Šitai kailinei kepurei, kurią meiliai vadinu svetimžodžiu „ušankė“, šiemet sukako 30 metų. 1980-aisiais mano tėvas ją įsigijo Kanadoje, užsukęs į rankų darbo gaminių parduotuvę, viešėdamas kažkokiame indėnų kaimelyje. Grįžęs į sovietinę Lietuvą, kažkokia proga ją perleido man. Kai žiemos būdavo šiltos, jos nė neištraukdavau iš spintos. Bet šiemet, nors kalendorius dar rodė paskutinę rudens dieną, jos jau prireikė. O pirmąją žiemos naktį termometras mano kieme parodė lygiai 20 laipsnių šalčio. Kai atšąla taip staiga, nespėja prisitaikyti nei mūsų kūnai, nei technika. Ypatingai atsirūgo tiems, kas ligi šiol džiaugėsi nemažai sutaupę, važinėdami iš Baltarusijos atsivežtu dyzelinu, o tas ėmė ir užšalo. Tokių automobilių, strigusių pačiose tam netinkamiausiose miesto gatvių vietose, pirmosiomis šios savaitės dienomis buvo sunku ir suskaičiuoti.
Sustojo ir miesto gatvių rekonstrukcijos darbai. Dėkui Dievui, iki pirmosios pūgos M.K.Čiurlionio gatvėje suspėta užmesti šiokią tokią asfalto dangą, tai druskininkiečiams ir kurorto svečiams nebeteks visą žiemą miesto centro aplinkkeliais apvažinėti. Net ir man, kai prireikdavo vežti laikraščius į prekybos centre „Aidas“ veikiančią parduotuvę, tekdavo gerokai pasukti galvą, kaip čia prie jo privažiuoti. Įsivaizduoju, kaip toks nepasiekiamumas liūdino jame įsikūrusių parduotuvių šeimininkus.
Kasdien vis labiau juntama artėjančių savivaldos rinkimų nuotaika. Kadangi sulaukiau kelių pasiūlymų kandidatuoti į Druskininkų savivaldybės tarybą, tai turbūt turėčiau paaiškinti savo elgesio motyvus, kad nė viena partija ar visuomeninis judėjimas neturėtų progos įsižeisti. Esu įsitikinęs, kad tapatinimasis su bet kuria politinių tikslų siekiančia organizacija sukeltų interesų konfliktą, nes, dirbdamas laikraščio redaktorium, privalau būti nešališkas ir objektyvus jų visų atžvilgiu. Rinkimų agitacijos tvarką reglamentuojantys įstatymai numato, kad net ir nuolaidų nė vienai partijai taikyti neturime teisės, taigi, kaip mėgdavo sakyti O.Benderis iš „Dvylikos kėdžių“: „Čia ne vieta derėtis...“ Turiu ir formalų pasiteisinimą – mano deklaruota gyvenamoji vieta yra Lazdijų rajone, taigi, aš net ir negalėčiau būti renkamas į Druskininkų savivaldybės tarybą. Toks būdas atskirti savo viešus ir privačius interesus yra gan patogus, nes apriboja galimybes piktnaudžiauti laikraščiu asmeniniais reikalais. Be to tai apsaugo nuo galimybės, tvarkant asmeninius reikalus, susidurti su laikraštyje ne vien tik geruoju paminėtais valdininkais, pareigūnais... O ką tik minėto rajono valdžiai esu paprastas mažo kaimelio gyventojas, nieko iš jos neprašantis ir su niekuo nesipykstantis. Taip gyventi jei ne patogiau, tai bent jau paprasčiau.
Statistikos departamentas suskaičiavo, kad trečiąjį šių metų ketvirtį Druskininkų kurorto apgyvendinimo įstaigose buvo apsistoję 55 600 svečių arba 11,9 procento daugiau, negu pernai per tą patį laikotarpį. Galima būtų pamanyti, jog tai yra sėkmingos mūsų kurorto rinkodaros rezultatas, bet Palangoje turistų padaugėjo 12,5 procento, o Birštone – net 14,5 procento. Kaip besidžiaugtumėm, kad mūsų miestas vis dažniau lyginamas ne su kitais Lietuvos, o su geriausiais Europos kurortais, nuo savo šalies bendrųjų ūkio raidos tendencijų niekur nepaspruksime. Kai sunkmetis prispaudė visus, kritome ir mes, o dabar ir atsigauname drauge su visais, lėtai ir skausmingai.
Jau bene porą savaičių Druskininkuose beveik neįmanoma įsigyti iš Baltarusijos atvežtų pigesnių rūkalų. Nuolat per sieną keliaujantys druskininkiečiai pasakoja, kad kratomas kone kiekvienas automobilis, todėl jiems neapsimoka rizikuoti, gabenant šiek tiek daugiau, negu oficialiai leidžiama įvežti. Tai, ką pavyksta atsivežti, jie dažniausiai suvartoja patys arba perleidžia artimiausiems draugams, giminaičiams. Važinėti į Baltarusiją jiems vis dar apsimoka vien dėl kuro kainų skirtumo, kuris vargu ar greitai sumažės, nes nuo 2011-ųjų pas mus vėl didinamas dyzelino akcizas. Kaip visada, mums brukamas pasiteisinimas, jog kelti kuro kainas reikalauja Europos Sąjunga, tik neteko girdėti, kad, priimant tokius sprendimus, Lietuvos atstovai būtų bent cyptelėję. Dar daugiau, kiekvienas toli nuo namų atsidūręs valdininkas ar politikas nepraleidžia progos kaip nors apkartinti mūsų gyvenimą. Kai tik išgirstu mūsų deleguotą eurokomisarą šnekant apie būtinybę įvesti kažkokį bendrą visai Europai „žaliąjį“ mokestį, bandau spėlioti, už ką jis mums taip keršija – gal čia liko žmonių, kurie vaikystėje iš jo tyčiojosi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą