Sveikinu, mama!

Šį sekmadienį švęsime Motinos dieną. Kokiais senais pražilusiais ir praplikusiais barzdočiais mes bepavirstumėm, mamoms visada liksime vaikais, dėl kurių jos tiesiog privalo rasti priežastį nerimauti ir pergyventi. Net tada, kai joms pačioms reikia mūsų globos, būtinai primins, kad privalote pavalgyti sriubos per pietus ir užsirišti šaliką.

Nesipiktinkime dėl to ir nebandykime jų pakeisti, nes tai tiesiog neįmanoma. Kaip neįmanoma ir ištrinti iš atminties žinojimo, kiek daug kartų jas įskaudinome.

Galime tik melstis, kad Dievas duotų joms ilgą amžių pamatyti, kiek daug pasiekė jų vaikai. Gerą sveikatą ir blaivų protą, kad galėtų drauge su mumis pasidžiaugti.

Ne be reikalo Motinos dienai teko pirmasis Gegužės savaitgalis – metų laikas, kai mūsų krašte žydi sodai ir laukai nusidažo vaiskia žaluma.

Tik neverk, mama, nes tai džiaugsmo šventė – tavo diena.

O dabar sugrįšime prie mažiau šventinių temų.

Šią savaitę žiniasklaida komentavo Vokietijoje atliktos apklausos rezultatus: daugiau kaip pusė – 57 proc. – vokiečių mano, kad jų šalis neturėtų siųsti karių ginti Baltijos šalių ir Lenkijos, jei jas užpultų Rusija. Už tai, kad Vokietijos kariai turėtų padėti gintis, tyrime pasisakė tik 31 proc. respondentų.

Mano nuomone, ne tik, o net 31 procentas. Neužmirškite, kad kelios vokiečių kartos po pralaimėto Antrojo pasaulinio karo buvo dresuojamos taip, kad daugiau niekada nesukeltų Europoje ko nors panašaus, o geriausia išvis ginklo į rankas neimtų. Šaltojo karo laikais vokiečių saugumą užtikrino JAV karinės bazės net ir tada, kai pati Vokietija jau buvo ekonomiškai pajėgi sukurti ir išlaikyti galingą kariuomenę.

Todėl 31 procentas vokiečių, kurie pritartų karui prieš Rusiją dėl mūsų, kurie jiems atrodome korumpuotas posovietinis kraštas, mažai besiskiriantis nuo pačios Rusijos, yra fantastiškas rezultatas.

Norite daugiau?

Sveiko proto vakarietis supranta, kad, jeigu pavojus būtų rimtas ir mes tikrai norėtumėm gintis, tai skirtumėm krašto apsaugai ne varganus 2 procentus kažkada ten 2020 metais, o tiek, kiek reikia, kad niekam nesinorėtų čia įsiveržti.

Be to, visi tie lietuvių tyčiojimaisi rusiškais motyvais iš Angelos Merkel ir vokiečių svetingumo pabėgėliams, vengimas dalintis našta, taip pat neprideda noro jausti solidarumą su mumis.

Manau, kad ne kažin kiek daugiau vokiečių pritartų karių siuntimui ginti Italiją, Prancūziją ar Portugaliją. O ir pačią Vokietiją – gal tik pusė.

Pačioje Lietuvoje taip pat ne tiek jau daug žmonių džiaugtųsi, jeigu tektų pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį siųsti mūsų karius, pavyzdžiui, į Turkijos ir Sirijos pasienį. O juk Turkija yra gerokai senesnė už mus NATO narė, turinti vieną gausiausių ir geriausiai finansuojamų kariuomenių pasaulyje.

Mes norime jaustis saugūs kitų sąskaita, bet vengiame prisidėti prie kolektyvinio saugumo patys, tarsi kaimynas į suneštinius kaimo bendruomenės pietus atnešęs porą sumuštinių su šlapia dešra ir visą vakarą pilna burna rijęs svetimus gardėsius.

Atstovaujamoji demokratija vis dar negali būti pakeista tiesiogine, kai mygtukų paspaudimu visi drauge balsuotumėm dėl to, ką dabar sprendžia Seimas, Vyriausybė ir Prezidentė būtent todėl, kad nesame pakankamai brandūs bent retkarčiais atsisakyti savo egoizmo vardan viešojo gėrio. Ne tik mes, bet ir Vakarų Europos šalių piliečiai, gyvenantys liberaliosios demokratijos sąlygomis gerokai ilgiau. 

Latežerio tvoros byloje – Vijūnėlės dvaro skandale išbandyti metodai

Šią savaitę Druskininkų miesto apylinkės teismas paskelbė sprendimą dėl kurorto mero Ričardo Malinausko sodybos Latežeryje likimo. Merui teks nusigriauti į Ratnyčios upę įsibridusios tvoros dalį, lauko židinį ir stoginę, bet namas gali likti stovėti ten, kur jis yra.

Žinoma, tai dar nereiškia, kad jau rytoj garsioji tvora grius. Teismas numatė 6 mėnesių terminą sprendimui įvykdyti, kuris bus pradėtas skaičiuoti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. O ta diena gali ateiti dar negreitai, nes sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Druskininkų miesto apylinkės teismą.

Gali būti, kad skųsti sprendimą, išsamiai jį išnagrinėjusi, nuspręs viešąjį interesą šioje byloje ginanti Kauno apygardos prokuratūra. Ir jau tikrai turėtų skųsti R.Malinauskas, kuris ne kartą yra pasakęs, kad negriaus tvoros „kiek tai bekainuotų“.

Latežerio sodybos byloje yra įdomi detalė, šiek tiek primenanti kitą garsų mūsų krašto skandalą – Vijūnėlės dvaro bylą. Mėgstu tikslumą, todėl pacituosiu iš pranešimo, kurį išplatino Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja Asta Bundonė: „Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad Latežerio kaimui nuo 2015 m. kovo 16 d.  Kultūros paveldo apsauga netaikoma, todėl teismas nevertino ieškinio, atsiliepimų dalies ir kitų pateiktų dokumentų, susijusių su Kultūros paveldu“.

Kol neprasidėjo bylinėjimasis dėl R.Malinausko sodybos, Latežeris buvo architektūros paminklas, gatvinis kaimas, savaimingai susiklostęs XIX a. viduryje.

„Būdingos dvipusės, netaisyklingo plano sodybos su 4-7 pastatais. Palei šiek tiek vingiuotą pagrindinę gatvę šonu į ją stovi viengalės arba dvigalės pirkios, netoli jų – svirnai, prie gatvės arba sklypų gilumoje – tvartai ir kluonai. Išliko vertingų XIX a. viduryje- XX a. pirmosios pusės apvalių arba tašytų rąstų pastatų (dvigalių ir viengalių pirkių, svirnų, kluonų, tvartų). XIX a. pab. – XX a. pr. pirkios iš tašytų rąstų, apkaltų lentomis, svirnai su keturstulpiais galiniais priesvirniais arba užlomis, pastatyti ant kertinių akmenų arba stulpelių. Kluonai nedideli, dvišlaičiais gegninės konstrukcijos stogais, su šoninėmis durimis,“- rašo apie Latežerį Visuotinė lietuvių enciklopedija (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 562 psl.).

Ir staiga 2015 kovo 16 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos darbotvarkėje atsiranda punktas „Aštuoniolikos sodybų gatviniam kaimui (u.k. 10339, AtV783), esančiam Latežerio k., Druskininkų sav., teisinės apsaugos reikalingumo klausimas“. Po metų jau jokia Specialiųjų tyrimų tarnyba neišaiškins, ar toks sutapimas, kad apsaugą užsimota naikinti būtent tada, kai prasidėjo teisminiai ginčai ir toks panaikinimas buvo naudingas R.Malinauskui, yra atsitiktinis, ar kažkas kažkam, kaip garsiojoje Vijūnėlės dvaro byloje, telefonu davė „zadaniją“ (lietuviškai – užduotį).

Svarstymo rezultatas buvo stebėtinai palankus merui. 2015 kovo 16 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nutarta (protokolo Nr. VT2 – 15): „Aštuoniolikos sodybų gatviniam kaimui, esančiam Latežerio k., Druskininkų sav., teisinė apsauga nereikalinga“.

Netrukus R.Malinausko advokatas G.Černiauskas šį sprendimą pateikia teisėjai L.Jakubauskienei ir prašo teismo įtraukti jį į bylą. Teismas sutinka, nors jo nagrinėjamų leidimų statybai išdavimo metu Latežerio teisinė apsauga dar galiojo. Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas tampa lemiamu argumentu atmesti visą su paveldosauga susijusią prokuratūros skundo dalį. Argi ne stebėtinai palankus sutapimas?

Naujų sutapimų galime tikėtis ir nagrinėjant šią bylą aukštesnės instancijos teismuose. Panašu, kad juos ruošia Druskininkų savivaldybė, kurios taryba, opozicijai aktyviai protestuojant, patvirtino sprendimą „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių integravimo į Druskininkų savivaldybės bendrojo plano korektūros sprendinius“. Liberalų sąjūdžio ir Mišrios frakcijos atstovai įsitikinę, kad  „minėto specialiojo plano sprendiniais siekiama panaikinti pakrantės apsaugos juostos galiojimą Vijūnėlės tvenkiniui bei Ratnyčios upei Latežerio kaime“.

Nebeliks apsaugos juostos – nereikės griauti nei tvoros, nei stoginės, nei lauko židinio. Kurių galų laikytis įstatymų, jeigu galima juos pakeisti taip, kaip reikia Šeimininkui?

LSDP apsivalė, bet Druskininkai – dar ne

Akivaizdu, kad ne pirmą mėnesį mažėjantys socialdemokratų partijos ir jos pirmininko reitingai suveikė kaip skambutis. Įgavę inerciją tie procesai jau nesustotų iki rudens. Iki rinkimų.

Iniciatyvos suvaldyti krizę ėmėsi patyrę socialdemokratų valdybos nariai, nes pats partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius to nesugeba arba nenori daryti.

Pirmas toks veiksmas buvo atsisakymas teikti Povilo Gylio kandidatūrą į ministrus. Tų kelių balandžio dienų, nuo to laiko kai Rolandas Paksas jį pasiūlė, socialdemokratams pakako pamatyti, kad A.Butkevičiaus vyriausybei iki visiško autoriteto praradimo tetrūksta Garliavos įvykių herojaus.
Bet ilgalaikėje perspektyvoje socialdemokratų partijos reputacijai labiausiai kenkia ne koalicijos partnerių kvailiojimas, o savas skandalų herojus – Druskininkų meras. Jau keletą metų partijos bičiuliams tai bando išaiškinti Švedijoje socialdemokratijos mokęsis LSDP etikos komisijos narys Arkadijus Vinokuras.

Priminsiu, kad Vijūnėlės dvaro skandalas tėra vienas iš daugelio, nors ir garsiausiai nuskambėjęs. Socialdemokratų valdyba žino, kad artimiausiu metu tie skandalai nesibaigs. Pavyzdžiui, balandžio 11 dieną Druskininkų teismas skelbs sprendimą dėl Malinausko sodybos Latežeryje, pastatytos Ratnyčios upės apsaugos juostoje, griovimo.

Buvau daugumoje šios bylos teismo posėdžių ir spėju, kad viešąjį interesą ginanti prokuratūra šią bylą laimės. Visi apie tai paskelbs ir tai būtų dar vienas smūgis socialdemokratų reputacijai. Bet buvo įmanoma iki to laiko simboliškai sustabdyti R.Malinausko narystę partijoje ir Malinausko skandalai liks tik jo vieno problema.

O jam tai nėra didelė problema, nes Druskininkų rinkėjai R.Malinauskui atleistų bet ką, kas nuskandintų bet kurį kitą šalies politiką. Kas kita – visos Lietuvos rinkėjų santykis su socialdemokratų partija. Jie girdi Druskininkų skandalų atgarsius ir daro išvadas apie visą partiją. Todėl buvo sumanyta simboliškai nutraukti tą sąsają. Tačiau buvo likęs klausimas, ar taip pasielgti leis Malinausko ambicijos.

Mat tas žmogus turi savigarbą, kelis kartus viršijančio jo ūgį ir politinį svorį. Kartais tai padeda pasiekti tikslų, bet politikoje neišvengiamai tenka daryti ir kompromisus.

Vietoje kompromiso pamatėme trankymą durimis.

Nacionalinę žiniasklaidą tai paskatino spėlioti, kas bus toliau.

Dalis spėlionių, mano nuomone, pademonstravo visišką Druskininkų politinės padėties nesupratimą. Pavyzdžiui, Eglė Semoškaitė naujienų portale „Delfi“ antradienio vakarą rašė: „R. Malinausko pyktis nepraeis, jis kurs visuomeninį komitetą, kels savo kandidatą Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje“.

Ko jam į tą Seimą? R.Malinauskas vertina savo separatistinę Druskonecko Liaudies Respubliką labiau už bet kokį Seimo nario mandatą ar ministro postą? Kurių galų jam tapti vienu iš 141, jeigu čia yra Dievas ir Karalius viename asmenyje?

Mano nuomone, į jokią kitą partiją R.Malinauskas nestos – lauks kol partijos valdyba jo atsiprašys ir maldaus sugrįžti atgal. Bet pats to proceso neskubins, nes dabartinė padėtis jam patogi – gali visiškai nekreipti dėmesio į politinę etiką ir susitelkti į teisinę gynybą nuo užgriuvusių skandalų, panaudodamas tam visus savivaldybės resursus, o taip pat priešų triuškinimą.

Dar keisčiau skamba žiniasklaidoje pasirodę spėlionės, kad įsižeidęs R.Malinauskas gali iškelti vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje kažkokį nepartinį savą žmogų prieš K.Miškinienę. Kurių galų jam to reikia, jeigu K.Miškinienė, iki išrinkimo į Seimą ėjusi mero pavaduotojos pareigas Druskininkų savivaldybėje, per visą kadenciją prieš R.Malinauską nė karto net cyptelėti nedrįso. Juo labiau, kad Seime ji taip ir netapo reikšminga politike, nors avansu gavo pavadovauti gan svarbiam Socialinių reikalų ir darbo komitetui.

Ką galvojo LSDP frakcija, patikėdama tokį postą jokios politinės patirties neturinčiai poniai iš provincijos, dabar jau ne taip ir svarbu, bet panašu, kad K. Miškinienės vadovaujamas Seimo komitetas sugebėjo sužlugdyti svarbiausią šios valdančiosios koalicijos darbą – naują socialinį modelį. Pirmiausiai vilkino svarstymą, kad socialinis modelis nepatektų į Seimo rudens sesijos darbotvarkę, o dabar pateikė tokį sumaitotą rezultatą, kad spjaudosi ir darbdaviai, ir reformą kūrę mokslininkai.