Gamta nepaklūsta politikų žodžiams

Apsauga nuo mašalų

Anądien  stovėdamas vieno didelio prekybos centro eilėje nugirdau pokalbį, kurį knieti čia atpasakoti. Prieš mane eilėje stovėjo motina ir kokių 14 – 15 metų jos sūnus.

- Betmaaaamaaa. Aš rimtai nedėjau tos nuotraukos į feisbuką.

- O tai kaip ji ten atsirado?

- Vakar važinėjau dviračiu, paskui maudžiausi Grūte. O ten žolė. Ir iš tos žolės erkės lipa ant kojų, pilvo, nugaros. Kiek pajaučiau, nusikračiau. Parvažiavau namo, bet neramu, kad galėjo ten insisiurbt. O veidrodžio mano kambaryje nėra.

- Kur ten, į pilvą?

- Ne, žemiau, tarp kojų, kažkur tarp to ir ano.

- Tai ar išsitraukei?

- Tai kad negalėjau pamatyt, tai galvojau aifonu nufotografuosiu ir pažiūrėsiu. Pažiūrėjau – nėra. Tik nutrinta nuo dviračio sėdynės. O paskui man pradėjo žinutės eit. Ir nuo klasiokių, ir nuo kažkokių diedų. Tik po valandos supratau, kad mano aifonas taip nustatytas, kad visas nuotraukas feisbukan deda. Visas.

- O tai ko neištrynei?

- Tai kad šitiek laikų dar niekad nebuvau surinkęs.

Grįžęs namo užrašiau šitą istoriją, pabendrinau „Facebook“ socialiniame tinkle ir išėjau pasivaikščioti į pelkę.

Čia jūs, miestiečiai, pražingsniuojate šimtą metrų šaligatviu, pro šalį nenutrūkstamu srautu riedant nesudegusiu baltarusišku dyzelinu dūmijantiems automobiliams, ir jaučiatės nuraminę savo sąžinę, kad gyvenate fiziškai aktyvų gyvenimą. Mano pelkė iš to tik pasijuoktų. Tai yra pasijuoktų didelės žalios varlės išsprogusiomis akimis, žvilgsniu palydinčios kiekvieną į jų valdas įklampojusį dvikojį padarą. Kadangi nesu labai panašus į gandrą, jos mane prisileidžia visai arti. Taip arti, kad, kaip toje rusiškoje pasakoje, galėčiau pabučiuoti ir atversti į princesę. Bet neatversdinėsiu, nes žmona nepatikėtų, jeigu kokią ajerais aplipusią princesę iš pelkės parsivesčiau.

Todėl parsinešiau tik porą šimtų nuotraukų fotoaparato atminties kortelėje. O kai jas sukėlęs į kompiuterį pasižiūrėjau, kas vyksta feisbuke, mano įrašas apie tą vargšą vaikinuką ir jo mamą jau buvo palaikintas pusantro tūkstančio žmonių, o per šimtą pasidalino juo su savo draugais. Iki šiol nežinau atsakymo, kodėl taip išpopuliarėjo būtent šis įrašas.

Panašiu greičiu druskininkiečiai pasirašinėjo peticiją dėl savivaldybės lėšų skyrimo mašalams naikinti. Šitą galiu suprasti – kanda. Pirmadienį ta peticija buvo įteikta Druskininkų savivaldybės peticijų komisijai. O antradienį savivaldybėje lankęsis druskininkietis man pasakojo, kad namelyje su vėliava visi baisiai pyksta ant peticijos iniciatoriaus. Kaip jis drįso visai Lietuvai išduoti, kad Druskininkuose yra mašalų – šitokia gėda, neigiama reklama... Tik gamta, skirtingai nuo politikos, turi vieną keistą savybę. Politikoje pasitaiko įvykių, kuriuos galima būtų apibūdinti posakiu „Pasakiau ir prisnigo“. Charizmatiškam lyderiui pasiūlius kažkokį sumanymą jis užkrečia kitus ir žodžiai materializuojasi – virsta Valdovų rūmais, vandens parkais ir nuostolingomis avialinijomis.

Bet gamta politikų žodžiams nepaklūsta. Pasakius kad mašalų nėra, jie niekur neišnyks ir nedings. Jų nei pagausės, nei sumažės. Iš meilės savo lyderiui artimiausi jo pasekėjai gali kurį laiką apsimesti, kad mašalų nėra ir kantriai kęsti įkandimus. Dabar juk visokia meilė toleruojama – su antrankiais, kaukėmis, botagėliais, mašalais... Bet visi  kiti įkandimus vis tiek jaus, o neigimas labai greitai atsigręš prieš patį neigėją. Visi pamenate, kaip 1998 m. konservatorių Premjeras Gediminas Vagnorius sakė, kad Rusijos krizė Lietuvos nepalies, o 2008 m. tą patį apie Pasaulinę finansų krizę kalbėjo jo bendravardis socialdemokratas Kirkilas. Tikrovės neigimas jiems kainavo Vyriausybės vadovo pareigas ir populiarumo praradimą. Vienas dabar tenkinasi trečiaeiliu vaidmeniu Darbo partijoje, o kitas nustumtas į paribį socialdemokratų gretose.

Peticiją pasirašiusių žmonių skaičius ir žiniasklaidos dėmesys mašalų problemai liudija, kad bandyti ją neigti jau vėlu. Jeigu ten dar kam nors rūpi Druskininkai, belieka atidėti ambicijas ir drauge su peticijos autoriais ieškoti naudingiausio kurortui sprendimo, kad iki kito pavasario, kuomet ateis tinkamas laikas pilti į Nemuną bakteriologinį preparatą, būtų ir pinigų surasta, ir visos viešųjų pirkimų procedūros atliktos.

Patepimas į poilsiautojus

Asociatyvi nuotrauka iš Youtube.com

Tėvo dienos sekmadienį atvažiavęs į Druskininkus senelių kapų aplankyti, trumpam prisėdau vienoje lauko kavinėje miesto centre. Kol pasisaldžiau savo mėgiamą stiprią juodą kavą, užsidegiau cigaretę ir perskaičiau feisbuko atnaujinimus telefone, virš galvos susitelkė toks mašalų spiečius, kad iškart supratau, jog ramiai atsikvėpti nepavyks. Tik tada pastebėjau, kad dauguma kavinės lankytojų tarsi viduržiemį sėdi jos viduje, o prie lauke esančių staliukų drįsta įsitaisyti vos vienas kitas. Daugiausiai tie, kurie neatsivedė drauge mažų vaikų, dar nespėjo patirti mašalų įkyrumo arba, kaip aš, išmoko nekreipti dėmesio į kraugerius.

Pirmadienį atvėsęs oras ir kiek sustiprėjęs vėjas tuos mašalus trumpam išblaškė. Beliko vengti užuovėjų, slėnių, atsispirti pagundai prisėsti ant suoliuko parke po medžiais. Bet jau savaitės viduryje vėl atšilo ir mašalai tapo dar įkyresni.

Praeito amžiaus pabaigoje jie buvo tapę neatskiriamu Druskininkų vasaros simboliu, o negausūs kurorto svečiai, savo nelaimei pataikę čia atvykti birželio pradžioje, vaikščiodavo gatvėmis mojuodami nusiskintomis medžių šakelėmis tarsi kokie Verbų sekmadienio procesijos tropinėje šalyje dalyviai.

Išbandžiau tada daugybė visokių purškalų ir tepalų, bandydamas patikrinti, kuris iš jų geriausiai atbaido mašalus. Vieni gyrė gvazdikėlių aliejų, kiti primygtinai rekomenduodavo vietnamietišką tepalą „Žvaigždutė“, bet nė vienas iš jų nuo kraujasiurbių vabzdžių visiškai neapgindavo. Dabar tų apsaugos priemonių įvairovė parduotuvėse gerokai didesnė, tik dauguma purškalų net ir nuo paprasčiausio uodo neapgina. O ir veikia jie vos kelias ar keliolika minučių, tik pasipurškus. Dar mažiau naudos iš visokių elektrinių vabzdžių žudyklių, ypač pačių pigiausių, sukurtų ir pagamintų Kinijoje. Gal tenykščiai mašalai į jas ir skrenda, bet dzūkiški į visas mano bandytas visiškai nekreipdavo dėmesio.

Neginčijamą efektyvumą pademonstravo tik viena mano bandyta priemonė nuo mašalų, atrasta paprastų Dzūkijos kaimo žmonių. Dirbdami laukuose per mašalų antplūdį jie išsitepdavo rūbais nepridengtas kūno vietas dyzeliniu kuru. Eksperimentavau juo išsitepęs veidą ir rankas vaikščiodamas paupiais, kur mašalų spiečiai didžiausi, ir visi kraujasiurbiai vabzdžiai laikėsi nuo manęs atokiai. Žmonės, tiesa, irgi, net kelias dienas, nors ploviau kurą nuo odos karštu vandeniu ir muilu.

Šiemet kaip nors naikinti mašalus jau vėlu. O ir dėl kitų metų man kyla rimtų abejonių, nes mūsų vietiniai politikai, nors ir mėgsta puikuotis nuotraukomis iš balių Premjero bei ministrų kompanijoje, bet kaip nors įkalbėti Vyriausybę ar Seimo daugumą skirti pinigų mašalų naikinimo programai tęsti nepersistengia. Važiuojant tarnybiniu limuzinu pro klimato kontrolės sistemos oro filtrus joks vabzdys neprasiveržia, o kam rūpi varguoliai, kurie pėsčiomis vaikšto. Netikiu, kad daug naudos bus iš tos peticijos, kurią šią savaitę pasirašinėjo šimtai įvairių pažiūrų druskininkiečių. Nes iš anksto su valdžia nesuderintų, iš apačios kylančių iniciatyvų čia niekam nereikia. O jei dar įteiks peticijos tekstą koks nors opozicinės partijos veikėjas, tai rimto svarstymo nebus pradedama iš principo, net jei parašų ten būtų surinkta trys milijonai.

Toks rambumas, žinoma, gali kainuoti labai brangiai, nes mašalų sugelti poilsiautojai ilgam išbrauks Druskininkus iš lankytinų vietų sąrašo. Bet darbų dėl to netekti rizikuoja sanatorijų kambarinės ir viešbučių administratoriai, o ne miesto galvos. Principas nė artyn neprileisti opozicijos prie miesto tvarkymo reikalų juk svarbesnis už visa kitą.

Todėl belieka jau dabar pradėti naudoti vienintelę efektyvią priemonę nuo mašalų – kiekvieną atvykusį į Druskininkus svečią dar ties miesto riba ištraukti iš automobilio ir ištepti dyzelinu. Panašiai, kaip žmonės su keistais skafandrais nupurkšdavo dezinfekciniu skysčiu išvažiuojančiųjų iš kokio nors užkrato zonos automobilius ir drabužius mano taip mėgiamuose amerikietiškuose katastrofų žanro filmuose.

Jeigu visa tai bus padaryta žaismingai, imituojant kokį senovišką įšventinimo ir patepimo į poilsiautojus ritualą, su šamaniškais šokiais ir būgnelių muzika, svečiai ypatingai protestuoti neturėtų. O vėliau, žinoma, jie kiek pakeiksnos mus dėl bjauraus kvapo, bet ne dėl mašalų įkandimų.

Geriausiai kurortą garsina paprastų druskininkiečių geri darbai ir dėmesingumas svečiams

Vienas buvęs žurnalistas, kurio atvaizdu iliustruojamos Valstybės saugumo departamento ataskaitos, per Kurorto šventę svečiavosi Druskininkuose ir baisiai užsirūstino, kad viename dideliame SPA centre jo niekas nenorėjo aptarnauti. Matyt pažino.

Taip ir turi būti. Bet paskui, kai anas atpylė į savo visų užmirštą blogą visą susierzinimą, SPA darbuotojai pasimetė, įsivėlė su juo į beprasmį susirašinėjimą, o galiausiai dėl šventos ramybės ano atsiprašė.

Mielieji, bus gerokai paprasčiau, jeigu iškart aną vysite su švabra kuo toliau nuo savo durų nesiveldami į jokius ginčus, nes įsileidę rizikuojate sulaukti tokio priekabiavimo, kaip nutiko tam SPA centrui. Todėl rekomenduoju Druskininkų verslininkams išdalinti savo darbuotojams iguanos nuotraukas ir instruktuoti, kad tada, kai ateis į tą atvaizdą panašiausias klientas, be jokių komentarų užtrenkti prieš nosį duris. To didelio SPA patirtis puikiai iliustruoja, kuo rizikuoja nepaklausiusieji tokio patarimo.

Kitas, gerokai kuklesnis žmogus sulaukė savo šlovės valandos ir deramo įvertinimo. Vyriausybės rūmuose surengti kasmetiniai Lietuvos fotografų apdovanojimai „Gintarinis Žaltys 2014“, kuriuose buvo paskelbtos geriausios Lietuvos gamtos fotografų nuotraukos. Lietuvos gamtos fondo prizą „Lietuvos gamtos įvairovė” šiemet pelnė druskininkiečio Jono Bilinsko nuotrauka „Gervės”. Sveikinu!

Geriau už pompastiškas šventes ar astronomines pinigų sumas kainuojančius užsakomuosius straipsnius nacionalinėje žiniasklaidoje mūsų kurortą garsina paprastų druskininkiečių geri darbai ir dėmesingumas kurorto svečiams. Pavyzdžiui, per visus naujienų portalus pasklidusi žinia apie Druskininkų policijos pareigūnų Vyganto Bužio ir Valdo Pilecko suteiktą pagalbą kelyje kurorto viešniai Justinai K.

„Balandžio 24 d., apie 2 valandą nakties, Druskininkuose, važiuodama į namus išgirdau keistą bildesį savo automobilio kairiajame rate. Išlipusi iš transporto priemonės pamačiau, jog automobilio ratas buvo be oro. Toliau tęsti kelionės nebegalėjau, todėl teko prašyti netoliese patruliavusių jau minėtų pareigūnų pagalbos. Paprašius pagalbos, nudžiugino pareigūnų noras padėti. Pareigūnai buvo labai geranoriški ir tolerantiški bei operatyviai padėjo išspręsti problemą. Vos po keliolikos minučių galėjau tęsti kelionę į namus. Dar kartą dėkoju šiems pareigūnams už supratimą ir rūpestį bei noriu palinkėti kuo geriausios sėkmės jų nelengvame, iššūkių reikalaujančiame darbe. Sėkmės!“- rašo Justina.

O štai vietinė valdžiukė, panašu, jau prarado šio amžiaus pradžioje kitas savivaldybes stebinusį gebėjimą pritraukti investicijas. Beliko tik Europos Sąjungos ir mūsų valstybės pinigai, kurių skyrimą lyg užsimerkę pirmiausiai savam veikėjui skiria ministerijų valdininkai. Bet verslas pinigus skaičiuoja kitaip, todėl griūvančios „Nemuno“ sanatorijos niekaip nepavyksta parduoti.

O štai Palangoje, vietoje kadaise buvusio Jūrininkų ligoninės reabilitacijos centro, daugiau nei 6 ha plote, bus statoma moderni sanatorija. Joje bus teikiamos apgyvendinimo, gydymo mineraliniu vandeniu ir purvu paslaugos, o vandens pramogų ir sporto kompleksu bei konferencijų salėmis galės naudotis ne tik sanatorijos pacientai, bet ir kurorto gyventojai bei svečiai. Projektą įgyvendina Šiaulių banko antrinė įmonė UAB „Minera“ drauge su AB „Eglės“ sanatorija. Palangoje „Eglė“ savo dydžiu prilygs Druskininkų to paties pavadinimo sanatorijai, tačiau ji bus moderniausia ir teiks daugiausiai gydymo paslaugų. Be to, vandens pramogų zonoje planuojama įrengti baseiną su trim ar keturiais 25 metrų ilgio plaukimo takeliais, bus atskira zona su suslėgto vandens srovėmis ir pirčių bei masažų zona.

Pasakoju tai jums be jokios piktdžiugos, veikiau su trupučiu apmaudo, kad druskininkiečiai, svaigstantys nuo savigyros, kokie mes čia pažangūs, patrauklūs ir šviesmečiais visus pralenkę, nepastebi, kad investicinė aplinka jau kurį laiką kinta ne mūsų naudai. Dėl investicijų tenka konkuruoti su savivaldybėmis, kurios gal ir ne taip garsiai giriasi, bet bent neturi gyvų pavyzdžių, kaip didžiausi investuotojai, išdrįsę turėti savo nuomonę, buvo paversti visuomenės priešais.