Narciziškumo triumfas

Ar jau pradžiuginote savo virtualius draugus asmeninuke žydinčių sakurų fone? Dabar pats laikas, tokių nuotraukų srautas interneto socialiniuose tinkluose savo veržlumu kaip tik ima lenkti kačiukų ir saulėlydžių su motyvaciniais tekstais vaizdus.

„Vijūnėlės parke vyks Narcizų žydėjimo šventė...“- skelbia Druskininkų savivaldybės narcizai. Jeigu būtų mažiau narciziški ir girdėtų, ką jiems sako kiti, tai jau seniai būtų sužinoję, jog parkas, kaip ir greta esantis tvenkinys, vadinasi ne Vijūnėlės, o Vijūnėlio. Yra tokia žuvis – vijūnas. Mažybinė to žodžio forma – vijūnėlis. Taip tas tvenkinys visuomet ir vadinosi, kol į valdžią neatėjo žmonės, neturintys jokios nuovokos apie miesto, kuriame šeimininkauja, istoriją ir vietovardžius. Kartą įvėlė klaidą, o paskui ją perkėlė į juridinius dokumentus ir nė neketina ištaisyti, nes jaučiasi niekuomet neklystantys.

Druskininkų kraštotyrininkas Vytautas Valentukevičius dar 1992 – 1993 m. man, jaunam žurnalistui, pradėjusiam dirbti Druskininkų spaudoje, o paskui dienraščio „Lietuvos aidas“ korespondentu, kaip reikiant duodavo pylos kiekvieną kartą, kai Vijūnėlio tvenkinį netyčia pavadindavau Vijūnėle.

Jeigu planuojate aplankyti Druskininkus per tą Narcizų šventę, neužmirškite pasveikinti ir svarbiausio asmens, vos prieš kelias dienas sulaukusio visai nejaunuoliško jubiliejaus, bet vis dar iš įpratimo vadinamo jaunu ir energingu. Druskininkiečiai kalba, kad jubiliejaus šventimas perkeltas į savaitgalį, kad progą pasveikinti jį turėtų svarbiausi valdančiosios partijos ir Vyriausybės asmenys.

O jei jaučiatės nepakankamai narciziškas, tą patį savaitgalį Lazdijuose rengiama „Pirmosios vagos“ šventė, kurion suvažiavę politikai mėgsta hipodrome pozuoti žiniasklaidai, kaip jie moka arti žemę arklių traukiamu arklu.

Visi naujienų portalai pranešė, kad birželį Druskininkų svečiai jau galės naudotis lynų keltuvu, o keturios jo gondolos per Nemuną nuo vandens pramogų parko iki slidinėjimo trasų turistus nugabens per 4 minutes. Bet taip ir liko nepastebėtas keistas su tuo susijęs nutikimas, kurį aprašė tik komentatoriai.

Asmuo, pasirašęs slapyvardžiu „Jau smagu buvo“, balandžio 20 d. naujienų portale „Delfi“ komentavo:

„Parašykite geriau kaip buvo smagu, kaip su KOP sraigtasparniu tempiant per atramas virvę trosui, virvė užsikabino už sraigtasparnio važiuoklės ir įstrigo pririšdama kariuomenės sraigtasparnį Mi-8 kaip nuotykių filme. Sraigtasparnis kaip kokia pririšta karvė leidosi į artimiausius krūmus kiek leido virvės ilgis, mentėmis prasikapojo sau tūpimui vietą. Nuotykiai su tuo Druskininkų lynų keliu prasidėjo dar iki atidarymo...“

Elektroniniu paštu paklausiau Karinių oro pajėgų, ar toks nuotykis tikrai buvo. Kai sulauksiu atsakymo, būtinai šią temą pratęsiu.

Pasak Druskininkų savivaldybės architektūros skyriaus vedėjo Viliaus Margelio, 4 keltuvo gondolos galės per valandą perkelti apie 500 keleivių, o, jeigu prireiks, „esant dideliam lankytojų srautui, įmanoma ant lynų pakabinti dar porą gondolų“.

