Druskininkų savaitė 2010 lapkričio 26 d.

Anądien įsivėliau į itin keistą diskusiją. Viskas prasidėjo nuo to, kad perskaičiau ir pasidalinau su socialinio tinklo „Facebook“ draugais pranešimą apie tai, kaip mūsų mylima Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pasiūlė Valdovų rūmų statybas tęsti arba išsprogdinti. Tokie linksmi ministrės pasisakymai – anokia naujiena. Kažkada jau esu komentavęs, kaip ji išsakė pasiryžimą „trenkti į snukį“ manantiems, jog valstybės biudžeto išlaidos nemažėja dėl valdininkų. Tokiame kontekste pastatų sprogdinimas vargu ar galėtų ką nors šokiruoti. Bet jei jau ministrei galima tokiais pasiūlymais švaistytis, tai ir aš leidau sau iškelti idėją, jog dabar yra pats tinkamiausias laikas parduoti tą nebaigtą Valdovų rūmų statybą aukcione. Galėtų būti puikus 4-5 žvaigždučių viešbutis prestižinėje vietoje, kuriame valstybė apgyvendintų savo svečius. Nesunku nustatyti būsimam pirkėjui apribojimus eksponuoti to istorinio pastato muliažo rūsiuose esančius autentiškus pamatus.
Ta proga su žurnalistu Aleksandru prisiminėme, kaip 1988-ųjų vasarą dirbome toje vietoje vykusiuose archeologiniuose kasinėjimuose. Mane, tiesa, tada labiau domino ne tiek mojavimas kastuvu, kiek drauge dirbusios merginos iš kitos mokyklos bei visai šalia, Katedros aikštėje vykę pirmieji Sąjūdžio mitingai. Aleksandras buvo darbštesnis, labiau domėjosi tuo, ką pavyko iškasti, todėl ėmėsi ginti nuomonę, jog dabar privalu visomis išgalėmis tuos rūmus “apgyvendinti” ir pritaikyti visuomenės poreikiams.
„Valdovų rūmai turi didelę politinę ir ideologinę reikšmę – tai didžiausias priminimas apie mūsų imperiją, o toks priminimas ilgai erzins didžiavalstybinius šovinistus Rytuose,“ – teigė Aleksandras.
Aš, savo ruožtu, įrodinėjau, jog galima surasti pigesnių būdų kam nors paerzinti. Jei jau laiku pasprukome iš tos imperijos, tai baikime vieną kartą dairytis per petį: ar žiūri, ar nesiveja, o ką apie mus galvoja... Įsitraukus į diskusiją keliems naujiems dalyviams, pabandžiau įrodyti, jog nebėra prasmės ką nors tokio brangaus statyti valstybei, kuriai liko geriausiu atveju 30-40 metų.
Kažkodėl toks mano pasisakymas sulaukė daugiau kritikos ir net pasipiktinimo, negu I.Šimonytės pašmaikštavimas apie sprogmenis. O juk tai liudija akivaizdžios demografinės tendencijos ir oficiali migracijos statistika. Maždaug tiek laiko liko, kol išmirs mano karta ir išsivažinės mūsų vaikai. Ir viskas. O tie, kas šioje teritorijoje gyvens po mūsų, patys nuspręs, ko jiems reikia – ar kažkokių svetimų valdovų butaforinių rūmų ar mečečių su minaretais, aukštesniais už TV bokštą. Druskininkų vandens parko ir statomos uždaros slidinėjimo trasos jiems gal ir reikės, juk tokie objektai ir Dubajuje yra... Bet jau tikrai ne mūsų paveldo ir istorijos, kurie tik mums svarbūs. Todėl Druskininkų vystytojai, spjaunantys į žalumoje paskendusio medinių vilų kurorto palikimą ir statantys jį iš plieno, stiklo bei betono elgiasi labai toliaregiškai.
„Naujosios kairės“ aktyvistas Domininkas pripažino, kad Lietuva gali sumažėti, jo nuomone, 1,5 mln. gyventojų „visai neblogai būtų“, o aš oponavau, jog tie 1,5 mln. bus vieniši senukai, kurių vaikai, pasklidę po pasaulį, grįš jų „aplankyti” tik per laidotuves. O Lietuva, norėdama išgyventi, anot Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audronės Sipavičienės, bus priversta įsileisti imigrantus. Antradienį surengtoje spaudos konferencijoje ištartą jos teiginį, jog šiandien „visos šalys suvokia, kad be imigrantų neišsivers“ pacitavo daugelis žiniasklaidos priemonių. Nesu koks nors ksenofobas, kuris bijotų įvairovės ir įtariai žiūrėtų į kiekvieną atvykėlį, nes nėra prasmės juo būti. Kitaip nebus – emigrantai nesugrįš, šeimose nepradės gimti po 3-4 vaikus. Net ir didžiausi patriotai nebando įtikinti, jog tai įmanoma. Nekaltinkite manęs pesimizmu, nes juk nekaltinate tuo laikrodžio, kai jis rodo, kad jau vakaras arba kalendoriaus, kuriame parašyta, jog ateina žiema. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompejis, kalbėdamas Berlyno sienos griūties minėjimo iškilmėse, neatsargiai prasitarė, kad nacionalinių valstybių era jau baigėsi, o savarankiškos valstybės globaliame pasaulyje yra tik „iliuzija ir melas”. Mūsų politikai savo rinkėjams to pasakyti dar nedrįsta.
Tie, kas iš čia dar neišvažiavo, ir niekur nesirengia vykti, vieną rytą atsibudę tikrai nepasijus lyg kitoje planetoje, nes pokyčiai vyksta pamažu ir prie jų sugebame prisitaikyti. Bet ir jiems nebus lengva išmokti gyventi pasaulyje, kuris jau daugiau niekada nebebus toks, kokiame gimėme ir užaugome.