

2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 2 d.


Déja vu (liet. jau matyta) vadinamas įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą. Pavyzdžiui, lankantis naujose vietovėse gali susidaryti įspūdis, kad viskas čia jau matyta, klausantis naujos istorijos gali būti įspūdis, kad ji jau girdėta. Prieš porą dešimtmečių, vaikščiodamas po Rygos senamiestį, jaučiausi, jog ten jau esu buvęs, žinojau, ką pamatysiu už gatvės kampo ir į kurią pusę man reikia eiti, nors lankiausi Latvijos sostinėje pirmą kartą. Déj? vu terminas pirmą kartą panaudotas XX a. pradžioje prancūzo Émile Boirac knygoje „L’Avenir des sciences psychiques“.

Pastarąją savaitę tas įspūdis mane persekiojo iš televizijos ekrano ir internetinių naujienų portalų. Gerai prisimenu 2008-uosius, kai artėjo Seimo rinkimai, perkaitusi mūsų ekonomika stojo, o pasaulinės finansų krizės grėsmę neigiantys politikai buvo išmesti iš valdžios.
Pirmadienį Vyriausybei nepasisekė surengti obligacijų platinimo aukcioną. Finansų ministerija išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad aukcionas neįvyko dėl mažos obligacijų paklausos ir Finansų ministerijai nepriimtinos skolinimosi kainos.

„To nebuvo nuo 2008 metų,“- komentuoja „Verslo žinios“.

Investuotojai pirmadienį iš viso tepasiūlė paskolinti 5,25 mln. EUR ir siūlė skolinti už 4,4 proc. metų palūkanas, tačiau vyriausybė su tokiomis sąlygomis nesutiko.

Kai pasidalinau šia žinia socialiniuose tinkluose, klausdamas daugiau už mane apie ekonomiką ir finansus išmanančių žmonių, ar tai nereiškia, kad esame Graikijos kelyje, buvau sugėdintas, kad be reikalo nuogąstauju, nes Lietuva „turi tų pinigų“ ir skolintis jai nereikės iki pavasario.

O antradienį Seimas ypatingos skubos tvarka leido valstybei skolintis, kad būtų išmokėtos draudimo išmokos bankrutuojančio „Snoro” banko indėlininkams. Finansų ministrė nuramino, jog „Snore” esamo turto užtenka, kad jį pardavus būtų galima susigrąžinti indėlininkams išmokėtas lėšas. Tik štai vakarop pasklido žinia, kad dėl Europos skolų krizės ir „Snoro“ bėdų teks koreguoti valstybės biudžetą ir netgi didinti PVM nuo 21 iki 23 proc. Jei liberalai to neleis,  suplanuotas kitų metų biudžeto išlaidas teks mažinti 0,5-1 mlrd. Lt, o tai prieš rinkimus politikams būtų baisiai nemalonu, nes atimtų iš jų bet kokias galimybes pasijausti Kalėdų seneliais ir „pramušti“ apygardoms, kuriose ketina kandidatuoti, po vieną kitą papildomą milijoną kokios tuštėjančios mokyklos sienų perdažymui ar nupirkti gimtojo kaimo kapelai naują akordeoną. Jei nepopuliarūs būdai nepraeis, beliks skolintis. Daug ir brangiai, tiksliau, bet kokia kaina ir tol, kol mūsų valstybei dar kas nors skolina, prisimindami pasaulį nustebinusį Vyriausybės sugebėjimą 2009-2010 m. įvykdyti „vidinę devalvaciją“.

Man, žinoma, svarbiausia, kad tokiomis aplinkybėmis nebūtų giliai nukišta lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengta ir Seime registruojama Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisa, kuria siūloma periodiniams spaudos leidiniams numatyti 9 procentų PVM tarifą. Dar yra įsipareigojimas atkurti ikikrizines pensijas, kurio prieš rinkimus joks politikas neleis sau pamiršti. Nes mūsų senoliai – rinkimų rezultatus lemianti jėga. Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis savo tinklaraštyje kuo nuoširdžiausiai baisisi, kad rinkimų rezultatus pas mus lemia tie žmonės, kuriems „per dešimt minučių smegenis užpudruoja mažamokslis bausmę atliekantis personažas iš kalėjimo kameros“.

Ar taip jau smarkiai tie telefoniniai sukčiai skiriasi nuo mūsų partijų lyderių, žadančių mums visiems tai, ko neįmanoma padaryti arba, net ir gavę visą valdžią šalyje, jie niekuomet nedarys? Ir tie, ir anie gąsdina baisiomis pasekmėmis, jei tik neatiduosime jiems savo santaupų ar balso. Vos ne kitą dieną po rinkimų jie jau nė girdėti nenori, ką buvo prišnekėję savo „aukoms“.

Pats metas prisiminti, kaip staigų ekonomikos kritimą 2009 m. išgyveno Druskininkai. Į mūsų SPA centrus, vandens parką, viešbučius ir gydyklas savaitgaliais suvažiuojančių svečių skaičius tuomet sumažėjo apie 30 proc., nedarbas tapo didžiausiu Lietuvoje, ir atsigavome tik 2010 m. pabaigoje. Vandens ir slidinėjimo pramogos bei grožio procedūros yra būtent tos „perteklinės“ paslaugos, kurių pirmiausiai atsisako pradėję taupyti žmonės. Bet šįkart ir mes patys esame truputį kitokie, nespėję pamiršti 2008-2009 m. pamokų, nepasikėlę algų į ikikrizines aukštumas, mažiau prasiskolinę ir atsargiau planavę savo išlaidas.


O ketvirtadienį į posėdį besirenkančius Druskininkų savivaldybės tarybos narius pasitiko ant Savivaldybės administracijos pastato laiptų padėtas karstas. Karstą atlydėjo negausi piketuotojų grupė, iškėlusi plakatus, kuriuose išsakyti reikalavimai sustabdyti Druskininkų viešosios pirties naikinimą.

„Imsimės ginti viešąjį interesą, kad druskininkiečiai neliktų be viešosios pirties. Aš pasitariau su advokatais ir jie man pasakė, jog atsinešti karstą prie savivaldybės laiptų nėra draudžiama,”- atsistojęs greta karsto kalbėjo „Skyrybų centro” vadovas Saulius Vaikšnoras. Jo teigimu, karstas simbolizuoja „ne tik naikinamą pirtį, bet ir Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko politines laidotuves”.

Pasišnekėti su piketuotojais trumpam užsuko Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Karolis Kaklys, o dauguma jų kolegų išdidžiai nepastebėjo nei jų, nei karsto.

2011 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 25 d.


Tęsiasi „Snoro“ drama, kurios aptarimui dabar skiriami pirmieji dienraščių puslapiai ir geriausiu eterio laiku rodomos televizijos laidos. Rašyti ir šnekėti bus apie ką dar ilgai, o aš, nebūdamas finansų specialistu, labai norėčiau palikti šią temą tiems, kas daugiau apie tai išmano. Norėčiau, bet nėra kaip, nes šioje istorijoje pamažu lenda į viešumą druskininkietiški motyvai. Ne tik tokie visiems žinomi, kaip „Snoras Snow arena“ pavadinimas bei tai, kad „Snoras“ yra pagrindinis „Snoras Snow arenos“ valdytojo kreditorius. Beje, finansų ministrė Ingrida Šimonytė pakankamai aiškiai pasakė: „Nei Vyriausybė, nei Finansų ministerija, kuriai perduotos valdyti banko akcijos, tikrai nenori nei redaguoti laikraščio straipsnių, nei nemokamai čiuožinėti nuo kalniuko“.

Priminsiu, kad Lietuvos bankas ir Vyriausybė prieš savaitę nutarė banko „Snoras“ akcijas perimti visuomenės reikmėms. Taip pasielgta gavus inspektavimo išvadas, kurios atskleidė, jog banke trūksta vertybinių popierių už maždaug 1 mlrd. Lt ir artimiausiu metu bankas gali bankrutuoti.
Lapkričio 17 d., svarstant Seime banko perėmimo reikalus, Druskininkų garbės pilietis prof. Justinas Karosas atskleidė dar vieną nedaug kam girdėtą sutapimą. Cituoju iš Seimo posėdžio protokolo, kad nepamanytumėt, jog ką nors iškraipiau ar nuo savęs pridėjau: „Vakar banko viceprezidentas su dar keliais atsakingais pareigūnais sutarė Druskininkų savivaldybėje, kad jie perims „Nemuną“, seną Druskininkų skaudulį. Kalbama apie 40 mln. investiciją“.

Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas jam atsakė, kad „kalbant apie konkrečius turto objektus, tai tikrai dar kartą galiu pakartoti, kad laikinasis administratorius priims ekonomiškai efektyviausius sprendimus“.
„Delfi“ kalbintas Druskininkų meras šią savaitę neslėpė, kad „Snoro“ griūtis tapo ir jo vadovaujamo miesto „galvos skausmu“.

„Negalėčiau atsakyti labai tiksliai. Bet, be abejo, ne dešimtimis ir ne šimtais tūkstančių“, - sakė R. Malinauskas, paklaustas, kiek pinigų Druskininkams paskolinti turėjo „Snoras“. Pašnekovo žodžiais, savivaldybės dėl ore pakibusių „Snoro“ pinigų veiksmų kol kas nesiima – laukiama daugiau žinių apie banko būklę ir likimą.

„Daugiausiai, ką mes galime daryti, tai kreiptis į Vyriausybę ir Finansų ministeriją. Bet kol kas tos informacijos neturime ir dar toks klausimas nebuvo iškeltas,“ - reziumavo R. Malinauskas.
„Druskininkų naujienų“ žiniomis, tarp garbingo amžiaus druskininkiečių buvo itin paklausi „Snoro“ banko paslauga „Programa senjorams“. Bankas buvo sukūręs ir aktyviai reklamavo lojalumo programą, kurios privilegijomis galėjo naudotis pensininkai, savo pensijas pervedantys į asmeninę sąskaitą. Jiems buvo žadamos didesnės palūkanos ir mažesnis komunalinių mokesčių priėmimo paslaugos mokestis. Pirmosiomis dienomis po banko perėmimo į redakciją skambino ne vienas pensinio amžiaus skaitytojas, pasipiktinęs, jog negali net duonos nusipirkti, nes visi pinigai liko uždarytojo banko kortelėje. Galėjome jiems bent jau paaiškinti, kas vyksta, nes „Sodra“ operatyviai atsiuntė net kelis išsamius pranešimus.

„Suprantame tą neaiškumą, kurį dėl banko „Snoro“ nacionalizavimo teko patirti tiek socialinio draudimo išmokų gavėjams, tiek draudėjams. Todėl norime patikinti, kad yra rūpinamasi visų banko „Snoras“ sąskaitų turėtojų – tiek mokančių įmokas „Sodrai“, tiek gaunančių išmokas per šio banko sąskaitas – interesais. Draudėjai bus atleisti nuo delspinigių ir mes juos jau informavome. Taip pat reikia pasakyti, kad pensininkai, vaikus prižiūrintys tėveliai turi žinoti, jog socialinio draudimo išmokas jie tikrai gaus ir jokiu būdu jos nebus mažesnės – valstybinio socialinio draudimo apsauga veikia užtikrintai“, - teigė „Sodros“ direktorius Mindaugas Sinkevičius.

Labiausiai nukentėti šioje nelinksmoje istorijoje gali mūsų kurorto verslas. Kadangi „Snoras“ gan aktyviai kreditavo Druskininkų įmones, išduodamas paskolas net ir tiems verslo subjektams, kurie kituose bankuose pinigų dėl kokių nors priežasčių negalėdavo gauti arba galėdavo gauti tik nepalankesnėmis sąlygomis, daugelis jų į „Snorą“ perkėlė ir savo einamąsias sąskaitas, o dabar negali jomis naudotis. Liko užšaldytos apyvartinės lėšos, kurias dar nežinia ar pavyks kada atgauti.

Pavyzdžiui, skelbiama, kad „Druskininkų vandenys“ „Snoro“ banke laikė 0,5 mln. Lt.

Jų patiriami sunkumai neabejotinai atsilieps ir finansiniams rezultatams. Dėl to bus sukurta mažiau naujų darbo vietų, pajamų negaus vietinis biudžetas, atsidės svarbių viešosios infrastruktūros projektų įgyvendinimas. Tokiu būdu žalą pajusime mes visi, net ir tie, kurie „Snoro“ paslaugomis niekada nesinaudojo ir naudotis neketino.

„Non pagheremo la vostra crisi!“ (liet. – „Nemokėsime už jūsų krizę!”)- šaukė protestuojantys Italijos studentai. Mokės kaip geručiai. Ir jie, ir mes visi.


Dariaus Vainilavičiaus fotomontažas

2011 m. lapkričio 18 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 18 d.


Anos savaitės „Druskininkų naujienų” numerio pirmajame puslapyje pamatę juodai baltais kvadratėliais išmargintą stačiakampį, nemažai mūsų skaitytojų teiravosi, kas tai per kodas ir kaip juo naudotis?

„1994 metais dukterinės „Toyotos“ kompanijos „Denso Wave“ sugalvotas QR kodas – tai nedidelis baltų ir juodų taškų tinklelis, kuriame gali būti užkoduota iki 3 KB duomenų. Palyginti su įprastu brūkšniniu kodu, QR kodai dešimt kartų talpesni, universalesni, atsparesni pažeidimams. Juos vis dažniau aptinkame kasdienybėje. Dabar šio tipo žymos taikomos ne tik produktams atpažinti, bet gali saugoti informaciją apie dominančią prekę, nuolaidas, nuorodas į gamintojo svetainę,“- rašoma QR kodams populiarinti skirtoje interneto svetainėje www.qrcode.lt

Mūsų atveju tai ir yra nuoroda į „Druskininkų naujienų“ interneto tinklalapį www.druskininkunaujienos.lt kuriame rasite pagrindinius mūsų savaitraščio straipsnius, redakcijos kontaktus, reklaminių skelbimų kainas ir dar daug kitos naudingos informacijos. Išmaniųjų telefonų su „Android“, „Symbian“ ir „Windows Phone 7“ operacinėmis sistemomis, taip pat „iPhone“, „Blackberry“ bei planšetinių kompiuterių turėtojai gali nuskaityti QR kodą, naudodami vieną iš daugelio tam skirtų nemokamų programėlių, pavyzdžiui, „Semacode“, skirtą „iPhone“, arba „QR Barcode Scanner“ skirtą „Android“.

QR kodo pritaikymas sparčiai populiarėja visame pasaulyje ir Lietuvoje. Bandėme sužinoti, ar kas nors iš vietinės žiniasklaidos jį naudoja, bet nieko neaptikome. Jeigu matėte – praneškite, kad be priežasties nesigirčiau. Tiesa, nacionalinis dienraštis „15min.“ mus pralenkė ir efektyviai naudoja QR kodus kaip nuorodas į papildomą medžiagą, kurios nėra popieriniame dienraštyje, patalpintą jų interneto svetainėje. Tokius kodus rasite ant vieno gamintojo lietuviško alaus butelių etikečių, bei žurnaluose spausdinamose informacinių technologijų kompanijų reklamoje. Šiuo metu QR kodai ypač populiarėja vizitinėse kortelėse – jį nuskenavus visi kontaktai išsaugomi telefone, kartais juos randame ant bilietų į renginius. Ši technologija bus naudojama kaip orientyras Kauno mieste ir Trakuose – iškabintas įvairiose vietose QR kodas leis turistams gauti informacijos. Šis mūsų plėtros kelias veda link to, ką vadiname „išplėstąja realybe“. Išplėstosios realybės rinka auga dėl sparčiai populiarėjančių išmaniųjų telefonų. „Galima pamatyti virtualią Berlyno sieną, skaitmeninį Pasaulio prekybos centro vaizdą, virtualiai apsilankyti su grupe „Beatles“ susijusiose įsimintinose vietose,“- rašo technologijos.lt Kada nors ir Druskininkuose, eidami gatve, nukreipsite savo telefono kamerą į aplinkinius pastatus ir matysite vaizdą, papildytą informacija, kiek yra laisvų kambarių viešbutyje ir staliukų restorane, kokias naujas procedūras siūlo Gydykla ir kas šį vakarą koncertuos Pramogų aikštėje. Druskininkams tai itin aktualu, nes savaitgaliais pas mus suvažiuoja toli gražu ne pati skurdžiausia Lietuvos didmiesčių gyventojų dalis ir kone kiekvieno svečio kišenėje yra po išmanųjį telefoną. Žinoma, lygiagrečiai su tuo būtų baisiai naudinga miesto centrą paversti nemokamo „Wifi“ interneto zona.

Šia linkme jau senokai dirba mūsų sanatorijos, bet veikdami pavieniui darniai veikiančios sistemos nesukursime. Jei jau pasirinktas ne tiek gydomojo, kiek pramogų įvairovę siūlančio kurorto plėtros kelias, tai „išplėstosios realybės“ technologijos būtų, kaip sakoma, pakeliui. Gal ir europinių pinigų gauti pavyktų, jei projektą imtųsi kurti šią sritį išmanantys specialistai. Labai lietuviška būtų tyliai apie tai mąstyti ir niekam nesakyti – o gal pasitaikys proga pačiam įgyvendinti? O aš, štai, imu ir viską jums viešai išpasakoju, nes esu šioks toks mūsų kurorto patriotas, nors ir ne visi tuo galėtų patikėti. Imkite ir darykite, negaila, kad tik Druskininkams būtų geriau.

Atsiprašau skaitytojų, kuriems šitos informacinių technologijų temos yra svetimos ir nesuprantamos. Kitą kartą tai jau tikrai rašysiu apie meną, gamtą, politiką, šilumos kainas ar gerą orą. O gal ir apie tai, kaip Seimo posėdžio metu prof. Justinas Karosas užsiminė, jog trečiadienį Druskininkų savivaldybės vadovai pasirašė sutartį su „Snoro" banko atstovais dėl investicijų į apleistą Druskininkų „Nemuno" sanatoriją, kai Vyriausybė jau rinkosi į posėdį, kuriame perėmė šio banko akcijas.

2011 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 11 d.


Tai, kad naktį iš lapkričio 8-osios į 9-ąją šalia Žemės praskridęs 400 metrų skersmens dangaus akmenukas netėkštelėjo į geltonuosius rūmus su vėliava Druskininkų centre, yra išties džiugi naujiena. Tebūnie šis sakinys – duoklė tiems, kas priekaištauja man dėl perdėto pesimizmo. O dabar jau galime pasvarstyti apie žemiškus reikalus. Na, kad ir apie Prezidentės vizitą į Druskininkus. Ir sugalvok tu man atvykti tokią dieną, kai šis laikraščio numeris jau bus spausdinamas, o iki kito dar bus likusi visa savaitė, ir per tą laiką dienraščiai spės viską aprašyti. Parašysiu, kad jau apsilankė, o jos Ekscelencija pakeis planus dėl kokio nors svarbaus europinio reikalo – apsikvailinsiu kaip reikiant. Visai nepaminėti būtų nepadoru, nes, šiaip ar taip, tai yra svarbus įvykis miesto gyvenime. Tai manykite, kad jau paminėjau. Jeigu jums to nepakanka, galiu ir vizito išvakarėse išplatintą Prezidentūros pranešimą pacituoti.

“Žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo teisingo ir aiškaus vietos valdžios apsisprendimo, kuria kryptimi vystytis. Druskininkai yra pavyzdys, kaip suradus savo nišą ir išnaudojant savo išskirtinumą, nuosekliai dirbant ir sudarant palankias sąlygas investuoti galima užtikrinti ilgalaikį regiono augimą “, - pabrėžia Prezidentė.

„Aukso žodžiai...“- pasakytų vienos rusiškos humoro laidos personažai politikai.

O štai naujienų portale „Balsas.lt“ skaitau tokio Arvydo Akstinavičiaus, kuris yra vis dar tebeegzistuojančios, nors nedaug kam žinomos Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas, nuomonę apie lietuviškąją savivaldą ir žmogaus teisę ja naudotis, „kurią visais laikais norėjo atimti kunigaikštukai, diktatoriai, tironai, o dabar Lietuvoje – Seimo partijos, merai ir prezidentai, leisdami vykdyti savivaldos centralizaciją“. Siūlo jis tiesiogiai rinkti ne merus, o seniūnus, kurie yra arčiausiai žmogaus ir kuriems „būtų gėda kiekvieną dieną pasirodyti gatvėje kaimynams, jei jie dirbtų neatsakingai ar aplaidžiai.“ A.Akstinavičiui Druskininkai taip pat yra pavyzdys, tik truputį kitoks: „Druskininkų vadovui R.Malinauskui stipraus mero pozicijos reikalingos vienvaldžiam, niekam neatskaitingam vietos reikalų tvarkymui“. O tas tvarkymas, pasak socialdemokratų sąjungos pirmininko, „Druskininkuose išsklaidė čiurlioniškąją dvasią“.

