Verba su spygliais

Verbų sekmadienis įsirėžė man atmintin ne įmantriai spalvingomis Vilniaus verbomis, o mūsų kraštui būdingesnėmis išsprogusių krūmų ir kadagio šakelėmis, surištomis lininiu siūlu. Kadagio spygliai duria vaikišką delną, o sausakimšoje žmonių ir peržiem įšalusioje Ratnyčios bažnyčioje kvepia smilkalais, o ne, kaip įprastai, senatve. Nes tai viena iš tų švenčių, kuomet į bažnyčią išsiruošia ne tik į devintą dešimtmetį įkopusios našlės, bet ir jų vaikai bei vaikaičiai.

Dar daugiau jų bus po savaitės per Šv. Velykas. Tada atrodo, kad išties gyvename katalikiškame krašte, kur religingumas toks visuotinis kaip Lotynų Amerikos šalyse ar Lenkijos provincijoje. Tačiau šita iliuzija lengvai išsisklaido, kai tie patys proginiai tikintieji, pagerbiantys savo apsilankymu tėvų ir protėvių parapijų bažnyčias, pradeda samprotauti apie savo santykį su Katalikų Bažnyčios skelbiamo tikėjimo tiesomis. Paaiškėja, kad net pati Kristaus prisikėlimo žinia daugeliui vadinančių save katalikais yra mažų mažiausiai abejotina, o greta jos išsitenka įvairiausios rytietiškos pseudoreliginės praktikos pradedant joga ir baigiant fengšui. O kur dar horoskopai, senosios lietuvių pagonybės liekanos, gražiai vadinamos etnokultūra ir visokiausi patriarchaliniai stereotipai, nežinia kodėl siejami su tradicine šeima ir krikščionybe.

Sudėjus visa tai, krikščionių Dievui lieka tik kuklus kamputis, kuriame jis patupdomas laukti iš anksto suplanuotų progų. Kad galėtų, prieš prasidedant ta proga rengiamoms puotoms, sudalyvauti krikšto ir santuokos apeigose. Ir žinoma – laidotuvėse. Tik, neduok Dieve, nesusireikšmindamas, pernelyg neprimindamas apie save, kad kas iš svečių nepasijustų nepatogiai. Tarsi tai būtų tokia pat viešoji paslauga kaip centralizuotas geriamo vandens tiekimas, sniego valymas nuo gatvių ir atliekų išvežimas. Estetiška, kuo mažiau pastebima ir nebrangi. Gal net visai nemokama, nes juk jūs mokate mokesčius valstybei, kurios politikai retkarčiais, dažniausiai rinkiminiu laikotarpiu, skiria kokių nors lėšų Bažnyčios stogui palopyti. Be to, kelis kartus per metus juk metėte į aukų lėkštę pinigą, už kurį gal net pusę bokalo alaus nebrangiame bare pavyktų nusipirkti. Todėl užsiminęs apie kokią nors auką per apeigas kunigas mažų mažiausiai jus įžeidžia. Dėl tokio įžeidimo tikras katalikas tiesiog privalo pasiskųsti „Facebooke“ arba parašyti skaitytojo laišką vienam iš nacionalinių naujienų portalų.

Santykis su nugrūstu į kampą Dievu staiga pasikeičia tik tuomet, kai kasdienį mūsų gyvenimą sukrečia kas nors drastiško: pavojinga liga, eismo nelaimė, teisminis persekiojimas, smurtas, karas, gamtos nelaimės. Krintančiame lėktuve paskutinę akimirką, kai suprato, kad tuojau trenksis į Alpių uolas, ko gero meldėsi net ir tie, kuriems visą gyvenimą Dievo reikėjo mažiau negu draudimo agento.

Keista, bet pati Katalikų Bažnyčia net ir ne ypatingai stengiasi ieškoti būdų kaip nors pakeisti savo vaidmenį Europoje, daugiau vilčių siedama su plėtra pasiturinčio gyvenimo neišpaikintose Trečiojo Pasaulio bendruomenėse. Ar Popiežiaus iš Lotynų Amerikos pasirinkimas reiškia, kad Europa bus be kovos atiduota islamui, ar tai, kad įkvėpimo naujam atgimimui bei entuziazmo pavyzdžių belieka ieškoti už Europos ribų?

Nes Europa tegali dairytis atgal į tuos laikus, kai krikščionybė ne tik jautėsi, bet ir formaliai buvo valstybine religija. Siekis naudoti galią – valstybės įstatymus ar prievartą, norint savo patriarchalinį paprotinės teisės supratimą apdangstytą religiniu turiniu primesti visai visuomenei yra panašiai būdingas Talibanui, Islamo valstybės teroristams, stačiatikių ir Kadyrovo-Putino Rusijai ir deja, mūsų „vertybininkams“ nuo M.Bartašiūnaitės vaikų gelbėjimo grupės narių ir P.Gražulio iki nuosaikių Tradicinės šeimos sampratos propaguotojų. Siekis keisti įstatymus taip, kad socialinė tikrovė būtų koreguojama pagal jų pažiūras, visuomenės priimamas kaip kėsinimasis diskriminuoti visus, kurių gyvenimai neatitinka to idealo – geriausias būdas atstumti rinkėjus. Gal pamenate, kaip vilniečiai sureagavo į A.Zuokienės įrašą apie „sumaišytus vaikus“?

Per mano kartos gyvenimo laikotarpį tikinčiųjų „iš tradicijos“ turėtų sumažėti bent keletą kartų, o pati Bažnyčia – prisitaikyti būti mažuma sekuliarioje visuomenėje, kurios ji negali pakeisti kaip nors kitaip, kaip tik savo įkvepiančiu pavyzdžiu. Įprastomis taps gerokai mažesnės, bet taip pat ir gerokai labiau tarpusavyje susijusios ir besidžiaugiančios galimybe drauge veikti tikinčiųjų bendruomenės, o ne paviršutiniškas visuotinis religingumas.

Reuters nuotrauka