Prieš porą savaičių pasivaikščiojęs po mišką parašiau, kad
gamtai žiauriai trūksta drėgmės. Matyt kažkas ten aukštai mano rašliavas irgi
skaito, nes štai jau visą savaitę merkia kaip per bulviakasį, tik šilumos mums
pagailėjo. Bet žolei ir to pakanka, pakelės per kelias dienas pakeitė spalvą.
Kelias dienas į darbą važiavau remontuojamu senuoju tiltu,
nes gatvės atkarpa iškart už naujojo buvo uždaryta – montavo kalnų keltuvo
įrangą. Prieš tai jo atramų statymo vietose ir ten, kur lynais tampys gondolas
su poilsiautojais, išpjauta daugybė senų medžių. Anokia čia naujiena, juk medis
šiame mieste jau seniai tapo tik želdiniu, kraštovaizdžio detale, o ne gyvu
organizmu. Senas, brandus medis – atgyvena, kurią reikia pašalinti ir pakeisti
nauju, kad, neduok Dieve, nenumestų sausos šakos ant svarbaus svečio
automobilio ir neardytų bendro naujumo bei modernumo įspūdžio.
Diskutuoti su tokiais želdinių tvarkytojais ar ką nors jiems
įrodinėti nėra jokios prasmės, nes tai ne teisinis ar techninis, o veikiau
pasaulėžiūrinis klausimas. Todėl mane aplankiusius svečius pasivaikščioti
išsivedu ne po Druskininkus, o į Veisiejų miestelio dvaro parką, kur už Europos
Sąjungos struktūrinių fondų lėšas pakloti takai, bet patys parko medžiai
palikti natūraliai augti retkarčiais pagydant jų žaizdas ir pravalant krūmynus.
Net ir nesupylus dirbtinių kalnų, keltuvo atidarymas
Druskininkuose neabejotinai bus didelė šventė. Plačiai šypsodamiesi nauji
senieji savivaldybės vadovai galės pravežti to keltuvo gondolomis sukviestą į
kurortą vis tų pačių kelių žurnalisčių, įpratusių gaudyti ore ir rožinėmis
spalvomis perteikti savo skaitytojams bei žiūrovams kiekvieną aukso vertės
žodį. Tik nereikia gilintis, piktų klausimų uždavinėti, tada bus reklamos
užsakymų iš sparčiai besidauginančių tos pačios savivaldybės verslų. Bus iki
soties dovanų kuponų maudytis, pertis bei slidinėti. Visi laimingi, sotūs,
patenkinti, besišypsantys, matantys tik pozityyyyyyvą, tarsi prekybos agentai
vienas kitam pardavinėjantys ryškiaspalves nosies plaukų pešiojimo mašinėles,
žybsinčias šviesos diodų žiburėliais.
Nesuprantate, kodėl neploju kartu su dauguma
druskininkiečių, patenkintų savo šiandieniniu būviu ir bet kokioje kritikoje,
kaip juos išmokė, matančių tik piktus pavyduolių kėslus?
O kodėl turėčiau?
Žiemą prikrovusiam sau į kelnes žmogui irgi kurį laiką būna
šilta ir jauku. Labai pasistengęs jis gali nejausti nė kvapo, kuris riečia nosį
aplinkiniams.
Laisvoje šalyje niekas negali manęs priversti dėtis prie
taip save apgaudinėjančios minios, nors ji šiame mieste ir sudaro daugumą.
Neabejoju, kad keltuvai kurį laiką bus dėmesio centre,
interneto socialinius tinklus užlies asmeninukės, kuriose matysime treninguotus
rubuilius ir prie jų besiglaustančias kiaunes, nusifotografavusius vandens
parko stogų ir pušų viršūnių fone. O kai tas naujumo efektas išsisklaidys ir
niekas jau nenorės mokėti pinigų už beprasmį pasivėžinimą ten, kur gali pėsčias
nueiti, kurorto centre liks rūdyti aukštos įtampos elektros stulpus
primenančios atramos – paminklas abejotinai paskirtoms ir beprasmiškai
panaudotoms Klimato kaitos mažinimo programos lėšoms.
Niekas už tai nesės į teisiamųjų suolą, niekam nė plaukas
nuo riebaus sprando nenukris, nes neabejoju, kad viskas bus padaryta griežtai
prisilaikant įstatymų reikalavimų ir apskaitos norminių aktų.
Ačiū Dievui, nesu politikas ir neketinu juo tapti, todėl
galiu rašyti jums tai, ką galvoju, o ne vien malonius dalykus. Jeigu
meteorologai būtų renkami į savo pareigas, tai šiandien kone persiplėšdami
varžytųsi, kas pažadės, kad rytoj bus geresnis oras. Išgirstumėte, kad per šv.
Velykas švies saulė, žydru dangumi iš vakarų į rytus ir atgal visą dieną
plaukios du balti it snieguotos kalnų viršūnės debesėliai, o temperatūra
svyruos tarp 21,5 ir 22 laipsnių šilumos.
Bet jie nėra renkami, todėl gali pasakyti jums tiesą apie
šlapdribą, dulksną, žvarbų vėją ir kitus malonumo neteikiančius reiškinius.
O kai jau viską bjauraus jums surašiau, galiu pasveikinti su
tikra švente – Kristaus prisikėlimo diena. Sveiki, sulaukę Šventų Velykų!
Telydi jus tikras, nuoširdus džiaugsmas, kylantis ne iš prievolės, o iš vidinio
nusiteikimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą