2013 m. liepos 26 d., penktadienis

Tikrųjų grėsmių pakeitimas klastotėmis

Juodkalnijos riaušių policijos susidūrimas su homofobais
Šeštadienį ketinu lankytis Vilniuje. Ne, visai ne ten, kur jūs pamanėte. Nors, kai jau apie tai prakalbome, jeigu pavyktų kažkaip sustumdyti iš anksto numatytus ir suplanuotus darbus, tikriausiai mielai prisidėčiau prie žygiuosiančių Gedimino prospektu „Baltic Pride 2013” dalyvių. Bet ne todėl, kad jų organizatoriai ir dalyviai man būtų kaip nors ypatingai simpatiški, o tik norėdamas paerzinti visą tą šventesnių už Popiežių veidmainių, tautinio tyrumo sergėtojų, vakarykščių pedofilų medžiotojų ir primityviausiomis priemonėmis populiarumo siekiančių ciniškų politikų minią, kuriai vien žinia, kad tokios eitynės šioje šalyje gali įvykti, jau bent pusmetį neduoda ramybės.

„Kas Jums taip įkando, kad taip rūpi? Kokios vaikystės traumos, koks nepasitikėjimas savimi ar kitais, kas dar? Žmonės nori pasivaikščioti. Na ir kas? Nori apie savo teises ir problemas pareikšti - kuo tai gąsdina jus? Gal bijote, kad jūs ar jūsų vaikai dėl to gėjais taps?”- vieno iš daugybės homofobiškų komentarų autoriaus antradienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook” paklausė Seimo narys Remigijus Šimašius.
Galėčiau paspėlioti, ar panašia homoseksualumo užkrečiamumo teorija nesivadovavo ir LRT administracija, „Baltic Pride 2013” reklaminius vaizdo klipus sugalvojusi ženklinti S raide, kuri reiškia, kad jie skirti rodyti tik suaugusiems ir tik po 23 valandos. Bet mieliau patikėsiu, jog taip LRT tikėjosi išvengti aršiausių tradicionalistų, užmiegančių fotelyje su mezginiu rankose iškart po „Panoramos”, pasipiktinimo laiškų ir skundų.

Pataikavimas neišmanymui, tamsumui, bukam agresyvumui ir prastam skoniui nieko bendro su tikra demokratija neturi. Prabilus gėjų priešui numeris vienas Petrui Gražuliui, įsitikinusiam, neva eitynės prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, kolegos Seimo nariai patyliukais kikena, užuot nuoširdžiai patarę, kol nevėlu, užsirašyti į vakarinę mokyklą ar kokį suaugusiųjų švietimo centrą, kur sužinotų apie pasaulį bent tai, ką privalo išmokti kiekvienas pagrindinės mokyklos moksleivis. Susirgęs net ir ne pačia baisiausia liga, tikrai nenorėčiau, kad apie tai, kokią diagnozę nustatyti ir kokį gydymą skirti, drauge su mano šeimos gydytoja nuomonę reikštų ir balsų dauguma spręstų jos kabineto sienas lyginantis tinkuotojas-dažytojas, kelios gretimo prekybos centro kasininkės ir nuobodžiaujantis taksistas. Nuvilkęs į autoservisą neužsivedantį automobilį, tikiuosi, kad prie jo darbuosis bent jau išmanantis, kaip veikia vidaus degimo variklis, automobilių remonto specialistas. O jeigu pamatyčiau, kad atsidaręs variklio dangtį meistras bando išvaryti gedimo dvasias smilkalais ir šamano būgnelio garsais, vargu ar atlaidžiai šypsodamasis laukčiau seanso pabaigos.
Žinodami, kad nemaža jų rinkėjų dalis dėl išsilavinimo stokos, ilgalaikio žalingų įpročių poveikio ir paprasčiausio tingėjimo lavintis lengvai patiki visomis sąmokslo teorijomis, artimiausio kelio į populiarumą ieškantys politikai, užuot pasiūlę efektyvius didžiausių mūsų valstybės problemų sprendimo būdus ir minias įkvepiančias naujas idėjas, pasiūlo jiems vieną ar kelis priešus, kurie kalti dėl visų nelaimių. Pasiūlo pakeisti tikras problemas įsivaizduojamais pavojais.

