2011 m. sausio 28 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 sausio 28 d.

Jau persiritome per pusiaužiemį, bet tikriausiai meška ant kito šono persivertė nė neatsimerkusi. Kai matau, kokiu greičiu tirpsta malkos, kurių, kaip naiviai tikėjausi, turėjo užtekti bent porai metų, suprantu, kad išgyvename vieną rūsčiausių šio amžiaus žiemų. Guodžia bent tai, kad dienos jau ilgėja, ir rytais iš kiemo išvažiuoju prašvitus, nors dar neseniai tokiu metu būdavo gūdžiai tamsu. Jau dabar akivaizdu, kad šilumos sąskaitų už gruodžio mėnesį dydis taps svarbiausia beprasidedančios rinkimų kampanijos tema. Kadangi jums esu pažadėjęs vengti šioje skiltyje bet kokios rinkimų agitacijos, tai neaptarinėsiu ir tų sąskaitų. Nes bet koks vardijimas, kas, kada ir iš kur atvedė dujas, iš kurių gaminama ta brangi šiluma bei išnuomojo miesto šilumos ūkį, tokiame kontekste gali būti įvairiai interpretuojamas. Paliksiu tai politikams, o pats geriau jums papasakosiu, kaip rinkimų kampaniją išnaudoti savo reikmėms.
Kadangi esate rinkėjai, tai dabar būtent tas laikas, kada visos partijos ir pavieniai balsų medžiotojai jums bandys įsiteikti. Todėl yra prasmės jau iš anksto susidaryti sąrašą visų labiausiai jus kamuojančių komunalinių problemų, kurių sprendimas bent iš dalies galėtų priklausyti nuo vietinės valdžios. Išmokite jį mintinai ar bent jau pasiruoškite sklandžiai atpasakoti. Jeigu esate pensininkas, bedarbis arba vaiką auginanti mama, tai drąsiai galite suplanuoti dalyvauti visų partijų susitikimuose su rinkėjais. Gal tuo metu namie liks neplauti indai, nešluotos grindys ir neišneštos šiukšlės, bet vėliau toks iš pirmo žvilgsnio beprasmis laiko praleidimo būdas gali su kaupu atsipirkti.
Taigi, susitikime su kandidatais, nutaikęs progą, kai rinkėjų prašoma užduoti klausimus arba vos susitikimui pasibaigus, išdėstykite vieną ar kelias jums svarbiausias problemas ir pasisakymą būtinai užbaikite klausimu: „Norėčiau už jus balsuoti. Ar pažadate šią mano problemą išspręsti?“. Turbūt jau kartojuosi, bet tai išties turi būti vietinės valdžios galioje esančios problemos. Jeigu kalbėsite apie globalinį atšilimą arba pedofilų klaną, kandidatai tikriausiai beveik nuoširdžiai jums pritars, bet iš to neturėsite jokios naudos.
Prieš pokalbį kišenėje būtinai įjunkite diktofoną. Dabar juos turi kone kiekvienas mobilusis telefonas. Jeigu jūsiškis neturi – pasiskolinkite iš anūkų. Ta pačia proga jie galės jus pamokyti, kaip jį įjungti. Galiu užtikrinti, kad absoliuti dauguma kandidatų jokiais būdais neišdrįs, juolab kitų rinkėjų akivaizdoje, pasiųsti jus kur nors labai toli. Įrašytus pažadus suarchyvuokite namų kompiuteryje, pažymėję, kuri byla priklauso kuriam kandidatui. Kai rinkimai baigsis, nepriklausomai nuo to, kas juos laimės, bus sudaryta nauja arba liks sena vietinė valdžia, palaukite dar mėnesį ar du, o tada aplankykite išrinktuosius. Pradėkite pokalbį nuo žodžių „Aš už jus balsavau“, o tada iš naujo papasakokite savo problemą. Už ką iš tikrųjų balsavote šiuo atveju visiškai nesvarbu. Balsavimas yra slaptas, taigi tai yra ne mano ir ne jo reikalas.
Priminkite susitikime ištartą pažadą jūsų prašymą patenkinti ir, tarsi tarp kitko, užsiminkite, kad egzistuoja to susitikimo garso įrašas. Net, jeigu išrinktasis tarybos narys bus šventai įsitikinęs, jog reikalaujate daugiau, negu jums priklauso, jis nuoširdžiai pasistengs savo pažadą įvykdyti. O jeigu nepasistengs, priminkite, kad garso įrašas labai lengvai gali patekti į žurnalistų rankas. Juk žiniasklaida tiesiog dievina viešai apsimelavusius politikus ir nepagaili jiems net ir pirmųjų laikraščių puslapių. Svarbu, kad pažadas būtų tinkamai užfiksuotas, o nesugebėjimas arba atsisakymas jį įvykdyti – akivaizdus.

