2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Druskininkų savivaldybės tarybos narys dr. Juozas Šarkus kreipėsi į Vyriausybės atstovę Alytaus apskrityje Jolantą Kručkauskaitę dėl neteisėto Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimo projekto

Vyriausybės atstovei Alytaus apskrityje teikiu skundą dėl neteisėtų Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko ir savivaldybės administracijos veiksmų, susijusių su 2013 m. gruodžio 30 dieną vyksiančiam Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžiui paruoštu sprendimu „Dėl Druskininkų švietimo centro teikiamos paslaugos įkainio tvirtinimo“ projektu (pridedu kopiją). 

Kaip žinia, Lietuvos žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė, išnagrinėjusi Druskininkų nepriklausomų laikraščių „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ skundą dėl neteisėtos Druskininkų savivaldybės propagandinio leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos, š.m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą, kuriame pripažino savaitraščių „Druskonis“ ir „Druskininkų naujienos“ redaktorių skundą dėl leidinio „Mano Druskininkai“ leidybos pagrįstu, nustatė grubius Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, susijusius su leidinio „Mano Druskininkai“ leidyba, ir pripažino, kad mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas Druskininkų savivaldybės periodinis leidinys „Mano Druskininkai“ leidžiamas neteisėtai. Šiame sprendime Lietuvos Žurnalistų etikos inspektorė įpareigojo Druskininkų savivaldybės administraciją, šio leidinio formalųjį leidėją savivaldybės biudžetinę įstaigą Druskininkų švietimo centrą ir Druskininkų savivaldybės tarybą nedelsiant pašalinti pažeidimus, t.y.
1) Druskininkų savivaldybes taryba, Administracijos direktorius ir Druskininkų savivaldybės
administracija toliau leidžia leidinį ,,Mano Druskininkai", tačiau jis tampa neperiodiniu ir jo turinys
apsiriboja informacijos teikimu apie Druskininkų savivaldybes institucijų bei įstaigų veiklą;
2) Druskininkų Švietimo centras toliau leidžia leidinį ir jo turinys apsiriboja informacijos,
susijusios su švietimo (mokymo) funkcijos teikimu, skleidimu;
3) leidinio ,,Mano Druskininkai" leidyba nutraukiama, o Druskininkų savivaldybės institucijos
bei įstaigos informaciją apie savo veiklą skleidžia Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje.

 Gerb. Vyriausybės atstovei Alytaus apskrityje J. Kručkauskaitei siunčiu šio Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės sprendimo kopiją.

Tačiau nežiūrint į Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės priimtą spendimą nedelsiant pašalinti Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus Druskininkų savivaldybės meras R. Malinauskas, savivaldybės administracijos direktorė V. Jurgelevičienė  bei Druskininkų švietimo centro direktorius V. Gintutis   ir toliau ne tik kad nešalina pažeidimų, bet ir toliau ciniškai įgyvendina savo planus. Š.m. gruodžio 30 d. vyksiančiam Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžiui paruoštas sprendimo „Dėl Druskininkų švietimo centro teikiamos paslaugos įkainio tvirtinimo“ projektas, kuriame numatyta tvirtinti politinės reklamos (dėl kitais metais vyksiančių Lietuvos Prezidento ir EP rikimų) įkainį. Tokie Druskininkų savivaldybės veiksmai yra akivaizdžiai nukreipti į laisvos spaudos Druskininkuose sunaikinimą.

Remiantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu, suteikiančiu teisę atlikti išankstinę savivaldybės kolegialių administravimo subjektų rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą, prašau Vyriausybės atstovę Alytaus apskrityje imtis skubių teisinių veiksmų - stabdyti š.m. gruodžio 30 d.
Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje planuojamą priimti sprendimą, susijusį su Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės  pripažinto neteisėtu savivaldybės leidinio „Mano Druskininkai“ politinės reklamos įkainių tvirtinimu, kadangi toks sprendimas dar kartą grubiai pažeistų su leidinio „Mano Druskininkai „ leidyba susijusius  įstatymus.
Dėl leidinio „Mano Druskininkai“ neteisėtos leidybos , pažeidžiant įstatymus, buvo kreiptasi ir į Seimo Antikorupcijos komisiją, todėl šio rašto kopija siunčiama ir Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkui gerb. V. Gailiui.