Gėjai ir lesbietės su kažkokiomis nesuprantamomis savo teisėmis, klastingi lenkai su savo W raide, šulinių vandenį nuodijantis „Chevron” ir dar koks nors vienadienis abiturientės užpakaliuko skandaliukas puikiai gali užpildyti pirmuosius dienraščių puslapius ir televizijos žinių laidų anonsus, nepalikdami viso to srauto suvokėjui jokios galimybės susiorientuoti, kaip tuo pat metu patyliukais uždusinamos visos energetinės nepriklausomybės galimybės, prarandamas brangus laikas vykdyti struktūrines reformas ir laidojami per rinkimus išdalinti visuotinės gerovės pažadai. Tikrųjų grėsmių pakeitimas klastotėmis nebūtinai vyksta pagal iš anksto suplanuotą kokių nors priešiškų jėgų planą. Nors ir negalėčiau visiškai atmesti tokios galimybės, man lengviau įsivaizduoti stichišką labai skirtingus interesus bei tikslus turinčių asmenų bei jų grupių veikimą.


Būdamas lietuvių tautybės, Romos katalikų tikėjimo heteroseksualiu, vedusiu mylimą moterį, baltaodžiu vidutinio amžiaus vyriškiu, negaliu suprasti, kokią grėsmę man galėtų kelti tai, kad kitataučiai, kitų rasių ir homoseksualūs asmenys, moterys, vaikai bei senoliai šitoje šalyje nebus diskriminuojami. Gatvėje pamatęs už rankų susikabinusią lesbiečių porą juk nepradėčiau abejoti savo šeimos tvarumu, o praėjęs sinagogos patvoriu jau tikrai neįsivaizduočiau, jog tai kaip nors pakenks mano sielos išganymui. Jei priimu žinią, kad kitoks tai nereiškia nenormalus, tai pats nuo to netampu mažiau normaliu. Jeigu įvairovėje nėra jokios grėsmės, tai kokių galų tuomet kažkam gali prireikti šeštadienį mesti visus darbus ir bandyti neleisti Gedimino prospektu pražygiuoti „Baltic Pride 2013” dalyviams ir įnirtingai grumtis su jų eiseną saugosiančiais policijos pareigūnais?

2013 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Mūsų vaikams gali tekti išmokti dirbti

Vakarais naują koncertinę programą pristatantis žiogų orkestras primena, kad vasara jau persirito į antrąją pusę, man nespėjus išgirsti žmonos prašymų sukelti į palėpę žieminius rūbus. Tokiu metu vis rečiau įjungiamas televizorius pasakoja senas žinias apie sausrą Dzūkijoje, o už lango visai padoriai krapnoja, todėl susigundžiau patikrinti, ar anapus Ilgio pelkių žemėlapyje atrastas miškelis tinka grybapjūtei. Paaiškėjo sukrečianti žinia, kad jau šeštus metus gyvenau vos už pusantro-poros kilometrų nuo tikro grybinio pušyno, o voveraičių rinkti važinėdavau į kitą rajoną.

Kur ne kur pakrūmėse dar užsilikę stambių pernokusių žemuogių, prašosi nurenkamos mėlynės, jau prisirpo ir avietės - visas gėris vienu metu. Taip ir šokinėju nuo grybų prie uogų ir vėl atgal, kol sutemsta, o jau ieškant kelio namo prikimba įkyri mintis: jeigu sakom, kad provincijos gyventojai masiškai emigravo, tai kas tuomet nugrybauja miškus? Juk negrįžta specialiai iš Norvegijos ar Airijos savo kazlėkų nusirinkti. Prieš porą dešimtmečių mūsų buvo trys su puse milijono, o dabar neliko nė trijų, bet prekybos centruose prie kasų vis vien nusidriekia eilės, nors pačių parduotuvių pagausėjo bent kelis kartus. O pažvelgus, kiek prekių vidutinis pirkėjas susikrauna į vežimėlį, sunku patikėti, kad šioje šalyje išvis kas nors gauna minimalią algą arba neturi darbo. Politikai virkauja dėl tuštėjančių kaimų, bet pravažiuodamas matau daugiau pakeistų naujais langų ir stogų, negu užkaltų ir nuplėšytų. Sako, čia, pasienio krašte, visi važinėja kontrabandiniu kuru, bet kurorto degalinėje irgi eilė, kas antras pilasi po pilną baką ir dar dešrainį užsisako. Greičiau atgal į miškus, kol niekas neišsišaipė, kad praeitame amžiuje pagamintas ir tikriausiai tiek pat laiko neplautas tik mano vieno automobilis.

