Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 28 d.

„Druskininkų užkeikimas,“- gūžčioja pečiais nacionalinių dienraščių žurnalistai, kai Druskininkuose staiga nuo širdies smūgio mirusio Bronislovo Lubio laidotuvių dieną teko pranešti apie ligoninėn dėl širdies problemų patekusį Aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską. Viešieji asmenys kartais serga ir tai nėra ypatingai keista. Apie paslaptingus sutapimus imta kalbėti todėl, kad abu vyrai savaitgalį ilsėjosi Druskininkuose. Skelbiama, kad G.Kazlauskas buvo apsistojęs Druskininkų vandens parko viešbutyje „Aqua Hotel“, mėgavosi vandens pramogomis.

Žymių žmonių mirtys čia nutikdavo nuo pat mūsų kurorto istorijos pradžios. 1847 m. rugpjūčio 1 d. Druskininkuose mirė ir senosiose Ratnyčios kapinėse palaidotas 51 metų poetas, filomatas Jan Czeczot (Jonas Čečiotas). Vyresniosios kartos mūsų skaitytojai gal dar prisimena, kaip 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose mirė anuometinis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas Antanas Sniečkus. Jeigu rimčiau paieškočiau informacijos, šį sąrašą būtų galima pratęsti, bet neturiu jokio tikslo įrodinėti užkeikimo teorijos. Jei kam nors gyvenimą itin apsunkina, pavyzdžiui, anyta arba uošvė, nupirkite jai kelialapį į Druskininkus ir patys įsitikinsite, kad seni užkeikimai neveikia – grįš atjaunėjusi, švytinti, o gal dar sanatorijos šokiuose kokį perpus jaunesnį diedą nukabins.

Ir jau tikrai ne dėl tariamo užkeikimo planų aplankyti Druskininkų savivaldybę bei naująją sniego areną atsisakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Už pusę pensijos užsakiau puokštę gėlių, išsivaliau šliūbinį kostiumą, nuvaksavau batus ir laukiu Prezidentės. Abudu laikraščiai rašė, kad šiandien turi atvažiuot, tai gal žinot, kurią valandą, nes man bus šalta visą dieną prie savivaldybės Jos Ekscelencijos laukti,“- sakė į redakciją paskambinęs garbingo amžiaus druskininkietis. Trečiadienį Druskininkų savivaldybė savo žiniatinklio svetainėje vis dar atkakliai skelbė, kad tądien mūsų kurorte turėjo apsilankyti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors Prezidentūra spalio 26 d. Prezidento darbotvarkėje aiškiai parašė, kad D.Grybauskaitė bus išvykusi į neeilinį Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimą, kuriame sprendžia Graikijos skolų krizę ir gelbsti mirštantį eurą. Na, sprendžia tai gal kiti, daugiausiai vokiečiai su prancūzais, bet vis tiek gražu sudalyvauti ir kartu su visais nusifotografuoti.

Suprantu, kad prieš Vėlines juokauti apie žmonių ar valiutų mirtį yra siaubingai netaktiška, gal net ne itin etiška. Bet jūs, mano brangieji skaitytojai, tikriausiai jau esate pripratę, kad ten, kur visuomenė nusilipdo sau stabus ir pasižymi neliečiamas teritorijas, aš neprašomas kišu savo knyslę. Todėl humoro jausmo nestokojančios tautos Visų šventųjų išvakarėse švenčia linksmą Heloviną, kurio metu mirties ir vaiduoklių baimė įveikiama persirengiant iš anapusinio pasaulio sugrįžusiais siaubo filmų personažais, o kaimynų gąsdinimas tampa kone privalomu žaidimu. Neprigyja ši šventė Lietuvoje, gal tik išskyrus klubinę popkultūrą, nes rimtuoliui lietuviui iš mirties ne tik juoktis, bet ir garsiai apie ją šnekėti nevalia. Garsiai įvardintas blogis gali materializuotis, seni demonai iš sakmių ir XX a. devintojo dešimtmečio siaubo filmų vakaro prieblandoje išlįsti iš lapų krūvos ir nusitempti neatsargų piktžodžiautoją į savo karaliją. Nuo tamsos gelbėjamės persukdami laikrodžius, kas irgi labai primena iš senųjų pasakų atkeliavusį magišką veiksmą. Tik tai jau nepadės – po Vėlinių ir Visų šventųjų ateis toks metas, kai dienos bus jau tokios trumpos, jog iš darbo grįžęs nebematysiu savo namų natūralioje šviesoje. Be lapų likusių uosių šakų ilgų šešėlių kaulėti pirštai ryte taikysis sugriebti išeinantį, o vakarais neįleisti sugrįžtančio. Ir tik baltas Advento pradžios sniego tyrumas bei spindinčios pasiruošimo Kalėdoms šviesos išstums iš pavargusios sielos, išsklaidys ir nuvys šalin visus rudeninius baubus. Pernai jis mane pasveikino žvelgiantį pro savo kabineto langą į tolumoje virš Druskininkų naujųjų statybų į dangų smingančią neogotikinę bažnyčios bokšto smailę. Po kelių minučių jau snigo stambiais gabalais ir ta rodyklė ištirpo pilkšvame danguje. Bet liko nuoroda, kryptis, kurlink turiu kreipti savo žvilgsnį ir mintis, kad rudenio darganos liūdesiu neprislėgtų sielos. Todėl šiemet jau žinau, kad mirtis negali nugalėti amžinojo gyvybės rato, mirusieji ne tyko mūsų patamsyje, o laimina, kai tęsiame jų pradėtus darbus, ir džiaugiasi, kai cituojame jų ištartus žodžius. Kodėl tokiu metu drauge neprisiminti, pavyzdžiui, Bronislovo Lubio 2010 m. sausį pateikto pasiūlymo Finansų ministerijai „apmokestinti neskustas barzdas“. Ech, linksmas žmogus buvo!