2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 1 d.


Apie Tėvo dienos simbolių prasmę


„Tėvystė veža!”– ne taip jau seniai skelbė vienos gražios programos, skatinusios vyrus išeiti tėvystės atostogų, autoriai. Tik jau tas „veža”... „Nesiparink!”, „Darom!”, „Druskininkai jėga!”... Kas sugalvojo, kad su jaunais žmonėmis ir vadinamąja liaudimi reikia kalbėti kažkokiais bendro naudojimo laiptinėje saulėgrąžų lukštus spjaudančių apsmuktkelnių žodžiais? Tokie vis tiek nesupras, o įgalius kažką suvokti jaunus žmones tai paprasčiausiai erzina. Padaryti kažkam vaiką, susituokti „iš reikalo” ir paskui skaičiuoti, kuriam iš tėvų finansiškai naudingiau išeiti vaiko auginimo atostogų yra labai toli nuo sąmoningos tėvystės. Žinoma, jei tik tai yra siekiamybė.

Kai Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys sako, jog būtina, kad valstybė šeimą pripažintų didesne vertybe nei karjera, moterys gimdytų anksčiau ir ne po vieną, o 3-4 vaikus, galima tik nusijuokti ir pasakyti, jog tai yra tuščios kalbos, beviltiška utopija, sudūžtanti į realybę anapus veidrodinių Seimo pastato langų. Visa bėda, kad kalbos nelieka tik kalbomis ir pagal jas bandoma konstruoti visą valstybės socialinę politiką. Todėl pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, ko mes siekiame. Jeigu tikslas yra tik bet kokia kaina išgelbėti esamą „Sodros” sistemą, tai Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas daugmaž teisus.

Gimstamumo mažėjimas ir darbingų žmonių emigracija ją tikrai sužlugdys, ir tam apskaičiuoti pakaktų pradinės mokyklos matematikos žinių. Truputį sudėtingesnį uždavinį, kaip tą sistemą reformuoti, kad kažkokią pensiją gautų ir mano karta, bando spręsti dauguma senstančių Europos šalių ir dar nė viena ypatingai nesigyrė ją visiškai išsprendusi. O mes, kaip tie pradinukai, imam ir paprasčiausiai suskaičiuojam, kiek reikia vaikų, kad uždirbtų mums pensijas. Ir štai, prašom, sprendimas yra. Belieka jį įgyvendinti, kažkokiu būdu priverčiant mano dukrą mesti mokslą gimnazijoje, atsisakyti svajonių apie studijas universitete, susirasti reprodukcijai tinkamą vyriškį ir kuo greičiau už jo ištekėti, nes nesantuokinių vaikų ši valstybė nemyli. O čia ir ateina laikas pakalbėti apie Tėvo dieną ir tėvystę.

Būdamas daugmaž sveiko proto, brandaus amžiaus ir sugebėdamas įvertinti, kas man svarbiau, drįstu pareikšti, kad dukros likimas man svarbiau už penkias „Sodras” ir devynis Seimo komitetus drauge sudėjus. Svarbiau net ir už pensijos, kurią kada nors gausiu, dydį. Todėl, kaip besistengtų valstybė tai sutrukdyti, dėsiu visas pastangas, kad dukra turėtų galimybę pasiekti, ko nori. Čia, Lietuvoje, arba kažkur kitur, jeigu Lietuvoje tai prieštaraus R.J.Dagio valiai ir bus neįmanoma. Žmonos dar nepaklausiau, bet beveik neabejoju, kad mūsų nuomonės šiuo klausimu sutampa. Jeigu to reikės, parduosime viską, ką turime, įkeisime bankams paskutinę šuns būdą, bet neatimsime iš vaiko galimybės siekti išsilavinimo. Dar daugiau, esu tikras, kad panašiai elgiasi, o gal ir mąsto daugelis tėvų. Ne tik Lietuvoje, net ir iš skurdžiausių Trečiojo Pasaulio šalių plūstantys ekonominiai migrantai dažniausiai savo pabėgimo iš tėvynės priežastimi pavadina siekį, kad bent jų vaikai turėtų ateitį. Todėl Tėvo diena yra pati tinkamiausia proga pasakyti, kad neleisime tos ateities iš savo vaikų atimti. Mes, tėvai, pasirūpinsime, kad jie galėtų mokytis ir siekti karjeros, kiek sugebės, kurti šeimas ir gimdyti vaikus, kada patys to norės. Nes Tėvo dienos simbolis – tai ne tik visiems gerai žinomas vyriškis violetiniais marškinėliais su rūkstančiu pistoletu rankoje besivaikantis tikrus ar įsivaizduojamus dukros skriaudikus. Juo būti labiau tinka tūkstančiai tėvų, kasdien atsisakančių geresnio kepsnio, didesnės įstrižainės televizoriaus, naujesnio automobilio ar poilsio šiltesniuose kraštuose vardan savo vaikų išsilavinimo. Kaip ir mano senelis Adomas iš Neravų sodžiaus, kurio kapą sekmadienį būtinai aplankysiu, šlykščiais pokario metais išleidęs į aukštuosius mokslus abi savo dukras. Viena tapo puikia užsienio kalbų mokytoja, kita - reto originalumo dailininke. Bet, kadangi aš esu vienintelis p. Adomo anūkas, R.J. Dagio bendraminčiams tokia istorija gali nuskambėti kaip demografinė katastrofa.

Apgailestauju, gerbiamieji, pasaulyje gyvena jau per 7 milijardus žmonių ir tai yra gerokai daugiau, negu gali sutilpti, nesunaikinant iki mūsų buvusių ekosistemų, neištaškant resursų. Manyti, kad vieno ar dviejų vaikų politika Kinijoje ar Indijoje yra gėris, o mums – pražūtis, be kita ko yra pobjauris rasizmas. Nes „mes” pirmiausiai esame žmonės, o tik tada – europiečiai ar azijiečiai, lietuviai ar tamilai. Dangstyti rasizmą ar nacionalizmą krikščioniškomis tradicijomis juolab nepadoru, kai Šv. Paulius laiške Galatams rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“.


2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. gegužės 25 d.


Kai nusibos rašinėti, pradėsiu jus gydyti


Šią savaitę žiauriai nuvyliau savo žmoną. Ji vis paklausdavo, ar tądien lis, o aš, ką tik pasiklausęs meteorologų prognozių, užtikrintai pažadėdavau lietų, perkūniją, škvalą. Ir kai tą, o paskui ir kitą, ir dar kitą dieną saulė iki pat laidos spigino iš giedros žydrynės, jaučiausi visišku niekšu. Kažkur kitur, žinoma, pylė kaip reikiant ir trankėsi perkūnai, bet čia, pietiniame Lietuvos pakraštyje, to lietaus nė lašo neteko. Žvyruotos Ilgio gatvelės dulkės ilgai nesėdančiu debesiu palydi kiekvieną pravažiuojantį automobilį, o mūsų Vidurinės Azijos aviganė Panda visai dienai pasislėpė nuo kaitros bebaigiančiame peržydėti alyvų krūme ir tingi suamsėti net ant po jos valdas vaikštinėjančio gandro. Bijau, kad už tą apgaulę galiu būti nubaustas kokiais nors pusiau viešaisiais daržo laistymo darbais, todėl pats metas išmokti žinias, kurių tikrumas ir man pačiam kelia abejonių, pateikti tokia forma, kad paskui nelikčiau kaltas. Juk kažkaip išmokau iš principo nekomentuoti Garliavos istorijos. Neklauskite, nieko apie tai nerašysiu ir nekalbėsiu, juk ir be manęs užtenka rašančių, kalbančių ir net šaukiančių. Gal ne taip principingai, bet privengdavau ir medicininių temų vis manydamas, kad šioje srityje reikia specifinio išsilavinimo, patirties, nes neatsakingumas labai nesunkiai gali kainuoti net ir žmogaus gyvybę. Tokį įsitikinimą tik patvirtino šią savaitę pasklidusi žinia apie tragišką nutikimą, kai vilniečių šeima, pasikliaudama tik žolelėmis, negydė ir taip nuvarė į kapus savo vaiką. Bet kai vienas bičiulis atsiuntė nuorodų apie supaprastintas tradicinių augalinių vaistinių preparatų, netradicinės medicinos gydymo metodų ir homeopatinių vaistinių preparatų registravimo procedūras, supratau, kad iki šiol visai be reikalo kuklinausi. Jei kada nors senatvėje nusibos rašyti straipsnius, jau žinau, kuo užsiimdamas galėčiau visai pakenčiamai prasigyventi. Ir nepradėkite įtarinėti, kad, kaip kiti druskininkiečiai, imsiuos kontrabanda gabenti iš Baltarusijos pigesnius vaistus arba, neduok Dieve, pasimaišys protas ir pradėsiu be licencijos operuoti pacientus. Paliksiu chirurgiją tiems, kas ją studijavo, o man pakaks neaprėpiamos netradicinės medicinos, kuriai nereikia įrodinėti savo metodų veiksmingumo klinikiniais tyrimais, įvairovės.


Kadangi apie Povilą iš Česukų piramidės pastaruoju metu viešojoje erdvėje girdime ne tiek daug, kaip prieš keletą metų, Dzūkijoje puikiai išsitektų dar vienas ar net keli antgamtinėmis galiomis garsėjantys žiniuoniai. Žoleles pažįstu prastai ir jų pavadinimus tingiu mokytis, be to kai kurios iš jų turi visokių bjaurių šalutinių poveikių arba gali būti nuodingos. Geriau pasirinkti metodą, kuris bent jau negalėtų pakenkti, o pasveiksta žmonės vien nuo tikėjimo metodo gydomąja galia, kas vadinama Placebo efektu. Drąsiai galiu registruoti, pavyzdžiui, gydymą užkalbėtais akmenimis. Pakaktų kartais išeiti pasivaikščioti į laukus tarp Šadžiūnų, Smarliūnų, Čivonių ir Vilko ežero. Didelius akmenis iš laukų seniai surinko sodybų savininkai savo aplinkai papuošti, bet mažų ir visai mažų, nugludintų vandens, vėjo ir ledynų, dar galėčiau prisirankioti kiek tik noriu. Pasinaudojęs lig šiol neatskleistomis savo antgamtinėmis galiomis įkraučiau juos gydomąja kosmine energija ir išsiuntinėčiau kurjerių paštu savo pacientams. Žinoma, už nedidelę auką kokiam nors mano įsteigtam fondui žmonijai ir mūsų planetai gelbėti. Kokių nors įstatyminių kliūčių tokiai veiklai Lietuvoje nėra ir veikiausiai greitai nebus, nes nepasitikinčių mokslu, tradicine medicina bei farmacijos pramone ne mažėja, o daugėja. Svarbiausia sąžiningai užregistruoti veiklą ir mokėti visus mokesčius valstybei nuo visų savo pajamų.


Skeptikai iškart puls kritikuoti tokį verslo planą, nes jame nenumatyta, kaip prisivilioti tiek lengvatikių, kurie atiduotų savo sunkiai uždirbtus pinigus už beverčius akmenėlius. Juk gyvename visuotinio raštingumo, privalomo pagrindinio mokslo, neregėtos informacinių technologijų plėtros ir socialinių tinklų epochoje. Būtent ten, „Facebook” grupėse, straipsnių apie sveikatą komentaruose ir supermamyčių forumuose, pasirašęs dėkingais stebuklingai išgijusiais pacientais, pirmiausiai ir išduočiau paslaptį kelioms ar keliems niekuo nepasitikintiems žmonėms. Jeigu žmogus visur įžvelgia sąmokslo teorijas, pasitaikius progai griebiasi Vakarų civilizacijos, liberaliosios demokratijos ir kapitalizmo kritikos, tikėtina, kad farmacijos kompanijų pelnai jam taip pat akis bado. Puikus požymis yra netikėjimas skiepais - iškart galima priskirti tikslinei grupei. Vegetarizmas - taip pat. Tinkamai pakišta žinia, papasakota tarsi nenoromis išduodant paslaptį, labai greitai bus išplatinta tūkstančiams potencialių klientų, o vėliau vieni išgijusieji atves kitus. Jeigu sugebėjau, žiūrėdamas žmonai į akis, pažadėti meteorologų išprognozuotą lietų, galėčiau išmokti žadėti ir išgijimą. Juk vienas-kitas iš šimtų ar tūkstančių tikrai išgis, o ar tai įvyks nuo mano gydymo, ar organizmas įveiks ligą pats, ne man spręsti.

2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m gegužės 18 d.


Ar sunkmečio pabaigos ženklai pranašauja neišvengiamą kairiųjų grįžimą į valdžią?


„Šiandien vyks bandomasis Lietuvos muitinės konfiskuotų cigarečių naikinimas. Kviečiame dalyvauti ir susipažinti, kaip naikinamos konfiskuotos cigaretės...”- rašo man Lietuvos muitinė. Norėjau atsakyti, kad nedalyvausiu, nes negalėčiau į tokį vaizdą neašarodamas žiūrėti, bet suabejojau, ar rimti pareigūnai tokį pajuokavimą supras. Bet kuriam jautresniam rūkoriui, pagalvojus apie tai, ašaros tvenkiasi akyse kaip tam senos rusiškos komedijos „Operacija Y” personažui, kuris nesuprato, kaip galima degtinę sudaužyti.

Anądien vienas mano kaimynas grąžino prieš porą savaičių pasiskolintus 16 litų. Kitą dieną vėl atėjo skolos grąžinti, nes pirmojo grąžinimo neprisiminė, ir pasijuto tarsi tuos pinigus radęs ar loterijoje išlošęs. O kai žmogus jau turi atliekamų pinigų, galima sakyti, jog sunkmetis baigėsi. Na, gal ne taip smarkiai, kaip Andrius Užkalnis parašė („Geros vasarosgeras kvėpavimas”. Protokolai.com) pajutęs, kad „kažkoks optimizmas ore: toks, kurio negali paneigti net nuolatiniai burbekliai.” Truputį mažiau, bet vis tiek juntamas. O jei jau sunkmetis visai suvisai baigėsi, tai į valdžią turi sugrįžti buvusieji. Na tie, kurie valdė mus beveik dešimtmetį, kol pradėjo tvenktis tamsūs Pasaulinės finansų krizės debesys.

Po to, kai Vladimiras Laučius „Delfyje” tvarkingai sudėliojo visas tikėtinas po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų koalicijas („Kas valdys porinkimų?”), o Ingrida Šimonytė „15min” prasitarė pavydinti būsimam finansų ministrui lengvo darbo, virtualioje viešojoje erdvėje nuvilnijo dešiniųjų pažiūrų politikų ir jų elektorato komentarai, kuriuos galėčiau palyginti su vieno didelio paukščio galvos kišimu į smėlį. Nors gamtininkai sako, kad iš tikrųjų tas paukštis pavojaus akivaizdoje galvos smėlyje neslepia, bet tai jau niekam nesvarbu. Kaip ir didžiajai daliai rinkėjų visai nerūpi, kad „Dviračio” politologų-peliukų frazė „Kaip Kūūbyylius nuvaaarė Lietuvąąą...” - tik daugybę kartų pakartotas ir dėl to dar juokingesnis pokštas. Jie žino, kas kaltas dėl to, kad staiga prireikė veržtis diržus, ir to žinojimo neišmuš jokia rinkimų agitacija.

Neseniai sulaukiau priekaištų, kad, daug metų dirbdamas ir gyvendamas socialdemokratų valdomuose Druskininkuose, pervertinu šios partijos galimybes laimėti Seimo rinkimus visoje šalyje. Neneigsiu, gali būti ir taip, argumentai, jog šiandieniniai socialdemokratai nėra tokie stiprūs, kaip buvo XX a., neturi tokių charizmatiškų lyderių, kaip velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, o visuomenė dėl natūralios kartų kaitos ir emigracijos gerokai pasikeitė, ir mane įtikina, kad rinkėjų simpatijų švytuoklė nepasisuks taip smarkiai į kairę, kaip 1993-ųjų rudenį. Bet ir sėdintieji kondicionuotuose sostinės kabinetuose mato bei girdi tik savo aplinkos nuotaikas, todėl įsivaizduoja, kad dar kažkaip gali nutikti, jog dabartinėje valdančiojoje koalicijoje esančios partijos po rinkimų vėl formuos Vyriausybę. Ir negali patikėti, kad LSDP tik tam ir užleido valdžią dešiniesiems, kad šie liktų „atpirkimo ožiais” už visus krizės sunkumus. Dabar skaudžiausi taupymo veiksmai jau padaryti, tai galima atsiimti valdžią. Didelių pastangų jie tam nedės, bet gaus daugiausiai balsų daugiamandatėje apygardoje ir dar pridės gausų būrį vienmandatininkų. Dabartinės koalicijos atliktas finansų konsolidavimas leis kairiesiems nuosaikiai išlaidauti didžiąją dalį savo kadencijos ir galutinai įtvirtinti negebančių rimčiau analizuoti procesų rinkėjų galvose supratimą, kad prie konservatorių visada būna sunku, o socdemų valdžia reiškia gerovę.

Kartą mano žmona, ir šiaip jau mokanti skaičiuoti pinigus, sugalvojo priversti mūsų šeimą po kažkokio neplanuoto paišlaidavimo išgyventi iki mėnesio pabaigos už sumenkusius algos likučius, neliečiant šeimos santaupų. Paskaičiavo, kiek kasdien galime išleisti maisto prekių parduotuvėje, kiek kišenpinigių reikia duoti į mokyklą einančiai dukrai, kiek kuro galima įsipilti degalinėje... Gal jai toks sadizmas ir patiko, bet kiti šeimos nariai jautėmės bjauriai. Taupymas ir ypač kalbos apie taupymą išties užknisa. Ne tik mane - ir prancūzus, graikus... Pamažu ima erzinti ir tas žmogus, kuris nuolat primena apie poreikį taupyti. O jeigu tuo metu kažkas pasako, kad „diržų veržimosi” galima išvengti, pinigų - neskaičiuoti, o gyvenimo puota privalo tęstis, iškart lengviau pasidaro. Jeigu taip sureagavo tokių skirtingų šalių, kaip Prancūzija ir Graikija rinkėjai, patikėkite, tai tikrai yra ne stebuklas, o dėsningumas. Idealiai subalansuotoje sistemoje truputį smarkiau taupantys dešinieji ir vos daugiau išlaidaujantys kairieji keistų vieni kitus per kiekvienus rinkimus, ir tai nesutrikdytų sveikos šalies ūkio raidos. Bet mes gyvename keistu laiku, kai, net ir matydamas antrą kartą tos pačios skolos grąžinti atėjusį kaimyną, negaliu būti tikras, ko rytoj jis vėl ateis - pasiskolinti ar grąžinti.

2012 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. gegužės 11 d.


Medis man svarbesnis už žmogų


Viena iš paskutinių ir bene didžiausia Druskininkuose
baltoji tuopa, augusi Šv. Jokūbo gatvėje, nupjauta šį pavasarį

Beveik prieš dešimtmetį, kai mūsų šeima po truputį dairėsi ramios vietos užmiestyje, tinkamos apsigyventi, užsukau į vieną, pasak laikraščio skelbimo, skubiai parduodamą sodybą. Dar visai guvus ir energingas, bet jau pensijos sulaukęs šeimininkas aprodė visus trobesius ir sklypo ribas, papasakojo apie savo ketinimus išvykti pas užsienyje dirbančius vaikus. Taip besišnekučiuodami sustojome prie kiemo pakraščiu nusidriekusios įspūdingo storio kelmų eilės. Paklaustas, kas tiems medžiams nutiko, vyras lyg ir tuo didžiuodamasis papasakojo prieš metus nupjovęs visą alėją senų liepų, nes nuo jų prikrisdavo pilnas kiemas lapų ir smulkių šakelių, o jų šešėlyje prastai augo bulvės bei pašariniai runkeliai.


Nesu itin emocingas, bet tąkart nesusilaikiau – sodybą parduodančiam žmogui į akis išrėžiau, kad su tomis senomis liepomis būčiau nedvejodamas ir nesiderėdamas ją nupirkęs už skelbime parašytą kainą, o dabar neimsiu nė už kiek. Tegul toliau runkelius augina. Atsisveikinom mandagiai, bet šaltai, o šeimininko akyse mačiau tokį liūdesį, tarsi būtų krosnyje sukūrenęs laimingą loterijos bilietą arba į Leipalingio metalo laužo supirktuvę pridavęs kolekcinį „Ferrari”.


Neabejoju, kad per tuo metu beprasidedantį pūstis nekilnojamojo turto burbulą ta sodyba buvo parduota, gal net už didesnę kainą ir ne vieną kartą. Pasakoju čia šią istoriją tik norėdamas nusakyti savo santykį su senais medžiais, kuris net ir Druskininkuose sunkiai suprantamas daugeliui gerokai už aną senuką labiau išsilavinusiais save vadinančių skaitytojų. Būsiu tuo užsikrėtęs nuo savo tėvo, rašytojo ir publicisto Romo Sadausko, dešimtmečiais siutinusio Druskininkų želdinių tvarkytojus savo rūpesčiu dėl kiekvieno kertamo seno medžio. Per tuos medžius jis nemenkai įkyrėjo daugumos kurorto gyventojų daugmaž nuoširdžiai mylimai ir vis iš naujo išrenkamai vietinei valdžiai, o galų gale apsisprendė parduoti Druskininkuose turėtą būstą ir daugiau nebegadinti sau sveikatos ta nerezultatyvia kova. Keletą pastarųjų metų vasaras jis leidžia gimtajame Lazdijų rajone, smetoniškoje Demeniškių kaimo troboje po senu klevu ir apie tą kaimą jau dvi knygas parašė bei išleido. Po savaitės ten kaip tik viešės Poezijos pavasario dalyviai, o artimesni ir tolimesni kaimynai sueis bei suvažiuos jų skaitomų eilių paklausyti. Bus, beje, ir druskininkiečių.


Ir vis dėlto kurorte liko ne taip jau mažai žmonių, kurių visai nedžiugina, kai, rekonstruojant miesto gatves bei aikštes, plynai iškertama visa medija, o paskui susodinami gležni daigeliai, kurie į rimtus medžius galbūt išaugs, kai nusens ir mūsų anūkai. Yra jų visur, Vilniuje taip pat ne visi džiaugėsi, kai Bernardinų sodo rekonstrukcija prasidėjo nuo motorinių pjūklų gausmo. Ir kai man paskambina garbingo amžiaus buvusi pedagogė, pasakojanti negalinti žiūrėti, kaip Druskininkų Šv. Jokūbo gatvėje smulkinama į malkas viena iš paskutinių baltųjų tuopų, kuriomis miestas buvo apsodintas tarpukariu, arba P.Cvirkos gatvės šaligatvių rekonstrukcija pradedama nuo liepų išpjovimo, neabejodamas galiu jai atsakyti, jog tai daroma pagal visose institucijose suderintus projektus, gavus visus leidimus. Teisėtai, bet ar moraliai? O čia jau prasideda pasaulėžiūriniai klausimai. Ar senas medis mūsų kraštovaizdyje yra vertybė, verta, kad taikstytumėmės ne tik su tuo, jog, anot to kaimo pensininko, runkeliai prastai auga, bei lapai krinta? Kone kasmet reikia kruopščiai nugenėti sausas šakas, o per vasaros audras saugotis, kad nulūžusi medžio dalis neprispaustų automobilių ar praeivių.

Jeigu žmogui nieko netrūksta išasfaltuotame ir betono trinkelėmis išklotame saulės kepinamame mieste, o gamtą jam atstoja tarp jų įsiterpę reguliariai skutamos vejos ploteliai ir gėlių vazonais papuošti stulpai, jam niekaip neišaiškinsiu, kodėl mieste matant kertamą medį man darosi liūdna ir pikta. Medis man išties svarbesnis už žmogų. Skamba kaip baisi mizantropija, bet tuo norėjau pasakyti, jog manau, kad žmogus gali ir privalo prisitaikyti bei išmokti gyventi po medžiu, kuris negali nei pasitraukti iš kelio, nei atsiprašyti už jo žiedadulkių jums sukeltą alerginę slogą. Medis negali ateiti į gatvės rekonstrukcijos projekto viešąjį svarstymą ir įstatymų nustatyta tvarka pareikšti savo prieštaravimų. Dažnu atveju negali ir tie paskutiniai neabejingi gyventojai, kuriems medžio likimas dar rūpi. Nespėja, nesužino, nesusiorientuoja. O kai pabando piktintis, būna jau vėlu. Štai kodėl nenorėčiau, kad Lietuvoje būtų įteisinta eutanazija. Nes, atlikus visas reikiamas procedūras ir surinkus visų institucijų parašus, mane būtinai užmigdysite kaip naktimis dergiantį ant kilimo katiną, kad tik nedrumsčiau ramybės ir nesimaišyčiau po kojomis kuriantiesiems ir įgyvendinantiems grandiozinius planus.

2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. gegužės 4 d.


Labas, mama, sveikinu, čia tau gėlės ir sudie...


Gegužės pradžioje, kai aplinkui viskas želia, žydi, dūzgia bei kvarkia, mūsų giminėje įprasta mirti. Nežinau, kodėl taip nutinka, bet tarp mano protėvių, mirusių šiuo metų laiku, gerokai daugiau, negu niūrų lapkritį ar per žiemos speigą. Pasakojama, jog iškart po karo, mano prosenelė Stefanija išginė karvę, prisėdo ant ežios, tada prigulė ir užsnūdo. O pabudo su plaučių uždegimu, kurio tuomet nebuvo kuo gydyti. Kurį laiką pasikankino, o užgeso kaip tik gegužės pradžioje. Senelis Adomas, gerokai įkopęs į devintą dešimtį, pasodino bulves, su talkininkais gerai užkando, tada netikėtai nuėjo pas kaimyną - pusbrolį, su kuriuo nesisveikindavo dėl kažkokio įsisenėjusio nesutarimo - susitaikė, išlenkė drauge po klebonišką. Tada atsigulė lovon ir pasakė dabar jau mirsiąs. Močiutė vos spėjo grabnyčinę žvakę uždegti. Laidojom jį, kai žydėjo viskas vienu metu: vyšnios, obelys, kriaušės. Esu beveik tikras, kad giminės lemtį palikti šį pasaulį gegužę, būsiu ir aš paveldėjęs, bet kurį laiką dar čia pabūsiu. Tarp didelių miestų mūrų ir grindinio trinkelių gyvenantiems žmonėms metų laikų kaita pasireiškia tik sąskaitų už butą didėjimu ar mažėjimu ir žiemos rūbų kolekcijų keitimu į vasarinius parduotuvių vitrinose. Gyvenantieji mažuose miesteliuose ar kaime gerokai labiau už Seimo ir savivaldos rinkimų, pajamų deklaracijų teikimo terminų bei lizingo įmokų mokėjimo grafikų ritmą jaučia metų laikų kaitą. Kai ateina laikas pirmą kartą išsistumti apdulkėjusią vejapjovę ir pravažiuoti jos peiliais per auksines pienių galvas, suprantu, kad artėjančios vasaros kvapai, spalvos ir garsai veikia mane taip pat, kaip buvusias kartas, pelnydavusias duoną savo rankų darbu bei sūriu prakaitu, o ne kompiuterio klavišais.

Baisiai teisinga, kad kaip tik tokiu metu švęsime Motinos dieną. Labai norėčiau nepainioti šios šventės su rietenomis dėl konstitucinės šeimos sampratos ir juolab Garliavos skauduliu. Pagarba motinai keisčiausiu būdu išlieka netgi visiškai žmogiškumą praradusių serijinių žudikų ir prievartautojų sąmonėje. Apie motinas pradėję kalbėti jie tampa gal net labiau už kitus jausmingi, o kartais tiesiog sentimentalūs. Todėl, kad motinos vienintelės jais tikėjo, kai nusisuko ir pasmerkė bendruomenė, žmonos ir sugyventinės, bendrininkai ir sugėrovai. Nereikia būti ir maniaku, pakanka netikėtos nelaimės, priklausomybės nuo svaigalų ar prie patalo prikaustančios ligos ir žmogus dažnu atveju lieka vienas, jei tik šalia nėra motinos. Beviltiškų alkoholikų ir narkomanų motinos, dešimtmečiais matydamos, kaip jų sūnūs ir dukros tempia iš namų paskutinius parduoti tinkamus daiktus ir apgailėtinomis melagystėmis bando išvilioti varganą jų pensiją, vienintelės visiškai jų nenurašo, vis iš naujo tiki, kad būtent šitas užgėrimas jau tikrai bus paskutinis, o duotas žodis gydytis – ištesėtas. Nereikia pasakoti tokių išskirtinai skaudžių likimų. Pakaktų kone kiekvienam iš mūsų gerai parkratyti savo sąžinę ir prisimintumėm, kiek kartų įskaudinom, įžeidėm, užmiršom savo mamas ir dėl to nė neatsiprašėme. Vis atrodo, kad dar bus laiko, dar spėsiu pasėdėti už stalo su mama ilgiau ir iki galo išklausyti, ką ji nori man pasakyti. Gal per jos gimtadienį, vardadienį, kitas Kalėdas, Velykas, kitą Motinos dieną. O šiandien kažkas laukia, skambina mobiliuoju, kažkur liko nebaigtų reikalų, todėl dabar tik labas, mama, sveikinu, čia tau gėlės ir sudie... Išvairuodamas iš kiemo stengiuosi nepakelti akių, kad nesutikčiau jos, išėjusios palydėti į slyvų žiedais pražilusį kiemą, nepaisančios vėjo ir lietaus, žvilgsnio. Ir tik vakare, veidrodyje pasižiūrėjęs į sparčiai žilstančią savo barzdą, atkreipęs dėmesį, kaip užaugo dukra, pamąstau, kad vienas toks atsisveikinimas su mama juk gali būti ir paskutinis. Ir veju šią mintį šalin, tarsi tai būtų ne sąžinės priekaištas, o kažkoks piktojo gundymas. Lengva pasiteisinti emigrantams, uždarbio, karjeros galimybių ir pripažinimo ieškantiems už tūkstančių kilometrų nuo tėvų namų. Mes, čia likusieji, taip lengvai negalime net sau paaiškinti, kodėl taip nutolome.

Tame pačiame pastate, kaip ir mano redakcija, veikia notaro kontora, kurioje tvirtinamos įvairios sutartys, paveldėjimo bylos, testamentai. Geru oru, prisėdęs ant suoliuko prie pastato, mėgstu stebėti iš automobilių lipančius notaro klientus. Čia vietinis nekilnojamojo turto magnatas atsiveža vis kitą svečią iš Rusijos – parduos dar vieną vietinių neįperkamą naujos statybos butą su daline apdaila kurorto centre. O čia išeiginiu Brežnevo laikus menančiu kostiumu pasidabinęs ūkininkas atkeliavo tvirtinti kažkokios sutarties su akivaizdžiai kriminalinių bruožų jaunuoliais. Bet įdomiausia stebėti vaikus bei anūkus, atvežančius senstančias motinas surašyti testamentų bei įgaliojimų arba perrašyti jiems turto. Prieš apsilankymą pas notarą jie ir automobilio duris atidaro, ir rankinę palaikyti pasisiūlo, perspėja, kad pastato laiptai po lietaus gali būti slidūs. Išeina visai kitaip, tarsi svetimi, vieni kitų nematydami arba ragina paskubėti. Visai kita balso intonacija, nebeliko apsimestinio pataikavimo. Nematytų pašaliniai – gal ir keiksmais paskubintų. Tik nepradėkite įtikinėti, kad tai kažkokia netipiška asociali mažuma, o tikrasis visuomenės veidas, matomas per pageidavimų koncertus, kur motinas vis sveikina ir sveikina vaikai, vaikaičiai bei anų vaikai su ašarą spaudžiančiomis dainomis ir iš Kaimo rašytojų sąjungos narių savo lėšomis leistų knygelių nurašytomis eilėmis. „Paimk mane maaama už raaankos,”- plyšaus televizorius, kad girdėtų visa apylinkė. Ten jūs tik stengiatės pasirodyti prieš tolimesnius gimines ir kaimynus, bet tikrieji esate čia – ant laiptų, išėję iš notaro kontoros.