Verkšlenti ir skųstis interneto naujienų portalų komentaruose, kaip varganai visi gyvename, o rytoj tai jau ištiks visiška katastrofa, nes ekonomika žlugs, prie euro priraišioti litai kartu su jais pavirs beverčiais popieriukais, jaunimas išvažiuos, o senimas išmirs, žemė užaugs mišku, o iš Lietuvos liks tik vietovardis ant aprūdijusio kelio ženklo, seniai nebemadinga. Bet iš inercijos kažkas tebedejuoja, tarsi paskutinis baliaus svečias, vežamas namo tebetraukiantis užstalėje pradėtą dainą.

Vėlyvojo brežnevizmo epochoje, kai pradėjau eiti į mokyklą, visų mano bendraamžių tėvai kažką gamino. Jei nedirbo pramonės įmonėse, tai, blogiausiu atveju, vairavo autobusą arba mokė vaikus. Po trijų dešimtmečių dairausi, ką veikia mano bendraamžiai, ir atrandu, kad visi tapome vadybininkais, tarpininkais, konsultantais, kuriame strategijas ir įsisaviname fondų finansavimą, atstovaujame ir perpardavinėjame tai, ką pagamino ir sukūrė kiti. Gal čia koks kartos prakeiksmas, nes dešimtmečiu jaunesni už mus nesukdami sau galvos dirba Norvegijos fabrikuose ir Londono statybose, o pasilikusieji Lietuvoje ir pradėjusieji savo verslą bent patys supranta už ką gauna pinigus.

Mus, dabartinius keturiasdešimtmečius, tikriausiai bus sugadinusi XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios patirtis ir lengvai uždirbti pinigai per 2004-2008 m. nekilnojamojo turto kainų kilimą. Visagalis internetas keičia pasaulį taip, kad spekuliaciniai sandoriai, pasinaudojant kažkieno nežinojimu, kad vakar buvęs perpus pigesnis daiktas dabar jau pabrango, baigia išnykti. Vien tik draudimo srityje be darbo liks ištisa govėda nieko kito veikti nemokančių agentų, nes drausti automobilį, gyvybę arba turtą specializuotuose interneto tinklalapiuose patogiau ir greičiau. Kas antras kaimo pensininkas, sumanęs parduoti žemės sklypą ar mišką, jau moka pažiūrėti internetiniuose skelbimų portaluose, kiek panašus objektas gali būti vertas, ir pats pasiskelbti. Saldžiabalsis tarpininkas, suokiantis, kad pažįsta žmogų, kuris žino telefono numerį pirkėjo, kuris kažkam sakė, kad ieško būtent tokio nekilnojamo daikto, jau turėtų pradėti mokytis kito amato. Nes jo turima informacija nė sudilusio skatiko neverta - pirkėjas su pardavėju tiesiogiai randa vienas kitą internete.

Artėjame prie ribos, kada internetinės prekybos konkurenciją pradės jausti nevirtualios parduotuvės. Persilaužimas ateina netgi sparčiau, negu keičiasi žmonių kartos. Kartą pradėję naudotis internetine bankininkyste, žmonės pamažu atsikrato ir nepasitikėjimo parduotuvėmis, kurių fiziškai negali pačiupinėti, o pardavėjui - paspausti rankos. Viena kita žiniasklaidos paviešinta pirkėjų mulkinimo istorija arba pinigus rinkusios, bet prekių neatsiuntusios parduotuvės istorija šį procesą sulėtina, bet nesustabdo.

Todėl nuogąstauju, kad mūsų vaikams, jeigu norės rasti savo vietą šitame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, teks išmokti iš tikrųjų kažką dirbti. Ir dairytis ne į savo tėvų, o į senelių pavyzdžius. Tų pačių, kuriuos dar neseniai niekinome už senamadišką apsukrumo stoką.

2013 m. liepos 12 d., penktadienis

Kodėl netikintiesiems prisireikia katalikiškai pasilaidoti?

Lietuvos paštas ką tik atsiuntė man į redakciją įspūdingą gėlių puokštę. Paštas yra tokia mandagi įstaiga, kuri mane pasveikina visų didžiųjų kalendorinių švenčių bei gimtadienio proga. Kažkas yra pasakęs, kad verslo dovanos stiprina draugystę, tai negi pulsiu ginčytis, kad neesmi vertas. Ačiū. Dabar kabinete dominuoja širdžiai mielas laidotuvių kvapas. Tada ir prisiminiau, kaip seniai bebuvau jaukiose lietuviškose laidotuvėse su velionio šarvojimu troboje, o ne laidojimo namuose, „Graudžių verksmų” giedojimu, po alyvomis rūkančiais kostiumuotais kaimynais.

