2014 m. kovo 27 d., ketvirtadienis

JAV karinė galia - vienintelė priežastis, kodėl mes dar neokupuoti

Šį savaitgalį kaip tik sukanka 10 metų nuo to Lietuvos įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) - politinio sprendimo, kurio prasmingumu dabar, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, abejoja tik pacifistinių iliuzijų pasaulyje gyvenantys egzotiškų religijų išpažinėjai ir atviri Lietuvos valstybės priešai, bemiegėmis naktimis įsivaizduojantys, kaip sutiktų savo miestelio gatve žygiuojančius karius išvaduotojus pasidabinę Georgijaus juostelėmis ir klodami po tankų vikšrais gėlių puokštes, tarsi parodijuodami Jeruzalės gyventojus, Verbų sekmadienį klojusius palmių šakeles savo Mesijui.

 Nuo pat jos įkūrimo NATO visada buvo sovietmečio ideologų labiausiai demonizuojama jėga, Vakarų civilizacijos skydas, privertęs Pasaulinės revoliucijos planus pakeisti į taikaus dviejų skirtingų sistemų sambūvio ideologiją. Vargu ar kas iš mano kartos ir vyresniųjų galėtų neprisiminti kaip mokykloje per dailės pamokas juoda spalva keverzojo taikos balandžiams grasinusių NATO raketų mišką. O gal ir slapta svajojęs, kad jos pagaliau nušluotų šitą beviltiškai sustingusią laike melo ir prievartos šalį drauge su nekenčiama klasės auklėtoja, nesiteikiančiais lietuviškai suprasti kaimynais ir į kišenę sugrūstu pionieriaus kaklaraiščiu. Net jei drauge bus sunaikinta visa gyvybė Žemėje. Būtent todėl, kad, atsiradus NATO ir branduoliniam ginklui, karas su Vakarais būtų reiškęs susinaikinimą, Sovietų sąjunga sustojo plėstis, o mūsų tėvų kartai, išvargintai pokario nepriteklių, teko keli dešimtmečiai taikaus santykinai sotaus gyvenimo, jei tik sutikdavo prisitaikyti ir atiduoti duoklę oficialiajai ideologijai.

Bandau suprasti, kaip dabar mus, saugomus NATO, mato Rusijos gilumos gyventojai, skirtingai negu mes, nepatyrę išsilaisvinimo sąjūdžio džiaugsmo, o tik „perestrojką” ir Sovietų sąjungos žlugimą, kaip stichines nelaimes, sugriovusias paprastą ir aiškų jų pasaulėlį. Todėl po ilgesnės pertraukos pažiūrėjau baltarusių retransliuojamą RTR televizijos laidą „Vesti nedeli” su Dmitrijumi Kiseliovu. Kažką panašaus man teko matyti tik senose sovietinėse Stalino laikų ir nacių Vokietijos kino kronikose. Sukurta tokia kolektyvinės euforijos iliuzija, kad nuo jos apsvaigę žmonės galėtų įvykdyti bet kokius nusikaltimus žmogiškumui. Džiūgaujančios rusų minios primena kažin kokios sektos narius, kurie tuoj įžengs paskui savo pranašą į rojų. Jeigu V.Putinas šį vakarą pasakytų, jog reikia nusižudyti, ta minia šokinėtų nuo stogų ir netvertų iš džiaugsmo, kad jiems suteikta garbė mirti vadui įsakius.

„Kas mes esam? Ką mes išgąsdinsime?”- LRT „Pinigų kartoje”, diskutuojant apie retorikos Rusijos atžvilgiu įtaką verslui, klausinėjo „mažos agrarinės šalies” Žemės ūkio rūmų vadovas Andriejus Stančikas. Tas pats, kuris apie žemės pardavimą užsieniečiams neseniai pasisakė: „Reikia drausti, nes mūsų protėviai liejo kraują gindami šią žemę, tai ką mes paliksime savo vaikams?”

Kodėl taip keistai sutampa, kad visi, įgarsinantieji Rusijos interesus, yra dar ir šito keisto referendumo šalininkai?

„Savo būryje, ko gero, planuojame boikotuoti Europos parlamento, Prezidento rinkimus,”- radijo „Laisvoji banga“ aktualių pokalbių laidai „Vox Populi“ antradienį pasakė vienas Žemės referendumo organizatorių, ūkininkas Pranciškus Šliužas. Su tuo jį ir sveikinu, tik bijau, kad nepersigalvotų. O taip pat ir savivaldybių bei Seimo rinkimus boikotuokite - be jūsų tauta išsirinks protingesnius.

Džiaugiuosi, kad bent Jungtinėse Amerikos Valstijose turime tokį ambasadorių kaip Žygimantas Pavilionis, o ne kokį, atsiprašant, Prietaiso periferinį įrenginį. Net ir tuomet, kai mūsų politikai stengėsi gadinti santykius su JAV ieškodami Lietuvoje CŽV kalėjimų ir išvydami „Chevron”, jis nuosekliai kūrė Lietuvos, kaip patikimos amerikiečių sąjungininkės, įvaizdį. O dabar išdrįsta be diplomatinių vingrybių pasakyti, kad mūsų laisvei ateina grėsmė ir priminti Baltijos šalių elgesį prieš Antrąjį pasaulinį karą, „kai mes šventėme baliukuose su rusais Kaune, o suomiai statė Manerheimo liniją”.


JAV karinė galia ir Barako Obamos Briuselyje pasakytoje kalboje deklaruotas vertybių pirmumo prieš ekonominius interesus principas tebėra svarbiausi NATO sutarties 5-ojo straipsnio garantai bei vienintelė priežastis, kodėl mūsų miestų gatvėse dar nėra „žalių žmogeliukų” iš Rusijos. O kai Seimo narys Bronius Bradauskas vėl sakys, neva „turime elgtis kaip maža valstybė, maža rinka”, padovanokite kas nors jam pripučiamą gaublį. Kad bent kartą gerai jį apžiūrėjęs suprastų, jog jau dešimtmetį esame dalis didžiausios pasaulio rinkos - Europos Sąjungos ir galingiausio gynybinio bloko - NATO.

2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Šį kartą tai nesibaigs

Negražu klausytis, ką kiti žmonės šneka telefonu, stovėdami prekybos centro eilėje, bet ši dama juodvarnio spalva dažytais plaukais taip garsiai dalinosi savo išgyvenimais, tarsi pašnekovas ar pašnekovė būtų stiprokai kurčias: „Kada visa tai pasibaigs - įsijungiu televizorių, o ten vien apie tai, kad rusai puola Ukrainą ir jau gal tuoj mus. Nusibodo ta politika... Kaip tai niekada? Taip nebūna!”

Ko gero, tas žmogus jai pasakė tiesą - šį kartą tai nesibaigs. Pasaulis negrįžtamai pasikeitė ir keičiasi šią akimirką, o mums teks pratintis gyventi toje naujoje realybėje.

Apie 1980-uosius, kai mano tėvas grįžo aplankęs Kanadoje mirtina liga sergantį dėdę, žinodamas, kaip sunkiai jam ten pavyko išvykti, negalėjau sau paaiškinti, kurių galų jis nepasiliko anapus geležinės uždangos. Tą vasarą man ką tik buvo sukakę devyneri ir, vasarojant mamos tėviškėje, Neravuose, senelis jau neišvydavo iš kambario, kai vakarais įsijungdavo „Amerikos balsą” ir „Laisvosios Europos radiją”. Todėl žinojau, kad iš šito okupuoto krašto reikia mauti neatsiręžiant, vos tik pasitaikys tokia proga. Nes vilties, kad ta slogi pilka sovietinė sistema netrukus gali kaip nors pasikeisti, neturėjo net didžiausi optimistai. Todėl pavydėjau visiems, kam buvo lemta gimti ir Šaltojo karo laikais gyventi Vakarų pusėje.

Ir štai dabar, kai mano barzda jau pražilo, o tėvas pasiekė tokį amžių, kai kiekvienas nugyventas mėnuo yra Dievo dovana, pasaulis vėl bus padalytas į Rytus ir Vakarus, o mums teko laimė gyventi vakarinėje jo pusėje. Tai nebus Ronaldo Reigano Jungtinės Amerikos Valstijos ir net ne Vakarų Berlynas. Bet kai girdžiu specialiai mus padrąsinti atvykusio JAV viceprezidento Joe Bideno žodžius apie pasiryžimą laikytis kolektyvinės gynybos sutarties ir tvirtą pažadą pagal 5-ąjį NATO sutarties straipsnį suteikti reikiamą atsaką į agresiją prieš NATO šalį narę, nelieka jokių dvejonių.
Pirmosios atsargios sankcijos Rusijai sugalvotos taip, kad Vladimirui Putinui dar būtų palikta galimybė, neaukojant savo arogancijos, atsitraukti. Tarsi įspėjamasis šūvis, kurį policininkas privalo iššauti į orą prieš suvarydamas kulką į pigiame alkoholyje užmarinuotus kumpius peiliu bendrabučio kaimynes po laiptinę vaikančiam narsuoliui. Net ir žinodamas, kad po įspėjimo peilio jis vis tiek nepadės.

Po švelnių sankcijų, skirtų negausiam būreliui antraeilių veikėjų, seks griežtesnės, nutaikytos į visą Rusijos ekonomiką, bus nutrauktas bet koks bendradarbiavimas tarptautinėse organizacijose. Esu tikras, kad Rusija ne tik nepasitrauks iš Krymo, bet puls demonstruoti savo ambicijas ir imsis atsakomųjų veiksmų. Ji seniai laukė šitos progos užbaigti dar nuo Michailo Gorbačiovo laikų besitęsiantį taikų sambūvį su NATO šalimis. Paprastam rusui, gyvenančiam didžiulės šalies užkampyje, nusišikt ant kažkokių ten žmogaus teisių ir laisvių ar teorinės galimybės keliauti po pasaulį ir matyti parduotuvėse vakarietiškas prekes. Jis jų vis tiek negali įpirkti, nes neturi darbo nuo tada, kai uždaryta vienintelė kelių šimtų tūkstančių gyventojų miestelyje uždara žaislų gamykla, iš kurios pavogtų detalių, kaip bedėliotum, susirinkdavo tik kulkosvaidis. Jam visada reikėjo ne buržujiškos gerovės, o galimybės didžiuotis savo šalimi. Jaustis dalimi kažko panašaus į kiemo gaują, drįstančią išdaužyti snukį net ir apylinkės įgaliotiniui. Ir tik dabar V.Putinas tą jausmą jam grąžino.

Ir nesvarbu, ką savo tinklaraščiuose rašys Peterburgo intelektualai nelabai rusiškomis pavardėmis arba sudainuos DDT. Matant visą šitą į Vakarus besidairančią nesuprantamai sudėtingais žodžiais šnekančią liberaliųjų disidentų saujelę, paprastam rusui, nevalingai susigniaužia kumščiai ir kyla noras išdaužyti jiems snukius. Ne už kažką konkretaus, o tiesiog šiaip, kad žinotų, jog gali.
Rusijos atstovas Europos Taryboje Romanas Kokorevas, pagautas Krymo užkariavimo euforijos, jau viešai svajoja, kad į Rusijos sudėtį sugrįš Moldovos, Ukrainos, kitų SSSR respublikų, taip pat Aliaskos, Baltijos šalių, Suomijos ir Lenkijos teritorija. Negrįš, bet tegul dreba.

Todėl Druskininkų valdžios ir verslo viltys, kad rusai čia važiuos kaip važiavę, yra tik mandagus savęs raminimas. Atsibuskite, mielieji, mes vėl gyvename Šaltojo karo laikais. Įtariu, kad gudriausi iš jų jau planuoja, kuo užpildys savo viešbučius ir SPA centrus, kurių šalių rinkose, pritaikius lankstesnę kainodarą, galės rasti naujų klientų.


Be daugelio praradimų, sugrįžtantis Šaltasis karas sugrąžins tai, kas gali atstoti prarastą dalį gerovės ir suteikti mūsų gyvenimui prasmės - bus labai aiški riba tarp savų ir svetimų, draugų ir priešų, mūsų ir jų. Kaip anuomet, kai R.Reiganas kalbėjo apie Blogio imperiją, o sovietinė „Šluota” vaizdavo storą amerikoną dryžuotai žvaigždėtu švarku, apžergusį branduolinę raketą.

2014 m. kovo 13 d., ketvirtadienis

Šiltas vėjelis iš pietų atneša ne tik pavasarį, bet ir Maidano dūmų kvapą

Naktimis dar spusteli kelių laipsnių šaltukas, bet, jei automobilį iš vakaro pastatau priekiu į rytus, jo priekinio stiklo jau nereikia gramdyti - už mane tą darbą padaro vos pakilusios saulės šiluma. Išeidamas iš namų iki galo nuleidžiu tamsios spalvos langų roletus pietinėje pusėje ir grįžęs vakare galiu nekurti krosnies. Mūsų Rainius jau grįžo namo po dvi savaites trukusių pavasarinių gastrolių, šiemet gerokai mažiau suplėšytu kailiu ir beveik nešlubas. Dabar ės, laks vandenį ir snaus ant palangės, kol atgaus jėgas ir užsilaižys žaizdas.

Kovo 11-osios vakarą, pagarbiai vyniodamas Trispalvę, nuo aušros iki sutemų ženklinusią, kad mūsų namuose Nepriklausomybės atkūrimo diena yra šventė, o ne šiaip laisvadienis, prisiminiau, kaip mano senelis Adomas Kvietkevičius, gyvenęs Neravuose, pamatęs iš Vakarų besiartinantį tamsų debesį, sakydavo, jog lietus ateina nuo Lietuvos. Įprotis taip vadinti bus užsilikęs nuo tarpukario, kai po Luciano Želigovskio sukilimo Druskininkų apylinkės drauge su visu Vilniaus kraštu buvo prijungtos prie Lenkijos, o Nemuno upe ėjo demarkacinė linija.

Šnekant to meto kategorijomis, dabar gyvenu Lietuvoje, o dirbu Druskininkuose... Pastaruoju metu toks pasakymas įgauna naujų prasmių, nes lyg ir Lietuvos Respublikoje tebeesantis kurortas vis labiau primena kažkokį separatistinį darinį, kuriame galioja tik tie teisės aktai, kurie patinka vietiniams vadukams. Nepatiko Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės sprendimas dėl propagandinio leidinio „Mano Druskininkai” - galima jo nevykdyti ir mokesčių mokėtojų pinigais ilgai ir nuobodžiai bylinėtis su šia valstybės institucija. Svarbiausia išsaugoti galimybę iki savivaldos rinkimų, numatytų 2015 m. pradžioje, į kiekvienus namus, nori kas to ar nenori, nešti gerąją naujieną apie gerus geriausio šalyje mero darbus. O prie progos ir triuškinti pavyduolius, kurie tų darbų gerumo įvertinti nemoka ir dar vis kokių nors priekabių atranda. Tai jiems valstybinės žemės per daug užsitverta, tai kuklios rąstinės trobelės, kurią velionė mero močiutė susirentė ant Ratnyčėlės kranto, tvora iki pat vandens užtverta, tai Tėvo namų valda Grūte iš valstybės neišpirkta. Negi tokiam žmogui, dieną naktį apie kurorto gerovę galvojančiam, jėgų negailinčiam tai į Belokūrichą, tai į Maroką, tai į Graikiją mūsų labui nuskristi, čia kas nors gali gailėti tų arų ir pakrantės metrų.

Ypač smagu, kai ginti savo tiesioginį viršininką nuo žiniasklaidos ir Aplinkos ministerijos tikrintojų „žurnalistiniais tyrimais” imasi dukart žurnalistinę etiką pažeidusia pripažinta savivaldybės viešųjų ryšių specialistė. Apturėjau malonumą stebėti pastarąjį jos svarstymą Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje kaip tik už tokius pačius darbus, kai komisijos nariai net pavargo poniai Ramunei Šeštokienei aiškinti, jog žurnalistika ir viešieji ryšiai yra nesuderinami ir pradėjo šaipytis, klausdami, kur ji turi tą jungiklį, kuriuo persijungia iš vienų pareigų į kitas ir atgal. Jokia etiška žiniasklaidos priemonė tokio interesų konflikto, pripažinto iškart dviejų komisijų, neleistų sau toleruoti, bet čia juk leidinys, kurį Žurnalistų etikos inspektorė įpareigojo uždaryti.

Kai neįmanoma paneigti akivaizdžių faktų, belieka gąsdinti Latežerio kaimo žmones, kad ir jų tvoros bei pirtelės grius drauge su mero statiniais. Arba griebtis argumentų ad hominem, ieškant mano biografijoje tamsesnių dėmių, apie kurias pats ne kartą viešai rašiau gerokai didesnei skaitytojų auditorijai. Negi dabar turėčiau nusileisti iki ponios Ramunės lygio ir pradėti aprašinėti jos atsisveikinimo su kolegomis Klaipėdos spaudoje aplinkybes bei spėlioti, dėl kokios priežasties ir su kuriuo iš tėvų liko ponios vaikai po skyrybų? Nepradėsiu, nes R.Šeštokienė šiame žaidime yra per smulki veikėja, kad dėl jos būtų verta gaišti tiek laiko ir skirti jai tiek dėmesio. Juk dar neseniai ji taip pat entuziastingai tarnavo gretimo rajono merui konservatoriui, dar anksčiau - Seimo nariui liberalcentristui. Jei po 2015 m. ar dar kitų savivaldos rinkimų druskininkiečiai patikės valdžią kam nors kitiems, šitos ramunės ir agnės taip pat nuoširdžiai pamils kitus. Jei tik tie neprisimins, ką jos apie juos prirašė ir prišnekėjo.


O Šeimininkas, raminęs save, kad oponuoja valdančiajai daugumai šiame mieste tik tie pavėpę Keturi komunarai, perskaičiavęs pavadino juos Vienuolikos chebryte, grįžęs iš Atėnų būtinai turėtų paklausti savo ilgakojų patarėjų-padėjėjų, kaip čia nutiko, kad į opozicionierių organizuotą Ukrainos palaikymo akciją susirinko tokia minia žmonių... Ar čia seniai ir Viktoras Janukovičius taip pat tvirtai jautėsi su savo Regionų partija ir auksiniu klozetu, o kažkokie ten į Maidaną išėję idealistai atrodė niekinga mažuma? Šiltas vėjelis iš pietų atneša ne tik pavasarį, bet ir Maidano dūmų kvapą, keliantį šiurpą visiems pernelyg savo populiarumu pasitikintiems ir kitas nuomones atpratusiems girdėti patvaldžiams.

2014 m. kovo 12 d., trečiadienis

Mirė žurnalistas Leonas Daugėla

Leonas Daugėla 2014 m. vasarį
Kai vienas po kito išmiršta draugai, nors ir vyresni už mane, jaučiuosi kaip koks Amžinas žydas, kuriam teks gyventi tarp jaunų ir nepažįstamų svetimųjų. Šiandien Leono sūnus Arūnas paskambino ir pranešė, kur pašarvotas jo tėvas. Pabaigę darbus redakcijoje, besileidžiančiai saulei šviečiant į nugaras, mudu su žmona tylėdami važiavom iš Druskininkų į Varėną, iki pat užrakintos šarvojimo salės, kur po Švč. Mergelės statula paguldytas kūnas. Šį kartą kažkaip ypatingai pajutau, kad paties Leono čia jau nėra. Jis kažkur išėjo, tą kūną čia palikęs, gal link Matuizų ar Čepkelių, per vakarinio rūko nugultas tarpumiškių pievas.

Leonas Daugėla ir mano dukra Monika, 1999 m.
Buvom atvykę į Šarkiškes jo aplankyti prieš mėnesį, atpažinome tik išgirdę, kad tas pageltęs ir balta barzda apaugęs senukas kalba jaunu ir žvaliu Leono balsu. Kaip tuomet, kai įgriūdavo pas mus į redakciją su lauktuvių iš Gardino atvežtais „Belomor" papirosais, arklienos konservų skardinėmis ir kelių būsimų straipsnių rankraščiais. Arba vėliau, jau Šarkiškiuose, kai džiaugėsi sulaukęs pensijos ir vasarą traukiniais apvažinėjęs Vokietiją. Aukštas, liesas, visuomet su tuo pačiu odiniu fotografo krepšiu ant peties, nepraleisdavęs nė vienos progos pakalbinti nors ir triskart jaunesnių moterų bei merginų. Apie paprastus dalykus sugebėdavęs parašyti smagiai ir nekasdieniškai, neskirstęs žmonių pagal partijas ir ideologijas, bet niekada nepraleisdavęs progos demaskuoti apsimestinį šventeiviškumą.

Leonas buvo tikras „perestrojkos" laikų žurnalistas, labiau negu dykai išgerti troškęs pirmasis viešai atskleisti uždraustas paslaptis, pasišaipyti iš neliečiamų stabų ir suabejoti tiesomis, kuriomis nevalia abejoti. Dideliais bet neskubiais savo ilgų kojų žingsniais jis sugebėdavo apeiti daugiau, negu aš spėju apvažiuoti, įtikinti atsiverti pašnekovus, kurių niekas dar nekalbino.

Leonas 2012 m. pavasarį
Jo rankose būtent tada, kai reikia, atsirasdavo fotoaparatas - jokios skaitmenos, tik senutėlis „Zenit" arba mano dovanota „Praktika", jokių zoomų, tik šviesus „penkiasdešimtukas", jokių blyksčių, tik jautri nespalvota juosta, kurią pats ryškindavo. Viliuosi, kad man dar pavyks įkalbėti Arūną surengti jo tėvo fotografijos darbų parodą, nes išliekamąją vertę turinčių nuotraukų Leonas padarė gerokai daugiau, negu įmanoma vienu kartu eksponuoti.

Pirmiausiai išėjo druskininkietis Antanas Černiauskas, grojęs pirmoje lietuviško bigbyto grupėje su Miku Suraučiumi, paskui - poetas ir žurnalistas Stasys Stacevičius, dabar - Leonas Daugėla... Visi trys ne tik buvo pažįstami tarpusavyje, bet ir turėję tą pačią, nors ir skirtingai pasireiškusią, kūrybingumo kibirkštį, sudeginusią iš vidaus.

„Chirurgas iškart pasakė, jokių šansų: skrandžio nėra, kepenų nėra, plaučių irgi nėra..."- pasakojo apie tėvo paskutines dienas Arūnas Daugėla.


Leonas norėjo būti palaidotas senosiose Šarkiškių kaimo, kuriame pastaruosius 15 metų jis pragyveno vis labiau linkstančioje prie žemės svetimoje troboje, kapinaitėse. Šiemet sodybos savininkai buvo suplanavę senąjį sparčiai yrantį namą nugriauti. Paklaustas, kur tuomet kraustys, L.Daugėla tik numojo ranka: „Ai, bus matyt, gal neprireiks..." Neprireikė.

2014 m. kovo 7 d., penktadienis

Kodėl pralaimime informacinį karą?

Pagrindiniai lietuviškų televizijų kanalai, laikraščiai ir naujienų portalai kasdien išsamiai nagrinėja Rusijos agresijos prieš Ukrainą eigą, bet vos tik patenku tarp vadinamųjų paprastų žmonių, išgirstu kone pažodžiui kartojamą Rusijos propagandininkų melą apie Vakarų pasamdytų „banderovcų” surengtą perversmą. Kas mums nutiko, kad 24 metus gyvendami laisvoje šalyje, palikome ne tokią jau mažą dalį savo bendrapiliečių svetimos propagandos įtakoje.

Prie Alytaus - Lazdijų plento, ties Maslauciškėm, pušimis apaugusios kalvos šlaite užsilikusi sovietinio kario galva. Kiek kartų teko pro ją važiuoti, vis stebiuosi, kad prieš Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją kažkas padeda prie jos gėlių. Bet, jei pasitaikytų proga apsilankyti Lietuvos partizanų žūties vietoje, Bestraigiškės miške, ne tik gėlės žiedo neaptiksite, bet ir pati partizanų žeminė, atstatyta Atgimimo metais, jau baigia suirti.

Jei 1991 m. nebūtumėm nuvertę visų Lenino paminklų, o ponas Viliumas Malinauskas - susigabenęs juos į Grūtą, jau po poros metų toks viešųjų erdvių apsivalymas nuo okupacijos ženklų būtų buvęs neįmanomas. Jei netikite, pasižiūrėkite į sostinės Žaliojo tilto statulas. Bet kuris netyčia užsilikęs proletariato vado stabas dabar kone automatiškai taptų valstybės saugomu kultūros paveldu, o pavieniams nedrąsiems raginimams jo atsikratyti prieštarautų kviečiantieji nepainioti meno su politika, matyti ne vien juodą ir baltą spalvas, prisiminti, jog tai gali įžeisti didelę ir galingą kaimyninę valstybę bei mūsų žmones, kurie ir sovietmečiu gimė, dirbo, mylėjo... Jei 1990 m. nebūtumėm paskelbę Nepriklausomybės atkūrimo akto, kažin ar vėliau, kai sovietizuota tautos dalis atsitokėjo po patirto šoko, tai išvis būtų įmanoma.

Reguliariai pratęsti skelbimų mano laikraštyje užsukanti į redakciją skaitytoja prieš porą metų pasigyrė įsivedusi kabelinę televiziją ir pradėjusi matyti gausybę rusiškų kanalų. Po pusmečio ji jau pradėjo neprašoma pasakoti apie skiepų ir mobiliojo ryšio žalą, pasaulį valdančias slaptąsias organizacijas ir nuo mūsų nuslėptas Pasaulinės krizės priežastis. Pernai ši ponia jau žinojo gerokai daugiau ir pranašavo greitą eurozonos žlugimą bei abejojo oficialia Sausio 13-osios įvykių versija. Todėl buvo išties įdomu išgirsti ją šią savaitę, kai žiniasklaidos dėmesį užvaldė Ukrainos įvykiai. Deja, neišgirdau nei apie ateivius iš kosmoso, nei driežažmogius, tik labai tiksliai atkartotus antradieninio Vladimiro Putino interviu teiginius apie „banderovcų” surengtą perversmą ir Lietuvoje ruoštus smogikus. Į pasiūlymą pasižiūrėti, ką apie Ukrainą pasakoja Lietuvos televizijų žurnalistai, moteris atsakė, kad jie visi meluoja. Visi nupirkti už eurus ir šekelius, slepia tiesą nuo paprastų žmonių.

Nežinau, ar kas Lietuvoje rimčiau tyrinėja ilgalaikį kryptingos propagandos poveikį, bet jos paveiktų žmonių tenka sutikti vis daugiau. Tas pats kūnas, balsas, judesiai, bet atrodo, kad kažkas būtų iščiulpęs žmogaus smegenis arba pakeitęs jį primityvia kopija. 1978 m. Philipo Kaufmano režisuotame mistiniame siaubo trileryje „Kūnų grobikų įsiveržimas” (Invasion of the Body Snatchers) pasakojama, kaip siaubingos būtybės užmušinėja žmones ir keičia juos bejausmėmis bevalėmis kopijomis. Klonų tampa vis daugiau ir daugiau, kol mūsų pasaulį užvaldo kūnų grobikai.

Vakarų valstybėse su senomis laisvos žiniasklaidos tradicijomis bulvarinių spaudos leidinių ir trečiarūšių kabelinės televizijos kanalų pasakojamų sąmokslo teorijų jovalas būna gerokai gausesnis, bet jo poveikis visiškai kitoks. Pateikiamos žinios nors ir klaidina, bet nebūna kryptingai orientuotos pasitikėjimą savo šalimi pakeisti į svetimą. Baltijos šalių padėtis nuo jų smarkiai skiriasi pirmiausiai todėl, kad čia vis dar didelė gyventojų dalis, ypač vyresnio amžiaus, pakenčiamai moka vienintelę užsienio kalbą - rusų. Ilgiausią sieną turime su Baltarusija, o kelių dešimčių kilometrų atstumu nuo jos baltarusiški ir rusiški antžeminės skaitmeninės televizijos kanalai matomi geriau negu lietuviški. Kuo daugiau išsilavinusių jaunų žmonių informacijos ir pramogų ieško tik internete, visiškai atsisakydami televizoriaus, tuo labiau lietuviškos komercinės televizijos orientuojasi į jiems likusios auditorijos dalies skonį. Ir maitina ją pigiai įsigyjama produkcija iš Rytų.


Lietuvos radijo ir televizijos komisija tik šią savaitę susirūpino, kad dalį Lietuvos gyventojų informacija apie įvykius Ukrainoje pasiekia iš Rusijos televizijos kanalų. O kad tie kanalai jau šitiek metų formuoja visą jų pasaulėžiūrą, stengėmės nepastebėti. 2013 m. pradžioje, kai parašiau, kad „Po pirties” žiūrėjimas tolygus gėlių dėjimui ant tremtį parašais tvirtinusio stalinisto kapo, pasmerkti mano „rusofobiją” skubėjo net ir tie, kas dabar baisisi Putino propagandos melu. Informacinio karo neįmanoma laimėti, jei nenorime matyti, kad jis vyksta.