Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 14 d.

Trečiadienį per pačius pietus ledų kruopoms nuklojus žemę, druskininkiečiai pagaliau suprato, jog po šilto rudens neišvengiamai ateis visai nebūtinai tokia pat šilta žiema, ir pradėjo aptarinėti žieminių padangų ir malkų kainas, spėlioti, kada butuose įjungs šilumą ir kokio dydžio sąskaitos už tai bus išrašytos po mėnesio. Iš visų liaudiškų būdų spėlioti, kokia bus ateinanti žiema, praktikuoju tik vieną, keletą pastarųjų metų suveikusį stebėtinai tiksliai.

Stebiu, kokio ilgio ir tankumo vilną rudenį užsiaugina mūsų Vidurinės Azijos aviganė Panda, palaida gyvenanti aptvertame kieme ir visus orų pokyčius patirianti savo kailiu. Pernai ir užpernai ji apžėlė kaip avis, o prieš porą metų kailio būta gerokai retesnio. Tai va, šiemet, „Pandos metodu“ prognozuoju būsiant šiltą europietišką žiemą.

Kas gali sau leisti, tokiu metu svajoja apie egzotiškus šiltus kraštus. Kažkada, iki krizės, turėjau viziją senatvei nusipirkti namelį rytinėje Venesuelos pakrantėje, kur ištisus metus šilčiau, negu dabar yra jūsų svetainėje. Buvau išsirinkęs nedidelį miestelį su bažnyčia, ligonine, sugriuvusiu tiltu į jūrą... Planus atidėjau, kai toje šalyje į valdžią atėjo prieš „pasaulinį kapitalizmą“ kovoti bandantis diktatorius. O paskui prasidėjo krizė, ir supratau, jog nesu ir gal niekada nebūsiu toks turtingas, kad senatvėje galėčiau ilsėtis. Žinodamas demografines tendencijas, neturiu iliuzijų, kad kas nors sugalvos stebuklingą receptą, kaip „Sodra“ mūsų kartai galėtų mokėti pensijas, iš kurių čia ar bet kur kitur būtų įmanoma pragyventi. O į privačius pensijų fondus sukaupsime tik tiek, kad to priedo beveik nepajusime. Taigi, turbūt teks dirbti, kol pakels sukniubusį nosimi į klaviatūrą ir išneš iš kabineto kojomis į priekį, jei tik bus, kas mano rašliavas popieriuje ar internete skaito.

Kiekvienai kartai tenka savas svajonių žlugimas. Mūsų tėvai, pasak vienintelės tuo metu partijos pažadų, jau turėjo gyventi komunizme. Jų tėvai, eidami į mišką, svajojo, kad ateis amerikonas ir išvaduos. Mūsų vaikai svajoja kuo greičiau iš čia išvažiuoti, kad nereikėtų savo mokesčiais finansuoti svetimų svajonių įgyvendinimo.

Dviems didžiausiems svajotojams vienoje šalyje sunku išsitekti. Net, jei vienas iš jų savo svajones įgyvendina Vilniuje, o kitas – populiariame kurorte. Vos tik sostinės meras Artūras Zuokas pasiūlo išties nestandartinę idėją nusipirkti vieną finansinių sunkumų kamuojamos Graikijos salą, kurioje be kitų projektų „galėtų įsikurti Druskininkų SPA Viduržemio filialas“, Ričardas Malinauskas iškart atkerta, kad kurortas niekada tokios galimybės nesvarstė ir kažin ar ateityje svarstys.

„Už pinigų sumą, kurią išleistume salai pirkti, būtų galima labai pakeisti į gera dabartinį kurortą,“- kalbėjo Druskininkų meras. O juk galėjo tiesiai pasakyti, kad ši idėja netinkama pirmiausiai todėl, kad sugalvota ne jo paties. Uždara slidinėjimo trasa ir dangumi skraidančios gondolos už šimtus europinių milijonų – ne utopija, o 7 kv. kilometrų salos įsigijimas už 6,9 mln. eurų – mūsų savivaldybėms staiga tampa prabanga.

Nenorim – nereikia. Bus ne „Druskininkų SPA Viduržemio filialas“, o, pavyzdžiui, „Birštono SPA Viduržemio filialas“. Arba Palangos. Nors, jeigu tenykščiai merai taip pat dėmesį kreips ne į tai, ko verta idėja, bet į jos autoriaus partinę priklausomybę, tai bus nebent „Viči“ vandens parko filialas. Taip jau buvo, kai Vilniaus meras pasiūlė savo planą, kaip sumažinti šilumos kainą. Jį sukritikavusi Energetikos ministerija iškart puolė siūlyti labai panašų, bet savo. Kuo arčiau 2012 m. Seimo rinkimai, tuo tai, kas siūlo, bus labiau svarbu už tai, kas siūloma.

Net keista, kaip Vyriausybė per visą kadenciją leido mūsų kurorto vadovui ne tik svajoti, bet ir įgyvendinti svajones. Jeigu būtų paisę vien partiškumo, bent jau sniego arenos tikrai neturėtumėm. Juk kiekviename tokio dydžio projekte galima rasti prie ko prikibti ir užvilkinti europinių lėšų skyrimą iki amžinybės. Labai stengiantis, kiekvieną ne savos partijos valdomą savivaldybę, apkarpant jai lėšas, per vieną Seimo kadenciją galima taip nustekenti, kad jos gyventojai prakeiks tą dieną, kai išsirinko savo vadovus, o kitą, valdomą savų, paversti klestėjimo oaze. Pakanka prisiminti, kaip kažkada Viktoras Uspaskich, vos tapęs Ūkio ministru, buvo sustabdęs lėšų skyrimą Druskininkų vandens parko statybai. Kadangi požymių, jog pastaruoju metu taip būtų buvę daroma, pastebėti neteko, darau išvadą, kad šalį valdančią koaliciją sudarančioms partijoms ne itin rūpėjo stiprinti savo įtaką savivaldoje arba jie stengėsi būti baisiai objektyvūs ir demokratiški.