2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Ar kova prieš patyčias mokyklose gali būti sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja praktikuoja jas savo oficialiame tinklalapyje?

Ar mėgstate mokyklines uniformas?
Anądien pagalvojau, kas gali būti šlykščiau už mokyklinių prekių muges prekybos centruose? Pamatęs išdėliotus mokyklinius reikmenis su dideliais nuolaidų skaičiais pirmiausiai suprantu, kad vasara baigiasi. Visai. Net jeigu lauke dar spigina saulė, iki oro raibuliavimo įkaitinusi miesto betoną.

Prisimenu, kad esu toks senas, jog ne tik man, bet ir mano dukrai jau nereikia į mokyklą.
Tai nėra jau taip blogai, nes tikiu, kad per visą savo gyvenimą žmogus niekada nebūna labiau engiamas ir morališkai prievartaujamas daryti ne tai, ką nori, o tai, kas parašyta visokiuose mokymo planuose, kaip vidurinėje mokykloje.

Blogiau už mokyklą gali būti tik darželis, kai jūs išvis neturėjote jokių teisių.

Vis dėlto moksleiviškas amžius, ypatingai paskutinės gimnazijos klasės, yra toks amžiaus tarpsnis, kuriam turime dėl ko jausti nostalgiją. Pirmoji meilė, pirmą kartą perskaitytos knygos, muzika, kuri tokiame amžiuje svarbesnė už visus kitus menus, naivūs bandymai protestuoti prieš veidmainišką suaugusiųjų pasaulio tvarką. Kiekvienos vienadienės nesėkmės sureikšminimas iki globalios katastrofos, kai jau atrodo visai neverta gyventi ir sugebėjimas tas nesėkmes visiškai užmiršti, kai tik atsiranda naujos galimybės.

Mes visą gyvenimą naudojamės pažintimis su žmonėmis, kuriuos sutikome mokykloje ir studijų metais. Ir kai jie tampa korporacijų vadovais ar viceministrais, su kuriais dabartiniai jų pavaldiniai bendrauja slegiami jų autoriteto, jūs jiems visada liksite ta mergaite su kasytėmis, kurios kuprinę antroje klasėje parnešė iki namų arba tuo išdaigos, apie kurią niekas taip ir nesužinojo, bendrininku.
Interneto socialiniai tinklai suteikia galimybę susirankioti savo draugus iš įvairių gyvenimo laikotarpių ir netrukus jie jau pradeda bendrauti tarpusavyje, pasakodami kaip apsikvailinote pradinėje mokykloje ar ekskursijoje į Taliną.

Turbūt jau pernelyg toli nukrypau nuo mokyklinių prekių mugės temos. Per tuos visus ryškius sąsiuvinius, aplankus ir liniuotes net nebeaišku, kur nugrūstas kačių ėdalas ar purškalai nuo erkių ir uodų. Sprendžiant iš tų pirmykščių įrankių, kuriuos parduoda prekybos centrai, mokykla išvis sustojo kažkur apie XIX a. pabaigą. Ar ten dar leidžiama mušti vaikus medinėmis liniuotėmis per pirštus ir klupdyti ant žirnių? Neleidžiama? Tikrai? Keista, nes rašymas ranka, kurio Švedijos mokyklos jau atsisako, arba daugelyje mokyklų praktikuojamas uniformų dėvėjimas, mano supratimu, yra tokios pat atgyvenos. Argumentai, kad taip nepasiturinčių šeimų vaikai apsaugomi nuo patyčių, kad jų tėvai negali jiems nupirkti brangių drabužių yra tokia pat atgyvena, nes specialiai užsakinėjamos siuvyklose uniformos kainuoja brangiau už kasdien gatvėje jaunimo nešiojamus rūbus. Ir be to yra gerokai nepatogesnės, sunkiau pritaikomos besikeičiančioms oro sąlygoms. Vienintelė vieta, kur gražu matyti gimnazistes su uniformomis, yra azijietiškos pornografijos tinklalapiai. Be to, patyčių dažniausiai sulaukia ne pigius, o neskoningai suderintus arba nešvarius drabužius dėvintys moksleiviai. Todėl dėl dvokiančios Gardino gatvės bendrabučio laiptine uniformos tyčiojamasi bus taip pat, kaip ir dėl tokius pačius kvapus skleidžiančių neuniforminių drabužių.