Pirmadienio vakarą, išsiskleidęs 6 metrų ilgio kopėčias, rankiniu pjūklu pjausčiau stogą siekiančias seno uosio šakas. Saulei jau leidžiantis į Ilgio pelkes, storiausią šaką pjoviau tampydamas pjūklą abiem rankom.
„Laikykis, nukrisi,”- sako iš apačios genėjimo procesą stebinti mano žmona. Pagalvojau, kad myli. Arba šiaip nemėgsta iš anksto neplanuotų švenčių. Pavyzdžiui, laidotuvių.

Man pačiam tai laidotuvės patinka gerokai labiau už, pavyzdžiui, vestuves. Žinoma, atmetus patį netekties faktą, skausmą... Iš tiesų tai ir man sudėtinga nuo viso to atsiriboti ir aptarinėti laidotuves vien kaip reginį. Vėlinių metu nuo to emocinio krūvio pabėgti būtų dar sunkiau, todėl apie tai rašau dabar, kai nėra nė menkiausios progos.

Su vestuvėmis nėr ką lyginti - net ir pačios kukliausios dulkėto provincijos bažnytkaimio bėdžiaus laidotuvės būna gerokai skoningesnės už bet kurias blizgių žurnalų dėmesio sulaukiančias elitines vestuves. Jau vien todėl, kad jų dalyviai dažniausiai rengiasi tamsiais rūbais, vengia sentimentalios puošybos ir neturi pretenzijų kažką nustebinti. Labiausiai man gaila, kad baigia išnykti velionio šarvojimo namuose tradicija. Suprantu, kaip tai nelabai patogu daugiabučių gyventojams, bet kaime ar miestelyje, nuosavame name gulėti karste man būtų gerokai jaukiau, negu rūsčioje šarvojimo salėje, iš kurios ką tik išnešė kitą karstą ir eilėje jau laukia dar vienas šviežias lavonas.

Kai XX a. devintajame dešimtmetyje, per patį vyšnių žydėjimą, buvo laidojamas mano senelis Adomas, tą mirusiojo poreikį paskutines paras pabūti savo namuose tiesiog buvo galima pajusti. Iš trobos į ūkinius pastatus paskubomis buvo išnešti visi daiktai. Viename namo kambaryje gulėjo pašarvotas senelis, o kitame sustatyti ilgi stalai suolai giedotojams susėsti. Žvakių, eglišakių, gėlių ir svečiams pavaišinti troškinamų kotletų su bulvėmis kvapai susiliejo su lietaus ir pašnibždomis tariamų užuojautos žodžių garsais.

Giedoti laidotuvėse buvo ypatinga garbė, kurios neatsisakydavo nė vienas klausą ir kažką panašaus į balsą turintis senolis. Didesnėje parapijoje giedorius taip ir keliaudavo iš namų į namus, kol išlaidodavo visus jaunystės draugus ir ateidavo laikas pačiam būti atgiedotu. Laidotuvių organizatoriams tekdavo sukti galvas, įpilti ar neįpilti giedotojams ko nors stipresnio, o jei jau įpilti, tai kaip apskaičiuoti kiekį, kad visiems užtektų, bet gedulingas giedojimas nevirstų užstalės bliovimu.

XX a. pradžios laidotuvių tradicijos sėkmingai išgyveno visą sovietmetį. Iš atokių vienkiemių suvažiavusi pirmoji miestiečių karta svajodavo bent pasilaidoti nuo vaikystės pažįstamame tėviškės kalnelyje, priglaudusioje jų tėvus ir tėvų tėvus. Kita karta ir senoliai, kurių nebuvo kam į tėviškę parvežti, jau atguldavo žvilgsniu neaprėpiamose ir nuobodžiose kaip blokinių daugiabučių namų mikrorajonas didmiesčių kapinėse. Bet pačios laidotuvės keistis pradėjo tik neseniai, kai šarvoti imta laidojimo namuose, o iš to pusėtinai uždirbantis verslas ėmė diegti Vakarų Europoje ir JAV nusižiūrėtas laidojimo madas. Kapinių puošyba ir paminklų mados vertos atskiro nagrinėjimo, todėl prie jų nė nesiartinsiu, tik užsiminsiu, kad skonio ir santūrumo ten, mano supratimu, gerokai mažiau, negu pačiose laidotuvių apeigose.

Užtat negaliu nepaminėti reguliariai mūsų žiniasklaidos iki nacionalinio skandalo išpučiamų istorijų, kai vienas ar kitas klebonas atsisako katalikiškai palaidoti, jo žiniomis, su Katalikų Bažnyčia savęs netapatinusio mirusiojo. Man, kaip katalikui, kraujas užverda skaitant tokių straipsnių komentarus, kuriuose skaitytojai dažniausiai dalijasi savo neišmanymu, Bažnyčią prilygindami kažkokiai viešąsias paslaugas teikiančiai įstaigai, kuri, jų supratimu, tiesiog privalo gražiai, greitai ir patogiai surengti gedulingas šv. Mišias ir viską, kas prie to priklauso. O vien užuomina, kad velionio artimieji tokia proga galėtų atsilyginti kunigui kažkokia pinigine auka, įžeidžia juos tarsi koks satanistų šokis ant šviežiai supilto kapo.


Suprantu, kodėl lietuviškoji katalikybė neskuba atstumti visų tų iš tradicijos tik krikštytis, tuoktis ir pasilaidoti krikščioniškai pageidaujančių, bet su gyvai tikinčiųjų bendruomenei savęs nepriskiriančių žmonių - laukia, gal bent į gyvenimo pabaigą pradės ieškoti ryšio su Dievu. Be to kažkaip nemalonu būtų pripažinti jau seniai akivaizdžią tiesą, kad iš 60-70 proc. apklausose save pavadinančių katalikais gyventojų gal tik kas dešimtas reguliariai dalyvauja šv. Mišiose ir domisi tikėjimo dalykais. Prisipažinus, kad esame apgailėtina mažuma, tektų pripažinti ir tai, kad neturime jokios teisės reikalauti reguliuoti likusių bendrapiliečių gyvenimą pagal mūsų religinės moralės normas. Propaguoti jas galime savo asmeniniu pavyzdžiu, kuriuo aplinkiniams norėtųsi sekti ir taip galbūt atrasti tikėjimą.

2013 m. liepos 4 d., ketvirtadienis

Ar Europa pasiruošusi pasukti Lietuvos parodytu keliu?

Dž. G. Barysaitės nuotrauka
Valstybės diena, kurią švęsime šį savaitgalį, tikriausiai yra tinkamiausia proga savęs paklausti, ar iš tiesų pavyko politinis projektas, kažkada pradėtas vienintelio mūsų karaliaus Mindaugo, o šiandien virtęs Lietuvos Respublika. Ypač dabar, kai mūsų Prezidentė, pristatydama Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžią Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, džiaugiasi vadovaujanti šaliai „kuri puikiai žino, kaip nelengva priimti sunkius sprendimus ir kokia jų tikra kaina, bet kartu supranta, kokios naudos galima tikėtis, kai tokie būtini sprendimai priimami”. Ar mes tikrai galime būti pavyzdžiu visai Europai, ir ar ta Europa yra pasirengusi mus tokiu pavyzdžiu pripažinti?

Mes visada mokėmės iš Vakarų - nuo pat Mindaugo karūnavimo, Jogailos ir Vytauto parvežto krikšto iki šių dienų, kai skausmingai mokomės taikyti europietiškus žmogaus teisių standartus. Net ir sovietmečiu, kai oficialaus gyvenimo gaires nustatinėjo TSKP suvažiavimai, paskelbdami tai kukurūzų sodinimo, tai darbo drausmės stiprinimo vajų, mes patyliukais dairėmės, kaip ten, supuvusiuose kapitalistiniuose vakaruose gyvenama. Ir kopijavom šukuosenas, rūbų madas, mokėmės groti jų muziką, džiaugėmės ir didžiavomės kiekvienu per geležinę uždangą pervežtu daiktu. Pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetis buvo tikra europietiškumo mokykla, kai, išsikėlę sau tikslą įstoti į Europos Sąjungą, derinome įstatymus, prekių ir paslaugų standartus.

Šiandien, kai mums patikėta pusmetį pažaisti, neva vadovaujame visai Europai, galime tiesiog kuo pavyzdingiau atlikti patikėtą vaidmenį. Arba pasakyti tai, ko patys senieji europiečiai labai nenori pripažinti: jų išskirtinė padėtis pasaulyje jau nebėra sektinas pavyzdys.

Europos Sąjungą vienija ne bendra istorija, kultūra, vertybės, prekybiniai ryšiai ar valiuta. Istoriją mes suprantame skirtingai - Prancūzijos komunistui Stalinas yra nereikšmingų klaidelių padaręs herojus, o Latvijos patriotui - karo nusikaltėlis. Stokholmo socialiniuose būstuose gimę musulmonai tikrai nešokinėjo per Joninių laužą drauge su kaimynystėje apsigyvenusiais statybininkais iš Leipalingio. Britai ir lenkai puikiausiai apsieina be euro. Estai bendra Europos valiuta didžiuojasi, o graikai ją keikia.

Likusio pasaulio fone Europa pirmiausiai išsiskiria aukštu kainų, mokesčių ir socialinės gerovės lygiu. Gyvenantieji tame gerovės rezervate nuo vaikystės žino, kad valstybė pasirūpins užtikrinti ne tik pamatines žmogaus teises, bet ir sotų gyvenimą. Dirbdamas tą patį darbą, kaip ir Kinijos ar Rytų Europos darbininkas, vakarų europietis gauna dešimtis kartų didesnę algą. Paslaugų ir prekių kainos, ypač kuro bei akcizais apmokestinamo tabako bei alkoholio, taip pat aukštesnės. Tas burbulas pūtėsi ne vieną dešimtmetį, profesinėms sąjungoms spaudžiant darbdavius didinti algas, o vyriausybėms patyliukais didinant mokesčius, kad surinktų lėšų dosniai socialinės pagalbos sistemai finansuoti. Verslas į tai reagavo perkeldamas gamybą į pigesnės darbo jėgos šalis, o Europoje liko tik paslaugų sektorius ir išsipūtęs valstybės aparatas, išlaikomas skolintais pinigais. Šiandien Europa neturi nei žaliavų, kaip Rusija, Australija ir Kanada, nei konkurencingos darbo jėgos, kaip Kinija ir Indija, nei technologinio pranašumo. Europiečiai tebemano, kad tai tik laikina krizė, dėl kurios kalti neatsakingai paskolas dalinę bankai, statistiką klastoję graikų politikai ar socialinio atsakingumo stokojančios korporacijos.

Ar savo pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpiu Lietuva gali parodyti pavyzdį, kuriuo neišvengiamai teks sekti Vakarams - vidinės devalvacijos ir konkurencingumo didinimo kelią? Parodyti galime, bet vakarų europiečiai nepasiruošę tokiu pavyzdžiu sekti.

„Nors lietuvių patirtis yra unikali, ji negali būti naudojama kaip modelis įveikti finansų krizę. Už ekonomikos atsigavimo slypi tiesa, kad didelė gyventojų dalis buvo nuskurdinta. Tokia padėtis, kai minimalus darbo užmokestis siekia 300 eurų, kai kainų lygis nesiskiria nuo vidutinių Europos standartų, o 10-20 procentų šalies gyventojų emigruoja, nes jie neturi namie galimybių, negali būti pavyzdžiu Europos politikai,”- tėškė mums į veidą vokiečių laikraštis „Frankfurter Rundschau“.

Atsakymas labai paprastas: niekur nesidėsite, mielieji, teks dirbti daugiau ir už mažesnes algas, susilaikyti nuo skolinimosi vartojimui ir prisiminti, kaip mokėjo taupyti tarpukario bei pokario kartos. Teks atsisakyti to, ką toliau savo nosies nematančios profesinės sąjungos manosi iškovojusios visiems laikams, ir jokie mitingai ar gatvės riaušės to nepakeis.


Mūsų Prezidentės kalboje nuskambėjo atsargus priekaištas politinės valios stokojantiems Europos politikams vargu ar bus išgirstas. Bet kuri lietuvišką išėjimo iš krizės būdą pasirinkusi Vyriausybė bet kurioje Vakarų Europos šalyje bus nušluota per artimiausius rinkimus. Panašiai, kaip alkoholikas turi nusiristi iki visiško dugno, prarasti darbą, šeimą, namus, kad galų gale pasiryžtų pripažinti savo ligą ir pradėti blaivų gyvenimą, Europą dar turi ištikti gerokai didesni sunkumai, kad rinkėjai galų gale patikėtų, jog skaudus lietuviškas kelias neišvengiamas.