Dvasia ar ilgalaikis regiono augimas? Kam ana rūpi, jeigu jos nei ant duonos užtepsi, nei į automobilio baką suvarvinsi. Neapčiuopiama tokia, sunkiai į litus ar eurus konvertuojama. Beje, patį M.K. Čiurlionį, kaip prekės ženklą, Druskininkų savivaldybė mielai perimtų iš nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus drauge su visais memorialiniais nameliais. Pastarąjį kartą apie tokią galimybę aną savaitę Kultūros ministerijoje surengtoje diskusijoje kalbėjo mūsų mero pavaduotoja Kristina Miškinienė. Savivaldybė giriasi galinti atrasti pinigų ne tik kosmetiniam muziejaus namelių remontui. Įdomiai čia išeina. Kai kalba pasisuka apie biokuro katilą, galintį gerokai atpiginti centralizuotai tiekiamą šilumą daugiabučiuose namuose gyvenantiems druskininkiečiams, meras dievagojasi, kad pinigų nėra. Taip labai nėra, kad, juos taupant, net savivaldybės vadovams tenka nemokamai paatostogauti. Bet, bendraujant su alkanais kultūrininkais, galima vaidinti baisius turtuolius, kuriems milijonas ten ar šen ne ką tereiškia. Tokio šlėktiško dosnumo artimiausiu metu galima tikėtis daugiau, nes partija apsisprendė 2012 m. mūsų mero pavaduotoją kelti kandidate į Seimą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimų apygardoje. Sunku patikėti, kad net ir tie druskininkiečiai, kuriems nuo jos kalbų lieka saldu kur reikia ir kur nereikia, galėtų nenubalsuoti už tokią dosnią ir maloningą ponią Kristiną. Lazdijuose gali būti sudėtingiau. Esu kartą rašęs, kad ten K.Miškinienės niekas nepažįsta ir, pasirodo, suklydau. Nuvažiavo aną ketvirtadienį mūsų vicemerė į Lazdijų mieste vykusį Alytaus regiono plėtros tarybos posėdį ir iškart „užsirovė“ ant „Lietuvos ryto“ bei „Lazdijų žvaigždės“ žurnalistės Vilmos Danauskienės. O ši ne tik atpažino kaimyninės savivaldybės politikę, bet ir įžūlų klausimą uždavė: kodėl automobilis „Audi A8”, pažymėtas valstybiniu numeriu EAS 002, kuriuo į Lazdijus ponią Kristiną atvežė Druskininkų savivaldybės administracijos vairuotojas, nepažymėtas jokiais skiriamaisiais ženklais. Žurnalistė V.Danauskienė tai žino, kad tarnybinių automobilių žymėjimas ir tvarka yra privaloma, ir reglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktais, o mūsų mero pavaduotoja – ne.

“Čia ne mano, o savivaldybės administracijos reikalas. Perduosiu jūsų klausimą savivaldybės administracijai. Ačiū, kad pasakėte”, - pacitavo K.Miškinienę žurnalistė. Ir dar paminėjo, kad įstatymų nežinojimu besiteisinanti kurorto politikė, kuri, užklupta tokio klausimo, „nustebusi stengėsi atrodyti“, yra dar ir „būsima Lietuvos socialdemokratų partijos rinkimų į Seimą kandidatė Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje“. Čia jums ne valdiškais užsakymais peršerta vietinė žiniasklaida – kolegė Vilma ką mato, tą ir rašo. „Stengtis atrodyti“ gali ir nepakakti, nes ji tokius kiaurai mato. Laikas pratintis, nes Seime tokių danauskienių bus ant kiekvieno kampo, visos tik ir taikysis įžvelgti ar sužinoti tai, ką labiausiai norėtųsi nuslėpti. Nelengva bus pakeisti profesorių Justiną Karosą, nes tas, išskyrus gal tik keletą pastarųjų metų, kai amžius ir nuovargis pradėjo akivaizdžiai matytis, sugebėdavo tą žiniasklaidos dėmesį pasukti sau naudinga linkme. Gali būti, kad po kelerių metų šito XX a. marksisto dar imsiu ilgėtis, nes politikoje pretenduojantys jį pakeisti jaunesni žmonės nė iš tolo neprilygsta nei intelektu, nei patirtimi.

Kristinos Platonovienės nuotrauka

2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 4 d.


„Laimingos epochos, kurios turėjo aiškias dramas, svajones, gėrio ir blogio veikėjus,“- rašo savo tinlaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis. Mums, deja ar ačiū Dievui, tokios laimės teko nedaug. Net ir brandaus brežnevizmo epochoje, kurios dvelksmą dar teko patirti ir mano kartai, ne viskas buvo taip jau vienareikšmiška. Nes po nuovargiu dvelkiančių smegenų plovimo valandėlių mokykloje buvo vakarinės Mišios gotikinėje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, buvo Vėlinės, kai tūkstančiai žmonių degdavo žvakeles ant visiškai jiems nepažįstamų seniai mirusių žmonių kapų Rasose. Trumpam viskas buvo aišku apie 1988-1990 m., kai net ir būdami skirtingų kartų bei pažiūrų, buvome suvienyti svajonės pakeisti pasaulį ir sugriauti mus varžančią sistemą.

Dabar viskas kur kas sudėtingiau. Jaunų dienų bičiuliai, vieni tapę kairiais, kiti dešiniaisiais radikalais, viešojoje erdvėje pliekiasi tarpusavyje. Kiti išvis vengia išsakyti kažką panašaus į pažiūras, nes, anot jų, kokios, po galais, gali būti pažiūros, kai kasdien reikia spręsti, ką rytoj padėti į lėkštę vaikams ir naminiams gyvūnams, pilti į automobilio baką ir kaip įtikinti komunalines paslaugas teikiančias tarnybas ko nors neatjungti arba nepradėti teisminio išieškojimo iki kitos algos, pašalpos, pensijos... Čia mes nejučia prisiartinom prie varguolių temos. Pastarąjį žodį išpopuliarino „Dviračio šou“ personažas „Mėslitos“ vadovas Saulius Poška, o Goda Juocevičiūtė  „Lietuvos ryte“ pavaizdavo „vientisą, išbaigtą XXI amžiaus Marijos žemės varguolio portretą“ ir atskyrė jį nuo „giminaičio“ runkelio. „Varguolis nebūtinai tas, kuris gauna kuklias pajamas, o tas, kuris jas vertina kaip nepriteklių ir kaip gyvenimo ašį,“- rašo G.Juocevičiūtė. Užtarti „brolį varguolį“ tame pačiame dienraštyje sumanęs Edvardas Čiuldė pabandė įrodyti, “...jog skurdas yra sisteminio pobūdžio fenomenas, o ne žmogaus tipažo ar charakterio ypatybių nulemta socialinė nelaimė...”. Manding neįrodė, nors tai gal priklauso ir nuo skaitytojo išankstinės nuostatos bei pažiūrų. Nepadeda nei marksistinė „kapitalo ir darbo” terminologija, nei pavyzdžiai iš Lotynų Amerikos bei Robinzono Kruzo salos (irgi ten, 350 km nuo Čilės krantų). Reikėtų įrodyti, kad sistema atima iš varguolių galimybę prasimušti į visuomenės elitą, kaip buvo vergovės ar baudžiavos laikais. Tuomet Viktoras tebevirintų vamzdžius, o Zuokas negalėtų tapti meru vien dėl savo kilmės. O juk būtent „darbo ir kapitalo” ideologijos įperša varguoliams asmeninio bejėgiškumo idėją. „Ne tau, Marynai, mėlynas dangus...“ tai yra, ne tau, bėdžiau, amerikietiškoji svajonė, todėl statusą tegali pakeisti kartu su visa darbininkų klase, sistemiškai, o ne asmeniškai.

Čia visai tiktų mūsų kurorto mero jau kokį dešimtmetį periodiškai išsakomi visai nesocialdemokratiški pamąstymai apie bedarbius, kurie nenori dirbti, nes pašalpas gauti jiems labiau apsimoka. Prieš gerus metus tą jo temą nusigriebė ir Premjeras, o Socialinių reikalų ir darbo ministerija jau spėjo parengti visą krūvą įstatymų pataisų, kurios atimtų iš ilgalaikių bedarbių galimybę gauti net ir socialinę pašalpą. Tiesa, palikta išlyga, kad tai bus taikoma tik nepilnamečių vaikų neturinčioms šeimoms ar asmenims. Čia galima būtų svarstyti apie savotišką beširdiškumo ribos suvokimą – numarinti badu galima tik sulaukusius pilnametystės... Bet ir pats asmeniškai pažįstu ne vieną ilgą laiką valstybės parama besinaudojantį žmogų, labai toli nuo tos ribos, kada pradedama badauti. O sudėjus pajamas iš atsitiktinių uždarbių, pašalpų, perparduotų baltarusiškų, prekių, gal net daugiau, negu mano alga susidaro. Tik yra viena problema – šitie išmoksta prisitaikyti prie socialinės paramos sistemos gerokai greičiau už tikruosius neturtėlius. Ir visi tie tvarkos sugriežtinimai pirmiausiai smogs išties jokių pajamų ilgą laiką negaunantiems žmonėms. Daugelis iš jų serga įvairiomis priklausomybėmis, tiksliau, yra padoriai prasigėrę, praradę kvalifikaciją, sveikatą... Kažkada Europa visa tai jau išgyveno ir įsitikino, jog pigiau, saugiau ir paprasčiau yra labiau pasiturinčiųjų pinigais suteikti šiems žmonėms minimalų išgyvenimui būtiną išlaikymą, negu bandyti juos perauklėti „bado terapija“. Žinau, dabar man pradėsite pirštais badyti į senųjų ES narių ir ypač Skandinavijos šalių pavyzdžius, kur visuomenės išlaikytiniai gyvena geriau, negu Lietuvoje dirbantieji už minimalią algą. Bet ar tie trys šimtai litų lietuviškos socialinės pašalpos tokia jau prabanga, kad dėl jų vertėtų prie kiekvieno jos gavėjo pastatyti po du jo veiksmus sekančius socialinius darbuotojus. Joks Kubilius ir joks Malinauskas neprivers įsidarbinti tuščius butelius renkančio Jono iš Lipliūnų. Pašalpos atėmimas nepadės įsidarbinti žmonėms, kuriems liko vos keli metai iki pensijos. Dar vieną kitą bedarbį tai paskatins emigruoti, tik nežinau, ar toks yra mūsų politikų tikslas. Kai paklausau, kaip mūsų savivaldos vadovai džiaugiasi, kad butus iš druskininkiečių superka Rusijos gyventojai, imu abejoti, ar tai nėra sąmoningai sumodeliuota situacija. Jeigu neįmanoma sumažinti nedarbo įprastiniais verslo skatinimo ir investicijų pritraukimo metodais, tai paprasčiausia yra tiesiog išstumti skurdžiausią bendruomenės dalį iš kurorto. Viena iš tokio išstūmimo priemonių gali būti aukštos komunalinių paslaugų kainos. Gal dar padėtų vienos ar kelių papildomų rinkliavų vietos gyventojams įvedimas, nekilnojamojo turto mokestis, skaičiuojamas nuo išpūstos jo vertės. Valdžios požiūriu, rusai yra idealūs gyventojai, nes gyvena čia vos kelias savaites ar mėnesius per metus. Išlaidauja tuo metu visokiuose parkuose ir arenose, o paskui išvažiuoja ir moka už paliktus tuščius butus. Jie neateis kaulyti socialinės pašalpos, net ir pasilaidoti išvyks į Tėvynę. Pakeisti jais bent pusę vietinių gyventojų galėtų būti bet kurio Lietuvos mero svajonė. Tik ne visur jie perka butus. Druskininkuose perka. O jeigu truks kokių viešbučio kambarinių ar gatvių šlavėjų, visada galima jų atsivežti iš gretimų savivaldybių, kaip dabar kas rytą iš Alytaus ir Lazdijų atvyksta statybininkų bei kelininkų brigados. O vietiniai tam nelabai ir tinka, nes tarp jų perdaug visokius gudrius universitetus pabaigusių, kažin kokią algą gauti besitikinčių, menininkų visokių, pedagogų. Na, pastaruosius mūsų valdžia jau gerai patvarkė, jeigu jau 2009 m. pirmavome šalyje pagal mokinių, tenkančių vienam mokytojui, skaičių. O po to mokyklų tinklo optimizavimas juk tęsėsi.


Kaip tik prieš Visus šventuosius sutikau degalinėje vieną iš aktyviausių kovotojų prieš „Atgimimo“ mokyklos nuoptimizavimą, pučiantį orą į apyplikes senutės „Mazdos“ padangas. Neetiška būtų atpasakoti viso pokalbio turinio, nes įtariu, kad didžioji jo dalis nebuvo skirta viešinimui, bet bendras įspūdis liko toks slogus, jog suabejojau, ar pagrįstai esu besąlygiškai pripažįstamas didžiausiu pesimistu Pietų Lietuvoje.

O per pačias šventes iškilmingai susiskaičiavome, kad mūsų čia, žemėje, jau per 7 milijardus. Gal su kelių dešimčių milijonų paklaida. BBC tinklalapyje aptikta skaičiuoklė pasakė, kad tuo metu, kai aš gimiau, negyveno nė 4 milijardų. Tokio prieauglio turėtų pakakti ne tik „Atgimimo“, bet ir dar ne vienai mokyklai, tik jie dar ten, Vidurio Afrikoje, Bangladeše, Pakistane, o tušti suolai čia. Anksčiau ar vėliau ir jie bus čia, kad ir kaip tai nepatiktų patriotinių eisenų su deglais organizatoriams. O aš nei ypatingai tuo džiaugiuosi, nei dėl to pergyvenu, tiesiog konstatuoju akivaizdų faktą, kad gamta nemėgsta tuštumos. Pasaulis, kuriame gyvens mūsų vaikai, bus jau visiškai kitoks, gal dar mažiau aiškus ir vienareikšmiai interpretuojamas, labiau susijęs ekonomiškai ir kultūriškai, bet drauge suteikiantis daugiau erdvės skirtybių raiškai.

2011 m. spalio 28 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 28 d.


„Druskininkų užkeikimas,“- gūžčioja pečiais nacionalinių dienraščių žurnalistai, kai Druskininkuose staiga nuo širdies smūgio mirusio Bronislovo Lubio laidotuvių dieną teko pranešti apie ligoninėn dėl širdies problemų patekusį Aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską. Viešieji asmenys kartais serga ir tai nėra ypatingai keista. Apie paslaptingus sutapimus imta kalbėti todėl, kad abu vyrai savaitgalį ilsėjosi Druskininkuose. Skelbiama, kad G.Kazlauskas buvo apsistojęs Druskininkų vandens parko viešbutyje „Aqua Hotel“, mėgavosi vandens pramogomis.

Žymių žmonių mirtys čia nutikdavo nuo pat mūsų kurorto istorijos pradžios. 1847 m. rugpjūčio 1 d. Druskininkuose mirė ir senosiose Ratnyčios kapinėse palaidotas 51 metų poetas, filomatas Jan Czeczot (Jonas Čečiotas). Vyresniosios kartos mūsų skaitytojai gal dar prisimena, kaip 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose mirė anuometinis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas Antanas Sniečkus. Jeigu rimčiau paieškočiau informacijos, šį sąrašą būtų galima pratęsti, bet neturiu jokio tikslo įrodinėti užkeikimo teorijos. Jei kam nors gyvenimą itin apsunkina, pavyzdžiui, anyta arba uošvė, nupirkite jai kelialapį į Druskininkus ir patys įsitikinsite, kad seni užkeikimai neveikia – grįš atjaunėjusi, švytinti, o gal dar sanatorijos šokiuose kokį perpus jaunesnį diedą nukabins.

Ir jau tikrai ne dėl tariamo užkeikimo planų aplankyti Druskininkų savivaldybę bei naująją sniego areną atsisakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Už pusę pensijos užsakiau puokštę gėlių, išsivaliau šliūbinį kostiumą, nuvaksavau batus ir laukiu Prezidentės. Abudu laikraščiai rašė, kad šiandien turi atvažiuot, tai gal žinot, kurią valandą, nes man bus šalta visą dieną prie savivaldybės Jos Ekscelencijos laukti,“- sakė į redakciją paskambinęs garbingo amžiaus druskininkietis. Trečiadienį Druskininkų savivaldybė savo žiniatinklio svetainėje vis dar atkakliai skelbė, kad tądien mūsų kurorte turėjo apsilankyti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors Prezidentūra spalio 26 d. Prezidento darbotvarkėje aiškiai parašė, kad D.Grybauskaitė bus išvykusi į neeilinį Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimą, kuriame sprendžia Graikijos skolų krizę ir gelbsti mirštantį eurą. Na, sprendžia tai gal kiti, daugiausiai vokiečiai su prancūzais, bet vis tiek gražu sudalyvauti ir kartu su visais nusifotografuoti.

Suprantu, kad prieš Vėlines juokauti apie žmonių ar valiutų mirtį yra siaubingai netaktiška, gal net ne itin etiška. Bet jūs, mano brangieji skaitytojai, tikriausiai jau esate pripratę, kad ten, kur visuomenė nusilipdo sau stabus ir pasižymi neliečiamas teritorijas, aš neprašomas kišu savo knyslę. Todėl humoro jausmo nestokojančios tautos Visų šventųjų išvakarėse švenčia linksmą Heloviną, kurio metu mirties ir vaiduoklių baimė įveikiama persirengiant iš anapusinio pasaulio sugrįžusiais siaubo filmų personažais, o kaimynų gąsdinimas tampa kone privalomu žaidimu. Neprigyja ši šventė Lietuvoje, gal tik išskyrus klubinę popkultūrą, nes rimtuoliui lietuviui iš mirties ne tik juoktis, bet ir garsiai apie ją šnekėti nevalia. Garsiai įvardintas blogis gali materializuotis, seni demonai iš sakmių ir XX a. devintojo dešimtmečio siaubo filmų vakaro prieblandoje išlįsti iš lapų krūvos ir nusitempti neatsargų piktžodžiautoją į savo karaliją. Nuo tamsos gelbėjamės persukdami laikrodžius, kas irgi labai primena iš senųjų pasakų atkeliavusį magišką veiksmą. Tik tai jau nepadės – po Vėlinių ir Visų šventųjų ateis toks metas, kai dienos bus jau tokios trumpos, jog iš darbo grįžęs nebematysiu savo namų natūralioje šviesoje. Be lapų likusių uosių šakų ilgų šešėlių kaulėti pirštai ryte taikysis sugriebti išeinantį, o vakarais neįleisti sugrįžtančio. Ir tik baltas Advento pradžios sniego tyrumas bei spindinčios pasiruošimo Kalėdoms šviesos išstums iš pavargusios sielos, išsklaidys ir nuvys šalin visus rudeninius baubus. Pernai jis mane pasveikino žvelgiantį pro savo kabineto langą į tolumoje virš Druskininkų naujųjų statybų į dangų smingančią neogotikinę bažnyčios bokšto smailę. Po kelių minučių jau snigo stambiais gabalais ir ta rodyklė ištirpo pilkšvame danguje. Bet liko nuoroda, kryptis, kurlink turiu kreipti savo žvilgsnį ir mintis, kad rudenio darganos liūdesiu neprislėgtų sielos. Todėl šiemet jau žinau, kad mirtis negali nugalėti amžinojo gyvybės rato, mirusieji ne tyko mūsų patamsyje, o laimina, kai tęsiame jų pradėtus darbus, ir džiaugiasi, kai cituojame jų ištartus žodžius. Kodėl tokiu metu drauge neprisiminti, pavyzdžiui, Bronislovo Lubio 2010 m. sausį pateikto pasiūlymo Finansų ministerijai „apmokestinti neskustas barzdas“. Ech, linksmas žmogus buvo!

2011 m. spalio 21 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 21 d.


„Sveiki, Jūs esate vertas didesnio atlyginimo,“- praneša man elektroninio pašto šiukšlintojai ir primygtinai siūlo nemokamai parsisiųsti kažkurio „sėkmės mokytojo“ elektroninę knygą, kuri, neva, išmokys mane net septyniais būdais „mėgautis lengvais papildomais pinigais“.

Užuot parsisiuntęs tą knygelę, jiems atrašiau, kad verslo guru apsiriko – aš nesu vertas didesnės algos. Nes yra parašyta „...valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio...“ (Lk 10-7). O gal kitas pasakys, kad ir to nevertas, nes pernelyg dažnai sėdžiu socialiniuose tinkluose, užuot išėjęs į gatvę su gyvais žmonėmis pasišnekėti. Tas stereotipas, neva informacinės technologijos mus kažkaip nutolina nuo realaus pasaulio, tikro gyvenimo ir paverčia vos ne zombiais, kartojamas kas antrame „įvairenybių“ skyriaus straipsnelyje. Nekalbėsiu apie 24 valandas per parą veiksmo žaidimus žaidžiančius paauglius ar virtualias fermas veisiančias šviesiaplaukes valstybės tarnautojas. Kiekvienas pasirenka pagal savo poreikius. Taigi, užuot kiurksojęs prie „bambalio“ su kaimynu ir klausęsis monologo, kaip Landsbergis sugriovė jo gimtąjį kolūkį, žiniatinklio socialiniuose tinkluose galiu susikomplektuoti tokį virtualių draugų ratą, su kuriais yra apie ką padiskutuoti. Skirtingai nuo „Farm Villio“ karvių, ar žaidime nušautų ateivių-monstrų tai yra tokie pat realūs žmonės, kaip ir aš pats. Kartais pasitaiko vieną-kitą iš jų gyvai susitikti, gyvenantieji kituose miestuose, pasitaikius progai apsilankyti Druskininkuose, ir pas mus į redakciją pasisveikinti užsuka, kiti, į Lietuvą iš tolimų kraštų atvykę, ir į namus užgriūva. Tiesiog dabar jau nebereikia rinktis su kuo bendrauti iš fiziškai šalia esančių žmonių. Pasaulis staiga tapo mažas, atstumai nebesvarbūs. Galima tuos pokyčius paprasčiausiai ignoruoti, galima baimintis priklausomybės nuo žiniatinklio arba stengtis išnaudoti jo galimybes. Savanoriškai pasirinkta skaitmeninė atskirtis, mano supratimu, galėtų turėti prasmę tik tada, jei žmogus, vardan kažkokių kitų tikslų, atsisako ir kitų civilizacijos išmislų. Pirmiausiai – durnadėže vis dažniau vadinamo televizoriaus. Lietuvoje veikianti laidų reitingavimo sistema lemia tai, kad iš reklamos gyvenančios komercinės televizijos priverstos rodyti tai, ką nori matyti jiems dar likę žiūrovai. O liko tie, kas neišėjo į žiniatinklį, negaišta laiko skaitydami knygas ir turi daug laisvo laiko, nes niekur nedirba.

Didžioji tokių žiūrovų dalis, kaip čia švelniau parašyti, kad visų neįžeisčiau, turi ribotas galias suvokti bet kokią sudėtingesnę laidą ar filmą. Todėl perjungia kanalą, kai transliuojamas turinys tampa jiems nesuprantamas. O tai fiksuoja reitingų tyrėjų aparatūra. Taip kasmet, keičiantis televizijos sezonams, sutartys su intelektualesnių laidų kūrėjais nebepratęsiamos, o jų vietą užima lengvą silpnaprotystę turinčiam žmogui suvokiami kūriniai. Jie, savo ruožtu, nemenkai įtakoja prie ekrano augančių vaikų, kurių tėvai neturi laiko, galimybių ar noro patys su jais bendrauti, vystymąsi. Teko apie tą poveikį truputį padiskutuoti su Seimo nare Agne Zuokiene, kuri, kaip paaiškėjo, yra šia tema rašiusi diplominį darbą Universitete. Bandžiau įrodyti jos pastangų apsaugoti vaikus nuo galimai nesveikų maisto produktų reklamos beprasmiškumą, bet nepavyko. Kiekvienas pasilikome su savo nuomone. Aš – kad valstybė neturi perimti tėvų vaidmens auklėti vaikus, o gerbiamoji Agnė – kad vaikų sveikata svarbiau už visus liberalizmo principus.

Bet grįžkime prie buko ir dar bukesnio žiūrovo temos. Šį rudenį aktyviausiai žiniatinklio socialiniuose tinkluose besireiškiantys tinklaraštininkai ėmė bendrinti ir reklamuoti vieno iš jų – žurnalisto ir rašytojo Andriaus Užkalnio pradėtą vesti televizijos laidą „Užkalnio 5“. Bet jau po pirmųjų laidų pasipylė komentarai, kad paties Andriaus straipsniai dienraščiuose ir jo tinklaraštyje gerokai įdomesni už tą laidą. Televizija, deja, diktuoja savo formatą. Po poros pirmųjų stipresnių laidų, trečiosios iki galo neperžiūrėjo net kai kurie ištikimiausi A.Užkalnio skaitytojai. Kuo nuoširdžiausiai linkėdamas jam sėkmės, vis dėlto abejoju, ar šiame TV kanale pavyks įgyvendinti sumanymą sukurti amerikietiško tipo rimtą pokalbių laidą.


Jeigu būčiau koks „sėkmės mokytojas“, kaip tas, kur man žadėjo didesnę algą, optimistiškai sušukčiau, kad durnadėžė turi ateitį, tereikia mąstyti pozityviai. Bet nuo pastarojo žodžio man visuomet virškinimas sutrinka. „Pozityviai mąstantis“ žmogus – tai be priežasties išsišiepęs silpnaprotis, kuris 2008 m. ėmė paskolas, tikėdamas, jog butai amžinai tik brangs, o dabar tiki, jog Europos Sąjungos skolų krizė kaip nors savaime išnyks ar bent jau jos pasekmės mūsų nepalies. Jam kažkas, dažniausiai – tie patys „sėkmės mokytojai“, įkalė į tuščią vietą kaukolėje, kur galėtų būti mąstymo priemonės, kad gyvenimas neišvengiamai turi gerėti, algos didėti, vykti nuolatinė plėtra ir augimas. Apgailestauju, brangieji, bet tai paprasčiausias melas. Jūsų tikėjimas šviesia ateitimi jiems reikalingas tik tam, kad galėtų jums ką nors parduoti. Geriausia – į skolą. Nes beatodairiškas skolinimasis neįsivaizduojamas be teigiamų lūkesčių. Todėl taip nemėgiamos mano šnekos apie tai, kad plėtros ir augimo laikotarpis, pagrįstas beatodairišku pigių iškastinių energetinių išteklių švaistymu, jau negrįžtamai baigėsi. Vien tik pastangos stabdyti klimato kaitą mums visiems kainuos tiek, kad ir šiandieninio gerovės lygio išlaikyti nebepajėgsime. O kur dar emigracija ir visuomenės senėjimas. „Pozityviai“ mąstyti tokiu metu reiškia paprasčiausią tikrovės neigimą. Vakarų Europos miestuose langus daužantys ir automobilius padeginėjantys radikalai tą mums įprasto pasaulio griūtį nujaučia geriau už visus „sėkmės mokytojus“, tik jų metodai sunaikinti esamą sistemą keliant chaosą ir tikslai perskaityti neomarksistinėse brošiūrose man nekelia simpatijų. Taip nuoširdžiai, kaip anarchistai langų nedaužantys, bet į daugiatūkstantinius mitingus susirenkantys žmonės, atvirkščiai, ne siekia kažką sugriauti, o reikalauja neliesti per visas siūles braškančio socialdemokratiško europietiškos gerovės valstybės modelio. Tokiame fone mūsų daugmaž sėkmingai įgyvendinama pramogų kurorto, skirto gyvenimu besidžiaugiantiems žmonėms, vizija tampa jei ne keista, tai bent jau abejotina. Artimiausioje ateityje ji dar kuo puikiausiai veiks ir kels susižavėjimą svečiams, bet po 20-30 metų miškais apaugusioje 1-1,5 mln. senukų Lietuvoje reabilitacinės ir sanatorinio gydymo paslaugos gali būti reikalingesnės, negu pramogos ir grožio salonai. Nesunkiai galime numatyti, kas bus rytoj ar poryt, bet apie tolimesnę ateitį šnekėti nesiima nei politikai, nei ekonomistai, nes kažkaip nepopuliaru sakyti žmonėms, kad jau laikas ieškoti „nesėkmės mokytojų“, kurie patartų, kaip reikės prisitaikyti prie ilgalaikio gyvenimo kokybės nuosmukio.

2011 m. spalio 14 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 14 d.


Trečiadienį per pačius pietus ledų kruopoms nuklojus žemę, druskininkiečiai pagaliau suprato, jog po šilto rudens neišvengiamai ateis visai nebūtinai tokia pat šilta žiema, ir pradėjo aptarinėti žieminių padangų ir malkų kainas, spėlioti, kada butuose įjungs šilumą ir kokio dydžio sąskaitos už tai bus išrašytos po mėnesio. Iš visų liaudiškų būdų spėlioti, kokia bus ateinanti žiema, praktikuoju tik vieną, keletą pastarųjų metų suveikusį stebėtinai tiksliai.

Stebiu, kokio ilgio ir tankumo vilną rudenį užsiaugina mūsų Vidurinės Azijos aviganė Panda, palaida gyvenanti aptvertame kieme ir visus orų pokyčius patirianti savo kailiu. Pernai ir užpernai ji apžėlė kaip avis, o prieš porą metų kailio būta gerokai retesnio. Tai va, šiemet, „Pandos metodu“ prognozuoju būsiant šiltą europietišką žiemą.

Kas gali sau leisti, tokiu metu svajoja apie egzotiškus šiltus kraštus. Kažkada, iki krizės, turėjau viziją senatvei nusipirkti namelį rytinėje Venesuelos pakrantėje, kur ištisus metus šilčiau, negu dabar yra jūsų svetainėje. Buvau išsirinkęs nedidelį miestelį su bažnyčia, ligonine, sugriuvusiu tiltu į jūrą... Planus atidėjau, kai toje šalyje į valdžią atėjo prieš „pasaulinį kapitalizmą“ kovoti bandantis diktatorius. O paskui prasidėjo krizė, ir supratau, jog nesu ir gal niekada nebūsiu toks turtingas, kad senatvėje galėčiau ilsėtis. Žinodamas demografines tendencijas, neturiu iliuzijų, kad kas nors sugalvos stebuklingą receptą, kaip „Sodra“ mūsų kartai galėtų mokėti pensijas, iš kurių čia ar bet kur kitur būtų įmanoma pragyventi. O į privačius pensijų fondus sukaupsime tik tiek, kad to priedo beveik nepajusime. Taigi, turbūt teks dirbti, kol pakels sukniubusį nosimi į klaviatūrą ir išneš iš kabineto kojomis į priekį, jei tik bus, kas mano rašliavas popieriuje ar internete skaito.

Kiekvienai kartai tenka savas svajonių žlugimas. Mūsų tėvai, pasak vienintelės tuo metu partijos pažadų, jau turėjo gyventi komunizme. Jų tėvai, eidami į mišką, svajojo, kad ateis amerikonas ir išvaduos. Mūsų vaikai svajoja kuo greičiau iš čia išvažiuoti, kad nereikėtų savo mokesčiais finansuoti svetimų svajonių įgyvendinimo.

Dviems didžiausiems svajotojams vienoje šalyje sunku išsitekti. Net, jei vienas iš jų savo svajones įgyvendina Vilniuje, o kitas – populiariame kurorte. Vos tik sostinės meras Artūras Zuokas pasiūlo išties nestandartinę idėją nusipirkti vieną finansinių sunkumų kamuojamos Graikijos salą, kurioje be kitų projektų „galėtų įsikurti Druskininkų SPA Viduržemio filialas“, Ričardas Malinauskas iškart atkerta, kad kurortas niekada tokios galimybės nesvarstė ir kažin ar ateityje svarstys.

„Už pinigų sumą, kurią išleistume salai pirkti, būtų galima labai pakeisti į gera dabartinį kurortą,“- kalbėjo Druskininkų meras. O juk galėjo tiesiai pasakyti, kad ši idėja netinkama pirmiausiai todėl, kad sugalvota ne jo paties. Uždara slidinėjimo trasa ir dangumi skraidančios gondolos už šimtus europinių milijonų – ne utopija, o 7 kv. kilometrų salos įsigijimas už 6,9 mln. eurų – mūsų savivaldybėms staiga tampa prabanga.

Nenorim – nereikia. Bus ne „Druskininkų SPA Viduržemio filialas“, o, pavyzdžiui, „Birštono SPA Viduržemio filialas“. Arba Palangos. Nors, jeigu tenykščiai merai taip pat dėmesį kreips ne į tai, ko verta idėja, bet į jos autoriaus partinę priklausomybę, tai bus nebent „Viči“ vandens parko filialas. Taip jau buvo, kai Vilniaus meras pasiūlė savo planą, kaip sumažinti šilumos kainą. Jį sukritikavusi Energetikos ministerija iškart puolė siūlyti labai panašų, bet savo. Kuo arčiau 2012 m. Seimo rinkimai, tuo tai, kas siūlo, bus labiau svarbu už tai, kas siūloma.

Net keista, kaip Vyriausybė per visą kadenciją leido mūsų kurorto vadovui ne tik svajoti, bet ir įgyvendinti svajones. Jeigu būtų paisę vien partiškumo, bent jau sniego arenos tikrai neturėtumėm. Juk kiekviename tokio dydžio projekte galima rasti prie ko prikibti ir užvilkinti europinių lėšų skyrimą iki amžinybės. Labai stengiantis, kiekvieną ne savos partijos valdomą savivaldybę, apkarpant jai lėšas, per vieną Seimo kadenciją galima taip nustekenti, kad jos gyventojai prakeiks tą dieną, kai išsirinko savo vadovus, o kitą, valdomą savų, paversti klestėjimo oaze. Pakanka prisiminti, kaip kažkada Viktoras Uspaskich, vos tapęs Ūkio ministru, buvo sustabdęs lėšų skyrimą Druskininkų vandens parko statybai. Kadangi požymių, jog pastaruoju metu taip būtų buvę daroma, pastebėti neteko, darau išvadą, kad šalį valdančią koaliciją sudarančioms partijoms ne itin rūpėjo stiprinti savo įtaką savivaldoje arba jie stengėsi būti baisiai objektyvūs ir demokratiški.

2011 m. spalio 7 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 7 d.


Šią savaitę visai užsibaigė šiltoji metų pusė – antradienį dar vaikščiojau po lapais nuklotą savo kiemą vienmarškinis, o trečiadienį nuo pat ryto užslinko tokie tamsūs debesiai, vėjas pakilo, atšalo. Tegul sako kas ką nori, bet visuotinis klimato atšilimas man patinka bent jau tuo, kad šitoje šalyje galima gyventi jau ne tris, o penkis ar šešis mėnesius. Kitą pusę metų belieka prisišildyti namus ir laukti pavasario. Slidinėjimo ir kitų žiemos pramogų entuziastai manęs niekada neįtikins, kad galima jausti malonumą voliojantis sniege ir gydantis nušalusias galūnes. Užpustytą kraštovaizdį man gražu stebėti pro langą, kai kambaryje prikūrenta bent iki 25 laipsnių šilumos, arba iš automobilio su gerai veikiančia šildymo sistema. Bet kai reikia nukasti sniegą nuo įvažiavimo į kiemą, nuoširdžiai apsidžiaugiu, jei tai, vietoje rytinės mankštos, pasisiūlo padaryti mano žmona. O rudenį, net kai bjauri dargana netrukdo gėrėtis krintančių lapų spalvomis, vis tiek nebėra to džiaugsmo, kurs apima vėlyvą pavasarį. Gal todėl sovietmečiu „Poetinis Druskininkų ruduo“ buvo sugalvotas kaip alternatyva pernelyg valdiškam, oficialiam ir optimistiškam „Poezijos pavasariui“. Jį ir pradėjo tokie sovietinio šviesaus rytojaus džiaugsmo savo kūryboje neskubėję šlovinti poetai K.Platelis, S.Geda, V.Bložė... Paskutinį XX a. dešimtmetį nepraleisdavau nė vieno „Poetinio Druskininkų rudens“ renginio, kartą, apie 1993-uosius net buvau prisilakęs tiek, kad nedaug bepamenu. O šiame amžiuje visi taip greit pasikeitėme, kad kelis metus vos rasdavau laiko ateiti į oficialią Jotvingių premijos įteikimo ceremoniją. Žinoma, paskui baisiai gailėdavausi pražiopsojęs naktinius jaunųjų poezijos skaitymus, nepabuvęs toje vis labiau tarptautinėje, bet laisvoje ir kūrybiškai-bohemiškoje draugijoje. Šiemet jau tikrai nieko nepražiopsosiu, juolab, kad net ir diskusija „O kas nėra poezija?“, manyčiau, bus įdomi paklausyti ne vien literatūros mokslininkams.

Tokiu metu, kai savaitgalinių poilsiautojų truputį mažiau arba jie neišlenda iš grožio salonų ir vandens pramogų parkų, Druskininkai vėl šiek tiek primena tą dailininkų ir rašytojų pamėgtą ramų kurortinį miestelį miške, kokiu dar ne taip seniai buvo. Anądien į redakciją paskambinusi mūsų skaitytoja pasakojo mačiusi po miestą klaidžiojantį šerną. Ta girių kiaulė prikibo prie vieno poilsiautojo ir vijosi jį per kelis kvartalus, niekaip nenorėdama atstoti. O mūsų meras, užuot savus nuo šernų gynęs, medžioti nusibastė kažkur į Šiaurės Lietuvą ir įsipainiojo į paslaptingą istoriją dėl nežinia kieno brakonieriškai nušauto elnio. Pasak tenykščio dienraščio „Šiauliųkraštas“, lemtingosios medžioklės išvakarėse „po Girkančių mišką braidė ne tik eiliniai Kepalių medžiotojų būrelio nariai, bet netgi pats Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas“.


Kai dienraščio žurnalistė telefonu pasiteiravo mūsų mero, ar savaitgalį lankėsi ir medžiojo Joniškio rajone, išgirdo: „Dieve tu brangus... Savaitgalį kur noriu, ten lankausi! Jonišky juk nebuvau Savivaldybės reikalais. Kur aš noriu, ten važiuoju savaitgalį. Su kuo noriu, su tuo važiuoju. Jūs dar paklauskit, kur aš gulėjau naktį!“


Kolegos iš kito Lietuvos pakraščio, nepratę prie tokios politikų arogancijos, taip ir nesuprato, kodėl Savivaldybių asociacijos prezidentas taip susierzino. Būtų civilizuotai papasakojęs savą įvykio versiją, tai gal ir jokių įtarimų žurnalistei nebūtų kilę. O dabar apie galimą brakonieriavimo atvejį Girkančių miške „Šiaulių kraštas“ informavo Aplinkos ministeriją. Aplinkos ministro atstovas spaudai Tomas Beržinskas informavo, kad ministerija domėsis šio įvykio tyrimu ir, prireikus, imsis atitinkamų veiksmų. Mes, savo ruožtu, stebėsime, kuo ši istorija baigsis. Juk ir jums smalsu, ar ne?

Mero pyktis pastaruoju metu pratrūksta vis dažniau. „Youtube“ nuorodą į vieną tokį vaizdelį, nufilmuotą Druskininkų savivaldybės tarybos salėje, šią savaitę druskininkiečiai siuntinėjo vienas kitam. O juk turėdamas Taryboje tokią paklusnių narių daugumą galėtų būti ramus kaip belgas. Nors šitas, kažkada nušalintojo Prezidento paleistas į viešumą palyginimas, čia gal nelabai tinka, nes belgai ilgiau kaip metus gyveno be vyriausybės ir dėl to ne itin pergyveno. Be paternalistinės valdžios globos ir rūpinimosi savo gyvenimą sunkiai įsivaizduojantiems druskininkiečiams tokių pavyzdžių geriau pirštais nerodyti. Iškart apšauks anarchistu, o jei dar netrumpame mano „Facebook“ virtualių draugų sąraše pastebės lietuviškojo anarchizmo patriarchą Darių Pocevičių, tos etiketės niekaip nenusikratysiu. Todėl geriau šį palyginimą perdaryti į „ramus kaip baltarusis“. Juolab mūsų meras šioje kaimyninėje šalyje ką tik lankėsi. Gal ir savitvardos iš tenykščio valstybės vadovo bus pasimokęs. Nes kitų baltarusiškų valdžios santykių su negausia ir susiskaldžiusia opozicija „subtilybių“ mokytis nė nereikia.

Gintaro Žilio nuotrauka

2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 30 d.


Maždaug tokiu metu, tarp Grybų šventės ir PoetinioDruskininkų rudens būna pats tikriausias rudens metas, kai įvairiomis spalvomis nuo skaisčiai raudonos iki purvinai rudos nakties šalnų nuspalvinti klevų lapai lėtai leidžiasi mums ant galvų, o ilgi jau ne ką tesušildantys saulės spinduliai nutįsta pro šakas. Lėtas sliūkinimas tiems lapams šiugždant po kojų išsiklaipiusiais šaligatviais pro pusiau apleistus kurorto medinukus man visuomet išliks kaip mielas 1990 – 2000 m. Druskininkų prisiminimas. Nostalgija tam laikui mūsų krašte dar nėra įprastas reiškinys. Besiilgintieji Smetonos laikų jau beveik išmirė, o tie, kam „už ruso“ buvo geriau, nuoširdžiai ilgisi brandaus brežnevizmo, nes tada jiems nereikėjo mąstyti nuosavais smegenimis. Paskutinis XX a. dešimtmetis daug kam asocijuojasi tik su prarastu socialiniu saugumu, nedarbu ir gausybe permainų, kurioms jie visai nebuvo pasiruošę. Bet tai buvo ir neįtikėtinos laisvės bei galimybių metas, kai per naktį galėjote viską prarasti arba tapti fantastiškai turtingu, kai ką tik griuvo visi suvaržymai, o nauji dar nebuvo pastatyti. Mano karta tiesiog dar neturi laiko pažvelgti atgal, bet neabejoju – kada nors tų laikų mes ilgėsimės.

Kas antras į redakciją užsukantis druskininkietis čiaudėja ir kosti, sako, daugiabučiai jau išvėso, kieno langai ne į pietus, jausmas tarsi gyventum rūsyje, bet šiemet tai jau tikrai nieks neskubės įjungti šilumą. Neerzinsiu jūsų pasakojimais, kad savo krosnyje kas dvi trys dienos sukūrenu popierines šiukšles ir vieną dvi malkas ir vien nuo to vakarais radiatoriai būna maloniai šilti, o namukas neišvėsta. Užtat mane, kas rytą nuo namų iki darbo važiuojantį beveik 20 kilometrų, baisiai erzina be jokios progos pabrangę automobilinės dujos. Kai kuro kainos kyla reaguodamos į pasaulinius naftos kainos pokyčius, čia jau, kaip sakoma, prieš vėją nepapersi, bet pastaruoju metu nafta nebrango. Kai kainos didėja todėl, kad didinami mokesčiai, siunčiame prakeiksmus tokius sprendimus priėmusiems vietiniams bei ES politikams ir mintyse žadame su jais už tai atsiskaityti per artimiausius rinkimus. Bet mokesčiai irgi nedidėjo. Tai kas, po perkūnais, nutiko?

„Didmeninė degalų kaina priklauso ne tik nuo naftos barelio kainos tuo metu, kai naftą perdirbančios bendrovės įsigyja žaliavą, bet ir nuo degalų paklausos visame regione konkrečiu laikotarpiu. Tačiau degalų kainoje taip pat yra svarbių veiksnių, kurie nepriklauso nuo naftos rinkos, tai yra logistika, vietiniai mokesčiai ir kita,” - kainų pokytį komentavo „Orlen Lietuvai” atstovaujantis ryšių su visuomene agentūros „Idea prima” komunikacijos projektų vadovas Audrius Stasiulaitis.

