2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Saugumo jausmą padidins ne pareigūnų algų didinimas


Vakarodamas prie laužo mūsų šeimos sodyboje Burokaraisčio miške su seniai matytais draugais nebe pirmą kartą išgirdau sakant: „Čia išties gražu, bet gyventi tokioje vietoje negalėčiau. Aplink miškas, nė vieno žmogaus. Nesaugu kažkaip...” Dar bandžiau aiškinti, kad statistiškai smurtinių nusikaltimų ir vagysčių aukomis žmonės gerokai dažniau tampa ne miške, o miestų bendrabučiuose. Ten, kur nėra žmonių, nėra ko bijoti. Ir tik tuomet supratau, kad statistika čia nepadės. Saugumas yra ne kažkokia ten procentais išreikšta tikimybė būti suspardytam prie savo slenksčio, o santykį su aplinka apibūdinantis jausmas.


Birželio pradžioje naujienų portalo „Delfi” paskelbti Kauno technologijos universiteto atlikto „Europos socialinio tyrimo“ apklausos rezultatai liudija, kad Lietuvoje apie pusę gyventojų tamsiu paros metu jaučiasi nesaugūs savo gyvenamajame rajone, šiek tiek mažiau nei pusė piliečių kartais arba nuolat jaučia nerimą, kad į jų namus gali būti įsilaužta, o 41,6 proc. žmonių baiminasi galintys tapti smurtinio nusikaltimo aukomis.


Čia jau beveik girdžiu galvoje skaitytojų balsus, kad „už ruso taip nebuvo”, o „prie Smetonos kaime žmonės durų nerakindavo”. Nerakina ir dabar tie, kas viską, ką galima parduoti, jau išnešė iš namų ir pragėrė. O apie apgaulingą sovietmečio saugumo jausmą reikėtų pašnekėti atskirai. Juk buvo tada ir nužudymų, ir apiplėšimų, siautėjo ne vienas serijinis žudikas, tik tos kriminalinės naujienos nepatekdavo į pirmuosius dienraščių puslapius bei televizijos žinių laidas. Negalėjo patekti, nes tai buvo ne žiniasklaidos, o propagandos priemonės, skirtos formuoti sovietinio žmogaus pasaulėžiūrai. Sostinės Viršuliškių mikrorajone, kur man teko gyventi ir lankyti mokyklą vėlyvuoju sovietmečiu, sutemus kone kiekvienoje tarpuvartėje yra pasitaikę gauti į snukį nuo paauglių gaujų, dažniausiai rusakalbių, o „Krasnucha” vadintame Raudonosios armijos (dabar Savanorių) prospekto rajone nesaugu vaikščioti buvo ir dieną. Idealizuojantiems kolchozinį kaimą vertėtų prisiminti arba paklausti prisimenančiųjų, kaip baigdavosi šokių vakarai kaimų kultūros namuose. Mano kartos druskininkiečiai ne kartą gavo lupti arba patys kumščiais gerokai pamojavo Ricielių, Stračiūnų, Vilkiautinio ir Panaros šokiuose. Neturėtų būti pamirštos vasarą kone kiekviename kaime vykdavusios „gegužinės” - vietinio jaunimo organizuojamos diskotekos atvirose aikštelėse. Į jas eiti blaiviam buvo tiesiog nepadoru, o muštynės kaimas prieš kaimą būdavo planuojamos iš anksto.