2011 m. sausio 21 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 sausio 21 d.

Yra tokia mada – kiekvienus metus dedikuoti kokiai nors temai ar problemai. Ar pamenate, kiek buvo Blaivybės ir Skaistybės, Saugaus eismo ir Tolerancijos metų? Tuos titulus dalina visi, kas netingi, pradedant Jungtinių Tautų organizacija ir baigiant seniūnijomis. Metus kaip nors pravardžiuoti labiausiai mėgsta Europos Komisija ir Europarlamentas, bet nuo jų labai stengiasi neatsilikti mūsų šalies valdžios įstaigos. Ir nors dažniausiai tie metų pavadinimai su mūsų kasdieniu gyvenimu siejasi ne daugiau, negu centralizuotos šilumos sąskaita su Majų kalendoriumi, šiemet druskininkiečiams jau nuo pat metų pradžios pradėjo sektis. Sausio 19 d. Ūkio ministerija, „akcentuodama sveikatos turizmo svarbą turizmo paslaugų eksportui ir sezoniškumo mažinimui“, 2011-uosius paskelbė Sveikatos turizmo metais. O kadangi gyvename didžiausiame gydomajame kurorte, nors ir labai besistengiančiame keisti savo įvaizdį į pramogų centrą, tai galime vertinti kaip ministerijos atsigręžimą „veidu į Druskininkus“. Negalėčiau pasakyti, kad ir anksčiau ji mums subinę rodė – dauguma druskininkietiškų investicinių projektų pro šią ministeriją praslysdavo kaip sviestu patepti ir gaudavo palaiminimą naudoti tiek europinių lėšų, kiek tik reikėjo. Gal tik Viktoro Uspaskicho ministravimo metu buvo garsiai suabejota, ar Druskininkų vandens parkas nebus nuostolingas, o jo posto paveldėtojai Kęstutis Daukšys ir Vytas Navickas Druskininkus pamilo tarsi nuosavą kolektyvinį sodą. Nedaug nuo jų tesiskiria ir Dainius Kreivys, vadovaujantis ministerijai nuo 2008 m. gruodžio 10 d.
„Lietuva turi dideles galimybes plėtoti ir eksportuoti sveikatos turizmo paslaugas, kadangi išsiskiria kaip geros kainos ir kokybės santykio sveikatos turizmo šalis. Taip pat drąsiai galime konkuruoti su kitomis šalimis, nes atitinkame aukštus paslaugų kokybės standartus, įvairioms sveikatos procedūroms naudojame gamtos išteklius, turime aukštos kvalifikacijos specialistų“, – sakė ūkio viceministras Daumantas Lapinskas.
Pabandykime pasigilinti, kodėl gi prireikė „atsigręžti“ į sveikatos turizmą? Gal todėl, kad daugiau gręžiotis nelabai į ką ir beliko? Turizmo verslui krizė smogė itin skaudžiai, jau 2009 m. viduryje turizmo rinka smuko ketvirtadaliu, o atvykstamajam turizmui ne ką mažiau už sunkmetį pakenkė „flylLAL” bankrotas. Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija ne kartą skelbė bauginančius skaičius ir du metus maldavo sumažinti pridėtinės vertės mokestį apgyvendinimo paslaugoms. Vyriausybė tų maldavimų negirdėjo nei 2009, nei 2010 metais, o 2010-ųjų lapkritį eilinį kartą priėmė nutarimą, kuriuo nepritarė siūlymams sugrąžinti viešbučiams PVM lengvatą. Bet čia įsikišo Seimas ir nusprendė nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įtvirtinti lengvatinį 9 proc. tarifą turizmo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka teikiamoms viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms.
„Lietuva dar neišnaudojo vienos iš sveikatos turizmo rūšies – medicinos turizmo potencialo ir kol kas nėra įtraukta nei į pasaulio, nei Europos medicinos turizmo žemėlapius, o medicinos paslaugų eksportas sudaro tik nežymią dalį visos Lietuvos paslaugų eksporto. Tačiau neabejotinai ši turizmo rūšis turi dideles plėtros ir augimo galimybes“, – teigia ūkio viceministras.
Tai jau tikrai, kad neišnaudoja, nes tos pačios ministerijos Turizmo departamento skelbiami statistiniai duomenys akivaizdžiai liudija, jog sveikatos turizmo tikslais į Lietuvą atvykstama gerokai rečiau, negu apsipirkti ir net keletą kartų rečiau, negu draugų ar giminaičių lankyti. Prisiminus 2007-2008 m. į Lietuvą alaus pagerti skraidydavusius britus, gali pajuokauti, kad europiečiams Lietuva labiau asocijuojasi ne su sveikatos taisymu, o su jos gadinimu.
Siekdama populiarinti medicinos turizmą, šiais metais Ūkio ministerija planuoja parengti Lietuvos medicinos turizmo plėtros ir medicinos paslaugų eksporto skatinimo strategiją 2011–2020 m., o kol ji bus rengiama, šimtai Lietuvos gydytojų skuba mokytis vokiečių kalbos ir dairosi vietų netrukus savo darbo rinką atversiančioje Vokietijoje. Tai irgi yra eksportas, tik ne paslaugų... Ir nors, pasak D. Lapinsko, „Lietuvoje medicinos paslaugų kainos yra ženkliai mažesnės nei kitose ekonomiškai išsivysčiusiose Europos šalyse ir JAV“, patys lietuviai vis dažniau mokamas medicinos paslaugas perka ne artimiausioje poliklinikoje, o kaimyninėje Baltarusijoje. Šią ne itin demokratišką, bet užtat labai pigią šalį atranda ir mūsų kurorto ištikimiausi klientai lenkai.
Visa tai jums pasakodamas netroškau tiesiog pasišaipyti iš ministerijos, Lietuvos kurortų asociacijos ir Nacionalinės SPA asociacijos pastangų atkreipti dėmesį į sveikatos turizmo sektoriaus svarbą, o tik pastebėti, jog vien rengiamų koncepcijų, be jas lydinčių mokestinių lengvatų ir investicijų skatinimo čia nepakaks. Ūkio ministerija suskaičiavo, kad sveikatingumo tikslais atvykęs turistas vidutiniškai per dieną išleidžia per 350 litų, o atostogaudamas ir poilsiaudamas – apie 210 litų. Verta susimąstyti ir tiems, kas labai troško kuo greičiau užmiršti Druskininkų, kaip gydomojo kurorto, įvaizdį ir stačia galva pasinerti į pramogų verslą.

2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis

Išsilavinimas

Kai buvau už stalą mažesnis pūgžlys, tėvai už rankos nusivedė į naujametį renginį Rašytojų sąjungoje. Man betrepsint su kitais vaikais kažkokiame ratelyje, į jo vidurį įsvirduliavo Paulius Širvys. Atsisuko į mane ir padeklamavo dvieilį: "Mokė, mokė, neišmokė ir paliko vaiką tokį..."
Nuo to laiko ir nustojau mokytis, tik įdėmiai stebėjau žmones.

2011 m. sausio 14 d., penktadienis

Plikė

Išsimuilinęs galvą kažkodėl užsimaniau sužinoti, kokį aš čia šampūną naudoju. Prasivalau putas nuo vienos akies, markstydamasis pažvelgiu į šampūno buteliuką ir perskaitau pavadinimą: „Plikė“.
Tai va, bl..., kodėl,- sakau sau – ant mano galvos vis mažiau ir mažiau plaukų belieka.“
Na, nesu aš jau toks užsikompleksavęs dėl tų retėjančių plaukų, gal todėl, kad jaunystėje jie buvo vešlūs, kokių tik šukuosenų nesu išbandęs, bene ilgiausiai nešiojau ilgus plaukus, surištus į kasą, o dabar vis dažniau, negaišindamas kirpėjų, kerpuosi pats. Žinau tris šukuosenas: 9, 6 ir 3 milimetrai. Tiek nustatymo galimybių turi mano plaukų kirpimo mašinėlė, bet žmona sako, kad 9 milimetrai – tai kalibras, o ne šukuosena. Tik mamai tos mano šukuosenos vis nepatinka – kai nešiojau ilgus plaukus sakydavo, kad kaimynės jos vis klausia, ar sūnus kartais nėra narkomanas arba pederastas, o dabar – banditas.
Neskubėdamas išsiploviau galvą ir dar kartą, tik dabar jau abiem ir nemuilinom akim, pažiūrėjau į tą šampūno talpą. Ogi visai jis ne „Plikė“, o „Plukė“ - toks vėdryninių šeimos augalas, gėlė, lotyniškai vadinama anemone, kas savo ruožtu kildinama iš graikiško žodžio, reiškiančio vėją.
Tik plukių tame šampūne, išpilstytame Vilniaus priemiestyje, nėra nė kvapo, bet yra liepžiedžių ir alavijų ekstrakto. Ir už tiek dėkui.