Daugiau negu 500 per valandą? Kada pastarąjį kartą matėte 500 žmonių autobusų stotelėje? Automobilių, skubančių iš vandens parko į slidinėjimo areną spūstį ant naujojo Parko tilto. O juk teigiama, kad „turistai paliks automobilius stovėjimo aikštelėse ir keltuvu naudosis kaip visuomenine transporto priemone, taip mažindami taršą mieste“.

Vaizdą iš „Snow arenos“ anksčiau tiesiogiai transliuodavo internetinė kamera. Bet Druskininkų klestėjimo kritikai pernelyg dažnai tą vaizdą naudojo kaip argumentą, pateikdami savo oponentams nuorodą: štai, imkite ir patys pasižiūrėkite... O ten dienomis, kai nevyko masiniai renginiai, dažniausiai galėjome pamatyti tuščią „šaldytuvą“ arba vos vieną kitą slidinėjantį svečią.

Dabar tos transliacijos nebeliko. Gal kokia techninė profilaktika ar šiaip sutartis dėl transliavimo lyg tyčia pasibaigė. Todėl galima ramia sąžine pasakoti apie minias, plūstančias iš vandens parko į slidinėjimo areną ir atgal bei girtis išgelbėjus pasaulį nuo visuotinio perkaitimo tuo skrajojančių gondolų projektu.

Ponas V.Margelis sako, kad per metus „sumažins automobilių transporto judėjimą apie 100 tūkstančių“. Tik abejoju, ar suskaičiavus per tiltą pravažiuojančius automobilius dabar ir po keltuvų atidarymo, būtų nustatytas bent kiek pastebimas jų srauto sumažėjimas. Veikiau atvirkščiai – vienas kitas svečias specialiai atvažiuos pasikilnoti tuo atrakcionu. Todėl sąžiningiausia būtų tos klimato kaitos šiame kontekste išvis neminėti ir paprasčiausiai visiems drauge pasidžiaugti, kad kurortas turės dar vieną pramogą.

Perpuvusi sistema gali atrodyti dailiai

Londonderry News nuotrauka

Štai ir turime naują vietinę valdžią – trečiadienį pirmą kartą susirinkusi naujos kadencijos Druskininkų savivaldybės taryba išsirinko merą. Daugiau apie tai komentuoti kaip ir nėra prasmės – ko norėjote, tą ir turite. Džiaukitės bei linksminkitės.

„Gerai, kad geros iniciatyvos tęsiamos. Tvoros po truputį krenta, tik įdomu, kada kris Ričardo Malinausko tvora?“- balandžio 13 d. socialiniame tinkle „Facebook“ klausė buvęs Aplinkos ministras, o dabar Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis.

Ak tu, šventas naivume – ta tvora juk tvirtesnė už bet kurio ministro kėdę. Jeigu reikės, tai šitas Seimas pakeis įstatymus taip, kad griauti nereikėtų.

Matykim objektyvią tikrovę – daugumai druskininkiečių tas Latežerio tvoros skandalas nė trupučio nerūpi. Jie tiesiog atmeta žiniasklaidos dešimtis kartų pakartotą informaciją kaip nereikšmingą, neliečiančią jų asmeniškai. Kai vagys iš jų sodų namelių išneša grėblius ir aliuminio dubenis, tai yra asmeniškai patirtas nuostolis. O jeigu dar kokį langą išdaužia, tai išvis beveik karo nusikaltimas, genocidas, kuriam negali būti senaties, už kurį sugautą piktadarį reikėtų mažų mažiausiai ketvirčiuoti. Užtverta pakrantė ar valdiškos žemės sąskaita pasididintas sklypas jiems asmeniškai niekada nepriklausė, o dauguma apie tai skaičiusiųjų net ir Latežeryje nė karto nėra buvę.

Nereikėtų užmiršti, kokia druskininkiečių dalis ar bent jų tėvai sovietmečiu dirbo valdiškose, tai yra, niekieno sanatorijose, iš kurių kasdien pilnais krepšiais tempė nuo poilsiautojų maisto davinio nugvelbtus mėsgalius, varškę ir duonos kepalus. Kiti dirbo Druskininkų daržininkystės tarybiniame ūkyje ir Vieciūnų „Drobės“ fabrike, o kur dar mėsos ir duonos kombinatai. Aš tau dešrą, tu man vilnos, o kaimynas šviežių pomidorų iš šiltnamio parsineš... Dabar jų vaikai nesijaučia kažką apvaginėjantys rūkydami plonas „Minsk“ cigaretes su baltarusiškomis banderolėmis ir pildami į savo aprūdijusių „VW Passat“ bakus kontrabandinį kurą. Pavadintas vagimi toks žmogus įsižeistų, gal net į snukį pasiūlytų arba teisman paduotų. Vagis – tai tas, kurį apsauga už rankos sugauna bandant pro „Maximos“ kasą prasinešti kelnėse paslėptą elektros lemputę.

Tikėtis, kad tokia visuomenė imtų ką nors smerkti už pakrančių tvėrimą, viešųjų pinigų naudojimą grupinių politinių interesų tenkinimui arba Europos Sąjungos fondų taškymą galėtų tik nepagydomi idealistai. Juos gerai supranta ten, kur esminis žmonių sąmonės lūžis jau įvykęs, hierarchinės paklusnumo grandinės sutraukytos ir galioja skaidrūs moralinės bei politinės atsakomybės dėsniai, bet čia jie atrodo tarsi baltos varnos, karksinčios prieš vėją.

Jauni žmonės, padrąsinti Prezidentės, sostinėje pademonstravo, kaip morališkai abejotini sprendimai gali lemti rinkimų rezultatus. Principas „vagia, bet ir miestui duoda“ ten buvo atmestas akivaizdžia persvara. Bet tai yra miestas, į kurį iš visos Lietuvos studijuoti suvažiuoja gabiausias jaunimas ir tik nedaugelis, baigę mokslus, grįžta į savo gimtuosius rajonus. Nes ten jų gebėjimų ir žinių niekam nereikia. Reikia lojalumo vietinę valdžią kontroliuojančioms grupuotėms, apsisprendimo paklusti ir vadovautis svetima valia, o ne savo sąžine.

Išoriškai tokia perpuvusi sistema gali atrodyti dailiai, tarsi tvarkingai nugenėtas uosialapis klevas, bet tik tuomet, kai jis lūžta nuo pavasarinės audros, pamatome, jog šerdis buvo visiškai sutrūnijusi. Lengviausiai atpažįstamas jos bruožas – nesugebėjimas išnaudoti gabiausių asmenybių kūrybiškumo. Atrodo, kad viskas gražu, gatvės neduobėtos, šaligatviai nauji, tviska nauji stiklo ir plieno statiniai, o trumpam atvykusiam svečiui, nenorinčiam gilintis į vietinių problemų subtilybes, akys raibsta nuo tų grožybių. Bet laisvi žmonės nuo to grožio bėga kuo toliau – kas į gretimus rajonus, kas į sostinę, o daugiausia į užsienį. Ne tik nuo kokio nors tikro ar įsikalbėto persekiojimo už neteisingas pažiūras, bet labiausiai – nuo slogaus vidutinybės kulto, nepakenčiančio kūrybinės laisvės kitoniškumo.

Kas laiku nepasprunka, tie rizikuoja nusiskandinti banalaus buitinio alkoholizmo liūne, susmulkėti ir subanalėti per nesibaigiančius vietinių intrigėlių galios žaidimus. O baisiausia lemtis būtų prisitaikymas, sąmoningas apsisprendimas uždusinti tarsi neplanuotą kūdikį savo ambicijas keisti pasaulį. Pasirinkimas tapti dar vienu paprastu žmogumi užkalniškąja tų žodžių prasme.