Apgaulingas saugumo jausmas gatvėse ir keliuose buvo nulemtas ne tik pranešimų apie skaudžiausias eismo nelaimes slėpimo, bet ir neintensyvaus eismo bei ribotų automobilių galimybių išvystyti didelį greitį. Šiuolaikinio 10-15 metų amžiaus BMW, kuriuo bent kartą per pusmetį koks nors išvakarėse vairuotojo pažymėjimą gavęs jaunuolis „neįsipaišo į posūkį” vingiuotame ir siaurame kelyje Leipalingis-Veisiejai, saugumo lygis sunkiai palyginamas su jo tėvų jaunystėje vairuotais „žiguliukais” ir „moskvičiais”. Likti gyvas jis turi daugiau galimybių dar ir todėl, kad kelkraščių grioviai sutvarkyti pagal europinius standartus. Gerai ištardęs savo tėvus jis sužinotų, kaip XX a. 8 - 9 dešimtmečiais jie savaitgaliais paslapčia paimdavo savo tėvų automobilių raktelius ir vėžindavosi su girtų draugų kompanijomis. O kur dar bėgiojimai nuo milicijos neregistruotais, techniškai netvarkingais „IŽ” ir „Jawa” motociklais. Pasivaikščioję po didesnes kapines, tikrai pastebėtumėte vėlyvojo sovietmečio paminklų, kuriuose įvairiais pavidalais iškalti pakelėse nulūžę medžiai, simbolizuojantys čia palaidotų jaunų žmonių žūtį kelyje. Apie pavojingiausias kelio vietas iš lūpų į lūpas būdavo pasakojamos legendos. Pavyzdžiui, kelio Druskininkai-Vilnius atkarpoje tarp Merkinės ir Perlojos buvo toks Velnio tiltas, kur, kaip būdavo pasakojama, nusiritus nuo skardžio autobusui, kažkoks skardos lakštas nurėžė keleiviams galvas. Ta vieta, žinoma, turi dar senesnę „prakeiksmo” istoriją nuo tada, kai pokario partizanai ten rengdavo pasalas iš Varėnos į Merkinę važiuojantiems stribams. Pastarąjį kartą, jau po to kai kelias buvo išplatintas ir ištiesintas, 2006-ųjų pradžioje, toje vietoje žuvo trys senu „golfuku” į Druskininkus važiavę ir su lenkų automobiliu „Citroen C5”  susidūrę varėniškai. Tikėjimą sovietinėje sistemoje gyvenančio žmogaus saugumu gerokai sudrebino pontoninio tilto griūtis Vilniuje 1975 m. O galutinai pribaigė Černobylio katastrofa. Apie tai, kad per visą Šaltąjį karą ne kartą buvome tik per plauką nuo visiško branduolinio susinaikinimo, sužinojome tik gorbačiovinio „viešumo” laikais.


Ir štai dabar, porą dešimtmečių pragyvenę savoje nepriklausomoje šalyje, kurios saugumą dabar jau užtikrina dar ir NATO sutarties kolektyvinės gynybos principai, namus saugo šarvo durys ir saugos tarnybos, o automobiliuose sumontuota gausybė traukos kontrolės, stabdžių antiblokavimo ir panašių sistemų bei saugos pagalvių, mes kažkodėl vis dažniau jaučiamės kaip tie mano svečiai, palikti girioje: bijoti nėra ko, bet iš pasąmonės lenda kažkada girdėtos pasakos apie piktą vilką ir miške gyvenančius plėšikus. Todėl nacionalinio saugumo koncepciją, šią savaitę paskubomis patvirtintą mažiau kaip pusės Seimo narių balsais, dar būtų prasminga papildyti Lietuvos, kaip saugios šalies, įvaizdžio formavimo svarba. Per metus išleidus kelis milijonus litų gyventojų nuomonės formavimui užsakomaisiais straipsniais bei televizijos laidomis, pavyktų kompensuoti bent dalį žalos, kurią daro „kraują stingdančias istorijas” jiems pasakojančios kriminalinės publicistikos laidos. Kadangi saugiai besijaučiantis žmogus nesiveržia emigruoti, būna gerokai kūrybingesnis, našiau dirba ir drąsiau išlaidauja už kamuojamą nepagrįstos baimės, tai tie milijonai netrukus grįžtų į valstybės biudžetą per Pridedamosios vertės ir Gyventojų pajamų mokesčius. Tai vis tiek bus gerokai pigiau, negu didinti algas policijos pareigūnams bei ugniagesiams. Tik nemanykite, jog čia agituoju netenkinti pareigūnų profesinių sąjungų reikalavimų. Bet realiai mažėjantis nusikalstamumas, jei apie jį niekas nežinos, žmonių saugumo jausmo nepadidins. Ir dabar oficialioje statistikoje galima atrasti vilčių teikiančių skaičių, o, ištraukus juos iš konteksto ir pateikus kaip milžinišką pergalę kovoje už nusikalstamumo ar avaringumo mažinimą, sėkmė beveik garantuota. Pavyzdžiu kitoms savivaldybėmis tapusi Druskininkų kurorto sėkmės istorija yra puikiausias įrodymas, kad reguliariai kartojama net ir labai pritempta gera naujiena anksčiau ar vėliau beveik visi patiki.

