Druskininkų savaitė 2012 m. gegužės 4 d.

Labas, mama, sveikinu, čia tau gėlės ir sudie...

Gegužės pradžioje, kai aplinkui viskas želia, žydi, dūzgia bei kvarkia, mūsų giminėje įprasta mirti. Nežinau, kodėl taip nutinka, bet tarp mano protėvių, mirusių šiuo metų laiku, gerokai daugiau, negu niūrų lapkritį ar per žiemos speigą. Pasakojama, jog iškart po karo, mano prosenelė Stefanija išginė karvę, prisėdo ant ežios, tada prigulė ir užsnūdo. O pabudo su plaučių uždegimu, kurio tuomet nebuvo kuo gydyti. Kurį laiką pasikankino, o užgeso kaip tik gegužės pradžioje. Senelis Adomas, gerokai įkopęs į devintą dešimtį, pasodino bulves, su talkininkais gerai užkando, tada netikėtai nuėjo pas kaimyną - pusbrolį, su kuriuo nesisveikindavo dėl kažkokio įsisenėjusio nesutarimo - susitaikė, išlenkė drauge po klebonišką. Tada atsigulė lovon ir pasakė dabar jau mirsiąs. Močiutė vos spėjo grabnyčinę žvakę uždegti. Laidojom jį, kai žydėjo viskas vienu metu: vyšnios, obelys, kriaušės. Esu beveik tikras, kad giminės lemtį palikti šį pasaulį gegužę, būsiu ir aš paveldėjęs, bet kurį laiką dar čia pabūsiu. Tarp didelių miestų mūrų ir grindinio trinkelių gyvenantiems žmonėms metų laikų kaita pasireiškia tik sąskaitų už butą didėjimu ar mažėjimu ir žiemos rūbų kolekcijų keitimu į vasarinius parduotuvių vitrinose. Gyvenantieji mažuose miesteliuose ar kaime gerokai labiau už Seimo ir savivaldos rinkimų, pajamų deklaracijų teikimo terminų bei lizingo įmokų mokėjimo grafikų ritmą jaučia metų laikų kaitą. Kai ateina laikas pirmą kartą išsistumti apdulkėjusią vejapjovę ir pravažiuoti jos peiliais per auksines pienių galvas, suprantu, kad artėjančios vasaros kvapai, spalvos ir garsai veikia mane taip pat, kaip buvusias kartas, pelnydavusias duoną savo rankų darbu bei sūriu prakaitu, o ne kompiuterio klavišais.

Baisiai teisinga, kad kaip tik tokiu metu švęsime Motinos dieną. Labai norėčiau nepainioti šios šventės su rietenomis dėl konstitucinės šeimos sampratos ir juolab Garliavos skauduliu. Pagarba motinai keisčiausiu būdu išlieka netgi visiškai žmogiškumą praradusių serijinių žudikų ir prievartautojų sąmonėje. Apie motinas pradėję kalbėti jie tampa gal net labiau už kitus jausmingi, o kartais tiesiog sentimentalūs. Todėl, kad motinos vienintelės jais tikėjo, kai nusisuko ir pasmerkė bendruomenė, žmonos ir sugyventinės, bendrininkai ir sugėrovai. Nereikia būti ir maniaku, pakanka netikėtos nelaimės, priklausomybės nuo svaigalų ar prie patalo prikaustančios ligos ir žmogus dažnu atveju lieka vienas, jei tik šalia nėra motinos. Beviltiškų alkoholikų ir narkomanų motinos, dešimtmečiais matydamos, kaip jų sūnūs ir dukros tempia iš namų paskutinius parduoti tinkamus daiktus ir apgailėtinomis melagystėmis bando išvilioti varganą jų pensiją, vienintelės visiškai jų nenurašo, vis iš naujo tiki, kad būtent šitas užgėrimas jau tikrai bus paskutinis, o duotas žodis gydytis – ištesėtas. Nereikia pasakoti tokių išskirtinai skaudžių likimų. Pakaktų kone kiekvienam iš mūsų gerai parkratyti savo sąžinę ir prisimintumėm, kiek kartų įskaudinom, įžeidėm, užmiršom savo mamas ir dėl to nė neatsiprašėme. Vis atrodo, kad dar bus laiko, dar spėsiu pasėdėti už stalo su mama ilgiau ir iki galo išklausyti, ką ji nori man pasakyti. Gal per jos gimtadienį, vardadienį, kitas Kalėdas, Velykas, kitą Motinos dieną. O šiandien kažkas laukia, skambina mobiliuoju, kažkur liko nebaigtų reikalų, todėl dabar tik labas, mama, sveikinu, čia tau gėlės ir sudie... Išvairuodamas iš kiemo stengiuosi nepakelti akių, kad nesutikčiau jos, išėjusios palydėti į slyvų žiedais pražilusį kiemą, nepaisančios vėjo ir lietaus, žvilgsnio. Ir tik vakare, veidrodyje pasižiūrėjęs į sparčiai žilstančią savo barzdą, atkreipęs dėmesį, kaip užaugo dukra, pamąstau, kad vienas toks atsisveikinimas su mama juk gali būti ir paskutinis. Ir veju šią mintį šalin, tarsi tai būtų ne sąžinės priekaištas, o kažkoks piktojo gundymas. Lengva pasiteisinti emigrantams, uždarbio, karjeros galimybių ir pripažinimo ieškantiems už tūkstančių kilometrų nuo tėvų namų. Mes, čia likusieji, taip lengvai negalime net sau paaiškinti, kodėl taip nutolome.

Tame pačiame pastate, kaip ir mano redakcija, veikia notaro kontora, kurioje tvirtinamos įvairios sutartys, paveldėjimo bylos, testamentai. Geru oru, prisėdęs ant suoliuko prie pastato, mėgstu stebėti iš automobilių lipančius notaro klientus. Čia vietinis nekilnojamojo turto magnatas atsiveža vis kitą svečią iš Rusijos – parduos dar vieną vietinių neįperkamą naujos statybos butą su daline apdaila kurorto centre. O čia išeiginiu Brežnevo laikus menančiu kostiumu pasidabinęs ūkininkas atkeliavo tvirtinti kažkokios sutarties su akivaizdžiai kriminalinių bruožų jaunuoliais. Bet įdomiausia stebėti vaikus bei anūkus, atvežančius senstančias motinas surašyti testamentų bei įgaliojimų arba perrašyti jiems turto. Prieš apsilankymą pas notarą jie ir automobilio duris atidaro, ir rankinę palaikyti pasisiūlo, perspėja, kad pastato laiptai po lietaus gali būti slidūs. Išeina visai kitaip, tarsi svetimi, vieni kitų nematydami arba ragina paskubėti. Visai kita balso intonacija, nebeliko apsimestinio pataikavimo. Nematytų pašaliniai – gal ir keiksmais paskubintų. Tik nepradėkite įtikinėti, kad tai kažkokia netipiška asociali mažuma, o tikrasis visuomenės veidas, matomas per pageidavimų koncertus, kur motinas vis sveikina ir sveikina vaikai, vaikaičiai bei anų vaikai su ašarą spaudžiančiomis dainomis ir iš Kaimo rašytojų sąjungos narių savo lėšomis leistų knygelių nurašytomis eilėmis. „Paimk mane maaama už raaankos,”- plyšaus televizorius, kad girdėtų visa apylinkė. Ten jūs tik stengiatės pasirodyti prieš tolimesnius gimines ir kaimynus, bet tikrieji esate čia – ant laiptų, išėję iš notaro kontoros.