Apie Tėvo dienos simbolių prasmę
„Tėvystė veža!”– ne taip jau seniai skelbė vienos gražios
programos, skatinusios vyrus išeiti tėvystės atostogų, autoriai. Tik jau tas
„veža”... „Nesiparink!”, „Darom!”, „Druskininkai jėga!”... Kas sugalvojo, kad
su jaunais žmonėmis ir vadinamąja liaudimi reikia kalbėti kažkokiais bendro
naudojimo laiptinėje saulėgrąžų lukštus spjaudančių apsmuktkelnių žodžiais?
Tokie vis tiek nesupras, o įgalius kažką suvokti jaunus žmones tai
paprasčiausiai erzina. Padaryti kažkam vaiką, susituokti „iš reikalo” ir paskui
skaičiuoti, kuriam iš tėvų finansiškai naudingiau išeiti vaiko auginimo
atostogų yra labai toli nuo sąmoningos tėvystės. Žinoma, jei tik tai yra
siekiamybė.
Kai Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas
Rimantas Jonas Dagys sako, jog būtina, kad valstybė šeimą pripažintų didesne
vertybe nei karjera, moterys gimdytų anksčiau ir ne po vieną, o 3-4 vaikus,
galima tik nusijuokti ir pasakyti, jog tai yra tuščios kalbos, beviltiška
utopija, sudūžtanti į realybę anapus veidrodinių Seimo pastato langų. Visa
bėda, kad kalbos nelieka tik kalbomis ir pagal jas bandoma konstruoti visą
valstybės socialinę politiką. Todėl pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, ko mes
siekiame. Jeigu tikslas yra tik bet kokia kaina išgelbėti esamą „Sodros”
sistemą, tai Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas daugmaž teisus.
Gimstamumo mažėjimas ir darbingų žmonių emigracija ją tikrai
sužlugdys, ir tam apskaičiuoti pakaktų pradinės mokyklos matematikos žinių.
Truputį sudėtingesnį uždavinį, kaip tą sistemą reformuoti, kad kažkokią pensiją
gautų ir mano karta, bando spręsti dauguma senstančių Europos šalių ir dar nė
viena ypatingai nesigyrė ją visiškai išsprendusi. O mes, kaip tie pradinukai,
imam ir paprasčiausiai suskaičiuojam, kiek reikia vaikų, kad uždirbtų mums
pensijas. Ir štai, prašom, sprendimas yra. Belieka jį įgyvendinti, kažkokiu
būdu priverčiant mano dukrą mesti mokslą gimnazijoje, atsisakyti svajonių apie
studijas universitete, susirasti reprodukcijai tinkamą vyriškį ir kuo greičiau
už jo ištekėti, nes nesantuokinių vaikų ši valstybė nemyli. O čia ir ateina
laikas pakalbėti apie Tėvo dieną ir tėvystę.
Būdamas daugmaž sveiko proto, brandaus amžiaus ir
sugebėdamas įvertinti, kas man svarbiau, drįstu pareikšti, kad dukros likimas
man svarbiau už penkias „Sodras” ir devynis Seimo komitetus drauge sudėjus.
Svarbiau net ir už pensijos, kurią kada nors gausiu, dydį. Todėl, kaip
besistengtų valstybė tai sutrukdyti, dėsiu visas pastangas, kad dukra turėtų
galimybę pasiekti, ko nori. Čia, Lietuvoje, arba kažkur kitur, jeigu Lietuvoje
tai prieštaraus R.J.Dagio valiai ir bus neįmanoma. Žmonos dar nepaklausiau, bet
beveik neabejoju, kad mūsų nuomonės šiuo klausimu sutampa. Jeigu to reikės,
parduosime viską, ką turime, įkeisime bankams paskutinę šuns būdą, bet
neatimsime iš vaiko galimybės siekti išsilavinimo. Dar daugiau, esu tikras, kad
panašiai elgiasi, o gal ir mąsto daugelis tėvų. Ne tik Lietuvoje, net ir iš
skurdžiausių Trečiojo Pasaulio šalių plūstantys ekonominiai migrantai
dažniausiai savo pabėgimo iš tėvynės priežastimi pavadina siekį, kad bent jų
vaikai turėtų ateitį. Todėl Tėvo diena yra pati tinkamiausia proga pasakyti,
kad neleisime tos ateities iš savo vaikų atimti. Mes, tėvai, pasirūpinsime, kad
jie galėtų mokytis ir siekti karjeros, kiek sugebės, kurti šeimas ir gimdyti
vaikus, kada patys to norės. Nes Tėvo dienos simbolis – tai ne tik visiems
gerai žinomas vyriškis violetiniais marškinėliais su rūkstančiu pistoletu
rankoje besivaikantis tikrus ar įsivaizduojamus dukros skriaudikus. Juo būti
labiau tinka tūkstančiai tėvų, kasdien atsisakančių geresnio kepsnio, didesnės
įstrižainės televizoriaus, naujesnio automobilio ar poilsio šiltesniuose
kraštuose vardan savo vaikų išsilavinimo. Kaip ir mano senelis Adomas iš Neravų
sodžiaus, kurio kapą sekmadienį būtinai aplankysiu, šlykščiais pokario metais
išleidęs į aukštuosius mokslus abi savo dukras. Viena tapo puikia užsienio
kalbų mokytoja, kita - reto originalumo dailininke. Bet, kadangi aš esu
vienintelis p. Adomo anūkas, R.J. Dagio bendraminčiams tokia istorija gali
nuskambėti kaip demografinė katastrofa.
Apgailestauju, gerbiamieji, pasaulyje gyvena jau per 7
milijardus žmonių ir tai yra gerokai daugiau, negu gali sutilpti, nesunaikinant
iki mūsų buvusių ekosistemų, neištaškant resursų. Manyti, kad vieno ar dviejų
vaikų politika Kinijoje ar Indijoje yra gėris, o mums – pražūtis, be kita ko
yra pobjauris rasizmas. Nes „mes” pirmiausiai esame žmonės, o tik tada –
europiečiai ar azijiečiai, lietuviai ar tamilai. Dangstyti rasizmą ar nacionalizmą
krikščioniškomis tradicijomis juolab nepadoru, kai Šv. Paulius laiške Galatams
rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei
vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“.