2012 m. birželio 21 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 22 d.


Kodėl nereikia susilaikyti nuo tyčiojimosi iš kovotojų už teisybę?


„Gerai ar blogai, sprendžiam mes patys...”- rašo mano studentiškų laikų bičiulis Saulius savo tinklaraštyje, kurį pasirašo keistu slapyvardžiu „Florian”. Paskaitau ir nusprendžiu: dabar man bus gerai. Taip labai labai, kad net aplinkiniai imtų spėlioti, ar tik neparsidaviau kokiai partijai arba nepradėjau vartoti antidepresantų. Neparsidaviau ir nepradėjau, tiesiog toks metų laikas prieš pat Jonines, kai pasižiūriu į kažkur ties Saltoniške pakelės javuose pamaišiui su skaisčiai raudonomis aguonomis žydinčias rugiagėles ir man jau gerai. Galiu suprasti, kad to lauko šeimininkui šitos piktžolės gal tik piktumą varo, bet ar man, atsitiktiniam pakeleiviui, tai turėtų rūpėti? Man juk gerai. Net ir tada, kai truputį nelaiku lyja, nes niekas čia nuo to lietaus dar neištirpo. Jei prieš tai bent kelias dienas nusistovėdavo birželiniai karščiai, per Joną visada lydavo. Tas vasaros šurmulys, kai iš vakarų grėsmingai artėja kone juodas debesis ir visi skuba sugrėbti į kupetas šieną, nuo virvių surankioti vėju kvepiančius skalbinius, kelia dulkes, šūkauja, vienas už kito užkliuvę nepiktai keikiasi. Dabar tas šienas jau dažniau suvyniotas į celofanus, kaip kokio didelio nežemiško padaro spiros, pabertos palaukėj. Bet man gerai, nors ir laukas ne mano, ir šieną ne aš ėsiu.

Po Jono bus kitaip, pradės trumpėti dienos, pakvips grybais, vasariniais obuoliais. Pakelėse prie Merkinės voveraites ir dabar jau pardavinėja, bet su merkiniškiais nėra ko lygintis, jie ir iš po sniego tų grybų kažkaip prirenka, bet man kirba įtarimas, kad iš Kinijos importuoja. Na, juk Kinijoje gamina viską, tai, jei dzūkeliai užsakytų, pagamintų ir dirbtinių voveraičių iš sojos baltymų, krakmolo, dažų, skonio stipriklio... Išvynioji tokius grybukus iš spalvotų pakuočių, sudedi ekologiškame turgelyje pirkton pintinėn ir dėl autentiškumo pušų spygliais pabarstai. Neatsilaikys joks vilnietis, nauju lizinginiu automobiliu skubantis namo iš Druskininkų vandens parkų ir sniego arenų. Jei tinka sintetiniai tropikai ir dirbtinis sniegas, tai tiks ir tokie grybai. Susisodins grįžę į bankui priklausantį butą prie skandinaviško dizaino kampuoto stalo savo alergiškus saulei, orui bei vandeniui vaikučius ir mėgausis, pagaminę pagal receptą, parsisiųstą iš interneto. Ir jiems gerai, ir manęs tas netikrumas visai neerzina, nes sendamas įsikaliau į galvą, kad kiti žmonės visai neprivalo mąstyti, jausti ir suvokti pasaulį taip pat, kaip aš, ir mano supratimas nė trupučio ne geresnis už jų. Tiesiog kitoks, bet ne geresnis ar blogesnis. Beliko tik išmokti nesusierzinti, kai kiti taip nemano ir jaučia pareigą atversti jų supratimu neteisingai galvojantįjį į savo bendraminčius. Iki kokios ribos privalau toleruoti netoleranciją ir nejausti neapykantos jos propaguotojams? Šiandien, kai man gerai, jaučiu, kad ta riba nusislenka pakankamai toli, tik nežinau kaip bus rudenį, kai mano kiemo uosiai stovės prieblandoje plikomis šakomis, o žvarbus šiaurys kažkur nuo Smarliūnų neš pūvančių lapų, šiaudų svilėsių ir rudenio liūdnumo kvapą. Kai bus jau po Seimo rinkimų ir žinosime, ką teks keikti ir kęsti ketverius metus. Todėl dabar iš anksto paaiškinsiu, kodėl manau, kad nereikia susilaikyti nuo tyčiojimosi iš vadinamųjų kovotojų už teisybę.

Pirmiausiai derėtų prisipažinti, kad man beveik visai nerūpi vienos visiems žinomos mergaitės, jos mamos ir tetos bei senelių likimas. Nė trupučio labiau, negu bet kurio kito nepažįstamo tamsiame skersgatvyje ar prie Joninių laužo sutikto praeivio. Bet rūpi tas milžiniškas nepasitenkinimo užtaisas, tvyrantis mūsų visuomenėje ir neabejotinai privalantis iššauti protesto balsais per artėjančius Seimo rinkimus. Kol Garliavoje mitingavo Venckų kaimynai ir visokie keistuoliai, man jie išvis buvo nuobodesni už bet kurį Leipalingio alubario lankytoją, bet pastarosiomis savaitėmis patvorinius pamažu keičia neblogai pažįstami politikos profesionalai – išeiviai iš tų pačių dešiniųjų politinių partijų. Jeigu rudenį jiems pavyks susirinkti didžiąją dalį tų rinkėjų, kurie netveria pykčiu už visas sunkmečio nuoskaudas, balsų ir tapti tuo, kuo  2008 m. buvo A.Valinsko partija, tai yra bene geriausias galimas scenarijus. Tik tam reikia, kad didžioji šiandien dar neapsisprendusių rinkėjų masė matytų juose alternatyvą esamai valdžiai ir visai politinei sistemai. Todėl nuoširdžiai pasistengsiu ir kviečiu pasistengti kitus viešojoje erdvėje savo pamąstymais besidalinančius konservatyvios bei liberalios pasaulėžiūros draugus jokiu būdu nenustoti tyčiotis iš visų kovotojų už teisybę. Juk toks scenarijus gerokai įdomesnis už banalią politinės švytuoklės slinktį kairėn. Kuo labiau juos marginalizuosime, tuo patrauklesni jie bus tikriesiems marginalams.

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 15 d.


Dzūkų tarmė mirė užvakar


XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai mane, sulaukusį penkerių metų, tėvai atsivežė iš Neravuose, šalia Druskininkų, gyvenusių senelių sodybos į blokiniais penkiaaukščiais namais  apstatytą Antakalnio mikrorajono kiemą ir išleido po jį pasiganyti, bendraamžiai negalėjo suprasti, kokia jiems neįprasta kalba čia tas įmitęs strazdanotas berniukas į juos prabilo. Tai buvo tikrų tikriausia šilinių dzūkų šnekta, kurią išmokau anksčiau už bendrinę lietuvių kalbą. Todėl dabar, daugiau kaip po 35-erių metų, jaučiuosi turįs teisę konstatuoti dzūkų tarmės mirtį.

