2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 26 d.

„Ar jau nori mokyklon?“- glostydama iki šiaudų geltonumo per vasarą saulės išblukintus plaukus pradinukiško amžiaus berniokui, paklausia autobuso stotelėje sutikta kaimynų senučiukė. Vaikas nuoširdžiai susiraukia ir apsidairo: argi tos vasaros tikrai jau visai nė truputėlio neliko? Na ir kas, kad ryte vienmarškinis į kiemą jau neišbėgsi, o vakarais, vos saulei panirus už šilo, pievas nugula rūkas. Dieną dar šilta, o ir vanduo ežere vos šiek tiek teatvėso. Kas nuvalgys visus krituolius obuolius, iš po jaunų pušelių surinks kazlėkus, jeigu ryte visus vaikus išveš geltonas mokyklinis autobusiukas.

Kol mes buvom maži, viena birželio ar liepos diena trukdavo visą amžinybę. Atsikėlęs tada, kai pro vyšnios lapiją prasibrovę saulės spinduliai priverčia atsimerkti, iki sutemų spėdavau patirti tiek džiaugsmų ir nusivylimų, susigurinti nosį ir pratrinti sandalų padus, kad ruduo ir nekenčiama mokykla dar atrodė neįsivaizduojamai toli. Galėdavau sekti akimis lėtai slenkantį dangumi debesį ir svajoti apie keliones į tolimus egzotiškus kraštus, o laikas tuo metu visai nejudėjo. Lietingą dieną jis slinkdavo dar lėčiau ir, prispaudęs nosį prie lango stiklo, niekaip nesulaukdavau, kada galėsiu ištrūkti iš trobos į kiemą. Kaip besistengdavau tada paskubinti laiką, jis nė nemanė skubėti, kaip ta juodmargė Būžio karvė, kurios pieno kas vakarą su močiute eidavau parsinešti.


Ir tik paskutinę rugpjūčio savaitę viskas staiga pasikeisdavo. Iš paskutinių jėgų bandydavau sugriebti vasaros likučius. Įsiminti ir išsaugoti iš tarybinio ūkio sandėlio sklindantį šiemečio derliaus grūdų ir prie krosnies džiovinamų grybų kvapus, pūdytos laukinės kriaušės skonį ir jausmą, kai basomis kojomis bėgi per ką tik nupjautą kiemo žolę. Bet būdavo jau vėlu – niekas nepadėjo. Paskutinės vasaros savaitės dienos pasibaigdavo taip greitai, kaip viena birželio popietės valanda. Ir tą rytą, kai mama prikeldavo ir vesdavosi į stotelę, iš kurios autobusas nuveždavo iki geležinkelio stoties, jausdavausi praradęs viską. Taip nuleidę galvas ir praradę viltį link ešafoto kėblindavo išklausiusieji mirties nuosprendį.

Rugsėjo pirmosios gėlės, tėvų ir pedagogų šypsenos, mokyklos kieme iš garsiakalbių skambanti muzika... Dieve, kaip tai buvo svetima. Būčiau paaukojęs bet ką, kad tik to kaip nors pavyktų išvengti. Pasislėpti kažkur ant šieno, likti Neravuose ir gyventi, tarsi vasara niekada nesibaigia. Rugsėjo 1-osios nekantriai laukiau tik dukart gyvenime – iš smalsumo, kai įstojau į universitetą, ir kai į mokyklą pirmą kartą vedėme dukrą. Tik iš jos niekada nereikalavau veidmainiauti, neva rugsėjo 1-oji yra džiugi moksleivių šventė. Galbūt pirmokėlių tėvų, kurie džiaugiasi, kad vaikai jau tiek paūgėjo, jog eis į mokyklą? Gal pedagogų, nors abejoju, ar ir jiems vasaros atostogos taip smarkiai nusibosta, jog veržtųsi atgal į darbą? Tuomet, kam tos gėlės ir suvaidintas džiaugsmas? Po atostogų į darbą grįžtančios prekybos centro kasininkės ar autobuso vairuotojos juk niekas nepasitinka su gėlėmis. Na, nebent kas iš kolegų būtų įsimylėjęs, bet tai jau kita tema.