Pagarbiai, Dr. Juozas Šarkus

2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Ką turtuoliai veikia eilėje prie labdaros?

Jau tikriausiai girdėjote, kad Druskininkuose bus pastatytas didžiausias pasaulyje „Laikas”. Ne laikas ar laikrodis, o tokia ranka su vienu iškeltu pirštu. Ir ne viduriniu, o nykščiu. Tai reiškia, kad mūsų kurortas visiems baisiai patinka. Man irgi patinka, tai kaip ir neturėčiau dėl to bambėti. Ypač dabar, prieššventiniu metu.

Toks rekordiškai didelis butaforinis daiktas, kuris ten pirštas bebūtų iškeltas, mums išties tinka. Prie dirbtinio sniego arenos, sintetinių tropikų vandens parke ir planų perspjauti Palangą pasistatant dirbtinę jūrą. Toks saldžiai mielas kurortinis miestelis, kuriame svečiai jaučiasi lyg vaikščiotų „Akropolio” ar „Megos” gatvėmis, svečiams iš rytinių šalių išties likeable. Jie tam patikimui įvardinti turi kitų žodžių, kurių dėl prigimtinio drovumo čia nerašysiu.

Ne toks drovus Seimo narys Kęstutis Masiulis įsidrąsino paprašyti Vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko išbraukti iš jo ministerijos sudaryto probleminių teritorijų sąrašo mūsų klestintį kurortą. Ne paslaptis - patys to prisiprašėm. Juk šią savaitę po kurorto biudžetines įstaigas ir savivaldybės įmones platinama tokia įdomi lojalumo vietinei valdžiukei deklaracija, po kuria nepasirašyti išdrįsta tik tie, kam iki pensijos liko mažiau negu trys dienos, o vaikai ir vaikaičiai dirba bei mokosi toli nuo čia. Minėtame tekste, įsakmiai pavadintame „Mylėkime savo miestą!”, rašoma ne tik tai, kad „dauguma šalies gyventojų neslepia susižavėjimo Druskininkų savivaldybės meru”, bet ir džiūgaujama pasiekta gerove, o uždavinėjantieji nemandagius klausimus opozicionieriai tik „patys prasimano, bando sukurti įvairias tariamas problemas ir jas išpūsti”. Tai ir Vidaus reiklų ministerija, palikdama Druskininkus probleminių teritorijų sąraše, mažų mažiausiai, kalbant jau cituoto kreipimosi sumanytojų žodžiais, „menkina mūsų miestą”.

Tikiu, kad druskininkiečiai ir patys iš to sąrašo vardan savo neprilygstamo orumo būtų išsibraukę, bet tikriausiai seniai apie jį užmiršo per savo didžius darbus. Nes nemačiau apie buvimą tame sąraše giriantis nė viename kurortą pristatančiame reklaminiame lankstinuke, interneto tinklalapyje ar filme. Nuvykę į svečiose šalyse vykstančias muges bei turizmo parodas nė nebandome vilioti svečių, kviesdami atvykti į probleminę teritoriją. Pasakojame apie naujus SPA centrus, šimtamilijonines investicijas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir pavasarį pražysiančių narcizų jūrą. Mes turtingi, labiau klestintys už visokius ten Emyratus bei Karlovus ir dar kitus Varus. Kukliai nutylime, kad nemaža dalis kurorto grožybių sukurta tik todėl, kad probleminėse teritorijose ES lėšomis atnaujinami viešieji pastatai ir daugiabučiai, tvarkomos gatvės, plėtojamas socialinis būstas, mokomi savivaldybių tarnautojai.