Dzūkų tarmė mirė ne vakar, o gal užvakar, kartu su paskutine ikikarinių senukų karta. Dar apie 1990-uosius, įlipęs į žvyrkelių dulkėmis ir svylančiais laidais kvepiantį autobusą „Druskininkai-Vilnius per Nedzingę, Varėną”, girdėdavau juos caksint bei dziksint apie savo ligas, paršukų kainas, bulves, mašalus ir, žinoma, apie Landzbergį su Brazausku. Jau anksčiau pastebėjau, kad į Roko atlaidus Merkinėje susirinkusių dzūkų kalba gerokai skiriasi nuo tos, kuria šnekama apie Lazdijus, ir dar labiau nuo tos, kurią išgirdau Švendubrėje. Dzūkų kaimus amžiais skyrė miškai ir pelkės, o kur dar demarkacinė linija, tarpukariu dalijusi lenkų užimtą Vilniją, o drauge ir pusę Dzūkijos nuo likusios Lietuvos dalies. Vieninga dzūkų tarmė taip ir nesusiformavo, kaip nėra aiškaus sutarimo dėl dzūkiškų žodžių rašybos. Liko puikus G. Naktinienės, A. Paulauskienės ir V. Vitkausko parengtas „Druskininkų tarmės žodynas” (1988 m.), kuriame užfiksuota Švendubrės tarmė. Dar pavieniai menkaverčiai straipsneliai spaudoje. Pabūsiu jau visai subjektyvus ir pasidžiaugsiu, kad rimčiausias bandymas kurti literatūrą dzūkų tarme yra mano tėvo R.Sadausko knyga „Raibas gyvenimėlis”, išleista 2002 m. Tiksliau - pirmoji jos pusė, nes antroji parašyta bendrine kalba. O pasigyręs jau galiu sau leisti pabūti nedėkingu šunsnukiu ir pareikšti, kad tai yra ne literatūros dzūkų tarme pradžia, o jos pabaiga - paminklas dzūkų tarmei ant jos kapo.

Skirtingai nuo Žemaitijos, pro kurią važiuodamas, net ir navigacijos įrangai pametus GPS palydovus, nedrįsčiau vietinių kelio klausti, nes vis tiek jų atsakymo nesuprasiu, net ir atokiausiuose Dzūkijos kaimeliuose kalbama daugmaž bendrine televizorine lietuvių kalba. Liko tik šioks toks regioninis lietuviškų žodžių tarimo savitumas - išgirdęs per radiją kalbant alytiškį jo niekaip nesupainiosiu su marijampoliečiu. O tarmės nebeliko. Greitą jos galą nulėmė ne tik kartų kaita, didesnis žmonių maišymasis, bet dar labiau tai, kad dzūkeliai savo tarmės visada sarmatijosi ir tapatino ją su provincialumu, neišprusimu, atskirtim. Gausiai atmiešta slaviškais skoliniais, kuriems bendrinėje kalboje lituanistai jau seniai sukūrė savus pakaitalus, dzūkų tarmė traukėsi iš viešumos kaip namų audimo dzidzulaitės skepetos ar veltiniai su kaliošais. Pokario mokytojai dzūkiškumą rovė su mėsomis, kartu su religiniais prietarais bei buržuaziniu nacionalizmu. Ką ten dzūkų, jei ir bendrinė lietuvių kalba, formuojantis vieningai tarybinei liaudžiai, turėjo užleisti vietą didžiajai rusų kalbai. Grįžę namo iš mokyklos jų mokinukai taisydavo tarmiškai šnekančius savo tėvus, kol ir tie pradėjo vengti bent viešumoje prabilti dzūkiškai. Dabar jau seneliais ir močiutėmis tapo tie pokario vaikai, dzūkiškai suprantantys, bet nešnekantys. Tai jau yra pabaiga. Mano karta dzūkiškumo nesigėdija, netgi juo didžiuojasi kaip įdomia egzotika, bet dzūkiškai kalbėti jau nė nebando, kaip ir verpti rateliu, šienauti dalgiu arba rašyti popierinius laiškus.

Bet koks bandymas gaivinti dzūkų tarmę šiandien jau būtų panašus į padvėsusios kumelės kaustymą. Palikime ją mokslininkams, gražiai paprašykime jų užrašyti būsimoms kartoms, jei ką vertingo dar pavyks aptikti, ir susitelkime į gyvų kalbų mokymąsi. Tarp jų ir valstybinės lietuvių kalbos, kuriai, skirtingai nuo inkščiančių vakarykštės dienos garbintojų, mano kuklia nuomone, nekelia grėsmės nei tarptautiniai viešieji užrašai, nei w raidės Vilnijos lenkų arba užsieniečių žmonų pasuose. Kalba, kuria leidžiami laikraščiai ir žurnalai, transliuoja televizijos kanalai ir radijo stotys, vedama valstybės raštvedyba, rašomos knygos bei tinklaraščiai ir kasdien bendrauja tarpusavyje beveik 3 milijonai žmonių yra sveika, gyva ir gyvybinga savaime. Jai nereikia jokio rezervato, apsaugos nuo svetimų įtakų ir pačių jos vartotojų. Po muziejaus apsauginiu stiklu pakištas gyvas daiktas kaip mat susiraukšlėja ir tampa dūlėjančiu lavonu. Dzūkų tarmę toks likimas jau ištiko. Nelinkiu to lietuvių kalbai.

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 8 d.


Įgaliojimą statyti elektrinę jau suteikėme 2008-aisiais


Pro redakcijos duris nepasibeldęs įvirsta pasiklydęs „žaliasis” treninginėmis kelnėmis, guminėmis šlepetėmis ir odiniu švarku:
- Ar čia pas jus galima pasirašyti prieš atominę elektrinę?

- Juk matėte, kad ant durų nėra „Gazpromo” lipduko, tai ieškokite kitur...

Kai tą pačią dieną užklydo dar trys, susimąsčiau, kas čia taip staiga nutiko. Kadangi mano išsilavinimas, jeigu išvis jį taip galima pavadinti, labai tolimas energetikai, o apie branduolines reakcijas žinau tik iš iliustruotų mokslo populiarinimo žurnalų, tai manau nesąs pajėgus spręsti, ar Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės. Taip pat nesu kompetentingas spręsti, kiek nitratų gali būti kilograme agurkų, kokio storio turi būti gelžbetoninės sijos, kad tiltas nenugarmėtų į upę drauge su manimi juo važiuojant. Visai nesuprantu, kiek anglies dvideginio gali išmesti mano automobilio variklis ir kokią didžiausią spinduliuotę skleisti mano mobilusis telefonas. Dar daugiau, išskyrus retus atvejus, kai ką nors skaitinėju vedinas smalsumo, arba prisisiunčiu informacijos iš interneto, kaip išardyti ir sėkmingai sudėti kokį nesudėtingą buities prietaisą, kurį, norėdamas pasipuikuoti prieš žmoną bei dukrą, pats imuosi remontuoti, aš netgi nesistengiu visko sužinoti. Nes žinau, kad tai paprasčiausiai neįmanoma, mokslas ir technologijos taip ištobulėjo, kad netgi gretimų sričių mokslininkams nelengva suprasti vienam kitą.

Todėl galiu tik pasidžiaugti, jog visus tuos sprendimus atstovaujamosios demokratijos šalyse priima mūsų išrinkti politikai. Tai jų darbas pasitelkti ekspertus, konsultantus, įsigilinti ir nuspręsti, ar šiandien reikia statyti atominę elektrinę, ar tarpgalaktinį erdvėlaivį. Ir šiandien internete nesunkiai galite susirasti visų 2008 m. Seimo rinkimuose dalyvavusių ir mūsų palaikymą gavusių politinių partijų rinkimines programas. Ten tikrai rasite energetikai skirtus skyrius ir įsitikinsite, jog visos jos pasisakė už naujos atominės elektrinės statybą. Mes už juos balsavome, tai reiškia toms programoms pritarėme. Argumentai, kad rinkimų dieną kasėte bulves pas Bronių, garinotės Druskininkų vandens parko pirčių zonoje ar grybavote kur nors tarp Žiogelių bei Randamonių, o blogą Seimą išrinko kažkas kitas, čia netiks. Jeigu savo noru atsisakėte sprendimo galios, tai tik save galite ir kaltinti. Va, bus šį rudenį nauji Seimo rinkimai, galėsite bent jų nepražiopsoti. Jei ne, ateisime mes su žmona ir dar tvarkietis Arūnas L., kuris sako gyvą Rolandą Paksą matęs, ir konservatorius Gintaras Č., kuris sėdi su lituokliu rankoje aukštu žemiau už mano redakciją esančioje radijo aparatūros taisykloje. Ir vėl išrinksime Seimą, kuris jums taip pat nepatiks, kaip nepatinka šiandieninis.

