2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 23 d.



Kadangi kitas „Druskininkų naujienų“ numeris išeis tik po švenčių, sausio 6-ąją, tai dabar pats laikas pasveikinti jus visus, mieli mano skaitytojai, su Šv. Kalėdomis ir palinkėti kuo nors ypatingų Naujųjų metų. Tokiu metu visai netiktų kam nors (pirštais į pastatą su vėliava nerodysim) gadinti šventinę nuotaiką. Net apie šilumos kainas neužsiminsiu, nors būtent šią savaitę mūsų skaitytojas V.T., paskambinęs į redakciją, stebėjosi, kodėl vilniečiai dėl, jų manymu, pernelyg didelių sąskaitų už lapkričio mėnesį kelia tokį triukšmą, kaltina šilumininkus, savo merą ir pigesnę šilumą žadėjusią Prezidentę. O štai druskininkiečiai, mokėdami už šilumą 13,3 proc. brangiau, negu sostinės gyventojai, apimti kalėdinio gerumo dvasios, niekam dėl to priekaištų neturi.

Šventinius palinkėjimus pradėsiu nuo pačių banaliausių. Pirmiausiai linkiu jums, kad neišsipildytų 2012 m. pasaulio pabaigos prognozė. Ji grindžiama Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga: 5125 metų periodo pabaiga, kuri įvyks 2012 m. gruodžio 21 d. Į ją taip pat įtraukiami aplinkotyrininkų ir klimatologų perspėjimai apie gresiantį masinį rūšių nykimą ir klimato kaitą bei įvairiais kitais senoviniais kūriniais, pranašystėmis, piešiniais, prognozuojančiais pasaulio pabaigą.

Toliau reikėtų palinkėti, kad 2012 m. nesugriūtų Europos Sąjunga. Jos liūdną baigtį prognozuoja kas tik netingi. Karščiausiai, žinoma, kairieji anarchistai, antiglobalistai, neomarksistai, trockistai, maoistai ir stalinistai, kuriems Europos skolų krizė yra puiki proga skelbti kapitalizmo laidotuves. Neatsilikti nuo jų stengiasi dešinieji radikalai: skustagalviai neonaciai, rasistai, homofobai, religiniai fundamentalistai, neopagonys ir šviežiai atsikūrę tautininkai. Todėl nuoširdžiai linkiu, kad kitąmet Europa sugebėtų susitarti dėl glaudesnės integracijos ir vieningo finansų valdymo. O mes patys, kalbėdami apie Europą, pirmiausiai turėtumėm omenyje save pačius: „čia, Europoje“, o ne „ten, Europoje“.

Lietuva 2012 m. gyvens Seimo rinkimų nuotaikomis, todėl politikai skubės būti geri ir įsiteikti mums visiems drauge arba kiekvienai rinkėjų grupei atskirai. Linkiu, kad tas populizmas nevirstų žemiausių instinktų tenkinimu, nes visada išlieka pagunda pamaloninti ir tuos, kam didžiausią džiaugsmą teikia viešas šiek tiek daugiau gyvenime pasiekusio kaimyno išbuožinimas. Jei rinkimų kampanijos metu garsiausiai skambės balsai, raginantys atimti iš tų, kas dar kažką turi, ir išdalinti visiems po lygiai, sunkmetis tęsis ne tik 2012-aisiais, bet ir iki visiško susinaikinimo. Paradoksalu, bet garsiausiai kalbantieji apie visuomenės darnos atkūrimą ir solidarumą, paklausti, kaip konkrečiai ketina tai įgyvendinti, prabyla visai ne apie susitaikymą su kaimynais bei aukojimą labdaros organizacijoms, o apie kitaip mąstančiųjų nutildymą ir daugiau uždirbančiųjų apmokestinimą.

Šios savaitės pradžioje viename interneto socialiniame tinkle jauna mergina A.K. pasidalijo pasakojimu apie savo prosenelę. Visuomet tikėjau, kad ta hipotetinė Žvėryno (Senamiesčio, Gedimino prospekto, Druskininkų centro...) senutė, kurios pavyzdys dažnokai pateikiamas kaip argumentas prieš nekilnojamojo turto apmokestinimą, egzistuoja. Gal net kelios. Ačiū gerbiamajai A.K. už patvirtinimą, kad neklydau.

„Mano prosenelei 95-eri. Jau daugiau nei šešis dešimtmečius ji gyvena name Vilniuje. Kadaise išpuoselėtas sodas jau senokai apleistas, langus dengia vijokliai, baldai mena Smetonos laikus, o didžiausias likęs turtas – prosenelio biblioteka. Tūkstančiai knygų. Ir šeimos prisiminimai apie namą, kuriame visi užaugo. Kad ir nemato ir sunkiai girdi, močiutė visiškai šviesaus proto. Žino visų šeimų genealogijas, kasdien klausosi žinių. Mėgsta futbolą. Jei kada čempionato metu ėjot pro šalį ir girdėjot garsiai kaukiant televizorių, žinokit, kas jį žiūri. Tik į parduotuvę močiutė jau seniai negali nueiti... Ironiška ir mažiausiai poetiška šioje istorijoje yra tai, kad močiutė gyvena Gedimino prospekte, visai šalia Seimo rūmų. Metrų atstumu. Sako, jos namo vertė gali būti apie pusantro milijono litų. Taip pat sako, kad žadama apmokestinti turčius. Nuo 0,3 iki 1 proc. nekilnojamojo turto vertės per metus. Tasai namas atsieitų mažiausiai 4 500 Lt, blogiausiu atveju – 15 000 Lt kasmet. Nors kalbama apie „hipotetines močiutes, gyvenančias Žvėryne”, kurioms gali tekti mokesčio našta, tačiau mano prosenelė – tikra. Ir nesvarbu, kad neilgai dar bus gyva, ir nesvarbu, kad jeigu Valstybės manymu mokestis reikalingas, vadinasi, taip turi būti, ir nesvarbu, kad visa šeima padės, kiek galės. Tik ar teisinga tai? Ir kaip reikėtų močiutei švelniai pasakyti, kuo ji skolinga Lietuvai, su kuria gimė ir augo,“- rašo A.K.

Todėl baigsiu vienu labai paprastu palinkėjimu. Linkiu jums, sau ir visiems, gyvenantiems šitoje šalyje, 2012 m. neįskaudinti nė vienos tokios senutės, vaiko, artimo ir tolimo žmogaus, vienas kito... Būkime atviri užgimusio Kristaus nešamai taikai ir ramybei!


2011 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 16 d.


Šią savaitę į redakciją atėjęs skubių siuntų tarnybos kurjeris atnešė dėžę su nelauktu siuntiniu. Išpakavęs išties nustebau – dėžėje buvo supakuotas klozeto formos kavos puodelis. Kadaise interneto socialiniuose tinkluose buvau pabendrinęs kažkurioje linksmų paveikslėlių galerijoje aptiktą tokio daikto nuotrauką ir pajuokavęs, jog smagu būtų iš jo vaišinti kava redakcijos svečius. Vienas iš virtualių draugų, pasirodo, turi puikų humoro jausmą – nupirko tą puodelį-klozetą internetinėje dovanų parduotuvėje ir nurodė atsiųsti redakcijos adresu. Ačiū, naudosime pagal paskirtį.

Kiekvieną rytą nuo pirmadienio į darbą vykstu nauju maršrutu – per naująjį Parko tiltą. Taip pavyksta išvengti Veisiejų bei Čiurlionio gatvių rytinių spūsčių ir sutaupyti nuo 5 iki 15 minučių. Ypatingai patogu tuo keliu užvežti dukrą į „Ryto“ gimnaziją. Nuo tilto žvelgdamas į Druskininkų vandens parko, viešbučių ir restoranų žiburius, bandau įsivaizduoti, kokį įspūdį taip atsinaujinę Druskininkai turėtų palikti kurorto svečiams. Na ir kas, kad naująją sniego areną ne vienas iš jų jau pavadino „slidinėjimo McDonaldu“, o šią savaitę naujienų portalas „Delfi“ išplatino Druskininkams garbės nedarantį slidinėjimo trasoje ranką susilaužiusios vilnietės Agnės pasakojimą, kaip arenos darbuotojai nesuteikė jai pagalbos. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat teigia gavusi skundų dėl informacijos nesuteikimo ir dėl to patirtos žalos atlyginimo. Kaip pastebėjo mūsų skaitytoja Virginija, „aiškiai pasitvirtina faktas, kad Druskininkuose investuojant į išorės blizgesį, bet visiškai apleidžiamos investicijos į personalą“. Nesu tikras, ar ji teisi, tvirtindama, kad jie „dirba vergiškomis sąlygomis už minimalius atlyginimus ir dar žiauriai išnaudojami“, bet blizgesys labai greitai gali nublankti, jei tik darbuotojai nebus kažkaip motyvuojami, kad kurorto svečias išsivežtų vien malonius įspūdžius.

Prasidėjus diskusijoms, kaip subalansuoti kitų metų valstybės biudžetą, iš pradžių dar bandžiau sekti visus mokestinių pakeitimų pasiūlymus, analizuoti galimas jų pasekmes mūsų kasdieniam gyvenimui, reikšti savo nuomonę viešojoje erdvėje, apeliuoti į politikų sveiką nuovoką. Antradienį netgi klausiausi Seimo plenarinio posėdžio transliacijos per Lietuvos radiją. O tada nutiko kažkas panašaus į perdozavimą. Nebeliko jokio noro piktintis tuo kas nutiko ir netgi tai aptarinėti. Ir visai nesvarbu, ar mano trobelė ir automobilis pateks į apmokestinamos „prabangos“ kategoriją, o alga po progresyvumo giljotina. Net ir viltis sukaupti papildomą pensiją privačiame pensijų fonde ramiai senatvei jau nieko nereiškia. Jie neturi galios nei pagerinti, nei galutinai sušikti man gyvenimo. Išsirinkite į kitą Seimą nors ir psichiatrinės ligoninės pacientus, vis vien saulė patekės rytuose, o leisis vakaruose, po žiemos ateis pavasaris ir mūsų sode žydės obelys, visos keturios katės gaudys peles, o ne atvirkščiai. Jeigu visiškai nėra vilties, kad populizmą įveiktų racionalus mąstymas, belieka susitvarkyti gyvenimą taip, kad būtumėm kuo mažiau priklausomi nuo jų sprendimų, o didžiuma valstybės galių baigtųsi ties mano kiemo tvora. Vaikams belieka nupirkti bilietą į vieną pusę iš šitos šalies ir išsireikalauti pažadą grįžti tik į mūsų laidotuves.

„Europai stinga elementarios energijos imtis reikšmingų sprendimų. Jos trūksta ne tik politikos lyderiams, bet ir visuomenėms. Visi žinome, kad socialine prasme Europa yra senstanti, tingi, pripratusi prie socialinių garantijų ir valstybės paramos, prie ilgų pensijų ir atostogų ir tai skatina tam tikrą pasyvumą iš pačių visuomenių pusės. Politikai negali į tai nereaguoti, nes jiems reikia tų pačių pavargusių rinkėjų balsų, kurie tikisi, kad bus pratęstas tas laimingas gyvenimas nededant ypatingai didelių pastangų“, - kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Tomas Janeliūnas diskusijoje „2011-ieji Europoje: nauja pradžia ar pabaigos preliudija?“ Kaip nuoseklus pesimistas, turėčiau pratęsti jo mintį, kad „naujos pradžios“ pradžios čia nesimato. Vien tik spengleriškasis „Vakarų civilizacijos saulėlydis“, kurį konstatavo istorikas Česlovas Laurinavičius. Ir visi mūsų blizgantys rūmai bei arenos liks tušti, o galiausiai pavirs griuvėsiais arba juos, kaip kokį Romos Koliziejų, turistams rodys būsimi šitų kraštų gyventojai. Pasipriešinti tam saulėlydžiui negali nei pavieniai maniakai, kaip 77 žmones nužudęs Andersas Behringas Breivikas, nei politinėmis priemonėmis stebėtinai panašių tikslų ketinanti siekti šį savaitgalį į atkuriamąjį suvažiavimą besirenkanti dar viena lietuviška nacionalistinė partija. Bet kas pasakė, kad nuosmukio laikais neįmanoma smagiai pagyventi? Pati smagiausia puota būna maro metu, muzika linksmiausiai groja skęstant „Titanikui“, pasmerktajam, prieš sodinant į elektros kėdę, būdavo patiekiami rinktiniai valgiai, o kiekvieną savo gyvenimo akimirką imame vertinti tik žinodami neišvengiamos mirties datą.

2011 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 9 d.


Vos įžiūrimos sniego dulkės, iš švininio dangaus palengva byrėję nuo pat ryto, trumpam virto švariomis didelėmis snaigėmis, ir nuo to jų baltumo kažkaip lengviau pasidarė, tarsi vaikui, kurio sandėliuke laukia šiemet dar nė karto neišbandytos rogės ar slidės. O gal dar nuo pernykštės žiemos atmintin įstrigo ta diena, kai permirkusiomis nuo šlapio sniego pirštinėmis ir paraudusiais žandais grįžo iš kiemo nulipdęs sniego senį, kažkodėl, tėvų ir senelių netolerantiškai vadinamą besmegeniu. Ilgiau gyvenant šiame pasaulyje tų žieminių malonumų lieka vis mažiau, bet pirmuoju sniegu vis tiek džiaugiamės, gal iš įpročio, gal dėl giliai sieloje tūnančio vaiko. Išimtimi galėtų būti tik poledinės žūklės entuziastai, kurių, deja, kaip tas besmegenis, nepajėgiu suprasti. Antai viena žavi druskininkietė pasakojo ant ledo būtinai privalanti būti pirmąją, nepamenu, ar tai Kalėdų, ar Naujųjų metų dieną, kai galėtų tokiu metu kaip katė susirangyti minkštame fotelyje, užsikloti vilnoniu (būtinai languotu) pledu ir į krintančias snaiges žiūrėti pro langą.


Visos Lietuvos žiemos pramogų mėgėjams mūsų kurortas šiemet, žiemai dar nė neprasidėjus, tapo tikra atlaidų vieta. Beje, negražiai čia dėl to arenos pavadinimo nutiko – „Snoro“ bankui dar teismas nebuvo spėjęs nė bankroto bylos iškelti, o arenos valdytojai jau išmetė jo vardą iš savo pavadinimo. Juolab, kad tas vardo suteikimas, berods, buvo finansavimo sutartyje numatytas, o pinigai arenos statybai gauti ir išleisti. Taip jau yra tarp tų verslo šulų – vieną dieną šypsosi ir rankas spaudžia, o kitą, bėdai ištikus, nebenori pažinti. O gal čia mūsų kurorto vadovai ant „Snoro“ baisiai įpykę, kad jo sąskaitose paliko biudžetinius milijonus?


Šią savaitę milijonus skaičiuoti sunkiai sekėsi ne tik tiems, kurie didesnę už minimalią pensiją pinigų krūvą matė tik Holivudo filmuose per televizorių. Šviesiaplaukės mūsų valdžios damos viena per kitą varžėsi, kuri labiau sugebės pamaloninti gal net ne vargingiausiai gyvenančią, bet labiausiai pavydinčią turtingesniam už save kaimynui visuomenės dalį. Netruko paaiškėti, kad jų kalbos apie „prabangos“ mokesčius labai greitai išvirto Finansų ministerijos skaičiavimais, jog nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčiai duos valstybės biudžetui apčiuopiamą naudą tik tada, jeigu juos mokės ne vien „Maybachų“, „Bentlių“ ir dvarų, bet ir senų „Passatų“ bei apšiurusių bakūžių šeimininkai. Kažin, ar apsidžiaugs mano aštuoniasdešimtmetė kaimynė, jeigu jos pensija nuo Naujųjų metų padidės keliomis dešimtimis litų, bet tuos pačius pinigus turės sumokėti už savo namuką. Jeigu liberaliosios partijos per šitą populizmo šou sugebės apginti mus nuo naujų mokesčių įvedimo arba esamų didėjimo, tai daugelis liberaliai mąstančių žmonių balsuotų už kurią nors iš jų per 2012 metų Seimo rinkimus, nors buvo jomis nusivylę 2009 m., kai jos rimčiau nepasipriešino „naktinei” mokesčių reformai.


„Bent aš nematau tokio mokesčio, kuris vienu metu galėtų būti vertinamas kaip prabangos, tarsi nukreiptas į didesnės vertės, prestižinį turtą, ir duotų labai didelių pajamų biudžetui. Kad toks mokestis duotų labai didelių pajamų, jis turėtų būti kone visuotinis, bet tada apie prabangą kalbėti yra sudėtinga,“ – sakė Finansų ministrė Ingrida Šimonytė televizijos laidai „Lietuva tiesiogiai“.


Dar labiau viską sujaukia tokiu sudėtingu metu apie ketinamas rengti protesto akcijas paskelbę profesinės sąjungos. Jeigu metų pradžioje, žiūrint į didėjančio BVP skaičiukus, jų reikalavimai nuo sausio padidinti minimalią mėnesio algą iki 1000 litų, taip pat didinti biudžetinio sektoriaus darbuotojų bazinę mėnesio algą ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį, neatrodė tokie drastiški, tai po „Snoro“ griūties ir įsisiūbavus Europos skolų krizei, atrodo, jog profsąjungiečiams tiesiog nepakako laiko ar realybės pojūčio perrašyti savo šūkius. Juolab, kiti jų reikalavimai – progresiniai mokesčiai, komunalinių paslaugų ir maisto kainų mažinimas – nurašyti tiesiai iš opozicinių partijų programų.


Trečiadienį, kai rašiau šį straipsnelį, politikų diskusijos naujų arba didesnių mokesčių tema dar tik prasidėjo, bet šiais paskubomis priimamų sprendimų laikais labai nenustebčiau, jeigu jums jį skaitant, vienaip ar kitaip jau bus susitarta. O gal bus ir prisnigę. Net ir klimato kaitos išderinti permainingi mūsų krašto orai vis tik yra lengviau prognozuojami už politikus, per petį besižvalgančius į kalendoriuje raudonu markeriu pažymėtą rinkimų datą.

2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 2 d.


Déja vu (liet. jau matyta) vadinamas įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą. Pavyzdžiui, lankantis naujose vietovėse gali susidaryti įspūdis, kad viskas čia jau matyta, klausantis naujos istorijos gali būti įspūdis, kad ji jau girdėta. Prieš porą dešimtmečių, vaikščiodamas po Rygos senamiestį, jaučiausi, jog ten jau esu buvęs, žinojau, ką pamatysiu už gatvės kampo ir į kurią pusę man reikia eiti, nors lankiausi Latvijos sostinėje pirmą kartą. Déj? vu terminas pirmą kartą panaudotas XX a. pradžioje prancūzo Émile Boirac knygoje „L’Avenir des sciences psychiques“.

Pastarąją savaitę tas įspūdis mane persekiojo iš televizijos ekrano ir internetinių naujienų portalų. Gerai prisimenu 2008-uosius, kai artėjo Seimo rinkimai, perkaitusi mūsų ekonomika stojo, o pasaulinės finansų krizės grėsmę neigiantys politikai buvo išmesti iš valdžios.
Pirmadienį Vyriausybei nepasisekė surengti obligacijų platinimo aukcioną. Finansų ministerija išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad aukcionas neįvyko dėl mažos obligacijų paklausos ir Finansų ministerijai nepriimtinos skolinimosi kainos.

„To nebuvo nuo 2008 metų,“- komentuoja „Verslo žinios“.

Investuotojai pirmadienį iš viso tepasiūlė paskolinti 5,25 mln. EUR ir siūlė skolinti už 4,4 proc. metų palūkanas, tačiau vyriausybė su tokiomis sąlygomis nesutiko.

Kai pasidalinau šia žinia socialiniuose tinkluose, klausdamas daugiau už mane apie ekonomiką ir finansus išmanančių žmonių, ar tai nereiškia, kad esame Graikijos kelyje, buvau sugėdintas, kad be reikalo nuogąstauju, nes Lietuva „turi tų pinigų“ ir skolintis jai nereikės iki pavasario.

O antradienį Seimas ypatingos skubos tvarka leido valstybei skolintis, kad būtų išmokėtos draudimo išmokos bankrutuojančio „Snoro” banko indėlininkams. Finansų ministrė nuramino, jog „Snore” esamo turto užtenka, kad jį pardavus būtų galima susigrąžinti indėlininkams išmokėtas lėšas. Tik štai vakarop pasklido žinia, kad dėl Europos skolų krizės ir „Snoro“ bėdų teks koreguoti valstybės biudžetą ir netgi didinti PVM nuo 21 iki 23 proc. Jei liberalai to neleis,  suplanuotas kitų metų biudžeto išlaidas teks mažinti 0,5-1 mlrd. Lt, o tai prieš rinkimus politikams būtų baisiai nemalonu, nes atimtų iš jų bet kokias galimybes pasijausti Kalėdų seneliais ir „pramušti“ apygardoms, kuriose ketina kandidatuoti, po vieną kitą papildomą milijoną kokios tuštėjančios mokyklos sienų perdažymui ar nupirkti gimtojo kaimo kapelai naują akordeoną. Jei nepopuliarūs būdai nepraeis, beliks skolintis. Daug ir brangiai, tiksliau, bet kokia kaina ir tol, kol mūsų valstybei dar kas nors skolina, prisimindami pasaulį nustebinusį Vyriausybės sugebėjimą 2009-2010 m. įvykdyti „vidinę devalvaciją“.

Man, žinoma, svarbiausia, kad tokiomis aplinkybėmis nebūtų giliai nukišta lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengta ir Seime registruojama Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisa, kuria siūloma periodiniams spaudos leidiniams numatyti 9 procentų PVM tarifą. Dar yra įsipareigojimas atkurti ikikrizines pensijas, kurio prieš rinkimus joks politikas neleis sau pamiršti. Nes mūsų senoliai – rinkimų rezultatus lemianti jėga. Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis savo tinklaraštyje kuo nuoširdžiausiai baisisi, kad rinkimų rezultatus pas mus lemia tie žmonės, kuriems „per dešimt minučių smegenis užpudruoja mažamokslis bausmę atliekantis personažas iš kalėjimo kameros“.

Ar taip jau smarkiai tie telefoniniai sukčiai skiriasi nuo mūsų partijų lyderių, žadančių mums visiems tai, ko neįmanoma padaryti arba, net ir gavę visą valdžią šalyje, jie niekuomet nedarys? Ir tie, ir anie gąsdina baisiomis pasekmėmis, jei tik neatiduosime jiems savo santaupų ar balso. Vos ne kitą dieną po rinkimų jie jau nė girdėti nenori, ką buvo prišnekėję savo „aukoms“.

Pats metas prisiminti, kaip staigų ekonomikos kritimą 2009 m. išgyveno Druskininkai. Į mūsų SPA centrus, vandens parką, viešbučius ir gydyklas savaitgaliais suvažiuojančių svečių skaičius tuomet sumažėjo apie 30 proc., nedarbas tapo didžiausiu Lietuvoje, ir atsigavome tik 2010 m. pabaigoje. Vandens ir slidinėjimo pramogos bei grožio procedūros yra būtent tos „perteklinės“ paslaugos, kurių pirmiausiai atsisako pradėję taupyti žmonės. Bet šįkart ir mes patys esame truputį kitokie, nespėję pamiršti 2008-2009 m. pamokų, nepasikėlę algų į ikikrizines aukštumas, mažiau prasiskolinę ir atsargiau planavę savo išlaidas.


O ketvirtadienį į posėdį besirenkančius Druskininkų savivaldybės tarybos narius pasitiko ant Savivaldybės administracijos pastato laiptų padėtas karstas. Karstą atlydėjo negausi piketuotojų grupė, iškėlusi plakatus, kuriuose išsakyti reikalavimai sustabdyti Druskininkų viešosios pirties naikinimą.

„Imsimės ginti viešąjį interesą, kad druskininkiečiai neliktų be viešosios pirties. Aš pasitariau su advokatais ir jie man pasakė, jog atsinešti karstą prie savivaldybės laiptų nėra draudžiama,”- atsistojęs greta karsto kalbėjo „Skyrybų centro” vadovas Saulius Vaikšnoras. Jo teigimu, karstas simbolizuoja „ne tik naikinamą pirtį, bet ir Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko politines laidotuves”.

Pasišnekėti su piketuotojais trumpam užsuko Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Karolis Kaklys, o dauguma jų kolegų išdidžiai nepastebėjo nei jų, nei karsto.