|
Gyvenimas kaime ne būtinai privalo būti nuobodus |
„Gyventi Lietuvoje galima 5-6 mėnesius per metus, o kitą
pusmetį čia tamsu, šalta ir nesinori išeiti iš namų,”- svarstė mano bičiulis
Viktoras 2007-aisiais, planuodamas išvyką į vieną šiltą Centrinės Amerikos
šalį. Tai buvo dar prieš nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, kai mudu daugmaž
sėkmingai prisidurdavom prie algų perparduodami vieną-kitą sodybą pamiškėje
gražių vietų poilsiui ieškantiems vilniečiams ir kauniečiams. Dabar jis dirba
atokioje Norvegijos saloje, už poliarinio rato, o grįžęs į Lietuvą atostogų
džiaugiasi švelnia lietuviška žiema.
Norvegų jaunimas, beje, irgi bėga iš kaimų ir mažų miestelių
į sostinę, kur ryškesnės šviesos ir galima rasti patrauklesnio už menkės
skrodimą darbo. Lietuviams tas skrodimas gal irgi ne itin patiktų, jei ne alga,
padedanti greitai priprasti prie žuvies kvapo ir žvarbaus nuo jūros pučiančio
vėjo.
Kalbėdamas apie Lietuvos demografinę situaciją, „Nordea“
banko ekonomistas Žygimantas Mauricas pasidžiaugė, jog artimiausius 3-4 metus
ji bus labai gera, nes kol kas 20-35 metų gyventojų šalyje yra pakankamai, o
sostinėje jie sudaro net 25 proc.
„O tai kodėl tuomet mažuose miesteliuose labiausiai klesti
laidojimo kontoros?”- pakomentavo šias įžvalgas rašytojas ir publicistas
Sergejus Kanovičius.
Man tikrovė regis kažkur daugmaž per vidurį tarp jų dviejų
piešiamo vaizdo. Susiurbusi gabiausius žmones iš provincijos, mūsų sostinė
nesiskiria nuo bet kurio seno universitetinio Europos miesto. Ypač, kai išeinu
pasivaikščioti po jos senamiestį geru oru penktadienio vakarą. Gal tik kalbų ir
rasių įvairovės galima būtų pasigesti. Užtat rajonų centrai, maži miesteliai ir
bažnytkaimiai, net ir pasidabinę europiniais pinigais rekonstruotomis aikštėmis
bei žiedinėmis sankryžomis, atgyja tik per ypatingas šventes ir kokius nors
jubiliejus, kai naujais automobiliais, vietinių matytais tik per Metų
automobilio konkursui skirtas televizijos laidas, suvažiuoja iš ten kilę
įžymybės ir bendravimo su gyvais žmonėmis išsiilgę politikai.
Visos lig šiol skaitytos regioninės plėtros vizijos, kurias
teko vartyti ar skaityti, buvo panašesnės į nacionalinio biudžeto ir ES struktūrinių fondų pinigų įsisavinimo
instrukcijas. Net ir renovavus visus miestelių silikatinius keturbučius,
išasfaltavus ir apšvietus gatves, pristačius nuorodų į seniai užmirštų rašytojų
tėviškes, pripirkus instrumentų bendruomenių šventėse grojančioms kapeloms ir
suteikus mokestinių lengvatų vietiniams verslininkams, gyvybės bus tik vos vos
daugiau. Tarsi seną tolimą giminaitį iš kaimo, pastaruosius 50 metų žiemą ir
vasarą dėvėjusį tą patį rudą švarką iki blizgesio nutrintomis rankovėmis,
nusivežtumėm į „Akropolį” ir perrengtumėm rūbais iš naujos kolekcijos.
Pasiausti į klubą jis vis tiek nenueis, bet tikriausiai ras kelią į autobusų
stotį, o prieš išvykdamas namo dar išlenks kelis bokalus ir pames kepurę.
Seirijai, Krikštonys ar Leipalingis gali tapti truputį
patogesne vieta gyventi neturintiems kur skubėti pensininkams, o gavusi paramą
Varnėnų lentpjūvė įdarbintų dar kelis pagalbinius darbininkus. Bet iš ten kilę
jaunuoliai, baigę gimnazijas ir pastudijavę Lietuvos arba užsienio
universitetuose humanitarinius ar inžinierinius mokslus, vis tiek neras ką
veikti gimtinėje. Gal per dešimtmetį prireiks kelių mokytojų tuštėjančiai
pagrindinei mokyklai, vargonininko parapijai ir kokio vyr. specialisto
seniūnijai. Darbo vietą mažame miestelyje sau galėtų susikurti šeimos
gydytojas, veterinaras arba autoelektrikas, bet penkių teisininkų per metus
tikrai nereikės.
Net tuomet, kai mūsų pajamos pasieks Europos Sąjungos
vidurkį, mažų miestelių ir kaimų tuštėjimas tebesitęs. Karų, skurdo ir klimato
kaitos vejami iš savo šalių migrantai, kaip ir Vakarų Europoje, kursis tik
didžiuosiuose miestuose. Ūkininkai jau dabar pratinasi verstis samdydami kuo
mažiau darbininkų, o netrukus pradės plisti ne tik automatizuotos gyvulių
šėrimo sistemos, bet ir traktoriai bei kombainai, dirbsiantys laukuose be
vairuotojų.
Darbo vietų provincijoje padaugėtų tik tuo atveju, jei
paplistų mada išėjusiems į pensiją miestiečiams keltis gyventi į kaimą, kur
daugiau gamtos, tyras oras ir galima pigiau šildytis malkomis. Jiems reikės ir
tas malkas suskaldyti, produktus, užsakytus iš internetinės parduotuvės, į
namus atgabenti, žiemą sniegą nukasti, o vasarą veją nupjauti. Paskatinti
senjorų kraustymąsi iš miestų galėtų tik gudriai suplanuotas visuotinis
nekilnojamojo turto mokestis, kurio dydis priklausytų nuo apmokestinamo būsto
vertės. Jeigu už butą Vilniuje per metus tektų mokėti 800-1000 litų, o namuką
kaime - dešimt ar dvidešimt kartų mažiau, tai ne vienas pensininkas
susimąstytų, kurių galų jam pasilikti mieste.
Jau girdžiu mieląjį skaitytoją primenantį kraupias
vienkiemiuose už 20 litų nukankintų senolių istorijas ir dvejones, kaip po
pūgos jie pasieks gydytoją ar parduotuvę. Belieka priminti, kad nusikalstamumo
statistika šiuos mitus paneigia ir prastos reputacijos miestų mikrorajonuose
nukenčia gerokai daugiau negalinčių apsiginti garbingo amžiaus žmonių, negu
kaime. O sukurdami kaime jiems draugišką infrastruktūrą, viešąsias ir
komercines paslaugas, dar ir kaime užsilikusiems jauniems žmonėms darbo vietų
prigalvosime.
Sunkiausia bus įveikti šiuo metu į pensiją išeinančių
pokario vaikų galvose tūnančius stereotipus, kad kaimas - tai ne jaukus namelis
po žydinčiomis vyšniomis ir trinkelėmis grįsti takai, o įlinkę it kuino nugara
šiferiniai tvartų stogai, neišbrendamas purvas, sumaišytas su vištašūdžiais ir
daržų ravėjimas nuo aušros iki sutemų.