Visų mūsų problemų ieškoti vaikystėje įpratę psichoanalitikai turbūt nesunkiai padarytų išvadą, kad mano pasirinkimas apsigyventi užmiestyje buvo nulemtas slapto troškimo sugrįžti į tą nerūpestingą vaikiškų vasaros atostogų kaime pasaulį, iš kurio mane kasmet išplėšdavo rugsėjis. Ne tik centralizuotos šilumos kainos, privatumo ir ramybės stoka išmokė taip nekęsti daugiabučių namų. Jie man visada reiškė vietą, į kurią mane atveždavo rugsėjį. O dabar, net ir tada, kai išskris paukščiai ir visi mano kiemo uosiai skubės mesti lapus, vasara nesibaigs, nes aš niekur neišvažiuosiu. Kasdienė kelionė į darbą, bažnyčią ar parduotuvę nesiskaito. Nes vakare grįšiu namo, pas savo kiemo žolę, alyvų krūmus, obelis, kates ir muses. Net kai išvykstu kažkur toliau darbo reikalais ar tiesiog keliaudamas, jei įmanoma, nesąmoningai viską planuoju taip, kad visai neprireiktų arba kuo mažiau naktų tektų nenakvoti namie. Ne vieną kartą, užuot gerai išsimiegojęs plačioje viešbučio lovoje ir tik ryte keliavęs namo, esu per naktį parvairavęs kelis šimtus ar net per tūkstantį kilometrų, palaikydamas budrumą tik arkliškomis kavos ar energetinių gėrimų dozėmis.



Kaip besistengčiau – į savo vaikystės vasarą atgal jau niekas nebeįleis. Seneliai, pas kuriuos anuomet vasarodavau, duok, Viešpatie, jiems amžiną ramybę, jau seniai paliko šį pasaulį. Vaikystės nuotykių bendražygiai ir bendražygės, kaip ir aš pats, nusenę, išsiblaškę po pasaulį, augina savo vaikus ir tik itin retomis progomis arba perdaug išgėrę tampa tokie sentimentalūs, kaip aš dabar.

2011 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 19 d.

Dažnas oligarchas anksčiau ar vėliau pasiekia tokią būseną, kai net ir pats prabangiausias automobilis nebetenkina išsipūtusio ego. Kokiu „Maserati“ ar „Lamborghini“ bevažiuotum, kelyje painiojasi visokios „Audi lupynesdešimt“, vairuojamos pavėpusių pensininkų, dūmijantys vilkikai neskuba trauktis iš kelio.

Tada prireikia pakilti virš varguolių minios ir skristi. Tokia būsena geriausiai atspindi santykį su ropojančiais žeme mužikais žemaičių ir Lietuvos.


Apie mūsų kurorto bendruomenės mylimo mero pomėgį apžvelgti savo valdas iš padebesių kažkur jau esu skaitęs, bet, prisipažinsiu, nežinojau, kad jo kieme yra oficialiai registruota sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Ne, ne Grūte, o Druskininkų miesto centre, prie to paties namo, kurio statybas prieš dešimtmetį beviltiškai bandė stabdyti paveldosaugininkai, susirūpinę M.K.Čiurlionio namų vizualinės apsaugos erdvėmis. Gal kokiame nors „gyvenimo būdo“ žurnale ar juos mėgdžiojančiame laikraštyje tai ir buvo paminėta, bet nuo šito žanro man vidurius pučia. Neskaitė apie tai ir Druskininkų teniso kortuose, kurie yra ant Druskonio ežero kranto, greta pramogų klubo „Sūkurys“, taigi, ir prie mero sklypo tvoros, dalyviai. Todėl nuoširdžiai pasipiktino, kai šeštadienio rytą, anot ten buvusio režisieriaus ir TV laidų prodiuserio Lino Ryškaus, „sukeldamas šiukšlių ir žemių gūsį, vos ne susirinkusiems žmonėms ant galvų“ nusileido sraigtasparnis. Anot įvykį mačiusių poilsiautojų, į orlaivį įlipo keli vyrai ir sraigtasparnis nuskrido toliau. Dėl sraigtasparnio keliamo vėjo, žemių ir šiukšlių gūsio turnyrą teko sustabdyti. Žiniasklaida netrukus išsiaiškino, kad sraigtasparnis „Eurocopter 130 B4“ priklauso AB „Kauno grūdai“. LNK televizijos žinių laidai Druskininkų meras R.Malinauskas patvirtino: „Jokio kriminalo nebuvo, greta kortų yra oficiali sraigtasparnių nusileidimo aikštelė“. O Civilinės aviacijos administracijos direktorius Kęstutis Auryla pažadėjo atlikti šio įvykio tyrimą. Kitaip sakant, paaiškinti tiems skundikams tenisininkams ir jų užsiundytiems nesupratingiems „žurnaliūgoms“, kad viskas vyko teisėtai teisingai, o springti oligarchų sukeltomis dulkėmis esame nusipelnę.

Tai beveik taip pat prasminga, kaip „Reddenda est terra terrae...“, kai Pelenų dieną kunigas beria ant galvų tikintiesiems pelenus ir primena apie mūsų kūno mirtingumą. Tik čia jie mums taip nesubtiliai primena apie mūsų socialinio statuso skirtumus. To nepakeis jokios krizės ir jokie laisvi rinkimai. Jūsų vaikai ir jūsų vaikų vaikai tebejaus tą dulkių skonį burnoje. Ir pareigą sumokėti už visą tarsi iš niekur atsirandančią ir savaime besidauginančią jų prabangą. Finansų ministerija suskaičiavo, kad Druskininkų savivaldybė finansinėms institucijoms skolinga 17 milijonų litų. Tai sudaro 56,3 proc. visų patvirtintų šių metų savivaldybės pajamų ir yra vienas prasčiausių skolos ir pajamų santykis šalyje. Palyginus su „PIGS“ pravardžiuojamomis šalimis (Portugala, Ispanija, Graikija, Italija) tai gal ir neatrodo taip baisu.


„Savivaldybių vadovų, kaip, beje, ir daugumos mūsų pasąmonėje, vyrauja įsitikinimas, kad pradėjome kilti į kalną ir būsimas ekonomikos augimas mus išgelbės. Tačiau yra nemaža tikimybė, kad ekonomikos plėtros scenarijus bus ne toks palankus, todėl savivaldybėms patarčiau skaičiuoti ne taip optimistiškai,” – dienraštyje „Lietuvos žinios“ atsargiai komentavo šiuos skaičius finansų analitikas Rimantas Rudzkis.

„Ne toks palankus“ arba kaip dar liepą mus įspėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, „šiam regionui euro zonos skolų krizė kelia didžiausią grėsmę“. „Pasaulinės finansų ir nekilnojamojo turto rinkų krizės traukiasi į antrą planą – jas greitai pranoks naujos vyriausybių krizės,“- leidinio „Financial Times“ straipsnyje „The coming crises of governments” prognozuoja Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Robert Barro. Net ir tokiame kontekste vargu ar atsiras daugiau pavydinčių jokių skolų neturinčiai Birštono savivaldybei, negu džiūgaujančių dėl atidaromų naujų infrastruktūros objektų. Na ir kas, kad pelną, jei tokio kada nors bus, jie kraus investuotojams, o praskolintą vietos biudžetą ištempti turėsime mes visi. Užtat galime džiaugtis, kad esame druskininkiečiai, išdidžiai rodyti savo svečiams atnaujintas kurorto gatves, SPA centrus, parkus bei arenas... Ir subtiliai palaukti lauke, kol jie ten apsilankys, neišsiduodami, jog teuždirbame mokesčiams už šilumą ir trečiarūšiam maistui, nes už tą kurorto grožį sumokėjote. Tiesiogiai, mokėdami į vietos biudžetą patenkantį Gyventojų pajamų mokestį, ir per rinkliavas, kurias sumoka jūsų darbdavys, teišgalintis jums mokėti, kiek nuo jų belieka.

2011 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 12 d.


Jau kurį laiką nepalieka toks jausmas, gal nuojauta, kad gyvename didelių permainų, kurios akmens ant akmens nepaliks iš santykinai saugaus, sotaus ir prognozuojamo mūsų pasaulėlio, išvakarėse. Slavų metraštininkai vartojo tokį žodį „smuta“, kuriuo apibūdindavo tamsius laikotarpius, prasidėdavusius klimato anomalijomis, nederliumi, kuris virsdavo alkanos minios maištu, lydimu valdžios represijų, epidemijų, rūsčių klajoklių antplūdžių...


Ankstyvoje paauglystėje lietingomis vasaros dienomis mėgdavau vartyti senelio Adomo išsaugotus tarpukario ir pačios XX a. pradžios laikraščius. Ypatingai tuomet mane stebino tas nerūpestingumas, ir kasdienio gyvenimo smulkmenų sureikšminimas nė nenujaučiant, kad jau po kelių metų ar mėnesių visą tą jaukų pasaulėlį nušluos Pasaulinio karo audra.


Po 2008 m. finansų krizės vis dar tikėjomės, kad praeis kažkiek laiko, ir vėl grįšime į nerūpestingo pajamų ir vartojimo laikus. Daugėjant skolų neišgalinčių valstybių kažkaip pritilo ir mūsų politikai iš opozicinių frakcijų, 2009 m. itin aktyviai raginę ne „veržtis diržus“, o skatinti vidaus vartojimą skolintomis lėšomis. Druskininkuose toks planas realiai įgyvendintas sunkmečiu pradėjus didžiausius ES struktūrinių fondų finansuojamus investicinius projektus, prisidedant skolintomis lėšomis. Jei prielaida, kad sunkmetis buvo tik laikinas nukrypimas nuo spartaus šalies augimo būtų pasitvirtinusi, Druskininkai išties būtų triumfavę. Dabar gi grandiozinę sniego areną atidarysime mažiau kaip po mėnesio, o pasaulis ritasi į tai, kam pavadinimas dar tik bus sugalvotas. Visa bėda, kad pramogų ir poilsio verslas bene jautriausiai reaguoja į vartotojų perkamosios galios sumažėjimą, nes savaitgalio išvykai į kurortą numatyti pinigai yra būtent ta išlaidų dalis, nuo kurios pradedamas „karpyti“ kiekvienos šeimos biudžetas.


Savaitraštis „Veidas“ paskelbė savo sudarytą šalies gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Beveik 500 mokyklų įvertintos pagal tai, kiek kiekvienos jų abiturientų 2010 m. įstojo į Lietuvos universitetus pagal pirmą pageidavimą, kiek buvo pakviesti į užsienio universitetus bei pagal brandos egzaminų rezultatus. Šiemet Druskininkų pedagogai gali didžiuotis, kad „Ryto“ gimnazija iš pernai užimtos 193 vietos pakilo į 65-ąją. Skelbiama, kad Druskininkų „Ryto“ gimnaziją 2010 m. baigė 211 moksleiviai, 13 iš jų įstojo į užsienio universitetus, 45 – į Lietuvos universitetus pagal pirmą pageidavimą. Per lietuvių kalbos valstybinius brandos egzaminus 90-100 balų gavo 14,14 proc. „Ryto“ gimnazistų, istorijos – 9,57 proc., matematikos – 10,66 proc. užsienio kalbos – 18,66 proc. Atkreiptinas dėmesys, kad gimnazijos reitingą labiausiai padidino geri moksleivių įstojimo į universitetus rezultatai, o vien pagal egzaminų rezultatus vietos sąrašo pirmajame šimtuke užimti tikrai nepavyktų. Bet kuriuo atveju šis šuolis reitinguose liudija, kad Druskininkuose vykstanti skaudi švietimo sistemos pertvarka nebuvo beprasmė. Baigus telkti miesto pedagogų pajėgas ir gabiausius moksleivius vienoje gimnazijoje, galima tikėtis pakilti dar aukščiau. Į pagrindinę mokyklą pertvarkoma Druskininkų „Atgimimo“ vidurinė mokykla reitinge pakilo iš 288 vietos į 277. Gal būtų pakilusi ir dar aukščiau, bet reitingo sudarytojams nepateikė duomenų, kiek buvusių jos moksleivių įstojo į užsienio universitetus. Iš 109 abiturientų į Lietuvos universitetus pagal pirmą pageidavimą įstojo 12. Per lietuvių kalbos valstybinius brandos egzaminus 90-100 balų gavo 8,86 proc. moksleivių, istorijos – 7,27 proc., matematikos – 1,61 proc. užsienio kalbos – 6,45 proc.

Su tokiomis prestižinėmis didžiųjų miestų mokyklomis, kaip Vilniaus licėjus, KTU bei Vilniaus jėzuitų gimnazijos konkuruoti dar ilgai negalėsime, bet tarp artimiausių kaimynų jau turime kuo didžiuotis. Lazdijų rajono Veisiejų gimnazija iš 325 vietos nukrito net į 405. Varėnos rajono Merkinės V.Krėvės gimnazija, pernai lenkusi visas Druskininkų mokyklas ir buvusi 128-ta, šiemet atsidūrė 329 vietoje. Druskininkiečiai turėtų pavydėti Alytaus šv. Benedikto gimnazijos mokiniams. Nors jų mokykla reitinge ir nusileido iš 24 vietos į 30, bet tebėra geriausiai įvertinta Dzūkijos mokymo įstaiga.

Lankydamasis Druskininkuose švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys yra pasakęs, kad nemėgsta konkurencijos tarp mokyklų. Galima kiek nori plauti smegenis tėvams panašiu politkorektišku skystalu, nerašyti pažymių ne tik pradinėse klasėse, laikyti mokyklose visus, nenorinčius ir nesugebančius mokytis, bet gyvenime visi konkuruojame tarpusavyje dėl valstybės finansuojamų vietų universitetuose, darbo vietų. Kuris tėvas, matydamas, kad jo vaikai yra gabūs ir nori mokytis, nesirūpins, kad jie patektų pas geriausius mokytojus, būtų tinkamai parengti brandos egzaminams ir būsimoms studijoms?

2011 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 5 d.

Prieš savaitę visiems savo virtualiems ir realiems draugams vilniečiams rekomendavau pasirinkti Druskininkus, kaip tinkamiausią vietą savaitgalio poilsinei išvykai. „O kur poilsiauji pats?“- paklausė vienas smalsus „Druskininkų naujienų“ skaitytojas.
Kažkur esu girdėjęs, kad kurortų gyventojai yra patys bjauriausi poilsiautojai. Kai Palangos bobulės apgyvendina būrį sostinės Naujininkų bendrabučio gyventojų savo kolektyvinio sodo pašiūrėje ar šiltnamyje, anie mano, kad stovyklauja. Ir moka kaip už 4 žvaigždutes. O pabandyk taip pasityčioti iš druskininkiečio ar birštoniečio... Mes juk patys iš kurortų, žinome, kaip tai daroma. Todėl poilsiauju ne ten, kur groja rusiška muzika, kvepia spragintais kukurūzais bei čeburekais ir suvažiuoja visi Pakaunės kolchozinių gyvenviečių ereliai. Juolab, kad dėl savo darbo specifikos, išvykti galiu tik penktadienio rytą, o pirmadienį jau turiu būti darbe. Atostogos prie jūros mūsų šeimai pernai reiškė vieną ilgą savaitgalį Latvijos Pavelosta miestelyje. Šiemet, šešiolikmetės dukros iniciatyva, nusprendėme pavažiuoti toliau – iki Estijos Saaremaa salos. Dar gerai neišsimiegojęs, įspūdžius aprašiau tam skirtame savo tinklaraštyje .

O grįžęs į Druskininkus, pirmiausia pastebėjau, kad iš naujo reikia pratintis prie agresyvaus lietuviško vairavimo. Na, anekdotai apie estų lėtumą sugalvoti ne be pagrindo, bet krašto nepažįstančiam turistui baisiai patogu, kad visi atsipalaidavę važiuoja lėčiau už leistiną maksimalų greitį, neskuba pralenkti ir įsiterpti tarp jūsų ir priekyje važiuojančio automobilio. Nesu toks naivus, kad patikėčiau, jog ir druskininkiečius greitai įmanoma įpratinti vairuoti kaip skandinavų pensininkus, bet bent jau tolerancijos gatvėse kurorto svečiams galime išmokti.

Šią savaitę pati svarbiausia žinia mus pasiekė iš Vyriausybės: Druskininkų Sveikatos parką Vyriausybė įtraukė į valstybės planuojamų turizmo projektų sąrašą ir jam rekonstruoti iš ES lėšų skirs 4 milijonus litų. Projektų vertintojai sugebėjo suprasti, koks svarbus šis parkas Druskininkų kurortui ir visai Lietuvai. Gerokai svarbesnis už visas vandens pramogų ir slidinėjimo arenas. Nes gamtos galių panaudojimas žmogaus sveikatai atstatyti ir stiprinti visuomet buvo Druskininkų kurorto egzistavimo prasmė.

Pristatyti baseinų, dirbtinio sniego po stogu, masažo salonų ir pirčių galima bet kur. Jei tik yra paklausa, ar bent galimybė tą paklausą rinkodaros priemonėmis suformuoti, tokios paslaugos atsiranda kuo arčiau jų klientų namų, kad jiems nereikėtų gaišti laiko ir deginti kuro kelionei į kurortą. Taip Vilniuje atsirado vandens parkas, kiekviename didesniame mieste rasite SPA centrų, grožio salonų. Gamtos už lango tam visai nereikia. To lango gali visai nebūti, tik kokybiškas fototapetas su egzotišku vaizdu.

Sveikatos parkas – visai kas kita. Karolio Dineikos ištobulinti gydymo pušynų oru, vandeniu, gamtos garsais, kvapais ir judėjimu būdai neatkartojami didmiesčio kontorų dangoraižio rūsyje. Nemačiau Sveikatos parko rekonstrukcijos projekto, bet norisi tikėti, kad tie 4 milijonai nebus išleisti plynam medžių kirtimui ir viso ploto išgrindimui betono trinkelėmis... Norisi tikėti, kad pavyks surasti specialistų, kurie sugebėtų neiškraipyti K.Dineikos metodų pseudorytietiška „netradicine medicina“ ir „Gyvenimo meno“ tipo sektantiškomis smegenų plovyklomis.

Belaukdami sniego arenos atidarymo, neturėtumėm pražiopsoti smulkesnių, bet svarbių miesto veido pokyčių. Šį trečiadienį „Draugystės“ sanatorija atidarė skoningai rekonstruotą vilą „Kolonada“, kurioje veikia kavinė „Mūza“. Ketvirtadienį pristatytas projekto „Čiurlionio kelio pristatymas“ baigiamasis etapas ir atidengtas stendas prie „Girios aido“.

Ne visi projektai taip gražiai baigiasi. Antai iš Vijūnėlio tvenkinio išsiurbtas dumblas užtvindė Švendubrės miškus ir kelius. Triukšmą dėl to pakėlę Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Donatas Mizaras ir Karolis Kaklys pastebėjo, kad „įrengta dumblo saugojimo vieta kelia rimtų abejonių dėl atitikimo keliamiems aplinkosauginiams reikalavimams“. Aplinkosaugos pažeidimai, įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamus projektus, gresia rimtomis finansinėmis sankcijomis, todėl nenustebkite, jeigu apie šio įvykio aplinkybes nebus labai garsiai šnekama.

Vijūnėlio dugne daug metų kaupėsi teršalai iš miesto lietaus kanalizacijos ir šiltnamių nuotekų. Tai minima net ir tvenkinio išvalymo projekto aprašomojoje dalyje. Todėl tų teršalų kaupimas miške vargu ar gali būti pavadintas „gera aplinkosaugos praktika“. Neduok, Dieve, dar teks grąžinti visą ar dalį šiam projektui įgyvendinti skirtų Europos Sąjungos pinigėlių.