Įsivedėm eurą – įsivesim ir pavasarį

Kacinai. Irmos Sadauskienės nuotrauka

Jeigu jau baigėte virškinti velykinių valgių atsargas, įpratote gultis bei keltis pagal vasaros laiką ir pakeitėte žiemines automobilio padangas vasarinėmis, tai gyvenimas daugmaž grįžo į įprastinį ritmą. Belieka sulaukti, kuomet išsipildys meteorologų pažadai, kad mus pagaliau aplankys tikra pavasario šiluma.

Neklausinėkite, kodėl tiek daug dėmesio skiriu metų laikų kaitos ženklams gamtoje. Čia jums, gyvenantiems daugiabučiuose, galėtų atrodyti, kad pavasaris kasmet ateina taip pat, gal tik kartais tai nutinka savaite ar dviem anksčiau arba vėliau. Panašiai kaip Velykos kartais būna kovo pabaigoje, o kartais nusikelia į balandį.

Beveik prieš dešimtmetį persikėlęs iš buto Druskininkuose gyventi į mažą kaimelį tarp pelkių, netrukus supratau, kad mano gyvenimo būdas keičiasi gerokai labiau, negu tikėjausi. Ir visai ne todėl, kad būčiau pradėjęs auginti karves, kiaules, avis, ožkas ar bent vištas, sėti rugius ar sodinti kelis hektarus kukurūzų. Žemdirbiu netapau, duonai vis dar užsidirbu rašydamas, o mūsų kieme gyvenanti Vidurinės Azijos aviganė Panda ir gausus būrys katinų yra labiau laukiniai žvėrys, negu ūkio galvijai.

Iki penkerių metų buvau augintas Neravuose, senelių iš motinos pusės sodyboje ir tik paskui tėvai išsivežė į Vilnių. Todėl dar prisiminiau svarbiausią miesto ir kaimo gyvenimo skirtumą – santykį su aplinka. Koks bebūtų komfortiškas ir šiuolaikinės įrangos prifarširuotas jūsų namas kaime, visą šiltąją metų dalį į jį užeisite tik miegoti. Tai neišvengiama, nes tūnoti patalpoje, pavyzdžiui, gegužės pradžioje, kai pražysta obelys, arba per liepos kaitrą, įmanoma tik antrankiais prirakintam prie radiatoriaus. Keletą pirmųjų gyvenimo užmiestyje metų tyrinėjau įsigytos sodybos kiemą, kol jis tapo sava erdve, kurioje pažįstu kiekvieną žolės kuokštą ir tamsoje galiu pareiti neužkliuvęs už seno slyvos kelmo. Paskui pradėjau vis dažniau dairytis po kaimą supančius miškus, pelkes ir paežeres, sužinojau kur anksčiausiai prisirpsta žemuogės ir kur galiu tikėtis prisirinkti pirmųjų voveraičių, kai miškas dar tik pakvimpa grybiena. Ėmiau fotografuoti ne tik eismo nelaimes judriame Veisiejų – Leipalingio kelyje laikraščiui ir naujienų portalams, bet ir paukščius bei augalus. O tada atsirado poreikis žinoti jų pavadinimus.

Ir tik vėlyvas ruduo, kai jau visai pasibaigia grybapjūtė, o žvarbūs vėjai nuo Smarliūnų neša sunkius šlapdribos pritvinkusius debesis, nenorom tenka užsidaryti namuose ir pradėti ilgėtis pavasario.

Taip gamta pamažu paverčia iš miesto pasprukusį žmogų savo dalimi, o drauge ir gynėju viešojoje erdvėje, nes kiekvieną gyvą nukirstą medį ima skaudėti, tarsi su juo būčiau sujungtas neregimais nervų raizginiais.

Pradedu geriau suprasti savo tėvą, kuris anuomet, kai dar buvau, kaip čia jau paminėjau, tas kaime auginamas rubuilis, savaitgalį atvažiavęs traukiniu iš Vilniaus drauge su mano mama, sodindavo mane į vežimą arba imdavo už rankos ir vesdavosi į miškus. Paskui iš tų pasivaikščiojimų parašė vieną nuoširdžiausių ir skaitomiausių savo knygų – „Mažą girios dienoraštį“, kurį pernai iš naujo perleido po 40 metų. Tuomet į gamtą galima buvo bėgti ir nuo sovietinio politikos marazmo. Man ji taip pat sėkmingai padeda atsigauti nuo gerokai anuos laikus primenančių Druskininkų aktualijų, matyti vienadienes politikos dramas per deramą atstumą, leidžiantį pasijuokti net iš to, kas ne visuomet galėtų atrodyti juokinga.

Štai ir vakar Vyriausybės vadovas surengė Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisijos posėdį. Pajuokavau „Facebooke“, kad gal anas įvesdinės eurą iš naujo, nes patiko, kad Prezidentė jį pagyrė už sėkmingą įvedimą ir užsienio laikraščiai gražiai parašė.

Kadangi euro įvedimo procesas ir man patiko, tai būtų smagu dar ką nors įsivesti. Gal dabar dolerį, nes anas pakilęs į neregėtas aukštumas. Arba pavasarį.

Juk jeigu pavasaris gali ateiti kasmet, tai kodėl kasmet negalėtų vis iš naujo ateiti ir euras?

Skaisčio rezervate

Ne daugiau kaip už 4 kilometrų nuo mano namų Šadžiūnuose esantį Skaisčio ežerą vis ketinau aplankyti dar tada, kai tik planavome persikelti gyventi iš Druskininkų į Lazdijų rajoną. Ilgą laiką jį painiodavau su perpus mažesniu Naudorio ežeriuku, kurį galima pamatyti nuo Veisiejų – Leipalingio kelio. Ir tik išnagrinėjęs žemėlapius supratau, kad Skaistis – visai ne tas, kurį maniau juo esant.

Skaisčio gamtinis rezervatas įkurtas išsaugoti kalkingas paežerių žemapelkes su retaisiais augalais – pelkinėms uolasėklėms, gegūnėmis, purvuoliams ir dar kažkokiems žolynams, bet tokiu metų laiku jų ten nėra jokios prasmės ieškoti. Užtat dabar, po besniegės žiemos, paežerės pelkė išdžiūvusi tiek, kad pasitaikė proga apeiti aplink ežerą vos porą kartų sušlapus kojas.

Šiauriniame ežero krante, tik bebrų retinamuose brūzgynuose, ne tik pražydo žibutės, bet ir sudygo keisti ryškiaspalviai grybai – raudonosios plačiataurės. 

O pelkėje vasarą gyvenančios gervės ramiai ganėsi jau už rezervato ribos esančiame šviežiai suartame ūkininko lauke. Tik manęs jos arčiau neprisileido ir, vos pamatę besiropščiantį iš kemsyno, nuskrido į Snaigyno pusę.

Prikrovusiam sau į kelnes žmogui irgi kurį laiką būna šilta ir jauku

Prieš porą savaičių pasivaikščiojęs po mišką parašiau, kad gamtai žiauriai trūksta drėgmės. Matyt kažkas ten aukštai mano rašliavas irgi skaito, nes štai jau visą savaitę merkia kaip per bulviakasį, tik šilumos mums pagailėjo. Bet žolei ir to pakanka, pakelės per kelias dienas pakeitė spalvą.

Kelias dienas į darbą važiavau remontuojamu senuoju tiltu, nes gatvės atkarpa iškart už naujojo buvo uždaryta – montavo kalnų keltuvo įrangą. Prieš tai jo atramų statymo vietose ir ten, kur lynais tampys gondolas su poilsiautojais, išpjauta daugybė senų medžių. Anokia čia naujiena, juk medis šiame mieste jau seniai tapo tik želdiniu, kraštovaizdžio detale, o ne gyvu organizmu. Senas, brandus medis – atgyvena, kurią reikia pašalinti ir pakeisti nauju, kad, neduok Dieve, nenumestų sausos šakos ant svarbaus svečio automobilio ir neardytų bendro naujumo bei modernumo įspūdžio.

Diskutuoti su tokiais želdinių tvarkytojais ar ką nors jiems įrodinėti nėra jokios prasmės, nes tai ne teisinis ar techninis, o veikiau pasaulėžiūrinis klausimas. Todėl mane aplankiusius svečius pasivaikščioti išsivedu ne po Druskininkus, o į Veisiejų miestelio dvaro parką, kur už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas pakloti takai, bet patys parko medžiai palikti natūraliai augti retkarčiais pagydant jų žaizdas ir pravalant krūmynus.

Net ir nesupylus dirbtinių kalnų, keltuvo atidarymas Druskininkuose neabejotinai bus didelė šventė. Plačiai šypsodamiesi nauji senieji savivaldybės vadovai galės pravežti to keltuvo gondolomis sukviestą į kurortą vis tų pačių kelių žurnalisčių, įpratusių gaudyti ore ir rožinėmis spalvomis perteikti savo skaitytojams bei žiūrovams kiekvieną aukso vertės žodį. Tik nereikia gilintis, piktų klausimų uždavinėti, tada bus reklamos užsakymų iš sparčiai besidauginančių tos pačios savivaldybės verslų. Bus iki soties dovanų kuponų maudytis, pertis bei slidinėti. Visi laimingi, sotūs, patenkinti, besišypsantys, matantys tik pozityyyyyyvą, tarsi prekybos agentai vienas kitam pardavinėjantys ryškiaspalves nosies plaukų pešiojimo mašinėles, žybsinčias šviesos diodų žiburėliais.

Nesuprantate, kodėl neploju kartu su dauguma druskininkiečių, patenkintų savo šiandieniniu būviu ir bet kokioje kritikoje, kaip juos išmokė, matančių tik piktus pavyduolių kėslus?

O kodėl turėčiau?

Žiemą prikrovusiam sau į kelnes žmogui irgi kurį laiką būna šilta ir jauku. Labai pasistengęs jis gali nejausti nė kvapo, kuris riečia nosį aplinkiniams.

Laisvoje šalyje niekas negali manęs priversti dėtis prie taip save apgaudinėjančios minios, nors ji šiame mieste ir sudaro daugumą.

Neabejoju, kad keltuvai kurį laiką bus dėmesio centre, interneto socialinius tinklus užlies asmeninukės, kuriose matysime treninguotus rubuilius ir prie jų besiglaustančias kiaunes, nusifotografavusius vandens parko stogų ir pušų viršūnių fone. O kai tas naujumo efektas išsisklaidys ir niekas jau nenorės mokėti pinigų už beprasmį pasivėžinimą ten, kur gali pėsčias nueiti, kurorto centre liks rūdyti aukštos įtampos elektros stulpus primenančios atramos – paminklas abejotinai paskirtoms ir beprasmiškai panaudotoms Klimato kaitos mažinimo programos lėšoms.

Niekas už tai nesės į teisiamųjų suolą, niekam nė plaukas nuo riebaus sprando nenukris, nes neabejoju, kad viskas bus padaryta griežtai prisilaikant įstatymų reikalavimų ir apskaitos norminių aktų.

Ačiū Dievui, nesu politikas ir neketinu juo tapti, todėl galiu rašyti jums tai, ką galvoju, o ne vien malonius dalykus. Jeigu meteorologai būtų renkami į savo pareigas, tai šiandien kone persiplėšdami varžytųsi, kas pažadės, kad rytoj bus geresnis oras. Išgirstumėte, kad per šv. Velykas švies saulė, žydru dangumi iš vakarų į rytus ir atgal visą dieną plaukios du balti it snieguotos kalnų viršūnės debesėliai, o temperatūra svyruos tarp 21,5 ir 22 laipsnių šilumos.

Bet jie nėra renkami, todėl gali pasakyti jums tiesą apie šlapdribą, dulksną, žvarbų vėją ir kitus malonumo neteikiančius reiškinius.

O kai jau viską bjauraus jums surašiau, galiu pasveikinti su tikra švente – Kristaus prisikėlimo diena. Sveiki, sulaukę Šventų Velykų! Telydi jus tikras, nuoširdus džiaugsmas, kylantis ne iš prievolės, o iš vidinio nusiteikimo.