2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 24 d.

Kalėdų dvasią arba, jei norite, kalėdinę nuotaiką kiekvienas pajuntame skirtingomis aplinkybėmis, bet iki šios didžios šventės kone kiekvienam pasitaiko tokių akimirkų. Sutemus važiuoju vienas dideliu, gerai prišildytu visureigiu visiškai užpustytu užmiesčio keliu, abipus kurio nuo sniego kepurių lenkiasi tikros druskininkietiškos pušys. Reguliuodamas šildymą netyčia paliečiu grotuvo įjungimo mygtuką ir Lietuvos radijas nei iš šio, nei iš to užgroja Chris Rea „Driving home for Christmas“. Tai dainai baigiantis privažiavau savo kiemo vartus ir, kai išlipau jų atidaryti, pajutau, jog stoviu atsilapojęs striukę po stambias snaiges žarstančiu dangumi, išsišiepęs kaip viedras.
Nesinorėjo tą vakarą girdėti jokių televizoriaus pasakojamų „sukrečiančių“ ar „širdį draskančių“ kriminalinių istorijų, visai neįdomu buvo, kuri pseudožvaigždė apsivogė, kas išsiskyrė, o kas slapta susituokė. Juk, palyginus su didžiąja Kalėdų nakties paslaptimi, visos mūsų dejonės tokios menkos ir nereikšmingos.
Šventiniame savaitraščio numeryje, kaip ir dera, pirmiausiai skubu pasveikinti jus, mieli skaitytojai, su Šv. Kalėdomis, palinkėti, kad 2011-aisiais pasibaigtų visi sunkmečiai ir vargai, visi turėtumėte darbus, o tie, kam atėjo laikas ilsėtis, gautumėte pensijas, didesnes už mano algą. Derėtų dar pridurti, kad nuoširdžiai linkiu jums kitąmet vyksiančių savivaldos rinkimų metu išsirinkti į vietinę valdžią tuos žmones, kuriais niekada nenusivilsite. Linkiu niekada nesužinoti, kaip veikia mūsų sveikatos apsaugos sistema, teismai ir policija – būkite sveiki, nenukentėję nuo nusikaltėlių ir patys neįkliuvę. Linkiu, kad 2011-uosius dar ilgai prisimintumėte kaip svarbiausių jūsų gyvenime nuveiktų darbų metus. Galų gale – kaip puikiai praleistą laiką.
Dėkoju jums už visus atsiųstus į redakciją šventinius sveikinimus – popierinius ir elektroninius. Dėkoju už visus per metus ištartus gerus žodžius, kai sakydavote, jog patiko vienas ar kitas mūsų savaitraščio straipsnis. Ir už nuoširdžią kritiką, patarimus, pageidavimus... 2011-ųjų sausį sukaks dešimt metų, kai esame drauge. Per tą laiką jau spėjo užaugti nauja mūsų skaitytojų karta, o daugelio vyresniosios kartos skaitytojų jau daugiau niekada nebesutiksiu. Tiems, kas nuo pat pradžių bandė sekti pasakas, neva ryt-poryt „to naujo laikraščio“ jau nebeliks, dešimtmečio turėjo pakakti tam, kad susitaikytų su mintimi, jog esame tokia pat šio nuostabaus miesto dalis, kaip jo gatvės, aikštės, pušys ir po ledo šarvu čiurlenantys krištoliniai Ratnyčios vandenys.
