Neverkim prie ideologijų kapo...

„Kam reikalingi socialdemokratai ir konservatoriai?” – klausia naujienų portale „Delfi” Vladimiras Laučius ir randa atsakymą, kad daugpartinė politika ir šių dienų demokratija neįsivaizduojama be tradicinių ideologijų: „Geriau turėti tokius liberalus, socialdemokratus ir konservatorius, kokius turime, ir kartu turėti galimybę juos kritikuoti, nei turėti Prisidirbimo ar Nusitvarkymo partijas, kurių net nėra prasmės idėjiškai kritikuoti, nes idėjiškai jos yra beprasmės”. Kritikuoti patinka ir man, bet yra viena bėda – tradicinių ideologijų pavadinimais pasipuošusių partijų jau beveik nebeliko už ką kritikuoti. Ideologijos mirė ir jų skeletai seniai paslėpti taip giliai, kad kuo mažiau erzintų rinkėjus. O rinkiminėse programose surašyti pažadai ir juo labiau reali politika, vykdoma prisilietus prie valdžios, su partijų iškabomis beveik nesisieja.

Pradėkim nuo didžiausios valdančiosios partijos – socialdemokratų. Užgimusi iš darbininkų judėjimo ir užgrūdinta gatvių protestuose kairioji ideologija tinka prie sočių, savimi patenkintų socialdemokratų frakcijos politikų veidų kaip „Tarybinės” dešros griežinėlis ant kreminio torto.

LSDP pirmininkas ir premjeras Algirdas Butkevičius, trečiadienį pristatydamas Lietuvos pirmininkavimo darbotvarkės gaires Europos Komisijai, kalbėjo tą patį, ką nesunkiai galima įsivaizduoti šnekant ir jo pirmtaką konservatorių Andrių Kubilių. Arba bet kurį kitą politiką.

„Europa turi išlikti patikimumo ir augimo simbolis. ES piliečių gerovė priklauso nuo patikimos finansų ir ekonominės politikos, ir iniciatyvų, kurios skatina augimą bei didina konkurencingumą. Pirmininkaudama Lietuva sieks pažangos dėl teisės aktų, kurie padėtų stiprinti ekonomiką, mažinti nedarbą, taip pat skatinti atviros ir saugios Europos bei jos kaimynystės kūrimą“, – sakė A. Butkevičius.

Kitą savaitę, per Tarptautinę darbininkų dieną, jis galės pražygiuoti su savo partiečiais, pasidabinę raudona partine atributika, kad rinkėjai neužmirštų, jog valdžioje dabar socialdemokratai. O tada panaikins socialines pašalpas ilgai darbo nerandantiems varguoliams. Už tai jam nuoširdžiai paplos socialdemokratai provincijos milijonieriai, pradedant pačiu Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu Ričardu Malinausku, kurie seniai skundėsi, jog vis sunkiau rasti už centus dirbti trokštančių juodadarbių.

Opozicijai vadovautis savo vertybėmis turėtų būti lengviau – nereikia priiminėti sprendimų. Bet ideologiniai skirtumai tarp Vytauto Landsbergio, Andriaus Kubiliaus ir Valentino Stundžio, kandidatavusių į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus, ne ką mažesni, negu tarp premjero ir opozicijos lyderio. Jeigu antrajame šių rinkimų ture už V.Landsbergį nubalsuos tie, kas pirmajame parėmė V.Stundį, partijos ideologija dar kartą bus perrašoma. Patriarcho sugrįžimas galėtų pritraukti tą TS-LKD elektorato dalį, kuri pernai buvo nukreivojusi Drąsos keliais, o dabar nedrįsta sugrįžti, kol partijai vadovauja juos atstūmęs A.Kubilius. Daugiausiai iš to laimėtų Liberalų sąjūdis, nes įgytų progą susirinkti modernios dešinės ieškančio didmiesčių jaunimo balsus. Pasislinkti dar toliau į dešinę tektų tautininkams, jaunalietuviams ir kitai nacionalistinei smulkmei.

Ideologijų merdėjimą Vakarų Europos politikoje nesunku įžvelgti jau nuo XX a. paskutinio dešimtmečio, kai daugumoje šalių kairiosios ir dešiniosios partijos pasikeisdamos vykdė ne kažin kiek besiskiriančią politiką, o kalbas apie pasaulėžiūrinius skirtumus varžė baimė prarasti nuosaikaus vidutiniojo sluoksnio rinkėjų palankumą. 2005 m. Didžioji koalicija Vokietijoje, kurią sudarė socialdemokratai su krikščionimis demokratais, tapo idealiu ideologijų laidotuvių vainiku.

„Politinę veiklą daugeliu atžvilgiu keičia grynasis ūkininkavimas ir administravimas,”- sakė tas pats V.Laučius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacijos „RePublica” laikraščio „Post Scriptum“ redakcijos surengtoje diskusijoje ,,Politinės ideologijos Lietuvoje: genezė ir reikšmė“.

Ideologija pamažu tapo prabanga, kurią politinėje veikloje gali sau leisti tik negausūs marginalių radikalų sambūriai. O kadangi jų gaunamų per rinkimus balsų procentai apvalinasi iki nulio, tai tik dar labiau atbaido masinių partijų lyderius nuo minties prisiminti, kad kažkada jų nariai būrėsi vedami kažkokios politinės teorijos. Vertybių aukojimą dėl populiarumo įprasta vadinti populizmu. Tai irgi yra ideologija, tik kažkodėl dar niekas neįsirašė jos į partijos pavadinimą. O juk galėtų.

Šiandien dar labiau myliu Ameriką

Šiomis dienomis ir aš esu bostonietis. Neketinau rašyti šitų iš pirmo žvilgsnio banalių žodžių, kol nepaskaičiau skaitytojų komentarų prie pranešimų apie sprogimus Bostono maratone populiariausiuose lietuviškuose naujienų portaluose. Nesu ypatingas jautruolis, bet šiandien man šlykštu liesti tas pačias durų rankenas ir prekybos centrų vežimėlius bei vaikščioti tais pačiais šaligatviais su žmonėmis, kuriems ant asfalto ištaškytas iš viso pasaulio susirinkusių bėgikų kraujas tėra dar viena proga paskleisti neapykantą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. O labiausiai džiugina, kad šuns balsas į dangų neina.  Nepaisant jų lojimo, nepriklausomai nuo to, turime dešiniąją ar kairiąją Vyriausybę, jau porą dešimtmečių esame ir ateityje būsime JAV sąjungininkais ir draugais.

Netrukus po 2001 m. rugsėjo 11-osios Europos kairiųjų intelektualų pastangomis simpatizavimas JAV arba Izraeliui tapo jei ne įtartinu, tai bent jau kažkokiu nemadingu.

 „Džihadas ir McPasaulis yra dvi tos pačios monetos pusės,”- rašė knygoje „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ kairių pažiūrų jaunimo pamėgtas filosofas Slavojus Žižekas.

Šaipytis iš teroristų medžioklę į visą pasaulį išplėtusio buvusio JAV prezidento Džordžo Bušo tapo gero skonio požymiu, o Andersas Behringas Breivikas įkalė paskutinį vinį. Sulaukti ginklų bei sprogmenų ieškančių slaptųjų tarnybų pareigūnų kratos dabar jau turite daugiau galimybių, pareiškęs, kad simpatizuojate JAV ir Izraeliui, negu bendrindamas socialiniuose tinkluose „Al-Qaeda” pranešimus.

Jaunuoliai su gobtuvais ir palestinietiškomis skarelėmis iš radikalios kairės ir skustagalviai iš dešinės paradoksaliai panašiai nekenčia amerikietiškosios liberaliosios demokratijos ir laisvės tradicijos. Vadovaujantis neomarksisto Herberto Marcuse radikalizuota pozityviosios tolerancijos samprata, neteisingos pažiūros negali būti toleruojamos. Puikiausias taikinys - meilė kapitalizmo simboliu tapusiai Amerikai. Specialiai jiems paerzinti artėjant vasarai dėvėtų rūbų parduotuvėse dairausi marškinėlių su Laisvės statula, kad iškart būčiau priskirtas prie retrogradų.

Dar įdomesni šiuo požiūriu yra mūsų radikalūs dešinieji lipdantys savo ideologiją iš mėgėjiškų pagoniškosios mitologijos rekonstrukcijų, homofobijos, antisemitizmo ir antiamerikonizmo. Ir mėgsta cituoti tuos pačius rusiškos bei baltarusiškos kilmės informacijos šaltinius.

Persekiodami paramą iš Vakarų gaunančias pilietines organizacijas Rusijos ir Baltarusijos autoritariniai režimai savo propagandos priemonėse perša mums Šaltojo karo laikų dvipolio pasaulio vaizdą. Jame sovietinis ir postsovietinis blokas bei Amerika su savo sąjungininkais pateikiami kaip tarpusavyje konkuruojančios jėgos. Jokio gėrio ir blogio, laisvės ir tironijos. Ir beveik natūrali išvada, kad tokiems mažiukams, kaip Baltijos šalys, naudingiau laikytis bešališko neutralumo. Ir nepamiršti istorinių ryšių, kultūrinio artumo kaimynams, kurie yra šalia, o ne už Atlanto.

„Na štai, taip ir maniau, Sadauskas ir vėl viską pritemps iki kone landsbergiškos rusofobijos,” - atsidus skaitytojas.

Būtinai pritempsiu. Teiginys, kad vieni nemėgsta JAV, o kiti - Rusijos, nėra adekvati opozicija. Čia jums ne pomidorų kečupas arba česnakinis padažas prie picos. Yra esminis skirtumas tarp mūsų sąjungininkų ir buvusių okupantų.

O tokiu metu, kai amerikiečiai išgyvena dar vieną žiaurų sukrėtimą, turiu progą pareikšti, kad renkuosi amerikietišką svajonę, amerikietišką laisvės ir demokratijos supratimą bei dėkingumą šiai didžiai šaliai už viską, ką ji daro pasauliui. Daugiau nebesigėdysiu, kad mėgstu „Coca Cola”, o ne pasaldinto šlapimo spalvos bei skonio „Buratiną” iš mano sovietinės vaikystės, apdegusio veido vyriškis dryžuotu megztiniu su peiliais ant pirštinės ir stambus vyrukas su ledo ritulio vartininko kauke bei mačete iš XX a. 9 dešimtmečio amerikietiškų siaubo filmų seniai išstūmė iš prisiminimų visas „Viešnias iš ateities”.

Kas bebūtų Bostono sprogdintojai, tikiu, kad jie bus išaiškinti. Juk visuose mano matytuose amerikietiškuose filmuose būna tokia pabaiga, kai blogis sulaukia pelnyto atpildo.

Jei smurtą prieš vaikus siejame su paprotine teise, tai ir darbdaviams suteikime galimybę plakti darbuotojus

Seimui pradėjus nagrinėti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų projektą, kuriuo būtų uždraudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, pasipylė seni kaip pasaulis bėdojimai, neva toks draudimas sugriaus šeimą, o valstybė neleistinai kišasi į, anot Seimo nario Algirdo Patacko, „paprotinės teisės reguliuojamą sritį”.

Tikriausiai būtent todėl esu beviltiškai nutolęs nuo tų tautos papročių, kad net ir gūdžiais brandaus brežnevizmo laikais tėvai manęs nelupo. Net ir tą kartą, kai paliktas pas senelius Neravuose bandžiau bėgti iš jų sodybos per Dvaro daržo laukus pas tėvus į Vilnių, diržo negavau. Dziedulis Adomas pasivijo mane dviračiu ir liepė sukti atgal. Teko per visą kaimą gėdingai eiti priekyje, o jis sekė iš paskos, vedinas dideliu juodu dviračiu „Aist”, ant kurio rankenos kabojo siauras natūralios odos diržas anapus Nemuno už miško besileidžiančios saulės spinduliuose blizgančia sagtimi. Sugrįžus į namus jo taip ir neteko gauti, pakako patirtos gėdos. Abejoju, ar poveikis būtų didesnis, jeigu būčiau priluptas ar partemptas už ausies.

Pats tapęs tėvu, kažkaip ir nepagalvodavau, kad turiu teisę pakelti ranką prieš dukrą, o ta, tarsi atsidėkodama, nuo pat mažens nekėlė ypatingų rūpesčių. Bandau suprasti, ką mes visi praradome, apsieidami be smurto, ir, tiesą sakant, neberandu. Fizine jėga įrodinėti savo teisumą vaikui gali tik nesugebantis logiškai pagrįsti ir išaiškinti savo sprendimų suaugusysis. Jeigu kurį laiką apleidžiame pareigą auklėti vaikus ir su jais bendrauti, o paskui nustembame, kad jie mūsų negirdi ir neklauso, tai pirmiausiai yra mūsų pačių bėda. Kodėl už tai kentėti turėtų vaikai?

Vieno ar kito elgesio modelio buvimas paprotinėje teisėje visai nereiškia, kad privalome įsikibę jo laikytis, kaip mano katė Laumė įsikabina nagais į mano megztinį, kai lietingu oru bandau išprašyti ją į kiemą. Vaikų lupimas diržu pareina iš tų pačių žmonijos tamsiųjų amžių gelmių, kaip ir kraujo kerštas, ligų gydymas užkalbėjimu, plaštakų amputacija už vagystes, raganų čirškinimas bei sugulovių ir tarnų laidojimas kartu su mirusiu vaduku.

Kadangi paprotį mušti vaikus, pasak apklausų, pateisina nemaža dalis mūsų bendrapiliečių, smalsu būtų pamatyti, kaip jie sureaguotų, jeigu ieškodami darbo gautų pasirašyti sutartį, kurioje darbdaviui suteikiama teisė juos nuplakti už nepatenkinamus darbo rezultatus arba klaidas. Ir smulkiai išdėstyta, kiek kirčių diržu už kokį nusižengimą ar klaidą priklauso. Juk dar ne taip seniai, užpraeitame amžiuje, paprotys plakti savo baudžiauninkus buvo pakankamai plačiai paplitęs. Paprotinės teisės žinovas A.Patackas tai tikrai turėtų žinoti.

Kai šį tėvų ir darbdavių smurtinio elgesio sugretinimą trumpai paminėjau socialinio tinklo „Google+” diskusijose, vienas labai patriotinių pažiūrų anoniminis blogeris atkakliai bandė įrodyti, jog valstybė turi teisę naudoti jėgą prieš suaugusius piliečius, todėl ir tėvų valdžia vaikams neva gali reikštis tokia forma.

Sunku būtų nepastebėti, kad civilizuotos valstybės, ypač Europos Sąjungoje, jau senokai nebaudžia savo piliečių fizinėmis bausmėmis. Nė vienos Europos šalies baudžiamojoje teisėje nerasite nuplakimo arba sodinimo ant kuolo. Net ir katalikiškoje Lenkijoje. Specialiųjų priemonių, fizinės jėgos ir netgi šaunamųjų ginklų naudojimo, sulaikant įtariamuosius arba užkertant kelią viešosios tvarkos pažeidimui, nereikėtų painioti su bausme. Bausmė yra tai, kas skiriama po to, kai įtariamasis jau sulaikytas ir jo kaltė įrodyta teisme.

Prisipažinsiu, niekaip nesuprantu, kodėl, prakalbus apie vaikų teises, jos priešpastatomos pareigoms. Ar ne skriaudžiami namie vaikai, kasdien matantys, kaip tėvai sprendžia konfliktines situacijas jėga, dažniausiai mėgdžioja jų elgesio modelį mokykloje ir bet kokiame bendraamžių būryje. Užteks mąstyti ir vadovautis kalinių papročiais ir nusikaltėlių gaujų ideologija.

„Būk vyru, išmok duoti atgal, pakovoti už save gyvenime...”- perduodami tai būsimoms kartoms kartu ir siunčiame žinią, kad jiems visą gyvenimą teks trainiotis tarp padugnių ir nusikaltėlių. Su sėkme ir laimingu gyvenimu tai nedaug ką turi bendro, ar ne?

Galų gale, kai išeiti iš baro ir kumščiais išsiaiškinti santykius tarpusavio sutarimu nusprendžia du suaugę vyrai, tai tėra judviejų problema. Na, gal dar ir viešosios tvarkos pažeidimas, nors pati tvarkos sąvoka man nėra iki galo aiški. Tai truputį neandertalietiška, bet gali būti netgi gražu. O kai suaugęs žmogus smurtauja prieš bejėgį apsiginti vaiką, mano supratimu, yra paprasčiausiai šlykštu ir jokiomis nuorodomis į paprotinę teisę nepateisinama.

Tik neatimkite iš manęs vairavimo malonumo

Po Velykinės pūgos jau spėjusi nutirpti ir išdžiūti vingiuota kelio juosta tęsiasi link horizonto, o po variklio dangčiu tūnanti benzininė šešiukė neskubiai, bet užtikrintai didina apsukas... Ne, tai ne scena iš XX a. devintojo dešimtmečio amerikietiško kelio filmo ir net ne citata iš benzingalviu save vadinančio Jeremy Clarkson knygos. Druskininkų apylinkių kelius net ir Lietuvos metų automobilio konkurso dalyviai pelnytai įvertino, kaip puikiai tinkančius pajusti vairavimo malonumą. Bet balandžio 6-ąją, kai Lietuvoje minima Saugaus eismo diena, mums ir vėl bus aiškinama, kad tas malonumas žudo, o vairavimas privalo tapti nuobodžia prievole vilktis paskui šiukšliavežę, kamuojamam žolėdžių aktyvistų ir samdomų vairuotojų vežiojamų politikų primesto kaltės jausmo.

Kone visi automobilių gamintojai jau diegia į serijinius automobilius arba bando sistemas, kurios neleis mums išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą arba kelkraštį, baksterti į priešais važiuojančio sedano užpakaliuką arba nudaužti staiga į kelią iššokusio šunėko. Automobiliai jau bendrauja tarpusavyje, parkuojasi patys, o mes tuo metu galime flirtuoti su šešiolikmete apsimetančiu kaliniu, kuriam elektroninė apyrankė neleidžia išeiti iš uošvės sodo namelio arba siųstis iš torrentų piratinę kino teatruose dar nerodyto filmo versiją. Kryptis akivaizdi - jie nori mus išvaduoti nuo vairavimo. Bet prieš tai dar turi įtikinti, kad vairavimas yra kančia, kurios norėčiau išvengti, o ne malonumas.

Prieš šešetą metų, kai Lietuvos keliuose per metus žūdavo per 700 žmonių ir avaringumu šiurpinome visą Europą, išties reikėjo kažką daryti. Eismo saugumo specialistai ir politikai rimtai padirbėjo ir jau nuo 2010 m. tų žūčių skaičius svyruoja apie tris šimtus. Jeigu kažkurioje kitoje srityje būtų pasiektas toks progresas, dėl nuopelnų susipeštų pusė Seimo, o patys specialistai važiuotų skaityti pranešimų apie savo sėkmę Trečiojo pasaulio šalyse, kur kelyje pirmenybę turi stipriausiai spaudžiantys garso signalą ir liesos karvės.

Žmonės žūsta ir nukritę nuo laiptų, skęsta eketėse ir užspringsta velykiniais kopūstais. Niekas neapsaugotas nuo atsitiktinės savo ar kito žmogaus klaidos, lemtingo aplinkybių sutapimo, išsiblaškymo ir bukumo. Todėl tolimesnis saugumo kelyje didinimas neišvengiamai reiškia automobilio valdymo atėmimą iš žmogaus ir patikėjimą tariamai neklystančioms elektroninėms sistemoms. Tik mano išmanusis telefonas su „Android” operacine sistema pakimba bent du kartus per savaitę, o praeitame amžiuje pagamintas automobilis per tą laiką nė karto nebuvo sustojęs žiedinės sankryžos viduryje ir pareiškęs, jog toliau niekur nevažiuos, nes susipainiojo savo paties mintyse. Kas bus atsakingas, jeigu išmanusis automobilis klaidingai nuskaitys navigacinės įrangos žemėlapio duomenis ir pažeis eismo taisykles arba įvairuos į telefonų parduotuvės vitriną?

„Kai automobilio elektronika pati galvos už mane, padėsiu raktelius ir visai nevažinėsiu,”- sako mano bičiulis Sigitas, vairuojantis 1992 m. laidos „Audi S4” ir neketinantis jos keisti į jokį šiuolaikinį įmantrių sistemų prifarširuotą automobilį. Gal ir nepritarčiau jo kategoriškumui, jeigu nematyčiau, kaip marginalizuojamas pats vairavimo malonumo supratimas, o iš būsimų vairuotojų egzaminuotojai verčiami reikalauti ne gebėjimo įveikti posūkius kontroliuojamu slydimu, bet važiuoti taip, kad automobilis išmestų kuo mažiau anglies dvideginio. Aš irgi iškvepiu anglies dvideginį, tai uždrauskite man giliai kvėpuoti.

Žiniasklaida reguliariai šiurpina mus jaunų vairuotojų sukeltų eismo įvykių vaizdais ir kaskart pasipila siūlymai apriboti jiems galimybę vairuoti galingus automobilius. O gal tiesiog išmokykime juos vairuoti? Nes dabartinė vairuotojų rengimo sistema vairavimo mokyklas verčia mokyti išlaikyti egzaminus. Kuo pigiau, greičiau. Pinigai eikvojami nežinia kam reikalingų vaizdo registratorių įsigijimui, užuot skyrus daugiau laiko vairavimo intensyviame eismo sraute įgūdžių formavimui. Jeigu jaunas žmogus ateina į vairavimo kursus visiškai nemokėdamas vairuoti, tai po jų jis tikrai netampa tokiu, kuriam patikėtumėte apledėjusiu vingiuotu keliu į mokyklą vežti savo vaikus. Jei labai nesijaudins, egzaminus iš antro ar trečio karto „Regitroje” toks išlaikys, bet kelyje bus arba beviltiškas stabdis arba grėsmės šaltinis.

Todėl visos kalbos apie eismo saugumą, mano supratimu, turėtų prasidėti ne nuo siekio išmušti mums iš galvų meilę greičiui, greitiems ir gerai valdomiems automobiliams, vairavimo malonumą, planų įrengti daugiau atitvarų, „gulinčių policininkų”, greičio kamerų ir visuomeninio transporto juostų, o nuo to, kaip mus visus paskatinti tapti geresniais vairuotojais.

Kažkada smagiai juokiausi iš 1993-ųjų Marco Brambillos antiutopijos „Visa griaunantis” („Demolition Man”), kurioje Sylvester Stallone vaidinamas herojus pateko į perversiškai saugius 2032-uosius. Tie metai dar neatėjo, bet jau nebejuokinga, nes mums pamažu peršamas būtent toks - saugus, sterilus, korektiškas ir beviltiškai nuobodus pasaulis. Būkit geri, sugrąžinkite mane atgal į XX amžių!