Ir tik nemandagusis K.Masiulis mums į akis tai pasako, tarsi kokiam „Dviračio šou” turtuoliui Sauliui Poškai, atėjusiam į seniūniją pasirinkti varguoliams dalijamų kruopų ir makaronų. Net labai aiškiai pasako: „Matau vienintelį argumentą, kodėl probleminių teritorijų sąraše atsidūrė tokios savivaldybės kaip Druskininkų. Ministerija dėl politinių išskaičiavimų finansuoja savivaldybes, kuriose valdantieji yra kairieji ir baudžia tas, kuriose dirba konservatoriai. Dėl tokios neatsakingos politikos tik didės socialinė atskirtis, skurdžiausi taps dar skurdesni, o turtingiausi dar turtingesni.”

Koks jis, po galais, krikščionis demokratas, gal neskaitė, kad Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kad iš neturinčio bus atimta, turinčiam bus duota.

Keturiolikai probleminių teritorijų sąraše esančių savivaldybių iš 2014-2020 m. Europos Sąjungos fondų planuojama papildomai skirti per 150 mln. litų. Dėl tokios sumos ne vienas vietinis politikas blizgantį kaip silkės pilvas švarką pakeistų varguolio skarmalais iš „Humanos” ir prieš lėšų skirstytojus suvaidintų skurstančio krašto šeimininką. Druskininkiečiams dabar net ir vaidinti nereikia, kai visur valdžioje savi ir gali užjausti bei palaikyti.

O nemalonią tiesą išrėžusį Seimo narį juk galima paprasčiausiai ignoruoti. Būdamas opozicijoje jis vis vien neturi jokių galių ką nors pakeisti ar iš posto išversti. Visai kas kita - šį penktadienį Druskininkuose pažadėjęs apsilankyti Premjeras Algirdas Butkevičius, kuriam bus patikėta perkirpti šviežiai suremontuoto kurorto policijos komisariato pastato atidarymo juostelę. Ir net jeigu jam koks čiabuvis pabandys nemandagiai prasitarti, jog čia ne viskas taip idealu, kaip bandoma pavaizduoti, svečiui išdidžiai demonstruojamo objekto profesinė sąjunga skundžiasi vėluojančiomis algomis, o privalomas vykdyti Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo dėl neteisėtai leidžiamo propagandinio savivaldybės laikraščio atvirai ignoruojamas, Premjeras bus gerokai mandagesnis ir apsiribos liaupsėmis Druskininkų merui - savo pavaduotojui partijoje.


Dvi savaites aš irgi būsiu beveik toks pats taktiškas, nes išeinu Kalėdinių atostogų ir nebeleisiu laikraščio iki pat Trijų karalių. Pailsėsite nuo mano įkyraus bambėjimo ir baksnojimo pirštu į apšašusius skaudulius, erzinimo, trolinimo bei kone paaugliškų patyčių. Linksmų, laimingų Šventų Kalėdų, ir tikiuosi, jei už tokį rašymą dar nepasodins, iki pasimatymo 2014-aisiais!

2013 m. gruodžio 13 d., penktadienis

Kaimą atgaivins visuotinis nekilnojamojo turto mokestis

Gyvenimas kaime ne būtinai privalo būti nuobodus
„Gyventi Lietuvoje galima 5-6 mėnesius per metus, o kitą pusmetį čia tamsu, šalta ir nesinori išeiti iš namų,”- svarstė mano bičiulis Viktoras 2007-aisiais, planuodamas išvyką į vieną šiltą Centrinės Amerikos šalį. Tai buvo dar prieš nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, kai mudu daugmaž sėkmingai prisidurdavom prie algų perparduodami vieną-kitą sodybą pamiškėje gražių vietų poilsiui ieškantiems vilniečiams ir kauniečiams. Dabar jis dirba atokioje Norvegijos saloje, už poliarinio rato, o grįžęs į Lietuvą atostogų džiaugiasi švelnia lietuviška žiema.

Norvegų jaunimas, beje, irgi bėga iš kaimų ir mažų miestelių į sostinę, kur ryškesnės šviesos ir galima rasti patrauklesnio už menkės skrodimą darbo. Lietuviams tas skrodimas gal irgi ne itin patiktų, jei ne alga, padedanti greitai priprasti prie žuvies kvapo ir žvarbaus nuo jūros pučiančio vėjo.