Kaip galime tikėtis, kad kova prieš patyčias mokyklose bus sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja - Druskininkų savivaldybė - praktikuoja jas savo oficialiame interneto tinklalapyje, skirtame informuoti gyventojus apie jos veiklą bei sprendimus. Pavyzdžiui, šią savaitę ten patalpintas keisto žanro anoniminis tekstas „Komitetų posėdžiuose – bendruomenei aktualūs klausimai ir opozicijos šou prisidengiant rinkėjais“, kuriame keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai kaltinami, kad uždavinėja klausimus, užuot nesigilindami balsavę už administracijos parengtus sprendimų projektus tarybos komitetų posėdžiuose.


Tekstas kupinas pykčio ir meninių detalių, pavyzdžiui apie neva drebančias vieno politiko rankas, skaitant pareiškimą. Pasirašytas konkretaus autoriaus toks rašinys galėtų būti publikuojamas kurioje nors žiniasklaidos priemonėje kaip nuomonė ar politinė reklama, bet ir tuomet keltų abejonių, ar pasirinktos priemonės atitinka Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Valstybės ir savivaldybių institucijų pranešimams tas kodeksas netaikomas, nes jų autoriai nėra žurnalistai ar nuomonę reiškiantys politikai, o jų tinklalapiai - ne žiniasklaidos priemonės. Apdergtieji tarybos nariai galėtų skųsti  Druskininkų savivaldybės etikos komisijai tą nepasirašiusį administracijos darbuotoją, kuris, vietoje oficialaus pranešimo apie komitetų posėdį, įkišo į tinklalapį grupinius politinius interesus tenkinantį patyčių tekstą. Bet lyg tyčia tokia komisija Druskininkų savivaldybėje nesudaryta, nors tai padaryti kuo greičiau primygtinai ragina jau net ir Vyriausybės atstovas Alytaus apskričiai.

2015 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Juodojo kaspino dieną Druskininkai linksminsis „Vasaros aidų“ šventėje

Vasara neišvengiamai artėja prie pabaigos, o vėsūs pastarųjų dienų rytai primena rugsėjį. Net ir dieną, kai įšyla tarsi vidurvasarį, saulės spinduliai krinta jau kitokiu kampu, rudeniškai, o sausros iškamuoti beržai ir liepos po truputį atsikrato lapų.

Apie sausrą vėl iš naujo nerašysiu, prirašiau ir prišnekėjau savaitės pradžioje. Geriau pasidžiaugsiu, kad jau kitą trečiadienį, rugpjūčio 26-ąją, meteorologai mums žada kelis lašus lietaus.

Paskutinį vasaros savaitgalį Druskininkai tradiciškai pažymėdavo švente „Vasaros aidai“. Aidėdavo ji ne taip garsiai, kaip gegužės pabaigoje rengiama Kurorto šventė, bet vis būdavo papildoma proga sulaukti svečių iš didžiųjų šalies miestų, pagerinti viešbučių užimtumo statistiką ir alaus pardavėjų apyvartą.

Žiūriu į šiemetį plakatą, prisegtą prie tvoros, ir iškart suprantu, kad kažkas čia ne taip.

Pradėkime nuo datos.

Šventė vyks rugpjūčio 22 - 23 dienomis. Ką mes minime rugpjūčio 23-ąją?

Jeigu atsakymo nežinote, meskite šitą laikraštį šalin ir grįžkite į pradinę mokyklą kartoti kurso.

Teisingai, Juodojo kaspino dieną.

Baltijos kelyje rankomis susikibę trijų okupuotų šalių žmonės žinojo ką ta data reiškia.

Juodas kaspinas rišamas ant Trispalvės ne dėl gražumo, o todėl, kad tą dieną prisimename vieną tragiškiausių tūkstantmetės Lietuvos istorijos įvykių. Tądien pasirašytas Ribentropo - Molotovo paktas pasmerkė mus pusei amžiaus okupacijos, tremčių, žudynių ir gyvenimo sovietiniame mėšle.

Bet kažkam tame mėšle matyt buvo pakankamai šilta, kad nusprendė, jog tokią dieną dera linksmintis, tarsi kokioje separatistinėje Grūto liaudies respublikoje.

Įdėmiai peržiūrėjau šventės programą ir neradau joje svarbiausio renginio - Druskininkų lynų keltuvo atidarymo. Nes ne taip seniai dienraštis, kuriam mūsų savivaldybės meras mėgsta dalinti išskirtinius interviu apie savo namo pramogą, naujas drauges ir dūstančius pavyduolius, susimokiusius sunaikinti močiutės relikviją - tvorą, skelbė jo žodžius, kad keltuvai turėtų būti baigti iki vasaros pabaigos. Kadangi „Vasaros aidų“ programoje rašoma, jog tai yra „atsisveikinimo su vasara šventė“, tai kitos progos atidaryti keltuvus šią vasarą jau nebus.

Kasdien mažiausiai porą kartų pravažiuoju Maironio gatve, pro vieną iš dviejų lynų keltuvo įlaipinimo aikštelių. Senokai nemačiau, kad ten kas nors dirbtų. Bet tebestovi tvoros, kurias apeidinėdami pėstieji lenda tiesiai po ratais. Dar daugiau nerimo kelia faktas, kad keltuvų atrama sumontuota virš vandens parko požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Jeigu statant tą stotelę ji sugebėjo taip pasislinkti į šalį, kad staiga prireikė griauti parko sieną, tai kas dabar taip lengvai patikės, kad ir atramos apkrovos teisingai apskaičiuotos?

Šis pramoginis infrastruktūros objektas darosi vis įdomesnis, bet informacijos apie jo statybų eigą visuomenei pateikiama vis mažiau ir mažiau. O kadangi Druskininkų savivaldybės taryboje vis dar nesuformuotas kontrolės komitetas, galima pagrįstai klausti, ar ne todėl ieškoma būdų jo vadovu neskirti, kaip numato Vietos savivaldos įstatymas, opozicijos atstovo? Negi tikrai yra ką slėpti?
Skaitytojai anądien pranešė judančių darbininkų senokai nematę ne tik lynų keltuvo, bet ir senojo Druskininkų tilto per Nemuną remontuojamoje dalyje.

Remontuojamoje taip ilgai, kad po pirmo kurso „Druskininkų naujienose“ atlikinėjęs praktiką žurnalistikos specialybės studentas, kuriam pirmajam patikėjau parašyti apie stringantį tilto remontą, dabar jau yra žinomas žurnalistas.


Klausinėjantiems, kada baigsis viena ar kita amžiaus statyba, pastaruoju metu turiu aiškų atsakymą: iki 2016 m. rudens. Nes tada vyks Seimo rinkimai ir valdantieji politikai tiesiog pagal savo prigimtį privalės kone kasdien karpyti atidarymo juosteles. Net, jeigu, kaip per savivaldos rinkimų kampaniją atidarant Druskininkų sportininkų rengimo centrą, atidaromas objektas tik pusiau baigtas. Netikite - nuvažiuokite patys pasižiūrėti, ar ten vyksta kokia veikla.

2015 m. rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis

Kam trukdys tiesiogiai renkami seniūnai?

Seniūno rinkimai Afganistano kaime
Jeigu galvojate, kad visokiausius reitingus ir tyrimų rezultatus apklausų rengėjai patys surašo iš lubų, tai turiu jus nuvilti - prieš porą dienų gavau prašymą iš šešių ilgiausių sąrašų, kuriuose išvardinti žinomi politikai, valstybės tarnautojai, teisininkai, verslininkai drauge su ekonomistais, žiniasklaidos atstovai ir visuomenininkai bei skirtingų sričių profesionalai. Apklausos rengėjai paprašė išskirti po penkis asmenis kiekviename sąraše, kurie, mano manymu, turi didžiausios įtakos Lietuvos raidai, visuomenei ir sprendimų priėmėjams.

Iš pradžių šiek tiek susierzinau, neradęs savęs nė viename sąraše. Bet savimeilę paglostė tai, kad apklausos rengėjai - sociologinių tyrimų bendrovė „Spinter“ - teigia atliekanti „didžiulės apimties elito sociologinį tyrimą“.

Kad jau prie elito priskyrė, tai vis kažkaip linksmiau.

Politikų sąraše radau ne tik Prezidentę, Premjerą, svarbiausių šalies politinių partijų pirmininkus ir kitus aktyviausiai besireiškiančius veikėjus, bet ir Druskininkų savivaldybės merą. O tada kiek pamąsčiau ir pažymėjau jo pavardę. Drauge su Dalia Grybauskaite, Algirdu Butkevičiumi, Gabrieliumi Landsbergiu ir Eligijum Masiuliu. Nes manęs buvo klausiama, kurie „...turi didžiausios įtakos... sprendimų priėmėjams“?

Nes kaip kitaip galima pavadinti tokius įdomius reiškinius, kai tvoros tampa tvirtesnėmis už ministrų kėdes, nelaikraštis už viešuosius pinigus rinkėjų smegenims plauti leidžiamas iki pergalingų rinkimų ir dar truputį, o tada su visais rakandais ir redaktore padovanojamas privatininkams, kad mažiau matytųsi galai, kokiais vingiuotais kanalais tai leidybai lėšos atiteka. Europos Sąjungos pinigai kone automatiškai skiriami bet kuriam savivaldybės projektui, per daug nesigilinant, kokią ten klimato kaitą stabdys pramoginės gondolos ir dyzelinis traukinukas.

Per penkiolika caravimo metų tie sprendimų priėmėjai Vyriausybėje ir ministerijose ateina ir išeina, o įtaka kaupiasi ir auga. Ypač per tą ministerijų pareigūnų grandį, kuri nėra politinio pasitikėjimo ir nesikeičia kartu su ministrais.

Apie įtakas teisėtvarkos institucijose viešai nepradėsiu spėlioti, nes buvęs STT vadovas, reguliariai dalyvaudavęs įvairiose mūsų mero šventėse, dabar jau tų pareigų nebeužima, bet dirba Seimo pirmininkės sekretoriate. Bet tarp teisėjų dar liko neįtakotų sprendimų priėmėjų, kurie išdrįsta parašyti sprendimą, jog tvora turi būti nugriauta.

Ne taip seniai politikai ėmėsi tiesioginių seniūnų rinkimų temos svarstymo. Apklausos rodo, kad žmonėms toks sumanymas patinka, bet nepatinka mūsų merui, kuris dar yra ir nepakeičiamas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas. Tiesioginių merų rinkimų, kuriuose jis pats sėkmingai dalyvavo, idėja šiai asociacijai tiko ir patiko, bet leisti žmonėms išsirinkti seniūnus - nenori. O tą nenorą grindžia labai įdomiais argumentais.

Pavyzdžiui, neseniai keliuose naujienų portaluose paskelbtame R.Malinausko straipsnyje šia tema bandoma įrodyti, kad renkami seniūnai be proto brangiai kainuos. Pačių rinkimų kainos paskaičiavimai nepateikiami, bet išmąstyta, kad tiesiogiai rinktas seniūnas privalės tapti mažu meruku ir turėti savo administraciją, „seniūnijai reikės teisininkų, finansininkų, ekonomistų, viešųjų pirkimų specialistų.“ Jau matau, kaip šiurpsta paprastas žmogus, įsitikinęs, kad savivaldybėse ir taip per daug veltėdžių valdininkų priviso.

Pabandykime atrasti logikos klaidą, kodėl savivaldybės paskirtam seniūnui administracijos kažkodėl nereikia, o tiesiogiai išrinktam jau reikės. O juk iš esmės nieko ir nepasikeis, tik seniūnas bus atskaitingas ne Jam, sėdinčiam savivaldybės rūmuose, o pirmiausiai savo kaimynams, seniūnijos gyventojams. Jeigu savivaldybei tų gyventojų interesai rūpi, tai kodėl jai turėtų nepatikti, kad ir seniūnui rūpės.

Bet tiesiogiai išrinkti seniūnai jau nebebus merų pastumdėliais, nes turės žmonių jiems suteiktą mandatą. Štai ko iš tikrųjų bijo Savivaldybių asociacija, o ne išlaidų ar tarnautojų skaičiaus padidėjimo. Tuomet taip reikėtų ir sakyti, kad savivaldybėje turi būti vienas caras, kurio valia galutinė ir neskundžiama, o jokių mažų carukų nebus. Numanant Savivaldybių asociacijos prezidento įtaką sprendimų priėmėjams, tikėtina, kad tikrai nebus. Bent jau per šią Seimo kadenciją.

2015 m. rugpjūčio 7 d., penktadienis

Europos kultūros sostinė pagal Sočio olimpiados pavyzdį

Kai atvažiavau prie mano mėgiamo Samanio ežero saulei leidžiantis atsigaivinti po kiemo vejos pjovimo meldais kvepiančiame vandenyje, jų dar nebuvo. Bet kai išlipau, mane pasitiko tirštas vabzdžių debesis. Šiek tiek panašių į mažas museles ir sparnuotas skruzdėles vienu metu.

Teko ir anksčiau panašių matyti, bet tikrai ne tokio tirštumo spiečių.

O kai pabendrinau vabzdžių nutūpto automobilio stogo nuotrauką interneto socialiniuose tinkluose, sulaukiau virtualių draugų komentarų, kad tą vakarą panašus antplūdis pastebėtas prie Liškiavio ežero ir dar keliose vietose.

Gamta pokštauja toliau – Cijūniškės miške prie Seirijų žmogus vienu kartu rado per keturis šimtus baravykų. Net ir grybingais metais ten jų ir tris aptikti būdavo didelė laimė. O tradicinėse grybavimo vietose apie Merkinę, Marcinkonis ar Kapčiamiesčio girioje gali klajoti su tuščia pintine ir peiliu rankoje visą dieną, kol sutems, ir parsinešti namo tik kelias susiraukšlėjusias voveraites.

Mano senasis tėvas aiškiai pasakė dar vasaros pradžioje – žiema buvo be sniego, tai grybų nebus. O dabar, kai oro temperatūra perkopė simbolinę 30 laipsnių ribą, jau aišku, kad jų nebus iki pat rudens.
Šilta besniegė žiema galėjo lemti ir kai kurių vabzdžių rūšių aktyvumą. Erkių, mašalų ir tų pačių keistųjų skruzdžiamusių, nuvijusių mane tolyn nuo Samanio pakrantės.

Klimato ar kokie nors kiti pokyčiai veikia ir politikus. Va ir Druskininkų valdžiukė ėmė apie save taip gerai galvoti, kad užsimojo pretenduoti į Europos kultūros sostinės titulą.

Negi sugundė prisiminimai apie VEKS. Taip sutrumpintai buvo vadinama viešoji įstaiga, koordinavusi ir vadovavusi Vilniaus buvimą Europos kultūros sostine. Ne taip svarbu, kiek kritikos mūsų sostinė tuomet susilaukė, bet pinigai tiesiog sėmė Neries krantus.

Pagarbiai nulenkdamas savo plinkančią galvą prieš Druskininkų kultūrininkus, vis dėlto privalau pasakyti jiems patiems ko gero žinomą tiesą, kad iki to baisiai kritikuoto VEKS lygio mums dar šimtą metų augti. Tarsi pusbrolio vestuvėse susitikę ir eilėje prie lauko tupyklos drauge dainą užtraukę Švendubrės narsuoliai nuspręstų varžytis „Duokim garo“, o Jaunimo užimtumo centre išmokę prijungti gitarą prie stiprintuvo mokinukai – scenoje apšildyti minią prieš AC/DC koncertą.

Pirmieji tikriausiai išsiblaivys ir jau kitą rytą nenorės nė girdėti apie vakarykštį sumanymą, o antriesiems proto įkrės pirmą jų pasirodymą nušvilpę bendraamžiai.

Kiek didesnė bėda, kad mūsų žaviajame kurorte politinius sprendimus priimantys asmenys yra taip toli nuo kultūros, kad gali ir nesusiorientuoti. Bent jau toks įspūdis gali susidaryti stebint nesugebėjimą suvokti ribų tarp šiuolaikinio meno ir Vilniaus alėjoje parduodamų saldžių paveikslėlių, išdidžiai vadinamų tautodaile, šviečiančio fontano grojaraščio ir „Vasaros su M.K.Čiurlioniu“.

Teoriškai įmanoma pakartoti Druskininkuose Sočio olimpiados istoriją – pristatyti iki 2022 metų koncertų ir parodų salių, atsivežti tiems metams geriausius kultūros vadybininkus ir suvaidinti klestinčios kultūros miestą. Tiesa, žiūrovų ir klausytojų į renginius taip pat reikės atsivežti, nes vietos „Bočiai“ visų vietų neužpildys.

Pasibaigus sostiniavimo metams ir svečiams išsivažinėjus vienu mostu vėl tapsime gūdžia kultūros provincija, o naujuosius rūmus po kelių metų galės supirkti tie patys verslūs žmonės iš valdančiųjų politikų aplinkos, kurie jau kartą pavertė „Aido“ kino teatrą prekybos centru.
Originali gyva kultūra negali suklestėti davus nurodymą iš valdžios aukštybių. Savo darbo entuziastai veikia neskatinami, neprašydami palaiminimo. Politikai gali tai suprasti, įvertinti ir padėti kūrėjams augti arba sudaryti dirbtines kliūtis, pakeisdami tikrą meną vienadieniu kiču bei ragindami savo aplinką juo žavėtis.

Dairydamasis į pradedamus griauti medinius „Nemuno“ sanatorijos korpusus, kuriuos perėmusi vietinė valdžia paprasčiausiai supūdė, pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų kurorto kultūrinis gyvenimas, jeigu prieš dešimtmetį tie žavūs medinukai būtų perleisti naudotis dailininkų ir muzikantų bendruomenėms. Įsivaizdavau viename iš jų veikiantį Druskininkų džiazo klubą, o kitame įsikūrusius plenero dalyvius čia pat aptarinėjančius su kurorto svečiais savo darbus.


Užteks svaičioti, viskas bus nušluota, o jei kada atsiras būdas iškaulyti iš Europos ar mūsų valstybės kelias dešimtis milijonų eurų, čia iškils dar vienas betono, stiklo ir plieno stebuklas, kuriame Gazmanovas galės traukti dainas gimusiam Sovietų sąjungoje elitui.