Šią savaitę mūsų šalyje vyko įspėjamasis nacionalinis
švietimo šakos streikas. Gruodžio 8 d. jame dalyvavo apie 300 šalies ugdymo
įstaigų. Ar girdėjote, kad bent vienas Druskininkų pedagogas būtų prie jo
prisidėjęs?
Aš irgi negirdėjau.
Nes čia visi sotūs, laimingi ir uždirba daugiau, negu drįsta
pasvajoti.
Be to, neturi laiko tokiems niekams, nes laisvu nuo
mokytojavimo laiku pasirašinėja kolektyvinį lojalumo Druskininkų šeimininkui
raštą. Tą patį, kuris šią savaitę buvo nešiojamas po visas kurorto įmones ir
įstaigas, agitatoriai beldėsi į gyventojų namus ir įdėmiai stebėjo, kas
atsisako pasirašyti.
Jeigu darbdavys, neduok Dieve, tokių agitatorių užkluptas,
neturi laiko įsipareigoti surinkti visų iki vieno savo darbuotojų parašų, tai
akivaizdus požymis, kad jis palaiko ne Nekaltai Purvais Apipiltąjį, o
piktuosius pylėjus iš opozicijos. Ar toks nelojalumas visagalei vietinei
valdžiai gali būti kada nors užmirštas?
Ar galės tas, kas sunkią valandą, kai aplinkui šmirinėja
Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai ir KK2 juokdariai su kameromis, viešai
neparodyti savo ištikimybės, stovėjti nuošalėje, paskui, kai visa tai
pasibaigs, lyg niekur nieko gyventi šiame mieste toliau, rasti darbą ar kurti
kažkokį verslą?
Na jau ne. Nesitikėkite, kad pavyks tyliai kampe išlaukti
tyrimų pabaigos ir nedalyvauti politikoje.
Parašų rinkėjai privers jus apsispręsti čia ir dabar.
Atnaujinti ištikimybės įžadus arba šventvagiškai atsižadėti Tiek Miestui Gero
Padariusiojo.
Kadangi anas nesinaudoja „Facebook“, tai jam verkiant reikia
popierinių „laikų“ - kuo greičiau ir kuo daugiau. Reikia ištikimųjų sąrašo,
moralinio palaikymo.
Nes, neduok Dieve, ims ir nepakels šitos baisios naštos,
nusispjaus ir išeis, palikęs savuosius tarsi neapsiplunksnavusius paukščiukus
lizde, kai aplink siaučia plėšrūs semeškos ir tiesia kaklius privatizuoti visą
pramogų pasaulį trokštantys liberalai.
Todėl dabar mobilizuojami visi, kas gali kuo nors prisidėti:
rinkti parašus, rašyti komentarus naujienų portaluose, skleisti gandus. Nuo
„frezuotojų gamyklose“ iki mūsų vienmandatėje apygardoje išrinktos Seimo narės,
anądien parašiusios, jog negali tylėti, kai „peržengtos visos padorumo ribos“.
„Kodėl leidžiama kai kuriems žurnalistams brutaliai žeminti
žmogų? Toks jausmas, kad tai taikliai sumanytas voratinklis veikliems asmenims
sugniuždyti, o visus kitus įbauginti. Kas gali būti jo sumanytojas?“- spėlioja
Seimo narė užuot susirūpinusi, kad jos vadovaujamas Socialinių reikalų ir darbo
komitetas nesugeba laiku užbaigti visai šaliai svarbaus Darbo kodekso projekto
svarstymų.
Štai ką reiškia patikėti tokias atsakingas pareigas
parlamentinio darbo patirties neturinčiai poniai iš provincijos vien už tai,
kad yra įtakingo partijos vicepirmininko pagalbininkė. Pirmas rimtas darbas,
kurį jos vadovaujamam komitetui teko nuveikti, ir jau nesusitvarko. Tik ar jos
rinkėjai supras, kad Seimo nario darbas - tai ne tik šakočių ir padėkų
dalinimas bendruomenių šventėse?
Kai kas nors iš kitų miestų bei rajonų gyventojų paklausia,
ar šita ponia ne mano gyvenamoje vienmandatėje apygardoje išrinkta, tai
apsimetu, kad nežinau, gal kažkur Vilniaus rajone ar Šalčininkuose... Nes
nejauku prisipažinti.
Čia ne kokia nors politinė agitacija - čia tai, kas vadinama
svetima gėda. Kai matote žmogų, darantį kažką apgailėtino, bet nesuvokiantį
savo veiksmų, ir jaučiate tą gėdą, kurios jis nesugeba pajusti. Dzūkai
pasakytų: sarmata.
Negi mes jau visai nesugebame atskirti saldaus meilikavimo
nuo empatijos, piktnaudžiavimo valdžios galiomis nuo viešojo intereso
atstovavimo, o laisvo kritiškos nuomonės reiškimo nuo purvo pylimo? Kas mums
nutiko, kad visą Lietuvą stebinantys Druskininkų skandalai „paprastu žmogumi“,
save vadinančiam druskininkiečiu, atrodo tik kažkoks nesusipratimas, kuris
greitai pasibaigs ir vėl viskas nurims.
Nepasibaigs, kol visi vagys, kokie jie bebūtų įtakingi,
nebus susodinti. Net jeigu jūs to ir nenorite, jūsų niekas neklaus ir jokie
parašai nepakeis objektyvios tikrovės, kad visoje Lietuvoje galiojantys
įstatymai bei etikos normos privalo galioti ir čia.