 Kalbėdamas apie Lietuvos demografinę situaciją, „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas pasidžiaugė, jog artimiausius 3-4 metus ji bus labai gera, nes kol kas 20-35 metų gyventojų šalyje yra pakankamai, o sostinėje jie sudaro net 25 proc.

„O tai kodėl tuomet mažuose miesteliuose labiausiai klesti laidojimo kontoros?”- pakomentavo šias įžvalgas rašytojas ir publicistas Sergejus Kanovičius.

Man tikrovė regis kažkur daugmaž per vidurį tarp jų dviejų piešiamo vaizdo. Susiurbusi gabiausius žmones iš provincijos, mūsų sostinė nesiskiria nuo bet kurio seno universitetinio Europos miesto. Ypač, kai išeinu pasivaikščioti po jos senamiestį geru oru penktadienio vakarą. Gal tik kalbų ir rasių įvairovės galima būtų pasigesti. Užtat rajonų centrai, maži miesteliai ir bažnytkaimiai, net ir pasidabinę europiniais pinigais rekonstruotomis aikštėmis bei žiedinėmis sankryžomis, atgyja tik per ypatingas šventes ir kokius nors jubiliejus, kai naujais automobiliais, vietinių matytais tik per Metų automobilio konkursui skirtas televizijos laidas, suvažiuoja iš ten kilę įžymybės ir bendravimo su gyvais žmonėmis išsiilgę politikai.

Visos lig šiol skaitytos regioninės plėtros vizijos, kurias teko vartyti ar skaityti, buvo panašesnės į nacionalinio biudžeto ir  ES struktūrinių fondų pinigų įsisavinimo instrukcijas. Net ir renovavus visus miestelių silikatinius keturbučius, išasfaltavus ir apšvietus gatves, pristačius nuorodų į seniai užmirštų rašytojų tėviškes, pripirkus instrumentų bendruomenių šventėse grojančioms kapeloms ir suteikus mokestinių lengvatų vietiniams verslininkams, gyvybės bus tik vos vos daugiau. Tarsi seną tolimą giminaitį iš kaimo, pastaruosius 50 metų žiemą ir vasarą dėvėjusį tą patį rudą švarką iki blizgesio nutrintomis rankovėmis, nusivežtumėm į „Akropolį” ir perrengtumėm rūbais iš naujos kolekcijos. Pasiausti į klubą jis vis tiek nenueis, bet tikriausiai ras kelią į autobusų stotį, o prieš išvykdamas namo dar išlenks kelis bokalus ir pames kepurę.

Seirijai, Krikštonys ar Leipalingis gali tapti truputį patogesne vieta gyventi neturintiems kur skubėti pensininkams, o gavusi paramą Varnėnų lentpjūvė įdarbintų dar kelis pagalbinius darbininkus. Bet iš ten kilę jaunuoliai, baigę gimnazijas ir pastudijavę Lietuvos arba užsienio universitetuose humanitarinius ar inžinierinius mokslus, vis tiek neras ką veikti gimtinėje. Gal per dešimtmetį prireiks kelių mokytojų tuštėjančiai pagrindinei mokyklai, vargonininko parapijai ir kokio vyr. specialisto seniūnijai. Darbo vietą mažame miestelyje sau galėtų susikurti šeimos gydytojas, veterinaras arba autoelektrikas, bet penkių teisininkų per metus tikrai nereikės.

Net tuomet, kai mūsų pajamos pasieks Europos Sąjungos vidurkį, mažų miestelių ir kaimų tuštėjimas tebesitęs. Karų, skurdo ir klimato kaitos vejami iš savo šalių migrantai, kaip ir Vakarų Europoje, kursis tik didžiuosiuose miestuose. Ūkininkai jau dabar pratinasi verstis samdydami kuo mažiau darbininkų, o netrukus pradės plisti ne tik automatizuotos gyvulių šėrimo sistemos, bet ir traktoriai bei kombainai, dirbsiantys laukuose be vairuotojų.

Darbo vietų provincijoje padaugėtų tik tuo atveju, jei paplistų mada išėjusiems į pensiją miestiečiams keltis gyventi į kaimą, kur daugiau gamtos, tyras oras ir galima pigiau šildytis malkomis. Jiems reikės ir tas malkas suskaldyti, produktus, užsakytus iš internetinės parduotuvės, į namus atgabenti, žiemą sniegą nukasti, o vasarą veją nupjauti. Paskatinti senjorų kraustymąsi iš miestų galėtų tik gudriai suplanuotas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kurio dydis priklausytų nuo apmokestinamo būsto vertės. Jeigu už butą Vilniuje per metus tektų mokėti 800-1000 litų, o namuką kaime - dešimt ar dvidešimt kartų mažiau, tai ne vienas pensininkas susimąstytų, kurių galų jam pasilikti mieste.

Jau girdžiu mieląjį skaitytoją primenantį kraupias vienkiemiuose už 20 litų nukankintų senolių istorijas ir dvejones, kaip po pūgos jie pasieks gydytoją ar parduotuvę. Belieka priminti, kad nusikalstamumo statistika šiuos mitus paneigia ir prastos reputacijos miestų mikrorajonuose nukenčia gerokai daugiau negalinčių apsiginti garbingo amžiaus žmonių, negu kaime. O sukurdami kaime jiems draugišką infrastruktūrą, viešąsias ir komercines paslaugas, dar ir kaime užsilikusiems jauniems žmonėms darbo vietų prigalvosime.


Sunkiausia bus įveikti šiuo metu į pensiją išeinančių pokario vaikų galvose tūnančius stereotipus, kad kaimas - tai ne jaukus namelis po žydinčiomis vyšniomis ir trinkelėmis grįsti takai, o įlinkę it kuino nugara šiferiniai tvartų stogai, neišbrendamas purvas, sumaišytas su vištašūdžiais ir daržų ravėjimas nuo aušros iki sutemų.

2013 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Leiskite matyti šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses

Mane visuomet žavėdavo sėkmės istorijos, kai žmogus iš paprastos liaudies vien savo pastangomis arba palankiai susiklosčius aplinkybėms pasiekia aukštumų. Na, ne būtinai įkuria „Facebook” arba išrenkamas galingiausios pasaulio valstybės prezidentu. Pakanka ir kažko paprastesnio - kaimynams pavydą keliančio darbo ar dešrainių kioskelio judrioje vietoje. Kapitalistinės sistemos priešai iš kairės ir kraštutinės dešinės tokių amerikietiškos svajonės įgyvendinimo pavyzdžių nekenčia labiau už liberalizmo klasikų citatas, būtinai primindami, kad pasiseka vienam iš tūkstančių ar milijonų, o kiti visą gyvenimą dirba už minimumą kraudami jiems turtus. Gūdžiais kriziniais 2009-aisiais 52 procentai trisdešimtmečių ir jaunesnių Lietuvos gyventojų  viešosios nuomonės tyrimų bendrovei „Baltijos tyrimai“ sakė, kad jų svajonė – dirbti valstybės tarnyboje. Todėl lietuviškų sėkmės pavyzdžių, kurie visus žavėtų, geriausia ieškoti būtent ten.

Jei ne paslaptingas Seimo pirmininkės Loretos Graužininės sūnaus Eimanto dingimas, taip būtumėm ir nesužinoję, kaip baigęs profesinę mokyklą jaunuolis gavo progą atlikti praktiką Seime ir taip sužavėjo savo kruopštumu Archyvo skyriaus darbuotojus, kad buvo paliktas ten dirbti. Be jokių mamos protekcijų, nes ji vadovauja ne Archyvo skyriui, o valstybei. Vilniaus technikos ir verslo mokykla tikriausiai nieko apie tai nežinojo, nes tikrai būtų panaudojusi šitą sėkmės istoriją savo studijų programų reklamai: „Štai, žiūrėkite, pilnos darbo biržos magistrų ir bakalaurų, o mūsų auklėtiniai Seime dirba”. Prestižinėse gimnazijose dirbantys karjeros konsultantai jau galėtų pradėti siūlyti gabiausiems moksliukams prasitrinti aprasojusius hipsteriškus akinius ir pamatyti, kokias galimybes atveria stojimas į profesinę mokyklą.

Kadangi Seimo pirmininkė ne taip seniai žiniasklaidai išdidžiai kalbėjo, kad jos ir jos šeimos niekaip neveikia net ir interneto šmaikštuolių patyčios, tai toks teigiamo pavyzdžio pateikimas juo labiau jokios žalos padaryti negali. Juk ne visi esam tokie pavydūs, kad šioje sėkmės istorijoje įžvelgtumėm banalų nepotizmą.

Stengiuosi būti taktiškas ir jautrus, todėl nekomentuosiu ir Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo, kuriuo Druskininkų savivaldybė pripažinta pažeidusi Visuomenės informavimo įstatymą, už mokesčių mokėtojų pinigus leisdama nemokamą savaitraštį, kol kurorto meras negrįžo iš Druskininkams be galo svarbios kelionės į Rusijos Federacijos Altajaus krašto Belokurichos miestelį visai ne mamutų medžioti, o derėtis dėl bendradarbiavimo galimybių. Užtenka, kad savaitraščio, kurį Žurnalistų etikos inspektorė nurodo uždaryti arba paversti nereguliariu, vien apie švietimą rašančiu leidiniu, redaktorė iškart po sprendimo paskelbimo savo „Facebook” paskyroje pasidalino profilio pasivadinusio „Depresija” nuotrauka su rusišku užrašu „Šis pasaulis neteisingas”. Depresija tvirtus kaimo vyrus įveikia, priversdama nusiskandinti alkoholyje, smurtauti prieš artimuosius, o kartais ir prisirišti virvę kur nors kluone ant sijos... O čia tik trapi inteligentiška moteris ilgais šviesiais plaukais. Vadovaudamasis Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2011 m. gruodžio 8 d. Rekomendacija viešosios informacijos rengėjams dėl informacijos apie savižudybes pateikimo, privalėčiau parašyti:  nedvejok, miela Laima, kreipkis pagalbos į specialistus, kol ne vėlu.

Juk taip dažnai mes nesuprantame, kad tomis pačiomis gatvėmis vaikštantis savimi pasitikintis bendrapilietis gali būti gerokai jautresnės sielos asmenybe, negu įsivaizdavome. Štai, pavyzdžiui, stambios Dzūkijos bendrovės „Stamita”, pastačiusios ir valdančios Druskininkų „Snow areną”, generalinis direktorius Andrius Stasiukynas pastaruoju metu kalbinamas žiniasklaidos dažniausiai tada, kai toje arenoje turistai įkalinami užstrigusiuose keltuvuose arba juos išgąsdina kaukianti priešgaisrinė signalizacija, iškart pažadinanti asociacijas su tragiškais Rygos įvykiais. Ir aš į laikraštį dėjau žinutę, kaip „Stamitos” darbuotojai jiems neišmokėtas algas prisiteisė per Alytaus darbo ginčų komisiją. Tokiu nelengvu metu A.Stasiukynas staiga pademonstruoja jautrią širdį ir labdaringo renginio aukcione visus nustebina už 150 litų vertės keramikos kūrinį sumokėdamas didžiausią kainą - 850 Lt. Juk ne sau, sergantiems vaikams. O mes čia apie kažkokias neišmokėtas algas... Siaubingai nejautru.

Kalėdos - stebuklų metas, tai gal jau dabar, per Adventą, paglostęs gyvas aveles Druskininkų prakartėlėje, galiu iš ciniško „dešiniojo trolibano” rašeivos persikūnyti į mielą ir empatišką svetimam sielos skausmui provincijos žurnalistą, matantį vien šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses? Sakote, nepavyks, netinka prie snukio? Bet juk galiu bent pabandyti.