Po šio, kalėdinio laikraščio numerio, kitą kartą susitiksime tik sausio 7-ąją. Jau nebe pirmus metus iš eilės bandome pratinti save ir savo skaitytojus prie daugelyje Europos šalių įprastų Kalėdinių atostogų, trunkančių nuo Kūčių vakaro iki Naujųjų metų šventės pabaigos. Bet ir tomis dienomis pažadame būti pasiekiami mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu ir interneto socialiniuose tinkluose. Jeigu skubiai prireiks pagalbos – kreipkitės. Tokia jau ta žurnalistinio darbo specifika. Gamyklos darbininkas arba kioskelio pardavėja gali išjungti stakles, pakabinti raštelį „Nedirbame iki...“, grįžti namo ir visiškai negalvoti apie savo darbą. Mūsų darbe tai būtų pirmas požymis, kad žmogus pasirinko ne tą profesiją... Gal todėl retas žurnalistas sulaukia pensijos nepersikvalifikavęs į mažiau įtampos reikalaujančią veiklą. Jaunystėje reporteriais pabėgioję, po keliolikos metų, žiūrėk, jau tapę kas viešųjų ryšių specialistu, kas prodiuseriu, o kas rašytoju. Ir visai ne todėl, kad iš žurnalisto darbo nesugebėtų pragyventi. Žinoma, pradėjus skaičiuoti nuo honorarų mokesčius Sodrai, tai tapo šiek tiek sudėtingiau, bet ir kitų profesijų žmonės dabar diržus susiveržę.
Neminėsiu ir išskirtinių atvejų, kai iš karinių konfliktų bei stichinių nelaimių zonų reportažus rengiantys žurnalistai tampa jų aukomis, pagrobiami ar tiesiog pavargsta nešioti neperšaunamą liemenę. Šiame kontekste išimtimi galima vadinti vietinių laikraščių redaktorius. Retkarčiais susitikdami tai viename, tai kitame profesinės bendrijos renginyje, mes ir patys pastebėjome, kad, kaip kartais pajuokaujame, šaknis į savo krėslus suleidome. Nors XX a. pradžios laikraštininkų posakis „Redakcija ne karčiama, kad joj sėdėčiau“, kartais irgi įgauna prasmę. Taigi, su Šventom Kalėdom ir Naujaisiais, mieli kolegos iš Varėnos, Lazdijų, Alytaus, Marijampolės, Šilutės ir kitų pakraščių! Važiuosiu kada pro šalį, užsuksiu jūsų aplankyti, o ir jūs, viešėdami Druskininkuose, nepasididžiuokite – bent jau kava pavaišinsiu.

2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 17 d.

Jau beveik dešimtmetį „Druskininkų naujienų“ skaitytojai kiekvieno mėnesio pradžioje galėdavo susipažinti su praėjusio mėnesio duomenimis, kiek žmonių mūsų savivaldybėje gimė, mirė, susituokė, išsiskyrė... Drauge būdavo skelbiamas ir visų per mėnesį mirusių asmenų sąrašas. Daugeliui druskininkiečių tai buvo svarbi informacija, nes tik taip sužinodavo, jog seniai matyto kaimyno, bičiulio ar priešo jau daugiau nebesutiks šioje ašarų pakalnėje... Visą šią informaciją elektroniniu paštu atsiųsdavo Druskininkų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, o pastaruoju metu – Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius. Visuomet laiku, ir tik labai retais atvejais apibendrintuose skaičiuose pavykdavo aptikti aritmetinių klaidų. O štai šį mėnesį informacija buvo atsiųsta be mirusių asmenų sąrašo. Straipsnius pagal šiuos duomenis reguliariai rašanti Irma Sadauskienė paskambino į Druskininkų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyrių pasiteirauti, kas nutiko. Ką išgirdo – surašė į straipsnelio „Lapkritį mirė 30, o gimė 23 druskininkiečiai“ rubriką „Rubrikos“Anapilin palydėti“ nebus“: „Gruodžio 8 d. Druskininkų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo pavaduotoja Ramutė Juonienė pranešė „Druskininkų naujienoms“, kad nuo šiol per mėnesį anapilin išėjusių žmonių sąrašų žurnalistams neteiks. Todėl nuo šiol žiniasklaidos priemonės mirusių žmonių pavardžių nespausdins.“
Šios savaitės pradžioje į redakciją paskambinusi skaitytoja Antanina Z., prenumeruojanti ir skaitanti abu Druskininkų savaitraščius, bandė mus įtikinti, jog ponia Juonienė mūsų Irmutei pamelavo. Bandžiau mandagiai paaiškinti, jog taip būti negali, nes R.Juonienė yra ne kokia nors politikė ar prekybos agentė, o savivaldybės skyriaus vedėjo pavaduotoja – valstybės tarnautoja. O valstybės tarnautojams galioja griežti etikos standartai – meluoti šiukštu nevalia. Ir ne tik žiniasklaidai, bet ir jums, druskininkiečiams. Tam reikalui dar 2002 m. velionis Algirdas Brazauskas, tuo metu būdamas Premjeru, patvirtino „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisykles“. Šių taisyklių tikslas – „apibrėžti veiklos ir elgesio principus, kurių turi laikytis valstybės tarnautojas, įgyvendindamas savo teises, vykdydamas teisės aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas, ir didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnautojais“. O jose juodu ant balto parašyta, kad valstybės tarnautojas privalo „elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais“. Taigi, melavimas šias taisykles pažeistų, todėl to jokiais būdais negalėjo nutikti.
„Jums R.Juonienė sakė, kad anapilin išėjusių žmonių sąrašų žurnalistams neteiks, o tuo pat metu ėmė ir pateikė... Kitam Druskininkų laikraščiui. Vadinasi, jums melavo!“- prispyrė skaitytoja. O aš vis tiek netikiu ir bandau tuo įtikinti ponią Antaniną. Sakau, gal ne pati, gal koks nors kitas skyriaus darbuotojas, jai nė nepasakęs, tą sąrašą išsiuntė. Tuomet skaitytoja dar labiau užsiplieskė ir bandė mane įtikinti, jog taip nutiko todėl, kad Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje dirba vieno iš Druskininkų laikraščių redaktoriaus žmona. Na jau ne! Mano šeimoje valstybės tarnautojų nėra ir labai tikiuosi, kad dar ilgai nebus... O kito laikraščio redaktoriaus asmeninis gyvenimas manęs nedomina. Be to, su skaitytojos paminėta dabartine Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiąja specialiste G.R. jis jau labai seniai išsiskyrė. Na ir kas, kad draugiškai tebebendrauja – tai normalus civilizuotų inteligentiškų žmonių elgesys. Ir jau jokiu būdu nepatikėsiu gandais, neva daugiau informacijos tas laikraštis gavo tik dėl to, jog ji ten dirba. Taip negali būti, nes tos pačios „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės“ griežtai prisako, kad valstybės tarnautoja privalo „neturėti asmeninių interesų ir nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams, vykdydamas savo tarnybines pareigas“. Anokia čia nauda tas numirėlių sąrašas, vos vienas kitas skaitytojas jo pasigedo, bet dėl tokios smulkmės jokia vyriausioji specialistė „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių“ nepažeidinėtų.
Nelabai sekėsi man įtikinėti ponią Antaniną. Visi argumentai – kaip žirniai į sieną. Sako, tu, vaikeli, manęs citatomis neužmėtysi, tų taisyklių per gyvenimą ji matė ir tokių, ir anokių, pradedant nuo „Komunisto statytojo kodekso“ ir baigiant į vienos partijos programą perrašytų dešimties Dievo įsakymų. „Ar kas anų laikėsi?“- pabaigai paklausė skaitytoja. Taip ir likau stovėti kvailai išsišiepęs su pypsinčiu telefono rageliu rankose. Viską žino tie mūsų kurortinio miesto pensininkai, visus įtarinėja, dar, neduok Dieve, skundų kokiai nors Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai prirašys, tai vargšai savivaldybės tarnautojai turės beprasmiškai aiškintis ir nebeliks laiko dirbti savo svarbų darbą. Kas tuomet „apskaitys“ visus numirėlius ir suskaičiuos, kiek vaikų vidutiniškai turėjo gruodį išsituokusios druskininkiečių poros. Ne, kaip sakė vienas dzūkiškos R.Sadausko poringės personažas, „šitep gyvenc nemožna...“.

2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 10 d.

