Kacinai. Irmos Sadauskienės nuotrauka |
Jeigu jau baigėte virškinti velykinių valgių atsargas,
įpratote gultis bei keltis pagal vasaros laiką ir pakeitėte žiemines
automobilio padangas vasarinėmis, tai gyvenimas daugmaž grįžo į įprastinį
ritmą. Belieka sulaukti, kuomet išsipildys meteorologų pažadai, kad mus
pagaliau aplankys tikra pavasario šiluma.
Neklausinėkite, kodėl tiek daug dėmesio skiriu metų laikų
kaitos ženklams gamtoje. Čia jums, gyvenantiems daugiabučiuose, galėtų
atrodyti, kad pavasaris kasmet ateina taip pat, gal tik kartais tai nutinka
savaite ar dviem anksčiau arba vėliau. Panašiai kaip Velykos kartais būna kovo
pabaigoje, o kartais nusikelia į balandį.
Beveik prieš dešimtmetį persikėlęs iš buto Druskininkuose
gyventi į mažą kaimelį tarp pelkių, netrukus supratau, kad mano gyvenimo būdas
keičiasi gerokai labiau, negu tikėjausi. Ir visai ne todėl, kad būčiau pradėjęs
auginti karves, kiaules, avis, ožkas ar bent vištas, sėti rugius ar sodinti
kelis hektarus kukurūzų. Žemdirbiu netapau, duonai vis dar užsidirbu rašydamas,
o mūsų kieme gyvenanti Vidurinės Azijos aviganė Panda ir gausus būrys katinų
yra labiau laukiniai žvėrys, negu ūkio galvijai.
Iki penkerių metų buvau augintas Neravuose, senelių iš
motinos pusės sodyboje ir tik paskui tėvai išsivežė į Vilnių. Todėl dar
prisiminiau svarbiausią miesto ir kaimo gyvenimo skirtumą – santykį su aplinka.
Koks bebūtų komfortiškas ir šiuolaikinės įrangos prifarširuotas jūsų namas
kaime, visą šiltąją metų dalį į jį užeisite tik miegoti. Tai neišvengiama, nes
tūnoti patalpoje, pavyzdžiui, gegužės pradžioje, kai pražysta obelys, arba per
liepos kaitrą, įmanoma tik antrankiais prirakintam prie radiatoriaus. Keletą
pirmųjų gyvenimo užmiestyje metų tyrinėjau įsigytos sodybos kiemą, kol jis tapo
sava erdve, kurioje pažįstu kiekvieną žolės kuokštą ir tamsoje galiu pareiti
neužkliuvęs už seno slyvos kelmo. Paskui pradėjau vis dažniau dairytis po kaimą
supančius miškus, pelkes ir paežeres, sužinojau kur anksčiausiai prisirpsta
žemuogės ir kur galiu tikėtis prisirinkti pirmųjų voveraičių, kai miškas dar
tik pakvimpa grybiena. Ėmiau fotografuoti ne tik eismo nelaimes judriame
Veisiejų – Leipalingio kelyje laikraščiui ir naujienų portalams, bet ir
paukščius bei augalus. O tada atsirado poreikis žinoti jų pavadinimus.
Ir tik vėlyvas ruduo, kai jau visai pasibaigia grybapjūtė, o
žvarbūs vėjai nuo Smarliūnų neša sunkius šlapdribos pritvinkusius debesis,
nenorom tenka užsidaryti namuose ir pradėti ilgėtis pavasario.
Taip gamta pamažu paverčia iš miesto pasprukusį žmogų savo
dalimi, o drauge ir gynėju viešojoje erdvėje, nes kiekvieną gyvą nukirstą medį
ima skaudėti, tarsi su juo būčiau sujungtas neregimais nervų raizginiais.
Pradedu geriau suprasti savo tėvą, kuris anuomet, kai dar
buvau, kaip čia jau paminėjau, tas kaime auginamas rubuilis, savaitgalį
atvažiavęs traukiniu iš Vilniaus drauge su mano mama, sodindavo mane į vežimą
arba imdavo už rankos ir vesdavosi į miškus. Paskui iš tų pasivaikščiojimų
parašė vieną nuoširdžiausių ir skaitomiausių savo knygų – „Mažą girios
dienoraštį“, kurį pernai iš naujo perleido po 40 metų. Tuomet į gamtą galima
buvo bėgti ir nuo sovietinio politikos marazmo. Man ji taip pat sėkmingai
padeda atsigauti nuo gerokai anuos laikus primenančių Druskininkų aktualijų,
matyti vienadienes politikos dramas per deramą atstumą, leidžiantį pasijuokti
net iš to, kas ne visuomet galėtų atrodyti juokinga.
Štai ir vakar Vyriausybės vadovas surengė Euro įvedimo
Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisijos posėdį. Pajuokavau „Facebooke“,
kad gal anas įvesdinės eurą iš naujo, nes patiko, kad Prezidentė jį pagyrė už
sėkmingą įvedimą ir užsienio laikraščiai gražiai parašė.
Kadangi euro įvedimo procesas ir man patiko, tai būtų smagu
dar ką nors įsivesti. Gal dabar dolerį, nes anas pakilęs į neregėtas aukštumas.
Arba pavasarį.
Juk jeigu pavasaris gali ateiti kasmet, tai kodėl kasmet
negalėtų vis iš naujo ateiti ir euras?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą