2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis
2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis
Pasisakymas pašiurpino Lietuvą, bet ne rusiškų TV kanalų ir vietinės valdžios savigyros leidinio išauklėtus druskininkiečius
Euro įvedimo priešininkai prognozuoja, kad sausis bus be sniego |
Antradienį pirmą kartą šį rudenį namie užkūrėme krosnelę ir
pasidžiaugėme jaukia šiluma, o ta pačia proga prisiminiau Druskininkų valdžios
pastangas aprūpinti visus autonomiškai besišildančius gyventojus nemokamu kuru
– propagandinio valdžios leidinio tiražo padidinimą.
Pirmadienį Druskininkų merui dėl to teko aiškintis
tiesioginėje LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“. Ramus pokalbis apie
tiesiogiai renkamų merų įgaliojimus pasikeitė, kai laidos vedėja Rita Miliūtė
uždavė druskininkiečio Konstantino Rečkovo elektroniniu paštu atsiųstą klausimą
apie Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos ir Vilniaus apygardos
administracinio teismo pripažintą neteisėtu leidinį.
Kitą dieną po laidos LRT išplatintame pranešime tai buvo
apibūdinta taip: „Druskininkų meras Ričardas Malinauskas teigia, kad jeigu būtų
vėl išrinktas, tikrai norėtų toliau naudotis Švietimo centro leidžiamo leidinio
„Mano Druskininkai“ paslaugomis, nors teismai jo leidybą yra paskelbę
neteisėta.“
Seimo narė Rasa Juknevičienė, žiūrėdama šią laidą,
socialiniame tinkle „Facebook“ pakomentavo: „Susinervino jūsų caras
akivaizdžiai. Nervingi žmonės neturėtų užimti tokių atsakingų pareigų“.
Laidos vedėją ir kitus diskusijos dalyvius akivaizdžiai
nustebino R.Malinausko atsakymas į klausimą, ar tikrai „balandį Druskininkų
meras sakė, kad turistų iš Rusijos lankomame kurorte nedera rengti akcijų,
smerkiančių Rusijos agresiją Ukrainoje.“
Čia ir toliau cituoju iš LRT pranešimo:
„Reikėjo suorganizuoti druskininkiečių komandą ir vykti bent
jau į Vilnių prie Rusijos ambasados, išreiškiant nepritarimą jos vykdomai
politikai Ukrainos atžvilgiu, ar prie Ukrainos ambasados, išreiškiant palaikymą
ukrainiečiams. O ne atsistojus viduryje kurorto, kurio visas sanatorijas
užpildo ir svečiais iš Rusijos, pigiai ir neatsakingai bendruomenės ir viso
miesto atžvilgiu „medžioti“ rinkėjų balsus“, – laikraščiui tuomet teigė R.
Malinauskas.
„O jūs manot kitaip?“ – paklaustas, ar citata teisinga, pirmadienio vakarą TV laidoje replikavo Druskininkų meras.“
„O jūs manot kitaip?“ – paklaustas, ar citata teisinga, pirmadienio vakarą TV laidoje replikavo Druskininkų meras.“
LRT studijoje tuo metu buvusių R.Miliūtės, R.Šimašiaus ir
netgi socialdemokrato G.Palucko veidų išraiškos pasakė daugiau, negu galima
buvo pasakyti bet kokiu komentaru – tarsi prieš juos sėdėjęs pokalbio dalyvis
būtų įsisegęs į atlapą „koloradinę“ juostelę.
O gal būtent tokio įvaizdžio ir reikia jo rinkėjams
Druskininkuose, kurių informaciniai poreikiai apsiriboja iš Baltarusijos
transliuojamų rusiškų TV kanalų žiūrėjimu ir vietinės valdžios savigyros
leidinio skaitymu?
Iki euro liko mažiau kaip 100 dienų, o vis daugiau žmonių
prasitaria, kad jau baigiasi kantrybė klausytis visos tos abejotino prasmingumo
konsultavimo ir informavimo kampanijos. Kodėl litą galėjom tiesiog paimti ir
įsivesti, o dabar reikia 24 valandas per parą aiškinti suaugusiems žmonėms lyg
mažiems vaikams, kaip tie pinigai keisis? Juk vis tiek bus tokių, pas kuriuos
sukčiai ateis perskaičiuoti namie laikomų grynųjų arba turguje paims už
parduotą ožį flomasteriais nupieštą 99 eurų banknotą.
Gerai pamenu, kad jau dirbdamas vietinio laikraščio reporteriu gavau pirmą algą litais – saują monetų. Ir kažkaip neverkėm tada, kad atrodo mažai po taloninių sumų su daugybe nulių. Nebuvo jokio reikalo mėnesių mėnesiais stebėti kainas parduotuvėse, kad, neduok Dieve, kas nors netyčia nepabrangtų, o tas pabrangimas nebūtų siejamas su euro įvedimu.
Gerai pamenu, kad jau dirbdamas vietinio laikraščio reporteriu gavau pirmą algą litais – saują monetų. Ir kažkaip neverkėm tada, kad atrodo mažai po taloninių sumų su daugybe nulių. Nebuvo jokio reikalo mėnesių mėnesiais stebėti kainas parduotuvėse, kad, neduok Dieve, kas nors netyčia nepabrangtų, o tas pabrangimas nebūtų siejamas su euro įvedimu.
Džiaugsmas, kad po dešimtmečių naudojimosi svetima valiuta
su didžiausio XX a. teroristo galva ir beveik žaislinių popieriukų su žvėrelių
atvaizdais pagaliau turime tikrus savo pinigus, nustelbė bet kokį nerimą.
Žinojom, kad kainos kilo prieš tai, kilo po to ir kils visais laikais visose
šalyse.
Ar per tuos du dešimtmečius mes taip nukvakom, kad dabar
mums jau reikia aiškinti elementarius dalykus? O gal tai tėra būdas perrėkti
euroskeptikų balsus, atsiliepimas į jų gąsdinimus kaip čia įsivedus eurą viskas
staiga pabrangs, o pats euras jei ne ryt tai poryt žlugs su visa eurozona ir
Europos Sąjunga.
Galima pamanyti, kad visus tuos kliedesius žmonės patys
susigalvojo kamuojami nerimo dėl tariamai prarandamo vieno iš valstybingumo
atributų – nuosavų pinigų. Arba bet kokių permainų baimės, kaip aną savaitę
pasakojo euro informavimo kampanijos radijo laidoje dalyvavusi psichologė.
Manydami, kad visas tas nepasitikėjimas savo šalimi,
tapatinant ją su konkrečiais ne itin simpatiškais politikais, Europos Sąjunga –
priskiriant jai tradicinių vertybių griovėjos vaidmenį, atsirado savaime,
darome esminę klaidą. Dabar jau pakanka viešai žinomos informacijos teigti, kad
tai buvo Rusijos specialiųjų tarnybų kruopščiai parengtas informacinio karo
planas. Jame iš anksto buvo numatyta, kokiais būdais galima įteigti
pažeidžiamiems Rytų ir Vidurio Europos žmonėms šiuos propagandinius mitus, kad
jie toliau nemokamai skleistų juos lyg savo nuomonę.
Būtent todėl tapo reikalinga tokia ilga ir detali euro
įvedimo informacinė kampanija. Nuo ryto iki vakaro kalant žmonėms į galvas
elementarias žinias tikimasi, kad jose nebeliks vietos jau minėtiems
propagandiniams mitams. Vyksta ne žinių spragų užpildymas, o vienos
informacijos išstūmimas kita. Lėtas ir brangiai kainuojantis, ne visuomet
efektyvus, bet galų gale pasiekęs bent jau tokį tikslą, kad pritariančiųjų euro
įvedimui gyventojų dalis jau viršija skeptikų skaičių.
2014 m. rugsėjo 18 d., ketvirtadienis
Paveldėjom tik liūdesį
Kaip bebūtų malonu džiaugtis saulėtomis rudens dienomis,
gamtoje vis labiau jaučiasi drėgmės stygius. Samanos po kojom net traška, bet
kuris kieme paliktas daiktas per dieną pasidengia smulkių dulkių sluoksniu, o
dar kai kurių grybų parsinešus namo nė džiovinti nereikia – jau sudžiūvo miške.
Rudenį mintyse dalinu į dvi dalis. Gražioji trunka maždaug
iki Varėnos grybų šventės, rengiamos paskutinį rugsėjo savaitgalį, bet gali
užsitęsti ir iki Poetinio Druskininkų rudens. Dar nereikia kūrenti namų,
vidurdienį dar nusimetam šiltesnius rūbus beveik kaip vasarą, medžiai dar su
lapais, nors jau gelstančiais, raustančiais ir pradedančiais kristi. Liūdnoji
rudens dalis prasidės, kai beliks plikų šakų grafika, dienos sutrumpės taip,
kad išeisim iš namų į darbą ir grįšim tamsoje, o katinai ieškos progos įsmukti
pro duris ir įsitaisyti ant palangės virš šilto radiatoriaus arba prie
krosnelės.
Simboliška, kad būtent tokiu metu, iškart po Rudens
lygiadienio, minime Holokausto dieną. Kasmet vis iš naujo primindamas savo
skaitytojams tuos vis labiau tolstančius įvykius, jaučiuosi tarsi antstolis,
primenantis banko skolininkui seniai užmirštą bet negrąžintą skolą. Jeigu
sakoma, kad pakaruoklio namuose apie virvę nejuokaujama, tai ar galima žudiko namuose
vis iš naujo užsiminti apie nužudymo aplinkybes? Nebijantys akistatos su savo
sąžine lietuviai nesistengia ieškoti kažkokių savo protėvių kartos nusikaltimo
pateisinimų ar juo labiau jo neneigia. Tai buvo padaryta ir dabar jau nieko
nepakeisim. Nesugrąžinsim tos savo visuomenės dalies, kuri čia gyveno, augino
vaikus, po daugelio metų kažkur Paryžiuje tapusius visam pasauliui žinomais
menininkais, skaitė ir rašė knygas, prekiavo ir juokavo. Ir staiga viskas
pasibaigė tragedija, po kurios likom tik mes, slėpdami už nugarų kažkuo
sukrešėjusiu suteptas rankas, nuleisdami akis, kai kas nors apie tai užsimena.
Apsamanojo ir nubluko mums neįskaitomi įrašai iškalti pasvirusiuose
akmeniniuose paminkluose, neatpažįstamai pasikeitė po daugybės rekonstrukcijų jų
gyventi namai, pamažu išėjo visi, kas galėjo prisiminti gyvenimą iki
Katastrofos.
Paveldėjom tik liūdesį, tarsi amžinai besitęsiantį vėlyvą
rudenį, kai žinai, kad kitaip jau nebus. Paveldėjom kaltę, apie kurią nenorim
kalbėti, ir pyktį, kai apie ją kas nors bando užsiminti. Nereikia, šiandien
jūsų nekiršinsiu bandydamas perrėkti trokštančius pasinaudoti neramia padėtimi
Artimuosiuose Rytuose, kad dar kartą savo gudriai slepiamą antisemitizmą
užmaskuotų kaip solidarumą su Gazos palestiniečiais.
Šį penktadienį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose,
Vilniuje pirmą kartą bus teikiami „Beigelio“ tolerancijos apdovanojimai. Tai
nauja Lietuvos žydų bendruomenės, vykdančios tolerancijos kampaniją „Beigelių
krautuvėlė“, iniciatyva. Apdovanojimus globoja LR Ministras Pirmininkas
Algirdas Butkevičius. Vyriausybėje bus išdalintos pirmos šešios iš dvylikos
planuojamų nominacijų: po vieną edukacijos, meno, žmogaus teisių judėjimo,
asmenybės nuopelnų, neformalaus ugdymo ir darbo su jaunimu srityse. Laureatams
atiteks simbolinė statulėlė bei apdovanojimo liudijimas. Dar šešios nominacijos
bus įteiktos kitų metų vasarą „Beigelių krautuvėlės“ uždarymo renginyje.
Kandidatus apdovanojimams siūlyti galėjo visi norintys. Iš trisdešimties
visuomenės nominuotų kandidatų atrinkti šeši verčiausi „Beigelio“ nominacijų.
Dėl nugalėtojų sprendė specialiai suburta Komisija, kurią sudarė devyni žmogaus
teisių srityje nusipelnę asmenys.
Buvau maloniai nustebintas, kai gavau pranešimą, kad patekau
tarp tų 30 kandidatų. Kas bus pirmieji apdovanotieji „Beigelių“ tolerancijos
prizais, paaiškės tik renginio vedėjui Giedriui Masalskiui paskelbus
rezultatus. Nesitikiu tarp jų patekti, nes Lietuvoje yra gerokai labiau šioje
srityje nusipelniusių žmonių, o mano fragmentiškos ir ne visuomet sėkmingos
pastangos savo straipsniuose užsiminti apie lietuvių ir Lietuvos žydų, Lietuvos
ir Izraelio santykių problemas yra gerokai mažiau negu privalėjau padaryti, jei
visuomet būčiau paklusęs sąžinės balsui.
Lietuvos žydų kultūriniam paveldui, lietuvių ir žydų
santykių istorijai ir Holokaustui vis dar nepakankamai dėmesio skiriama
moksleivių ugdymo programose. Žinoma, kiekvienas mokytojas gali papildomai
suteikti savo ugdytiniams žinių apie tai, užpildyti spragas, padėti išsivaduoti
nuo antisemitinių mitų, atsinešamų iš šeimos ir gatvės. Bet ar daug tokių
entuziastų pažįstate? Todėl žiniasklaidai tenka ypatinga misija rasti ir
viešinti geriausius pavyzdžius ir nenutylėti nesantaikos kurstymo bandymų,
kurių šiuo neramiu metu gali pasitaikyti vis dažniau.
2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis
Metas pirkti rinkėjų palankumą mažinant šilumos kainas
Druskininkų savivaldybės nuotrauka |
Nors vidurdienį dar vasariškai šilta ir į mūsų kurortą
savaitgaliais suplūsta paskutiniais prabėgusios vasaros spinduliais pasimėgauti
suskubę didmiesčių gyventojai, bet patys druskininkiečiai jau vis dažniau
pagalvoja apie artėjantį šaltąjį metų pusmetį. Bepigu gyvenantiems
individualiuose namuose – jų pačių valioje pasirinkti, kokios rūšies malkas ar
kuro briketus žiemai pirkti, kūrenti taip, kad namie ir per speigus vienais
apatiniais vaikščioti būtų galima ar ant vilnonio megztinio vilktis kailinę
liemenę ir tenkintis tokiu šildymu, kad tik grybų sriuba dubenyje ant stalo
neužšaltų. O štai daugiabučių namų gyventojai pasirinkimo neturi ir galima
sakyti, kad jau seniai tapo įkaitais politikų, valdininkų bei šilumos ūkį
valdančio verslo pasistumdymuose.
Nepasakysiu nieko naujo, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad jau
pusantro dešimtmečio Druskininkus valdantys socialdemokratai visuomet buvo ta
politinė jėga, kuri orientuojasi ne į sau dirbančius, nepriklausomai nuo
valdžios malonės gyvenimą susitvarkiusius aktyvius žmones, bet į tuos, ką
vadina labiausiai socialiai pažeidžiamais. Tai yra dirbančius nekvalifikuotą
samdomą darbą už minimalią arba jai artimą algą, gyvenančius sovietmečiu
gautuose butuose ir nuolat kaulijančius visokių pašalpų bei kompensacijų.
Kadangi ši rinkėjų dalis labiausiai priklausoma nuo politikų
sprendimų, tai artėjant 2015 m. savivaldos rinkimams galim tikėtis ištisos
pažadų ir nutarimų lavinos, pradedant minimalios algos didinimu 35 litais ir
baigiant manipuliacijomis šilumos kaina. Esantieji valdžioje bandys
paprasčiausiai nusipirkti šitos gausios rinkėjų dalies palankumą visų mokesčių
mokėtojų pinigais, ar bent įrodyti, kad kažką gero jiems jau padarė ir
tebedaro.
Vos tik spėjęs oficialiai įsivardinti kandidatu
tiesioginiuose mero rinkimuose, mūsų dabartinis meras Ričardas Malinauskas, gal
ne pačių pigiausių viešųjų ryšių specialistų patartas, o gal pats susipratęs
išdėstė populiariausio šalies naujienų portalo „Delfi“ skyrelyje „Politikų
tribūna“ savo nuomonę apie šilumos kainas.
Nors Vietos savivaldos įstatymas numato, kad už šilumos
tiekimą yra atsakingos savivaldybės, ir pats meras tą įstatymo nuostatą
primena, bet iškart puola kratytis atsakomybės, apkaltindamas Valstybinę kainų
ir energetikos kontrolės komisiją geriau girdint ne savivaldybių, o šilumos
tiekėjų balsą. Tik kažkaip ne itin giriasi tuo, kad ne kokia nors komisija, o
jis pats ir jo vadovaujama savivaldybės tarybos dauguma priėmė sprendimą
išnuomoti kurorto šilumos ūkį bendrovei „Litesko“, kuri dabar, o siaube, nori
dirbti pelningai, o ne šelpti mero priešrinkimines pastangas nupirkti rinkėjų
palankumą mažesnėmis šilumos kainomis. Šilumininko išsilavinimą turintis meras,
kadencijai pasibaigus, „Litesko“ padalinyje darbo tikriausiai neieškos, todėl
gali drąsiai piktintis ir teisėtu šios bendrovės noru investicijas į vamzdynų
ir katilinių modernizavimą įtraukti į šilumos tarifą.
Pasirinkęs publikuoti savo kūrinį naujienų portale „Delfi“
politikas tikriausiai buvo užmiršęs, kad ten kiekvienas skaitytojas be jokios
cenzūros gali komentuoti straipsnius, o trinami tik grubiausiai įstatymus
pažeidžiantys, tautinę, rasinę arba lytinę nesantaiką bei smurtą kurstantys jų
pasisakymai. Todėl išties miela matyti, kaip mero paverkšlenimus dėl brangios
šilumos taršo portalo skaitytojai.
Skaitytoja(-s) slapyvardžiu „www“ (IP: 195.14.166.37) netiki
straipsnio autoryste ir tiesiai klausia: „Įdomu, kas iš Druskininkų caro
klapčiukų šitą straipsnelį sukurpė?“. Komentatorius „dzukas“ (IP: 212.190.205.30)
primena, kad varėniškiai niekam neišnuomojo šilumos tinklų. „Patys rekonstravo
ir už šilumą moka vieni mažiausiai Lietuvoje. Druskininkų meras leido privačiam
monopolininkui gerai pasipelnyti. Be to, jis pats prieštarauja pats sau – sako,
kad biokuro kainos kils, kai paaiškės tikrasis augantis jo naudojimo mastas, o
po to pareiškia, kad šilumos naudojimas mažės dėl renovacijos ir kaina nuo to
vėlgi didės,“- pastebi „dzukas“.
Komentatorius „druskininkeitis“ (IP: 78.62.3.264) klausia:
„Kiek metų druskininkiečiai mokėjo už šilumą gerokai daugiau negu visoje
Lietuvoje? Kieno dėdė kaip tarpininkas sėdėjo ant dujų vamzdžio iš
Baltarusijos? O dujos iki šiol astronomiškai daug kainuoja! Bet gi
pasireklamuoti kažkaip reikia.“ Ir užbaigia primindamas tai, ką viena ar kita
forma pamini dar keliolika skaitytojų: „Geriausia reklama būtų, jei nugriautų
meras savo tvoras.“
2014 m. rugsėjo 4 d., ketvirtadienis
Pamazgų kibiro iššūkis savivaldybėms ir smulkiajam verslui
Po pasaulį greičiau už Ebolos virusą plinta vadinamasis
Šalto vandens kibiro iššūkis, kai suaugę sveiko proto žmonės išpila sau ant
galvos kibirą vandens su ledukais, paaukoja kažkokią ten pinigų sumą viena reta
liga sergantiems žmonėms gydyti, patalpina vaizdo įrašą internto socialiniuose
tinkluose ir surašo kitus asmenis, kuriems perduoda šį iššūkį.
Lietuvoje ta mada pirmieji užsikrėtė pramogų verslo ir
politikos žmonės, o mane pirmoji paminėjo jautrios sielos žurnalistė Vilma
Danauskienė, nepraleidžianti nė vienos progos paremti kenčiančiuosius ir
nuskriaustuosius.
Kadangi nesiekiu nei politinės, nei pramoginės karjeros, o
ežere maudausi tik antroje vasaros pusėje, kai vanduo tampa arbatos šiltumo,
teko mandagiai paaiškinti poniai Vilmai, kad iššūkio nepriimsiu. Tai padaryti
nebuvo sudėtinga, nes kaip tik tuo metu kolega Andrius Užkalnis aiškiai ir
griežtai surašė, kodėl nė neketina dalyvauti tokiuose žaidimuose.
O paskui atsirado išties puiki alternatyva – tas pats ponas
Andrius man perdavė Knygų iššūkį. Jį gavęs privalote paskelbti 10 jūsų gyvenime
svarbiausių knygų sąrašą ir paminėti draugus, kuriems tą iššūkį perduodate.
Pasaulyje, kuriame vis daugiau jaunų žmonių tenkinasi vienintele knyga,
išvertus į lietuvių kalbą vadinamą „Veidaknyge“ („Facebook“), o jų tėvų karta
nepakelia pasturgalių nuo sofos priešais televizorių, tokia stichiška
iniciatyva prisiminti knygas, kurios suformavo mūsų pasaulėžiūrą, mano
supratimu, yra gerokai sudėtingiau ir prasmingiau už laistymąsi ledinio vandens
arba skysto azoto kibirais.
Netikėtai išpiltą ant galvos kibirą pamazgų daug kam primins
minimalios algos padidinimas 35 litais vien dėl to, kad ji suapvalinus pasiektų
simbolinius 300 eurų ir atrodytų ne taip apgailėtinai – vienas iš juokingiausių
šios valdančiosios koalicijos sprendimų. Ypač dėl to, kad valstybės biudžeto
perskirstyti šia proga nė neketinama, o savivaldybėms nurodyta dar ir pačioms
sugalvoti iš kur traukti trūkstamus pinigus.
„Mes manome, kad savivaldybės turi vidinių rezervų, taip pat
ir kitos biudžetinės organizacijos, kurios turės padidinti asignavimus išmokant
darbo užmokestį darbuotojams, kurių atlyginimas susisietas su minimalia mėnesio
alga irgi suras“, - sakė trečiadienį premjeras Algirdas Butkevičius.
Skolose klimpstančiai Druskininkų savivaldybei tai išties
yra puiki dovanėlė socialdemokratų daugumos valdymo mūsų kurorte eros pabaigai
– teks kaip per sunkmetį „savanoriškai“ vyti savivaldybės biudžetinių įstaigų
darbuotojus neapmokamų atostogų arba dar pasiskolinti, jei tik Vyriausybės
nustatyti limitai leis. Jeigu mūsų meras gražiai paprašys, jo partijos kolega
A.Butkevičius tuos limitus turėtų susiprasti padidinti. Juk tikėtina, kad
atidavinėti skolas teks kitiems, tai negi gaila.
Tik visai nesidomintiems, iš kur atsiranda jiems išmokami
pinigai, pavyks tais 35 litais nuoširdžiai pasidžiaugti, o kitiems labai jau
akivaizdu, jog nenumatant, iš kur tie pinigai bus paimti ir neperskirstant
biudžeto, tai yra paprasčiausias populizmas. Ypač dabar, kai dar nežinom, kaip
mus paveiks kiti sankcijų karo tarp Rusijos ir ES etapai. Man tai per daug
primena 2008 m. pensijų ir išmokų didinimus, nepaisant tuometinės eurokomisarės
D.Grybauskaitės įspėjimų, kad laukia visai ne minkštas nusileidimas.
Kita vertus, gal tikrai nemaža dalis gausiančiųjų tą 35 litų
priedą tikrai nuoširdžiai apsidžiaugs, nes todėl jie ir uždirba minimalias
algas, kad plačiau savo piniginės mąstyti tiesiog neturi gebėjimų. Ir įdėmiai
stebės, kad jo perkamas batonas ar batų kulniukų pakalimas būtų sąžiningai
perskaičiuotas iš litų į eurus. O kad pagal minimalios algos dydį skaičiuojami
mokesčiai dirbantiems su verslo liudijimais asmenims, ir čia gaunasi dar vienas
mokesčių didinimas jiems, „minimlistai“ nesupras. Pavyzdžiui PSD dirbantiems su
verslo liudijimais bei pagal individualios veiklos pažymas skaičiuojamas nuo
minimalios algos, tai jis iškart didės nuo 90 iki maždaug 100 litų. Todėl
smulkieji verslininkai turi teisę atitinkamai padidinti savo paslaugų kainas
spjovę į visus veidmainiškus „gerosios praktikos“ memorandumus.
„Kisa, kam jums pinigai – jūs juk neturite fantazijos,“-
klausė savo senojo kompaniono K.Vorobjaninovo „Dvylikos kėdžių“ didysis
kombinatorius O. Benderis. Mūsų savivaldybė, atvirkščiai, fantazijos taškyti
pinigus turi ne mažiau kaip pastarasis, bet pastaruoju metu tenka suktis
statant butaforinius „Laikus“ už Valstybinio turizmo departamento lėšas, nes
savų pinigų labiau reikia vis didesniu tiražu platinamai spausdintai
propagandai, pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, tenkinančiai
grupinius politinius interesus.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)