Druskininkų savaitė 2011 sausio 14 d.

Metai prasidėjo skaudžia netektimi. Vis dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad jau daugiau nebeišgirsiu po bažnyčios skliautais aidinčio Birutės Zalanskaitės balso. Turbūt ne man vienam taip būna, kad mintyse planuoji su vienu ar kitu žmogumi ilgiau pasišnekėti, įsiklausyti į jo mintis, bet taip ir nespėji, taip ir lieka kažkokia neužpildyta tuštuma. Prisimenu, lyg tai būtų vakar, kaip B.Zalanskaitę vežėmės iš Druskininkų į Vilnių, kur Rašytojų sąjungos salėje ji ketino dalyvauti mano tėvo knygos pristatymo vakare. Kelias neartimas, dar slidu buvo, tai apie porą valandų važiavome, o Birutė visą kelionę pasakojo, kaip ją liūdina, kad mūsų bažnyčiose grigališkąjį choralą ir lietuviškas giedojimo tradicijas išstumia iš už Atlanto atkeliaujančios mūsų mentalitetui svetimos giesmės. Prisipažinsiu, man turbūt dar vaikystėje, kaip kartais sakoma, lepečkojė ant ausies užmynė, muzikos pamokose pedagogai prašydavo geriau patylėti ir negadinti choro, bet ir tokiam beklausiui, išgirdus, kaip B.Zalanskaitė gieda retą, iš mano velionės močiutės Onos išmoktą dainą, kažkas suvirpa.
Kone visą savaitę besitęsiantis atlydys mūsų kiemą pavertė tikra čiuožykla. Kai ant ledo paslydę skaudžiai išsitėškiam mes, nestabilūs dvikojai padarai, nieko stebėtino, bet, kai pradeda griuvinėti šuo ir katės, tai jau tikrai slidu. Pabarstyčiau smėlio su druska, bet žemė sušalusi, nėra kaip prisikasti, o rudenį jo atsargų nepasiruošiau, tai negi dabar parduotuvėje pirkti. Didžiausiame Druskininkų prekybos centre vietoje kalėdinės atributikos likučių šią savaitę išsirikiavo... lagaminai. Kas jau kas, o prekybininkai visuomenės nuotaikas geriausiai jaučia. Kai visos šventės baigėsi, belieka parduoti druskininkiečiui lagaminą ir palinkėti laimingo kelio. Tik aš vienas dar kartais nustembu, kai sutiktas senokai pažįstamas žmogus praneša susiruošęs emigruoti iš mūsų kurorto ir šalies. Ir tai – ne ką tik mokyklas baigę jaunuoliai ar bedarbiai statybininkai, o brandūs, išsilavinę, šeimas ir namus turintys druskininkiečiai.
Vis dažniau girdime susirūpinimą sparčiai mažėjančiu gimstamumu ir nykstančiomis šeimos vertybėmis. Štai ir Lietuvoje viešintis Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininkas, Volokolamsko stačiatikių metropolitas Hilarionas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis bei juos lydintys bažnytinių konfesijų atstovai, apsilankę pas Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, išreiškė susirūpinimą, kad dėl „nepalankių demografinių tendencijų Lietuva atsidūrė pavojuje.“ Nors Seimo pirmininkė juos atidžiai išklausė, bet kai valstybės „kova už šeimą” grindžiama tuo, jog mažėja jaunų mokesčių mokėtojų, kurie išlaiko pensininkus bei pripildo biudžetą, imu abejoti, ar politikams pati šeima yra vertybė, jeigu jos vertę reikia pagrįsti ekonomistiniais argumentais. Gal vertybė jiems yra esama archaiška valstybės valdymo ir socialinio draudimo sistema, o šeima – tik viena iš priemonių jai išsaugoti? Net jei galima būtų priversti Lietuvos piliečius daugintis kaip triušius, nėra priemonių, kaip juos priversti čia pasilikti gyventi, todėl šis argumentas nebetenka prasmės. Jaunystėje mūsų politikai mokėsi apie XIX a. industrinį kapitalizmą su pigia greitai besidauginančia ir iš kaimų į miestus plūstančia darbo jėga ir bismarkinę pensijų sistemą, o vėliau jau nieko nebeskaitė, todėl tesugeba stengtis išsaugoti tai, ką pažįsta. Šiuolaikinė visuomenė jiems yra pernelyg sudėtinga, o joje vykstantys procesai nepažinūs. O kadangi tikrasis prioritetas yra ne šeima, o valstybė, tai, prasidėjus sunkmečiui, anksčiau buvusi padidinta valstybės parama vaikus auginančioms šeimoms kaipmat ištirpo. Taip ir išsidavė, kad šeima – tik priemonė.
Po Sausio 13-osios jubiliejaus renginių, kai pagerbėme žuvusiuosius už mūsų šalies laisvę, kažkaip nejauku, bet reikia tai parašyti – valstybė negali būti savitikslė, o jos finansinis stabilumas svarbesnis už šeimos ir asmens gerovę. Emigruodami iš tokios susireikšminusios valstybės piliečiai pirmiausia išreiškia savo požiūrį į tokį jų privataus gyvenimo nuvertinimą. Išvykdami iš klestinčio kurorto – taip pat „balsuoja kojomis“ už tai, kad investicijų srautas ir nauji infrastruktūros objektai negali būti svarbiau už miestiečių gerovę ir savaime jos nesukuria arba sukuria tik labai negausiam išrinktųjų būreliui. O jūs skaitykite ir džiaukitės, kokius jie namus išsistatė, kokiuose egzotiniuose kraštuose su naujomis žmonomis poilsiauja ir kokiais automobiliais važinėja. Nedžiugina, neįkvepia? Tai bent garsiai to nesakykite – nepatriotiška.

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

Paskutinė galimybė

Šiandien didžiausiame Druskininkų prekybos centre nurinkti praėjusių švenčių atributiukos prekių likučiai, o į jų vietą išdėlioti... lagaminai. Turbūt, tai jau paskutinė galimybė ką nors parduoti masiškai emigruoti susiruošusiems druskininkiečiams.

2011 m. sausio 8 d., šeštadienis

„Prijaukintoji Anglija“

Neįsigyti naujausios Andriaus Užkalnio knygos „Prijaukintoji Anglija“ po to, kai Varėnos grybų šventėje sutiktas autorius padovanojo ankstesnį savo kūrinį „Kelionių istorijos“, ir jį skaitydamas išties patyriau malonumą, buvo kažkaip nepadoru ar bent jau baisiai nemandagu. „Užkalnis – tai popsas,“- nuoširdžiai perspėjo mane vienas vyresniosios kartos lietuvių rašytojas, o Artūras Račas savo tinklaraštyje teigia, jog jis negali nė žurnalistu vadintis. Todėl pirmiausiai „Prisijaukintosios Anglijos“ ėmiau ieškoti „Maximos“ knygų skyrelyje, tarp Beatos Nicholson patiekalų ir Dan Brown sąmokslo teorijų. Neradęs, pasijutau atlikęs pareigą ir porai savaičių nuraminau savo sąžinę, bet šį penktadienį ji mane vos ne už parankės paėmusi nuvedė į vieną Druskininkų knygyną, kurio nuolaidų kortelę pačiu laiku ištraukė iš piniginės mano žmona. Meteorologai žadėjo beveik angliškai darganotą savaitgalį, idealiai tinkantį likti namie, prisikūrenti krosnį, išsidrėbti fotelyje ir skaityti.
Negalėčiau savęs priskirti šios knygos tikslinei auditorijai vien todėl, kad, bent jau šiuo metu, kol Lietuvoje turiu darbą, šeimą, namus, šunį ir keturias kates, emigruoti į Angliją neplanuoju. O jeigu jau taip nutiktų, kad tektų rinktis kitą šalį, tai sąrašas prasidėtų ne nuo Jungtinės Karalystės, o nuo kairiųjų intelektualų taip keikiamų Jungtinių Amerikos Valstijų, nors ir nežinau, kaip legaliai ten atsidurčiau. Kita vertus, kaip ir kiekvienas lietuvis, turiu gausų būrį draugų, jau įsikūrusių Anglijoje, todėl bent vienas kitas patarimas iš knygoje „Prijaukintoji Anglija“ gausiai pažertų instrukcijų, galėtų praversti net ir man. Na, pavyzdžiui, „Peiliuką palik namie“. Esu gyvas pavyzdys, kad tokie patarimai skirti ne vien septynis kartus už nužudymus ir kūno sužalojimus teistiems randuotiems „autoritetams“, nes Berlyne sugebėjau įsinešti į Bundestagą kuprinės dugne neapdairiai užmirštą medžioklinį peilį, ir, turbūt, tik Kalėdų proga, išvengiau nuobodaus įrodinėjimo, jog nesu teroristas. Tenka pripažinti, kad, man įdomiau buvo skaityti „Kelionių istorijas“, nors vien tai, kad nė karto neprisijungiau prie socialinio tinklo „Facebook“, kol neužverčiau paskutinio „Prijaukintosios Anglijos“ puslapio, reiškia, kad ir ši knyga gali įtraukti ir nepaleisti.
A.Užkalnis nedvejodamas imasi nagrinėti net ir tokias nepolitkorektiškas temas, kaip Anglijoje apsigyvenusių lietuvaičių santuokos su kitos rasės migrantais, ir sugeba neveidmainiaudamas apie tai parašyti taip, kad negrėstų jokie kaltinimai rasizmo propagavimu. Nors kai kurie recenzentai šią knygą vadina „aštria“ ir lygina su A.Užkalnio straipsniais, publikuotais „Lietuvos ryte“, knyga yra knyga ir su vakarykščiais oponentų pasisakymais joje nepasiginčysi. Jeigu „Kelionių istorijų“ straipsniai buvo rašyti skirtingu metu, publikuoti skirtinguose žurnaluose ir, skaitant knygą, tai jautėsi, tai „Prijaukintoji Anglija“ yra vientisesnė, tarsi parašyta ar bent suredaguota vienu prisėdimu. Į pabaigą pradėjo erzinti pasikartojantys teiginiai, kad vieną ar kitą anglišką žodį sunku arba neįmanoma tiksliai išversti į lietuvių kalbą. Sovietmečiu surusėję lietuviai taip pat skųsdavosi, kad lietuvių kalba nepajėgi perteikti visos „turtingos ir galingos Lenino ir Stalino kalbos“ žodžių prasmės. Todėl drįstu teigti, kad rašytojui A.Užkalniui jau pats metas bent keleriems metams grįžti į Lietuvą, ką jis, beje, ir žada padaryti. Dar labiau džiugina pranešimai, jog šis autorius rašo jau nebe publicistikos, o grožinės literatūros knygą. Privalėsiu nusipirkti.

2011 m. sausio 7 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 sausio 7 d.