Ką nors supratote? Aš tai tik tiek, kad mielieji „ereliukai“ nusprendė pasigerinti šių metų finansinius rezultatus, nes pamatė, kad dujomis visai apsimoka važinėti ir žmonės jas perka. Kodėl neuždirbti daugiau, jeigu gali uždirbti? Kitur tai vadinama piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje. Kokių nors veiksmingų protesto formų nežinome ne tik mes, visoje Europoje vartotojai nepajėgia kaip nors paveikti kuro kainų. Kartais linksma paskaityti, kaip Rumunijoje prieš degalų brangimą protestuojantys vairuotojai atvažiavo į degalines automobiliais, į kuriuos buvo įkinkyti arkliai, bet nuo to kainos ir ten nesumažėjo. Pripažinkim, kad šioje srityje esame absoliučiai bejėgiai.

Jeigu dar neįvariau jums depresijos, tai reikėtų paminėti, kad nuo 2012 metų dėl akcizų didinimo nuo 3 iki 5 procentų pabrangs cigaretės. Kaip pranešė „Verslo žinios“, kartu su 2012 metų valstybės biudžeto projektu Finansų ministerija planuoja pateikti Akcizų įstatymo pakeitimo projektą. Jame specifinis akcizų tarifas didinamas 6 proc., o minimalus akcizų tarifas – 5 proc. Ir, kas bjauriausia, kontrabandinių rūkalų Druskininkuose įsigyti vis sunkiau. Net aš pats rūkau cigaretes su lietuviškomis banderolėmis, nors tiek kartų raginau virtualius draugus socialiniuose tinkluose protestuoti prieš lupikiškus akcizus vartojant kontrabandinius rūkalus. Dabar net gėda viešoje vietoje išsitraukti pakelį iš kišenės, tarsi būčiau koks mielosios Ingridos Šimonytės bendramintis.

Grįžtant prie kuro kainų, reikėtų užsiminti, kad tokiose diskusijose visuomet kas nors išsižioja apie elektromobilių privalumus. Gerai, sutikčiau įsiskolinti bankams iki ausų, nors iki šiol bet kokių paskolų vengiau kaip velnias kryžiaus, ir pirkčiau už 50000 Lt neviršijančią kainą naują golfo klasės elektromobilį, kuris vienu pakrovimu vasarą nuvažiuotų apie 150 km, o žiemą – 100 km. Kasdieniniam važinėjimui į darbą to pakaktų. Jei tokį rasite, pasiūlykite. Bet tikrai nemokėsiu per šimtą „štukų“ už pusiau eksperimentinius elektrinius žaislus, sulipintus iš pigiausius kiniškus barškučius primenančios plastmasės.

2011 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 23 d.


Lankydamasis Druskininkuose, kai buvo atidarinėjama „Snoras snow arena“, Premjeras Andrius Kubilius, mano žiniomis, vietiniams TS-LKD nariams patarė nepersistengti kritikuojant mūsų kurorto merą. Tokios kapituliacinės nuotaikos akivaizdžiai reiškia, kad didžiausia valdančioji partija per 2012 m. Seimo rinkimus nė nesiruošia eikvoti jėgų bei lėšų šiame Lietuvos pakraštyje ir mesti iššūkį į valdžią besiveržiantiems socialdemokratams. O gal tiesiog neturi žmonių, kurie turėtų ką naujo pasakyti druskininkiečiams? Tada belieka džiaugtis nuolatinių rėmėjų balsais, kuriuos, nieko neerzinant ir su niekuo nesipykstant, pavyks surinkti daugiamandatėje apygardoje. Truputį apgailėtina, bet pragmatiška.

Šios kadencijos Seimui belikus dirbti vienerius metus, politinės partijos pradėjo dalintis, kam kurioje vienmandatėje apygardoje kandidatuoti. „Socdemų tvirtove“ vadinami Druskininkai, suporuoti į vieną apygardą su konservatorišku Lazdijų rajonu, daug metų buvo „rezervuoti“ profesoriui Justinui Karosui. Per tą laiką Druskininkai jam ir Garbės piliečio titulą spėjo suteikti, bet lazdijiečiai taip ir neišmoko jo laikyti savu, todėl per kiekvienus rinkimus profesorių ištraukdavo tik kurorte gauti balsai. Garbės piliečiais paprastai tampama tada, kai ateina laikas pailsėti, o tolimais 1937 m. gimusiam J.Karosui palikti aktyvią politiką norėjosi jau senokai, bet tik šią kadenciją tą norą jis išdrįso išsakyti. Tai išgirdę, Druskininkų ir Lazdijų socdemai sujudo siūlyti savus žmones. Mūsų merui iškart kilo mintis deleguoti į Seimą savo pavaduotoją Kristiną Miškinienę, o ši ir pati nelabai tokiam pasiūlymui priešinosi. Kairysis partijos sparnas, atstovaujamas jos pirmininko A.Butkevičiaus, po G.Kirkilo nušalinimo, tebesivaržo dėl įtakos su europarlamentaro Z.Balčyčio neoficialiai vadovaujama „senąja gvardija“. Prieš metus net buvo pasigirdę kalbų, kad partija gali suskilti ir atsikurti senoji LDDP. Tarp galimų jos lyderių minėtas ne tik Z.Balčytis, bet ir Druskininkų meras R.Malinauskas.

Kol partija yra opozicijoje, dalintis kaip ir nėra ko, socialdemokratams šiaip taip pavyksta susitaikyti išlaikyti vienybę, bet pasiskirstyti vietas vienmandatėse apygardose – ne ką mažesnis iššūkis, negu vienoje programoje sutalpinti postkolchozinių milijonierių ir kairiųjų intelektualų siekius. Antai kaimyniniame Varėnos rajone į socialdemokratus perėjo visa centristų partija, taip ne tik sugrąžinusi savo lyderį V.Mikalauską į rajono valdžią, bet ir užsitikrinusi, kad po Seimo rinkimų bus tikėtinų valdančiųjų pusėje.

Savaitgalį socialdemokratai paskelbė suformavę abėcėlinį kandidatų sąrašą daugiamandatei apygardai ir bebaigią susitarti dėl vienmandatininkų. Daugumoje apygardų kandidatai jau įvardinti, bet tik ne mūsiškėje. Čia vis dar minimi trys – Kristina Miškinienė, Justinas Karosas arba Vilniaus mero patarėjas Justas Pankauskas. Mūsų vicemerės sėkme neabejoja tik Druskininkų bendrapartiečiai, o Lazdijuose jos paprasčiausiai niekas nepažįsta. J.Pankausko šansai didesni pirmiausiai todėl, kad jis jau yra nemažai reiškęsis kaip Europos Parlamento nario Justo Vinco Paleckio padėjėjas, socialdemokratų partijos tarptautinis sekretorius, o 2011 m. buvo perrinktas LSDP pirmininko pavaduotoju. Lazdijuose jis žinomas, turi Veisiejų miestelyje būstą ir yra Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys, o Druskininkuose socialdemokratų elektoratas ir taip nubalsuos taip, kaip partija palieps. Visada nubalsuoja.

Liberalcentristai dalyvauti rinkimuose veikiausiai bandys įkalbėti dr. Juozą Šarkų. Jei jis nesutiks, dar yra jaunasis Karolis Kaklys ir susilpnėjęs nuo areštų bei kratų, bet gyvas Lazdijų skyrius. Nežinia, ką gali iškrėsti Vilniaus mero vadovaujamas visuomeninis judėjimas, ketinantis persitvarkyti į partiją ir pakovoti kiekvienoje apygardoje. Nuo konservatorių atsiskyrę tautininkai dar tik vienijasi su kitais dešiniaisiais radikalais ir tik prieš pat rinkimus matysime, kokio stiprumo „prieš juodus, žydrus, raudonus“ kovą žadėsiantis darinys iš to susiformuos. Negalima užmiršti ir Darbo partijos bei tvarkiečių. Pastariesiems susilaikyti nuo vietinės valdžios kritikos jų partijos vadovybė matyt pamiršo patarti, tai jie ir vanoja negailėdami. Jau šį rudenį jų mėgstama tema tikriausiai taps šilumos kainos, juolab, Druskininkuose jos tikrai nebus mažiausios Lietuvoje. Čia atsiveria puikios galimybės oponuoti merui, kuris kažkada perleido šilumos ūkį nuomininkams, o dabar ne itin skubina jį pervesti nuo dujų prie biokuro. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kaip tik paskelbė rugsėjo mėnesio šilumos kainas. Verta atkreipti dėmesį, kad Druskininkuose šilumos ūkio išlaidos, išskyrus kuro kainą, yra vienos mažiausių šalyje, bet, pridėjus brangias iš Baltarusijos per keletą tarpininkų perkamas dujas, galutinė kaina tampa viena didžiausių. Žiūrint į  komisijos sudarytą lentelę, atrodo, kad mums investuoti į kuro rūšies pakeitimą apsimoka netgi labiau, negu kitiems miestams, nes, jeigu kuras sudaro didžiausią kainos dalį, lyginant su veiklos išlaidomis, tai net ir nedidelis kainos sumažėjimas labiau įtakotų galutinę šilumos kainą.

„Lietuvos žinių“ nuotraukoje: socdemas J.Karosas ir konservatorė I.Degutienė

2011 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 16 d.


Simboliška, kad šią savaitę pirmasis Lietuvos ir Lenkijos santykius iš abipusių kaltinimų į sveikos dalykinės diskusijos vagą sugrąžinantis ekspertų susitikimas surengtas būtent čia, Druskininkuose. Nes druskininkiečiai per pastarąjį šimtą metų savo kailiu patyrė visą lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių raidą. Tarpukarį buvęs kone šimtaprocentiniu lenkišku kurortu, kuriame lietuviškai mokėjo tik iš aplinkinių kaimų suvažiavę tarnaitės ir pagalbiniai darbininkai, Druskininkų miestas dabar labiau lietuviškas, negu bet kada buvo. Ne pačius linksmiausius mūsų senelių kartos prisiminimus apie lietuvybės persekiojimą šiame krašte sugebėjome palikti istorikams ir į gausiai atvykstančius čia lenkus žvelgti kaip į svečius iš draugiškos mums šalies. Gydyklų parke, prie Nemuno, įgyvendinant bendradarbiavimo per sieną projektą su Lenkijos Augustavo miestu, jau beveik baigiamas pastatyti paminklas bendram mūsų valdovui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui II Augustui, Augustavo miesto įkūrėjui. Neabejoju, kad kada nors koks nors atminimo ženklas bus pastatytas ir toje vietoje, kur, atvykęs į Druskininkus, apsistodavo arba mėgdavo lankytis maršalas Juzefas Pilsudskis. Na, gal iki to dar nepribrendome, dar viena karta turi pasikeisti, kol ši asmenybė nebekels tiek emocijų. Mano supratimu, Maršalą reikėtų nulieti iš metalo ir pavaizduoti jau senatvėje, su ilgu paltu, nukarusiais ūsais, sėdintį ant suoliuko prie Nemuno ir liūdnai žvelgiantį į kitame upės krante tuomet buvusią Lietuvą. Liūdnai pirmiausiai todėl, kad nesugebėjo įgyvendinti savo svajonės atkurti Abiejų Tautų Respubliką nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, kurioje gerai jaustųsi lenkai, lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Svajonę sugriovė pirmiausiai bendra ano meto Europai tendencija formuoti valstybingumą tautiniu pagrindu.

Ten, kur tarp abiejų tautų vyksta verslas, nėra jokios įtampos. Prie vieno mūsų kurorto prekybos centro sustojus lenkų turistų autobusui, jų eilutė išsirikiuoja prie kasos, kurioje dirba jaunutė, turbūt ką tik mokyklą pabaigusi kasininkė. Su užplūdusiais pirkėjais ji bando šnekėti lenkiškai, o nežinomus žodžius pakeičia... angliškais. Nusišypso ir įteikia dovanų trispalvės krepšinio sirgalių atributikos, kuria pirkėjai kuo nuoširdžiausiai apsidžiaugia.

Šiandien dar niekas negali pasakyti, kokia bus Europa, kurioje teks gyventi mūsų vaikams, bet skolų krizė neišvengiamai verčia pasirinkti susiskaldymą arba didesnę integraciją, atvesiančią prie federacinės valstybės, kažkokių „Jungtinių Europos Valstijų“ sukūrimo. Iš mūsų tautinių valstybių tuomet beliks kažkas panašaus į antro lygio savivaldą, gal net mažiau reikšmingą už tiesiogiai žmonių kasdienio gyvenimo reikalus tvarkančias savivaldybes. Kaip tik šią savaitę viską iš eilės reitinguoti mėgstantis „Veido“ žurnalas paskelbė Lietuvos savivaldybių reitingą. Žinoma, pirmiausiai susiradau jo lentelėje Druskininkus ir šiek tiek nuliūdau, mūsų savivaldybė iš 6-osios vietos, užimtos 2010 m., nusirito į 14-ąją. Šiemet į reitingą įtraukti trys nauji kriterijai: šilumos kaina skirtinguose miestuose ir rajonuose, taip pat šalto vandens kaina bei savivaldybių prasiskolinimo lygis. Su skaičiais ginčytis beprasmiška, bet ir čia druskininkiečiai rado priemonių neatrodyti apgailėtinai. Per visą žurnalo puslapį užsakyta matyt ne itin pigiai kainavusi Druskininkų vandens parko reklama. Ir ką jūs manote, gretimame puslapyje, redaktoriaus skiltyje iškart pasipylė liaupsės mūsų kurorto valdžiai. Gintaras Sarafinas tiesiai šviesiai siūlo klonuoti Druskininkų merą ir tuos klonus susodinti į Energetikos ir Aplinkos ministerijas. O kas keisčiausia, ir į Vilniaus savivaldybę, kuri reitinge užėmė... Pirmąją vietą. Matyt Artūras Zuokas bus nesuskubęs sostinės vandens parkui nurodyti reklamą užsakyti. Arba ne taip labai troško, kad žurnalo redaktorius už pinigus jam pataikautų. Įdomu, kad abu šie merai politologų vis dažniau minimi kaip galimi po 2012 metų Seimo rinkimų ateisiančios Vyriausybės vadovai. Mūsų meras paprastai į klausimus apie tolimesnę politinę karjerą atsako niekur iš Druskininkų keltis nesiruošiantis, bet jo partijoje dar nuo ano amžiaus pradžios įprasta eiti ne ten, kur trokšta širdis, o ten, kur pasako partinė vadovybė. Pastarąjį kartą šia tema viešai diskutuota, kai po susitikimo su Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovybe Ričardą Malinauską galbūt būsimuoju Premjeru pavadino Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

O šios savaitės viduryje mus pasiekė dar viena druskininkiečiams bene labiausiai iš visos Lietuvos aktuali žinia – trečiadienį posėdžiavusi Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo pritarė siūlymui neimti konsulinio mokesčio už prašymų išduoti nacionalines vizas Baltarusijos piliečiams nagrinėjimą. Nacionalinė viza, dar vadinama D kategorijos viza, suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir būti joje ilgiau kaip tris mėnesius. Iki šiol tokios vizos kaina Baltarusijos piliečiams buvo 207 litai arba 60 eurų. Tai reiškia, kad gerokai daugiau svečių iš Gardino ir tolimesnių Baltarusijos miestų galės atvykti į Druskininkų vandens parką bei sniego areną ir jiems dar liks pinigų keliems alaus bokalams miesto kavinėse. O po jų ir bus galima, pasak Vyriausybės pranešimo, „paskatinti demokratėjimo procesus Baltarusijoje bei stiprinti šios šalies pilietinę visuomenę“.

2011 m. rugsėjo 9 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugsėjo 9 d.


Jeigu pastarosiomis dienomis matėte mane, lyg kokį Dr. Hausą iš televizijos serialo, kibilkščiuojantį su lazda ir iš to apgailėtino vaizdelio nepasijuokėte, tai galite padaryti dabar.


Kaip visuomet, dėl visko kaltas vienas labai didelis prekybos tinklas. Tai jie sekmadienį rengė akciją kaukazietiškam kiaulienos sprandinės šašlykui. Buvo gera kaina, tai ir nusipirkau, namie padėjau į šaldytuvą ir prisiminiau tik antradienį. Lyg tyčia tądien po darbo dar apsilankėme parodos atidaryme, taigi kepsninę kieme užkūriau jau temstant. Kol malkos galutinai virto žarijomis, spėjo visiškai sutemti. O tamsoje ne tik visos katės pilkos, bet ir visa veja atrodo lygi. Net ir tose vietose, kur pavasarį mūsų kalė Panda prikasė duobių. Nemažas šuo (Vidurinės Azijos aviganė) – atitinkamos ir duobės. Reguliariai pjaunant žolę mulčiuojančia vejapjove jos šiek tiek pasislėpė, bet visiškai neužsilygino.

Taigi, plasnoju per savo kiemą link kepsninės ir dešine koja pataikau tiesiai į duobę. Gerai, kad buvo tamsu ir niekas, išskyrus žmoną, nematė tokio apgailėtino vaizdo. Žmonos, tai jos mus ir taip kaip nuluptus pažįsta. Žino, kad visi, nepaisant socialinio statuso ir užimamų pareigų, viduje esam maži berniukai, žaidžiantys su ugnimi, sportinėmis ir visureigėmis mašinėlėmis, buriniais ir motoriniais laiveliais, privačiais lėktuvėliais...
O tą vakarą Pandai pasisekė. Taip ir nepasakiau jai savo nuomonės apie jos pomėgį rausti duobes. Juolab, tas rausimas dabar įgavo gan civilizuotą formą, o prieš keletą metų, kai įvažiavimas į kiemą dar nebuvo išgrįstas trinkelėmis, grįžę po darbo tiesiai ant keliuko vos neįsmukome į tokią duobę, kur ne tik žmogus, bet ir golfo klasės automobilis prasmegtų.

Pirmiausiai apsidžiaugiau, kad koja nelūžo, tik buvo stipriai patempta. Tada – kad dirbu ne grioviakasiu ir dėl kažkokios kojos nenudirbtų darbų nepaliksiu. Susiradau tokią truputį juokingą medinę lazdą, kurią prieš keltą metų man dovanų žmona nupirko, kaip įtariu, prekių už vieną eurą parduotuvėje. Juokinga ji ne tiek todėl, kad užsibaigia drakono galva, suspaudusia dantyse plastiko rutuliuką, bet dėl to, kad aprašinėta kiniškais rašmenimis, pasak šio rašto truputį pramokusios mūsų dukros, parašytais su grubiomis klaidomis. Kitaip sakant, sumodeliuota ir pagaminta Kinijos mažaraščių. Ja pasiramsčiuodamas šiaip taip nunešu savo sėdmenis nuo namų iki automobilio, o vairuoti, kaip paaiškėjo, daug kojų nereikia, nes stabdžio pedalą, pasak lietuvių liaudies, sugalvojo bailiai. Atvykęs iki redakcijos, pirmą kartą pagalvojau, kad trečias aukštas yra labai blogai. Pradėjau suprasti ir užjausti neįgaliuosius, kuriems kiekvienas laiptelis, bortelis ar pertvara yra jei ne neįveikiama kliūtis, tai bent jau rimtas iššūkis. Bet dar iki tol diskriminaciją patyriau pusryčiaudamas savo paties virtuvėje. Užvirė arbatinukas ir, kol aš iki jo nušlubavau, katės Senė Katė ir Rainius Šiknius pavogė iš lėkštės sumuštinius. Jos pas mus jaunos ir greitos, o aš... Kol nešiojuosi lazdą, prieiti artyn ir ką nors atimti namiškiai dar nedrįsta.

Vienintelė paguoda – šiuo metu vykstantis Europos krepšinio čempionatas. Kol komandos žaidė atrankos grupėse, žiūrėjau transliacijas tik epizodiškai, nes labiau norėjosi dar spėti pasimėgauti paskutiniais šiltais ankstyvo rudens vakarais. Dabar beliks tapti tikru sirgalium, nors ant automobilio vėliavėlių vis tiek nekabinsiu. Nesupykit, kas saviškius taip papuošėte, stengiuosi suprasti ir toleruoti visokias patriotizmo išraiškos priemones. Na, iki tam tikros ribos, nes šią savaitę Lietuvos kariuomenės atstovų pristatytos „tyrimo“ išvados dėl joje tarnaujančių ultradešiniųjų radikalų teatskleidžia nenorą pripažinti, kad tokia problema išvis egzistuoja. Nesugebėjimas atskirti, kur baigiasi nuoširdus pasididžiavimas savo šalimi ir domėjimasis jos istorija, o kur prasideda Trečiojo Reicho ir Vermachto pergalių šlovinimas gali atvesti prie to, kad bet koks patriotizmas taps įtartinas. Jaunimui susidarys įspūdis, kad egzistuoja pasirinkimas tik tarp agresyviojo nacionalizmo ir visiškos paniekos Tėvynei. Beje, man taip pat keltų nerimą, jeigu kariuomenėje knibždėtų Paleckio šalininkų. Radikalizmui ten, kur žmonės gauna į rankas ginklus, išties ne vieta. Patriotinio ugdymo programose, tarsi nurašytose iš XIX a., kone kiekviename sakinyje rasite žodžius „tauta“ ir „valstybė“, bet ilgai teks paieškoti žodžio „laisvė“. O juk pokario partizanai, kurių pavyzdžiu esame raginami didžiuotis, kovojo, R.Kalanta susidegino ir disidentai kalėjimuose bei beprotnamiuose kentėjo pirmiausiai už laisvę, valstybę suvokiant tik kaip tos laisvės įgyvendinimo formą.