Neravuose, senelių namo, kuriame augau iki penkerių metų, tamsiausiame kampe stovėjo didelė kampuota, sunki visuomet užrakinta juoda spinta. Man, už stalą mažesniam aplėpausiui, ji kėlė pagarbią baimę, o kai senelis Adomas ją atrakindavo norėdamas ką nors iš ten paimti ar padėti, vis taikydavausi pamatyti, kas yra jos viduje. Tvankiomis vasaros naktimis netgi esu tą spintą sapnavęs kažkokiuose vaikiškuose košmaruose, kurie visuomet baigdavosi, kai pažadindavo mama, sunerimusi, ko tas vaikas per miegus kalba. Tik vėliau sužinojau, jog tą spintą Antrojo pasaulinio karo metais mano seneliui paliko pasaugoti jo draugas Joškė. Turbūt jau supratote, kad Joškė buvo žydas ir tą spintą paliko prieš tai, kai ne savo noru persikraustė į Druskininkų getą. Iš ten jis ir negrįžo, o namuose liko didelis sunkus juodas kaltės simbolis. Anądien mano bičiulis Saulius, su kuriuo bandžiau diskutuoti kolektyvinės kaltės ir Holokausto neigimo temomis, pasakė nesutinkąs būti „atsakingas už milijonų žmonių žūtį“, nes tvirtai žino, kad jo artimieji „gelbėjo tuos žmones“. Ir nors niekas iš mano giminės karo metu prie žydų žudymo neprisidėjo, kaltė už tai, kas vyko mūsų krašte ir prie ko prisidėjo nemaža dalis bendrapiliečių, tūno manyje, kaip ta juodoji spinta. Taip, aš esu žydšaudžių tautos palikuonis. Pasakiau tai ir kepurė nuo galvos nenukrito. O kolektyvinės kaltės sąvoką pabandysiu jums paaiškinti paprastu palyginimu. Kai Lietuvos krepšininkai laimi medalius, mes jaučiame kolektyvinį džiaugsmą, nors dauguma prie tos pergalės prisidėjome tik alaus, išgerto sėdint prieš televizorių, kiekiu. Tai čia tas pats, tik atvirkščiai. Galėsime nebesapnuoti tos savo sąžinės troboje stovinčios juodosios spintos, kai išnešime ją į dienos šviesą, o ne slėpsime nuo svetimųjų akių arba neigsime jos egzistavimą. Kalbėti ir rašyti apie tai reikia būtent dabar, kai Rusijos, Izraelio ir daugelio Europos šalių žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie lietuviškąjį Holokausto neigimo atvejį. Mūsų radikalieji patriotai, išsirikiavę ginti tai, ką jie vadina žodžio laisve, patys nejučia tapo Rusijos propagandos talkininkais. Dabar bet kuris europietis jausis artimesnis prieš fašizmą kovojusiems rusams, o ne mums, nesuprantamu būdu Europos Sąjungoje atsidūrusiems antisemitams. Apmaudžiai suklydusio istoriko ir „Veido“ redaktorių gynėjai turėtų gauti iš Rusijos ambasados bent jau padėkos raštus.
„Mums atrodė, kad intelektualaus ir rafinuoto antisemitizmo čia, Lietuvoje, tiesiog nėra – nėra net gilesnės intelektualaus antisemitizmo tradicijos,“- rašo savo tinklaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis ir išskiria „naftalininį“, „operetinį“, „vodevilinį“ ir „liaudiškąjį“ antisemitizmą. „Antisemitinės“ Užgavėnių kaukės ir persirengėlių dainuškos nežeidžia net tokių dalykų nemačiusių mūsų kurorto poilsiautojų iš Izraelio... Kas kita – patvoryje gulintis antkapio akmuo iš žydų kapų, apie kurį prieš porą mėnesių rašiau „Druskininkų naujienose“. Jį radęs mūsų skaitytojas stebėjosi ne tiek pačiu faktu, kad tas akmuo tokioje vietoje galėjo atsirasti, kiek jo „nepastebėjusios“ mūsų vietinės valdininkijos abejingumu. Tuo netrukau įsitikinti ir pats, pranešdamas apie radinį Kultūros paveldo departamento ir Druskininkų savivaldybės tarnautojams ir neišgirdęs nė krislelio susirūpinimo ar susidomėjimo.
„Naujos tamsiosios jėgos – tai iš net minimalios demokratinės kontrolės išslydę ir nuo visuomenės atitrūkę politiniai ir juridiniai technokratai bei instrumentalistai, kuriems visa šalies istorija ir dabartis tėra jų pačių galios ir įtakos kovų lauko projekcija. Pilkieji politiniai biurokratai ir valdymo bei socialinės ir politinės kontrolės specialistai, seniai pakeitę Lietuvoje neegzistuojančios savivaldos ir vietinės demokratijos figūras,“- rašo L.Donskis. Mintį apie tą „neegzistuojančią savivaldą“ būtų prasminga paprašyti išplėtoti, bet dabar tam nėra pats tinkamiausias metas. Savivaldos rinkimai jau, kaip sakoma, ant nosies, tai kaip mat būsiu apkaltintas agitacija jei ne už, tai bent jau prieš ką nors. Iki Šv.Kalėdų beliko vos kelios savaitės, tai dabar kiekvienas vietos politikas skubės pabūti jei ne Kalėdų Seneliu, tai bent jo elfu ar skraidančiu elniu, žadės jums dovanų maišus... Jeigu turite neišspręstų komunalinių problemų, tai dabar pats laikas valdžiukei apie jas priminti, nes po rinkimų vėl ketverius metus būsime jai tik nesunkiai melžiami mokesčių mokėtojai.
Anądien ir mano itin mėgiama cituoti Finansų ministrė nepraleido progos pamokyti žiniasklaidos, kad jai derėtų „ugdyti sąmoningus mokesčių mokėtojus“. Tik nepamanykite, kad bandau aiškinti, jog I.Šimonytė yra bloga ministrė. Aš tiesiog žaviuosi jos vaizdingu kalbėjimo būdu ir smurtinėmis metaforomis. O mokydama žiniasklaidą ji paprasčiausiai peržengė savo kompetencijos ribas – nesugebėjo atskirti mūsų nuo savo kontoros viešųjų ryšių skyriaus... Mes juk ugdome sąmoningus mokesčių nemokėtojus, nes padedame jiems suprasti, kad nemaža dalis valstybei sumokėtų pinigų bus neefektyviai išleisti.

2010 m. gruodžio 3 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 3 d.

Gal kas ir mėgsta, kai po kojomis girgžda sniegas, bet man tai ne ką maloniau, negu smėlis tarp dantų. Tokiu metu visuomet prisimenu, kaip burbėdavom per vasaros karščius ir tyliai sau prisiekinėju šiluma daugiau niekada nesiskųsti, net jeigu ji viršytų visus daugiamečius vidurkius.
Šitai kailinei kepurei, kurią meiliai vadinu svetimžodžiu „ušankė“, šiemet sukako 30 metų. 1980-aisiais mano tėvas ją įsigijo Kanadoje, užsukęs į rankų darbo gaminių parduotuvę, viešėdamas kažkokiame indėnų kaimelyje. Grįžęs į sovietinę Lietuvą, kažkokia proga ją perleido man. Kai žiemos būdavo šiltos, jos nė neištraukdavau iš spintos. Bet šiemet, nors kalendorius dar rodė paskutinę rudens dieną, jos jau prireikė. O pirmąją žiemos naktį termometras mano kieme parodė lygiai 20 laipsnių šalčio. Kai atšąla taip staiga, nespėja prisitaikyti nei mūsų kūnai, nei technika. Ypatingai atsirūgo tiems, kas ligi šiol džiaugėsi nemažai sutaupę, važinėdami iš Baltarusijos atsivežtu dyzelinu, o tas ėmė ir užšalo. Tokių automobilių, strigusių pačiose tam netinkamiausiose miesto gatvių vietose, pirmosiomis šios savaitės dienomis buvo sunku ir suskaičiuoti.
Sustojo ir miesto gatvių rekonstrukcijos darbai. Dėkui Dievui, iki pirmosios pūgos M.K.Čiurlionio gatvėje suspėta užmesti šiokią tokią asfalto dangą, tai druskininkiečiams ir kurorto svečiams nebeteks visą žiemą miesto centro aplinkkeliais apvažinėti. Net ir man, kai prireikdavo vežti laikraščius į prekybos centre „Aidas“ veikiančią parduotuvę, tekdavo gerokai pasukti galvą, kaip čia prie jo privažiuoti. Įsivaizduoju, kaip toks nepasiekiamumas liūdino jame įsikūrusių parduotuvių šeimininkus.
Kasdien vis labiau juntama artėjančių savivaldos rinkimų nuotaika. Kadangi sulaukiau kelių pasiūlymų kandidatuoti į Druskininkų savivaldybės tarybą, tai turbūt turėčiau paaiškinti savo elgesio motyvus, kad nė viena partija ar visuomeninis judėjimas neturėtų progos įsižeisti. Esu įsitikinęs, kad tapatinimasis su bet kuria politinių tikslų siekiančia organizacija sukeltų interesų konfliktą, nes, dirbdamas laikraščio redaktorium, privalau būti nešališkas ir objektyvus jų visų atžvilgiu. Rinkimų agitacijos tvarką reglamentuojantys įstatymai numato, kad net ir nuolaidų nė vienai partijai taikyti neturime teisės, taigi, kaip mėgdavo sakyti O.Benderis iš „Dvylikos kėdžių“: „Čia ne vieta derėtis...“ Turiu ir formalų pasiteisinimą – mano deklaruota gyvenamoji vieta yra Lazdijų rajone, taigi, aš net ir negalėčiau būti renkamas į Druskininkų savivaldybės tarybą. Toks būdas atskirti savo viešus ir privačius interesus yra gan patogus, nes apriboja galimybes piktnaudžiauti laikraščiu asmeniniais reikalais. Be to tai apsaugo nuo galimybės, tvarkant asmeninius reikalus, susidurti su laikraštyje ne vien tik geruoju paminėtais valdininkais, pareigūnais... O ką tik minėto rajono valdžiai esu paprastas mažo kaimelio gyventojas, nieko iš jos neprašantis ir su niekuo nesipykstantis. Taip gyventi jei ne patogiau, tai bent jau paprasčiau.
Statistikos departamentas suskaičiavo, kad trečiąjį šių metų ketvirtį Druskininkų kurorto apgyvendinimo įstaigose buvo apsistoję 55 600 svečių arba 11,9 procento daugiau, negu pernai per tą patį laikotarpį. Galima būtų pamanyti, jog tai yra sėkmingos mūsų kurorto rinkodaros rezultatas, bet Palangoje turistų padaugėjo 12,5 procento, o Birštone – net 14,5 procento. Kaip besidžiaugtumėm, kad mūsų miestas vis dažniau lyginamas ne su kitais Lietuvos, o su geriausiais Europos kurortais, nuo savo šalies bendrųjų ūkio raidos tendencijų niekur nepaspruksime. Kai sunkmetis prispaudė visus, kritome ir mes, o dabar ir atsigauname drauge su visais, lėtai ir skausmingai.
Jau bene porą savaičių Druskininkuose beveik neįmanoma įsigyti iš Baltarusijos atvežtų pigesnių rūkalų. Nuolat per sieną keliaujantys druskininkiečiai pasakoja, kad kratomas kone kiekvienas automobilis, todėl jiems neapsimoka rizikuoti, gabenant šiek tiek daugiau, negu oficialiai leidžiama įvežti. Tai, ką pavyksta atsivežti, jie dažniausiai suvartoja patys arba perleidžia artimiausiems draugams, giminaičiams. Važinėti į Baltarusiją jiems vis dar apsimoka vien dėl kuro kainų skirtumo, kuris vargu ar greitai sumažės, nes nuo 2011-ųjų pas mus vėl didinamas dyzelino akcizas. Kaip visada, mums brukamas pasiteisinimas, jog kelti kuro kainas reikalauja Europos Sąjunga, tik neteko girdėti, kad, priimant tokius sprendimus, Lietuvos atstovai būtų bent cyptelėję. Dar daugiau, kiekvienas toli nuo namų atsidūręs valdininkas ar politikas nepraleidžia progos kaip nors apkartinti mūsų gyvenimą. Kai tik išgirstu mūsų deleguotą eurokomisarą šnekant apie būtinybę įvesti kažkokį bendrą visai Europai „žaliąjį“ mokestį, bandau spėlioti, už ką jis mums taip keršija – gal čia liko žmonių, kurie vaikystėje iš jo tyčiojosi?