Manymas, kad visose gyvenimo srityse, taip pat ir energetikoje, išmanote daugiau už visus savo kaimynus, buvusius klasės draugus ir juolab Seimą, nėra vakar atsiradęs reiškinys. Visažinybės sindromas būdingas žmonėms, nesuvokiantiems savo pažinimo ribų. Antikiniam filosofui Sokratui priskiriama frazė „Žinau, kad nieko nežinau” (lot. Scio nihil scio) reiškia, kad didėjant pažinimui, plečiasi ir nežinojimo ratas, nes kiekviena nauja informacija iškelia naujų klausimų. Todėl išmanančių apie atominę energetiką, politikų korupciją ir pedofilijos bylų eigą vienu metu man knieti paklausti, ar jau sugebėjo, pavyzdžiui, susitarti su kaimynais ir renovuoti vėlyvojo brežnevizmo epochos daugiabutį namą, kuriame gyvena. Nes paprasčiausi išlaidų buto šildymui palyginimai tarp vienodų Druskininkų miesto Šiltnamių gatvės namų, kurių vienas yra renovuotas, o kitas ne, liudija, jog renovacijos imtis verta net ir tikintis tik tos nedidelės valstybės paramos, kuri teikiama pagal šiuo metu galiojančią tvarką. Kodėl tuomet visame kurorte renovuoti vos keli daugiabučiai namai? Keisčiausia, kad visai netolimų Dzūkijos kaimų žmonės, už kuriuos druskininkiečiai jaučiasi gerokai labiau apsišvietę, negaudami jokios valstybės paramos, per keletą pastarųjų metų gan sparčiai renovuoja savo trobeles. Dažniau važinėjant iš Druskininkų, pavyzdžiui, į Lazdijus, nesunku pastebėti, kaip keičiasi pakelės sodybos: įstatomi nauji sandarūs langai, šiltinamos sienos, keičiami atgyvenę šiferio stogai. Tiesa, pastarajam veiksmui šiemet buvo skirta šiek tiek Europos Sąjungos paramos, bet daugelis stogus dengė dar jos nesulaukę. Ir tai daro tariamai tamsūs kaimiečiai, kūrenantys santykinai pigiomis malkomis, o ne už centralizuotai tiekiamą šilumą, pagamintą deginant vis brangstančias dujas, vos pajėgiantys susimokėti miesto visažiniai.

Vasarai beprasidedant apie šildymą užsiminti gal ir netiktų, bet ši savaitė prasidėjo tokiais orais, kad mano senas, bet vis dar šmaikštumo neprarandantis tėvas pacitavo kažkur nugirstą frazę: „Peržiemojom žiemą, tai peržiemosim ir vasarą”. Gaila, ne visi. Po kelių visiškai netikėtų kurorte žinomų žmonių savižudybių druskininkiečius sukrėtė žinia apie mūsų išrinkto Seimo nario, Druskininkų garbės piliečio profesoriaus Justino Karoso mirtį. Būtent jis prikalbino eiti į politiką dabartinį Druskininkų savivaldybės merą ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentą Ričardą Malinauską ir talkino prastumiant pirmuosius jo sumanytus svarbiausių kurorto infrastruktūros objektų gaivinimo projektus. Kitą vertus, tai padėjo susiformuoti vienpartiniam ir vis dažniau viešojoje erdvėje autoritariniu pavadinamam Druskininkų savivaldybės valdymo modeliui, labiau primenančiam ne savivaldą, o stambaus verslo struktūrą. Ir vis dėlto, mano baisiai subjektyvia nuomone, profesorius nusipelnė, kad jo vardu Druskininkuose būtų pavadinta jei ne gatvė, tai bent parko medžių eilė greta dr. Bronislovo Lubio sakurų alėjos.