Kai visos šventės pasibaigia, belieka sniegas. Daug sniego. Viršuje puraus, po juo – dar sluoksnis sukietėjusio nuo ano atlydžio, o po juo dar ir ledas. Ant tokios iš pirmo žvilgsnio lengvutės pusnies užvažiavus ar užlipus pasigirsta traškesys ir ratas arba koja prasmenga taip, kad išsivaduoti prireikia nemažai pastangų. Ar jau pakankamai prisimojavote sniego kastuvu? Sveikas ir smagus šis darbas – apkrovą gauna visos raumenų grupės. Ypač naudingas tiems, kas didžiąją dienos dalį praleidžia tvankiuose kabinetuose ir namie prie televizoriaus ar kompiuterio. Ta proga prisiminiau Algio Ramanausko-Greitai sugalvotą terminą – „pripersto kambario sindromas“. Jo esmė: žmonės ilgai būnantys nemaloniai dvokiančioje patalpoje netrukus nustoja jausti tą kvapą ir mano, jog smarvės nebėra. Šis reiškinys gali pasireikšti politikoje, kultūroje, žiniasklaidoje... Gyveni, kasdien bendrauji su tais pačiais žmonėmis ir atrodo, kad jų įsitikinimai – tai visa viešoji nuomonė. Antai toks vienas Paleckis taip ilgai bendravo su jaunais kairiaisiais radikalais ir seno raugo komunistais, kad įtikėjo, jog Lietuvoje kitaip mąstančių žmonių kaip ir nebėra. O tada ėmė ir lepterėjo viešai, kad 1991-ųjų sausio 13-ąją, sovietinės kariuomenės daliniams mėginant nuversti Lietuvos valdžią, „saviškiai šaudė į savus“. Bendraminčiams patiko, bet Lietuvoje tebegyvena tūkstančiai žmonių, kurie tuos įvykius regėjo savo akimis. Tarp jų – ir gausus būrys druskininkiečių. Aš ir pats tuo metu buvau studentu, savanoriu, gyvenau Vilniaus Viršuliškių mikrorajone ir išbėgau iš namų, kai tik išgirdau šūvius prie Spaudos rūmų. Teko budėti ir prie Televizijos bokšto, ir prie Parlamento. Mes savo akimis matėme, kas ir į ką šaudė, nes stovėjome priešais šaudančiųjų vamzdžius ir žiūrėjome jiems į akis. Ir nesvarbu, kad dabar simpatizuojame skirtingoms politinėms jėgoms, dažniau pakeiksnojame šalį, kurioje gyvename, negu džiaugiamės jos laimėjimais, bet Sausio 13-oji yra mums visiems bendra, aiški ir neginčijama tiesa, nuo kurios melagingų interpretacijų užverda kraujas net taikiausiems iš mūsų. Tai, kad sausio 5 d. A. Paleckiui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, reiškia, jog ši šalis dar turi savigarbos neleisti trypti jos relikvijų. Griežčiausia bausmė, kurią įstatymas numato už viešą pritarimą tarptautiniams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už šią veiką gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės apribojimas, taip pat areštas arba laisvės atėmimas. Galbūt, praeito amžiaus pradžios revoliucionieriaus įvaizdį besikuriančiam politikui neprošal būtų bent trumpai pasėdėti „buržuazinės valstybės“ kalėjime?
Didžiausia pastarojo meto staigmena druskininkiečiams tapo pernai aršiai kritikuoto M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus direktoriaus, dailininko Dariaus Joneikos sumanymas kandidatuoti į Druskininkų savivaldybės tarybą. Pažinojau Darių, kaip apolitišką menininką, ir dabar jau nebežinau, ką galvoti. Iki pernykštės vasaros apie jį išgirsdavome tik tada, kai surengdavo savo darbų parodą. Spalvingos D.Joneikos drobės vieniems besąlygiškai patiko, kiti abejojo jų menine verte. Liepą Darių užgriuvo tikra kritikos lavina. Pirmoji jam pretenzijas pareiškė Gidų asociacija, apkaltinusi neveiklumu, priekaištavusi dėl prastėjančios muziejaus būklės. O tada jau ir Druskininkų savivaldybės vadovai nepraleisdavo nė vienos progos paaimanuoti, kaip, jų nuomone, prastai tvarkomas muziejus ir niekuomet nepamiršdavo pridurti, kad savivaldybė mielai perimtų jį iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus, o tada jau tvarkytų „kaip reikia“. Rudeniop tiesiai priešais muziejaus įėjimą „atsirado“ lenta su užrašu, kas už muziejų atsakingas. Darius dėl tokio spaudimo plaukų nuo galvos nesirovė, dirbo kaip dirbęs... O dabar, štai, į politiką... Sutiksiu gatvėje – būtinai paklausiu, kaip jis tai sugalvojo.
Šių rinkimų naujovė – elektroniniu būdu galite pasirašyti už savarankiškai rinkimuose norinčius dalyvauti kandidatus. Prisijungiate, pavyzdžiui, per savo elektroninės bankininkystės sistemą ir renkatės „Elektroninius valdžios vartus“. Aš jau išbandžiau ir įsitikinau, kad pasirašyti galima tik už tos savivaldybės kandidatus, kurioje esate deklaravęs gyvenamąją vietą. Aš tik niekaip negaliu suprasti, kodėl pasirašyti internetu galima, o sudaryti mums galimybę tokiu pat būdu balsuoti politikai pabijojo. Juk, kai lauke siaučia pūgos, balsuodamas namie ant sofos prie šilto radiatoriaus su dideliu puodeliu karštos arbatos rankoje rinkėjas būtų bent jau ne toks piktas, kaip atklampojęs į rinkimų apylinkę.