„Prijaukintoji Anglija“

Neįsigyti naujausios Andriaus Užkalnio knygos „Prijaukintoji Anglija“ po to, kai Varėnos grybų šventėje sutiktas autorius padovanojo ankstesnį savo kūrinį „Kelionių istorijos“, ir jį skaitydamas išties patyriau malonumą, buvo kažkaip nepadoru ar bent jau baisiai nemandagu. „Užkalnis – tai popsas,“- nuoširdžiai perspėjo mane vienas vyresniosios kartos lietuvių rašytojas, o Artūras Račas savo tinklaraštyje teigia, jog jis negali nė žurnalistu vadintis. Todėl pirmiausiai „Prisijaukintosios Anglijos“ ėmiau ieškoti „Maximos“ knygų skyrelyje, tarp Beatos Nicholson patiekalų ir Dan Brown sąmokslo teorijų. Neradęs, pasijutau atlikęs pareigą ir porai savaičių nuraminau savo sąžinę, bet šį penktadienį ji mane vos ne už parankės paėmusi nuvedė į vieną Druskininkų knygyną, kurio nuolaidų kortelę pačiu laiku ištraukė iš piniginės mano žmona. Meteorologai žadėjo beveik angliškai darganotą savaitgalį, idealiai tinkantį likti namie, prisikūrenti krosnį, išsidrėbti fotelyje ir skaityti.

Negalėčiau savęs priskirti šios knygos tikslinei auditorijai vien todėl, kad, bent jau šiuo metu, kol Lietuvoje turiu darbą, šeimą, namus, šunį ir keturias kates, emigruoti į Angliją neplanuoju. O jeigu jau taip nutiktų, kad tektų rinktis kitą šalį, tai sąrašas prasidėtų ne nuo Jungtinės Karalystės, o nuo kairiųjų intelektualų taip keikiamų Jungtinių Amerikos Valstijų, nors ir nežinau, kaip legaliai ten atsidurčiau. Kita vertus, kaip ir kiekvienas lietuvis, turiu gausų būrį draugų, jau įsikūrusių Anglijoje, todėl bent vienas kitas patarimas iš knygoje „Prijaukintoji Anglija“ gausiai pažertų instrukcijų, galėtų praversti net ir man. Na, pavyzdžiui, „Peiliuką palik namie“. Esu gyvas pavyzdys, kad tokie patarimai skirti ne vien septynis kartus už nužudymus ir kūno sužalojimus teistiems randuotiems „autoritetams“, nes Berlyne sugebėjau įsinešti į Bundestagą kuprinės dugne neapdairiai užmirštą medžioklinį peilį, ir, turbūt, tik Kalėdų proga, išvengiau nuobodaus įrodinėjimo, jog nesu teroristas. Tenka pripažinti, kad, man įdomiau buvo skaityti „Kelionių istorijas“, nors vien tai, kad nė karto neprisijungiau prie socialinio tinklo „Facebook“, kol neužverčiau paskutinio „Prijaukintosios Anglijos“ puslapio, reiškia, kad ir ši knyga gali įtraukti ir nepaleisti.

A.Užkalnis nedvejodamas imasi nagrinėti net ir tokias nepolitkorektiškas temas, kaip Anglijoje apsigyvenusių lietuvaičių santuokos su kitos rasės migrantais, ir sugeba neveidmainiaudamas apie tai parašyti taip, kad negrėstų jokie kaltinimai rasizmo propagavimu. Nors kai kurie recenzentai šią knygą vadina „aštria“ ir lygina su A.Užkalnio straipsniais, publikuotais „Lietuvos ryte“, knyga yra knyga ir su vakarykščiais oponentų pasisakymais joje nepasiginčysi. Jeigu „Kelionių istorijų“ straipsniai buvo rašyti skirtingu metu, publikuoti skirtinguose žurnaluose ir, skaitant knygą, tai jautėsi, tai „Prijaukintoji Anglija“ yra vientisesnė, tarsi parašyta ar bent suredaguota vienu prisėdimu. Į pabaigą pradėjo erzinti pasikartojantys teiginiai, kad vieną ar kitą anglišką žodį sunku arba neįmanoma tiksliai išversti į lietuvių kalbą. Sovietmečiu surusėję lietuviai taip pat skųsdavosi, kad lietuvių kalba nepajėgi perteikti visos „turtingos ir galingos Lenino ir Stalino kalbos“ žodžių prasmės. Todėl drįstu teigti, kad rašytojui A.Užkalniui jau pats metas bent keleriems metams grįžti į Lietuvą, ką jis, beje, ir žada padaryti. Dar labiau džiugina pranešimai, jog šis autorius rašo jau nebe publicistikos, o grožinės literatūros knygą. Privalėsiu nusipirkti.