Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 9 d.

Vos įžiūrimos sniego dulkės, iš švininio dangaus palengva byrėję nuo pat ryto, trumpam virto švariomis didelėmis snaigėmis, ir nuo to jų baltumo kažkaip lengviau pasidarė, tarsi vaikui, kurio sandėliuke laukia šiemet dar nė karto neišbandytos rogės ar slidės. O gal dar nuo pernykštės žiemos atmintin įstrigo ta diena, kai permirkusiomis nuo šlapio sniego pirštinėmis ir paraudusiais žandais grįžo iš kiemo nulipdęs sniego senį, kažkodėl, tėvų ir senelių netolerantiškai vadinamą besmegeniu. Ilgiau gyvenant šiame pasaulyje tų žieminių malonumų lieka vis mažiau, bet pirmuoju sniegu vis tiek džiaugiamės, gal iš įpročio, gal dėl giliai sieloje tūnančio vaiko. Išimtimi galėtų būti tik poledinės žūklės entuziastai, kurių, deja, kaip tas besmegenis, nepajėgiu suprasti. Antai viena žavi druskininkietė pasakojo ant ledo būtinai privalanti būti pirmąją, nepamenu, ar tai Kalėdų, ar Naujųjų metų dieną, kai galėtų tokiu metu kaip katė susirangyti minkštame fotelyje, užsikloti vilnoniu (būtinai languotu) pledu ir į krintančias snaiges žiūrėti pro langą.

Visos Lietuvos žiemos pramogų mėgėjams mūsų kurortas šiemet, žiemai dar nė neprasidėjus, tapo tikra atlaidų vieta. Beje, negražiai čia dėl to arenos pavadinimo nutiko – „Snoro“ bankui dar teismas nebuvo spėjęs nė bankroto bylos iškelti, o arenos valdytojai jau išmetė jo vardą iš savo pavadinimo. Juolab, kad tas vardo suteikimas, berods, buvo finansavimo sutartyje numatytas, o pinigai arenos statybai gauti ir išleisti. Taip jau yra tarp tų verslo šulų – vieną dieną šypsosi ir rankas spaudžia, o kitą, bėdai ištikus, nebenori pažinti. O gal čia mūsų kurorto vadovai ant „Snoro“ baisiai įpykę, kad jo sąskaitose paliko biudžetinius milijonus?

Šią savaitę milijonus skaičiuoti sunkiai sekėsi ne tik tiems, kurie didesnę už minimalią pensiją pinigų krūvą matė tik Holivudo filmuose per televizorių. Šviesiaplaukės mūsų valdžios damos viena per kitą varžėsi, kuri labiau sugebės pamaloninti gal net ne vargingiausiai gyvenančią, bet labiausiai pavydinčią turtingesniam už save kaimynui visuomenės dalį. Netruko paaiškėti, kad jų kalbos apie „prabangos“ mokesčius labai greitai išvirto Finansų ministerijos skaičiavimais, jog nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčiai duos valstybės biudžetui apčiuopiamą naudą tik tada, jeigu juos mokės ne vien „Maybachų“, „Bentlių“ ir dvarų, bet ir senų „Passatų“ bei apšiurusių bakūžių šeimininkai. Kažin, ar apsidžiaugs mano aštuoniasdešimtmetė kaimynė, jeigu jos pensija nuo Naujųjų metų padidės keliomis dešimtimis litų, bet tuos pačius pinigus turės sumokėti už savo namuką. Jeigu liberaliosios partijos per šitą populizmo šou sugebės apginti mus nuo naujų mokesčių įvedimo arba esamų didėjimo, tai daugelis liberaliai mąstančių žmonių balsuotų už kurią nors iš jų per 2012 metų Seimo rinkimus, nors buvo jomis nusivylę 2009 m., kai jos rimčiau nepasipriešino „naktinei” mokesčių reformai.

„Bent aš nematau tokio mokesčio, kuris vienu metu galėtų būti vertinamas kaip prabangos, tarsi nukreiptas į didesnės vertės, prestižinį turtą, ir duotų labai didelių pajamų biudžetui. Kad toks mokestis duotų labai didelių pajamų, jis turėtų būti kone visuotinis, bet tada apie prabangą kalbėti yra sudėtinga,“ – sakė Finansų ministrė Ingrida Šimonytė televizijos laidai „Lietuva tiesiogiai“.

Dar labiau viską sujaukia tokiu sudėtingu metu apie ketinamas rengti protesto akcijas paskelbę profesinės sąjungos. Jeigu metų pradžioje, žiūrint į didėjančio BVP skaičiukus, jų reikalavimai nuo sausio padidinti minimalią mėnesio algą iki 1000 litų, taip pat didinti biudžetinio sektoriaus darbuotojų bazinę mėnesio algą ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį, neatrodė tokie drastiški, tai po „Snoro“ griūties ir įsisiūbavus Europos skolų krizei, atrodo, jog profsąjungiečiams tiesiog nepakako laiko ar realybės pojūčio perrašyti savo šūkius. Juolab, kiti jų reikalavimai – progresiniai mokesčiai, komunalinių paslaugų ir maisto kainų mažinimas – nurašyti tiesiai iš opozicinių partijų programų.

Trečiadienį, kai rašiau šį straipsnelį, politikų diskusijos naujų arba didesnių mokesčių tema dar tik prasidėjo, bet šiais paskubomis priimamų sprendimų laikais labai nenustebčiau, jeigu jums jį skaitant, vienaip ar kitaip jau bus susitarta. O gal bus ir prisnigę. Net ir klimato kaitos išderinti permainingi mūsų krašto orai vis tik yra lengviau prognozuojami už politikus, per petį besižvalgančius į kalendoriuje raudonu markeriu pažymėtą rinkimų datą.